kvepavimo organu sistema

Kvėpavimo organų sistema

Trumpa anatomija ir fiziologija

Kvėpavimo organuose vyksta dujų apykaita.

Deguonis yra gyvybiškai, ląstelėse vyksta oksidacijos procesai ir išsiskiria organizmui svarbi medžiaga, būtina audinių ląstelėms gyvuoti. Deguonis patenka į organizmą iš išorės reikalinga energija. Tuomet susidaro anglies dvideginis, kuris šalinamas lauk. Tai – kvėpavimas, kurį atlieka kvėpavimo organų sistema. Šią sistemą sudaro:

• kvėpavimo takai,

• plaučiai,

• kvėpuojamieji raumenys (tarpšonkauliniai, diafragma).

Kvėpavimo takais oras patenka į plaučius ir iškvepiamas. Plaučiuose vyksta dujų apykaita tarp įkvepiamo oro ir kraujo (deguonis pereina į kraują, o anglies dvideginis – į aalveolių orą).

Kvėpavimo takai skirstomi į viršutinius ir apatinius. Viršutinius kvėpavimo takus sudaro nosies ertmė, prienosiniai ančiai, nosiaryklė ir gerklos. Šie organai ir jų ligos bus nagrinėjami LOR skyriuje (žr.xxx psl.). Apatiniams kvėpavimo takams priklauso trachėja ir bronchai.

Trachėja (kvėpuojamoji gerklė). Tai gerklų tąsa. Ji yra 10-12 cm ilgio ir 2-2.5 cm skersmens vamzdelis. Trachėjos sienelės pagrindą sudaro pusžiedžių pavidalo kremzlės, kurios yra pakankamai tvirtos, todėl trachėjos spindis visuomet išlieka atviras. Užpakalinė trachėjos siena tarp kremzlinių lankų galų yra plėvinė (ryjant stambesnį kkąsnį ji gali įlinkti).

Trachėja šakojasi į 2 pagrindinius bronchus: dešinįjį ir kairįjį. Išsišakojimo vietoje į gerklės ertmę įsiterpia ketera, kuri yra kosulio reflekso zona: jei ji dirginama (pvz., patekusio svetimkūnio), – kosima.

Dešinysis pagrindinis bronchas – tai lyg trachėjos tęsinys, jis aatsišakoja nuo jos nedideliu kampu, dėl to į jį dažniau patenka svetimkūnių. Kairysis pagrindinis bronchas atsišakoja daug stačiau, yra nedaug ilgesnis ir siauresnis už dešinįjį. Toliau bronchai besišakodami smulkėja, jų spindis mažėja, tačiau bendras plotas didėja. Pagrindiniai bronchai suskyla į skiltinius, pastarieji toliau į segmentinius. Smulkėjant bronchams jų sienelėse nelieka kremzlių – tai bronchiolės. Bronchiolės suskyla į alveolinius latakėlius, kurie baigiasi alveolėmis. Bronchų išsišakojimas plaučiuose vadinamas bronchiniu medžiu.

Plaučiai yra porinis organas, jie užima didžiąją krūtinės ląstos dalį. Dešinysis plautis yra didesnis už kairįjį, nes kairėje krūtinės ląstos pusėje yra širdis. Ertmė tarp plaučių vadinama tarpuplaučiu, jame be širdies dar glūdi aorta, tuščiosios venos, nervai, stemplė, trachėja, čiobrialiaukė. Plautis panašus į išilgai perpjautą kūgį, turi pamatą ir nusmailėjančią viršūnę. Dešinysis plautis tturi 3, o kairysis – 2 skiltis. Vaikų plaučiai yra šviesiai rausvos spalvos, o suaugusiųjų – tamsesni (rūkalių plaučiai yra juosvi), nes ilgainiui plaučiuose nusėda dulkių, kai kurių cheminių medžiagų dalelių. Plaučių audinys yra stangrus ir elastingas.

Plaučius sudaro bronchinis medis ir alveolės. Bronchams šakojantis, bendras jų spindžių plotas didėja, todėl oro srovė silpnėja. Galinės bronchiolės suskyla į alveolinius latakėlius, kurie yra aplipę alveolėmis. Alveolės – tai 0.3-0.5 mm skersmens pūslelės.

Plaučius iš visų pusių dengia krūtinplėvė (pleura), kitas pasieninis pleuros lapelis iiškloja visą krūtinės ląstos sieną iš vidaus. Tarp šių lapelių yra krūtinplėvės (pleuros) ertmė. Pleura gamina nedaug skysčio, kuris suvilgo jos lapelius ir leidžia kvėpavimo metu plaučio paviršiui lengvai slankioti krūtinės ląstoje.

Jei į pleuros ertmę patenka oro, tokia būklė vadinama pneumotoraksu. Oro į pleuros ertmę gali patekti pradūrus krūtinės ląstą arba plyšus plaučiui (pvz., stiprios traumos metu). Tada abu pleuros lapeliai atsiskiria, pleuros ertmėje esantis oras suspaudžia plautį, šis subliūkšta ir nebekvėpuoja. Dėl traumų ar tam tikrų plaučių ligų, pleuros ertmėje gali kauptis ir kraujas (tai vadinama hemotoraksu), limfa ar pūliai. Pūliai kaupiasi ir pleuros uždegimo (pleurito) metu. Kraujas, limfa ar pūliai taip pat spaudžia plautį ir sutrikdo kvėpavimą. Tuomet gali būti atliekama pleuros ertmės punkcija – praduriama krūtinės ląstos siena ir į pleuros ertmę įkišama adata ar plastikinis vamzdelis. Kraujas, pūliai ar oras ištraukiami iš pleuros ertmės, plautis atsistato ir kvėpavimas žymiai palengvėja.

Pleuros lapeliuose labai gausu juntamųjų nervų galūnėlių, todėl pleuros ligos labai skausmingos, skausmas ypač sustiprėja kvėpuojant, kosint, kai pleuros lapeliai trinasi vienas į kitą.

Kvėpavimas. Kvėpavime dalyvauja kvėpuojamieji raumenys (tarpšonkauliniai ir diafragma). Įkvėpimas prasideda tuomet, kai susitraukia kvėpuojamieji raumenys. Traukiantis tarpšonkauliniams raumenims, pakyla šonkauliai ir krūtinės ląsta plečiasi į šonus. Pagrindinis kvėpavimo raumuo yra diafragma, susitraukdama ji leidžiasi žžemyn ir labiausiai padidina krūtinės ląstos tūrį. Gilaus įkvėpimo metu ar žmogui dūstant kvėpavime dalyvauja ir pagalbiniai raumenys. Sveiko žmogaus pleuros lapeliai dėl didelio paviršiaus įtempimo yra sulipę kaip šlapio stiklo plokštelės. Įkvėpimo metu plečiantis krūtinės ląstai, kartu plečiasi ir plaučiai, nes jų paviršius yra sulipęs su pasieniniu pleuros lapeliu. Plaučiams plečiantis jų viduje susidaro neigiamas slėgis ir oras iš išorės veržiasi į plaučius. Oras srūva į juos tol. kol slėgis alveolėse susilygina su atmosferos slėgiu. Tuomet prasideda iškvėpimas.

Kai žmogus išvepia, kvėpuojamieji raumenys atsipalaiduoja, krūtinės ląsta susiaurėja, plaučiai suspaudžiami, padidėja oro slėgis alveolėse ir oras veržiasi lauk.

Kvėpavimo reguliavimo centrai yra galvos smegenų dalyje (pailgosiose smegenyse). Šiuos centrus veikia impulsai iš kvėpavimo takų, plaučių, kvėpuojamųjų raumenų. Kvėpavimo ritmą taip pat keičia skausmas, jis kinta kalbant, valgant, kosint, čiaudint. Kvėpavimo centrai reaguoja į kraujyje esančio anglies dvideginio kiekį. Visi šie procesai vyksta automatiškai, t.y. nesąmoningai (mums nereikia apie tai galvoti). Tačiau kvėpavimo ritmą galima reguliuoti ir sąmoningai (pvz., sulaikyti nardant, kvėpuoti giliau ar dažniau).

Žmogui kvėpuojant vyksta dujų apykaita tarp aplinkos ir organizmo, iš aplinkos gaunamas deguonis, o į aplinką pašalinami oksidacijos produktai (anglies dvideginis ir vanduo). Kvėpavimo procesą sudaro keli etapai:

• dujų apykaita tarp aplinkos ir alveolių oro,

• dujų apykaita plaučių alveolėse tarp oro iir kraujo,

• deguonies pernešimas iš plaučių į audinius, o anglies dvideginio – iš audinių į plaučius,

• dujų apykaita tarp kraujo ir audinių,

• oksidacijos reakcijos audinių ląstelėse (t.y. ląstelių kvėpavimas).

Taigi, kvėpavime dalyvauja ne tik kvėpavimo sistema, bet čia svarbūs širdies ir kraujagyslių sistema bei kraujas. Deguonis būtinas organizmo gyvybiniams procesams, kadangi cheminės reakcijos gali vykti tik tuomet, kai yra deguonies. Kai kurie organai (pvz., smegenys) ypač jautrūs deguonies stygiui.

Kai kurie faktai

Žmogus ramybėje vidutiniškai įkvepia 16-20 kartų per minutę.

Miegant kvėpavimas sulėtėja (net iki 12 kartų per minutę).

Moterys kvėpuoja dažniau.

Naujagimiai kvėpuoja 60-80 kartų per minutę, vaikui augant jo kvėpavimo dažnis mažėja.

Fizinio krūvio metu, susijaudinus, išsigandus kvėpavimas gali padažnėti iki 60 kartų per minutę.

Vidutiniškai ramybėje žmogus įkvepia apie 500 ml oro (apie 8 l per minutę), o per parą apie 10 000 l oro.