Kultūra, biologija

Kultûra – tai informacija, kurià vienas individas perduoda kitam ne per genus, o per nervø sistemà, pavyzdþiui, per mëgdþiojimà ar mokymà. Kultûros raida vadinama egzosomatinë evoliucija (evoliucija uþ kûno ribø).

Gebëjimas ágyti kultûrà iðsirutuliojo palengva. Þemesniøjø gyvûnø elgsena pagrásta gana nelanksèiais refleksais. Ilgainiui ðiuos refleksus vis labiau ëmë valdyti aukðtesnieji nerviniai centrai. Aukðtesniøjø centrø valdoma elgsena darosi vis ávairesnë, o mokymasis vis svarbesnis. Mokymasis mëgdþiojant atsirado vëliau, nes tam individas turi turëti sàvokà “að” ir nors kiek suvokti, jog kito iindivido elgsena kaþkuo panaði á jo paties. Taèiau aukðtesnioji kultûra ámanoma tik vartojant kalbà.

Kurdamas aukðtesniàjà kultûrà, þmogus sukûrë technologijà ir, kas svarbiau, naujas “dvasines” koncepcijas, tarp jø kosmologijas, kurios pakeitë jo poþiûrá á pasaulá. Jos iðaugo ið dvejopø biologiniø ðaknø – noro jaustis saugiam ir noro bûti kaþkieno globojamam bei ið smalsumo. Tokius poreikius turi ir kai kurie kiti gyvûnai, bet þmoguje jie pasireiðkia visiðkai kitaip. Poreikis jausti, kad visata jam draugiðka arba bent gali bûti pakreipta jam draugiðka linkme, kkuria kosmologijas, vadinamas religijomis. O smalsumo vedami mes plëtojame mokslines – empiriðkai ir teoriðkai pagrindþiamas kosmologijas.

Grynasis mokslas plëtojamas vien ið smalsumo, bet jis greitai keièia technologijas. Ir atvirkðèiai, technologijos pokyèiai akina mokslo raidà. Dël to keièiasi mûsø poþiûris, tarp kitko iir religinis, á pasaulá.

Atsiradus mûsø protëviui Homo erectus, lemiamu þmogaus evoliucijos veiksniu tapo kultûra. Taèiau biologija kultûrà supranta kiek plaèiau negu humanitariniai mokslai.

Informacija ið vieno individo kitam perduodama dviem bûdais.

Pirmas bûdas: tëvai perduoda vaikams informacijà slypinèià DNR. Ði informacija nulemia organizmo sandarà, taigi ir nervø sistemos struktûrà bei daugelá elgsenos ypatybiø. Ðios informacijos progresyvus kitimas vadinamas somatine evoliucija (kûno evoliucija).

Antrasis bûdas: informacija vienam individui perteikiama mokant, o kitam mëgdþiojant. Èia informacija perduodama ið vienos nervø sistemos á kità. Tai, kas taip perduodama, biologai vadina kultûra (bûtø galima vadinti ir tradicija). Kultûra apima ir naujø materialiniø vertybiø gamybà, ir nematerialines idëjines vertybes – magijà, religijà, mokslà, menà ir kt. Ðios informacijos progresyvus kitimas vadinamas egzosomatine evoliucija- evoliucija uþ kûno ribø. <

Kultûros biologinis pamatas yra nervø sistemos tam tikros ypatybës, atsiradusios somatinës evoliucijos metu. Galime skirti ðiuos evoliucijos etapus:

a) elgsenos valdymà ið senesniøjø nervø sistemos daliø perima naujesnës ir “aukðtesnës”;

b) aukðtesniems centrams ëmus valdyti elgsenà, ágimtas elgesys vis labiau priklauso nuo gebëjimo mokytis, todël jis darosi vis labiau kintamasis;

c) glaudþiomis grupëmis gyvenantys gyvûnai prisitaiko prie grupës veiklos. Jaunieji, kad ir nesàmoningai, mokosi to, kà þino senesnieji, labiau patyræ nariai. Taip susikuria tradicijos;

d) gyvûnai mokytis pradeda daugiau ar maþiau sàmoningai pamëgdþiodami kitus;

e) susiformavus kalbai per jà galima perduoti daug daugiau informacijos nei be jos.

Kultûra pasiekia naujà lygá.

Aukðtesnieji nerviniai centrai vis labiau valdo elgesá

Galûniø koordinacijos, ðlapinimosi, kraujospûdþio reguliavimo ir kitø refleksø lankai eina per nugaros, o ne per galvos smegenis. Todël atskyrus galvos smegenis nuo nugaros smegenø, ðie refleksai turëtø likti kokie buvæ. Taèiau tokie “atskirti” refleksai ávairiuose stuburiniuose labai skiriasi.

Perpjovus nugaros smegenis po penktuoju kaklo slanksteliu (lieka kvëpavimo judesiai), regos signalai nebegali sukelti ar stabdyti judesiø. Nebeámanomi valingi judesiai ir valingos reakcijos. Be to, visus stuburiniu iðtinka spinalinis ðokas. Ðoko metu nebeveikia daugelis refleksø, o likæ labai susilpsta. Po kiek laiko refleksai gali atsikurti, bet tam reikia laiko (kiekvienam skirtingo). Varlës sinapsinis ðokas trunka tik keletà minuèiø, ðuns ir katës – keletà valandø. Þemesniøjø beþdþioniø sinapsinis ðokas trunka ilgiau, o þmoniø ir ðimpanziø jis praeina tik po daugelio savaièiø.

Þmoniø sinapsinis ðokas pirmà kartà plaèiai tirtas per Pirmàjá pasauliná karà. Tuomet daugybei kareiviø nugaros smegenis perkirsdavo kulkos ar skeveldros. Jie nebûtinai prarasdavo sàmonæ, bet jiems staiga prapuldavo apatinës kûno dalies pojûèiai. Atrodydavo, kad nëra pusës kûno. Tinkamos slaugo dëka dauguma tokiø suþeistøjø iðgyveno, nors jie ir liko visiðkai paralyþiuoti þemiau suþeistos vietos. Sinapsinis ðokas sutrikdo nemaþai funkcijø: susilaiko ðlapimas ir iiðmatos, sausëja ir neretai gangrenuoja oda.

Sinapsinio ðoko prieþastis tokia. Paprastai reflekso lanku nerviniai signalai per sinapses praeina sunkiai; sakoma, kad esti maþas sinapsinis laidumas. Taèiau nerviniai impulsai ið galvos smegenø palengvina impulsams reflekso lanku, t.y didina sinapsiná laidumà. Taip galvos smegenys valdo refleksø lankus.

Perkirtus nugaros smegenis, tokiø lengvinanèiø signalø ið galvos smegenø nebeateina, todël refleksai nuslopinami; iðtinka sinapsinis ðokas. Taèiau praëjus tam tikram laikui, sinapsinis reflekso lanko laidumas padidëja ir refleksai vël ima veikti. Didëjanti sinapsinio ðoko trukmë, einant nuo varlës prie þmogaus, rodo vis didesnæ aukðtesniøjø nerviniø centø svarbà, valdant elgsenà.

Stiprëjant tokiam valdymui, gyvûnai gali lanksèiau reaguoti á dirgiklius. Blusa paprastai sukelia ðuniui kasymosi refleksà. Taèiau bëganèio ðuns galvos smegenys gali atsisakyti praleisti ðá dirgiklá, todël paniþus ðuo nebûtinai sustoja ir ima kasytis. Jei taip nebûtø, netgi viena blusa nuolat stabdytø ðuns veiksmus. Þmogaus ðlapimo pûslë taip pat iðsituðtina refleksiðkai, bet ar leisti tai daryti, sprendþia aukðtesnieji nerviniai centrai. Dar ádomesnis pavyzdys – kvëpavimas. Þmogus ir daugelis kitø þinduoliø kvëpuoja automatiðkai (refleksiðkai). Aukðtesnieji valingi galvos smegenø centrai gali kiek sulaikyti kvëpavimà, bet, kraujyje padaugëjus CO2, mes automatiðkai ákvepiame. Tuo tarpu delfinai valingai kvëpuoja tik bûdami vandens pavirðiuje. Ákvëpimas po vandeniu – garantuota mirtis. Todël delfinai nepakelia bendros narkozës &– uþmigdytas delfinas nustoja kvëpuoti ir uþdûsta, nes nuslopinami valingieji smegenø centrai.

Vis didëjanèià aukðtesniøjø centrø svarbà rodo ir ðtai kas. Spinalinei varlei (neturinèiai galvos smegenø) uþlaðinus ant pilvo laðelá rûgðties, ji ima kasytis uþpakalinëmis kojomis tiksliai toje vietoje, kur grauþia. Varlës nugaros smegenys paèios gauna ir perduoda informacijà apie dirgiklio vietà. Þmogui ir aukðtesniosioms beþdþionëms tokià informacijà teikia galvos smegenys. Todël spinaliniai þmonës ir ðimpanzës turi vadinamàjá bendràjá refleksà, kurio neturi þemesnieji stuburiniai. Smarkiai sudirginus beveik bet kurià kûno dalá, prasideda refleksiniai pilvo raumenø traukuliai, sulenkiamos kojos, iðtuðtinama ðlapimo pûslë. Nugaros smegenys “nebeþino”, kur tas ákyrus dirgiklis, todël reaguoja bendrai.

Aukðtesniøjø centrø atjungimas

Perpjovus smegenis kiek auðèiau, virð pailgøjø smegenø, medulla oblongata, gyvûno elgsena lieka sudëtingesnë. Tokie gyvûnai vadinami decerebruotais (be smegenø, ið lot. cerebrum – smegenys). Erzinantis dirgiklis sukelia pykèio ir ánirðio poþymius – gyvûnai pasiðiauðia, kandþiojasi, grumiasi. Taèiau tie veiksmai nesujungti á prasmingà puolimà ar bëgimà. Decerebruoti gyvûnai, kaip ir spinaliniai, nepalaiko pastovios kûno temperatûros.

naujo. Dekortikavimo padariniai tuo ryðkesni, kuo tobulesnës smegenys. Triuðius ir þiurkes þievës paðalinimas veikia kur kas maþiau negu kates ir ðunis. Beþdþionei paðalinus tik dalá þievës, tik kaktines skiltis, padariniai bus ryðkesni negu paðalinus visà ðuns galvos smegenø þievæ.

Ágimtas elgesys virsta iðmoktu

Tirdami þinduolius su vis labiau susiformavusiomis smegenimis, matome, kad jø elgesá vis labiau valdo aukðtesnieji nerviniai centrai. Vis daugiau elgsenos elementø, kurie primityvesniems yra ágimti, jiems tenka iðmokti. Nelaisvëje iðauginta ûdra, patekusi á natûralià aplinkà ir pirmà kart ppamaèiusi þuvis, ims nardyti ir jas gaudyti. Nepatyrusá jaunà pavianà gàsdina lervos ir skorpionai, kuriais gamtoje pavianai minta, bet jis ëda nuodingas uogas, kuriø vengia vyresnieji gentainiai. Aiðku, kad pavianai turi perduodamas tradicijas, koks maistas tinka ir kaip su juo elgtis.

Jaunikliø prieþiûra ir rûpinimasis jais yra ágimtas þemesniems gyvûnams, o beþdþionëms tai ið dalies ágimta, o ið dalies iðmokstama. Pirmagimæ ðimpanziukæ motina priþiûri gana negrabiai, bet antrà augina jau kur kas labiau águdusiai. Gamtoje jaunos beþdþioniø ir ðimpanziø patelës iðmoksta ppriþiûrëti jauniklius, þaisdamos su vyresniøjø pateliø maþyliais. Galbût todël ir mergaitës taip þavisi lëlëmis.

Atsiradus bûtinybei iðmokti tai, kas þemesniems gyvûnams ágimta, elgsena tapo gerokai ávairesnë.

Mokymasis ir mëgdþiojimas

Ankstyvas bûdas mokytis – tai sekti vedlius. Pavianai, laukiniai arkliai ir kiti ssambûriniai gyvûnai turi vedlius, bûrio vadus, kurie nusprendþia kur ir kada turi eiti bûrys. Laukiniø arkliø vedliu daþnai bûna sena kumelë, o pavianø – senas patinas. Patyræ vedliai paþásta aplinkines vietoves, þino, kur rasti maisto, vandens ir saugø prieglobstá. Jauniems gyvûnams reikia tik sekti paskui vedlá, ir jie greitai iðmoksta, kur kas yra. Jiems nereikia patiems tyrinëti vietovës, kas nepatyrusiems bûtø labai pavojinga.

Mokëti mëgdþioti – sudëtingas dalykas. Tai gali daryti tik suvokæs, kad tas, kurá mëgdþioji, panaðus á tave, o tam reikia turëti ir savæs sàvokà. Jei tu matai kità, naudojantá lazdà, turi suprasti, kad jo ranka panaði á tavo rankà. To nesupratæs, liksi sau nereikðmingo ávykio liudininku. Pamëgdþioti elgsenà, atrodo, sugeba tik kai kurie primatai.

Gyvûnai, kurie lengvai iðmoksta mëgdþioti, kkartais taip iðmokus naujus dalykus gali perduoda kitoms kartoms. Pavyzdþiui japoniðkøjø makakø grupë turi savotiðkø kaprizø maistui – vienoks maistas joms yra koðeris, kitoks – nekoðeris (hebr. kaðer – tinkamas). Jaunos makakos linkusios nesilaikyti ðiø taisykliø, ir jø motinos uþ tai duoda joms pylos. Taèiau kartais jos vis tiek to naujo maisto neatsisako, ir ilgainiui visa grupë tà maistà ima pripaþinti kaip koðerá. Panaðiai, viena makaka iðrado naujà technologijà. Pajûryje ji rado tyrinëtojø ant smëlio iðbertus ryþius. Þinoma, valgyti smëlëtus rryþius neparanku. Tad ji ëmë berti juos á vandená. Smëlis nusëdo, o ryþiai plûduriavo ir taip ji tais iðvalytais ryþiais ir papietavo. Tai ëmë mëgdþioti ir kitos makakos, ir netrukus ði technologija tapo visos makakø grupës kultûros dalimi.

Aukðtesni kultûros lygiai

Atsiradus kalbai, pasidarë galima perduoti daugiau informacijos negu be jos, ir kultûra pasiekë nepalyginti aukðtesná lygá. Tokioje aukðtesnëje kultûroje galime áþvelgti du komponentus:

1) technologijà, ávairiø árankiø kûrybà;

2) tai, kà humanitarai linkæ vadinti dvasine kultûra – ávairias sàvokas tokiø srièiø kaip magijos, religijos, meno ir gamtos mokslø.

Tos dvi kultûros ðakos gana glaudþiai viena su kita susijusios, bet èia paranku, kad ir laikinai, jas iðskirti.

Technologija daugiausia pagrásta dvasine kultûra, bet ji gyvenimà keièia ne maþiau, negu mes paprastai manome. Tai todël, kad naujai sukurtais árankiais ir technologinëmis koncepcijomis paprastai siekiame tø paèiø tikslø, kuriø siekia ir neprotingi gyvûnai. Ko anksèiau siekiame dantimis ir lazdomis, dabar siekiame automatiniais ginklais ir tolimo veikimo vandenilinëm raketom. Anksèiau susidomëjæ tiesiog þiûrëdavome, kaip kas bliauna ir ðokinëja, o dabar tai stebime per palydovinæ televizijà. Dël tokiø tikslø panaðumo þmogaus socialinës struktûros pagrindas ir motyvacija per tuos kelis milijonus metø pasikeitë maþiau, negu daugelis mano ar norëtø manyti.

Taèiau þmogaus kultûriniame bagaþe pasirodë ir kai ko ið esmës naujo. MMûsø protëviai australopitekai neturëjo ðamanø, kuriø sielos skrieja á kità pasaulá, ar ko nors panaðaus á Euklido “Elementus”. Evoliucijoje tikrai naujos yra ne materialinës gërybës, o abstrakèios koncepcijos.

Þinoma, nëra ryðkaus skirtumo tarp praktiðkos technologijos ir abstrakèiø koncepcijø. Abstrakèios koncepcijos sudaro sàlygas kurti technologijà, o technologijos paþanga ágalina formuoti naujas abstrakèias koncepcijas. Þmogaus kultûra – tai sistema.

Mûsø paþiûras á pasaulá galëtume pavadinti kosmologijomis. Iki þmogaus kosmologijø nieks nekûrë. Tiesa, mûsø motyvai kosmologijoms kurti kiek panaðûs á kitø þinduoliø motyvacijas, bet þmoguje jie pasireiðkia visiðkai kitaip.

1. Þmogus trokðta paguodos, uþtikrinimo, kad viskas gerai. Taèiau to siekia ir kiti primatai.

2. Þmogus þingeidus, bet smalsios ir þiurkës.

Ðios dvi biologinës savybës verèia mus ieðkoti sau vietos visatoje, aiðkintis, kas mes tokie ir kam gyvename.

Þmonës nuolat bijo neþinomybës ir nesuvaldomø jëgø, ypaè neiðvengiamos mirties. Todël þmogus nori tikëti, kad pasaulis ir prasmingas ir jam draugiðkas. Tais motyvais sukurtos pasaulëþiûros vadinamos religijomis. Visokios pastangos atsikratyti religijø visuomet nesëkmingos, nes jausmai visuomet galingesni uþ logikà ar empirinius duomenis.

Þmogus nori netik bûti nuramintas, paguostas, bet ir patenkinti smalsumà. Kosmologijos, motyvuojamos smalsumu, vadinamos mokslinëmis.

Þinoma, skirtumas tarp moksliniø ir religiniø kosmologijø ne visuomet ryðkus. Tai patvirtina antropinis principas, kuris mëgina mokslo priemonëmis parodyti, kad visata turi tikslà ir tas tikslas – þþmogus. Èia á mokslinæ kosmologijà ásiterpia religinë kosmologija.

Dar ryðkesnis moksliniø kosmologijø ásiterpimas á religijà. Mintis, kad dangaus kûnai juda pagal racionalias taisykles, paneigë ankstesnes kosmologijas, kurios teigë, kad pasaulis pilnas prieðiðkø ar palankiø dvasiø, kurias reikia permaldauti, palenkti dovanomis ar pataikavimu. Senovës actekai tikëjo, kad Saulë – ne fizinis kûnas, o dievas, reikalaujàs kraujo, kad ðviestø. Vedami tos minties, jie tam dievui kasmet paaukodavo 20 000 þmoniø. Mums, tikintiems, kad Saulë – karðtas dujø kamuolys, tokia religija atrodo nepatraukli. Organinës evoliucijos idëja pakeitë mûsø poþiûrá á save ir kitus, o jei mes kada uþmegztume ryðius su protingomis bûtybëmis kitose planetose, mûsø vertybiø samprata pakistø dar labiau.

Gebëjimas ágyti kultûrà iðsirutuliojo palengva. Þemesniøjø gyvûnø elgsena pagrásta gana nelanksèiais refleksais. Ilgainiui ðiuos refleksus vis labiau ëmë valdyti aukðtesnieji nerviniai centrai. Aukðtesniøjø centrø valdoma elgsena darosi vis ávairesnë, o mokymasis vis svarbesnis. Mokymasis mëgdþiojant atsirado vëliau, nes tam individas turi turëti sàvokà “að” ir nors kiek suvokti, jog kito individo elgsena kaþkuo panaði á jo paties. Taèiau aukðtesnioji kultûra ámanoma tik vartojant kalbà.

Kurdamas

aukðtesniàjà kultûrà, þmogus sukûrë technologijà ir, kas svarbiau, naujas “dvasines” koncepcijas, tarp jø kosmologijas, kurios pakeitë jo poþiûrá á pasaulá. Jos iðaugo ið dvejopø biologiniø ðaknø – noro jaustis saugiam ir noro bûti kaþkieno globojamam bei ið smalsumo. Tokius poreikius turi ir kai kurie kiti gyvûnai, bet þmoguje jie pasireiðkia visiðkai kitaip. Poreikis jausti, kad visata jam draugiðka arba bent gali bûti pakreipta jam draugiðka linkme, kuria kosmologijas, vadinamas religijomis. O smalsumo vedami mes plëtojame mokslines – empiriðkai ir teoriðkai ppagrindþiamas kosmologijas.

Atsiradus mûsø protëviui Homo erectus, lemiamu þmogaus evoliucijos veiksniu tapo kultûra. Taèiau biologija kultûrà supranta kiek plaèiau negu humanitariniai mokslai.

Informacija ið vieno individo kitam perduodama dviem bûdais.

Pirmas bûdas: tëvai perduoda vaikams informacijà slypinèià DNR. Ði informacija nulemia organizmo sandarà, taigi ir nervø sistemos struktûrà bei daugelá elgsenos ypatybiø. Ðios informacijos pprogresyvus kitimas vadinamas somatine evoliucija (kûno evoliucija).

Antrasis bûdas: informacija vienam individui perteikiama mokant, o kitam mëgdþiojant. Èia informacija perduodama ið vienos nervø sistemos á kità. Tai, kas taip perduodama, biologai vadina kultûra (bûtø galima vadinti ir tradicija). Kultûra apima ir nnaujø materialiniø vertybiø gamybà, ir nematerialines idëjines vertybes – magijà, religijà, mokslà, menà ir kt. Ðios informacijos progresyvus kitimas vadinamas egzosomatine evoliucija- evoliucija uþ kûno ribø.

Kultûros biologinis pamatas yra nervø sistemos tam tikros ypatybës, atsiradusios somatinës evoliucijos metu. Galime skirti ðiuos evoliucijos etapus:

a) elgsenos valdymà ið senesniøjø nervø sistemos daliø perima naujesnës ir “aukðtesnës”;

b) aukðtesniems centrams ëmus valdyti elgsenà, ágimtas elgesys vis labiau priklauso nuo gebëjimo mokytis, todël jis darosi vis labiau kintamasis;

c) glaudþiomis grupëmis gyvenantys gyvûnai prisitaiko prie grupës veiklos. Jaunieji, kad ir nesàmoningai, mokosi to, kà þino senesnieji, labiau patyræ nariai. Taip susikuria tradicijos;

d) gyvûnai mokytis pradeda daugiau ar maþiau sàmoningai pamëgdþiodami kitus;

e) susiformavus kalbai per jà galima perduoti daug daugiau informacijos nei be jos.

Kultûra pasiekia nnaujà lygá.

Aukðtesnieji nerviniai centrai vis labiau valdo elgesá

Perpjovus nugaros smegenis po penktuoju kaklo slanksteliu (lieka kvëpavimo judesiai), regos signalai nebegali sukelti ar stabdyti judesiø. Nebeámanomi valingi judesiai ir valingos reakcijos. Be to, visus stuburiniu iðtinka spinalinis ðokas. Ðoko metu nebeveikia daugelis refleksø, oo likæ labai susilpsta. Po kiek laiko refleksai gali atsikurti, bet tam reikia laiko (kiekvienam skirtingo). Varlës sinapsinis ðokas trunka tik keletà minuèiø, ðuns ir katës – keletà valandø. Þemesniøjø beþdþioniø sinapsinis ðokas trunka ilgiau, o þmoniø ir ðimpanziø jis praeina tik po daugelio savaièiø.

Stiprëjant tokiam vvaldymui, gyvûnai gali lanksèiau reaguoti á dirgiklius. Blusa paprastai sukelia ðuniui kasymosi refleksà. Taèiau bëganèio ðuns galvos smegenys gali atsisakyti praleisti ðá dirgiklá, todël paniþus ðuo nebûtinai sustoja ir ima kasytis. Jei taip nebûtø, netgi viena blusa nuolat stabdytø ðuns veiksmus. Þmogaus ðlapimo pûslë taip pat iðsituðtina refleksiðkai, bet ar leisti tai daryti, sprendþia aukðtesnieji nerviniai centrai. Dar ádomesnis pavyzdys – kvëpavimas. Þmogus ir daugelis kitø þinduoliø kvëpuoja automatiðkai (refleksiðkai). Aukðtesnieji valingi galvos smegenø centrai gali kiek sulaikyti kvëpavimà, bet, kraujyje padaugëjus CO2, mes automatiðkai ákvepiame. Tuo tarpu delfinai valingai kvëpuoja tik bûdami vandens pavirðiuje. Ákvëpimas po vandeniu – garantuota mirtis. Todël delfinai nepakelia bendros narkozës – uþmigdytas delfinas nustoja kvëpuoti ir uþdûsta, nes nuslopinami valingieji smegenø centrai.

Aukðtesniøjø centrø atjungimas

Galima atjungti ir aukðtesnes smegenø dalis. Þievë evoliuciniu poþiûriu – naujausia smegenø dalis. Dekortikuoti (lot. cortex – þievë) ðunys ir katës tupi ar vaikðèioja, tvarkosi kailá, ryja maistà, palaiko pastovià kûno temperatûrà. Taèiau jie pamirðta visa, kà iðmokæ, nebesugeba iðmokti ir ko nors ið naujo. Dekortikavimo padariniai tuo ryðkesni, kuo tobulesnës smegenys. Triuðius ir þiurkes þievës paðalinimas veikia kur kas maþiau negu kates ir ðunis. Beþdþionei paðalinus tik dalá þievës, tik kaktines skiltis, padariniai bus ryðkesni negu paðalinus visà ðuns galvos smegenø þievæ.

Ágimtas elgesys virsta iðmoktu

kuriais gamtoje pavianai minta, bet jis ëda nuodingas uogas, kuriø vengia vyresnieji gentainiai. Aiðku, kad pavianai turi perduodamas tradicijas, koks maistas tinka ir kaip su juo elgtis.

Jaunikliø prieþiûra ir rûpinimasis jais yra ágimtas þemesniems gyvûnams, o beþdþionëms tai ið dalies ágimta, o ið dalies iðmokstama. Pirmagimæ ðimpanziukæ motina priþiûri gana negrabiai, bet antrà augina jau kur kas labiau águdusiai. Gamtoje jaunos beþdþioniø ir ðimpanziø patelës iðmoksta priþiûrëti jauniklius, þaisdamos su vyresniøjø pateliø maþyliais. Galbût todël ir mergaitës taip þavisi lëlëmis. <

Atsiradus bûtinybei iðmokti tai, kas þemesniems gyvûnams ágimta, elgsena tapo gerokai ávairesnë.

Mokymasis ir mëgdþiojimas

Ankstyvas bûdas mokytis – tai sekti vedlius. Pavianai, laukiniai arkliai ir kiti sambûriniai gyvûnai turi vedlius, bûrio vadus, kurie nusprendþia kur ir kada turi eiti bûrys. Laukiniø arkliø vedliu daþnai bûna sena kumelë, o pavianø – senas patinas. Patyræ vedliai paþásta aplinkines vietoves, þino, kur rasti maisto, vandens ir saugø prieglobstá. Jauniems gyvûnams reikia tik sekti paskui vedlá, ir jie greitai iðmoksta, kur kas yra. Jiems nnereikia patiems tyrinëti vietovës, kas nepatyrusiems bûtø labai pavojinga.

Mokëti mëgdþioti – sudëtingas dalykas. Tai gali daryti tik suvokæs, kad tas, kurá mëgdþioji, panaðus á tave, o tam reikia turëti ir savæs sàvokà. Jei tu matai kità, naudojantá lazdà, turi suprasti, kkad jo ranka panaði á tavo rankà. To nesupratæs, liksi sau nereikðmingo ávykio liudininku. Pamëgdþioti elgsenà, atrodo, sugeba tik kai kurie primatai.

Gyvûnai, kurie lengvai iðmoksta mëgdþioti, kartais taip iðmokus naujus dalykus gali perduoda kitoms kartoms. Pavyzdþiui japoniðkøjø makakø grupë turi savotiðkø kaprizø maistui – vienoks maistas joms yra koðeris, kitoks – nekoðeris (hebr. kaðer – tinkamas). Jaunos makakos linkusios nesilaikyti ðiø taisykliø, ir jø motinos uþ tai duoda joms pylos. Taèiau kartais jos vis tiek to naujo maisto neatsisako, ir ilgainiui visa grupë tà maistà ima pripaþinti kaip koðerá. Panaðiai, viena makaka iðrado naujà technologijà. Pajûryje ji rado tyrinëtojø ant smëlio iðbertus ryþius. Þinoma, valgyti smëlëtus ryþius neparanku. Tad ji ëmë berti juos á vandená. Smëlis nusëdo, o ryþiai plûduriavo iir taip ji tais iðvalytais ryþiais ir papietavo. Tai ëmë mëgdþioti ir kitos makakos, ir netrukus ði technologija tapo visos makakø grupës kultûros dalimi.

Aukðtesni kultûros lygiai

Atsiradus kalbai, pasidarë galima perduoti daugiau informacijos negu be jos, ir kultûra pasiekë nepalyginti aukðtesná lygá. Tokioje aukðtesnëje kultûroje galime áþvelgti du komponentus:

1) technologijà, ávairiø árankiø kûrybà;

2) tai, kà humanitarai linkæ vadinti dvasine kultûra – ávairias sàvokas tokiø srièiø kaip magijos, religijos, meno ir gamtos mokslø.

Tos dvi kultûros ðakos gana glaudþiai viena su kita ssusijusios, bet èia paranku, kad ir laikinai, jas iðskirti.

Taèiau þmogaus kultûriniame bagaþe pasirodë ir kai ko ið esmës naujo. Mûsø protëviai australopitekai neturëjo ðamanø, kuriø sielos skrieja á kità pasaulá, ar ko nors panaðaus á Euklido “Elementus”. Evoliucijoje tikrai naujos yra ne materialinës gërybës, o abstrakèios koncepcijos.

1. Þmogus trokðta paguodos, uþtikrinimo, kad viskas gerai. Taèiau to siekia iir kiti primatai.

2. Þmogus þingeidus, bet smalsios ir þiurkës.

Ðios dvi biologinës savybës verèia mus ieðkoti sau vietos visatoje, aiðkintis, kas mes tokie ir kam gyvename.

Þmogus nori netik bûti nuramintas, paguostas, bet ir patenkinti smalsumà. Kosmologijos, motyvuojamos smalsumu, vadinamos mokslinëmis.

Þinoma, skirtumas tarp moksliniø ir religiniø kosmologijø ne visuomet ryðkus. Tai patvirtina antropinis principas, kuris mëgina mokslo priemonëmis parodyti, kad visata turi tikslà ir tas tikslas – þmogus. Èia á mokslinæ kosmologijà ásiterpia religinë kosmologija.

Dar ryðkesnis moksliniø kosmologijø ásiterpimas á religijà. Mintis, kad dangaus kûnai juda pagal racionalias taisykles, paneigë ankstesnes kosmologijas, kurios teigë, kad pasaulis pilnas prieðiðkø ar palankiø dvasiø, kurias reikia permaldauti, palenkti dovanomis ar pataikavimu. Senovës actekai tikëjo, kad Saulë – ne fizinis kûnas, o dievas, reikalaujàs kraujo, kad ðviestø. Vedami tos minties, jie tam dievui kasmet paaukodavo 20 000 þmoniø. Mums, tikintiems, kad Saulë – karðtas dujø kamuolys, tokia religija atrodo nepatraukli. Organinës evoliucijos idëja pakeitë mûsø poþiûrá á save ir kitus, o jei mes kada uþmegztume rryðius su protingomis bûtybëmis kitose planetose, mûsø vertybiø samprata pakistø dar labiau.

Gebëjimas ágyti kultûrà iðsirutuliojo palengva. Þemesniøjø gyvûnø elgsena pagrásta gana nelanksèiais refleksais. Ilgainiui ðiuos refleksus vis labiau ëmë valdyti aukðtesnieji nerviniai centrai. Aukðtesniøjø centrø valdoma elgsena darosi vis ávairesnë, o mokymasis vis svarbesnis. Mokymasis mëgdþiojant atsirado vëliau, nes tam individas turi turëti sàvokà “að” ir nors kiek suvokti, jog kito individo elgsena kaþkuo panaði á jo paties. Taèiau aukðtesnioji kultûra ámanoma tik vartojant kalbà.

Kurdamas aukðtesniàjà kultûrà, þmogus sukûrë technologijà ir, kas svarbiau, naujas “dvasines” koncepcijas, tarp jø kosmologijas, kurios pakeitë jo poþiûrá á pasaulá. Jos iðaugo ið dvejopø biologiniø ðaknø – noro jaustis saugiam ir noro bûti kaþkieno globojamam bei ið smalsumo. Tokius poreikius turi ir kai kurie kiti gyvûnai, bet þmoguje jie pasireiðkia visiðkai kitaip. Poreikis jausti, kad visata jam draugiðka arba bent gali bûti pakreipta jam draugiðka linkme, kuria kosmologijas, vadinamas religijomis. O smalsumo vedami mes plëtojame mokslines – empiriðkai ir teoriðkai pagrindþiamas kosmologijas.

Grynasis mokslas plëtojamas vien ið smalsumo, bet jis greitai keièia technologijas. Ir atvirkðèiai,

technologijos pokyèiai akina mokslo raidà. Dël to keièiasi mûsø poþiûris, tarp kitko ir religinis, á pasaulá.

Atsiradus mûsø protëviui Homo erectus, lemiamu þmogaus evoliucijos veiksniu tapo kultûra. Taèiau biologija kultûrà supranta kiek plaèiau negu humanitariniai mokslai.

Informacija ið vieno individo kitam perduodama dviem bûdais.

Antrasis bûdas: informacija vienam individui perteikiama mokant, o kkitam mëgdþiojant. Èia informacija perduodama ið vienos nervø sistemos á kità. Tai, kas taip perduodama, biologai vadina kultûra (bûtø galima vadinti ir tradicija). Kultûra apima ir naujø materialiniø vertybiø gamybà, ir nematerialines idëjines vertybes – magijà, religijà, mokslà, menà ir kt. Ðios informacijos progresyvus kitimas vadinamas egzosomatine evoliucija- evoliucija uþ kûno ribø.

Kultûros biologinis pamatas yra nervø sistemos tam tikros ypatybës, atsiradusios somatinës evoliucijos metu. Galime skirti ðiuos evoliucijos etapus:

a) elgsenos valdymà ið senesniøjø nervø sistemos daliø perima naujesnës ir ““aukðtesnës”;

b) aukðtesniems centrams ëmus valdyti elgsenà, ágimtas elgesys vis labiau priklauso nuo gebëjimo mokytis, todël jis darosi vis labiau kintamasis;

c) glaudþiomis grupëmis gyvenantys gyvûnai prisitaiko prie grupës veiklos. Jaunieji, kad ir nesàmoningai, mokosi to, kà þino senesnieji, labiau patyræ nariai. TTaip susikuria tradicijos;

d) gyvûnai mokytis pradeda daugiau ar maþiau sàmoningai pamëgdþiodami kitus;

e) susiformavus kalbai per jà galima perduoti daug daugiau informacijos nei be jos.

Kultûra pasiekia naujà lygá.

Aukðtesnieji nerviniai centrai vis labiau valdo elgesá

Perpjovus nugaros smegenis po penktuoju kaklo slanksteliu (lieka kvëpavimo judesiai), regos signalai nebegali sukelti ar stabdyti judesiø. Nebeámanomi valingi judesiai ir valingos reakcijos. Be to, visus stuburiniu iðtinka spinalinis ðokas. Ðoko metu nebeveikia daugelis refleksø, o likæ labai susilpsta. Po kiek laiko refleksai gali atsikurti, bet tam reikia laiko ((kiekvienam skirtingo). Varlës sinapsinis ðokas trunka tik keletà minuèiø, ðuns ir katës – keletà valandø. Þemesniøjø beþdþioniø sinapsinis ðokas trunka ilgiau, o þmoniø ir ðimpanziø jis praeina tik po daugelio savaièiø.

Þmoniø sinapsinis ðokas pirmà kartà plaèiai tirtas per Pirmàjá pasauliná karà. Tuomet daugybei kareiviø nugaros smegenis perkirsdavo kulkos ar skeveldros. Jie nebûtinai prarasdavo sàmonæ, bet jiems staiga prapuldavo apatinës kûno dalies pojûèiai. Atrodydavo, kad nëra pusës kûno. Tinkamos slaugo dëka dauguma tokiø suþeistøjø iðgyveno, nors jie ir liko visiðkai pparalyþiuoti þemiau suþeistos vietos. Sinapsinis ðokas sutrikdo nemaþai funkcijø: susilaiko ðlapimas ir iðmatos, sausëja ir neretai gangrenuoja oda.

Stiprëjant tokiam valdymui, gyvûnai gali lanksèiau reaguoti á dirgiklius. Blusa paprastai sukelia ðuniui kasymosi refleksà. Taèiau bëganèio ðuns galvos smegenys gali atsisakyti praleisti ðá dirgiklá, todël paniþus ðuo nebûtinai sustoja ir ima kasytis. Jei taip nebûtø, netgi viena blusa nuolat stabdytø ðuns veiksmus. Þmogaus ðlapimo pûslë taip pat iðsituðtina refleksiðkai, bet ar leisti tai daryti, sprendþia aukðtesnieji nerviniai centrai. Dar ádomesnis pavyzdys – kvëpavimas. Þmogus ir daugelis kitø þinduoliø kvëpuoja automatiðkai (refleksiðkai). Aukðtesnieji valingi galvos smegenø centrai gali kiek sulaikyti kvëpavimà, bet, kraujyje padaugëjus CO2, mes automatiðkai ákvepiame. Tuo tarpu delfinai valingai kvëpuoja tik bûdami vandens ppavirðiuje. Ákvëpimas po vandeniu – garantuota mirtis. Todël delfinai nepakelia bendros narkozës – uþmigdytas delfinas nustoja kvëpuoti ir uþdûsta, nes nuslopinami valingieji smegenø centrai.

Aukðtesniøjø centrø atjungimas

Galima atjungti ir aukðtesnes smegenø dalis. Þievë evoliuciniu poþiûriu – naujausia smegenø dalis. Dekortikuoti (lot. cortex – þievë) ðunys ir katës tupi ar vaikðèioja, tvarkosi kailá, ryja maistà, palaiko pastovià kûno temperatûrà. TTaèiau jie pamirðta visa, kà iðmokæ, nebesugeba iðmokti ir ko nors ið naujo. Dekortikavimo padariniai tuo ryðkesni, kuo tobulesnës smegenys. Triuðius ir þiurkes þievës paðalinimas veikia kur kas maþiau negu kates ir ðunis. Beþdþionei paðalinus tik dalá þievës, tik kaktines skiltis, padariniai bus ryðkesni negu paðalinus visà ðuns galvos smegenø þievæ.

Ágimtas elgesys virsta iðmoktu

Tirdami þinduolius su vis labiau susiformavusiomis smegenimis, matome, kad jø elgesá vis labiau valdo aukðtesnieji nerviniai centrai. Vis daugiau elgsenos elementø, kurie primityvesniems yra ágimti, jiems tenka iðmokti. Nelaisvëje iðauginta ûdra, patekusi á natûralià aplinkà ir pirmà kart pamaèiusi þuvis, ims nardyti ir jas gaudyti. Nepatyrusá jaunà pavianà gàsdina lervos ir skorpionai, kuriais gamtoje pavianai minta, bet jis ëda nuodingas uogas, kuriø vengia vyresnieji gentainiai. Aiðku, kad pavianai turi perduodamas tradicijas, koks maistas tinka ir kaip su juo elgtis.

Jaunikliø prieþiûra ir rûpinimasis jais yra ágimtas þemesniems gyvûnams, o beþdþionëms tai ið dalies ágimta, o ið dalies iðmokstama. Pirmagimæ ðimpanziukæ motina priþiûri gana negrabiai, bet antrà augina jau kur kas labiau águdusiai. Gamtoje jaunos beþdþioniø ir ðimpanziø patelës iðmoksta priþiûrëti jauniklius, þaisdamos su vyresniøjø pateliø maþyliais. Galbût todël ir mergaitës taip þavisi lëlëmis.

Atsiradus bûtinybei iðmokti tai, kas þemesniems gyvûnams ágimta, elgsena tapo gerokai ávairesnë.

Mokymasis ir mëgdþiojimas

Ankstyvas bûdas mokytis – tai sekti vedlius. Pavianai, laukiniai arkliai ir kiti sambûriniai gyvûnai turi vedlius, bûrio vadus, kurie nusprendþia kur ir kada turi eiti bûrys. Laukiniø arkliø vedliu daþnai bûna sena kumelë, o pavianø – senas patinas. Patyræ vedliai paþásta aplinkines vietoves, þino, kur rasti maisto, vandens ir saugø prieglobstá. Jauniems gyvûnams reikia tik sekti paskui vedlá, ir jie greitai iðmoksta, kur kas yra. Jiems nereikia patiems tyrinëti vietovës, kas nepatyrusiems bûtø labai pavojinga.

Mokëti mëgdþioti – sudëtingas dalykas. TTai gali daryti tik suvokæs, kad tas, kurá mëgdþioji, panaðus á tave, o tam reikia turëti ir savæs sàvokà. Jei tu matai kità, naudojantá lazdà, turi suprasti, kad jo ranka panaði á tavo rankà. To nesupratæs, liksi sau nereikðmingo ávykio liudininku. Pamëgdþioti elgsenà, atrodo, sugeba tik kai kurie primatai.

Gyvûnai, kurie lengvai iðmoksta mëgdþioti, kartais taip iðmokus naujus dalykus gali perduoda kitoms kartoms. Pavyzdþiui japoniðkøjø makakø grupë turi savotiðkø kaprizø maistui – vienoks maistas joms yra koðeris, kitoks – nekoðeris (hebr. kkaðer – tinkamas). Jaunos makakos linkusios nesilaikyti ðiø taisykliø, ir jø motinos uþ tai duoda joms pylos. Taèiau kartais jos vis tiek to naujo maisto neatsisako, ir ilgainiui visa grupë tà maistà ima pripaþinti kaip koðerá. Panaðiai, viena makaka iðrado nnaujà technologijà. Pajûryje ji rado tyrinëtojø ant smëlio iðbertus ryþius. Þinoma, valgyti smëlëtus ryþius neparanku. Tad ji ëmë berti juos á vandená. Smëlis nusëdo, o ryþiai plûduriavo ir taip ji tais iðvalytais ryþiais ir papietavo. Tai ëmë mëgdþioti ir kitos makakos, ir netrukus ði technologija tapo visos makakø grupës kultûros dalimi.

Aukðtesni kultûros lygiai

Atsiradus kalbai, pasidarë galima perduoti daugiau informacijos negu be jos, ir kultûra pasiekë nepalyginti aukðtesná lygá. Tokioje aukðtesnëje kultûroje galime áþvelgti du komponentus:

1) technologijà, ávairiø árankiø kûrybà;

2) tai, kà humanitarai linkæ vadinti dvasine kultûra – ávairias sàvokas tokiø srièiø kaip magijos, religijos, meno ir gamtos mokslø.

Tos dvi kultûros ðakos gana glaudþiai viena su kita susijusios, bet èia paranku, kad ir laikinai, jas iðskirti.

Technologija daugiausia pagrásta dvasine kultûra, bbet ji gyvenimà keièia ne maþiau, negu mes paprastai manome. Tai todël, kad naujai sukurtais árankiais ir technologinëmis koncepcijomis paprastai siekiame tø paèiø tikslø, kuriø siekia ir neprotingi gyvûnai. Ko anksèiau siekiame dantimis ir lazdomis, dabar siekiame automatiniais ginklais ir tolimo veikimo vandenilinëm raketom. Anksèiau susidomëjæ tiesiog þiûrëdavome, kaip kas bliauna ir ðokinëja, o dabar tai stebime per palydovinæ televizijà. Dël tokiø tikslø panaðumo þmogaus socialinës struktûros pagrindas ir motyvacija per tuos kelis milijonus metø pasikeitë maþiau, negu daugelis mano aar norëtø manyti.

1. Þmogus trokðta paguodos, uþtikrinimo, kad viskas gerai. Taèiau to siekia ir kiti primatai.

2. Þmogus þingeidus, bet smalsios ir þiurkës.

Ðios dvi biologinës savybës verèia mus ieðkoti sau vietos visatoje, aiðkintis, kas mes tokie ir kam gyvename.

Þmogus nori netik bûti nuramintas, paguostas, bet ir patenkinti smalsumà. Kosmologijos, motyvuojamos smalsumu, vadinamos mokslinëmis.

Þinoma, skirtumas tarp moksliniø ir religiniø kosmologijø ne visuomet ryðkus. Tai patvirtina antropinis principas, kkuris mëgina mokslo priemonëmis parodyti, kad visata turi tikslà ir tas tikslas – þmogus. Èia á mokslinæ kosmologijà ásiterpia religinë kosmologija.

Gebëjimas ágyti kultûrà iðsirutuliojo palengva. Þemesniøjø gyvûnø elgsena pagrásta gana nelanksèiais refleksais. Ilgainiui ðiuos refleksus vis labiau ëmë valdyti aukðtesnieji nerviniai centrai. Aukðtesniøjø centrø valdoma elgsena darosi vis ávairesnë, o mokymasis vis svarbesnis. Mokymasis mëgdþiojant atsirado vëliau, nes tam individas turi turëti sàvokà “að” ir nors kiek suvokti, jog kito individo eelgsena kaþkuo panaði á jo paties. Taèiau aukðtesnioji kultûra ámanoma tik vartojant kalbà.

Kurdamas aukðtesniàjà kultûrà, þmogus sukûrë technologijà ir, kas svarbiau, naujas “dvasines” koncepcijas, tarp jø kosmologijas, kurios pakeitë jo poþiûrá á pasaulá. Jos iðaugo ið dvejopø biologiniø ðaknø – noro jaustis saugiam ir noro bûti kaþkieno globojamam bei ið smalsumo. Tokius poreikius turi ir kai kurie kiti gyvûnai, bet þmoguje jie pasireiðkia visiðkai kitaip. Poreikis jausti, kad visata jam draugiðka arba bent gali bûti pakreipta jam draugiðka linkme, kuria kosmologijas, vadinamas religijomis. O smalsumo vedami mes plëtojame mokslines – empiriðkai ir teoriðkai pagrindþiamas kosmologijas.

Atsiradus mûsø protëviui Homo erectus, lemiamu þmogaus evoliucijos veiksniu tapo kultûra. Taèiau biologija kultûrà supranta kiek plaèiau negu humanitariniai mokslai.

Informacija ið vieno individo kitam perduodama dviem bûdais.

Antrasis bûdas: informacija vienam individui perteikiama mokant, o kitam mëgdþiojant. Èia informacija perduodama ið vienos nervø sistemos á kità. Tai, kas taip

perduodama, biologai vadina kultûra (bûtø galima vadinti ir tradicija). Kultûra apima ir naujø materialiniø vertybiø gamybà, ir nematerialines idëjines vertybes – magijà, religijà, mokslà, menà ir kt. Ðios informacijos progresyvus kitimas vadinamas egzosomatine evoliucija- evoliucija uþ kûno ribø.

Kultûros biologinis pamatas yra nervø sistemos tam tikros ypatybës, atsiradusios somatinës evoliucijos metu. Galime skirti ðiuos evoliucijos etapus:

a) elgsenos valdymà ið senesniøjø nervø sistemos daliø perima naujesnës ir “aukðtesnës”;

b) aukðtesniems centrams ëmus valdyti elgsenà, ágimtas elgesys vis labiau priklauso nuo gebëjimo mokytis, ttodël jis darosi vis labiau kintamasis;

c) glaudþiomis grupëmis gyvenantys gyvûnai prisitaiko prie grupës veiklos. Jaunieji, kad ir nesàmoningai, mokosi to, kà þino senesnieji, labiau patyræ nariai. Taip susikuria tradicijos;

d) gyvûnai mokytis pradeda daugiau ar maþiau sàmoningai pamëgdþiodami kitus;

e) susiformavus kalbai per jà galima perduoti daug daugiau informacijos nei be jos.

Kultûra pasiekia naujà lygá.

Aukðtesnieji nerviniai centrai vis labiau valdo elgesá

Galûniø koordinacijos, ðlapinimosi, kraujospûdþio reguliavimo ir kitø refleksø lankai eina per nugaros, o ne per galvos smegenis. Todël atskyrus galvos ssmegenis nuo nugaros smegenø, ðie refleksai turëtø likti kokie buvæ. Taèiau tokie “atskirti” refleksai ávairiuose stuburiniuose labai skiriasi.

Perpjovus nugaros smegenis po penktuoju kaklo slanksteliu (lieka kvëpavimo judesiai), regos signalai nebegali sukelti ar stabdyti judesiø. Nebeámanomi valingi judesiai ir valingos reakcijos. BBe to, visus stuburiniu iðtinka spinalinis ðokas. Ðoko metu nebeveikia daugelis refleksø, o likæ labai susilpsta. Po kiek laiko refleksai gali atsikurti, bet tam reikia laiko (kiekvienam skirtingo). Varlës sinapsinis ðokas trunka tik keletà minuèiø, ðuns ir katës – keletà valandø. Þemesniøjø beþdþioniø sinapsinis ðokas trunka ilgiau, o þmoniø ir ðimpanziø jis praeina tik po daugelio savaièiø.

Perkirtus nugaros smegenis, tokiø lengvinanèiø signalø ið galvos smegenø nebeateina, todël refleksai nuslopinami; iðtinka sinapsinis ðokas. Taèiau praëjus tam tikram laikui, sinapsinis reflekso lanko laidumas padidëja ir refleksai vël ima veikti. Didëjanti sinapsinio ðoko trukmë, einant nuo varlës pprie þmogaus, rodo vis didesnæ aukðtesniøjø nerviniø centø svarbà, valdant elgsenà.

Stiprëjant tokiam valdymui, gyvûnai gali lanksèiau reaguoti á dirgiklius. Blusa paprastai sukelia ðuniui kasymosi refleksà. Taèiau bëganèio ðuns galvos smegenys gali atsisakyti praleisti ðá dirgiklá, todël paniþus ðuo nebûtinai sustoja ir ima kasytis. Jei taip nebûtø, netgi viena blusa nuolat stabdytø ðuns veiksmus. Þmogaus ðlapimo pûslë taip pat iðsituðtina refleksiðkai, bet ar leisti tai daryti, sprendþia aukðtesnieji nerviniai centrai. Dar ádomesnis pavyzdys – kvëpavimas. Þmogus ir daugelis kitø þinduoliø kvëpuoja automatiðkai (refleksiðkai). Aukðtesnieji valingi galvos smegenø centrai gali kiek sulaikyti kvëpavimà, bet, kraujyje padaugëjus CO2, mes automatiðkai ákvepiame. Tuo tarpu delfinai valingai kvëpuoja tik bûdami vandens pavirðiuje. Ákvëpimas po vandeniu – garantuota mirtis. Todël delfinai nepakelia bendros narkozës – uþmigdytas delfinas nustoja kvëpuoti ir uþdûsta, nes nuslopinami valingieji smegenø centrai.

Vis didëjanèià aukðtesniøjø centrø svarbà rodo ir ðtai kas. Spinalinei varlei (neturinèiai galvos smegenø) uþlaðinus ant pilvo laðelá rûgðties, ji ima kasytis uþpakalinëmis kojomis tiksliai toje vietoje, kur grauþia. Varlës nugaros smegenys paèios gauna ir perduoda informacijà apie dirgiklio vietà. Þmogui ir aukðtesniosioms beþdþionëms tokià informacijà teikia galvos smegenys. Todël spinaliniai þmonës ir ðimpanzës turi vadinamàjá bendràjá refleksà, kurio neturi þemesnieji stuburiniai. Smarkiai sudirginus beveik bet kurià kûno dalá, prasideda rrefleksiniai pilvo raumenø traukuliai, sulenkiamos kojos, iðtuðtinama ðlapimo pûslë. Nugaros smegenys “nebeþino”, kur tas ákyrus dirgiklis, todël reaguoja bendrai.

Aukðtesniøjø centrø atjungimas

Ágimtas elgesys virsta iðmoktu

Tirdami þinduolius su vis labiau susiformavusiomis smegenimis, matome, kad jø elgesá vis labiau valdo aukðtesnieji nerviniai centrai. Vis daugiau elgsenos elementø, kurie primityvesniems yra ágimti, jiems tenka iðmokti. Nelaisvëje iðauginta ûdra, patekusi á natûralià aplinkà ir pirmà kart pamaèiusi þuvis, iims nardyti ir jas gaudyti. Nepatyrusá jaunà pavianà gàsdina lervos ir skorpionai, kuriais gamtoje pavianai minta, bet jis ëda nuodingas uogas, kuriø vengia vyresnieji gentainiai. Aiðku, kad pavianai turi perduodamas tradicijas, koks maistas tinka ir kaip su juo elgtis.

Jaunikliø prieþiûra ir rûpinimasis jais yra ágimtas þemesniems gyvûnams, o beþdþionëms tai ið dalies ágimta, o ið dalies iðmokstama. Pirmagimæ ðimpanziukæ motina priþiûri gana negrabiai, bet antrà augina jau kur kas labiau águdusiai. Gamtoje jaunos beþdþioniø ir ðimpanziø patelës iðmoksta priþiûrëti jauniklius, þaisdamos su vyresniøjø pateliø maþyliais. Galbût todël ir mergaitës taip þavisi lëlëmis.

Atsiradus bûtinybei iðmokti tai, kas þemesniems gyvûnams ágimta, elgsena tapo gerokai ávairesnë.

Mokymasis ir mëgdþiojimas

Ankstyvas bûdas mokytis – tai sekti vedlius. Pavianai, laukiniai arkliai ir kiti sambûriniai gyvûnai turi vedlius, bûrio vadus, kurie nusprendþia kur ir kada turi eiti bûrys. Laukiniø arkliø vedliu daþnai bûna sena kumelë, o pavianø – senas patinas. Patyræ vedliai paþásta aplinkines vietoves, þino, kur rasti maisto, vandens ir saugø prieglobstá. Jauniems gyvûnams reikia tik sekti paskui vedlá, ir jie greitai iðmoksta, kur kas yra. Jiems nereikia patiems tyrinëti vietovës, kas nepatyrusiems bûtø labai pavojinga.

Mokëti mëgdþioti – sudëtingas dalykas. Tai gali daryti tik suvokæs, kad tas, kurá mëgdþioji, panaðus á tave, o tam reikia

turëti ir savæs sàvokà. Jei tu matai kità, naudojantá lazdà, turi suprasti, kad jo ranka panaði á tavo rankà. To nesupratæs, liksi sau nereikðmingo ávykio liudininku. Pamëgdþioti elgsenà, atrodo, sugeba tik kai kurie primatai.

Gyvûnai, kurie lengvai iðmoksta mëgdþioti, kartais taip iðmokus naujus dalykus gali perduoda kitoms kartoms. Pavyzdþiui japoniðkøjø makakø grupë turi savotiðkø kaprizø maistui – vienoks maistas joms yra koðeris, kitoks – nekoðeris (hebr. kaðer – tinkamas). Jaunos makakos linkusios nesilaikyti ðiø taisykliø, ir jø motinos uþ tai duoda jjoms pylos. Taèiau kartais jos vis tiek to naujo maisto neatsisako, ir ilgainiui visa grupë tà maistà ima pripaþinti kaip koðerá. Panaðiai, viena makaka iðrado naujà technologijà. Pajûryje ji rado tyrinëtojø ant smëlio iðbertus ryþius. Þinoma, valgyti smëlëtus ryþius neparanku. Tad ji ëmë berti juos á vandená. Smëlis nusëdo, o ryþiai plûduriavo ir taip ji tais iðvalytais ryþiais ir papietavo. Tai ëmë mëgdþioti ir kitos makakos, ir netrukus ði technologija tapo visos makakø grupës kultûros dalimi.

Aukðtesni kultûros lygiai

Atsiradus kalbai, ppasidarë galima perduoti daugiau informacijos negu be jos, ir kultûra pasiekë nepalyginti aukðtesná lygá. Tokioje aukðtesnëje kultûroje galime áþvelgti du komponentus:

1) technologijà, ávairiø árankiø kûrybà;

2) tai, kà humanitarai linkæ vadinti dvasine kultûra – ávairias sàvokas tokiø srièiø kaip magijos, religijos, mmeno ir gamtos mokslø.

Tos dvi kultûros ðakos gana glaudþiai viena su kita susijusios, bet èia paranku, kad ir laikinai, jas iðskirti.

Taèiau þmogaus kultûriniame bagaþe pasirodë ir kai ko ið esmës naujo. Mûsø protëviai aaustralopitekai neturëjo ðamanø, kuriø sielos skrieja á kità pasaulá, ar ko nors panaðaus á Euklido “Elementus”. Evoliucijoje tikrai naujos yra ne materialinës gërybës, o abstrakèios koncepcijos.

1. Þmogus trokðta paguodos, uþtikrinimo, kad viskas gerai. Taèiau to siekia ir kiti primatai.

2. Þmogus þingeidus, bet smalsios ir þiurkës.

Ðios dvi biologinës savybës verèia mus ieðkoti sau vietos visatoje, aiðkintis, kas mes tokie ir kam gyvename.

Þmogus nori netik bûti nuramintas, paguostas, bet ir patenkinti smalsumà. Kosmologijos, motyvuojamos smalsumu, vadinamos mokslinëmis.

Þinoma, skirtumas tarp moksliniø ir religiniø kosmologijø ne visuomet ryðkus. Tai patvirtina antropinis principas, kuris mëgina mokslo priemonëmis parodyti, kad visata turi tikslà ir tas tikslas – þmogus. Èia á mokslinæ kosmologijà ásiterpia religinë kosmologija.

Dar ryðkesnis moksliniø kosmologijø ásiterpimas á religijà. Mintis, kad dangaus kûnai juda pagal racionalias taisykles, paneigë ankstesnes kosmologijas, kurios teigë, kad pasaulis pilnas prieðiðkø ar palankiø dvasiø, kurias reikia permaldauti, palenkti dovanomis ar pataikavimu. Senovës actekai tikëjo, kad Saulë – ne fizinis kûnas, o dievas, reikalaujàs kraujo, kad ðviestø. Vedami tos minties, jie tam dievui kasmet paaukodavo 20 000 þmoniø. Mums, tikintiems, kad Saulë – karðtas dujø kamuolys, tokia religija atrodo nepatraukli. Organinës evoliucijos idëja ppakeitë mûsø poþiûrá á save ir kitus, o jei mes kada uþmegztume ryðius su protingomis bûtybëmis kitose planetose, mûsø vertybiø samprata pakistø dar labiau.