Parazitologijos konspektas destomas kmu pirmakursiam.
Parazitologija
Žmogaus parazitų morfologinė ir biologinė – epidemiologinė klasifikacija
Parazitologija (gr.parasitos – įnamis, veltėdis, logos – mokslas)
Parazitologija – mokslas tiriantis parazitus, jų sandarą, gyvybinę veiklą, prisitaikymą gyventi šeimininko organizme, vystymosi ciklus, parazitizmo reiškinius, parazitų sukeliamas ligas.s
Parazitai skirstomi:
1.Tikruosius – tai organizmai, kuriems parazitinis gyvenimas yra būtina gyvenimo sąlyga ir jie su šeimininku susiję ilgą gyvenimo laiką, pvz.trichinelė, kaspinuočiai.
2.Tariamuosius (netikruosius) – tai pavieniai laisvai gyvenančios rūšies individai, atsitiktinai patekę į kitos rūšies individų organizmą, išlaiko savo gyvybingumą ir sutrikdo savo šeimininko gyvybinę veiklą, pvz. kkambarinės musės lerva, patekusi į žmogaus žarnyną.
Pagal parazitavimo trukmę,kurio metu parazitai sąveikauja su šeimininku yra skirstomi:
1.Laikinuosius. Dažniausiai tai kraujasiurbiai nariuotakojai (uodai, erkės).
2.Nuolatiniai, kurie skirstomi:
a) santykinai nuolatiniai arba fakultatyviniai, pvz. Volfarto musė.
b) tikrus nuolatinius arba obligatinius, galvinė utėlė, maliarinis plazmodijus.
Pagal lokalizacijos vietą parazitai skirstomi:
1.Išoriniai (ektoparazitai) gyvena ant šeimininkų kūno dangos, vieni tik mitybos metu, pvz.uodai, kiti visą laiką, pvz.galvinė utėlė.
2.Vidiniai (endoparazitai) gyvena šeimininkų kūno vidinėse ertmėse, pvz.burnos ertmėje – burninė ameba, kepenyse – kepeninės siurbikės, echinokokai.
Šeimininkai ir jų klasifikacija:
1.Galutiniai (pagrindiniai aarba definityviniai lot.definitus – apibrėžtas). Tai organizmas, kuriame subrendęs parazitas gyvena ir dauginasi.
2.Tarpiniai – organizmas, kuriame gyvena parazito lerva arba parazitas dauginasi nelytiniu būdu.
3.Rezervuariniai – organizmas, kuriame parazitai išlieka gyvybingi, jie kaupiami.
Parazitų patogeniškumas ir poveikis šeimininkui
Patogeniškumas – ligos atsiradimas, jjos kilmė, gr.pathos – kančia, liga, gr.genezis – kilmė, atsiradimas.
Jei parazitas sukelia liga, tai jis patogeniškas, pvz.vienos erkės sukelia erkinį encefalitą, o kitos ne, nes jos nėra užsikrėtusios erkinio encefalito virusu.
Parazito poveikis šeimininkui:
1.Mechaninis, tai įvairūs pakenkimai, kuriuos padaro parazitų prisitvirtinimo organai (siurbtukai, kabliukai, botrijos)
Toksinis, kai veikiama parazito disimiliacijos produktais.
Parazito mityba šeimininko sąskaita.
Šeimininko poveikis parazitui
Ląstelių lygyje, t.y.padidėjus ląstelėms. Sergant maliarija, žymiai padidėja eritrocitai, kurie vėliau plyšta.
Audinių lygyje susidaro kapsulės iš jungiamojo audinio aplink parazito lervą, pvz.trichineliozės atveju.
Imuninės reakcijos, tai specifinių antikūnių susidarymas, atsakant į antigenų patekimą.
Parazitų patekimo būdai į šeimininko organizmą
Invazija – organizmo užkrėtimas pirmuonimis, helmintais, nariuotakojais.
Invazija gali įvykti:
1.Bet kuriuo metų laiku (trichineliozė).
2.Tik sezono metu (askaridozė).
Autoinvazija, kai šeimininkas invazijos šaltiniu yra pats sau (spalinės).
Reinvazija, kai užsikrečiama pakartotinai po pasveikimo.
PARAZITINIŲ LIGŲ SSUKĖLĖJAI Į ŽMOGAUS ORGANIZMĄ PATENKA:
1.Pasyviai – be parazito pastangų, pvz.askaridės, nykštukinio kaspinuočio kiaušinėlial.
2.Aktyviai – charakteringa įvairiemms nariuotakojams, pvz.erkės.
PATEKIMO KELIAI:
1.Egzogeninis, kai parazitai patys skverbiasi į odą ir joje atsiranda pakenkimai pvz.niežinė erkė.
2.Endogeninis, kai parazitai skverbiasi į natūralias kūno angas, pvz helmintų kiaušinėliai patenka pro burną.
INVAZIJOS TRUKMĖS PRIKLAUSOMYBĖ NUO:
1.Parazito gyvenimo trukmės, pvz. trichinelės gyvena ilgai, o spalinės trumpai.
2.Parazito dauginimosi intensyvumo, pvz.trichinelės patelė išskiria iki 2000 smulkių lervučių.
3.Šeimininko atsparumo.
PARAZITŲ PERNEŠĖJAI:
1.Mechaniniai, pvz. ant kambarinės musės letenėlių pernešami helmintų kiaušinėliai, pirmuonių cistos.
2.Specifiniai, pvz.maliarinis plazmodijus vystosi mmaliariniame uode.
SUKĖLĖJŲ PERDAVIMO BŪDAI:
1.Inokuliacija, kai sukėlėjo perdavimas įvyksta siurbimo metu su seilėmis arba nuo burnos aparato dalių, pvz.maliarijos sukėlėjai.
2.Kontaminacija, kai pernešėjas užteršia odos dangą ar gleivinę savo ekskrementais ar kitais produktais, kuriuose yra invazinių formų, pvz. sinantropinės musės gali perduoti, kai kuriuos žarnyno ligų sukėlėjus.
3.Kombinuotas perdavimas, kai inokuliacijos būdu (su seilėmis) + kontaminacijos būdu (su ekskrementais), pvz.afrikinė erkinė grįžtamoji šiltinė.
4.Transovarinis, kai sukėlėjai patenka į pernešėjo lyttinius organus ir užkrečia besivystančius kiaušinėlius, pvz.erkinio encefalito virusas.
PARAZITINIŲ LIGŲ KLASIFIKACIJA:
1.Infekcinės – kurias sukelia virusai, bakterijos, grybeliai, pvz.gripas, AIDS, TBC, nagų grybelis.
2.Invazinės – kurias sukelia:
a)pirmuonys – protozoozės
b)helmintai – helmintozės
c)voragyviai – arachnidozės
d)vabzdžiai – entomozės
PAGAL PLITIMO BŪDUS LIGOS SKIRIAMOS:
1.Kai užsikrečiama per burną, maistą, nešvarias rankas, pvz.amebioze, askaridoze.
2.Kontaktuojant, t.y. per namų aplinkos daiktus, žaislus, bendraujant su ligoniu, pvz.spalinėmis, niežais.
3.Transmisinės ligos (lot.trasmissio – perdavimas per pernešėją. Joms priklauso infekcinės ir invazinės.
a)obligatinės – transmisinės ligos, kurios perduodamos nuo vieno šeimininko kitam tik per pernešėją, pvz.maliarijos sukėlėjas.
b)fakultatyvinės – transmisinės ligos, kurios perduodamos per pernešėją arba be jo, pvz.tuliaremija, maras.
PAGAL RYŠIUS TARP SUKĖLĖJŲ IR ŠEIMININKŲ PARAZITINĖS LIGOS SKIRIAMOS:
1.Antropozoonozės, kuriomis serga ir žmogus, ir gyvūnai, pvz.pasiutligė.
2.Antroponozės, kuriomis serga tik žmogus, pvz. amebiozė.
3.Zoonozės, kuriomis serga tik gyvūnai, pvz.paukščių maliarija.
GAMTINIO BEI SINANTROPINIO ŽIDINIO STRUKTŪRA:
1.Sukėlėjas.
2.Teritorija, kurioje liga paplitusi.
3.Jei liga transmisinė, tai ir specifiniai pernešėjai.
4.Sukėlėjų donorai iir recipientai.
GAMTINIŲ ŽIDININIŲ LIGŲ SAVYBĖS:
1.Ligų sukėlėjų, pernešėjų, donorų, recipientų – ilgaamžiškumas.
2.Sukėlėjų rezervuarai – laukiniai gyvūnai.
3.Ligos paplitusios apibrėžtoje teritorijoje.
4.Būdingas tam tikras landšaftas.
5. Sezoniškumas.
PROTOZOOZĖS – PIRMUONINĖS ŽMOGAUS LIGOS
Amebiozė – pirmuoninė liga pažeidžianti storąją žarną.
Sukėlėjas – Entamoeba histolytica.
Invazijos šaltinis – žmogus į aplinką išskiriantis cistas.
Žmogus užsikrečia prarijęs cistų su vandeniu, maistu, nuo rankų.
AMEBIOZĖS KLINIKINĖ EIGA:
1.Ūmi – skausmai, viduriavimas su kraujo priemaišomis.
2.Lėtinė. Ji yra besimptomė ir nustatoma atsitiktinai.
3.Komplikacijos (plaučių abscesas, amebinis apendicitas, kepenų amebinis abscesas).
AMEBIOZĖS DIAGNOSTIKA:
Mikroskopinis išmatų tyrimas, ieškant parazito trofozoitų ir cistų.
Daugelyje trofozoitų matoma fagocituoti eritrocitai.
Serologiniai tyrimai.
Lėtinės amebiozės atveju matomos cistos su 4 branduoliais.
AMEBIOZĖS PROFILAKTIKA:
Asmeninė – plauti daržoves, plauti rankas pasinaudojus tualetu, virinti vandenį, jei kyla įtarimas dėl jo kokybės.
Visuomeninė – išaiškinti nešiotojus, juos gydyti, sergančiuosiuosius izoliuoti ir gydyti. Mechaninių pernešėjų – musių ir tarakonų sunaikinimas.
LEIŠMANIOZĖS
Tai grupė pirmuoninių transmisinių ligų, sukeliamų leišmanijų. Vienų rūšių leišmanijos pažeidžia vidaus organus ir žmogus suserga visceraline leišmanioze, kitų rūšių leišmanijos sukelia odos leišmaniozę.
VISCERALINĖ LEIŠMANIOZĖ:
1.Viduržemio jūros ir Vidurinės Azijos. Ją sukelia Leishmania donovani infantum. Antropozoonozė. Pernešėjas – Phlebotomus genties moskitai.
2.Indijos (kala – azar). L. donovani donovani. Antroponozė. Pernešėjas – Ph.g. moskitai.
3.Rytų Afrikos. L.donovani archibaldi. Pernešėjas Ph. g. moskitai.
VISCERALINĖS LEIŠMANIOZĖS DIAGNOSTIKA:
1.Epidemiologiniai duomenys.
2.Mikroskopiniai kraujo, stuburo kanalo skysčio, limfmazgių biopsinės medžiagos tyrimas, ieškant tripanosomų.
ODOS LEIŠMANIOZĖ:
1.Miesto – Leishmania tropica minor. Antroponozė. IInvazijos šaltinis – sergantis žmogus. Pernešėjas Ph. g. moskitai.
2.Kaimo – L.tropica major. Antropozoo- nozė.Invazijos šaltinis – dykumų grauži-
kai. Pernešėjas Ph.g. moskitai.
ODOS LEIŠMANIOZĖS DIAGNOSTIKA:
1.Epidemiologiniai duomenys.
2.Tiriami tepinėliai iš pažeistų vietų (opų arba mazgelių), ieškant odos leišmanijos amastigotinių formų.
TOKSOPLAZMOZĖ
Tai pirmuoninė liga, pažeidžia- nti limfinę ir nervų sistemas, vi- daus organus, akis ir galinti būti
vaisiaus patologijos priežastis.
TOKSOPLAZMOZĖS UŽSIKRĖTIMO BŪDAI:
1.Pro burną – žmogus valgydamas nepakankamai termiškai apdorotą mėsą.
2.Sąlyčio metu, tvarkant užkrėstų gyvūnų skerdieną, apdorojant mėsą, lupant kailius.
3.Per placentą (transplacentinis) – nuo motinos užsikrečia vaisius.
ĮGYTA TOKSOPLAZMOZĖ
Invazinė stadija žmogui – oocista.
Stadijos: ūmi ir lėtinė.
Diagnostika:
1.Stuburo smegenų kanalėlio skysčio tepinėlio mikroskopavimas.
2.Biologinis mėginys su baltosiomis pelėmis.
3.Imuniniai metodai ir serologinės reakcijos.
ĮGYTOS TOKSOPLAZMOZĖS PROFILAKTIKA
Asmeninė – plauti rankas su muilu prieš valgį, po darbo darže, sode, ruošiant žalią mėsą. Gyvenamose patalpose nelaikyti kačių bei šunų.
Visuomeninė – sanitarinis švietimas, gydyti sergančiuosius, gaudyti valkataujančius šunis bei kates.
ĮGIMTA TOKSOPLAZMOZĖ
Toksoplazmos patenka:
1.Hematogeniniu būdu – per virkštelės veną.
2.Kontaktiniu būdu – iš gimdos sienoje arba gleivinėje esančių toksoplazmų oocistų.
Diagnostika: tiriamas naujagimio ir motinos kraujas.
HELMINTŲ BIOLOGINĖ – EPIDEMIOLOGINĖ KLASIFIKACIJA
GEOHELMINTAI:
1.ASCARIS LUMBRICOIDES – askaridė
2.TRICHURIS TRICHIURA – žmoginis plaukagalvis
3.TOXOCARA CANIS – šuninė toksokara
4.TOXOCARA CATIS – katinė toksokara
KONTAKTINIAI HELMINTAI:
1.ENTEROBIUS VERMICULARIS – spalinė
2.HYMENOLEPIS NANA – nykštukinis kaspinuotis
BIOHELMINTAI:
1.FASCIOLA HEPATICA – kepeninė siurbikė
2.DICROCOELIUM DENDRITICUM – lancetinė siurbikė
3.OPISTORCHIS FELINEUS – katinė siurbikė
4.TAENIARYNCHUS SAGINATUS –
jautinis kaspinuotis
5.TAENIA SOLIUM – kiaulinis kaspinuotis
6.DIPHYLLOBOTHRIUM LATUM – platusis kaspinuotis
7.ECHINOCOCCUS GRANULOSUS – echinokokas
8.TRICHINELLA SPIRALIS – trichinelė
PARAZITŲ MORFOFIZIOLOGINĖS ADAPTACIJOS
Progresyvūs prisitaikymai: helmintų siurbtukai, botrijos, utėlių nageliai, erkių burnos aparatas, kaspinuočių antifermentinė danga.
Regresyvūs prisitaikymai:kaspinuočiai maistą siurbia visu kūno paviršiumi, neturi virškinimo sistemos. Endoparazitams sunyksta jutimo organai.
KASPINUOČIŲ FINOS
Plerocerkoidas – plačiojo kaspinuočio fina.
Cisticerkas – kiaulinio, jautinio kaspinuočio fina.
Cisticerkoidas – nykštukinio kaspinuočio fina.
Echinokoko pūslė – echinokoko fina
