Ropliai

Gyvatės, driežai, vėžliai ir krokodilai yra ropliai. Jų kūno viduje yra kauliniai griaučiai su stuburu. Iš išorės kūną dengia apsauginiai žvynai, kurie neleidžia jam išdžiūti.Šie žvynai – tai sustorėję išorinio odos sluoksnio dariniai ir sudaryti daugiausia iš raginės medžiagos, vadinamos keratinu. Iš panašios medžiagos sudaryti ir žmogaus nagai. Kai kurie ropliai turi žvynus su kaulinėmis plokštelėmis, kurios vadinamos osteodermomis. Išorinė oda kartkartėmis numetama, kad roplys galėtų augti ir pakeisti susidėvėjusią odą. Žvynai būna lygūs, gumbuoti, arba gūbriuoti, gali suformuoti skiauterę aarba dyglius. Visi ropliai deda kiaušinius. Krokodilų ir pitonų dėtyje esti iki 100 kiaušinių, vėžlių dar daugiau, o daugumos driežų ir gyvačių – mažiau. Jūrinių vėžlių ir krokodilų kiaušinių lukštas tvirtas, kitų roplių – odiškas. Visų roplių, išskyrus haterijas, patinai turi kopuliacijos organą. Vėžlių ir krokodilų jis neporinis, driežų ir gyvačių – porinis. Iškišamas iš kloakos angos per poravimąsi. Dauguma roplių palieka padėtus kiaušinius, nors dažnai pirmiausiai juos užkasa. Kiaušinius perina saulės arba pūvančių augalų šiluma. Kai kurie ropliai kiaušinius iišlaiko kiaušintakiuose iki išperėjimo ar net išperėtus, ir jaunikliai gimsta gyvi; šis reiškinys vadinamas gyvavedyste. Ypač jis būdingas rūšims, gyvenančioms atšiauriomis sąlygomis – dykumose, šalto klimato kraštuose; šis dauginimosi būdas geras tuo, kad motina, vengdama nepalankių sąlygų, apsaugo nuo jų ggemalus. Maisto tuo metu besivystantys jaunikliai gauna iš trynio maišelio arba iš motinos. Išsilukštenti iš kiaušinio driežų ir gyvačių jaunikliams padeda aštrus ir smailus kiaušininis dantelis, esantis viršutinės lūpos gale. Išsiritus jis netrukus nukrinta. Tuatarų, vėžlių ir krokodilų jaunikliai šiam tikslui turi raginę išaugą. (Tuatara – vienintelis dinozaurų laikais gyvavusios roplių grupės atstovas, išlikęs iki mūsų dienų. Šiandien šie ropliai gyvena tik keliose salelėse prie Naujosios Zelandijos. Kitaip nei kiti ropliai, ji maitinasi naktį ir būna aktyvi, kai jos kūno temperatūra tik apie 12 laipnių C. Diena tuataros ilsisi urveliuose. Jos ėda sraiges, kirmėles, kartais net jūru paukščius. Kadangi jų kūnas labai vėsus, tuataros juda bei auga labai lėtai, kol pasiekia maždaug 60 cm ilgį, praeina apie 20 metų. Judėdama ttuatara įkvepia tik kas septynias sekundes, o ilsėdamasi – kas valandą.)Ką tik išsiritę jaunikliai yra tėvų mažytės kopijos, pačios gebančios savarankiškai gyventi. Vos išsiritusios nuodingosios gyvatės jau gali gelti. Krokodilai nuneša savo jauniklius į vandenį, tačiau patys jų nemaitina. Roplių augimo tempas priklauso nuo maisto ir šilumos. Aligatorius pirmaisiais gyvenimo metais, jeigu sąlygos tinkamos, gali per mėnesį užaugti vidutiniškai 2,5 cm, o pitonai auga 3 kartus greičiau. Ropliai auga greitai, kol lytiškai subręsta, t. y. Smulkių rūšių – mažiau nei mmetus, o sausumos vėžliai ir krokodilai – dešimt metų arba dar ilgiau. Skirtingai negu žinduoliai, suaugę ropliai vi dar gali augti, nors ir lėčiau. Ropliai prisitaikę gyventi įvairioje sausumos aplinkoje. Labiausiai paplitę šiltesnėse vietovėse, nes priklaiso nuo aplinkos temperatūros. Kadangi ropliams nereikia ėsti, kad palaikytų kūno šilumą, jie gerai išgyvena tokiose vietovėse kaip dykumos, kur maisto nedaug. Dauguma roplių nepakelia šalčio, nes yra šaltakraujai, t.y. Negali reguliuoti savo kūno temperatūros ir perima su kelių laipsnių nukrypimu jų aplinkos temperatūraą. Ropliai yra aktyviausi kai šilta, todėl jiems labiausiai tinka tropinis klimatas. Nuo šalčio jie darosi vangūs ir galiausiai žūva. Tačiau šiek tiek savo temperatūrą jie gali reguliuoti; šildydamiesi prieš saulę, kai šalta, jie gali įšilti daugiau už aplinkos orą. Tačiau palaikyti pastovią kūno temperatūrą, kaip žinduoliai, jie negali. Netgi kai jų kūno tempertūra tokia kaip žinduolių, jie būna dešimt kartų mažiau energingi. Todėl jie naudojasi šiluma, kai tai įmanoma, ir vengia be reikalo atšalti. Tropikuose ropliai gali išvengti didelių kūno temperatūros svyravimų, tačiau toli nuo pusiaujo arba aukštikalniuose tai padaryti gerokai sunkiau. Šiaurės Europoje net atsparūs šalčiui ropliai žiemą išgyvena tik įmigę. Ropliai atsirado anksčiau už žinduolius, anksčiau ir už paukščius. Pastarosios dvi klasės kilo iš senovinių roplių. Ropliai iki šiol ttebeturi paukščiams būdingų požymių, pavyzdžiui, deda kiaušinius, jų kaukolėje yra neporinis pakaušio krumplys, vidurinėje ausyje tik vienas klausos latakėlis. Pirmykščiai ropliai gyveno maždaug prieš 340 milijonų metų. Jie išsirutuliojo iš varlaigyvių, kurie išropojo iš vandens į sausumą. Ropliai vyravo Žemėje prieš 250 – 60 milijonų metų. Sausumoje viešpatavo dinozaurai, o dangų buvo užvaldę skraidantieji ropliai – pterozaurai.

Vėžliai, kietą šarvą turintys ropliai priklauso vėžlių (Chelonia) būriui. Yra daugiau kaip 250 jų rūšių, tarp kurių sausumos, jūriniai ir gėlavandeniai vėžliai. Vėžliai yra seniausia dabar gyvenančių roplių grupė. Suakmenėjusios liekanos rodo, kad vėžliai veikiausiai gyveno Žemėje jau pirmykščių dinozaurų laikais, maždaug prieš 200 milijonų metų. Bėgant metams, jie mažai tepasikeitė ir yra panašūs į savo senovinius iškastinius giminaičius. Tačiau pirmykščiai vėžliai turėjo smulkius dantis ir neglėjo įtraukti po šarvu galvos. Stiprus vėžlio šarvas susideda iš dviejų dalių – kupolo formos karapakso, dengiančio nugarą, ir plokščio plastrono pilvo apčioje. Šarvas susideda iš kaulinių plokštelių, kurios suaugusios su šonkauliais ir slanksteliais sudaro kietą šarvo dėžę. Ją dengia dideli žvynai, vadinami skydeliais, sudaryti iš kaulinės medžiagos – keratino. Ant plokštelių esantys augimo žiedai padeda nustatyti vėžlio amžių. Vėžlio šarvas atspindi jo gyvenamąją aplinką. Sausumoje gyvenantys vėžliai turi arba aukšto kupolo formos, arba gumbuotą šarvą, ginantį juos nnuo plėšrūnų. Jiems reikia stiprių ir storų tarsi stulpai kojų, remiančių jų masę. Jūriniai vėžliai paprastai turi plokštesnį ir lengvesnį šarvą, kuris aptakus, kad būtų lengviau judėti. Jų ilgos priekinės kojos yra sparnų pavidalo ir padeda jiems “skristi” vandenyje. Minkštaodžių vėžlių šarvas yra odiškos struktūros ir kaulinių plokštelių neturi. Kaulinėje šarvo dalyje yra didelių oro ertmių, kurios daro vėžlį lengvesnį, padėdamas jam be pastangų plūduriuoti ir plaukti. Plokščia šarvo forma leidžia vėžliui pasislėpti nuo grobuonių upių, ežerų ir kūdrų dugno dumble. Pagal tai, kaip įtraulia po šarvu galvą, vėžliai skirstomi į dvi grupes. Šonakakliai vėžliai sulenkia kaklą šonu, pakišdami galvą po viršutine šarvo dalimi. Dauguma slaptakaklių vėžlių turi trumpesnį kaklą ir galvą po šarvu gali įtraukti tiesiai atgal. Dėžiniai vėžliai netgi gali pakelti plastrono (apatinės šarvo dalies) kraštus ir būti visiškai saugūs. Tačiau stambiagalvis vėžlys vis dėlto negali įtraukti galvos. Vėžlio šonkauliai sudaro dalį jo šarvo, todėl kitaip negu ropliai, vėžlys negali judinti šonkaulių ir varyti oro į plaučius ir iš jų. Vietoj to, šviežio oro į plaučius įtraukia ir panaudotą orą , gerklės senele ir prie išeinamosios angos esančia anga. Kai kurie vėžliai gali išbūti po vandeniu kelias savaites, neiškildami į paviršių įkvėpti oro. Vėžliai medžiojami dėl šarvų, iš

kurių gaminamos šukos, auskarai ir kiti papuošalai. Kaip tik dėl to vėžliai karetos baigia išnykti. Dauguma vėžlių neturi dantų. Vietoj to, jų žandikauliai turi aštrius kraštus, kurie gali plėšyti maistą. Visi vėžliai kiaušinius deda sausumoje, kad besivystantis gemalas galėtų kvėpuoti oro deguonimi. Be deguonies jis uždustų. Poravimosi sezono metu vėžlių patinėliai klajoja, ieškodami patelių. Jie puola viską, ką sutinka, o jeigu persekioja kitas patinėlis, jie susikauna, vienas kitą daužydami šarvais. Kai patinėlis randa patelę, jis puola ir kandžioja jai kojas. PPo poravimosi vėžlio patelė į žemėje išraustą duobutę padeda kiaušinius ir palieka juos perintis.Veisimosi metu dauguma vėžlių rūšių deda dvi arba kelias kiaušinių krūveles – kiekvienoje iš jų būna nuo keturių iki daugiau kaip šimto kiaušinių. Dauguma patelių kiaušinius deda į lizdą, kurį iškasa užpakalinėmis kojomis. Kitos patelės, pvyzdžiui, dvokiančiojo muskusinio vėžlio (Sternotherus odoratus), kiaušinius deda po pūvančiais augalais. Kai kurios rūšys, kaip antai Floridos raudonpilvis vėžlys (Pseudemys nelsoni), naudojasi kitų gyvūnų lizdais. Vėžliukai iš kiaušinių prasikala kiaušininiu danteliu, esančiu aant snukio. Iš pradžių jauniklio kūne dar yra trynio atsargų, todėl kurį laiką jam nereikia maitintis. Kai kurių rūšių išsiritę jaunikliai lieka lizde, kol baigiasi žiema. Dauguma vėžlių pernelyg lėti, kad sugebėtų pagauti grobį, todėl minta augalais arba smulkiais gyvūnais, ttokiais kaip kirmėlės ir vabzdžių lervos. Jūriniai vėžliai turi savus būdus grobiui gaudyti. Gerai užsimaskavęs grifinis vėžlys prisivilioja žuvis tiesiai į savo nasrus ant liežuvio esančiu kirmėlišku “jauku”. Skarmalotasis vėžlys (Chelus fimbriatus) išsižioja ir susiurbia maistą nelyginant dulkių siurblys. Visos septynios jūrinių vėžlių rūšys turi plokščią, aptakų, lengvą šarvą ir didelius priekinius plaukmenis. Didžiausias yra kietaodis vėžlys (Dermochelys coriacea), aptinkamas šiltesniuose vandenynuose. Kai kurios jūrinių vėžlių rūšys plaukia labai greitai ir gali išvystyti iki 29 km/h greitį. Maitindamiesi vėžliai prisiryja jūros vandens, todėl, norėdami atsikratyti druskos pertekliumi, ima ašaroti. Kai kurie jūriniai vėžliai, kaip antai žalieji, kietaodžiai ir atlantiniai alyviniai vėžliai,leidžiasi į ilgas keliones iš maitinimosi vietų į veisimosi paplūdimius ir atgal. Žalieji vėžliai (Chelonia mydas) iš savo maitinimosi vietų pprie Brazilijos krantų veistis migruoja beveik 2250 km į Dangun Žengimo salą, esančią pačiame Atlanto vandenyno pietinės dalies viduryje. Po poravimosi vandenyje vėžlio patelė jūros pakrantėje padeda daugiau kaip šimtą kiaušinių. Tai ilga ir sunki kelionė, nes žalieji vėžliai plaukia tik apie 3 km/h greičiu. Orientuotis jiems padeda žvaigždės, Saulė ir jūros vandenyje esančios cheminės medžiagos. Drambliniai vėžliai, gyvenantys Galapagų salose, esančiose Pietų Amerikos pakrantėse, sveria daugiau kaip 150 kg, o jų šarvas yra iki 1,5 m ilgio. Kai kurių ššių vėžlių amžius siekia daugiau kaip šimtą metų. Jie gyvena pakrantės žemumose, tačiau į kalvas keliauja ieškoti vandens. Jie lėtai ropoja taleliais, kuriuos išraižė daugelio vėžlių kartų šarvai.

Panirę į vandenį ir grobio tykantys krokodilai bei aligatoriai panašūs į žvynuotus rąstus su didžiuliais dantimis. Tačiau tai vieni pavojingaiusių plėšrūnų pasaulyje. Jie priklauso roplių grupei, vadinamai krokodilais (Crocodylia). Ji apima krokodilus, aligatorius, kaimanus ir gavialus. Visi yra mėsėdžiai, mintantys sugautu grobiu – žuvimis, azijiniais buivolais, o kartais ir žmonėmis. Didžiuliai aligatoriai ir krokodilai yra tokie stiprūs, kad gali užmušti ir suėsti karvės dydžio gyvūnus. Krokodilų snukis skiriasi pagal jų mityba. Gavialo ir Orinoko krokodilo (Crocodylus intermedius) snukis ilgas ir laibas; mosteldami juo į vieną ar į kitą šoną ir staiga susičiaubdami, jie pagauna žuvis. Aligatorių ir kaimanų snukis trumpas ir platus, pritaikytas gaudyti didelį grobį, tarp jų žinduolius. Kai krokodilai sučiaupia nasrus, matyti ketvirtasis apatinio žandikaulio dantis – tuo jie skiriasi nuo aligatorių ir kaimanų. Jauni krokodilai ėda krabus, vabzdžius ir varles. Didesni krokodilai persekioja žuvis, minta negyvais gyvūnais arba valandų valandas tyko grobio – žinduolių ir vandens paukščių, pasirengę jį pulti. Auką pastveria stipriais žandikauliais bei aštriais dantimis ir, įsitraukę po vandeniu, ją nuskandina. Krokodilai negali kramtyti, todėl grobį sudrasko jį ppurtydami ir plėšydami dantimis. Nulūžusius arba iškritusius dantis pakeičia nauji. Jų virškinimo sistema labai stipri, todėl dar praryja akmenukų, kad jais tarsi girnomis skrandyje susmukintų maistą. Nors šiaip krokodilai – gana neveiklūs gyvūnai. Rytais upės įšyla lėtai, ir krokodilai dažnai šildosi saulėje upės pakraštyje. Naktimis vanduo vėsta lėtai, todėl krokdilai praleidžia naktį upėje, kad būtų šilčiau. Plačiai atvėrę nasrus, jie greičiau sušyla ryte ir atvėsta vidurdienį. Burnoje esančios kraujagyslės yra arti odos paviršiaus, todėl šiluma greitai pereina į kraują arba iš jo. Vieni krokodilai, pavyzdžiui, gavialas, retai kada nueina toli nuo vandens. (Šis roplys vandenyje praleidžia daugiau laiko už bet kurį kitą krokodilų šeimos atstovą). Kiti, kaip antai pelkinis krokodilas (Crocodylus palustris), išdžiūvus upei, kurioje gyvena, nukeliauja ne vieną kilometrą. Sausumoje krokodilai čiuožia ant pilvo, stumdamiesi kojomis. Eidami toli, jie pakelia kūną virš žemės ir velka uodegą iš paskos. Mažesnių rūšių ir jauni krokodilai gali “šoliuoti” iki 17 km/h greičiu. Krokodilo akys ir šnervės yra galvos viršuje, todėl, gulėdamas vandenyje, jis gali matyti ir kvėpuoti. Pusiau paniręs, jis kvėpuoja uždaręs gerklės odos raukšlę, kad į plaučius nepatektų vandens. Būnant po vandeniu, šnervės ir ausys užsiveria, o ant akių užeina jas saugantis trečiasis permatomas vokas. Krokodilai – stiprūs ir greiti plaukikai. JJie iriasi mojuodami į šalis stiprią, iš šonų suplotą uodegą. Keisdami kryptį, vairuoja taip pat uodega. Plaukdami krokodilai retai kada judina kojas ir laiko jas priglaudę prie aptkaus kūno. Ant užpakalinių kojų krokodilai turi keturis plėve sujungtus pirštus; priekiniai penki pirštai plėvėti iš dalies. Gresiant pavojui, krokodilas gali greitai nugrimzti atbulomis, stumdamas žemyn užpakalines kojas su plačiai išskėstais plėvėtais pirštais. Norėdami prisivilioti porą ir nuginti šalin varžovus, krokodilų šeimos patinai mauroja. Nilo krokodilo patinas bando padaryti patelei įspūdį pūsdamas po vandeniu burbulus. Susidomėjusi patelė pakelia galvą, išsižioja ir išriečia nugarą. Patinas trina savo žandikaulį į jos nugarą ir uždeda kojas ant jos kūno, po to nugrimzda į upę poruotis. Maždaug po 30 dienų patelė deda kiaušinius. Krokodilų patelės akylai globoja savo jauniklius. Jos saugo kiaušinius nuo gruobuonių ir šildo juos žemės duobėje arba dumblo ir augalų kauburyje. Praėjus 2 – 3 mėnesiams, jaunikliai kiaušinių viduje ima skleisti garsus. Motina atsargiai sutraiško dantimis lukštą, o paskui nuneša savo mažylius į “vaikų darželį” ir ten juos prižiūri.

Iš viso žinoma trylika krokodilų rūšių. Nilo krokodilas, gyvenantis atogrąžų Afrikos upėse, iš krokodilų yra didžiausias. Jis užauga iki 6 m ilgio ir gali sverti iki 1000 kg.

Yra dvi aligatorių rūšys. Misisipiniai aligatoriai gyvena pelkėse,

JAV pietryčiuose. Kiniškieji aligatoriai gyvena Jangdzės upėje, Kinijoje, tačiau gali būti, kad dabar gamtoje išnykę. Misisipiniams aligatoriams, pradėjus melioruoti pelkes, kuriuose jie gyvena, ir dėl to, kad buvo medžiojami dėl odos, grėsė išnykimas, todėl nuo 1969 metų uždrausta prekiauti laukinių aligatorių odomis, ir dabar jų padaugėjo. Aligatoriai dar auginami fermose dėl odos, iš kurios gaminami rankinukai ir siuvami bateliai.

Taip pat yra ne mažiau kaip penkios kaimanų rūšys. Jie gyvena Amazonės upės pakrantėse, Pietų Amerikoje. Kaimanai panašūs į aligatorius, tik mažesni. DDabar jie reti, nes buvo medžiojami dėl odos, renkami jų kiaušiniai.

Krokodilai atsirado maždaug prieš 200 milijonų metų ir nuo to laiko beveik nepakito. Be paukščių, tai dinozaurams artimiausi dabar gyvenantys gyvūnai. Pirmykščiai krokodilai buvo panašūs į dabartinius gavialus – turėjo ilgą siaurą snukį bei aštrius dantis ir gaudė žuvis. Dabar gyvenančių krokodilų snukis platesnis, pritaikytas įvairesniam maistui.

Iš viso yra daugiau kaip 2400 gyvačių rūšių, kurios gyvena visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Jos yra prityrusios medžiotojos ir daugelyje regionų naudingos fermeriams, nes ppadeda kovoti su kenkėjais. Visos gyvatės yra plėšrios. Mažos minta vabzdžiais ir vikšrais, o didesnės ėda kiaušinius, paukščius, smulkius žinduolius, net gazeles ir krokodilus. Savo auką jos suryja nekramčiusios, nes gali išplėsti savo žandikaulius ir plačiai atverti nasrus. Kai kurios ggyvatės savo auką nužudo nuodais. Kitos, pavyzdžiui, smaugliai ir pitonai, yra smaugikės: jos pačios apsivynioja apie auką ir lėtai ją spaudžia, kol ši uždūsta. Nuodingosios gyvatės turi tuščiavidurius dantis, kuriais suleidžia nuodus. Nuodai auką gali paralyžuoti arba sukelti jai vidinį kraujavimą. Gyvačių regėjimas silpnas, jos neturi akių vokų bei išorinių ausų. Auką jos susiranda pagal kvapą ir per žemę jausdamos virpesius. Iš oro jos sugauna kvapus, kaišiodamos savo dvišakius liežuvius. Gyvatės barškuolės gali jausti nežymius temperatūros svyravimus, atsirandančius nuo kito netoliese esančio gyvūno kūno šilumos. Gyvatėms nereikia daug maisto, kitiems gyvūnams reikalingo kūno temperatūrai palaikyti. Sočiai pasimaitinusi gyvatė gali neėsti keletą dienų ir net savaičių. Gyvatės šliaužia, vinguriuodamos į šonus savo kūną ir versdamos jį judėti į priekį. Ant jų ppilvo yra stambūs, sugulę lyg čerpės žvynai, vadinami skydais, kuriais gyvatė įsikabina į žemę. Raštuota gyvačių oda padeda užsimaskuoti tarp lapų, ant žemės arba uolose, kur jos gyvena. Kai kurių gyvačių raštai labai ryškūs, kad įspėtų gyvūnus, jog jos nuodingos ir neėdamos. Daug gyvačių dar ir kitaip gali apsisaugoti. Nuodingosios gyvatės įgelia atakuojantįjį, o Afrikos spjaudančioji kobra gali apspjauti apakinančiais nuodais. Barškuolės, kad atbaidytų priešus, judina ant uodegos galo esantį barškutį.

Dvejų arba trejų metų gyvatės poruojasi, ir patelės deda kiaušinius. ŠŠaltesnio klimato kraštuose jaunikliai išsirita patelės kūne, ir jos atsiveda gyvus jauniklius. Gyvatės savo jauniklių neprižiūri, tačiau kai kurie smaugliai ir pitonai susirango aplink kiaušinius ir juos saugo.

Parengė Donatas Ustinovičius 8e kl.

“Gyvoji gamta” – Pažinimo Džiaugsmas

“Gamtos pasaulis” – Iliustruota enciklopedija

“Gamtos enciklopedija” – The Natural Historymuseum