Lastele

Vilniaus ‘Ryto’ vidurinė mokykla

Projektinis darbas :

Darbą parengė : Indrė Prichockaitė 10C

VILNIUS

2007

Ląstelė (lot. cellula – „nedidelė patalpa“) – gyvų organizmų struktūrinis vienetas, gebantis savarankiškai egzistuoti, vystytis ir daugintis. Manoma, kad žmogaus organizmą sudaro apie 50 mlrd. ląstelių, skirstomų į 220 tipų.

LĄSTELĖS SANDARA

Ląstelės atradimo istorija

Ląstelės atradimui didelės reikšmės turėjo mikroskopo išradimas. 1665 m. R.Hukas pirmasis pro mikroskopą pastebėjo, kad jo stebimas objektas (svogūno lukšto odelė, samanos lapelis) sudarytas iš atskirų beveik vienodo dydžio plytelių, narvelių ar akelių, kurias pavadino ląstelėmis. Deja, mikroskopai bbuvo netobuli, todėl buvo galima pastebėti tik ląstelės sienelę. Vėliau pastebėta, kad gyvų ląstelių turinį užpildo tam tikras darinys, kurį pavadino protoplastu. Gyvoji medžiaga, iš kurios sudarytas protoplastas, vadinama protoplazma. Pati protoplazma – tai vandeningas gelis, sudarytas iš vandens (60-70 proc.), mineralinių medžiagų (1 proc.) ir organinių junginių: baltymų, lipidų, angliavandenių, nukleorūgščių. Iš pavienių ląstelių formuojasi patvarūs ląstelių telkiniai, kurie vadinami audiniais.

Ląstelės dalys

Pagal principinę ląstelės struktūrą skiriami prokariotai ir eukariotai. Eukariotinės ląstelės yra sudėtingesnės, jų branduolys nuo likusios ląstelės dalies aatskirtas dviguba membrana, tuo tarpu prokariotų (pvz., bakterijų) ląstelėse genomas nuo likusios ląstelės dalies neatskirtas.

Prokariotų ląstelių struktūra

• Citoplazma – yra terpė, kurioje vyksta visos gyvybiškai svarbios cheminės reakcijos ir kaupiamos maisto medžiagos.

• Plazminė membrana – tai iš organinių medžiagų sudarytas išorinis lląstelės dangalas. Jis reguliuoja medžiagų patekimą ir šalinimą iš jos.

Prokariotinės ląstelės arba prokariotų ląstelės – (gr. k. pro – prieš, karyon – branduolys) – tai ląstelės, neturinčios tikro branduolio, kurio vietoje yra nukleoidas. Nukleoidas neturi apvalkalėlio ir sudarytas iš vienos DNR molekulės. Ląstelių dydis apie 5 mikrometrai. Manoma, kad Žemėje viso yra apie 5*1030 prokariotinių ląstelių.

Prokariotinėse ląstelėse, kuriose vyksta fotosintezė (pvz., melsvabakterių, žaliųjų ir purpurinių bakterijų), yra įvairios struktūros didelių membranos įlinkių – mezosomų. Kai kurias prokariotines ląsteles dengia kapsulė, sudaryta iš polisacharidų ir polipeptidų gleivių, kuriose daug vandens. Kapsulė tarnauja apsaugai ir kolonijų sudarymui. Visos bakterijos turi elastingą sienelę, sudarytą iš angliavandenio palosacharido mureino. Sienelė saugo nuo mechaninių pažeidimų. Po sienele yra plazminė membrana, sudaryta iš dviejų lipidų ssluoksnių. Sluoksniuose yra integruoti baltymai. Ji veikia, kaip pusiau pralaidi plėvelė, reguliuoja jonų ir molekulių patekimą ir pašalinimą iš ląstelės. Plazminė membrana vietomis įlinksta į ląstelės vidų ir sudaro mezosomą. Ji svarbi ląstelės dalijimuisi ir ląstelės kvėpavimui. Kai kuriose bakterijose iš plazminės membranos įlinkių susiformuoja fotosintetinančios ir chemosintetinančios membranos. Kai kurios eukariotinės ląstelės turi išaugas – žiuželius, judėjimo skystyje organeles. Be žiuželių būna fimbrijos (blakstienėlės) – trumpos ataugos, bpadedančios prilipti prie ląstelių ar kitų daiktų. Ta vieta, kur yra žiedinė DDNR, vadinama nukleoidu. Plazmidės yra mažos DNR, kurios sugeba savarankiškai funkcionuoti. Taip pat yra ribosomų, kurios dalyvauja baltymų sintezėje. Prokariotinės nuo eukariotinių ląstelių skiriasi tuo, kad prokariotinės neturi branduolio, o taip pat jos beveik neturi organelių.

Organizmai, kurių ląstelė prokariotinė, yra šie:

• Bakterijos

Bakterijos sandara

Bakterijos sandara: 1. kapsulė; 2. išorinė membrana; 3. paraplazminiai intarpai; 4. citoplazmos (vidinių) membranų sistema; 5. citoplazma; 6. ribosomos; 7. atsarginės maisto medžiagos; 8. chromosoma; 9. mezosoma

Kiekviena bakterija sudaryta iš vienos ląstelės, šia dengia membrana, o virš jos yra tvirta apsauginė sienelė. Ląstelę gali supti prigludusi gleivių kapsulė arba laisvas drebutiškas apvalkalas. Šie dangalai ją apsaugo nuo nepalankių aplinkos veiksnių. Dauguma bakterijų turi ir judėti skystoje terpėje pritaikytus ilgesnius žiuželius. Bakterijos neturi branduolio. Tačiau citopazmoje yra tankesnė sritis, vadinama nukleoidu, o joje žiedinė dvivijė DNR grandinė – bakterijos prokariotinė chromosoma. Bakterinėje ląstelėje nėra eukariotiniai ląstelei būdingų organoidų, išskyrus daugybę mažyčių ribosomų, atliekančių baltymų biosintezę.

Bakterijų dydis

Nereikia manyti, kad visos bakterijos yra tik nepaprastai mažos ir jų tarpe nėra mažesnių ir didesnių. Iš tikrųjų bakterijų dydžio santykis maždaug yra toks pats, kaip žinduolių, pvz., tarp dramblio ir pelės. Labiausiai paplitusių dirvožiamio, vandens ir pieno bakterijų dydžiai svyruoja nuo 0,5 iki 10,0 mikronų. Tačiau pasitaiko bakterijų, kurių ilgis siekia iki 50 iir daugiau mikronų. Vidutinis labiausiai paplitusių rutulinių bakterijų dydis yra apie 1 mikroną. Einant žemyn nuo 0,1 mikrono ribos, jau prasideda neląstelinės gyvybės formos – virusų ir bakteriofagų – pasaulis.

Bakterijų reikšmė

Bakterijų reikšmė nepaprastai didelė žmogaus gyvenime ir visoje gamtoje. Dauguma jų atlieka skaidytojų „darbą“ – nuokritų organinę medžiagą suskaido iki mineralinių medžiagų, kurias jau gali pasisavinti organinių medžiagų gamintojai – augalai Bakterijos yra ne tik mūsų planetos „sanitarai“, bet ir daugiausia prisideda prie derlingo dirvožemio susidarymo. Pūdydamos ir skaidydamos daugybę tonų įvairiausių nuokritų, organizmų lavonų, įvairių organinių atliekų, dirvožemyje pagausina puvenų (humuso). Kai kurios bakerijos dalyvauja azoto junginių apytakos cikle, kuris be jų veiklos nebūtų įmanomas. Žmogus bakterijas pasitelkė savo poreikiams tenkinti, įvairiems produktams gaminti. Pavyzdžiui, pienarūgščio rūgimo bakterijos pieną paverčia raugintais pieno produktais (rūgpieniu, kefyru, jogurtu ir pan.), raugina agurkus, kopūstus ir kitas daržoves, apdoroja galvijams žiemai ruošiamą silosą. Taip pat jos gamina medicinoje naudojamus baltymus (pavyzdžiui, insuliną). Atrinkus bakterijų potipius, kuriuose vyksta fermentų supersintezė, gaminami fermentiniai preparatai (proteazė, amilazė, galaktozidazė, lipazė, pektinazė). Pektinazę sintetinančios bakterijos naudojamos linų, kanapių, džiuto pluoštui greičiau atskirti nuo medienos (spalių).

• Melsvabakterės

Prokariotai skirstomi į dvi karalystes:

• Archeobakterijos

• Eubakterijos

Eukariotų ląstelių struktūra

• Plazminė membrana – tai iš organinių medžiagų sudarytas išorinis ląstelės dangalas. Jis reguliuoja medžiagų ppatekimą ir šalinimą iš jos.

• Branduolys – jame išsidėsčiusios chromosomos, vyksta nukleorūgščių sintezė, iš jo valdoma ląstelės veikla.

• Chromosomos – sudarytos iš baltymų ir deoksiribonukleorūgščių (DNR). DNR yra paveldimos informacijos apie ląstelės sudėtį ir struktūrą laikmena. Skirtingų rūšių organizmams būdingas skirtingas chromosomų skaičius.

• Branduolėlis – branduolio dalis, kurioje gaminamos ribonukleorūgštys ir surenkami ribosomų subvienetai.

• Citoplazma – yra ląstelės dalis tarp plazminės membranos ir branduolio, joje vyksta daugelis biocheminių reakcijų ir kaupiamos maisto medžiagos.

• Ribosomos – baltymų gamybos vieta.

• Šiurkštusis endoplazminis tinklas – kaupia ir transportuoja baltymus.

• Lygusis endoplazminis tinklas – gamina ir transportuoja kai kuriuos lipidus, modifikuoja vaistus, toksinus ir pan., kaupia kalcio jonus.

• Mikrokūnelis

• Goldžio kompleksas – jame modifikuojami baltymai, sintetinami sfingolipidai, formuojamos pūslelės, nešančios reikiamas biomolekules į kitus ląstelės sandus.

• Mitochondrijos – jose sintetinama ATP, hemas, jos palaiko neorganinių jonų homeostazę, svarbios apoptozei.

• Lizosomos – jose skaidomi organiniai junginiai.

• Ląstelės centras, centrosoma – yra mikrovamzdelių organizacijos centras, dalyvauja ląstelės dalijimosi procese.

Eukariotinės ląstelės (gr. k. eu – tikras, karyon – branduolys) – tai ląstelės, turinčios tikrą branduolį, kurį nuo citoplazmos atskiria membrana. Ląstelių dydis apie 13 mikrometrų. Citoplazmoje išsidėstę įvairūs organoidai, kuriuos galima pamatyti tik pro mikroskopą, o kai kuriuos tik pro elektroninį. Ląstelės organoidai nuo citoplazmos

atskirti: viena membrana – endoplazminis tinklas, Goldžio kompleksas, lizosomos, dviem membranomis – mitochondrijos, plastidės, ląstelės branduolys.

Yra trys pagrindinės eukariotinių ląstelių formos:

Augalinė ląstelė-prokariotinių organizmų ląstelė, būdinga augalams.

Tik augalinės ląstelės požymiai

• Ląstelės sienelė

• Plastidės

• Viena didelė centrinė vakuolė

• Nėra centriolės

Bendri požymiai

• Plazminė membrana

• Branduolys

• Branduolėlis

• Mitochondrijos

• Ribosomos

• Endoplazminis tinklas

• Goldžio kompleksas

• Lizosomos

• Mikrokūneliai

• Grybinė ląstelė

• Gyvūninė ląstelė

Gyvūninė ląstelė – prokariotinių organizmų ląstelė, būdinga gyvūnams.

Tik gyvūninės ląstelės požymiai

• Yra centriolės

• Nėra plastidžių

• Nėra ląstelės sienelės

• Vietoj centrinės vakuolės yra pulsuojančios, virškinamosios vakuolės

Bendri požymiai

• Plazminė mmembrana

• Branduolys

• Branduolėlis

• Mitochondrijos

• Ribosomos

• Endoplazminis tinklas

• Goldžio kompleksas

• Lizosomos

• Mikrokūneliai

Augalų ląstelės

Grybų ląstelės

Gyvūnų ląstelės

Ląstelės sienelė

Iš celiuliozės

Daugiausia iš chitino

Nėra

Centrinė vakuolė

Yra Yra Nėra

Plastidės

Yra Nėra Nėra

Tipiškas rezervinis angliavandenis

Krakmolas

Glikogenas

Glikogenas

Centriolė

Būna retai Būna retai Yra

Ląstelės organoidai

Akrosoma – Blakstienėlė/Žiuželis – Branduolys – Centrosoma – Endoplazminis tinklas – Goldžio kompleksas – Ląstelės sienelė – Lizosomos – Mitochondrijos – Peroksisomos – Plastidės – Plazminė membrana – Ribosomos – Centriolės – Vakuolės

LĄSTELIŲ DALIJIMASIS

Intarpas ŽMOGAUS LĄSTELIŲ AMŽIUS

Ląstelių tipas Ląstelių amžius

Kaulų čiulpų kraujodaros ląstelės 10 val.

Skrandžio gleivinės ląstelės 2 d.

Spermatozoidai 2-3 d.

Storosios žarnos gleivinės ląstelės 3-4 d.

Leukocitai 13 d.

Odos epidermio ląstelės 19-34 d.

Eritrocitai 120 d.

Kepenų lląstelės (hepatocitai) 18 mėn.

Neuronai visą gyvenimą

Ląstelės, kaip ir visi daiktai Visatoje, dėvisi ir sensta. Kiekviena ląstelė anksčiau ar vėliau žūsta. Vienaląsčių organizmų ląstelės atsinaujina augdamos ir besidalindamos . Stambiame daugialąsčiame gyvūne (pvz., žmoguje) kiekvieną sekundę žūsta milijonai ląstelių, ir jis išgyvena tik ttodėl, kad naujos ląstelės gaminasi tokiu pat greičiu kaip žūsta senosios . Nuolatinis ląstelių gaminimasis – daugialąsčio organizmo gyvybės klausimas. Didele jonizuojančios spinduliuotės doze sustabdžius ląstelių dalijimąsi gyvūnas žūsta per kelias dienas.