Plokščiosios kirmėlės

PLOKŠČIŲJŲ KIRMĖLIŲ TIPAS

Bendra plokščiųjų kirmėlių charakteristika. Iš viso žinoma apie 13 000 plokščiųjų kirmėlių rūšių. Jų kūnas iš viršaus suplotas, daugumos ištįsęs (todėl taip ir pavaintosa plokščiųjų kirmėlių tipu), panašus į maišelį. Gemale randami trys gemaliniai lapeliai, todėl jie dar vadinami triploblastais. Saugėliams būdinga kūno sandaros organizacija organų lygmenyje. Turi dvipusė simetriją, priekinę (galvos) dalį. Iš išorės kūną dengia odos-raumenų maišelis. Neturi kūno ertmės. Virškinimo sistema aklinai uždara. Yra speciali šalinimo sistema. Plokščiosios kirmėlės beveik visos hermafroditės.

Plokščiosios kirmėlės gyvena laisvai aarba yra parazituojančios. Planariojos ir joms artimos grupės priklauso Turbellaria klasei, gyvena jūrose ir gėluose vandenyse. Daug plokščiųjų kirmėlių yra parazitinės. Trematoda klasei priklauso siurbikės, galinčios parazituoti organizmų viduje ir išorėje. Cestoda klasei priklauso stuburinių gyvūnų žarnose parazituojantys kaspinuočiai.

Plokščiųjų kirmėlių sandara yra sudėtinga. Be entodermos darinių ir iš ektodermos susidarančio epidermio dar yra mezoderma, iš kurios susidaro raumenys ir dauginimosi organai. Epidermis dengia tik laisvai gyvenančių turbeliarijų kūną. Celomo nėra, taigi šie gyvūnai yra necelominiai.

Nors plokščiųjų kirmėlių kūnas yyra suskirstyta į organus, specializuotų kvėpavimo ir apytakos sistemų nėra. Tai kaip kūne pasiskirsto mitybinės medžiagos? Šią funkciją atlieka virškinimo sistema, kuri kartais būna labai išsišakojusi. Dujų apytaka vyksta difuziška, nes gyvūno kūnas plokščias ir plonas. Dažnai .šių gyvūnų šalinimo ssistema veikia kaip osmosinio slėgio reguliatorius.

Plokščiosiom kirmėlėm būdinga dvišalė simetrija o laisvai gyvenančiom būdinga cefalizacija – galvos srities išsivystymas. Nervinė sistema yra kopėtinio tipo. Ji taip pavadinta todėl, kad du išilginiai nerviniai kamienai bei juos jungiantys nervai primena kopėčias. Poriniai ganglijai (nervinių ląstelių rinkiniai) veikia kaip smegenys. Kūno sienelėje yra išsidėsčiusios receptorinės ląstelės ir gyvūnai gali atsakyti į įvairius dirgiklius.

PLANARIJA

Planarijos gyvena laisvai. Turbeliarijoms priklausančios gėlavandenės

planarijos pvz: Dugesia, yra mažos (nuo kelių mm iki kelių cm), labai plokščios , turinčios rudų ar juodų dėmelių. Jos gyvena ežeruose, kūdrose, upeliuose ir drėgnuose miško paklotėse, minta mažais gyvais ar negyvais organizmais.

Jų galva yra bukos strėlės formos. Šonuose esančios

čiupiklinės ataugos veikia kaip jutimo organai, kurie padeda aptikti maistą ir ppadeda apsisaugoti nuo priešų. Yra dvi šviesai jautrios akutės, dėl kurių

kirmėlė atrodo žvaira. Galvos viduje smegenų ganglijai jungiasi su kopėtine nervų sistema. Yra trys nervų raumeninio audinio sluoksniai – išorinis žiedinis, vidinis išilginis bei įstrižas sluoksnis, kurių dėka kirmėlė gali atlikti gana įvairius judesius. Didesnės planarijos juda pilvinijėje pusėje ir šonuose esančiomis blakstienėlėmis. Daugybė liaukučių išskiria gleives, kurios padeda gyvūnui judėti. Maisto gyvūnas gauna apsivyniodamas visu kūnu apie grobį arba auka įklimpsta gleivėse. Tada iškišama raumeninga ryklė ir maisto gabalas aatplėšiamas bei praryjamas. Ryklė jungiasi su trijų atšakų virškinimo sistema, kurioje vyksta ir tarpląstelinis ir viduląstelinis virškinimas.

Kodėl reiktų manyti kad vandenyje gyvenanti dugesia turi gerai išvystyta šalinimo sistema? Jų šalinimo organai veikia kai osmosiniai reguliatoriai ir šalina vandenį. Šalinimo organą sudaro tarpusavyje besijungiančių kanalų grupės, einančios iš abiejų šonų per visą kūno ilgį. Kanalų šoninių atšakų galuose yra ląstelės su giliais įlinkimais, turinčiais blakstienėles. Blakstienėlės juda, varydamos skystį į kanalus, kurie atsiveria angelėmis. Kažkuriam iš ankstesnių tyrinėtojų ląstelės blakstienėlių judesiai priminė liepsnos mirgėjimą, todėl ploščiųjų kirmėlių šalinimo organas pavadintas liepsninių ląstelių sistema.

Planarijos gali daugintis nelytiškai. Jos pasidalija žemiau ryklės ir iš kiekvienos dalies išauga naujas gyvūnas. Planarijos dažniausiai naudojamos bandymams, nes jos gali greitai regeneruoti. Planarijos taip pat dauginasi ir lytiškai. Jos yra hermafroditės, o tai reiškia, kad kirmėlė turi ir vyriškus ir moteriškus lytinius organus. Kirmėlės dauginasi kryžminiu būdu, kai vieno individo kopuliacijos organas įkišamas į kito lytinę kloaką. Apvaisintos kiaušialąstės patenka į kokoną, iš kurio po dviejų ar trijų savaičių išsirita mažos kirmėlės.

KEPENINĖ SIURBIKĖ

Gyvenamoji aplinka, sandaros ir maitinimosi ypatumai. Yra plokščiųjų kirmėlių parazitų, kurios gyvena gyvūnų ir žmogaus kūne. Viena jų – kepeninė siurbikė. Ji gyvena galvijų kepenyse. Jos kūnas 3-4cm ilgio, gerokai suplotas, lapo formos. <

Kadangi kepeninė siurbikė yra nuolat gyvenanti vienoje vietoje ji neturi judėjimo organų – blakstienėlių. Tačiau turi prisitvirtinimo organus – siurbtukus: priekinį arba burnos , esantį kūno priekyje ir pilvo pusėje – pilvo siurbtuką. Jai siurbikė laikosi šeimininko kūne. Minta krauju ir kepenų ląstelėmis, siurbdama maistą burnos siurbtuku ir raumeninga rykle. Iš ryklės maistas patenka į išsišakojusį žarnyną, kuris, kaip ir planarijos yra aklinas.

Dauginimasis ir vystymasis. Kepeninė siurbikė kaip ir dauguma kirmėlių yra hermafroditė. Apvaisinti kiaušiniai iš šeimininko kepenų patenkaį žarnyną, o iš čia su išmatomis pašalinami laukan. Kad kiaušiniai toliau vystytųsi jie turi patekti į vandenį, o tai ne visada pavyksta. Vandens iš kiaušinio išsirita blakstienuota lerva, kuri patenka į sraigių kūną. Čia lerva ne tik auga, bet ir dauginasi palikdama dar keletą kitos kartos lervų. Šios antrosios kartos lervos iš sraigių kūno išeina į vandenį. Jos gali plaukioti, nes turi uodegą. Paplitusios vandenyje jos prisitvirtina prie vandens augalų, apauga plėvele ir pasidaro nejudrios – sisidaro cista. Tokia ji gali išbūti gana ilgai. Gyvuliai užsikrečia kepenine siurbike gerdami vandenį arba ėsdami žolę su jos cistomis. Žarnyne cista plyšta ir ir iš jos išlenda jauna kepeninė siurbikė ir prasiskverbia į kepenis.

Taigi kepeninės siurbikės vystymasis priklauso nuo daugelio atsitiktinumų. Todėl jji deda daug kiaušinių. Dauginasi lervos stadijoje.

Be kepeninės siurbikės yra dar daug parazitų – jų žinoma apie 4000 rūšių.

JAUTINIS KASPINUOTIS

Gyvenamoji aplinka, sandaros ir maitinimosi ypatumai. Jautinis kaspinuotis parazituoja žmogaus žarnyne, bet jo lervos vystosi galvijų organizme (todėl ir pavadinta jautiniu). Kaspinuočio kūną sudaro maža galvutė, trumpas kaklas, ilgas kaspino formos kūnas. Galvutėje yra apskriti raumeningi siurbtukai, kuriais parazitas prisitirtina prie žarnos sienelių. 4-10m ilgio kirmėlės kūnas susideda iš daugybės narelių. Jų gali būti apie 1000. kirmėlė auga ir narelių skaičius didėja kol ji gyva. Nauji nareliai susidaro kaklelyje. Iš pradžių jie yra maži bet tolstant į galą, didėja.

Svarbiausia kaspinuočio ypatybė yra ta kad jis neturi virškinimo organų. Suaugęs parazitas gyvena žmogaus plonosiose žarnose , kur maistas jau suvirškintas. Šį maistą parazitas ir siurbia visu kūno paviršiumi. Kaspinuotis (ypač jo lerva) gali taip pat virškinti maistą savo dangomis.

Dauginimasis ir vystymasis. Kaip ir dauguma kirmėlių kaspinuotis yra hermafroditas. Kiekviename kaspinuočio narelyje, išskyrus pačius jauniausius, yra viena kiaušinė ir daugybė sėklidžių. Kiaušinėliai subręsta tik pačiuose seniausiuose, užpakaliniuose, nareliuose, kurie atitrūksta ir su išmatomis išeina laukan.

Galvijas kaspinuočio kiaušinį gali praryti su žole. Gyvulio skrandyje iš kiaušinių išsirita mikroskopinės lervos su kabliukais. Jais lerva įsigręžia į skrandžio sienelę, patenka į kraują,

paplinta visame gyvūno organizme ir įsiskverbia į raumenis. Čia lerva auga ir virsta viriu – žirnio didumo pūslee, kurios viduje yra kaspinuočio galvutė sus kakleliu.

Nepakankamai iškeptoje arba išvirtoje mėsoje viriai lieka gyvi. Žmogus , suvalgęs tokios mėsos, užsikrečia jais. Jautinis kaspinuotis išskiria nuodingas medžiagas, nuo kurių žmogui sutrinak žarnyno veikla ir išsivysto mažakraujystė.