Sveikatos apsaugos reforma

Sveikatos apsaugos reforma, kuri šiuo metu vyksta Lietuvoje, yra orientuota į pirminės sveikatos priežiūros sukūrimą šalyje. Pirminė sveikatos priežiūra tai toks sveikatos priežiūros organizavimas, kai visuomenė ir medikai dirba kartu siekiant bendro tikslo – pagerinti žmonių sveikatą. Pirminės sveikatos priežiūros strategijos grindžiamos žmonių savišvieta, jų nusistatymu, rūpinimusi savimi ir kitais žmonėmis.

Vaikai mūsų ateitis. Kaip rodo moksliniai tyrinėjimai (Zaborskis A., 1996 m.) Lietuvos vaikai jaučiasi labiau nelaimingi, savo sveikatą vertina žymiai blogiau, negu vaikai kitose Europos šalyse. Kyla pagrįstas kklausimas. Kodėl? Viena iš priežasčių galėtų būti ta, kad nėra sistemingo sveikatos mokymo vaikų ir jaunimo ugdymo institucijose, šio darbo labai nenoriai imasi tėvai. Klaipėdoje tik viena mokykla dirba pagal Pasaulinės Sveikatos Organizacijos (PSO), Europos Tarybos ir Europos Bendrijos rekomenduotą „Sveikos mokyklos“ programą. Nepakankamai žinių sveikatos švietimo ir ligų prevencijos klausimais turi ir mokytojai. Nepilnai savo potencialą išnaudoja ir mokyklų medicinos darbuotojai.

Lietuvoje apie sveikatos ugdymą imta kalbėti tik pradėjus švietimo reformą. Iki tol sveikatos ugdymas mokykloje buvo stichiškas, nenuoseklus iir visiškai neplanuojamas (Davidavičienė A., 1999m.).

Visuomenės sveikatos švietimo spragos atsiliepia ir į tai, jog šalies uostamiestis tapo Lietuvos ŽIV / AIDS epidemijos centras. Mirtį nešantis žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV) plinta visuomenėje.

ŽIV infekcija Klaipėdoje plinta per nešvarius švirkštus iir adatas tarp injekcinių narkotikų vartotojų bei per nesaugius lytinius santykius. Didžioji dalis užsikrėtusiųjų – jauni (iki 20 – 25 metų amžiaus) injekcinius narkotikus asmenys. Kai kurie iš jų narkotikus pradėjo vartoti būdami 13 – 14 metų ir dar anksčiau.

Pažvelgę atidžiau į vaikus pamatysime, kad šiandien labai daug vaikų gyvena tam tikrame pavojuje. Tai vaikai, kurių tėvai, seneliai ar broliai, seserys yra alkoholikai, narkomanai; nedarnių šeimų vaikai; smurtas namuose; vaikai „pamestinukai“; vaikai, atėję į naują mokyklą; vaikai su negalia ar sergantys lėtinėmis ligomis; vaikai, turintys mokymosi problemų; vaikai dvasiškai nutolę nuo tėvų; vaikai, kurie buvo „užrakinti“ ir t.t. Tai tokie vaikai, kuriuos galėtume apibūdinti, kaip „didelės“ rizikos asmenis. Jie dažniausiai menkai suvokia savo paties svarbą asmeniniame gyvenime bei galimybę ppadėti pačiam sau. Jiems trūksta vidinio ir išorinio bendravimo sumanumo, neišvystytas kritinis mąstymas; silpni darant sprendimus ir pan.

Tam, kad būtų galima išvengti vaikų ir jaunimo rizikingo elgesio, beje, ankstyvo rizikingo elgesio, preventinių priemonių reikia imtis žymiai anksčiau, t.y. dar prieš tai, kai vaikų elgesiui įtakos turi jų bendraamžiai, kai dar nėra pabandę parūkyti cigaretės ar išgerti alkoholio. Deja, jau ankstyvoje paauglystėje vaikai pradeda vartoti alkoholį, rūkyti cigaretes (Davidavičianė A. 1999m.). Ilgainiui toks elgesys tampa labai rizikingu, turint omeny nesaugius llytinius santykius, klijų uostymą, cigarečių su narkotikais rūkymą, injekcinių narkotikų naudojimą. Vis dažniau jaunimas užsikrečia lytiškai plintančiomis ligomis, dažnesni tapo paauglių nėštumo ir abortų atvejai. Visa tai neginčijamai rodo, kad būtina kalbėtis su vaikais šiais klausimais, šviesti ir mokyti juos, kaip išvengti rizikingo elgesio. Vaikų ir jaunimo ugdymo įstaigose turėtų būti diegiamas sistemingas sveikatos mokymas nuo ankstyvos vaikystės ir tęsiamas per visą mokymosi mokykloje laikotarpį. įgytos sveikatos žinios sustiprintų vaikų pasirengimą pilnaverčiam, produktyviam gyvenimui.

Mokykla turėtų ugdyti vaikų atsparumą socialiniam spaudimui ir į gyvenimą išleisti, taip vadinamus, „mažos“ rizikos žmones. Tai asmenys, kurie pasitiki savimi, tvirtai suvokia kiekvieno asmens svarbą bendravime; elgiasi tvirtai apsisprendę, žino, ko jiems iš tikrųjų reikia ir kontroliuoja savo veiksmus; suvokia kas vyksta jų viduje, valdo savo emocijas ir mokosi iš savo patyrimo; sugeba dirbti su kitais ir užmezga draugystę bendraujant, derantis, dalijantis ir išklausant; turi aiškų kritinį mąstymą; sugeba jausti ribas ir atsako už kiekvienos dienos pasekmes ir pan..

Pereinant prie mokyklų mokymo programų derėtų aptartį patį terminą „programa“? Yra išskiriama keletas programų tipų – rekomenduojamos (mokslininkų pateikiamos idėjos); bendrosios programos (tai oficialios pastangos surašyti tikslus, uždavinius ir procedūras į dokumentus, kuriais mokytojai gali vadovautis); mokomosios (jos vykdomos kiekvienais mokslo metais); remiančios (įgyvendinime dalyvauja papildomi žžmonės); eksperimentinės ir t.t.

Kaip sumažinti skirtumą tarp parašytų programų ir mokomųjų programų? Pirmiausia tai priklauso nuo pačios mokyklos, kuri turi užtikrinti, kad mokymo programos atitiktų keliamus valstybės tikslus. Po to labai svarbu, kad procesas nesustotų, kokiame nors taške, t.y. būtina, kad programa turėtų tęstinumą nuo pradžios mokyklos iki pabaigimo. Sveikatos mokymas turėtų vykti ta linkme, kad darbas, kuris buvo pradėtas ikimokyklinėje vaikų įstaigoje būtų tęsiamas pirmoje klasėje, o vėliau natūraliai įsijungtų arba paruoštų mokinius darbui sekančioje klasėje ir t. t.

šiandien Lietuvoje sveikatos ugdymo programa mokyklose įgyvendinama integravimo būdu (Davidavičienė A., 1999m.). Neretai mokymas apie sveikatą dažniausia apsiriboja tuo, kad vaikams suteikiamos tam tikros žinios apie maisto produktus, apie higieną, anatomiją. Vyresnėse klasėse tik biologijos pamokose aptariami atskiri sveikatos klausimai. Gal būt etikos mokytojai dalį pamokų skiria šiai temai. O kaip yra su tais vaikais, kurie renkasi tikybą? Ne kiekvienas mokytojas dalykininkas skirs prioritetą sveikatos ugdymui, todėl jam paprasčiausiai nebeliks laiko leistis į diskusijas su vaikais apie lytiškumo klausimus, augimo ir brendimo laikotarpio problemas, konfliktų sprendimo labirintus ar šeimyninio gyvenimo ypatumus. Staiga prakalbome apie narkotikus, ir kaip apsisaugoti nuo AIDS. Nuo ko pradėsime kalbėti su vaikais šiuo atveju?

Sutikite, visos išdėstytos temos yra tampriai siejasi tarp savęs ir apie kiekvieną iiš jų reikia kalbėti kaip apie visumos dalelę. Taigi, ką galėtų mokykla keisti sveikatos mokyme?

šiandien sveikatos ugdymas vyksta ne visose mokyklose, o kur jis vyksta, tai tik atskiromis, pavienėmis temomis (pagal mokyklos nuožiūrą). Jeigu kalbama vien apie narkotikus, vien apie lytiškumą ar vien tik apie AIDS, tai medžiaga pateikiama tik kaip apie atskirą dalyką. Tačiau nepateikiama, kaip vienas su kitu betarpiškai susijęs reiškinys. Tuo būdu mokiniai niekada gali nesužinoti, kokias pasekmes turės jų apsisprendimas vartoti alkoholį ar narkotikus ir kaip tai paveiks jų apsisprendimui lytiškai santykiauti ir įvertinti riziką dėl ŽIV / AIDS, nepageidaujamo nėštumo ir t.t. Tarkime, kad mokiniai išmokomi pasakyti „ne“ nelegaliems narkotikams, tačiau ar visada liks laiko paskaitoje apie narkotikus pakalbėti apie tai, kaip tie patys apsauginiai barjerai gali padėti atsisakant lytiškai santykiauti, atsisakant surūkyti cigaretę, išgerti alkoholio ar sėsti į mašiną su išgėrusiu vairuotoju.

Kaip puoselėti sveikatą mokykloje? Bendraujant su pedagogais, konkrečiai su mokyklų direktoriais, teko išgirsti nuogąstavimų, kad švietimo ir mokslo ministerijoje yra parengta ne viena sveikatą stiprinanti ugdymo programa. Mokyklų direktoriai kaip pavyzdį minėjo daugiau kaip prieš penkis metus PSO rekomenduotą „Sveika mokykla“ projektą. Norint vykdyti projektą pirmiausia buvo reikalaujama, kad mokykla atitiktų tam tikrus materialinio gerbūvio reikalavimus, kuriuos, deja, tuomet atitiko, tik

viena uostamiesčio mokykla.

Jeigu kiekviena mokykla peržiūrėtų savo sveikatos mokymo programas, tikrai rastų nišų, kurias būtų galima papildyti, žiniomis apie naujausius mokslo pasiekimus. Ko gero ne vien biologijos mokytojas turi kalbėti apie sveikatą. Pagalvokime, gal apie sveikatą gali kalbėti ir fizinio lavinimo mokytojas, kuris paaiškintų apie judėjimo reikšmę. Pakalbinkime muzikos mokytoją, gal per muzikos pamoką galime padiskutuoti apie vaikų mėgstamą muziką, paklausyti jų atsineštas kasetes ir argumentuoti savo pamėgtą muziką. Darbų mokytojai su vaikais galėtų aptarti racionalios mitybos klausimus. Mokyklos vvalgykloje galėtų būti maitinimas organizuojamas atsižvelgiant į sveikos mitybos principus ir t.t.

Sveikatos ugdymo programa turėtų tapti sudėtine visos mokyklos sveikatos programos dalimi, kurią sudarytų sveika mokyklos aplinka; medicinos aptarnavimas; fizinės kultūros propagavimas; sveikos mitybos organizavimas, sveikatos ugdymo pamokos bei fakultatyviniai užsiėmimai mokiniams, viso mokyklos personalo ir moksleivių tėvų įsijungimas į programą, mokykloje rengiamos sveikatos temomis konferencijos, konkursai ir t. t.

Propaguodami sveikatos ugdymo, narkomanijos , ŽIV/AIDS ir kitų blogybių prevencijos mokykloje idėją, susidūrėme su mokytojų pasirengimo kalbėti šiomis ttemomis problema ir mokinių tėvų inertiškumu bei jų nežinojimu apie vieną ar kitą naują reiškinį visuomenėje, kaip pavyzdys galėtų būti narkomanija, AIDS.

Narkomanijos prevencija, o ypač pirminė narkomanijos prevencija tiek visoje šalyje, tiek uostamiestyje žengia pirmuosius žingsnius. Todėl visiškai suprantamas ddalykas, kad patirties sėmėmės svetur, kur yra šio darbo patyrimas. Tiesiogiai susipažinus su prevenciniu darbu čikagos mokyklose, nuo 1998 metų Klaipėdos mokyklose pradėta įgyvendinti Sveikos gyvensenos ugdymo programa, kurią parengė čikagos Ilinojaus universiteto Slaugos fakulteto specialistai. Tai – „Pirminės sveikatos priežiūros mokykloje programą moksleiviams ir jų tėveliams nuo darželio iki 8-s klasės“ (The Primary Health Care Curriculum for Urban School Children and Their Families D-8), apie kurios atsiradimą trumpai norėtųsi pateikti skaitytojams.

Amerikos visuomenėje vyrauja nuomonė, kad moksleivių pažangumas didžia dalimi priklauso nuo jų sveikatos (Beverly J. McElmurry, 1996m.). Tėvų spaudimo mokykloms pasėkoje valdžios institucijos turėjo pateikti užsakymą čikagos Ilinojaus universitetui – parengti sveikos gyvensenos ugdymo mokykloje programą, kurioje būtų pateiktos visos sveikatą lemiančios temos, o tarp jų ir aktualiausios ššiai dienai problemos – narkomanijos, ŽIV/AIDS ir kitų socialinių ligų prevencijos klausimai.

Amerikiečių programa pagrįsta pirminės sveikatos priežiūros idėja, pritraukiančia visuomenę, mokyklos personalą, mokinius ir jų tėvus bei vietines institucijas (tiek valstybines, tiek nevyriausybines). Visi kartu jie identifikuoja savo požiūrį į sveikatą, iškelia problemas ir bendrai siekia sveikatos pagerėjimo per sveikatos ugdymo pamokas. Autorių sumanymas buvo dar ir tas, jog sveikatos programa turės žymiai didesnį poveikį, jeigu, be žinių apie sveikatą ir rizikingo elgesio prevenciją, bus įtrauktos sveikatos temos, kkurios yra svarbios patiems mokiniams, jų tėvams ar mokytojams.

Minėtos programos pagrindiniai uždaviniai: (1) įtraukti visą mokyklą siekti geresnės sveikatos; (2) paruošti tokias sveikatos programas, kurios skatintų būti sveikais, išmokytų, kaip reikia elgtis įvairių negalavimų atvejais; (3) aptarti su mokinių tėvais, kokie sveikatos klausimai pagal amžių yra aktualūs jų vaikams; (4) bendradarbiauti su įvairiomis organizacijomis; (5) supažindinti su programos vykdymo eiga visą mokyklos personalą (Beverly J.McElmurry, 1995 m).

Programos kūrėjų pozicija, be kitų siekinių, buvo ir tai, kad mokinius reikia apginkluoti tokiomis žiniomis, kuriomis jie galėtų padėti sau ligos atveju. Ribotos mokyklų lėšos, medikų, kurie, dėstytų mokyklose sveikatos klausimais, trūkumas, programos rengėjus privertė padaryti išvadą, jog vaikų darželių auklėtojai, mokyklų mokytojai turi būti pagrindiniai sveikatos edukologai mokyklose. Niekas kitas nepažins geriau ir nežinos, ko labiausiai reikia jų auklėtiniams kaip grupės auklėtojas ar klasės mokytojas. (šiame straipsnyje negvildenama pedagogų kvalifikacijos problema. Tai atskira tema diskusijoms).

Kiekvienai klasei sveikos gyvensenos ugdymui kasmet skiriamos 36 – 42 savaitinės pamokos, kurių metu gvildenamos sekančios temos: (1) ligų prevencija ir kontrolė; (2) augimas ir vystymasis; (3) priklausomybės ligų prevencija; (4) saugumas ir pirma pagalba; (5) informacija vartotojui; (6) šeimos sveikata; (7) lytinis ugdymas; (8) visuomenės sveikata; (9) dvasinė sveikata; (10) mityba (. Visos minėtos ttemos programoje kasmet nuo darželio iki 8-s klasės išdėstomos koncentrais, t.y. atsižvelgiant į vaikų amžių, jų patyrimą ir įgūdžius. Jei darželinio amžiaus vaikams svarbu identifikuoti reiškinio skirtumus ir panašumus, tai atitinkamai 1-e – 4-e klasėse vaikai susipažįsta su pačia problema ir jos sprendimo galimybėmis, aptaria nusiraminimo ir mąstymo svarbą, ieško faktų realiame gyvenime, sužino, kaip jausmai gali paveikti fizinę sveikatą. Penktoje klasėje moksleiviai sužino, kaip jausmai gali paveikti mūsų galvoseną,veiksmus ir turėti pasekmes. Su šeštokais svarbu aptarti, kaip jausmai sukelia teigiamą ir neigiamą stresą. 7-e ir 8-e klasėse mokiniai mokosi daryti sprendimus. Tuos metus moksleiviai savo žinias, įgytas ankstesnėse klasėse, mokosi pritaikyti praktiškai. Mokiniams, išklausiusiems pilną sveikatos ugdymo kursą, 8-s klasės pabaigoje įteikiami pasiekimų sertifikatai.

Programoje numatytos užduotys, kurias mokiniai turi atlikti kartu su tėvais. Jie taip pat turėtų žinoti, ką vaikai išmoko mokykloje.

Minėta programa apima pilną sveikatos mokymo kursą, į kurį įeina narkomanijos, ŽIV/AIDS ir kitų socialinių ligų prevencijos klausimai. Jei sistemingas mokymas apie ŽIV/AIDS, lytiškumą, narkomanijos prevenciją mokyklose bus integruotas į mokyklų mokymo programas, ši mintis bus priimtinesnė tėvams ir pedagogams.

Vaikų mokymas, kaip išvengti priklausomybės ligų, programoje pradedamas jau nuo darželio. Informacija apie narkomanijos ir ŽIV infekcijos prevenciją pateikiama, priklausomai nuo vaikų amžiaus (jų supratimo apie kenksmingas ssveikatai medžiagas, apie vaistų vartojimą) ir nuo jų patyrimo. Su vaikais stengiamasi kalbėti jiems suprantama ir priimtina forma.

Kaip buvo paminėta aukščiau, vaikų ir jaunimo sveikatai pagerinti ir ligų prevencijai užtikrinti 1998/1999 mokslo metais dviejų Klaipėdos miesto mokyklų bendruomenės, nusprendė į mokyklos mokymo programą integruoti Sveikos gyvensenos ugdymo programą, nors su programa buvo supažindinti visi bendrojo lavinimo mokyklų vadovai. Savo susilaikymą jie grindė tuo, kad sveikatos ugdymas nėra privalomųjų dalykų sąraše, kad nėra parengtos specialios metodinės medžiagos sveikatos ugdymo klausimais mokytojams, ir kad tik gydytojai turėtų šį darbą dirbti.

Neforsuodami įvykių, po metų darbo, savo patirtį abi mokyklos pateikė Klaipėdos visuomenės sveikatos centro organizuotoje respublikinėje konferencijoje. Joje dalyvavo programos autorės, viešnios iš švietimo ir mokslo ministerijos, Nacionalinės sveikatos tarybos nariai, bei atstovai iš respublikos mokyklų bei visuomenės sveikatos centrų. Konferencijoje taip pat dalyvavo vietos valdžios atstovai. Konferencijos priimtoje rezoliucijoje buvo nutarta skleisti teigiamą mokyklų patirtį sveikatos ugdymo srityje. Buvo išsakyta mintis, kad tikslinga čikagos Ilinojaus universitete parengtą Pirminės sveikatos priežiūros darželiuose ir mokyklose programą adaptuoti ir įgyvendinti visose Klaipėdos miesto vaikų ir jaunimo ugdymo įstaigose.

Tuo būdu 16 naujų miesto ir 8 apskrities mokyklos sekančiais 1999/2000 mokslo metais įsitraukė į mokymo planus sveikos gyvensenos ugdymo programą. Dar po vienerių metų

darbo, t.y. 2000/2001 mokslo metais vienas vaikų darželis ir 26 miesto ir 11 apskrities mokyklų dirba pagal minėtą programą. šiuo metu labai didelį susidomėjimą išreiškė ir kitų Lietuvos miestų bei rajonų savivaldybės švietimo skyrių specialistai. Apie patirtį, įgyvendinant programą Klaipėdoje, 2000 metų vasarą buvome pakviesti papasakoti šalies pedagogams amerikiečių rengiamų A.P.P.L.E kursų, vykusių šalčininkuose, metu.

Su pačia programa mokyklų pedagogai supažindinami metodinių seminarų, kuriuos rengia Klaipėdos visuomenės sveikatos centras, metu. Klaipėdos universiteto dėstytojai taip pat aktyviai dalyvauja programos įgyvendinime, pedagogų mmokyme, jų kvalifikacijos kėlime sveikos gyvensenos ugdymo, narkomanijos ir ŽIV infekcijos profilaktikos klausimais.

Kokie turėtų būti pirmieji žingsniai įgyvendinant tokią programą mūsų mokyklose?

Mokyklos turėtų arčiau susipažinti su projektu. Apie mokyklų apsisprendimą turėtų žinoti tiek visa administracija, tiek mokytojai, tiek medikai, visi moksleiviai jų tėvai. Vėliau paruošti programą, pritaikytą vietos sąlygom. Pasitelkti mokyklų medikus, visuomenės sveikatos specialistus, policijos atstovus ir kitus specialistus, kad jie taptų pagalbininkais mokytojams ir išvystyti mokymo programą mokytojams.

Pastarųjų penkerių metų darbo su mokyklomis patirtis narkomanijos iir ŽIV/AIDS prevencijos srityje parodė, kad egzistuoja elgsenos skirtumai tarp skirtingų mokyklų vaikų, t.y. skirtumai tarp moksleivių sveikos gyvensenos įgūdžių, jų piktnaudžiavimo alkoholiu ir cigaretėmis. Moksleivių anoniminių apklausų pagalba pavyko nustatyti, jog tose mokyklose, kur nepropaguojama sveika gyvensena nuo pradinių kklasių, ten mokiniai anksčiau pradeda rūkyti ir išmėgina alkoholio skonį. Tose mokyklose, kuriose dirbama paviršutiniškai ar visai nevyksta jokia prevencinė veikla, vyresnėse klasėse net 8 kartus yra daugiau pastoviai rūkančių ir net 4 kartus dažniau, gerdami alkoholį,pasigeria. Tokių mokyklų moksleiviai rečiau nei kitose mokyklose, kur vyksta sveikatos propaganda, su tėvais namuose aptaria sveikos gyvensenos klausimus (1 – 4 lentelės).

Programą metodiškai remia University of Illinois at Chicago, College of Nursing ir Amerikos lietuvių labdaringa organizacija Lithuanian Mercy Lift.

Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija turėtų užtikrinti sistemingą sveikatos ugdymą visose vaikų ir jaunimo institucijose. Sveikatos mokymas turėtų būti nenutrūkstamas procesas nuo darželio iki mokyklos baigimo. Kol nėra pakankamai mokyklose sveikatos edukologų, ir parengtų sveikatos mokymo programų galima būtų remtis kitų iinstitucijų, dirbančių švietėjišką darbą, geriausia praktika.

Literatūra:

1. Zaborskis A., žemaitienė N., šumskas L., Diržytė A. Moksleivių gyvenimo būdas ir sveikata // Pasaulinės sveikatos organizacijos 1994m. tarptautinės moksleivių apklausos rezultatai: LR ŠMM, leidybos centras. -V., 1996.

2. Davidavičianė A.G. Sveikatos programa kaip integruojantis pavyzdys //Sveikos gyvensenos ugdymo mokyklose poreikis ir perspektyvos :Klaipėdos visuomenės sveikatos centras-1999m.

3. Beverly J.McElmurry, B. Joan Newcomb, Agata Lowe, Susan J. Misner Pirmary health care curriculum for school children and their falmilies // The University of Illinois at Chicago, College of Nursing.-1995.

4. Beverly J.McElmurry, EEdD, FAAN, Cyntia Tyska, MA, Randy Spreen Parker, RN,C,PhD with the assistence of ToddHissong, BS// Primary health care in Urban Communities.-Sudbury, Massachusetts,1996m

Organizuojami seminarai ir konferencijos, kur susirinkę specialistai pasidalija patirtimi apie sveikatingumo skatinimą ir palaikymą, formuoja teigiamą visuomenės požiūrį į aktyvų laisvalaikį, aptaria sveikos gyvensenos propagavimo principus bei tarpsektorinio bendradarbiavimo galimybes. Subalansuotos plėtros sampratoje ypatingai pabrėžiamas visuomenės įtraukimas į aplinkos problemų sprendimą. Organizuojamos šeimų popietės, moksleivių vasaros stovyklos. Jomis siekiama ugdyti jaunimo sveikos gyvensenos įgūdžius, skatinti patriotinį sąmoningumą, supažindinti moksleivius ir jaunimą su Krašto apsaugos savanorių pajėgų kario tarnyba, lavinti savitvardą ir drausmę, atstatyti vaikų psichinę pusiausvyrą, plėsti jų socialinę patirtį bei sudaryti galimybes moksleivių saviraiškai. Organizuojami tarptautiniai sveikatingumo renginiai, kaip Pasaulinė širdies diena, Pasaulinė gyvybės diena, Pasaulinė nerūkymo diena ir kt.

Pavasarinė akcija „Gyvenkime sveikame mieste“ (vasario – birželio mėn.) – tai tęstinis projektas, skirtas sveikatingumo tradicijų įtvirtinimui miesto bendruomenėje. Pagrindinės kryptys: sveikos gyvensenos skatinimas informuojant ir apmokant sveikos gyvensenos pagrindų, skatinant bendruomenės fizinį aktyvumą, sveikos aplinkos kūrimą, bendruomenės pilietinį aktyvumą ir dalyvavimą priimant sprendimus. Akcijos metu organizuojama:

1. Dviratininkų, riedutininkų ir velomobilininkų žygis “Už sveiką ir saugų miestą”, kurio metu vyksta simbolinis važiavimas miesto gatvėmis, norint atkreipti visuomenės dėmesį į šį efektyvų sveikatos stiprinimo būdą, ekologiškai švarias transporto priemones kkaip alternatyvą didžiausiam atmosferos teršėjui – automobiliui, valdžios atstovų dėmesį į dviračių takų ir dviratininkų saugumo problemą mūsų mieste.

2. Sveikatingumo šventė. (Dviratininkų žygio finišas) . Prie žygio dalyvių prisijungia ir neįgalieji. Šventės metu vyksta įvairios dalyvių varžybos, parodomosios programos, sporto mokyklų pasirodymai, naujų dviračių išbandymas, saugaus eismo konkursai, įvairūs konkursai šventės dalyviams, laimėtojų apdovanojimas.

3. Moksleivių konferencijos saugaus eismo tema. Konferencijos vyksta Vilniaus saugaus eismo mokykloje. Jų metu bendrojo lavinimo mokyklų ir papildomo ugdymo įstaigų moksleiviai ir jų vadovai diskutuoja saugaus eismo ir sveikatingumo temomis, skaito pranešimus, analizuoja stebėjimų ir eksperimentų rezultatus, dalyvauja parodomosiose pamokose, rungtyniauja geriausio saugaus eismo žinovo temomis, aptaria saugaus eismo mokymo padėtį mieste.

4. Seminaras sveikos gyvensenos tema. Seminarų metu Vilniaus miesto savivaldybės, kitų valstybinių, nevyriausybinių ir komercinių organizacijų specialistai, aukštųjų mokyklų dėstytojai, bendruomenės nariai aptaria saugios ir tausojančios miesto plėtros, sveikos gyvensenos propagavimo, neįgaliųjų integracijos, bendruomenės įtraukimo į sveikatos stiprinimo bei saugumo didinimo sprendimų priėmimo problemas bei jų sprendimo būdus.

5. Paskaitų ciklas miesto bendruomenei apie sveiką gyvenseną. Paskaitas skaito įvairių sričių specialistai: medikai, psichologai, psichoterapeutai, filosofai, dvasininkai, pedagogai, sveikatos mokymo centrų atstovai. Miesto gyventojai gali šias paskaitas lankyti nemokamai. Pastaruosius tris metus jos vyko Savivaldybės Baltojoje salėje vasario-birželio mėn.

6. Sveikatingumo vakaronės pagyvenusiems žmonėms. Vakaronėmis sprendžiama viena iš ppagrindinių pagyvenusių žmonių problemų yra socialinė izoliacija, tokios vakaronės sudaro galimybę pensininkams susiburti kartu, susirasti bendraminčių, kartu praleisti laiką, aptarti savo problemas, aktyviai įsitraukti į bendruomenės gyvenimą.

Pasaulio sveikatos inicijuoti projektai “Sveiki darželiai” ir “Sveikos mokyklos” siekia kurti palankią sveikatai aplinką, stiprinti darželių ir mokyklų bendruomenių veiklą, ugdyti asmeninius sveikos gyvensenos įgūdžius. Šiuo metu Vilniaus mieste lopšeliai-darželiai Justinukas, Vandenis, Delfinukas, Kodėlčiukas, Strazdelis, Aitvaras, Daigelis ir Sveikuolis propaguoja sveiką gyvenseną. 2001 m. balandžio mėn. sveikatingumą propaguojantys darželiai įkūrė asociaciją “Sveikatos želmenėliai”. 1997 m. Lietuvoje įkurtame nacionaliniame sveikų mokyklų tinkle dalyvauja 5 Vilniaus bendrojo lavinimo mokyklos: Fabijoniškių vidurinė mokykla, pradinė mokykla “Gama”, Žvėryno gimnazija, Kalvarijų vidurinė mokykla ir Genio pradinė mokykla. Sveikatą stiprinančiose mokyklose vykdomos šios programos: netaisyklingos mokinių laikysenos ir stuburo iškrypimų, regėjimo profilaktika; mokinių ekologinis ugdymas popamokinėje veikloje. Ypatingas dėmesys skiriamas sveikatos mokymui ir sveikos gyvensenos ugdymui pabrėžiant fizinio aktyvumo skatinimui, žalingų įpročių prevencijai.