Stomatologija

Stomatologija (gr. stoma – burna, logos – mokslas) – tai mokslas, tiriantis burnos ertmės organų ligas ir jų gydymą. Taigi, tai mokslas ne tik apie dantų ligas. Stomatologija tiria dantų, burnos gleivinės, lūpų, liežuvio, seilių liaukų ligas, jų diagnostiką, gydymą ir profilaktiką. Išskiriama chirurginė stomatologija, kuri apima dantų, burnos ertmės, seilių liaukų, žandikaulių, veido chirurgines ligas ir jų gydymą. Ortopedinė stomatologija tiria dantų ir žandikaulių defektų ir deformacijų gydymą, o ortodontinė – dantų sąkandžio anomalijų šalinimą.

Burnos ertmė – tai pradinė vvirškinimo kanalo dalis. Iš priekio ją supa viršutinė ir apatinė lūpos. Lūpų pagrindą sudaro žiedinis raumuo, jos apraizgytos gausiu kapiliarų tinklu (todėl jų spalva raudona) bei juntamosiomis nervų galūnėlėmis. Jei lūpų spalva pakinta, tai rodo tam tikras ligas (pvz., jei lūpos tampa melsvos – organizme trūksta deguonies dėl kvėpavimo nepakankamumo ar kitų priežasčių, jei lūpos pablykšta – tai gali būti mažakraujystės požymis). Lūpos dalyvauja formuojant kalbos garsus. Už lūpų yra dantys. Burnos ertmės stogą sudaro kietasis ir minkštasis gomurys. Minkštasis ggomurys užsibaigia ataugėle, kuri vadinama liežuvėliu. Jis labai svarbus rijimui – ryjant maistą uždaro kvėpavimo takus, kad maistas į juos nepatektų ir žmogus neužspringtų. Kartais gali būti įgimtas viršutinės lūpos ar kietojo gomurio nesuaugimas (tai vadinama kiškio lūpa ir vilko ggomuriu). Tuomet vaikai operuojami dar vaikystėje ir defektas pataisomas. Iš šonų burnos ertmę riboja dantys ir skruostai, o ant jos dugno guli liežuvis.

Liežuvis – tai paslankiausias burnos organas. Jo funkcija labai įvairi – jis dalyvauja virškinime: minko, maišo maistą, formuoja kąsnį ir dalyvauja jį nuryjant. Be to, liežuvis yra skonio organas, jis labai svarbus tariant kalbos garsus. Liežuvyje skiriama užpakalinė fiksuota dalis, vadinama liežuvio šaknimi, ir priekinė laisvoji dalis. Liežuvis sudarytas iš skersaruožių raumenų, kurių yra labai daug ir įvairių krypčių, todėl liežuvis gali judėti įvairiai ir plačiomis amplitudėmis. Liežuvio viršutinis paviršius yra šiurkštus, jis padengtas mažyčiais speneliais. Pagal formą speneliai skiriami į siūlinius, kūginius, grybinius, pyliminius ir lapinius. Tai bendrojo jutimo ir skonio jutimo receptorių išsidėstymo vietos. Apatiniame liežuvio ppaviršiuje gleivinė sudaro pasaitėlį, kuris jungia liežuvį su burnos dugnu (jis svarbus kalbant). Liežuvio šaknyje yra limfoidinio audinio sankaupa, vadinama liežuvio migdolu (jis priklauso limfinei sistemai ir turi apsauginės reikšmės organizmui).

Seilių liaukos atsiveria burnos ertmėje. Jos skirstomos į didžiąsias ir mažąsias. Daugiausia yra mažųjų seilių liaukų, kurios išsidėsto visoje burnos ertmėje po gleivine. Didžiųjų seilių liaukų yra 3 poros: paausinė, pažandinė ir paliežuvinė. Paausinė liauka yra didžiausia seilių liauka, ji yra paausio srityje, priešais ausies kaušelį. Ją sudaro keletas skiltelių, kkurių gaminamos seilės suteka į bendrą ištekamąjį lataką, o šis atsiveria burnos ertmėje ties viršutiniu antru krūminiu dantimi. Pažandinė ir paliežuvinė seilių liaukos guli burnos dugne. Visos eilių liaukos gamina seiles, kurių per parą išsiskiria apie 1-1,5 litro. Seilės gaminamos nuolat, tačiau valgio metu ar išalkus jų gaminama daugiau. Seilės įmirko, išbrinkina maistą, paslidina kąsnį, neutralizuoja į burną patekusias rūgštis ir šarmus, praplauna burną. Be to, seilėse yra fermento amilazės, kuri pradeda skaidyti maisto angliavandenius. Todėl patariama maistą kramtyti kuo ilgiau, kad jis būtų pakankamai suvilgytas seilių ir pradėtas virškinti. Seilėse yra ir lizocimo – specialios medžiagos, saugančios nuo patekusių mikroorganizmų. Seilių sudėtis ir kiekis priklauso nuo mitybos. Dėl pakitusios seilių sudėties, seilių liaukose (dažniausia paausinėje) gali susidaryti akmenys, tuomet prireikia operacijos.

Dantys

Dantys sudaryti iš paties kiečiausio organizmo audinio. Dantys įsitvirtinę žandikaulių duobutėse ir sudaro viršutinį bei apatinį dantų lanką. Skiriamos 3 danties dalys: šaknis, kaklelis ir vainikas. Danties šaknis yra žandikaulių duobutėse, vainikas – tai matoma danties dalis, o kaklelis – tai siaura juostelė tarp šaknies ir vainiko. Kiekvieno danties viduje yra ertmė, užpildyta iš kraujagyslių ir nervų sudarytu danties minkštimu (pulpa). Kraujagyslės ir nervai patenka į danties ertmę per šaknies kanalus. Danties minkštimas (pulpa) labai jautri įvairiems dirgikliams, jei ėėduonis pažeidžia visą danties vainiką ir pasiekia pulpą, tuomet labai skauda.

Dantis sudarytas iš 3 medžiagų. Beveik visą danties masę sudaro dentinas. Danties vainiką dengia emalis, o šaknį – cementas. Dentinas – tai kietas kaulinis gelsvos spalvos audinys, cementas taip pat panašus į kaulą, o emalis – kiečiausias organizmo audinys. Emalio storis nevienodas, yra apie 1-2 mm (tai priklauso ir nuo amžiaus). Emalio sudėtyje apie 98% sudaro neorganinės medžiagos: kalcis, fosforas, magnis, jis yra baltos spalvos. Dantys su žandikauliu sujungti apydančiu (periodontu). Periodonto skaidulos sudaro raištį, kuris įtvirtina dantį duobutėje, bet leidžia jam nedaug judėti. Periodonto ląstelės gamina cementą ir kaulą, todėl periodonto ligos pažeidžia ir dantis, ir žandikaulį, dantys gali iškristi.

Suaugęs žmogus turi 32 pastoviuosius dantis: kiekviename dantų lanke – po 16, o kiekvienoje lanko pusėje – po 8. Pagal formą skiriamos 4 dantų rūšys: kandžiai, iltys, kapliai ir krūminiai dantys. Kandžiai yra priekyje (jų yra po 4 viršutiniame ir apatiniame dantų lankuose), jų vainikas kalto formos. Viršutinių kandžių vainikas platesnis nei apatinių. Kandžiais atkandamas maistas. Į šonus nuo kandžių kiekvienoje pusėje yra po iltį. Tai masyvūs (ypač viršutinės iltys) dantys, jų vainikas yra kūgio formos su aštriais kraštais ir smailia viršūne. Iltimis maistas yra prilaikomas (ypač iltys svarbios plėšriems ggyvūnams, o žmogui jos reikšmė beveik neturi). Už ilčių kiekvienoje pusėje yra po 2 kaplius, kurių vainikas turi po 2 gumburėlius. Kapliais maistas susmulkinamas. Užpakaliniai dantys vadinami krūminiais. Jų yra po 3 kiekvienoje pusėje. Tai masyviausi dantys, turintys didelį kramtomąjį paviršių. Krūminių dantų vainikas dažniausiai turi 3 gumburėlius, kurie padidina paviršiaus plotą. Viršutiniai krūminiai dantys turi po tris šaknis, o apatiniai – po dvi, šaknys padeda geriau įsitvirtinti žandikaulių duobutėse. Krūminiai dantys trina, traiško maistą. Paskutiniai krūminiai dantys (aštuntieji) dar vadinami protiniais dantimis. Jie neturi nieko bendro su žmogaus protiniais sugebėjimais, tačiau taip vadinami dėl to, kad išauga paskutinieji (dažniausiai lytinio brendimo pabaigoje). Kartais protiniai dantys visai neprasikala. Beje, dažnai jų struktūra būna silpna, todėl jie greičiau pažeidžiami dantų ėduonies.

Taigi, suaugusiojo žmogaus dantų formulė žymima:

2,1,2,3

Žmogaus dantys pasikeičia. Pradžioje vaikams išdygsta laikini (pieniniai) dantys, vėliau juos pakeičia pastovieji. Pieninių dantų išdygsta dvidešimt: vienoje žandikaulio pusėje tiek viršuje, tiek apačioje būna po 2 kandžius, 1 iltį ir 2 krūminius dantis (kaplių nebūna):

2,1,0,2

Pieniniai ir pastovieji dantys išdygsta pagal tam tikrą tvarką. Pieniniai dantys pradeda kaltis pirmųjų kūdikio metų viduryje – apie 6-8 mėnesį. Tai skausmingas laikotarpis, vaikai tampa irzlūs. Pirmieji prasikala apatiniai vidiniai kandžiai, po mėnesio – viršutiniai vidiniai kandžiai.

Pirmųjų metų pabaigoje prasikala ir viršutiniai bei apatiniai šoniniai kandžiai (taigi, vienerių metų vaikas dažniausiai turi 8 dantis). Antrųjų metų pradžioje prasikala pirmieji krūminiai, metų viduryje – iltiniai, o pabaigoje – antrieji krūminiai. Taigi, 2-2,5 metų vaikas turi visus 20 pieninių dantų. Pieniniai dantys yra mažesni ir silpnesni už pastoviuosius. Po pieninių dantų sudygimo seka “ramybės” metai. 6-7 metais pradeda kaltis pastovieji dantys. Iš pradžių išdygsta apatiniai krūminiai dantys, o pirmieji iškrenta apatiniai pieniniai kandžiai. Pastovieji dantys augdami išstumia pieninius iir užima jų vietą. Pastovieji dantys sudygsta per 6-7 metus (iki 13 metų amžiaus), išskyrus protinius dantis.

Sudygus dantims, žandikauliai įgauna galutinę formą, susiformuoja viršutinis ir apatinis dantų lankai. Viršutinis dantų lankas yra didesnis už apatinį. Tai lemia normalų dantų sąkandį: abiejų lankų krūminiai dantys susiglaudžia kramtomaisiais paviršiais, o viršutinio žandikaulio kandžiai užeina iš priekio ant apatinių. Kartais susiformuoja netaisyklingas sąkandis (pvz., apatiniai kandžiai užeina ant priekinių) arba vystymosi eigoje dantys sudygsta netaisyklingai – “užlipa” vienas ant kito, pasisuka ar pan. TTai ne tik negražiai atrodo, bet ir trukdo kramtyti. Netaisyklingi dantys labiau traumuojami, greičiau genda. Tokiu atveju sąkandį galima ištaisyti įvairiais įtaisais.

Dantų priežiūra

Dantis reikia tinkamai prižiūrėti, kad neprasidėtų jų ligos. Dažniausia dantų liga – ėduonis (kariesas). Tai danties kietųjų audinių lliga, dėl kurios jie palengva yra. Juo sirgo jau žmogbeždžionės. Ėduoniui atsirasti turi įtakos netinkama mityba (maiste daug angliavandenių, trūksta fluoro), įvairios organizmo ligos, stresinės situacijos, paveldimumas. Labai svarbios vietinės priežastys: dantų apnašos, burnos mikroorganizmai. Pastarieji iš gliukozės gamina pieno rūgštį, rūgštys pradeda gadinti danties emalį. Iš pradžių pakinta emalio spalva, ji tampa matine, pilka, ruda ar juoda. Vėliau atsiranda emalio defektas, todėl įkvepiant šalto oro, valgant saldų, rūgštų, šaltą ar karštą maistą gali skaudėti. Šioje stadijoje ertmė išvaloma ir plombuojama. Negydant ėduonis gilėja, pasiekia dentiną, kuriame plinta ypač greitai. Dantis tampa labai jautrus. Dar vėliau ėduonis gali pasiekti pulpą, tuomet tampa labai skausmingas. Šioje stadijoje gydymas žymiai sudėtingesnis. Ėduonies profilaktika prasideda nėštumo metu (svarbi tinkama mityba), nes vaiko pieninių iir daugumos pastoviųjų dantų užuomazgos pradeda formuotis jau nėštumo metu. Vaikas taip pat turi taisyklingai maitintis (mažiau valgyti angliavandenių, daugiau baltymų), labai svarbi burnos ertmės higiena (dantų valymas, burnos skalavimas pavalgius). Taip pat svarbu anksti gydyti sąkandžio anomalijas. Gydytojui patarus gali būti vartojami fluoro preparatai.