referatas apie ziv
Kas yra ŽIV/AIDS
ŽIV – žmogaus imunodeficito virusas, kuris yra mažesnis už bakteriją, gyvena tik žmogaus organizmo ląstelėse ir naikina ląsteles saugančias organizmą nuo bakterijų, virusų, grybelių, pirmuonių.
Paskutinė ir sunkiausia ŽIV infekcijos stadija vadinama AIDS (angl. Acquired Immune Deficiency Syndrome) – įgytu imunodeficito sindromu.
ŽIV kilmė
Šiuo metu žinomi du žmogaus imunodeficito viruso tipai, 1983 m. atrastas pirmasis ŽIV-1, o 1986 m. –antrasis ŽIV-2. Europoje tarp ŽIV užsikrėtusiųjų asmenų dažniausiai vyrauja ŽIV-1 tipas, Afrikoje – ŽIV-2. Jie skiriasi tuo, kad ŽŽIV-1 tipo sukelti klinikiniai požymiai yra sunkesni,o ŽIV-2 tipo sukelta AIDS eiga būna ilgesnė.. Užsikrėtimas ŽIV-1 tipo virusu neapsaugo nuo užsikrėtimo kitu viruso tipu, todėl yra asmenų užsikrėtusių abiem viruso tipais, ypač Afrikoje, kur ŽIV paplitimas didžiausias.
Pirmieji AIDS atvejai užregistruoti 1981 m., tačiau tiriant archyvinius kraujo serumus Afrikos gyventojų 1950-60 m. ir 70 m. nustatyta, kad užsikrėtimas ŽIV-1 virusu jau buvo tuo metu.
Pirmieji AIDS sukeliantį virusą 1983-84 m. išskyrė prancūzas L. Montanje (Luc Motagne), kuris AIDS sukeliantį virusą pavadino LAV ((angl. Lymphadenopathy associated virus) ir amerikietis R.Galo (Robert Gallo), kuris jį pavadino HTLV-III (angl. Human T-cell leukemia/lymphoma virus type III). 1985 m. sukurti laboratoriniai testai antikūniams prieš ŽIV nustatyti. 1986 m. Tarptautinis virusų taksonomijos komitetas AIDS sukėlėją pavadino žmogaus imunodeficito vvirusu (ŽIV), o Pasaulinė Sveikatos organizacija (PSO) pasiūlė pagrindines AIDS prevencijos gaires.
1987 m.pirmi labotariniai tyrimai ŽIV infekcijai nustatyti pradėti ir Lietuvoje. 1988 m. įsteigtas Lietuvos AIDS centras.
20-ojo amžiaus pabaigoje diagnozuota žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) sukelta liga pagal savo plitimo greitį ir mastus viršija visas iki šiol žinomų infekcinių ligų pandemijas. Šiuo metu daugiau negu 40 milijonų asmenų yra užsikrėtę šiuo virusu, tarp jų 2,5 milijono vaikų. Vien 2003 metais naujai užsikrėtė apie 5 milijonai asmenų, mirė 3 milijonai. R.Gallo iš JAV nacionalinio vėžio instituto, kartu su L.Montagnier 1983 m. atradęs ŽIV virusą, 2002 metais rašė, kad „dar niekada biologijos istorijoje nebuvo taip išsamiai, su mažiausiais niuansais išstudijuoti patogeniniai mikroorganizmai“, kaip šie nepaprastai įdomūs virusai.
1997 metais pasaulyje buvo išleista 11 milijardas dolerių sergančiųjų AIDS tyrimui ir 1,5 milijardo dolerių – šios ligos profilaktikai. Tais pačiais metais mokslininkų prognozėmis remiantis buvo rašoma, kad kasmet reikės apie 400 milijardų dolerių ŽIV tyrimams. Šio viruso tyrimams buvo skirta daug pinigų, todėl šiandien gana gerai išsiaiškinta šio viruso morfologija.
ŽIV-1 ir ŽIV-2. ŽIV-1 tipas yra suskirstytas į 3 grupes . M grupę (main – pagrindinė) sudaro dauguma izoliuotų pasaulyje rūšių. O grupę (outlier – išorinė) sudaro mažuma rūšių, nustatytų Centrinės Afrikos vakaruose . 11995 m. Kamerūne išskirta N grupė (nei M, nei 0).
ŽIV-2 tipas yra nustatytas Vakarų Afrikoje. Epidemijos epicentras yra Senegale, Gvinėjoje, Dramblio Kaulo respublikoje, taip pat Siera Leonėje ir Liberijoje. Šis tipas yra sudarytas iš 6 potipių, pavadintų nuo A iki F. Genetiškai ŽIV-2 tipas yra artimas beždžionių imunodeficito viruso (BIV) tipui, išskirtam iš beždžionių mangabay (apie 80 proc. rūšių identiškumo), tuo tarpu ŽIV-1 yra artimas BIV, išskirtam iš šimpanzių organizmo.
Primatai nėra vieninteliai žinduoliai, užkrečiami lentivirusais. Ožkos, avys, arkliai, jaučiai, katės taip pat yra užkrečiami genetiškai artimais ŽIV retrovirusais. Kačių imunodeficito virusas (KIV) naminėms katėms sukelia imunosupresiją, pasireiškiančią CD4 ląstelių sumažėjimu. Šita progresuojanti kačių imuniteto disfunkcija gali baigtis mirtį sukeliančių oportunistinių infekcijų atsiradimu. Pasaulyje kačių užsikrėtimas KIV yra maždaug 11 proc. (9-33 proc. atskiruose regionuose), tai yra apie 1 milijoną seropozityvių kačių iš 45 milijonų. Šis sindromas gali būti kiek mažiau išplitęs, atsižvelgiant į tai, kad dalis namuose laikomų kačių niekada neturėjo jokio kontakto su kitomis katėmis. KIV serologiniai tyrimai parodė, kad šio viruso pėdsakų aptinkama tiek Europoje, tiek ir JAV, Argentinoje, Azijoje, Australijoje bei Naujojoje Zelandijoje.
Antikūnai KIV taip pat nustatyti liūtų, pumų, lūšių, jaguarų ir gepardų kraujo serume. Dažniausiai KIV perduodamas horizontaliu (per seiles gyvūnams grumiantis ir įįkandus vienam kitą), bet ne vertikaliu būdu, vertinant genetiniu aspektu. Atliktas tyrimas su Afrikos liūtais Tanzanijoje parodė, kad 77 proc. seropozityvių liūtukų yra gimę seropozityvioms liūtėms, o 18 proc. naujagimių, gimusių seropozityvioms liūtėms, buvo seronegatyvūs. Tai rodo, kad infekcijos perdavimo kelias motina-naujagimis liūtams nėra pagrindinis .
Skirtumas tarp skirtingų kačių šeimos atstovų yra panašus kaip skirtumas tarp žmogaus ir beždžionių virusų . Kačių lentivirusų evoliucija yra gana artima primatų lentivirusų evoliucijai: senųjų rūšių kombinacija praeityje ir tarprūšinis perdavimas kačių šeimos atstovams. KIV infekcijos serologiniai pėdsakai katėms buvo nustatyti anksčiau negu žmonėms – JAV ir Japonijoje iki 1968 m., Australijoje iki 1972 ir Prancūzijoje – iki 1974 metų.
Jeigu naminėms katėms KIV sukelia patologiją, artimą ŽIV sukeliamą žmonėms, tai šio viruso patogeniškumas kitiems kačių šeimos atstovams nėra iki galo išaiškintas. Antai kai kuriuose endeminiuose Afrikos rajonuose (Pietų ir Rytų Afrikoje) 70-90 proc. liūtų yra užsikrėtę liūtų imunodeficito virusu (LIV), tuo tarpu Azijos liūtai yra seronegatyvūs šiam virusui. Liūtams ir pumoms, užsikrėtusioms atitinkamai liūtų ir pumų lentivirusais, nėra nustatyta jokių imunodeficito, pasireiškiančio CD4 mažėjimu, požymių. Tačiau šie duomenys negalutiniai, nes nėra iki galo ir nuodugniai atliktų tyrimų. Jei tai pasitvirtintų, panašu, kad Afrikos žaliosioms beždžionėms ir mangabay beždžionėms, užsikrėtusioms BIV, niekada nebuvo kklinikinių ligos požymių .
Mokslininkai yra sukūrę filogenetinį virusų medį. Šis medis yra įmantrus būdas klasifikuoti virusus pagal jų genetinius atstumus. Schematiškai genetinis atstumas atitinka pasikeitimų, kurie yra būtini pereinant nuo vienos sekos į kitą, skaičių. Siekiant atkurti virusų evoliuciją genetiniai atstumai gali būti apibrėžiamas laiku (“molekulinis laikrodis”) ir erdve (perdavimų skaičius, skiriantis du virusus), o atkūrimo metodai ir pradinės hipotezės neturėtų būti vertinami kaip tikslūs, nepaisant tariamo mokslinio pagrindo, paremto genų sekų iššifravimu ir matematiniais paskaičiavimais. Nepaisant daugybės genetinių sekų, ŽIV kilmė ir šiandien nėra iki galo išaiškinta.
Kaip šiandien yra interpretuojamas ŽIV atsiradimas?
Taikant “molekulinio laikrodžio” metodą, yra naudojamos dvi kalibravimo sekos, kurių dalijimosi (išsiskyrimo) data yra žinoma. Tai leidžiama išmatuoti “molekulinio laikrodžio greitį“, t.y. sekų dalijimosi santykį su laiko vienetu. Po to, remiantis šiuo “greičiu“ ir „atstumu“, paskaičiuotu tarp kokių nors dviejų sekų, galima nustatyti dalijimosi laiką. Manoma, kad genetiniai pokyčiai vyksta reguliariai, tačiau apytikriai paskaičiavimai ne visada atitinka realybę. Iš tiesų virusų populiacijos dydžio augimas epidemijos metu, kai kurie selekcijos ir rekombinacijos fenomenai gali sukelti dideles evoliucijos greičio variacijas.
Norint interpretuoti genetinius atstumus pagal epidemiologinius terminus, priimtas principas, kad artimi virusai atsiskyrė nedideliu skaičiumi perduodant juos iš individo kitam individui. Tai tas pats principas, kuris
naudojamas užsikrėtimo kilmei pavaizduoti: kontaktuojantys asmenys turi turėti artimesnius tarpusavyje virusus nei virusai, nustatyti nekontaktuojantiems to paties regiono individams. Žinodami viruso rūšių išskyrimo regioną, galime apskaičiuoti epidemijos greitį. Nėra jokios nuostabos, kad virusai persigrupuoja pagal rūšies kilmę. Tai gali būti paaiškinta perdavimu tarp tos pačios rūšies gyvūnų įvairiais mechanizmais (įkandimas, lytiniai kontaktai, perdavimas iš motinos kūdikiui ir kt.). Taip pat tai galima interpretuoti kaip bendrą šeimininko ir viruso evoliuciją. Iš tiesų eksperimentinis vienos viruso rūšies perdavimas iš vienos beždžionės rūšies įį kitą yra lydimas perduodamų virusų evoliucijos ir vėliau nustatyti naujai gyvūnų rūšiai virusai yra artimesni tarp savęs negu pradinio perdavimo iš kitos gyvūnų rūšies metu. Šitoks greitas bendras šeimininko ir viruso kitimo mechanizmas nėra iki galo aiškus: ar selekcija vyksta perdavimo momentu, ar selekcija vyksta dėl skirtingose rūšyse esančių imuninių savybių. Manoma, kad greitas viruso kitimas (selekcija) naujojoje rūšyje gali iškreipti genetinių atstumų interpretaciją.
Mokslininkai lygina šeimininko rūšies filogenezę, viruso filogenezę ir genetinius duomenis, kad galėtų atkurti virusų perdavimo iistoriją. Tuo remiantis yra pateikiamos dvi hipotezės:
1. Virusų pirmtakais buvo užsikrėtę skirtingų šeimininkų protėviai. Šiuo atveju virusai evoliucijos metu “išsiskyrė” tuo pačiu laiku, kaip ir jų šeimininkai. Ši teorija yra paremta įvairių Afrikos beždžionių ir šimpanzių evoliucija. Pvz., skirtumas ttarp virusų rūšių, kuriomis užsikrečia žaliųjų beždžionių porūšiai, yra labai nedidelis (panašiai būna užsikrečiant skirtingais ŽIV-1 potipiais).
2. Virusų protėviais buvo užkrėsta tik viena iš rūšių ir neseniai patyrė tarprūšinį perdavimą. Hipotezės pagrindas – panašumas tarp virusų remiasi geografija. Galima sakyti, kad pakitusios bei “išsiskyrusios” evoliucijos metu rūšys, gyvenančios tame pačiame regione, yra užkrėstos giminingais virusais.
Taigi, kiek žinoma, žmonių rūšis yra vienintelė infekuota dviem skirtingais virusais – ŽIV-1 ir ŽIV-2. Kokia šio viruso protėvių šeimininko rūšis? Pagal pirmąją hipotezę, ŽIV protėvių šeimininkas – žmogus. Tai būtų labai sena žmonių infekcija, kuri liko nežinoma, kadangi nepasireiškė epidemijos ir, aišku, nebuvo modernių medicinos technologijų virusui nustatyti. Ši hipotezė aiškina viruso perdavimą iš žmogaus beždžionei. Bet filogenetinis medis nurodo virusų ggiminingumą, bet ne tarprūšinį atsitiktinį perdavimą, todėl ši hipotezė nėra priimtina šiandien.
Pagal antrąją hipotezę, bendri ŽIV-1 ir ŽIV-2 protėvių šeimininkai buvo nežmoginės beždžionės. Virusas tarp rūšių turėjo būti perduotas daug kartų: ne mažiau nei tris kartus ŽIV-1 virusas su potipiais M, N ir O (nuo beždžionių šimpanzių rūšies Pan troglodytes Kamerūne) ir ne mažiau nei keturis kartus ŽIV-2 virusas (pradedant nuo pilkaskruosčių mangabay beždžionių Vakarų Afrikoje). Kuo daugiau ŽIV tipų nustatoma žmonėms, tuo labiau galima įtarti, kad virusas ttarp rūšių buvo perduotas daugiau kartų. Taigi virusas turėjo būti perduotas labai daug kartų, kad būtų galima paaiškinti šiuolaikinių tipų ir potipių pasiskirstymą rajonais. Šie perdavimai galėjo vykti medžiojant ir valgant gyvūnus. Tuo atveju galima galvoti, kad šis perdavimo būdas palengva rutuliojosi nuo pačių seniausiųjų laikų, o žmonija susidūrė su ŽIV tik 20-ajame amžiuje.
“Molekulinio laikrodžio” svyravimai paaiškina, kad virusų potipių atsiskyrimo laikotarpiai skirtingi. Neseniai atlikti tyrimai rodo, kad ŽIV-1 potipis M atsiskyrė ne vėliau kaip 1930 metais, tuo tarpu jo atsiskyrimas nuo artimiausio beždžionių šimpanzių imunodeficito viruso (BIV) įvyko 17 amžiuje. Bendra žmonių imunodeficito viruso kilmė (pagal tarprūšinę perdavimo hipotezę) atrodo yra dar senesnė. Dabartinė ŽIV epidemija apima tik epidemiologinius mechanizmus žmonių populiacijoje, ji daugiausiai “varoma” ŽIV-1 tipo viruso M, kuris pasižymi ypatingu genų deriniu, kitimo.
Taigi naujausi moksliniai faktai leidžia manyti, kad ŽIV-1 tipas evoliucionavo iš Pan troglodytes beždžionių šimpanzių viruso. Šiems gyvūnams virusas nepavojingas. Spėjama, kad ŽIV-1 iš šimpanzių galėjo patekti į žmogaus kraują per atviras žaizdas. Kai kuriose Pietų Afrikos šalyse šimpanzių mėsa yra valgoma. Manoma, kad viruso genome įvykusios mutacijos, per šimtmečius besikeisdamos, sudarė galimybę perduoti virusą iš šimpanzės žmogui. Spėjama, kad nuolatos kintantį žmogaus imunodeficito virusą žmonės perduodavo lytiniu keliu kitiems partneriams, bet šie mmirdavo, nespėję užkrėsti kitų, todėl liga neplito. Susidariusios palankios demografinės ir socialinės sąlygos (masinė migracija iš kaimo į miestą, dėl migravimo pradėjusios irti šeimos, sekso verslo atsiradimas ir jų darbuotojų gausėjimas, kraujo perpylimai) lėmė greitą viruso išplitimą. Taip ėmė ryškėti epidemijos požymiai. Tokių ryškių genetiškai artimo beždžionių mangabay imunodeficito viruso ŽIV-2 pasikeitimų nebuvo, ir jis liko labiau apribotas geografiškai tam tikruose Afrikos regionuose.
Ligos priežastys
Užkrėsti kitus galima jau 1-3 parą nuo užsikrėtimo (ir visą gyvenimą).
ŽIV užsikrečiama:
lytinių santykių metu;
per kraują (pvz., švirkščiant narkotikus į veną, medicininių invazinių procedūrų metu, perpilant užkrėstą kraują, darant tatuiruotes ir kt.);
užsikrėtusiai motinai perdavus virusą kūdikiui nėštumo, gimdymo ar žindymo metu.
Didžiausia viruso koncentracija randama kraujyje, makšties išskyrose, spermoje, motinos piene. Mažesnė – seilėse, šlapime, tačiau jo kiekis čia labai nedidelis ir nekelia užsikrėtimo pavojaus.
ŽIV veikiant organizmą, susilpnėja imunitetas, organizmas nesugeba kovoti su infekcinių ligų sukėlėjais (bakterijomis, grybeliais, virusais, pirmuonimis) ir pastarieji sukelia įvairias infekcines ligas. Dėl susilpnėjusio imuniteto organizme išveši piktybiniai augliai. Taip vystosi AIDS.
Viruso plitimo būdai
Per lytinius santykius
• Lytiniai santykiai. Tikimybė užsikrėsti – nuo 1 iki 10 proc. Ypač pavojinga, jei žmogus yra užsikrėtęs lytiškai plintančiomis infekcijomis (chlamidijomis, lytiniu herpesu, sifiliu, gonorėja ir kt.) arba gleivinė pažeidžiama mechaniškai (analiniai lytiniai santykiai).
Venkite rizikingų lytinių ssantykių, nes tai geriausia apsaugos priemonė nuo ŽIV, kitų lytiškai plintančių infekcijų ir nepageidaujamo nėštumo. Neturint galimybės išvengti lytinių santykių, jų metu naudokite prezervatyvą su spermicidais.
Per kraują
• Kraujo perpylimai. Daugelyje pasaulio šalių nebuvo tikrinama, ar kraujas užkrėstas ŽIV. Tikimybė užkrėsti žmogų ŽIV perpilant kraują, siekė iki 100 proc. Pradėjus tirti donorų kraują, užkrėstųjų skaičius sumažėjo iki 0,01 proc. ŽIV infekcija pasižymi inkubaciniu (lango) periodu, kai antikūnai prieš virusą dar nesigamina arba jų nepasigamina pakankamai, tačiau jau galima jį perduoti perpilant kraują. Lietuvoje donorų kraujas dėl ŽIV antikūnų pradėtas tirti 1989 m.
• Nusprendus tapti donorais, pagalvokite, ar per 6 paskutinius mėnesius nebuvo galimybės užsikrėsti ŽIV.
• Narkotikų vartojimas. Tikimybė užsikrėsti – 90 proc. Pavojinga leistis narkotines medžiagas, naudojantis bendromis adatomis ir švirkštais, nes virusas labai lengvai patenka į kraują. Net naudojantis savo švirkštais ir adatomis, tačiau vartojant narkotiką iš bendro indo, išlieka galimybė užsikrėsti ŽIV ir virusiniu hepatitu C (tai viena pagrindinių virusinio hepatito C plitimo tarp narkomanų, priežasčių). Lietuvoje ŽIV tarp intraveninių narkomanų pradėjo plisti 1996 m.
• Nenaudokite svetimų ar bendrų švirkštų ir adatų, kadangi virusas labai lengvai gali patekti į kraują. Nenaudokite narkotikų iš bendro indo.
• Tatuiruotės ir kraujo ritualai. Paprastai adatos ar peiliai, skirti šiam tikslui, po naudojimo gali
būti tinkamai nedezinfekuojami. Virusas gali patekti į kraują lygiai taip pat, kaip ir naudojant nesterilias adatas.
• Būkime atsargūs darydami tatuiruotes.
• Organų transplantacija. Žmogus rizikuoja, jei jam transplantuojamas organas priklauso ŽIV infekuotam donorui. Tyrimus sunkina inkubacinis periodas.Pasiteiraukite ar audinių kraujas prieš transplantaciją patikrintas dėl ŽIV.
Iš motinos – vaisiui
• Serganti motina – kūdikis. Tikimybė, jog infekuota motina užkrės kūdikį nėštumo metu ar gimdydama prieš 10 metų siekė – 15-60 proc. Šiuo metu besilaukiančioms ŽIV užsikrėtusioms moterims taikant tinkamą gydymą (priešvirusiniai vaistai), iir kitas priemones (Cezario pjūvis, nemaitinimas krūtimi) kūdikių užsikrėtimo galimybė sumažinta iki 0,1 proc. Lietuvoje diagnozuota ŽIV užsikrėtusių moterų, tačiau dar neužregistruota vaikų, kuriuos pagimdė infekuotos motinos.
PSO (Pasaulinė Sveikatos organizacija) rekomenduoja visoms būsimoms motinoms pasitikrinti dėl ŽIV – tam, kad, esant reikalui, nebūtų praleistas priešvirusiniam gydymui tinkamas laikas.
ŽIV neplinta:
• Oro lašeliniu būdu. Neužsikrėsite kosint, čiaudint, bučiuodamiesi, per prakaitą ar ašaras.
• Buitiniu būdu ir socialinių kontaktų metu Neužsikrėsite naudodamiesi tualetu, vonia, sauna, baseinu, indais, suolais, sporto įrankiais, liesdami vienas kitą, žaisdami, ggyvendami šalia infekuoto asmens, valgydami infekuoto asmens paruoštą maistą.
Vabzdžių įkandimus. Neplatina uodai ir erkės
ŽIV atsparumas
ŽIV atsparus ultravioletiniams ir rentgeno spinduliams bei šalčiui.
ŽIV greit žūva virinamas (1000 C temperatūroje žūsta iš karto, 560 C temperatūroje per 20 min.), jautrus spiritui, cchlorui, rūgštims ir šarmams, balinimo, dezinfekuojančioms medžiagoms.
Simptomai:
Sąnarių skausmas
Viduriavimas
Bendras silpnumas
Karščiavimas be aiškios priežasties
Kūno masės mažėjimas
Limfmazgių padidėjimas
Raumenų skausmas
Odos bėrimas
Ryklės skausmas
Naktinis prakaitavimas
Kiti požymiai priklauso nuo to, kokie organai yra pažeidžiami
Ligos eiga
Specifinių infekcijai požymių nėra. Simptomų pasireiškimas priklauso nuo ligos stadijos.
Iki ūmaus ligos periodo, trunkančio 2-6 savaites, praeina 3-24 savaitės. Iki tol ligos simptomų nebūna, laboratorinių tyrimų rezultatai būna neigiami. Ūminiam ligos periodui būdingas bendras negalavimas. Vėliau, atsižvelgiant į imuninės sistemos atsparumą, vidutiniškai 5-7 metus, jokių požymių nebūna (kraujyje gali būti nustatoma nespecifinių pokyčių). Po to gali būti išplitusio limfmazgių padidėjimo periodas, kai 2 ar daugiau organizmo sričių (neskaičiuojant kirkšnių) ilgiau kaip 3 mėnesius būna padidėję limfmazgiai.
Silpnėjant imunitetui vystosi paskutinė ŽIV infekcijos stadija – AAIDS, pasireiškia su AIDS susijęs ligų kompleksas:
be priežasties atsiranda ar pasikartoja karščiavimas (>38ºC), trunkantis ilgiau kaip 1 mėnesį;
be priežasties netenkama svorio – per 3 mėnesius prarandama daugiau kaip 7,5 kg (arba daugiau kaip 10 proc.) kūno masės;
be priežasties viduriuojama – ilgiau kaip 1 mėnesį;
naktinis prakaitavimas, trunkantis ilgiau kaip 1 mėnesį.
Taip pat pasireiškia nervų sistemos pažeidimo simptomai (raumenų silpnumas, jutimų, atminties, koncentracijos, psichikos sutrikimas). Būdingos vadinamosios oportunistinės infekcijos – virusų, grybelių, pirmuonių ir kitų sukėlėjų infekcijos, kurios normalų imunitetą tturintiems žmonėms paprastai nepasireiškia. AIDS stadijoje gali vystytis kai kurie augliai, atsirasti nespecifinių odos ir gleivinių ligų (pūlinukų, karpų, opų, spuogų ir kt.)
AIDS ligos eigai įtakos turi:
Ligonio amžius; vaikams, ypač naujagimiams, eiga būna greitesnė.
Įvairios infekcinės ligos, nėštumas ir kitos būsenos AIDS eigą pagreitina.
Mityba, gydymas, režimas; gera mityba, anksti pradėtas gydymas ir taisyklingas režimas eigą sulėtina.
Užsikrėtimo būdas; perpylus ŽIV su krauju, eiga trumpesnė, užsikrėtus lytiniu keliu –ilgesnė.
ŽIV infekcijos eiga
ŽIV infekcijos eiga yra ilga (schema 1), ji baigiasi paskutine stadija – AIDS, todėl infekcijos eiga nuo užsikrėtimo momento skirstoma į keletą stadijų:
1. ŽIV inkubacinis periodas. Tai infekcinės ligos laikotarpis nuo infekcijos patekimo į organizmą iki ūmaus ŽIV infekcijos pasireiškimo. Dažniausiai trunka kelias savaites.
2. Ūmus ŽIV infekcijos pasireiškimas – į gripą panaši būsena – pakyla temperatūra, išberia odą ir gleivines, padidėja limfmazgiai ir kt. Trunka nuo kelių dienų – savaitę. Praeina be gydymo. Išsivysto ne visiems pacientams.
3. Besimptomis ligos periodas. Trunka nuo kelių iki keliolikos metų. Žmogus jaučiasi visiškai sveikas, bet gali užkrėsti kitus asmenis.
4. AIDS – tai tam tikrų indikatorinių ligų ir būsenų nustatymas ŽIV užsikrėtusiam asmeniui. Išskirtiniais atvejais tokių ligų (žr. Indikatorinės ligos) ir būsenų nustatymas, neradus kitų priežasčių, gali būti AIDS diagnozės priežastis. Tai paskutinė iinfekcijos stadija, kuri priklausomai nuo medicininės pagalbos lygio, gali trukti nuo kelių iki 10 metų ir ilgiau, baigiasi mirtimi.
ŽIV infekcijos eiga
Schema 1
1. Užsikrėtimo momentas.
2. ŽIV inkubacinis periodas.
3. Ūmus ŽIV infekcijos pasireiškimas.
4. Besimptomis periodas.
5. AIDS.
Europos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Rusijos gydytojai skirtingai supranta AIDS diagnozę. JAV AIDS diagnozuojama net tada, jei pacientas neturi jokių sveikatos problemų, bet imunologinis kraujo tyrimas rodo, kad CD4 ląstelių yra mažiau nei 200 mikrolitre. Rusijoje AIDS diagnozuojama tik paskutinėse ligos stadijose. Europoje priimtas kitas AIDS diagnozės apibūdinimas, kurio laikosi ir Lietuva .
Ką daryti, jei įtariate užsikrėtus ŽIV
Žmogus, užsikrėtęs ŽIV, iš karto nesuserga AIDS. Pirmieji AIDS ligos požymiai pasireiškia po 5 ar net 10 metų, kai virusas pažeidžia imuninę sistemą.Virusas, patekęs į žmogaus organizmą, pradeda sparčiai augintis ir anksčiausiai, naudojant šiuolaikinius 3 –čios generacijos ŽIV tyrimo testus, ŽIV yra sunkiai aptinkamas organizme, todėl gali būti randamas nuo 4 savaičių iki kelių mėnesių..Tokie testai Lietuvoje naudojami nuo 1993 m. Įtarus, kad galite būti užsikrėtę ŽIV, siūlome kreiptis į gydymo įstaigą. Tiriamoji medžiaga – kraujas, kuriame ieškoma antikūnų prieš ŽIV (netiesioginis diagnostinis metodas) ar nustatomas ŽIV (tiesioginis diagnostinis metodas).
Pirmą kartą teigiamas tyrimas būna pirmąsias 6-8 savaites po užsikrėtimo.
Gavus teigiamą rezultatą, atliekamas patvirtinantis testas. Tokie žmonės vadinami infekuotais
Vėliau visą ggyvenimą laboratoriniai rezultatai dėl ŽIV bus teigiami, nors prieš mirtį gali būti ir neigiami.
Laboratorinė diagnostika
• AIDS testas
Teigiamas atrankinio tyrimo rezultatas rodo, jog asmuo galbūt yra užsikrėtęs ŽIV ir gali užkrėsti kitus asmenis. Dažniausiai jis atliekamas ieškant kraujyje specifinių antikūnų prieš virusą imunofermentinės analizės metodu. Teigiamas pirminis AIDS testas dar nereiškia, jog pacientas užsikrėtęs ŽIV. Gavus teigiamą AIDS testo rezultatą, jis kartojamas, siekiant nustatyti ar neįvyko klaida. Pakartotinai gavus teigiamą rezultatą, priklausomai nuo pirmini rezultatų bei tiriamo žmogaus elgesio rizikos, daromi kiti tyrimai, padedantys patvirtinti diagnozę. Tyrimas atliekamas pacientui sutikus. AIDS testas su šiuolaikine laboratorine įranga atliekamas per 1-4 val., tačiau dėl įvairiose laboratorijose galiojančių vidaus tvarkos taisyklių, atsakymas pateikiamas per kelias dienas. Patvirtintas teigiamas AIDS testas dar nereiškia, kad asmuo serga AIDS. AIDS diagnozuojamas tik kruopščiai įvertinus užsikrėtusio asmens klinikinę būklę ir atlikus kitus svarbius laboratorinius tyrimus.
Neigiamas tyrimo rezultatas rodo, jog asmuo šiuo metu nėra užsikrėtęs ŽIV, tačiau dėl inkubacinio periodo, kai antikūnai prieš virusą dar nesigamina arba jų neprisigamino pakankamai, siūloma testą pakartoti po trijų mėnesių.
ŽIV infekcijos gydymas
AIDS – tai lėtai progresuojanti liga, kuri, nepaisant gydymo, galinčio šiuo metu tik pailgintį gyvenimą nuo kelių iki keliolikos metų, baigiasi mirtimi.
Kuo anksčiau infekcija nustatoma, imamasi
priemonių prieš kitas infekcijas, sureguliuojama mityba, poilsio ir darbo režimas, tuo didesnė tikimybė, kad AIDS nepasireikš ilgesnį laiką.
Gydymas pradedamas atsiradus nors vienam AIDS požymiui, kritiškai sumažėjus imuninių ląstelių ar padidėjus virusų skaičiui.
Sergantys AIDS pacientai gydomi infekcinėje ligoninėje. Gydymui skiriamas trijų antivirusinių preparatų derinys, kuris slopina viruso dauginimąsi įvairių fazių metu.
Didelio imuninio nepakankamumo sukeltas įvairios kilmės ligas pagal organų sistemas gydo atitinkami specialistai. Labai svarbi psichosocialinė pagalba užsikrėtusiems asmenims.
Iki ŽIV infekcijos atsiradimo, pasaulyje nebuvo vaistų, galinčių gydyti virusinius ssusirgimus, todėl dauguma priešvirusinių vaistų buvo sukurti vėliau, nei vaistai dėl AIDS. ŽIV infekcijai gydyti naudojami vaistai yra efektyviausi, nei vaistai, skirti kitų virusinių infekcijų gydymui, tačiau to nepakanka. Kuriami nauji, efektyvesni vaistai, kurie pristabdo infekcijos eigą, nors organizmo pilnai nuo ŽIV neišvalo. Geriausi gydymo rezultatai pasiekiami, kai skiriama trijų vaistų (po vieną iš toliau paminėtų grupių) ir daugiau kombinacija, kuri prailgina infekuoto asmens gyvenimą 10 ir daugiau metų.
Naudojami vaistai. Šiuo metu naudojamos trys antiretrovirusinių vaistų grupės, kurios skirtingai veikia ŽŽIV infekciją CD4 ląstelėse.
Pirmoji vaistų rūšis – nukleozidiniai atvirkštinės transkriptazės inhibitoriai, kurie neleidžia virusui užbaigti formuoti virusinės DNR. Nebaigta formuoti virusinė DNR negali gaminti naujų viruso kopijų.
Antroji vaistų rūšis – nenukleozidiniai atvirkštinės transkriptazės inhibitoriai, kurie neleidžia ŽIV RNR paversti į DDNR ir todėl stabdomas viruso dauginimasis.
Trečioji vaistų rūšis – viruso fermentų proteazių inhibitoriai, kurie veikia paskutiniąją viruso dauginimosi ciklo stadiją ir trukdo suformuoti viruso kopijas, todėl virusas negali palikti užkrėstos CD4 ląstelės.
Šių vaistų rūšys naudojamos ir Lietuvoje. Lietuvoje AIDS gydymas taikomas:
AIDS sergantiems,
Nėščioms ŽIV infekuotoms moterims,
Asmenims, turėjusiems kontaktą su žinomai infekuotu asmeniu.
Vakcinos kūrimas
Visais laikais vakcinos žmogų apsaugodavo nuo įvairių infekcijų sukeltų ligų. ŽIV pandemiją pavyktų sustabdyti, jeigu būtų išrasta saugi ir veiksminga vakcina. Šiuo metu vakcinos nuo ŽIV kūrimui teikiamas prioritetas. Norėdamos pagreitinti tyrinėjimus, dauguma privačių ir viešųjų agentūrų investavo milžiniškas lėšas. Šiuo metu, tiriant 27 vakcinas, daugiau nei 3000 neinfekuotųjų savanorių dalyvauja ŽIV vakcinos tyrimuose, kuriuos remia Jungtinių Amerikos Valstijų Nacionalinis sveikatos institutas. 22000 m. Durbane (Pietų Afrikos Respublika) vykusioje XIII tarptautinėje AIDS konferencijoje konstatuota, kad vakcina manomai bus sukurta tik 2007 m.
Kadangi AIDS yra nepagydoma liga, lieka vienintelis būdas ja nesusirgti – neužsikrėsti ŽIV.
Žinant 3 pagrindinius ŽIV plitimo būdus svarbu:
saugus lytinis elgesys – vengti lytinės daugiapartnerystės, naudoti prezervatyvą viso lytinio akto metu;
kraujo donorų tikrinimas dėl ŽIV;
naudoti apsaugos priemones kontaktuojant su krauju;
patikimas instrumentų (pvz.: adatų, švirkštų) sterilizavimas;
nevartoti narkotikų į veną, o vartojant – naudoti vienkartinius švirkštus (galioja principas – nevartok, o jeigu vartoji, vvartok saugiai);
ŽIV užsikrėtusiai nėščiajai nėštumo metu vartoti viruso dauginimąsi slopinančių vaistų, gimdyti atliekant cezario pjūvio operaciją (dar prieš prasidedant sąrėmiams), nežindyti.
AIDS profilaktikoje pagrindinis dėmesys yra skiriamas dorovei, šeimos stiprinimui, lytiniam švietimui, narkomanijos profilaktikai, informacijos prieinamumui.
Medicina su virusinėmis ligomis tradiciškai kovoja vakcinomis, todėl, siekiant pažaboti AIDS, vyksta intensyvūs bandymai sukurti veiksmingą vakciną.
Priedai
Lit
Literatūra:
1. A. Laiškonis “Žmogaus imunodeficito viruso infekcija” Kaunas 1998
2. “Per AIDS prevenciją – į naują sveikatos apsaugą, į naują visuomenę” 1998
3. Kauno Raudono Kryžiaus jaunimo bukletai
4. Žurnalas “Saugok sveikatą” Nr. 2, 1999
5. www.aids.lt
6. www.kvsc.lt
7. www.sveikata.lt
8. www.medicine.lt
