Protingasis žmogus

Daugelį metų į mus supantį pasaulį žiūrėjome kaip į naudojimo šaltinį. Žmogus yra plėšrūnas, galbūt plėšresnis už visus žinomus pasaulio grobuonis. Jis degino miškus, kad galėtų tose vietose sėti, žudė dramblius, kad gamintų iš jų biliardo rutulius ir šachmatų figūras, gaudė drugelius kambariams puošti. Dar visai neseniai sėmėme iš pasaulio kaip iš gausybės rago. Atrodė, kiek miško kirstume ar degintume, kiek gyvūnų naikintume, jų vis dar pakaks.

Žodis ,,pakanka’’ yra santykinis, paskutinius dvidešimt trisdešimt metų imta nerimauti dėl nnekontroliuojamo gyvūnijos ir augalijos naikinimo, kuris grėsmingas ir mums patiems: suardžius nusistovėjusią gamtoje pusiausvyrą, išmiršta ištisos rūšys, o nuo jų išsaugojimo priklauso, ar išliks pats žmogus. Gali atsitikti taip, kaip toje senoje pasakoje apie karalystę, kuri sugriuvo, kai joje nebeliko vinies.

Žmogus, kaip ir bet kuris kitas individas, dauginasi, kvėpuoja, maitinasi ir užima tam tikrą erdvę, yra glaudžiai susijęs su gyvąja ir negyvąja gamta. Žmogaus santykiai su išoriniu pasauliu yra įvairūs ir sudėtingi. Žmogui gamta yra gyvenamoji aplinka ir vvienintelis materialinių bei dvasinių išteklių šaltinis – be gamybinės aplinkos žmonių bendrija negalėtų egzistuoti Žemėje. Žmogus – gamtos dalis ir kaip gyva būtybė savo egzistavimu daro tam tikrą įtaką gamtinei aplinkai. Tačiau šitoks žmogaus poveikis gamtai yra nedidelis, lyginant su ttokiomis aplinkybėmis, kuriomis žmogus savo darbu veikia gamtinę aplinką. Žmogus keičia gamtą priklausomai nuo socialinės santvarkos ir gamybinių jėgų išsivystymo lygio. Pirminėje žmonių bedruomenėje, kuomet pagrindiniu žmonių egzistavimo šaltiniu buvo augalų, jų vaisių ir uogų rinkimas, medžioklė ir žūklė, žmogus priklausė nuo jį supančios gamtinių sąlygų ir tuo metu poveikis gamtai buvo nežymus. Bėgant laikui žmogaus poveikis gamtai kinta.

Kas laimės – žmogus griovėjas ar žmogus kūrėjas, rūpi mums visiems.

Vargu, ar gamta sugebės pati užsigydyti jai žmogaus padarytas žaizdas.

Šiandien žmogus vis labiau pajunta savo darbų pasekmes: užterštas vanduo, oras,žemė.Vis dažniau pradeda lyti rūgštūs lietūs, didėja ozono skylė. Visa tai yra žmogaus veiklos pasekmės.Dėl padidėjusio CO2 kiekio atmosferoje netrukus galime pajusti šiltnamio efekto padarinius.

Gamta – mūsų namai. Žmogus visuomet bbuvo ir bus priklausomas nuo gamtos.

Prieštaravimai tarp žmogaus veiklos ir gamtos pastaruoju metu tapo itin ryškūs ir kuo tolyn, tuo jie didėja. Oro, dirvos, vandens teršimo, neracionalaus gamtos išteklių naudojimo pasekmės juntamos visoje planetoje, pradeda grėsti Žemės civilizacijai. Dėl to paskutiniais dešimtmečiais ypač tapo aktuali mus supančios aplinkos apsauga.

Žmogus ne visada taip teršė kaip dabar. Ankstyviausi žmogaus ir gamtos santykiai buvo pasyvūs — ką gamta siūlė, tą žmogus ėmė. Poveikio gamtai beveik nebuvo. Su žemdirbystės pradžia susiję pirmieji ddirvos erozijos reiškiniai. Kuo intensyviau buvo naudojama žemė, tuo daugiau jos buvo netenkama.Išdeginus miškus po kurio laiko ten atsirasdavo dykumos. Vėliau, atsiradus pramonei, gamtos turtai – naudingosios iškasenos, žemė, vanduo, oras, miškai – buvo naudojami tiek, kiek įstengta perdirbti.Į pasekmes nežiūrėta tol, kol jos pradėjo trukdyti civilizacijos progresui ir žmonijos egzistencijai žemėje.

Pokyčiai biosferoje, pernelyg užterštas oras, vanduo, dirva ,juodosios audros ir erozija žemės ūkio teritorijose, senkantys naudingųjų iškasenų šaltiniai verčia peržiūrėti pasenusius naudotojo kėslus.

Gyventojų skaičius planetoje nuolat auga ir augimo tempai didėja. Paradoksalu, tačiau technikos pažanga pati tampa savo raidos stabdžiu. Nešvarus oras didmiesčiuose sumažina darbingumą 15%, nekalbant jau apie žalą gyventojų sveikatai. Biosferos ištekliai nėra neišsenkami. Dalis jų yra atkuriami, kiti iš dalies kinta, bet yra ir tokių, kurių atkurti neįmanoma.Kuo intensyviau naudojami gamtos ištekliai neatsižvelgiant į jų regeneraciją, tuo pražūtingesnės gali būti tokio ūkininkavimo priežastys. Užterštas oras iš lėto veikia žmogaus organizmą. Netgi nežymios pašalinių medžiagų, ypač sunkiųjų metalų, priemaišos ore kenkia normaliam organizmų funkcionavimui. Pastebėta, kad atmosferos užterštumas yra viena iš priežasčių, sukeliančių įvairias plaučių ligas, ypač plaučių vėžį. Didėjant aplinkos užterštumui, mirtingumas nuo šios ligos labai plinta. Miestuose, kuriuose labai išplitusi automobilizacija, svarbiausias oro tešėjas yra automobilių vidaus degimo varikliai. Šie varikliai išskiria anglies, aazoto, sieros ir švino junginius, angliavandenilius. Ypač pavojingi žmonių sveikatai švino junginiai. Radikaliausia oro taršos mažinimo priemonė yra pakeisti šiuos variklius elektriniais varikliais. Taip pat daugelyje užsienio šalių mašinos parduodamos su katalizatoriais (katalitiniais konvektoriais), kurie 90% sumažina išmetamo CO kiekį , sumažina azoto oksidų ir angliavandenilių kiekį. Taip pat reikia naudoti benziną be švino priemaišų.

Nuo oro taršos nukenčia augalija ir gyvūnija. Ypač pavojingas SO2, nes jis susijungia su vandens garais ir virsta sieros rūgštimi.

Yra žinoma, kad medžiai gerai valo orą. Amazonės miškai net vadinami planetos plaučiais. Tačiau jie yra negailestingai kertami norint gauti kuo daugiau materialinės naudos. Lietuvoje ši problema taip pat egzistuoja. Žmonės, atgavę savo tėvams priklausiusius miškus, juos negailestingai kerta. Jie nekreipia dėmesio ar medis yra ligotas, ar sveikas, mat jiems rūpi uždirbti kuo daugiau pinigų. Nuo to oras Lietuvoje švaresnis nebus.

Reikalinga kardinaliai keisti požiūrį į miškų naudojimą ir apsaugą. Turėtų būti kertami tik ligoti medžiai, užsodinami tušti, nederlingi žemės plotai. Tai galima taikyti ir miestuose – reikia plėsti parkus, žaliuosius plotus. Miškai mūsų planetoje sudaro 29% žemės paviršiaus. Žinome, kad miškai reguliuoja vandens apykaitą, stabdo dirvos eroziją, apsaugo nuo vėjo, teikia prieglobstį guvūnams, poilsį žmogui. Augalija fotosintezės pagalba gamina ne tik biomasę, rreikalingą aukštesnės pakopos gyvųjų organizmų mitybai, bet ir deguonį, suvartodama atmosferoje esntį anglies dioksidą. Gyvūnai ir žmonės sunaudoja tiek deguonies, kiek jo išskiria augmenija, o pastaroji ,,perdirba” tiek CO2, kiek jo pasipildo kvėpuojant gyvūnams ir vykstant kitiems natūralaus degimo procesams. Pusiausvyra išlieka, kol nepažeidžiamos nusistovėjusios naudojimo proporcijos. O augmenijos, ypač miškų, ne daugėja, bet mažėja, kartu mažėja galimybė, kad išliktų pastovus CO2 ir O2 santykinis kiekis atmosferoje. Sunku iš anksto tiksliai prognozuoti, kokios būtų pasekmės, pakitus atmosferos oro sudėčiai, bet, kad jos būtų žalingos žmonijai, tai galima tvirtai pasakyti.

Sekantis biosferos elementas yra H2O. Gamybai ir buičiai naudojamas tik gėlas vanduo, o jo atsargos yra labai mažos. Žmogus be vandens, kaip ir be oro, gyventi negali. Tačiau žmogaus veikla ir čia palieka savo pėdsakus.

Vandenį daugiausia teršia pramonė, miestai, žemės ūkis, transportas ir pavienių žmonių neatsakinga veikla. Žalingiausi teršalai yra nafta ir jos produktai, mineraliniai aliejai. Ne mažiau vandenį teršia ir buitinės atliekos. Ypač pavojingos yra cheminės skalbimo priemonės, nes jų nesulaiko valymo įrengimai. Ne mažiau vandenį teršia netikslingai ir neatsargiai žemės ūkyje naudojamos mineralinės trąšos, pesticidai. Pavyzdžiui amoniakiniam vandeniui patekus į vandens telkinį, žūsta žuvys ir kiti vandens gyvūnai. Dalis mineralinių trąšų patenka į gruntinius vandenis ir

juose padidėja nitratų kiekis. Vandenį teršia ir netvarkingai įrengtos, arti vandens telkinių pastatytos gyvulių fermos.

Pramonės įmonės savo technologinėms reikmėms taip pat naudoja vandenį. Kartu su nutekamaisiais vandenimis iš įmonių į upes patenka daug nuodingų medžiagų: rūgščių, šarmų, druskų, fenolių, chromo ir kt.. Šie teršalai sukelia vandens gyvūnų mutacijas, o taip pat ir kelia grėsmę jų išnykimui.

Norint sumažinti vandens užterštumą, reikia racionaliau išdėstyti taršos židinius, statyti valymo įrengimus, įmonėse įrengti uždaras ir apytakines vandens naudojimo sistemas.

Chemijos rrevoliucija žemės ūkyje gerokai padidino derlių, tačiau galiausiai gali jį ir pražudyti.Negana to, kad kenksmingi vabzdžiai tampa atsparūs pesticidams, nuo chemikalų dar žūva ir natūralūs kenkėjų priešai.

Dabartinis žemės ūkis remiasi mechanizavimu ir chemizavimu. Bet cheminizavimas nėra visagalė ir geriausia priemonė dirvos produktyvumui padidinti. Kai kurios cheminės medžiagos turi savybę kauptis ir ilgai nesiskaidydamos išsilaikyti lapuose, vaisiuose, daržovėse, o kartu su visa mitybos grandine patenka į žmogaus organizmą. Netiesioginis nuodingųjų chemikalų veikimas yra pavojingas ne tik sveikatai, bet svarbiausia, veikia vvaisių nėštumo metu (daugiausia naujagimių su defektais pastebėta regionuose, kur intensyviai naudojami pesticidai).Taigi žmogaus naudojami ginklai atsisuka prieš jį patį.

Stebėjimai parodė, kad labai stambūs mechanizmai suslegia dirvą, ji netenka purumo, pablogėja sąlygos dirvos mikroorganizmams ir bestuburiams. Norint išsaugoti dirvožemį, rreikia naudoti priemones, grindžiamas ekologiniais metodais, o ne bet kokiais būdais siekti trumpalaikės naudos.

Veltui galima pamokslauti apie įvairias sudėtingas ir brangias apsaugos technologijas, įrenginius — visų pirma reikia išugdyti aukštą žmonių sąmoningumą, kuris leistų išsaugoti gamtą ir išlikti patiems.

Jeigu anksčiau būdavo kalbama apie žmogaus apsaugą nuo gamtos, apie jos gėrybių naudojimą, ,,gamtos užkariavimą”, tai dabar – kaip apginti gamtą nuo žmogaus, nes, ardydama nusistovėjusią ekologinę pusiausvyrą, žmonija kerta šaką, ant kurios ji pati sėdi.