Nukleorūgštys

NUKLEORŪGŠTYS

Nukleorūgščių makromolekulės yra informacijos nešikliai – jose saugoma genetinė informacija, jos padeda genetinę informaciją realizuoti bei perduoti ją palikuonims. Jas sudaro monomerai nukleotidai.

Nukleotidai. Nukleotidas – tai molekulė, sudaryta iš trijų medžiagų – azotinės bazės, monosacharido (ribozės ar dezoksiribozės) ir fosforo rūgšties – molekulių liekanų.

Nukleorūgščių azotinės bazės yra purinai (adeninas ir guaninas, jų molekulės dvižiedės) ir pirimidinai (citozinas, timinas, uracilas, jų molekulės pagrindas vienžiedis). Šios azotinės bazės jungiasi prie monosacharido (ribozės ar dezoksiribozės) 1* C atomo.

Nukleotidų monosacharidai (ribozė iir dezoksiribozė) yra pentozės – jų bendra formulė yra . Dezoksiribozė nuo ribozės skiriasi tuo, kad prie vieno anglies atomo jungiasi ne hidroksilo grupė (-OH), o tiesiog protonas (H). Priešdėlis dezoksi- ir rodo vieno deguonies atomo trūkumą. Prie pentozės 1* C atomo jungiasi azotinė bazė, o prie 5* C atomo – fosfatai.

Fosfatinės grupės yra rūgštinės, vandenyje jos disocijuoja ir turi neigiamus krūvius. Laisvi nukleotidai turi vieną, du ar tris fosfatines grupes.

Nukleotidas be fosfatinės grupės vadinamas nukleozidu. [Ris-57]

intarpas NUKLEOTIDŲ PAVADINIMŲ SSISTEMA

Azoto Nukleozido Nukleotido pavadinimas, kai fosoforo rūšties liekana

bazė pavadinimas viena dvi trys

-monofosfatas -difosfatas -trifosfatas

Adeninas purinas Adenozinas Adenozin- AMP ADP ATP

Citozinas pirimidinas Citidinas Citidin- CMP CDP CTP

Guaninas purinas Guanozinas Guanozin- GMP GDP GTP

Timinas pirimidinas Timidinass Timidin- TMP TDP TTP

Uracilas pirimidinas Uridinas Uridin- UMP UDP UTP

Bendri nukleotidų pavadinimai – nukleozidmonofosfatas ir t.t.

Nukleorūgšties molekulėje įmontuotas nukleotidas teturi viena fosfatinę grupę ( ).

Nukleotidai su riboze vadinami ribonukleotidais (rATP, rCDP ir pan.), iš jų sintetinama ribonukleorūgštis (RNR), o iš dezoksiribonukleotidų ((dATP, dTTP) – dezoksiribonukleorūgštis (DNR).

Nukleozidtrifosfate nutrūkstant jungčiai tarp antros ir trečios ar pirmos ir antros fosfatinių grupių išsiskiria gana didelis kiekis energijos, todėl šios jungtys vadinamos makroerginėmis.

Nukleorūgščių molekulės sudaromos jungiantis nukleotidams nukleozidtrifosfatams. Jungiantis nuo kiekvieno nukleotido atskyla po 2 fosforo rūgšties molekules , išsiskirianti energija panaudojama jungtims tarp fosfato ir pentozės sudaryti.

Nukleorūgšties grandinėlės skeletinė dalis – tai fosfatas-pentozė-fosfatas-pentozė-. O į šonus nuo šios grandinės kyšo azotinės bazės [Ris-58]. Viename grandinės gale lieka laisvas fosfatas, prisijungęs prie 5* C atomo, šis galas vadinamas 5* galu. O kitame gale lieka laisvas pentozės 3* C atomas (prie kurio neprisijungė fosfatas) – tas galas vadinamas 3* galu.

DEZOKSIRIBONUKLEORŪGŠTIS (DNR)

DNR – tai genetinės informacijos nešiklis, saugantis ją ir perduodantis kitoms kartoms visose ląstelėse bbei daugelyje virusų. Tik dalyje virusų šią funkciją atlieka RNR.

intarpas DNR – TIKRAI GENETINĖS INFORMACIJOS NEŠIKLIS

Dar 1944 metais Osvaldas Everis, Kolinas Mak-Leodas ir Maklinas Mak-Kartis (O.Every, C.MacLeod, M.MacCarty) įrodė, kad būtent DNR yra genetinės informacijos nešiklis. Jie tyrė dvi bakterijos pneumokoko Streptomyces pneumoniae formas: viena ant agaro augdavo glotniomis kolonijomis ir gebėjo sukelti ligą, o kita buvo mutantė – ji augdavo šiurkščiomis kolonijomis ir ligos nesukeldavo. Tyrinėtojai pastebėjo, kad iš šiluma užmuštų pirmos formos bakterijų išskyrus DNR ir paveikus ja bbakterijas mutantes, šios atgavo gebėjimą susargdinti. Ir ši savybė persiduodavo kitoms kartoms. Todėl Everis, Mak-Leodas ir Mak-Kartis nutarė, kad DNR ir yra genetinės informacijos nešiklis. [LOB3-858]

1952 metais Alfredas Heršis (Hershey?) ir Marta Čeiz (Chase?) siekė išsiaiškinti, kuri bakteriofago T4 dalis – baltymas ar DNR – užkrečia bakteriją Escherichia coli. Jie augino virusą terpėje su radioaktyviais izotopais – (fosforas naudojamas DNR sintezėje) ir (o siera – baltymų). Po to šiais bakteriofagais užkrėtė bakterijas. Paaiškėjo, kad bakterijas užkrečia medžiaga su izotopu .

[Iš paskutinės pastraipos galima padaryti uždavinį, jei fizikoje bus praeitas radioaktyvumas]

DNR struktūrą 1953 metais išsiaiškino Votsonas (Watson) ir Krikas (Creek?). Jie nustatė, kad DNR molekulę sudaro dvi polinukleotidinės grandinės, susuktos dešiniąja spirale. Šių dviejų polinukleotidinių grandinių azoto bazės jungiasi vandenilinėmis jungtimis. Kaip taisyklė, adeninas jungiasi su timinu, o guaninas – su citozinu ir atvirkščiai. Ši taisyklė vadinama komplementarumo principu. Kitų jungčių variantų DNR sintetinantys fermentai nesudaro, nes:

1. Abi komplementarios bazių poros ir jas jungiančios jungtys yra tam tikro ilgio (1,085 nm). Adeninas ir guaninas yra dvižiedės azoto bazės, o citozinas ir timinas – vienžiedės. Komplementarioje poroje viena bazė dvižiedė, o kita – vienžiedė.

2. Adeninas ir timinas sudaro dvi vandenilines jungtis, o guaninas ir citozinas – tris.

Vieną dvigubos DNR spiralės viją sudaro 110 nukleotidų porų, vijos žingsnis – 3,4 nm. [dvigubos spiralė piešinys]

intarpas DNR MOLEKULIŲ ILGIS

DNR molekulės ląstelėse būna įvairaus dydžio – nuo 400 000 nukleotidų (400 kb*) mielių ląstelėse iki 250 000 000 nukleotidų (250 000 kb) žmogaus ląstelėse. Išvyniotos žmogaus chromosomų DNR ilgis nuo 1,7 iki 8,5 cm ilgio (50106 iki 250106 nukleotidų porų). Visą ląstelės DNR sujungus į vieną siūlą gautųsi nemažas galas – žmogaus ląstelė turėtų ~1,8 m ilgio DNR siūlą.

DNR molekulės labai ilgos ir plonos. Milijonas nukleotidų sudaro 0,034 cm (3,4105 nm) ilgio grandinę, kuri užima ~106 nm3 tūrį.

Diploidinėje žmogaus ląstelėje (46 chromosomos) yra ~6109 nukleotidų porų. Glaudžiai suvyniojus šis DNR kiekis sudarytų kubą, kurio kraštinė ~1,9 m. Knyga su 6109 raidžių būtų daugiau kaip milijono puslapių storio.

Ląstelėse DNR molekulės sudėtingai suvyniojamos, todėl jų ilgis sumažėja apie 10 000 kartų.

DNR siūlas yra pagrindinė chromosomos dalis, kurioje užrašyta informacija laikoma ir perduodama naujoms ląstelių kartoms. Tačiau chromosomas sudaro ne vien DNR, bet ir baltymai. Toks DNR ir baltymų junginys kaip medžiaga vadinamas chromatinu.

CHROMATINAS

DNR molekulės yra ilgos. Kyla klausimas, kaip tiek DNR telpa ląstelės branduolyje, kurio skersmuo – keli mikrometrai? DNR siūlai yra kažkaip supakuojami.

DNR molekulės yra ne vyniojamos į kamuolius, o superspiralizuojamos. DNR dvigubai sspiralei dar kartą susisukti spirale trukdo suartėjančios neigiamai įkrautos DNR fosfatinės grupės. Todėl DNR susijungia su teigiamai įkrautais histonais ir poliaminais. Toksai DNR ir baltymų junginys vadinamas chromatinu.

[OKKA:84 | Poliaminas spermidinas. Jis padeda labai tankiai suvynioti spermatozoidų DNR.]

intarpas DNR SUPERSPIRALIZACIJA

Histonų molekulės jungiasi po 8 ir sudaro baltymines šerdis. Histonų paviršiuje yra daug teigiamų grupių, kurios jungiasi su neigiamomis fosfatinėmis DNR grupėmis. Ant vienos tokios šerdies telpa pora vijų (apie 200 nukleotidų) dvigrandinės DNR. [MBK2:208 iar OKKA:82 iar LOB3:875]

Histoninių šerdžių grandinėlė sudaro lyg karolius. Vieno tokio karoliuko (nukleosomos) skersmuo apie 10 nm. Žmogaus ląstelėse karoliukus jungia 50 nukleotidų ilgio DNR atkarpos. Susidarant chromatinui DNR ilgis sumažėja 5-6 kartus.

Nukleosominiai „karoliai“ susisuka į spirališką vamzdelį (vienoje apvijoje apie 6 nukleosomos) – taip susidaro chromatino gijos (jų * 20-30 nm). Dabar DNR grandinė jau 40 kartų trumpesnė, negu visiškai išvyniota.

Esant reikalui chromatino gijos spiralizuojamos toliau. Labiausiai spiralizuotos būna chromosomos ląstelės dalijimosi metu. Taip 5 cm ilgio DNR grandinė suvyniojama į 5 m ilgio kondensuotą chromosomą. [MBK3:217 | Hipotetinis tolesnis DNR spiralizavimas] [O dar geriau – MBK3:220]

Chromatinas nukleoplazmoje pro optinį mikroskopą paprastai nematomas. Bet dažant ląstelę specialiais dažais šis chromatinas išryškėja. Jis vadinamas euchromatinu.

Euchromatino pavidale esančią DNR ląstelė gali nesunkiai

skaityti . O nenaudojamos chromosomos ir chromosomų dalys dar daugiau suvyniojamos, todėl dar sutrumpėja ir sustorėja. Itin suvyniotas chromosomų dalis dažnai galima pamatyti pro optinį mikroskopą net nedažius. Ši itin spiralizuota chromosomų dalis vadinama heterochromatinu (jame būna ~10% visos DNR). Heterochromatinas yra neaktyvus, iš jį sudarančios DNR informacija neskaitoma.

DNR DVIGUBĖJIMAS

DNR dvigubėjimas (replikacija) – naujos DNR grandinės sintezė pagal seną grandinę, maksimaliai tiksliai perduodant senosios grandinės turimą genetinę informaciją.

DNR sintezė ląstelėse skiriasi nuo visų kitų molekulių sintezės, nes DNR sintezei rreikalingas pavyzdys – DNR grandinė. Tokia molekulių sintezė vadinama matricine sinteze (pavyzdys vadinamas matrica).

Dviguba DNR grandinė išsivynioja į dvi viengubas grandines, ir pagal kiekvieną viengubą grandinę sudaroma jai porinė grandinė. Taip iš kievienos dvigubos DNR grandinės susidaro dvi dvigubos grandinės.

intarpas PUSIAU NAUJA, PUSIAU SENA

1958 metais Mezelson ir Stal (?) įrodė, kad kiekvieną naują dvigubą DNR grandinę sudaro viena visiškai nauja grandinė ir viena senosios DNR molekulės perduota grandinė.

Jie ilgą laiką augino bakterijas terpėje su sunkiuoju azoto izotopu , kkuris įsijungė į DNR sudėtį. Iš šių bakterijų išskirtoje DNR azotas būdavo tik izotopas . Po to bakterijas perkėlė į terpę, turinčią paprastą azoto izotopą . Pasibaigus pirmai replikacijai jie iš bakterijų išskyrė DNR ir centrifugavo. Paaiškėjo, kad tokios DNR ttankis yra tarpinis tarp DNR, turinčios vien azotą , ir DNR, turinčios vien azotą . Vadinasi, viena dvigubos DNR grandinė buvo su azotu , o kita – su azotu .

[gal uždavinį iš LOB3:924 (1) – pagal Mezelson ir Stal eksperimentą.]

intarpas DNR DVIGUBĖJIMO EIGA

DNR sintetinantys fermentai vadinami DNR polimerazėmis. Jie sugeba sintetinti DNR grandinę tik turėdami pavyzdį – viengubą DNR grandinę. DNR polimerazės slenka ta DNR grandine ir prie jos pagal komplementarumo principą montuoja naują grandinę.

Nukleotidai grandinėn prijungiami dviem jungtimis:

vandeniline jungtimi jie prisijungia prie senosios DNR molekulės,

kovalentine – prie anksčiau prijungto nukleotido -OH grupės.

Nauji nukleotidai prijungiami naujosios DNR grandinės 3′ gale, taigi, DNR grandinė ilgėja 5’*3′ kryptimi.

Naujos DNR sintezei reikia DNR grandinės (matricos) su -OH grupe nnukleorūgšties 3′ gale ir dezoksiribonukleozidtrifosfatų (ATP, CTP, GTP, TTP).

DNR sintezės eiga:

1. Išvyniojama superspiralizuota DNR.

 Tai daro fermentai, vadinami topoizomerazėmis. Vienos topoizomerazės DNR superspiralizuoja, o kitos superspirales išvynioja. Pvz., E. coli turi topoizomerazę girazę.

2. Specialūs fermentai išvynioja dvigubą spiralę ir nutraukia vandenilines jungtis, sukabinančias DNR viengubas grandines .

 Išvyniojimui reikalinga energija gaunama iš ATP. Dvigubėjimo vietoje susidaro dvi replikacinės šakutės – DNR grandinės taškai, kuriuose dviguba grandinė jau išvyta ir pereina į dvi viengubas grandines.

 Sintetinant DNR replikacinės šakutės slenka išilgai molekulės – iišvynioja vis naujas DNR molekulės atkarpas, ant kurių sintetinama naujoji DNR.

3. Išvyniojimo vietoje susintetinama trumpa RNR grandinės atkarpa.

 DNR sintezė prasideda RNR sinteze. Pradžioje dirba DNR-priklausoma-RNR-polimerazė , kuri pagal DNR nukleotidus pagamina RNR grandinės atkarpą (10-60 nukleotidų ilgio) ir atsijungia.

4. Prie RNR atkarpos toliau sintetinama DNR grandinė.

 DNR-priklausoma-DNR-polimerazė negali pradėti DNR sintezės, o tik tęsti ją, prijungdama prie 3′-OH grupės vis naujus nukleotidus. Todėl ji prie RNR atkarpos 3′-OH galo prijungia dezoksiribonukleotidą ir toliau sintetina DNR.

Išpynimo vietoje susidariusios dvi replikacinės šakutės slenka į priešingas puses, ir DNR molekulė dvigubėja išsyk abiem kryptimis ant abiejų DNR grandinės pusių. Kiekvienos šakutės vietoje sintetinamos dvi DNR grandinės atkarpos.

Dviguba DNR molekulės grandinė yra antilygiagreti – replikacinė šakutė vienos grandinės požiūriu slenka 5’→3′ kryptimi, o kitos požiūriu – 3’→5′ kryptimi. Tuo tarpu DNR polimerazės sintetina slinkdama vienguba DNR grandine tik 5’→3′ kryptimi. Todėl DNR sintezė greita ant grandinės, kur sutampa polimerazės ir šakutės slinkimo kryptys. Čia sintetinama pirmaujanti grandinė.

Ant kitos grandinės sintezė atsilieka (čia sintetinamosios vėluojančios grandinės): čia DNR sintetinama atkarpomis kryptimi, priešinga replikacinės šakutės krypčiai. Vėliau atkarpas susiuva į vieną grandinę. Prokariotų atkarpos yra apie 1000 nukleotidų ilgumo, o eukariotų – 100-200 nukleotidų ilgumo.

3 ir 4 etapai vyksta tiek sintetinant pirmaujančią, tiek atsiliekančią DNR ggrandines.

5. Specialus fermentas nuardo RNR atkarpas ir vietoj jų susintetina DNR atkarpas.

• Ištuštintose vietose susintetintos DNR atkarpos nesujungtos su anksčiau pagamintomis DNR atkarpomis, jos tik vandenilinėmis jungtimis siejasi su senąja DNR grandine.

6. Dar vienas fermentas susiuva visas DNR atkarpas į vientisą grandinę.

7. Fermentai naujai pagamintą DNR vėl superspiralizuoja.

CHROMOSOMŲ SANDARA

Kas yra chromosoma? Tai ilga siūliška DNR molekulė, visuomet daugiau ar mažiau spiralizuota.

Chromosomos sandara prieš dvigubėjimą ir po dvigubėjimo skiriasi. Prieš dvigubėjimą chromosomą sudaro viena dviguba spiralė. Dvigubėjant dviguba DNR grandinė išsivynioja ir ant kiekvienos viengubos puselės susidaro trūkstama antra puselė. Taigi, viena dviguba spiralė virsta dviem dvigubomis spiralėmis. Po dvigubėjimo šios dvi DNR molekulės neatsiskiria ir viename taške lieka susikabinusios. Šis susikabinimo taškas vadinamas centromera, o tokios dvi sukibusios DNR molekulės vadinamos chromatidėmis. Centromera dalija chromatidę į du pečius. Abi chromatidės turi vieną ir tą pačią genetinė informaciją. [klausimas – kodėl]

intarpas YPATINGOS CHROMOSOMOS DALYS

Nagrinėjant chromosomų virsmus ląstelėms dalijantis buvo aptiktos trys ypatingos chromosomų vietos, kurioms būdingos specialios nukleotidų sekos. Tai:

1. DNR perrašos (replikacijos) pradžios seka – Perrašą pradedantis fermentų kompleksas prisijungia prie šios sekos (~100 nukleotidų atkarpa) ir ima išvynioti suvyniotą DNR grandinę perrašai.

 Eukariotų DNR perrašos greitis replikacijos šakutėje – ~50 nukleotidų per sekundę . Kadangi vidutinė žmogaus chromosoma turi ~150 mln. nnukleotidų porų, tai perrašymas viena replikacijos šakute truktų Todėl perrašos pradžių chromosomoje yra daug. Chromosomoje tokių sekų būna gana daug.

2. Centromera – ši seka paprastai būna chromosomos viduryje, čia prie chromosomos tvirtinasi dalijimo verpstė. Chromosomos turi po vieną centromerą.

3. Petigalis (telomera ) – šiomis sekomis baigiasi eukariotų chromosomų chromatidžių galai. Petigaliai būtini, nes vėluojančioje grandinėje (5’3’ kryptimi) chromosomos galų perraša būna normali tik tada, kai priekyje yra pakankamai ilga DNR atkarpa prieš perrašomą atkarpą, kurioje bus susintetinta pradinė RNR atkarpa. Jeigu jos nebūtų, chromosoma kiekvienos perrašos metu vis trumpėtų.

Prokariotai šią problemą išsprendė įsitaisydami žiedines chromosomas, o eukariotai – įsitaisydami specialų fermentą telomerazę, kuris prie chromosomos pečių galų prijungia tam tikrą nukleotidų seką, kuri kompensuoja trumpėjimą.

Nesidalijančiose ląstelėse chromosomos būna mažai spiralizuotos, nes jų DNR molekulėse nuolat skaitoma genetinė informacija. Jos būna euchromatino būsenoje, todėl šviesiniu mikroskopu neįžiūrimos nei atskiros chromatidės, nei pačios chromosomos.

Ląstelės dalijimasis prasideda maksimaliu chromosomų spiralizavimusi. Jos maksimaliai sutrumpėja ir sustorėja, todėl pasidaro matomos pro šviesinį mikroskopą. Gerai matosi ir chromatidės bei jas jungianti centromera. Tokios chromosomos vadinamos kondensuotomis chromosomomis. [MBK2:219 (8-22)] [LOB3:872 (27-21)]

Branduolyje būna daug chromosomų, ir jos neretai forma skiriasi viena nuo kitos. Vienos chromosomos yra mažos, kitos didelės. Vienos chromosomos yra lygiapetės (primena raidę X), kitos

– nelygiapetės. Yra ir vienpečių chromosomų, kurių centromera būna prie pat chromatidžių galo. Todėl branduolyje chromosomas galima atskirti vieną nuo kitos.

Tiesa, dažnai chromosomų branduolyje būna daug, ir tuomet nemažai jų atrodo vienodos. Ląstelės su kondensuotomis chromosomomis dažomos specialiais dažais, kimbančiais prie nukleotidų porų A-T . Ir chromosomos pasidaro rainos, nes vienose chromosomos dalyse yra daugiau A-T porų ir jose susikaupia daugiau dažo, o kitose šių porų mažiau, ir jos šviesesnės . Tas rainumas leidžia individualiai atskirti kiekvieną ląstelės chromosomą. <

Taip nudažius chromosomas paaiškėja, kad kiekvienoje gyvūnų kūno ląstelėje visų chromosomų yra po porą. Tokios vienodų chromosomų poros yra vadinamos homologinių chromosomomų poromis. O toksai chromosomų rinkinys yra vadinamas diploidiniu chromosomų rinkiniu. Ląstelės, turinčios diploidinį chromosomų rinkinį, vadinamos diploidinėmis ląstelėmis.

Gyvūnų lytinių ląstelių (kiaušinėlių ir spermių) branduoliuose chromosomos neturi homologinių porininkių, tai yra, iš kiekvienos homologinės poros tėra po vieną chromosomą. Toks chromosomų rinkinys vadinamas haploidiniu, ir pati ląstelė – taip pat haploidine.

Dauguma daugialąsčių augalų ląstelių yra diploidinės . Samanų lląstelės haploidinės .

Daugelis kultūrinių ir atšiauriose vietose augančių augalų yra poliploidiniai – jų ląstelių branduoliuose homologinių chromosomų yra ne po porą, bet po keturias (tetraploidiniai augalai), šešias (heksaploidiniai augalai), o kartais ir po daugiau. Vėliau mes išsiaiškinsime, kodėl taip yyra.

intarpas LYTINĖS CHROMOSOMOS

Dauguma gyvūnų turi porą ypatingų chromosomų, kurios lemia lytį. Šios chromosomos vadinamos lytinėmis chromosomis. Žinduolių patinų šios chromosomos metafazėje aiškiai skiriasi. Viena savo forma primena X raidę, tad ji pavadinta X chromosoma, kita – V raidę, bet ji vadinama Y chromosoma. Taigi, žinduolių patinų lytinės chromosomį pora yra XY. O žinduolių patelių abi lytinės chromosomos vienodos – XX.

intarpas KARIOTIPAS

Rainai dažytų chromosomų atvaizdus išdėsčius pagal dydį ir rainumą gaunamas standartinis chromosomų rinkinio atvaizdas, vadinamas kariotipu. Kiekviena organizmų rūšis turi jai būdingą kariotipą, nes skirtingų rūšių chromosomų rinkiniai skiriasi:

a) chromosomų skaičiumi,

b) ploidiškumu (po kiek yra homologinių chromosomų)

c) chromosomų forma,

d) rainumu diferenciškai nudažius (net ir vienodos formos nehomologinės chromosomos).

Šie kariotipo skirtumai yra vadinami kariologiniu kriterijumi aprašant organizmų rūšis ir atskiriant jas vieną nuo kitos. <

Chromosomų rainumas išlieka evoliuciškai ilgai. Kiekviena žmogaus homologinių chromosomų pora turi porą antrininkę žmogbeždžionių (šimpanzės, gorilos ir orangutango) chromosomų rinkiniuose. Tiesa, žmogbeždžionių chromosomų rinkinį sudaro 48 chromosomos, o žmogaus tik 46. Tačiau rainumas rodo, kad viena žmogaus chromosomų pora susidarė susiliejus dviem žmogbeždžionių chromosomų poroms.

Žmogaus kariotipas parodytas [MBK2:221 (8-26)]

UŽDUOTYS IR KLAUSIMAI

1. Labai atsargiai išskirtos DNR neutralūs tirpalai kambario temperatūroje labai klampūs. Bet jeigu tą tirpalą pakaitinti iki 80-90*C arba stipriai parūgštinti ar pašarminti, tirpalo klampumas smarkiai krenta. Tai DNR denatūracijos požymis. DDNR išsivynioja, kaip ir globuliniai baltymai. Kokie DNR struktūros ypatumai atitinka baltymų pirminę, antrinę ir tretinę struktūras?

2. Žmogaus organizme apie 1013 ląstelių. Sudėjus visų ląstelių DNR į vieną siūlą, ar užtekto jo iki Saulės? O iki artimiausios žvaigždės? Kelių žmonių DNR užtektų siūlui iki Centauro * sudėti?

(vidutinis atstumas iki Saulės – 149 597 900 km)

(iki Centauro * – 4,3 šviesmečio)