Rudasis lokys

Daugelis gyvūnų rūšių yra mėsėdžiai. Šio mitybos tipo sausumos žinduoliai yra jungiami į plėšriųjų (Carnivora) būrį, (apima kates, hienas, šunis, kiaunes, lokius, meškėnus, viveras), grupę, kurios dauguma rūšių prisitaikiusios misti kitais gyvūnais. Plėšriųjų būrio žinduolių yra beveik visame pasaulyje, išskyrus Australiją, Naująją Zelandiją ir daugelį Ramiojo vandenyno salų.

Lokiai (kitaip meškos) – plėšriųjų (Carnivora) būrio žinduolių šeima. Keturios gentys, septynios rūšys. Kūno ilgis iki 3 m, masė 60 – 700 kg. Kūno sudėjimas tvirtas. Vaikščiodami remiasi visomis letenomis. Letenos su ilgais nnagais. Galva didelė, snukis pailgas. Akys mažos. Uodega labai trumpa,jos beveik nematyti. Iltys ir krūminiai dantys dideli, su plačiais plokščiais vainikais. Turi gerą uoslę. Lengvai vaikšto žeme, gerai laipioja ir plaukioja. Aktyvūs daugiausia naktį.

Rudasis lokys (Ursus arctos)

Rudieji lokiai yra didžiausi ir labiausiai paplitę iš visų lokių. Gyvena Europoje, Šiaurės Amerikoje ir Azijoje (išplitę visame Šiaurės pusrutulyje), šiauriniuose spygliuočių miškuose. Šiauriniai spygliuočių miškai plačia juosta tęsiasi per visą Šiaurės pusrutulį nuo Kanados Ramiojo vandenyno kranto į rytus iki Kamčiatkos pusiasalio. ŠŠiaurės Amerikoje ir Europoje šie didžiuliai žemės plotai vadinami borealiniais, arba šiauriniais, spygliuočių miškais, o Azijoje – taiga (šis žodis apibūdina tamsų,sunkiai pereinamą mišką). Rudasis lokys yra pats didžiausias miškų plėšrusis žvėris. Lietuvoje rudieji lokiai gyveno iki 19a. antrosios pusės, ddaugiausia jų buvo Lietuvos pietinėje dalyje (Rūdninkų, Gudų giriose). Paskutinis rudasis lokys Lietuvoje nušautas 1883m. Gudų girioje, ties Musteika.

Lietuvoje gyvenusio rudojo lokio kūnas yra iki 2 m ilgio, apaugęs tamsiai rudais plaukais su šiurkščiu poplaukiu, masė 150 – 250 kg. Žinoma keletas skirtingų rudųjų lokių rūšių, pavyzdžiui, Kodjako lokys iš Šiaurės Kanados, Aliaskos, sveria iki 725 kg. Tai – didžiausias sausumos plėšrusis žinduolis. Uolėtuosiuose kalnuose, JAV, gyvena lokiai grizliai (amerikinis rudųjų lokių porūšis). Jų rudi, baltais galiukais plaukai kailiui suteikia pilkšvą spalvą.

Rudieji lokiai yra visaėdžiai: minta žuvimi, dvėsena, smulkiais žinduoliais, paukščiais ir jų kiaušiniais, vabzdžiais (ypač skruzdėlėmis), uogomis, riešutais, gilėmis, lapais, šaknimis ir medumi.

Lokių dantų sandara rodo senai atsiradusį žolėdiškumą. Perėjimas prie žolėdystės leido lokiams mažiau konkuruoti su kitais plėšrūnais, oo kūno stambėjimas – mažiau jų bijoti. Todėl lokiams atkrito reikalas greitai ar ištvermingai bėgioti.

Rudiesiems lokiams būdingas pirminis, su bėgimu nesusijęs priekinių galūnių sustiprėjimas, kuris tinka ir bėgimui. Sustiprėjimo priežastis – akmenų vartymas ir šaknų kasimas. Lokių bėgimo būde labai svarbus atsispyrimas priekinėmis galūnėmis, kas ne mažiau svarbu už atsispyrimą užpakalinėmis kojomis. Rudasis lokys pirmauja tarp lokių prisitaikyme bėgti, nes jo priekinės kojos sudaro 54% visų kojų masės, tuo tarpu juodojo lokio priekinės kojos sudaro 57%, o malajinio – 663% visų kojų masės. Prisitaikant greitai bėgti užpakalinių kojų reikšmė didėja. Tačiau net labiausiai prisitaikiusio rudojo lokio priekinės kojos vis viena labai masyvios.

Rudasis lokys šaltuosius mėnesius praleidžia kietai įmigęs. Dar rudenį pasiruošęs guolį, jis atgula į jį žiemai prasidėjus ir leidžiasi sniego užpustomas. Miego metu lokys naudoja kūne sukauptus riebalus. Lokio įmygis nėra stiprus: jei tik oras atšyla, jis palieka savo guolį ir bastosi po mišką, kol didesnis šaltis vėl jį atgal įvaro. Miegodamas jis net girdi besiartinantį priešą, pvz., žmogų, ir jį nesunku pažadinti. Visos fiziologinės funkcijos įmygio laiku būna labai susilpnėjusios. Maisto virškinimas visai sustoja , ištuštėjusios žarnos susitraukia. Vis dėlto lokys protarpiais atsibunda pašalinti organizmo išskirtų skysčių ir atmatų. Sulėtėja kraujo apytaka ir kvėpavimas. Įmygis labai skiriasi nuo tikro miego. Tai – tam tikras žvėrių prisitaikymas pergyventi sunkiam metų laikotarpiui.

Rudieji lokiai dauginasi lytiniu būdu. Kas antri metai veda po du – tris labai mažus jauniklius. Nėštumas trunka 6 – 9 mėnesius. Gyvena lokiai 30 – 40 metų.

Kai kurios lokių rūšys (pvz., baltasis lokys) yra saugomos gamtos apsaugos įstatymų. Iškastinių lokių liekanų aptinkama Eurazijoje nuo vid. mioceno. Pliocene įvairios lokių rūšys gyveno Šiaurės Amerikoje, iš ten pateko į Pietų Ameriką. Eurazijos pleistocene buvo labai paplitęs urvinis llokys, o Lietuvoje iki 19a. – rudasis lokys.

Rudieji lokiai medžiojami dėl kailio (meškenų), taukų ir mėsos. Taip pat jie dažnai laikomi zoologijos soduose, dresuoti demonstruojami cirkuose. Lietuvoje gyvenę rudieji lokiai nemažai žalos pridarydavo drevinėms bitėms.

Lokių paplitimą Lietuvoje rodo vietovardžiai (pvz., Meškalaukis, Meškinė, Lokinė).