labai geras ekologijos referatas

ĮVADAS

Šiuo metu, žmonijai atsidūrus prie ekologinės katastrofos ribos, ekologija ir gamtosauga tapo vienomis iš aktualiausių mokslo atšakų. Dėl to vis dažniau įvairiuose šalyse yra iškeliamas klausimas apie dabartinės ekologinės būklės pagerinimo metodus. Taip pat yra kuriamos įvairios gamtosaugos organizacijos, kurių tikslas yra ekologinės krizės atsiradimo priežasčių atradimas ir jų eliminavimas. Nelieka nuošalyje ir ekologinės etikos svarba, nes žmogus yra neatsiejama gamtos dalis, ir jis turi laikytis tam tikrų gamtos etikos taisyklių. Žmonės yra protingiausios gyvybės Žemėje, ir jie yra įįsipareigoję palaikyti tvarką Žemėje. Nagrinėdami ekologinę etiką ir susijusiuos su ją klausimus, mes įsigilinsime į gamtos grožio suvokimo priežastis, žmogaus auklėjimą (gamtosaugos atžvilgiu), gamtosaugos atsiradimą ir pačios ekologinės etikos svarbos priežastis. Šių klausimų nagrinėjimas bus paremtas „Ekologinė etika“ knygos autoriaus Česlovo Kalendos samprotavimais.

GAMTOS VERTĖ ŽMOGAUS EGZISTAVIME

1. Gamtos grožio suvokimas ir žmogaus auklėjimas

Žmogus, kaip jau sakyta anksčiau, yra neatsiejama gamtos dalis. Todėl netgi tie žmonės, kuriems gamta atrodo nesvarbi, pasąmonėje supranta jos svarbą, nes žmogus yra genetiškai susijęs su gamta. Tos ssvarbos supratimas yra gamtos grožio suvokimas. Tačiau dauguma žmonių jaučia tą grožį tik būdami emocingoje būsenoje arba aplinkoje. Ypač stiprus yra jaučiamas bioemocinis pradas, kuris yra būdingas vaikams, kurie jaučia gamtos artumą ir savo pasąmonėje iškelia gamtinius vaizdus. Tačiau suaugusiems žžmonėms šiandien yra daugiau svarbi praktinė gamtos nauda. Jie naudoja materialines gamtos vertybes savo kasdieninėje veikloje. Toks žmogaus elgesys yra žinoma priimtinas, tačiau mes neturime užmiršti ir dvasinės kultūros auklėjimą.

Tęsiant šio klausimo aptarinėjimą derėtų paminėti apie žmogaus auklėjimo ypatumus. Pirma, žmogų negalima priversti mylėti ir gerbti gamtą. Toks vertimas gali ne tik atbauginti žmogų, bet ir atvirkščiai, nukreipti jį prieš gamtą. Žmogus turi pats suprasti gamtos reikšmę, o tam tik reikia suteikti jam reikalingas sąlygas. Antra, reikia įvairiais metodais palaikyti tas sukurtas sąlygas ir pagarbia gamtai atmosferą. Sukurti tokias sąlygas mums padeda kūrybingi žmonės: rašytojai, muzikantai, dailininkai ir kiti. Jie savo kuriniais išryškina gamtos grožį, o tuo pačiu metu ir padeda žmogui suprasti gamtos reikšmę.

Dar nuo senų laikų yra nagrinėjamas ggamtos grožio klausimas. Apie tai daug rašė įžymūs mąstytojai: Pitagoras, Platonas, Tertulianas. Jie nagrinėjo kosmoso, kaip supančios mus gamtos grožio sampratą ir Dievo, kaip kosmoso kūrėją. Taip pat apie grožio suvokimą samprotavo ir ižimus filosofas Imanuelis Kantas. Jis skyrė būtinumo (gamtos) ir laisvės (dorovės) sritis, tarp kurių jis matė „neaprėpiamą prarają“(9).

Taigi norint užauginti žmoguje gamtos grožio, o tuo pačiu metu jo atsakomybės jai jausmą, reikia sužavinti jį.

2. Gamtosaugos atsiradimas ir tolesnė jos plėtotė

Žmogus, būdamas Žemės „karalius“ jau nuo seno mėgina „„prijaukinti“ gamtą, sukultūrinti ją. Tam tikslui įgyvendinti, žmonės pradėjo statyti sodus bei parkus, kurie turėjo išryškinti gamtos grožį, tobulumą. Sodose bei parkuose žmonės sodindavo pačius gražiausius augalus. Taip jie bandė paversti Žemę Rojumi. Yra manoma, jog toks estetinis žmogaus polinkis kurti sodus bei parkus yra sąlygotas tos aplinkybės, jog mūsų protėviai tapo žmonėmis savanose. Tai reiškia, kad žmonės bando priartinti dabartinę aplinką prie tos, kai vyko žmonių atsiradimas.

Tačiau XVII – XVIII amžiuose žmonija susidūrė su gamtos naikinimo problema, kuri vyko Afrikos ir Azijos kraštų kolonizavimo metais. Žmonės energingai medžiojo gyvūnus, kirto medžius. Todėl tuo metu imtos sąmoningai kelti vienos iš pirmųjų gamtos apsaugos idėjų. Buvo pradėti kurti miškų draustiniai, buvo išleisti įsakymai, apribojantys miškų kirtimą. Natūralistai buvo rimtai susirūpinę dėl nykstančių rūšių naikinimo. Tai buvo svarbūs žingsniai gamtosaugos plėtotės link.

Vėliau, XIX amžiuje romantinį gamtos idealą pakeitė pozityvioji pasaulėvoka. Keitėsi ir gamtos estetinis suvokimas. Žmonės laikė gamtą ja nebe tokia tobula ir net bjauria, banalia. Prasidėjo spartus gamtos degradavimas. Tačiau XX amžiaus antroje pusėje, kilus globalinei ekologinei krizei, žmonija rimtai susirūpino gamtos ateitimi . Žmonės vėl ėmė siekti harmonijos su gamta.

3. Žmonių elgesys gamtoje

„Estetinis gamtos suvokimas susijęs su kūnų, procesų ir reiškinių forma, su tokiomis savybėmis kaip šviesa, spalva, linija, perspektyva iir t. t. Estetinę objektų vertę lemia jų natūralumas, unikalumas“(13). Tačiau šiandien nepaliestos žmogaus gamtos praktiškai nėra, išskyrus tas vietas, kur žmogui kol kas neįmanoma patekti (pavyzdžiui: vandenynų gelmės, kai kurios Afrikos bei Pietų Amerikos džiunglių dalys, kai kurios salos ir t. t.). Todėl jau yra imtasi priemonių retų rūšių išsaugojimui.

Bet kas lemia tokį gamtos išniekinimą? Pasak Česlovo Kalendos (1998, p. 14), natūralios gamtos priešu yra civilizacija, kuri ardo gamtos sukurtą grožį, sukelia ekologinius disonansus. Pramonė naikina kraštovaizdžius, užteršdama aplinką. „Mokslininkai siūlo įrašyti į Raudonąją knygą ne tik atskiras biorūšis, bet ir saugotinus kraštovaizdžius, pelkes“(14). O tai tikrai turi kelti susirūpinimą.

Dauguma dabartinių žmonių gyvena miestuose. Jie yra susvetimėję gamtai, nes mieste ryšys tarp žmogaus ir gamtos yra labai silpnas. Miestuose dirbtinumas pakeičia natūralumą, aplinka atrodo monotoniška. Todėl žmogus, gyvenantis dirbtinėje aplinkoje gauna vis mažiau informacijos apie gamtą ir jos grožį. Žinoma ir miestiečiai jaučia gamtos nostalgiją. Todėl, ateinant vasarai jie masiškai išvažiuoja į kaimus arba iškilas, kur jie atnaujina prarastą ryšį su gamta. „XX amžiaus antroje pusėje trauka į gamtą tik sustiprėjo, imta kalbėti apie turizmo bumą.“(15).

Tačiau atėjus metui važiuoti į gamtą, atsiranda didelė problema. Mat žmogus, gyvenantis mieste, nežino kaip reikia teisingai elgtis gamtoje: jis užmiršta ekologinės etikos taisykles. ČČeslovo Kalendos knygoje „Ekologinė etika“ yra pateiktas vienas pavyzdys, kai skautų organizacija iš Kauno parodo nedorą elgesį su gamta: skautai išniokoję salas, kuriose buvo apsistoję, paliko krūvas šiukšlių ir net išmatų. Štai yra ekologinės etikos svarbos priežastis — jei mes nesilaikysime paprasčiausių elgesio su gamta taisyklių, tai greitai mes ją sunaikinsime.

Derėtų paminėti dar kelias taisykles. Pirma, negalima rėkauti miške — tai gali sukelti gyvūnų ir paukščių jaunikliams didelį stresą ir jie net gali nugaišti. Taip pat triukšmas lėtina ir augalų augimą. Antra, žmonių grupė, eidama į gamtą ilgam laikui, turi pasirūpinti šiukšlių duobės iškasimu ir tualeto pastatymu. Jie taip pat turi pasirūpinti tuo, kad uždegtas laužas nevirstų gaisru. Trečia, negalima liesti paukščių lizdų, laužyti medžių šakas, spardyti nuodingus žmogui grybus. Taip pat rinkdami grybus, grybautojai turi nupjauti grybus prie pat koto apačios, o ne išrauti juos tiesias su grybiena. Šitų ir dar daug kitų elementarių taisyklių turi laikytis žmogus, jei jis nori harmoningai egzistuoti kartu su gamta.

IŠVADOS

Taigi, išvardinus ekologinės etikos svarbos priežastis, galima padaryti išvadas, jog gamtosauga, o ypač gamtos etika yra būtina šiuo metu mokslo atšaka. Daugelis žmonių vis dar nemoka padoriai elgtis gamtoje, gerbti ją. Žmonija moka naudotis gamtos resursais, bet užmiršta apie jos saugumą. O

dėl žmonių neapdairumo kyla įvairios gamtinės anomalijos, kurios kenčia ne tik gamtai, bet ir pačiam žmogui. Taigi žmogaus ir gamtos koegzistavimas kelia grėsmę abiem pusėm. Todėl mes turime visomis jėgomis prisiartinti kuo arčiau prie gamtos ir žmogaus, kaip neatskiriamos jos dalies harmonijos.

LITERATŪRA

Č. Kalenda „Ekologinė etika“, Lietuvos etinės kultūros draugija „Ethos“, 1998

Citatos:

„neaprėpiamą prarają“[9]

„Estetinis gamtos suvokimas susijęs su kūnų, procesų ir reiškinių forma, su tokiomis savybėmis kaip šviesa, spalva, linija, perspektyva ir t. t. Estetinę objektų vertę lemia jų natūralumas, unikalumas“[13]

„Mokslininkai siūlo įįrašyti į Raudonąją knygą ne tik atskiras biorūšis, bet ir saugotinus kraštovaizdžius, pelkes“[14]

„XX amžiaus antroje pusėje trauka į gamtą tik sustiprėjo, imta kalbėti apie turizmo