miško paukščiai
Paukščiai
Liepsnelė
Karalystė – gyvūnų
Tipas – stuburiniai
Klasė – paukščiai (Aves)
Būrys – žvirbliniai (Passeriformes)
Šeima – strazdiniai (Turdidae)
Buveinė
Įvairūs miškai ir želdiniai su tankiu traku ir/ar pomiškiu.
Paplitimas ir gausa Lietuvoje
Paplitusi visur. Dažna. Pavieniai paukščiai lengvomis žiemomis kartais žiemoja.
Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys
Labai nedaug mažesnė už didžiąją zylę. Vienas dažniausių mūsų miškų paukščių ir vienas geriausių giesmininkų. Lengviausiai suaugęs paukštis veisimosi metu atpažįstamas iš rusvos kaktos, dalies galvos šonų, gerklės ir krūtinės. Nuo truputį panašaus mažosios musinukės patino skiriasi didesne rusva dėme kūno ppriekyje. Patino ir patelės apdaras vienodas. Sezoniniai apdaro skirtumai labai nedideli.
Jaunikliai turi strazdų šeimos paukščiams būdingą apdaro raibuma: labiausiai gerklė, pagurklis, krūtinė ir galva bei iš dalies nugara su sparnais yra su iš arti gerai matomomis dėmelėmis. Krūtinėje jau būna matomi rusvai rudos dėmės kontūrai. Rudenį jaunikliai įgauna suaugusiems būdingą apdarą.
Minta smulkiais bestuburiais. Rudenį sulesa smulkių uogų. Lizdus dažniausiai suka ant žemės, bet kai kada užima ir neaukštai esančias dreves ir inkilus. Būdingas elgesio elementas – tupėdama ant žemės aar medžiuose nerimaudama dažnokai sustojusi linksi ir tūpčioja.
Balsas
Nerimo balsas – tarškus ir greitai kartojamas “tik-tik-tik.”. Girdima ir ilgesnė nerimo trelė “tiktiktiktik.”. Giesmelė tyli, melodinga, be karkiamųjų garsų. Patinas tuoktuvių giesmelę veisimosi sezono pradžioje gieda beveik visą dieną. Vis dėto aktyviausiai ggieda vakare saulei nusileidus.
Gegutė
Karalystė – gyvūnų
Tipas – stuburiniai
Klasė – paukščių (Aves)
Būrys – gegutiniai (Cuculiformes)
Šeima – gegutiniai (Cuculidae)
Buveinė
Miškai, krūmynai, pelkės, paežerės, kur daugiau perinčių žvirblinių paukščių.
Paplitimas ir gausa Lietuvoje
Paplitusi visur. Įprasta.
Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys
Didesnė už smilginį strazdą, bet mažesnė už kėkštą. Dydžiu ir išvaizda panaši į paukštvanagį. Žmonių neblogai pažįstama iš paprasto, bet kartu labai specifiško balso. Kūnas pailgesnis nei daugumos paukščių. Du kojų pirštai atsukti į priekį ir du atgal. Apdaras vienodas visais sezonais.
Suaugusio patino viršus, galva, kaklas ir krūtinė melsvai pilki. Krūtinės apatinė dalis ir pilvas balti su skersiniu tamsiu raštu. Patinas didesnis už patelę.
Patelės esti dviejų spalvinių formų – pilkos ir rudos. Pikosios patelės labai panašios i patinus, bet kai kurių iš jų galva, kkaklas ir krūtinė esti su rusvu atspalviu. Kitos apdaru nesiskiria nuo patinų. Rudos formos patelių kūno viršus rusvai rudas su skersiniu tamsiu raštu.
Jaunikliai paukščiai labai panašūs i suaugusias pateles. Jie taip pat esti pilkų ir rudų formų.
Vadinamasis lizdinis parazitas, nes pati lizdų nesuka, o po vieną kiaušinį deda i mažų paukščių lizdus. Skrisdama siluetu primena paukštvanagį ar nedidelį sakalą. Visuomet plasnoja sparnais ir beveik niekad nesklendžia.
Balsas
Patino balsas – periodiškai kartojamas ir iš toli girdimas kukavimas “ku-kū”. Kartais ššis balsas sudėtingesnis – “kuku-kuk” ir pan. Patelėms būdinga skambi trelė “kli-kli-kli”.
Kėkštas
Karalystė – gyvūnų
Tipas – stuburiniai
Klasė – paukščiai (Aves)
Būrys – žvirbliniai (Passeriformes)
Šeima – varniniai (Corvidae)
Buveinė
Įvairiausi miškai, didesni miestų parkai. Vengia labai mažo ploto giraičių.
Paplitimas ir gausa Lietuvoje
Aptinkamas visur. Vienas iš įprastų miško paukščių.
Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys
Gerokai mažesnis už naminį karvelį. Neblogai žmonių pažįstamas. Gamtoje lengvai atskiriamas iš išvaizdos (skrendantis – ypač iš balto antuodegio, baltų dėmių sparnuose; tupintis – iš sparno dengiamųjų plunksnų, kur vyrauja šviesi mėlyna spalva) ir iš bendravimo balsų. Panašių kitų paukščių regione nėra.
Patino ir patelės apdarai vienodi. Viršugalvio plunksnas pašiaušia, todėl gali atrodyti lyg su kuodeliu. Žiemos apdaras nesiskiria nuo veisimosi apdaro.
Jaunikliai panašūs į suaugusius. Skiriasi rudesniu viršumi ir apačia bei rusvomis akimis (suaugusių akys melsvai balsvos).
Minta daugiausiai bestuburiais, smulkiais stuburiniais, daug sulesa ąžuolo gilių. Be to, lesa sultingus vaisius, uogas. Rudenį kaupia gilių atsargas, kurias slepia miško paklotėje.
Balsas
Giesmė tyli, sudėtinga, sudaryta iš įvairiausių pamėgdžiojamų balsų. Girdima nedažnai veisimosi metu. Kai kurie bendravimo balsai labai garsūs ir įsimenantys. Tai aštri frazė “kžžeeek” ir suopio balsą primenantis “kiaaaa”.
Sodinė devynbalsė
Karalystė – gyvūnų
Tipas – stuburiniai
Klasė – paukščiai (Aves)
Būrys – žvirbliniai (Passeriformes)
Šeima – devynbalsiai (Sylviidae)
Buveinė
Lapuočių ir mišrūs tankūs miškai, laukų giraitės, parkai, nuošalios gausiai aapželdintos vietos. Megsta vietas su grupėmis išsidėsčiusiu traku, avietėms ir tankius jaunuolynus.
Paplitimas ir gausa Lietuvoje
Aptinkama visuose miškuose, kur tik auga lapuočių grupės. Vienas dažniausių lapuotynų ir mišrių miškų paukščių.
Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys
Truputį mažesnė už naminį žvirblį ir didesnė už panašiausią pilkąją devynbalsę. Gamtoje retai ją tenka pamatyti, bet būnant miške tenka labai dažnai išgirsti. Iš giesmės atskiriama nesunkiai. Giesmė panašiausia į raibosios devynbalsės, bet jų buveinės gerokai skiriasi. Apdare vyrauja kuklios spalvos. Viršus pilkas su rudu atspalviu. Apačia balsva su pilkai rusvais šonais. Iš arti matomos pilkos dėmės kaklo šonuose. Nuo apdaru panašių pečialindų labiausiai skiriasi dydžiu ir stambesiu, storesniu snapu. Nuo nendriukų ir žiogelių skiriasi dydžiu, vienspalviais (nedėmėtais) viršumi ir apačia bei lygiu uodegos galu.
Patino ir patelės apdaras panašus. Rudens apdaras mažai skiriasi nuo veisimosi apdaro. Šis gamtoje sunkiai pastebimas skirtumas – rudenį ryškesnis viso kūno žalsvai rudas atspalvis.
Jaunikliai labai panašūs į suaugusius. Minta bestuburiais, daugiausia vabzdžiais. Taip pat lesa uogas, vaisius.
Balsas
Giesmė skambi ir melodinga kaip juodagalvės devynbalsės. Gieda patinėlis lajoje ir jį pamatyti ne visuomet pasiseka. Atskiri giesmės fragmentai ilgi – be pertraukų (tęsiasi iki 10s). Aktyviausiai gieda ryte. Nerimo balsas panašus i kitų rūšių devynbalsiu “ček, ček.”
Didysis erelis rėksnys
Karalystė – gyvūnų
Tipas – stuburiniai
Klasė –– paukščiai (Aves)
Būrys – vanaginiai (Accipitriformes)
Šeima – vanaginiai (Accipitridae)
Buveinė
Veisiasi šlapiuose miškuose ir lapuočių miškuose – ypač palei natūralias upes.
Paplitimas ir gausa Lietuvoje
Kasmet retai aptinkamas nuo pavasario iki rudens. Dažniau matomas Nemuno deltoje ir Rytų Lietuvoje. Jau keli dešimtmečiai žinių apie perėjimą nėra.
Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys
Kiek didesnis už paprastąjį suopį ar mažesnis už mažąjį ereliį rėksnį. Apdaro atspalviai gerokai varijuoja, todėl šią rūšį atskirti nuo panašių rūšių nelengva. Bendras įspūdis, kad, palyginti su mažuoju, didžiojo erelio rėksnio sparnai yra trumpesni ir platesni. Dažniausiai apdare vyrauja tamsiai ruda spalva.
Gausiau aptinkami suaugę paukščiai, kurių skrendančių apačios sparnų dengiamosios plunksnos yra tamsesnės nei plasnojamosios. Pasitaiko individų, kurių apačios apdaras yra vienodų tonų. Svarbus skiriamasis požymis yra mažos pusmėnulio formos dėmės ties pirmųjų didžiųjų plasnojamųjų plunksnų pamatais. Ši dėmė būdinga įvairaus amžiaus individams, bet vien tik šis požymis laikomas nepakankamu rūšies nustatymo įrodymu.
Jaunikliai panašūs į suaugusius, bet jų dengiamųjų ir plasnojamųjų olunksnų galai esti balti, todėl visa viršutinė dalis nusėta baltomis dėmelėmis. Paprastai dėmelės suformuoja 3-4 juostas, bet kai kada jų esti vos viena. Antrų metų pavasarį paukščių apdaras mažai pasikeičia. Viršutinėje pusėje sumažėja baltų dėmių, tematomos 1-2 šviesios juostelės. Suaugusių apdarą įgauna tik šeštais metais.
Balsas
Girdimas tik veisimosi vietose. Primena tankų kleketavimą “kjek-kjek-kjek.”
