Tarša

TARŠA

ATMOSFEROS ORO TARŠA

Atmosfera – Žemės rutulį gaubiantis daugiau kaip 800 km storio dujų

apvalkalas. Atmosferos oras – įvairiausių dujų rinkinys. Pagrindinės

sudedamosios dalys – azotas ir deguonis. Atmosferoje taip pat yra anglies

dioksido ir inertinių dujų. Be to, atmosferoje, ypač apatiniuose jos

sluoksniuose, gausu įvairių dulkių, cheminių junginių, bakterijų, sporų,

vandens garų. Atmosferoje 10 – 50 km aukštyje yra gausu ozono. Didžiausia

ozono koncentracija yra 20 – 25 km aukštyje. Šis atmosferos sluoksnis

vadinasi ozono sluoksniu. Ozonosfera sugeria žmogui pavojingus

ultravioletinius spindulius. Didesnis šių spindulių kiekis gali bbūti labai

pavojingas žmogui ir kitiems gyviems organizmams. Šiandien visi žino, kad

šis sluoksnis plonėja, todėl juo reikia labai rūpintis. Oras, kuriuo

kvėpuojame, gali būti teršiamas – natūraliais komponentais:

1dulkėmis

2.mikroorganizmais,grybeliais

3.žiedadulkėmis

4.fitvaleksinais

5.balzaminėmis augalų medžiagomis

6. organinių medžiagų irimo komponentais

7. NH3, CO2, H2S, antropodujomis (žmogaus kūno išskiriamomis dujomis)ir kt.

Jie gali sukelti viršutinių kvėpavimo takų pažeidimus, bei alergines

reakcijas

dirbtinės taršos komponentais:

pramonės dulkėmis, dūmais, kuro degimo produktais (pramonės ir transporto)

NOx, SO2, CO, CO2 . aerozoliais

Jie gali :

1.      pažeisti netik viršutinius kvėpavimo takus, bet ir plaučių audinį –

sukelti plaučių dulkeligę (pulmokontozę), uždegiminius pprocesus;

2.      ryški ekologine žala – susidarę rūgštiniai lietūs keičia vandens

telkinių ir dirvožemio pH, todėl kinta tiek augalų, tiek gyvūnų egzistavimo

sąlygos;

3.      gali patekti į mitybos grandines ir kauptis organizme, ilgainiui jį

intoksikuoti;

4.      sukelti nuodinguosius rūkus pramoniniuose miestuose fotocheminius

rūkus (dėl transporto taršos ir ssaulės radiacijos sąveikos (kurie stipriai

dirgina kvėpavimo organus. Tai mažina organizmo atsparumą. Pagrindiniai

atmosferos taršos šaltiniai Lietuvoje yra transportas, kuris sudaro apie

65% viso oro užterštumo. Antroje vietoje yra pramonė – 20-25%, trečioje –

energetika, sudaro 10-15% oro užterštumo.

Pagrindiniai atmosferos oro teršalai yra skirstomi į 5 grupes:

1.            anglies monoksidas – smalkės

2.            azoto oksidai

3.            sieros oksidai

4.            angliavandeniliai

5.            dulkės

Visi šie teršalai sudaro 90% viso oro užteršimo.

Anglies monoksidas (CO) arba smalkės – tai bespalvės ir bekvapės dujos,

kurios susidaro:

Degimo metu, kuomet nepilnai sudega kuras, nes aplinkoje nepakankamai

deguonies. Daugiausia tai būdinga transporto priemonėms.

CO2 + C ( 2CO

Esant labai aukštai temperatūrai (daugiau nei 1000(C) kai anglies

dvideginis skyla. Šie atvejai yra dažni pramonėje.

2CO2 ( 2CO + O2

Anglies monoksido šaltiniai:

|Transportas |63,8 % |

|Pramonė |9,6 % |

|Kietų atliekų |7,8 % |

|nukenksminimas | |

|Stacionarus kkuro |1,9 % |

|deginimas | |

Patekęs į atmosferą CO ilgai išlieka stabilus.

CO įtaka sveikatai: patekęs į kraują (per plaučius) jungiasi su hemoglobinu

ir sudaro labai patvarų junginį – karboksihemoglobiną. Tokiu atveju

hemoglobinas negali atlikti savo funkcijos, t. y. pernešti deguonį į

audinius, ko pasėkoje vystosi audinių hipoksija. CO galimybė susijungti su

hemoglobinu yra 200 kartų didesnė nei O2, todėl net nedidelė jo

koncentracija aplinkoje neigiamai veikia sveikatą ir gali būti pavojinga.

Organizmo veiklos sutrikimai labiausia priklauso nuo karboksihemoglobino

koncentracijos kraujyje. Gali būti pažeista centrinė nervų sistema,

regėjimas, kvėpavimo, širdies ir kraujagyslių sistemos. Esant labai

dideliai karboksihemoglobino koncentracijai kraujyje – koma ir net mirtis.

Pavojingiausia padidėjusi CO koncentracija vaikams ir vyresnio amžiaus

žmonėms, ypač jei jie nerūko.

Azoto oksidai

NO – bespalvės, bekvapės dujos.

NO2 – raudonai rudos spalvos, nemalonaus kvapo dujos.

Pagrindiniai teršimo azoto oksidai šaltiniai:

|Transportas |39,3 % |

|Stacionarus kuro deginimas |48,5 % |

|Kietų atmatų nukenksminimas |2,9 % |

|Pramonė |1,0 % |

Lietuvoje azoto oksidais labiausiai užteršti didieji miestai – Kaunas,

Vilnius, Klaipėda, taip pat Mažeikiai (dėl “Mažeikių naftos” ir šalia

esančios cemento gamyklos)

Azoto oksidų įtaka sveikatai: Dirgina kvėpavimo takų gleivinę, didelės

koncentracijos sukelia gleivinės paburkimą ir edemą. Toksiškai veikia

plaučius. Dirgina akių gleivinę.

Sieros oksidai

SO2 (sieros dioksidas) ir SO3 (sieros trioksidas) – bespalvės, turinčios

specifinį kvapą dujos.

Pagrindiniai taršos sieros oksidais šaltiniai:

|Stacionarus kuro |73,5 % |

|deginimas | |

|Pramonė |22,0 % |

|Transportas |2,4 % |

|Kietų atmatų |0,3 % |

|nukenksminimas | |

Lietuvoje didžiausias užterštumas sieros oksidais Elektrėnuose (Elektrėnų

elektrinėje kaip kuras naudojamas mazutas, kuriame yra sieros).

Sieros oksidų poveikis sveikatai priklauso nuo jų koncentracijos ore.

Sieros oksidai dirgina sukelia refleksinį kosulį, kvėpavimo takų gleivinių

paburkimą, dirgina akių gleivinę. Esant didelei koncentracijai pavojinga ir

labai trumpalaikis poveikis. Jautresni sieros oksidų poveikiui – vaikai ir

asmenys sergantys kvėpavimo bei širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis.

Angliavandeniliai

Pagrindiniai taršos angliavandeniliais šaltiniai:

|Transportas |48,8 % |

|(ypač automobiliai | |

|benzininiais | |

|varikliais) | |

|Pramonė |14,4 % |

|Stacionarus kuro |2,2 %% |

|deginimas | |

Poveikis sveikatai: Sukelia gleivinių (kvėpavimo takų ir akių) paburkimus.

Esant didesnei angliavandenilių koncentracijai, per plaučius jie patenka į

kraują ir neigiamai veikti centrinę nervų sistemą – sukelia motorinį

slopinimą iki narkozės.

Dulkės

Ši grupė jungia įvairias chemines medžiagas

Pagrindiniai teršimo šaltiniai:

|Pramonė |26,5 % |

|(Lietuvoj – cemento, | |

|stiklo pramonė) | |

|Kuro deginimas |31,4 % |

|(daugiausia akmens | |

|anglis) | |

Poveikis sveikatai priklauso nuo dalelių dydžio ir cheminės sudėties.

Mažesnės nei 5(m (0,000005m) dulkės gali patekti į plaučius. Didesnės

dalelės sulaikomos viršutiniuose kvėpavimo takuose. Jei dalelių sudėtyje

yra švino, mangano, arseno arba fluoro, jos gali sukelti lėtinius

apsinuodijimus. Dulkės, kurių sudėtyje yra silicio oksidų (Molio, smėlio,

cemento, stiklo vatos ir kt.),o taip pat organinės ir metalų dulkės sukelia

specifinius plaučių audinio susirgimus – pneumokonjozes.

Globalinės oro užterštumo problemos

Globaliniai ekologiniai pokyčiai pasaulyje prasidėjo XIX amžiaus pabaigoje.

Pagrindine šių pokyčių priežastimi laikomas miestų gigantų atsiradimas,

kurie tapo dirvožemio, oro ir vandens teršėjais. Ekologinė krizė – tai

ekosistemų normalios veiklos sutrikimas didelėse teritorijose.

Rūgštūs lietūs susidaro kuomet atmosferos ore yra didelė koncentracija

sieros ir azoto oksidų, kurie lengvai jungiasi su vandeniu ir susidaro

rūgštys. Rūgštūs lietūs keičia dirvožemio ir įvairių vandens telkinių

rūgštingumą. Dėl to kenčia augmenija ir gyvūnija. Norint neutralizuoti

rūgščių lietų poveikį yra kalkinami dirvožemis ir ežerai.

Temperatūrinė inversija ir smogas Normaliomis sąlygomis kylant aukštyn

atmosferos oro temperatūra mažėja. Esant temperatūrinei inversijai prie

žemės paviršiaus oro temperatūra mažėja, o pakilus į kelių šimtų metrų

aukštį yra pasiekiama inversinė zona, kurioje kylant aukštyn temperatūra

didėja. Praėjus šią zoną ji vėl mažėja kylant aukštyn. Temperatūrinė

inversija viena, kaip gamtos reiškinys nėra pavojinga, tačiau esant didelei

oro taršai ši situacija gali būti pavojinga daugelio žmonių gyvybei.

Viršutiniams atmosferos sluoksniams būdingas vertikalus oro masių

judėjimas. Orų srautai atmosferos apatiniuose sluoksniuose juda

horizontalia kryptimi.. Tokį judėjimą sąlygoja vėjo stiprumas ir kryptis.

Jei vėjas yra pakankamai didelis, teršalai nesikaupia vienoje vietoje – jie

yra išsklaidomi. Kalnuotose vietovėse arba didelėse daubose vėjo įtaka yra

žymiai mažesnė. Todėl tokiose vietovėse teršalų pasiskirstymas priklauso

nuo vertikalaus oro masių judėjimo. Atsiradusi temperatūros inversinė zona

neleidžia maišyti apatiniams ir viršutiniams atmosferos sluoksniams.

Tokiomis sąlygomis teršalai kaupiasi ir pasiekia labai didelę

koncentraciją, atsiranda didelė ekologinė problema – smogas. Esant saulėtam

orui ore esančius teršalus veikia ultravioletiniai spinduliai, ko pasėkoje

įvyksta fotocheminės reakcijos, kurių metu susidaro daug toksiškesni

junginiai. Šis reiškinys vadinamas fotocheminiu smogu. 1948 metais

Pensilvanijoje Donora vietovėje dėl temperatūrinės inversijos ir smogo mirė

20 žmonių, 1952 metais Londone mirė 4000 žmonių. Jautriausi šioms

ekologinėms problemoms yra vaikai ir asmenys sergantys kvėpavimo bei

širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis.

Šiltnamio efektas Normaliomis sąlygomis dalis (2/3) iš saulės atsklidę

infraraudonųjų spindulių (šilumos) yra sugeriami dirvožemyje, akmenyse,

uolienose, o likusi dalis (1/3) atsispindi ir grįžta į kosmosą. Padidėjusi

anglies dvideginio (CO2) koncentracija veikia

kaip vienpusis skydas. Saulės

spinduliai laisvai patenka į atmosferą, atsispindi nuo įvairių paviršių ir

negalėdami praeiti pro didelės CO2 koncentracijos atmosferos sluoksnį lieka

žemuosiuose atmosferos sluoksniuose. Šių reiškinių pasėkoje kyla oro

temperatūra.

ATMOSFEROS TARŠA 2002 METAIS KAUNE

1993 m. savivaldybės aplinkos apsaugos skyriaus iniciatyva pradėti Kauno

municipalinio ekologinio monitoringo stebėjimai. Savivaldybės aplinkos

monitoringas yra vykdomas siekiant gauti detalesnę informaciją apie

teritorijos gamtinės aplinkos būklę ir, remiantis objektyvia informacija,

planuoti bei įgyvendinti vietines aplinkosaugos priemones.Kauno visuomenės

sveikatos centras pagal municipalinio ekologinio monitoringo programą vykdo

atmosferos oro, šulinių bei atvirų telkinių paviršinio vandens ir triukšmo

tyrimus.Atmosferos oro taršai šiuo metu daugiausiai įtakos turi mobiliųjų

taršos šaltinių ir energetikos objektų išmetimai. Automobilių transporto

sukeliama oro tarša sudaro daugiau kaip 70 proc. visos oro taršos. Į

atmosferą kiekvienais metais mobilieji taršos šaltiniai išmeta vis daugiau

teršalų, kurie, veikdami ilgesnį laiką, tampa rizikos veiksniais žmogaus

sveikatai. Autotransporto išmetamosiose dujose yra virš 200 įvairių

cheminių junginių- kuro degimo produktų. Higieniniu požiūriu pagrindiniai

teršalai iš jų – anglies monoksidas; azoto oksidai; aldehidai;

angliavandeniliai; kietos dalelės (dulkės, suodžiai); švino aerozolis

(naudojant etiliuotą benziną).Pastarųjų metų moksliniai tyrimai įrodė, kad

transporto sukeliama oro tarša sukelia įvairius kvėpavimo sistemos

sutrikimus, astmą, plaučių funkcijos sumažėjimą, o taip pat ir

priešlaikines mirtis. Daugelis teršalų, esančių automobilių išmetamose

dujose pripažinti kancerogeniniais junginiais. Dažniausiai minimi

kancerogenai – benzenas bei dyzelinio kuro kietosios dalelės, taip pat

formaldehidas, švino junginiai.Oro užterštumo poveikis skirtingas

atskiriems individams populiacijoje. DDidesnės rizikos grupėje yra vaikai,

pagyvenę žmonės, nėščios moterys, žmonės, turintys įvairių imuninės

sistemos sutrikimų.Individualių lengvųjų automobilių skaičius mieste

sparčiai didėja, tuo tarpu pervežamų visuomeniniu transportu keleivių

skaičius mažėja.

|[pic] |[pic] |

Autotransporto išmetamosios dujos patenka į žemiausią atmosferos sluoksnį,

todėl sunkiai išsisklaido. Siaurose gatvėse pastatai sulaiko sklaidą,

kenksmingos medžiagos kaupiasi pėsčiųjų kvėpavimo zonoje. Kai kurie

išmetamųjų dujų komponentai dalyvauja fotocheminėse reakcijose, susidaro

taip vadinamas „smogas“.Atmosferos taršos lygis priklauso nuo

autotransporto intensyvumo ir eismo organizavimo, gatvių važiuojamosios

dalies pločio, vietovės reljefo, meteorologinių sąlygų. Taip pat įtakoja

transporto priemonės variklio tipas, galingumas, techninė būklė, darbo

režimas, naudojamas kuras. Šiuo metu automobiliams dažniausiai naudojamas

benzinas, dyzelinis kuras, rečiau- dujos, nors pastarosios yra ekologiškai

švaresnis kuras.Dirbant vidaus degimo varikliams, didžiausios anglies

monoksido, angliavandenilių, benzpireno koncentracijos susidaro „tuščios“

eigos, o azoto oksidų- maksimalaus apkrovimo (pavyzdžiui, važiuojant

įkalnėn) metu. Mažiausiai anglies monoksido ir angliavandenilių išsiskiria

važiuojant 50- 70 kilometrų per valandą greičiu. Dirbant nesureguliuotam

karbiuratoriui išmetamo anglies monoksido koncentracija gali padidėti net 2-

3 kartus. Esant vienodam transporto intensyvumui kenksmingų medžiagų

koncentracijos plačiose gatvėse apie 30 % mažesnės nei siaurose.

Autotransportui susikaupus prie sankryžų, šviesoforų, taip pat įkalnėse oro

užterštumas dar padidėja.Mūsų turimais duomenimis nuo 1991 m. iki 1996 m.

atmosferos tarša anglies monoksidu, azoto oksidais, dulkėmis, formaldehidu

mažėjo. Tai iš dalies sietina su buvusiu pramonės nuosmukiu. 1996 m. oro

užterštumas pagrindiniais teršalais stabilizavosi, o nuo 1997 m. kai

kuriais atvejais vėl turi tendenciją didėti. Šį faktą patvirtina Kauno

visuomenės sveikatos centro atlikti matavimai laikinuose stacionariuose oro

tyrimų postuose.Pagal municipalinio ekologinio monitoringo programą 2000

metais 12 miesto rajonų gyvenamųjų kvartalų viduje buvo matuotos azoto

dioksido, formaldehido, sieros dioksido, dulkių ir švino vidutinės paros

koncentracijos. Oro užterštumas matuotas prie mokyklų ir vaikų lopšelių-

darželių. Visi stebėjimų postai yra gyvenamųjų namų apsuptyje, todėl juose

nustatyti aplinkos veiksniai veikia gyventojus didesnę paros dalį.

[pic]

[pic][pic][pic]

Dažniausiai dulkių didžiausią leidžiamą koncentraciją (DLK) 2000 metais

viršijo Centre, Vilijampolėje, azoto dioksido- Vilijampolėje, Panemunėje,

formaldehido- Aleksote, Centre. Sieros dioksido bei švino koncentracijos nė

vienu atveju neviršijo DLK.

VILNIAUS MIESTO DEGALINIŲ TARŠA

Bet kokio pobūdžio antropogeninė ūkinė veikla veikia natūralią aplinką.

Skirtumas tik tas, jog vienais atvejais šis poveikis nereikšmingas, kitais

– akivaizdus ir netgi žalingas aplinkai. Todėl natūralu, jog turi būti

siekiama ūkinės veiklos poveikį aplinkai kaip įmanoma mažinti, stengtis,

kad jis nebūtų didesnis už nustatytą didžiausią leistiną užterštumo lygį.

Miestų teritorijoje esančios skysto kuro degalinės apima žemės plotus,

kuriuose išdėstyti degalinių technologiniai-konstrukciniai įrenginiai bei

statiniai. Jų poveikį aplinkai lemia: 1) taršos kenksmingumas ir jos

patekimo į aplinką galimybė arba technogeninių veiksnių visuma; 2) taršos

sklaidos aplinkoje galimybė arba gamtiniai veiksniai; 3) gamtinių ir

antropogeninių ekosistemos elementų aplinkos pažeidimai ir plitimas joje.

Siekiant mažinti skysto kuro degalinių keliamą pavojų aplinkai, reikia

didinti degalinių įrenginių bei įrangos patikimumą, rūpintis degalinės

taršos poveikio zona – teritorija aplink degalinę, kad ji kuo mažiau būtų

teršiama. Degalinių tarša aplinkai labiausiai pasireiškia per oro

užterštumą lakiaisiais angliavandeniliais, susidarančiais degalinėse ir

patenkančiais iš jų į aplinką garuojant skystiems degalams – naftos

produktams. Gausėjant automobilių vis daugiau reikia degalų. Todėl Vilniuje

ir kituose didžiuosiuose Lietuvos miestuose sparčiai daugėja degalinių.

Vilniuje yra apie 80 veikiančių degalinių: 61 stacionari ir 19

konteinerinių. Jos nėra tolygiai pasiskirsčiusios mieste. Daugiausia

degalinių priklauso šioms firmoms: AB “Lietuvos kuras” – 17, UAB “Džemina”

– 2, “Neste Oil” – 2, UAB “Lietuva-Statoil” – 9, UAB “Shell Lietuva” – 5,

UAB “Lukoil Baltija” – 6, “Uno X” – 2. Kitas, tarp jų ir konteinerines

degalines, eksploatuoja keletas mažesnių firmų.

Degalinės pagal miesto seniūnijas yra išsidėsčiusios tokia tvarka: 12 –

Žirmūnų, 11 – Naujininkų, po 9 – Vilkpėdės ir Verkių, 5 – Naujamiesčio, po

4 – Antakalnio, Naujosios Vilnios ir Rasų, po 3 – Pilaitės, Viršuliškių ir

Panerių, po 2 – Fabijoniškių, Karoliniškių, Lazdynų ir Šnipiškių, po 1 –

Žvėryno ir Šeškinės.

Prie degalinių mieste visą parą didesnė transporto trauka, dėl to ir

didesnė oro tarša, didesnis triukšmas, apšviestumas nakties metu, kaupiasi

tarša, kuri išsilaiko ilgą laiką, ypač miesto centre, o Vilniaus centras

dar ir dauboje. Apskritai daug degalinių įrengta arti gyvenamųjų namų.

Teršalai į aplinką išmetami tokiose degalų

gavimo, transportavimo, perpylimo bei sandėliavimo stadijose:

naftos perdirbimas – benzovežis;

benzovežis – degalinės požeminė cisterna;

požeminė cisterna – automobilio bbakas.

Mažinant angliavandenilių išsiskyrimą į aplinką, taikomos techninės degalų

garų grąžinimo sistemos: pasyvioji arba aktyvioji.

Pirmoji sistema veikia be spaudimo, t.y. garams į požeminį rezervuarą

grąžinti naudojamas tik slėgis užpilant automobilio baką. Tačiau būtinas

sandarus sujungimas tarp užpylimo vožtuvo ir automobilio bako, kad garai

nepatektų į aplinką. Būtinas ir didesnio skersmens lankstus vamzdynas. Ši

sistema plačiai taikoma JAV.

Pagal antrąją sistemą naudojami dujų siurbliai. Jais pasiekiamas reikiamas

slėgis, todėl pakanka santykinai mažesnio skersmens vamzdyno. Tarp bako

angos sienelės ir užpylimo vožtuvo nebūtinas geras sandarumas, galima

naudotis patogiais užpylimo vožtuvais. Ši sistema plačiai taikoma Europoje,

ypač Vokietijoje.

Naudojantis tiek aktyviąja, tiek pasyviąja garų grąžinimo sistema užpiltas

degalų tūris lygus sugrąžintam garų tūriui. Garai grąžinami atgal į

rezervuarą, o užpilant rezervuarą degalais, šie grąžinami į benzovežį ir

vežami į įmonę valyti.

Skysčių, tarp jų ir naftos produktų, garavimas priklauso nuo daugelio

dalykų. Kadangi mus domina tik angliavandenilių garavimas, tai toliau

kalbėsime tik apie juos. Angliavandenilių garavimas labiausiai priklauso

nuo pradinės ir galinės virimo temperatūros, naftą sudarančių produktų, tų

produktų temperatūros, garų slėgio ir nuo to, ar garai yra sotieji, ar

nesotieji.

Garai, kurie yra pusiausvyroje su skysčiu, yra vadinami sočiaisiais.

Sočiųjų garų tankis ir slėgis tam tikroje temperatūroje yra didžiausi.

Paprastai skysčių sočiųjų garų slėgis, kartu ir tankis, priklauso nuo

temperatūros: kuo didesnė temperatūra, tuo didesnis slėgis. Virimo

temperatūroje sočiųjų garų slėgis yra lygus išoriniam slėgiui.

Kadangi visose naftos produktų

talpose, rezervuaruose yra įrengti

apsauginiai vožtuvai, vadinamieji alsuokliai, garai susisiekia su atmosfera

ir jų slėgis visada yra lygus atmosferos slėgiui. Todėl angliavandenilių

garai, kurie iš rezervuarų, taip pat ir automobilių degalų bakų, patenka į

atmosferą, visada yra sotieji. Išsiskiriančių į atmosferą angliavandenilių

kiekis ir sočiųjų garų tankis apskaičiuojami pagal tam tikras formules.

Kadangi degalinės yra stacionarūs aplinkos taršos šaltiniai, jų

teritorijose imti oro mėginiai, kuriuose buvo nustatoma angliavandenilių

(CxHy), anglies monoksido (CO) ir azoto dioksido (NO2) koncentracijos.

Pastarųjų dujų koncentracija yra reglamentuojama Lietuvos higienos normų.

Jas viršijanti koncentracija yra kenksminga žmonių sveikatai, sukelia

kvėpavimo, širdies bei kraujagyslių ir nervų sistemų ligas.

Degalinių teritorijose angliavandenilių, anglies monoksido ir azoto

dioksido matavimams parinkti 5 taškai: taškas Nr.1 – prie alsuoklių 1,5 m

aukštyje nuo žemės paviršiaus; taškas Nr.2 – tarp dviejų gretimai įrengtų

kuro užpylimo kolonėlių; taškas Nr.3 – prie įėjimų į degalinių teritorijose

esančius visuomeninės paskirties pastatus; taškas Nr.4 – autotransporto

įvažiavimo į degalinių teritorijas pradžioje; taškas Nr.5 – autotransporto

išvažiavimo ir degalinių teritorijų pabaigoje.

Papildomai angliavandenilių mėginiai imti: taške Nr.6 – prie alsuoklių 4 m

aukštyje nuo žemės paviršiaus; taške Nr.7 – prie automobilio bako jo

užpildymo kuru metu.

Mėginių ėmimo metu įvertintos meteorologinės (klimatinės) sąlygos: oro

temperatūra, slėgis, vėjo kryptis ir jo greitis, santykinė oro drėgmė.

Atlikus tyrimus galima daryti tokias išvadas.

Vilniaus miesto degalinių teritorijose (septyniuose matavimo taškuose)

cheminiai matavimai parodė, kad degalinių aplinkos ore esama tokių

pagrindinių atmosferos oro teršalų: kuro garavimo metu susidarančių lakiųjų

organinių angliavandenilių mišinio bei kuro degimo produktų – anglies

monoksido ir azoto dioksido.

Tiriant skirtingų firmų degalines (“Lukoil”, “Statoil”, “Lietuvos kuras”,

“Shell”) nenustatyta, kad kurios nors konkrečios firmos degalinės terštų

aplinką angliavandeniliais labiau už kitos firmos tokios pačios paskirties

degalines (reikšmės skiriasi vos 0,1-0,2 mg/m3 ribose). Rasti tik kuro

deginių – anglies monoksido ir azoto oksidų skirtumai, nes vienos degalinės

yra arčiau intensyvaus eismo automagistralių, o kitos – atokiau nuo gatvės

važiuojamosios dalies. Taigi anglies monoksidas bei azoto oksidai į

degalinių teritorijas patenka su oro srautais iš greta esančių intensyvaus

eismo gatvių. Oro tarša tirtų degalinių teritorijose ir sklypuose gerokai

priklauso nuo jų reljefo ir klimato parametrų.

Rekuperavimo (angliavandenilių garų grąžinimo) sistemų įrengimas miesto

degalinėse sumažina taršą rezervuarų užpildymo metu iki 100 pproc., o pilant

degalus į automobilius – iki 70 procentų.

Degalinės, taip pat ir su rekuperavimo sistemomis, padidina jų sklypuose

bei gretimose teritorijose aplinkos užterštumą kuro garavimo produktais –

lakiaisiais angliavandeniliais, o dėl automobilių manevravimo padidėja oro

tarša kuro deginiais – anglies monoksidu bei azoto oksidais.

Ištyrus dvi vienos firmos (“Statoil”) degalines – vieną, turinčią kuro

rekuperavimo sistemą, ir kitą, jos neturinčią, nustatyta, kad rekuperavimo

sistema lakiųjų angliavandenilių išmetimus į aplinką sumažina 77,7 proc. –

grąžina į kuro rezervuarus didesnę potencialių teršalų dalį.

Vilniaus miesto degalinių sklypų teritorijose didžiausios anglies monoksido

ir azoto oksidų koncentracijos nustatytos prie įvažiavimų į degalines ir

išvažiavimų iš jų, t.y. ten, kur mažiausias atstumas nuo gatvių

važiuojamosios dalies (yra viršijamos didžiausios leistinos

koncentracijos). Prie kuro užpylimo kolonėlių šių teršalų – anglies

monoksido ir azoto oksidų – koncentracijos jau yra mažesnės ir nebeviršija

didžiausių leistinų koncentracijų reikalavimų. Vilniaus miesto

stacionariose degalinėse lakiųjų angliavandenilių maksimalios

koncentracijos visuose matavimo taškuose buvo 0,4-0,6 mg/m3, tik matavimo

taške Nr.2, t.y. tarp dviejų gretimai įrengtų kuro užpylimo kolonėlių

automobilių bakų pripildymo metu, šios koncentracijos šiek tiek padidėja

(papildomai 0,1-0,2 mg/m3 ribose). Jos neviršija didžiausių leistinų

koncentracijų.

DIRVOS TARŠA

Dirvožemis turi didelės reikšmės žmonių gyvenimui ir sveikatai. Nuo

fizikinių-cheminių dirvožemio ir žemiau esančio grunto savybių priklauso

požeminių vandenų kokybė. Užpelkėjusios dirvos dažniausiai yra netinkamos

žemdirbystei ir gyvenamųjų namu statybai. Teritorijos ir regionai, kurių

dirvose yra vienokių ar kitokiu cheminių elementų stygius ar perteklius,

vadinami anomalinėmis geocheminėmis provincijomis. Jose galimos gyventojų

endeminės ligos.

Pagrindiniai dirvožemio taršos šaltiniai yra pramonė, žemės ūkis,

autotransportas, gyvenamieji rajonai ir kt. Dėl to į dirvožemį nuolat

patenka atliekos iš pramonės įmonių, miestų ir gyvenviečių, cheminės

medžiagos, naudojamos žemės ūkyje, nutekamieji vandenys, atmosferos

teršalai.

Tręšiant dirvožemį, išauginamas didesnis žemės ūkio kultūrų derlius, tačiau

nuolatos į dirvožemį patenkančios organinės medžiagos (ypač su

nutekamaisiais vandenimis) sudaro palankias sąlygas ligų sukėlėjams

veistis, suintensyvėja puvimas, išsiskiria nemalonaus kvapo ir kenksmingos

dujos. Patogeniški mikroorganizmai ir virusai gali prasiskverbti į

gilesnius grunto sluoksnius ir patekti į vandenį. Todėl, žmonės, gerdami

tokį vandenį, gali užsikrėsti ir susirgti.

Už gyvenvietės ribų esančiame dirvožemyje paprastai vyrauja saprofitinė

mikroflora. Tuo tarpu patogeniški mikrobai į dirvą patenka kartu su

išmatomis, šlapimu, šiukšlėmis, gyvuliu mėšlu, nutekamaisiais vandenimis,

gyvūnu lavonais ir kt., Ligų sukėlėjai nepalankiomis sąlygomis, anksčiau ar

vėliau, žūva arba netenka virulentiškumo. Daugiausia saprofitų yra iki 10

cm gylyje. Gilesniuose dirvožemio sluoksniuose bakterijų gerokai sumažėja.

Bakterijų išgyvenimo laikas dirvožemyje yra labai skirtingas: vidurių

šiltinės ir paratifo sukėlėjai išgyvena iki 400 parų, dizenterijos – iki

100, choleros – iki 15, bruceliozės – iki 60, poliomielito, Koksaki ir ECHO

virusai -iki 150 parų. Tuo tarpu sporinės bakterijos (juodligės, botulizmo,

dujinės gangrenos sukėlėjai) dirvoje išgyvena ištisais metais ir net

dešimtmečiais.

Su žmogaus išmatomis į dirvožemį gali patekti kirmėlių kiaušinėlių.

Perduodant askaridozės ir trichocefaliozės užkratą, dirvožemiui tenka

ypatingas vaidmuo, Viena askaridės patelė per parą žmogaus žarnyne padeda

dešimtis tūkstančiu kiaušinėliu, kurie su žmogaus išmatomis patenka į

aplinką. Dirvožemyje, esant palankioms sąlygoms, per 15—30 parų minėti

kiaušinėliai subręsta iki invazinės stadijos. Čia kirmėlių kiaušinėliai

gyvybingi išlieka kelerius metus, o Lietuvos sąlygomis (tręšiant laukus

buitiniais nutekamaisiais vandenimis) iki 8—10 metų. Subrendę kiaušinėliai

į žmogaus organizmą patenka valgant neplautas arba nepakankamai gerai

nuplautas daržoves, geriant apkrėstą žemėmis vandenį. Kiemų dirvožemyje,

vaikų žaidimo aikštelėse, mokyklų teritorijoje, paplūdimiuose, smėlio

dėžėse dažnai aptinkama kirmėlių kiaušinėlių, todėl užsikrėtimo jais

galimybė yra labai didelė.

Cheminiai elementai Žemės rutulyje pasiskirstę labai netolygiai. Tai

priklauso nuo geologinių ypatybių ir dirvos susidarymo veiksnių. Kai

kuriose vietovėse stebimas jodo, kobalto, fluoro, molibdeno, magnio, cinko,

boro, stroncio ir kt. cheminių elementų stygius arba perteklius.

Mikroelementų stygius ar perteklius dirvožemyje sąlygoja vandens ir augalų

cheminę sudėtį. Dėl to žmonėms ir gyvūnams gali atsirasti tam tikrų ligų,

pasireiškiančių medžiagų apykaitos sutrikimais Didelės molibdeno

koncentracijos dirvoje gali skatinti molibdenozės (endeminės podagros)

atsiradimą, švinas pažeidžia nervu sistemą, stroncis sukelia kremzlinio ir

kaulinio audinio distrofiją, selenas sutrikdo kepenų ir virškinimo trakto

veiklą. Šiuo metu sukaupta pakankamai duomenų, bylojančiu apie užteršto

dirvožemio neigiamą įtaką augalams, gyvūnams ir žmogui. Šis poveikis

perduodamas per mitybines grandines: per augalus, auginamus užterštame

dirvožemyje, vandenį, gyvūnų mėsą arba pieną, kurie buvo šeriami užterštais

augalais arba girdomi užterštu vandeniu. Mokslininkai nustatė, kad arseno

kiekis daržovėse, auginamose 50 m atstumu nuo gamyklos, išmetančios į

atmosferą arseno junginius, buvo 9 kartus didesnis negu tose pačiose

daržovėse, auginamose už 3 km nuo minėtos gamyklos. Tiriant sunkiųjų metalų

kiekį dirvožemyje aplink spalvotosios metalurgijos įmonę, buvo rasti

padidėjęs švino, vario, cinko ir kitų metalų kiekis. Gyvulių, besiganiusių

šioje teritorijoje, kauluose švino kiekis viršijo leistiną 20 kartu,

kepenyse — 18 kartu, o raumenyse — net 27 kartus. Nustatyta, kad, be

nuodingo poveikio, sunkieji metalai sutrikdo ir lytinę funkciją. Jie

pagreitina aterosklerozę, piktybinių navikų atsiradimą, pažeidžia ,genetinį

aparatą. Lytines ląsteles veikia kadmis, cinkas, chromas, nikelis, švinas,

gyvsidabris, boras, manganas, berilis ir

baris. Kancerogeninių savybių turi

kadmis, chromas, nikelis, švinas, arsenas, kobaltas ir kt. Sunkiųjų metalų

neigiamas poveikis dažnai nepastebimas, nes pokyčiai organizme išryškėja po

kelerių ar net kelių dešimčių metų, kartais jie pasireiškia tik kitoms

kartoms. Daugelis metalų kaupiasi organizme ir vėliau pasireiškia

mutageninių veikimu.

Sunkieji metalai į aplinką patenka su pramonės įmonių atmosferos teršalais

ir kietomis atliekomis. Taip pat labai dirvožemį teršia autotransportas,

daug sunkiųjų metalų yra mineralinėse trąšose.

Daug rūpesčių sudaro nerūpestingai surenkamos, laikomos ir laidojamos

radioaktyvios atliekos. Jos turi būti laidojamos specialiuose

konteineriuose ir specialiai tam skirtose vietose.

Pagrindinės dirvožemio aapsaugos priemonės yra šios:

1. Techninės atliekų surinkimo, kaupimo, šalinimo, nukenksminimo

priemonės. Jas apibendrintai galima pavadinti gyvenviečių valymo

priemonėmis.

2. Technologinės priemonės. Tai technologijų, kurias taikant atliekų

nesusidaro, arba jų susidaro labai mažai, bei pažangių atliekų

nukenksminimo technologijų įdiegimas.

3. Higieninių apsaugos zonų tarp taršos šaltinių ir gyvenamųjų namų

įdiegimas.

4. Įstatyminės, organizacinės ir administracinės priemonės.

[pic]

TRIUKŠMAS

Triukšmas – dirbtinai sukelti įvairaus stiprumo ir dažnio garsai, kurie

trukdo dirbti poilsiauti ir kenkia sveikatai. Gamybos patalpose triukšmas

neturėtų būti didesnis kaip 85 dB (decibelai). Triukšmas bblogina klausą iki

visiško kurtumo. Pažeidžia centrinę nervų sistemą, dėl to dažnai skauda

galvą, blogėja atmintis, greičiau pavargstama. Tai pat į triukšmą reaguoja

širdies ir kraujagyslių sistema. Pulsas iš pradžių dažnėja, vėliau ilgą

laiką dirbant triukšmingomis sąlygomis – retėja, o kraujo spaudimas –

didėja.Žmonėms turintiems padidėjusį kraujo spaudimą, negalima dirbti

triukšme. Triukšmas gali sukelti padidėjusį skrandžio rūgštingumą bei

nervines opas. Dėl labai intensyvaus impulsinio triukšmo gal plyšti ausies

būgnelis.

Apsauga nuo triukšmo: triukšmingos patalpos turi būti įrengiamos

apatiniuose pastato aukštuose, rūsiuose, pusrūsiuose. Įrengimai,

sukeliantys triukšmą, statomi ant specialių paaukštinimų ( gumos,

oro pagalvių), kad sumažinti triukšmą ir vibraciją. Patalpų sienos

išklojamos medžiagomis sugeriančiomis triukšmą (natūralus veltinis,

kiliminės dangos, sintetinis silalporas). Taip pat triukšmą gerai sugeria

oro tarpai sienose. Asmeninei apsaugai nuo triukšmo naudojamos ausinės ir

ausų kamšteliai. Ausinės mažina triukšmą 20 – 25 dB. Tačiau jų ilgai dėvėti

negalima, nes jos spaudžia galvą. Ausų kamšteliai triukšmą mažina 10 – 15

dB, bet ilgai juos dėvint deformuojamas ausies būgnelis (dėl slėgio

sumažėjimo tarp būgnelio ir ausies kamštelio). Todėl kas dvi valandas

ausinės keičiamos ausų kamšteliais, ir atvirkščiai.

Vibracija – tai mechaniniai kietųjų kūnų svyravimai infragarsiniu ir

garsiniu dažniu. Vibracija gali būti bendrinė ir vietinė. Bendrinė

vibracija plinta per kojas ar dubenį aukštyn stovint ar sėdint ant

vibruojančio pagrindo. Dažniausiai bendrinės vibracijos yra veikiami

mechanizatoriai, žmonės, dirbantys ant vibracinės platformos (betono,

gelžbetonio gamyklose). Vietinė vibracija dažniausiai plinta per rankas

dirbant su vibruojančiu instrumentu (pneumatiniu kūju). Vibracija neigiamai

veikia centrinę nervų sistemą, sutrikdo pusiausvyrą, koordinaciją. Sukelia

vibracinę ligą, kuri pasireiškia smulkiųjų kraujagyslių spazmais. Dėl to

sutrinka audinių aprūpinimas krauju, deguonimi, maistu ir maisto

medžiagomis. Rankos dažnai būna pabalę, šaltos. Vibracija sukelia kaulų bei

sąnarių pažeidimus.

SUSIRŪPINIMAS BBALTIJOS JŪROS TARŠA

Šių metų kovo 30 ir 31 dienomis Šiaulių verslo konsultaciniame centre vyko

Šiaulių liberalaus jaunimo – nepolitinės Lietuvos jaunimo visuomeninės

organizacijos – surengta mokslinė konferencija “Baltijos jūros tarša,

teršimo priežastys ir pasekmės”. Projekto, kurį finansuoja PHARE, tikslas –

atkreipti visuomenės dėmesį į ekologines jūros problemas. Konferencija —

tai pirmasis projekto “Ekologinis švietimas – pilietinės visuomenės

pagrindas” etapas. Antrame etape vasarą bus surengta akcija prie Baltijos

jūros, kurios metu poilsiautojams bus dalijami lankstinukai ir lipdukai su

konferencijos santrumpomis. Mokslinėje konferencijoje skaitytus pranešimus

numatoma paskelbti atskiru leidiniu.

Dvi dienas trukusioje konferencijoje buvo kalbama apie Baltijos baseino

taršą (V.Tričys), Baltijos jūros radioaktyviąją taršą (D.Styra,

M.Lukinskienė), Baltijos universiteto programą (A.Žaliauskienė), dirvos

erozijos įtaką Baltijos jūros užterštumui (B.Jankauskas), ekotechnologijų

naudojimą atkuriant pažeistas ekosistemas Baltijos jūros regione

(A.Kontautas), karinės veiklos poveikį Baltijos jūrai (M.Kairytė), Šiaulių

nutekamųjų vandenų įtaką į Baltiją įtekančioms upėms (R.Valskis) bei oro

taršą iš laivų rytiniuose Baltijos jūros uostuose (D.Želvytė).

Dr. A.Žaliauskienė pristatė Baltijos universiteto programą, kuri sieja 160

universitetų keturiolikoje Baltijos jūros šalių. Programą 1991 m. inicijavo

ir iki šiol koordinuoja Upsalos universitetas (Švedija). Joje yra

užsiregistravę 20 000 studentų ir kasmet baigia apie 3000. Dėsto 1000

nepriklausomų mokslininkų iš įvairių šalių. 1997 m. gegužės 24 d. įsteigtas

Baltijos universiteto programos centras Lietuvoje – Kauno technologijos

universiteto Chemijos technologijos fakulteto Inžinerinės ekologijos

katedroje.

Baltijos universiteto programa yra parengusi tris bakalauro lygio kursus.

Kursas “Baltijos jūros gamtinė aplinka” nagrinėja aplinkosaugines regiono

problemas. Kurse “Baltijos tautos” pateikta tautų, gyvenančių prie

Baltijos, istorinė raida, kultūriniai savitumai bei socialinės problemos.

Paskutinysis kursas “Harmoninga Baltijos regiono plėtra” (1997-1998 m.)

susijęs su Jungtinių Tautų deklaracijos “Darbotvarkė XXI amžiui”

įgyvendinimu. Šiuo metu Baltijos universiteto programa rengia medžiagą

specializuotiems magistro lygio kursams “Vandens išteklių valdymas” ir

“Bendruomenės plėtra”. Pastarasis kursas skirtas miesto infrastruktūros,

socialinėms ir ekologinėms problemoms nagrinėti. Kursai skirti įvairių

specialybių studentams, besidomintiems ekologinėmis problemomis.

Akademinio kurso pagrindą sudaro autorių kolektyvų iš įvairių Baltijos

šalių parengtas konspektų rinkinys. Kursas iliustruojamas televizijos

kompanijų vizualine medžiaga. Be paskaitų ir seminarų, rengiamos studentų

diskusijos su kitų universitetų studentais – programos dalyviais.

Baltijos jūra dėl jauno geologinio amžiaus, intensyvių sedimentacinių

procesų, uždarumo, lėtos vandens apytakos su Šiaurės jūra ir didelio gėlo

paviršinio vandens nuotėkio labai jautriai reaguoja į bet kokį žmogaus

įsikišimą.

Viena iš daugelio sričių, kai žmogus daro poveikį jūrai, yra karinė veikla.

Apie tai pranešimą konferencijoje skaitė šio straipsnelio autorė M.Kairytė.

Karinėms valstybių reikmėms naudojamos didelės teritorijos, įvairūs

gamtiniai ištekliai, didžiulės žmonių pastangos. Vien tik iš ginklų gamybos

susidaro daug atliekų. Pasikeitus valstybių politikai dauguma nepanaudotų

ginklų turi būti sunaikinti. Iškyla didelių ekologinių problemų. Tai ypač

pasakytina apie cheminio bei branduolinio ginklo utilizavimą.

Nemažai cheminių karinių atliekų išpilama tiesiog į jūrą. Cheminis ginklas

Baltijos jūroje (prie Bornholmo) pradėtas skandinti jau po Pirmojo

pasaulinio karo. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, Vokietija dalį savo

cheminio ginklo atsargų &– 3000-5000 tonų, tarp kurių buvo 500-750 tonų

fosgeno ir tabuno, paskandino Mažųjų Beltų sąsiauryje. Liubeko įlankoje

paskandinta 540 tonų chlorinų ir fosgenų.

1946-1947 m. JAV ir Didžioji Britanija Skagerako ir Kategato sąsiauriuose

nuskandino 270 000 tonų sprogmenų su cheminiais užtaisais; jų buvo

prikrauti seni ir nebetinkami naudoti laivai. Sovietų Sąjunga jūroje barstė

cheminius šaudmenis, atitekusius jai po Vokietijos kapituliacijos: 35 000

tonų raketų ir aviabombų buvo paskandinta 56 jūrmylės į pietvakarius nuo

Liepojos, ties Latvijos ir Lietuvos valstybių siena; 5000 tonų sprogmenų

nuskandinta į pietus, 2000 t – į pietryčius nuo Gotlando bei 30 000 tonų –

14 jūrmylių į rytus nuo Kristianseno salų ties Gotlandu. Sprogmenys slūgso

70-110 m gylyje. (R.Baubinas, J.Taminskas. Karinė gamtonauda Lietuvoje

sovietmečiu: ekologinės pasekmės. Vilnius, 1997-1998).

1953-1965 m. buvusi VDR Baltijoje paskandino 12-22 tonas kovinių cheminių

medžiagų. Esama duomenų apie nedideles tokių chemikalų sankaupas 2,5

jūrmylės į pietus, taip pat 20 jūrmylių į pietvakarius nuo Bornholmo bei

Lenkijos vandenyse.

10-15 proc. sprogmenų sudaro karinės cheminės medžiagos – ipritas,

fosgenas, difosgenas, cianogeniniai chloridai, tabunas, hidrociano rūgštis

ir kitos. Žmogui mirtina iprito dozė – 5 gramai. Manoma, kad Baltijos

jūroje paskandinta 7500 t grynų kovinių medžiagų. Vokietijos tyrinėtojų

duomenimis, didžiausias cheminis pavojus turėtų kilti 2000-2005 metais. Kai

kurių specialistų apskaičiavimais dėl konteinerių korozijos (0,1-0,15 mm

per metus) daug nuodingųjų medžiagų į vandenį gali būti išmesta apie 2002-

2005 metus (E.Trimonis.

Baltijos jūros ištirtumo problemos 2000). Jei taip

atsitiktų, tai būtų pasaulinio masto ekologinė katastrofa. Pirmas įspėjimas

buvo 1997 m., kai prie Švedijos uosto Liusečilo priedugniniame vandens

sluoksnyje buvo aptikta nuodingųjų medžiagų koncentracija, šimtus kartų

viršijanti foninę. Netrukus Bornholmo baseine Rusijos mokslinė ekspedicija

gruntosemiu kartu su dugno nuosėdomis pakėlė iprito ir dumblo gumulus.

Cheminių bombų neretai pakliūdavo į danų žvejų tinklus. 1991 m. rugpjūtį

dešimtys dėžių sprogmenų iš Leningrado karinės jūrų bazės pateko į Suomijos

pakrantę. 1992 m. Bornholmo salos pakrantėje aptikta 250 kg bomba, kurioje

buvo 60 kg kovinių ccheminių medžiagų (garstyčių dujų). Aštuntąjį devintąjį

dešimtmetį po mokomųjų bombardavimų Baltijos jūroje bangos į paplūdimius

išmesdavo fosforo gabaliukų, kurie žalodavo gintaro rinkėjus. Beltų

sąsiauryje esančių medžiagų būklė tyrinėta 1971-1972 m., o apie sprogmenis,

esančius ties Liepoja, buvo sužinota tik 1991 metais. Estijos

teritoriniuose vandenyse tebėra apie 40 000 minų, Lenkijos – 12-oje vietų

paskandinti sprogmenys. Naujausiais duomenimis, Sankt Peterburgo

mokslininkai gavo lėšų nuskandintų Baltijos jūroje karinių atliekų ir jų

poveikio tyrimams.

KUR DĖTI ŠIUKŠLES ?

Buityje bei per ūkinę veiklą nuolat susidaro įvairių kietų tiek organinės,

tiek neorganinės kilmės atliekų, vadinamų šiukšlėmis. Apskaičiuota, kad

kiekvienas Lietuvos gyventojas kasmet išmeta po 150 – 200 kg buitinių

atliekų. Daugiausia jų sudaro virtuvės atliekos, popierius ir kartonas,

stiklas, plastikas ir metalas. Nemažai šiukšlių susidaro ir prekyboje,

įstaigose.

Atliekose gausu įvairių pavojingų medžiagų, kaip sunkieji metalai, rūgštys,

tepalai, klijai, pasenę vaistai iir kt.

Šiukšlėmis dažniausia atsikratoma netvarkingai suverčiant jas tam tikroje

vietoje. Todėl aplink kiekvieną naują gyvenvietę atsiranda sąvartynai. O ką

jau bekalbėti apie didžiuosius miestus, prie kurių sąvartynai užima

didžiulius plotus. Lietuvoje veikia apie 800 miesto ir kaimo sąvartynų, į

kuriuos per metus išvežama apie 1800 tūkst. t buitinių atliekų.

Netvarkingai įrengti sąvartynai yra pavojingi žmonių sveikatai. Jie

skleidžia dulkes, smarvę, juose veisiasi įvairių pavojingų ligų platintojai

– pelės, žiurkės, musės. Sąvartynuose suverstos cheminės medžiagos per

lietų patenka į dirvą, todėl gali užteršti požeminius gruntinius vandenis.

Skaidantis organinėms liekanoms, susidaro puvimo dujos, kurios gali

užsidegti, netgi sukelti sprogimą. Nuodingosios medžiagos teršia dirvą ir

vandenį, šiukšlina mūsų aplinką. Visų rūšių atliekų sparčiai daugėja, o

nukenksminti jų nesuspėjama. Tai gali sukelti tokią aplinkos taršą, kuri

virs ekologine katastrofa ir pakenks gyvybei Žemėje.

Vienintelis išsigelbėjimas – perdirbti atliekas taip, kad jos būtų

naudingos žmonėms ir aplinkai. Kai kuriose šalyse miesto šiukšlės pradėtos

tvarkyti prieš 20 – 25 metu. Tų šalių gyventojai skatinami rinkti atliekas,

kurias galima vėl perdirbti. Jos vadinamos antrinėmis žaliavomis. Lietuvoje

be įprastinių antrinių žaliavų supirkimo punktų, dabar yra specialių

konteinerių.

Prie miestų įrengiami sąvartynai turi būti tvarkingi. Jie neturi skleisti

nemalonaus kvapo, dulkių ir turi būti įrengiami taip, kad vėjas neišpustytų

popierių bei kitų lengvų šiukšlių. Svarbu, kad būtų geras izoliacinis

sluoksnis, kuris saugotų nuo taršos tiek paviršinius, tiek ir požeminius

vandenis. Baigto naudoti tvarkingo ssąvartyno vietoje turi būti įrengiamas

parkas, skveras.

IGNALINOS ATOMINĖS ELEKTRINĖS POVEIKIS APLINKAI

Eksploatuojant bei remontuojant atominę elektrinę susidaro dideli kiekiai

radioaktyviųjų atliekų, kurios kaupiamos elektrinės saugyklose. Elektrinei

normaliai dirbant, į aplinką patenka nuo radioaktyviųjų medžiagų apvalytas

vanduo ir oras. Tarša sustiprėja remontuojant ar įvykus avarijai.

Atominės elektrinės tarnybos nuolat matuoja radioaktyviųjų medžiagų emisiją

į orą ir vandenį. Kadangi matavimams naudojama nepakankamai tobula įranga,

tai gaunami ne visiškai patikimi rezultatai.

Radioaktyviųjų medžiagų kaupimąsi Ignalinos AE poveikio zonoje taip pat

stebi pačios elektrinės tarnybos. Be to, pagal Lietuvos monitoringo

programą Ignalinos AE aplinką kontroliuoja Centrinė aplinkos tyrimų

laboratorija bei Fizikos institutas. 1993 metų pabaigoje, padedant

Švedijai, prie elektrinės pradėjo veikti dvi (viena – vyraujančių vėjų

kryptimi, kita – priešinga) automatinės gama monitoringo stotys. Jos nuolat

matuoja gama spinduliavimo intensyvumą ir reguliariai perduoda duomenis į

centrinį kompiuterį Aplinkos apsaugos departamente.

Fizikos instituto bazėje prie Drūkšių ežero veikia automatizuotos

dozimetrinių ir meteorologinių stebėjimų sistemos maketas. Čia

automatizuotai registruojamas vėjo greitis ir kryptis, oro temperatūra

dviejuose aukščiuose, nustatoma oro stabilumo klasė. Stebėjimų rezultatai

įgalina vykdyti radionuklidų plitimo ore skaičiavimus realiame laike [20].

Visos elektrinėje susidariusios dujinės radioaktyviosios atliekos išmetamos

į atmosferą pro 150 m aukščio ventiliacijos vamzdžius. Aerozolinių

radioaktyviųjų medžiagų į aplinką patenka nedaug, nes dujos pakeliui

praeina pro išlaikymo kameras ir filtrus.

Didžiausia emisijų į orą aktyvumo dalis tenka radioaktyviosioms inertinėms

dujoms (9.1 lentelė). Apie 96-97% iš Ignalinos AE išmetamų radioaktyviųjų

dujų sudaro Ar-41, kurio skilimo pusperiodžio trukmė 1.83 val. Jis

atsiranda reaktoriuje neutronams aktyvuojant ore ir aušinimo vandenyje

esantį stabilų Ar-40. Iš dalijimosi reakcijos produktų reikšmingiausias yra

Xe-133, kurio skilimo pusperiodžio trukmė – 5.2 paros. Jis sudaro apie 3%

inertinių dujų aktyvumo. Visiems kitiems ksenono ir kriptono izotopams

tenka mažiau kaip 1% bento aktyvumo.

9.1 lentelė

Ignalinos AE radioaktyvioji emisija į orą

[pic]

Inertinės dujos neįsijungia į biologines grandis ir greitai pasiskirsto

atmosferos ore. Šios dujos lemia išorinį švitinimą, todėl ir jų poveikis

gyvajai aplinkai ir žmonėms yra nedidelis. Kiti radionuklidai, patekę į

organizmą su maistu, vandeniu, oru gali būti įsisavinti ir išbūti jame ilgą

laiką. Itin dideliu radiotoksiškumu pasižymi jodo izotopai,

reikšmingiausias J-131 (skilimo pusperiodis – 8.1 paros). Pastaraisiais

metais šio nuklido Ignalinos AE išlėkove gerokai sumažėjo (9.1 lentelė).

„Ilgaamžių“ radionuklidų grupėje (9.1 lentelė) didžiausias indėlis tenka Co-

60, kurio skilimo pusperiodis 5.3 metai – iki 50% aktyvumo, ir Cs-137 (30

metų) – apie 15%. Mn-54 (312 paros), Cr-51 (28 paros), Nb-95 (45 paros)

tenka po 4-9% aktyvumo. Visi minėtieji radionuklidai, išskyrus Cs-137, yra

aktyvuoti korozijos produktai. Pastaraisiais metais elektrinei dirbant

nepilnu pajėgumu, sumažėjo ir aplinkos teršimas (9.1 lentelė).

Skystos radioaktyviosios atliekos, kurios susikaupia dirbant elektrinei,

įvairiais būdais išvalomos nuo radioaktyviųjų medžiagų. Tačiau su

nuotekomis į Drūkšių ežerą patenka radioaktyvių teršalų. Nuotekose

aptinkama dalijimosi produktų: Cs-137, Cs-134, Sr- 90 ir korozijos produktų

Co-60, Mn-54, Fe-59. 1992 metais iiš elektrinės nutekėjusių radioaktyviųjų

medžiagų bendras aktyvumas sudarė apie 22.85 GBq, iš jų 2.74 GBq Cs-137,

0.81 GBq Sr-90, 8.10 GBq Co-60, 5.72 GBq Mn-54, 0.80 GBq Fe-59. Panašiai

buvo ir 1993 metais: sausio- balandžio mėnesiais nuotekų bendras aktyvumas

buvo 1.94 GBq, (iš jų 0.27 GBq Cs-137 ir 1.17 GBq Co-60), o lapkričio mėn.

nuotekų bendras aktyvumas 0.278 GBq (0.250 GBq Co- 60).

Ignalinos atominė elektrinė atlieka aplinkos užterštumo radioaktyviosiomis

medžiagomis matavimus 30 km spinduliu aplink elektrinę, vadinamojoje

„stebimoje“ teritorijoje. Vidutinė 1990-1992 metų radionuklidų

koncentracija pažemio ore šioje teritorijoje pateikta 9.2 lentelėje. Ore

aptinkami ne tik globaliniai radionuklidai (Cs-137, Cs-134, Sr-90), bet ir

būdingi atominėms jėgainėms – Mn-54, Co-60, Zr-95, Nb-95, Fe-59. 9.2

lentelėje taip pat pateiktos didžiausios leistinos koncentracijos. 1993 m.

Fizikos instituto stotyje, esančioje 3.5 km į rytus nuo elektrinės, buvo

taip pat fiksuojama Zr-95, Nb-95 (iki 0.04-0.05 mBq/kubiniame metre) ir Mn-

54, Co-60 (atitinkamai 0.006 ir 0.005 mBq/kubiniame metre).

9.2 lentelė

Dirbtinių radionuklidų vidutinis koncentracijos Ignalinos AE „stebimoje“

teritorijos ore, mikroBq/kubiniame metre

Metai Cs-137 Cs-134 Mn-54 Co-60 Nb-95 Fe-59

1990 5.18 0.333 mažiau 0.4 mažiau 0.4 mažiau 0.4 mažiau 0.4

1991 2.29 0.148 0.104 0.055 mažiau 0.4 mažiau 0.4

1992 2.11 0.140 0.122 0.137 – –

DLK 18000000 16000000 44000000 11000000 120000000 66000000

Kaip matyti iš 9.2 lentelėje pateiktų duomenų, radionuklidų koncentracijos

ore Ignalinos poveikio zonoje yra gerokai mažesnės už didžiausias leistinas

koncentracijas.

Į orą patekę teršalai palaipsniui nusėda ant žemės

paviršiaus. Matuojant iškritų radioaktyvumą, įvertinamas radioaktyviųjų

medžiagų kaupimosi intensyvumas. Duomenys apie radioaktyvias atmosferos

iškritas Ignalinos AE stebimoje teritorijoje pateikti 9.3 lentelėje.

9.3 lentelė

Radionuklidų aktyvumas atmosferos iškritose per parą mBq/kvadratiniame

metre

Metai Cs-137 Cs-134 Sr-90 Mn-54 Co-60

1986 6 734 3 515

1987 15 1.5

1988 111 49

1989 18 33

1990 15 3.7

1991 44 – 2.2 4.1

1992 7 0.3 1.1 0.4 –

1993* 18 0.3 6.5 0.3 0.3

* – matuota Fizikos instituto bazėje.

Labai dideli Cs-137 ir Cs-134 tankiai 1986 m. buvo sąlygoti Černobylio

avarijos. Šiuo metu globalinių radionuklidų Cs-137,134, Sr-90

koncentracijos ore (9.2 lentelė) ir krituliuose atitinka fonines vertes, ir

galima manyti, kad tai nėra elektrinės veiklos produktai. Tuo tarpu Mn-54

ir Co-60 pėdsakai – akivaizdi elektrinės veiklos pasekmė.

Tiriant dirvas Ignalinos AE poveikio zonoje, iš dirbtinių nuklidų aptikti

tik Cs-137, Cs-134 ir Sr- 90. Vidutinė Cs-137 koncentracija yra 7 Bq/kg,

kitų radionuklidų dar mažiau.

Šios vertės atitinka fonines vertes ir, reikia manyti, yra branduolinio

ginklo bandymų ir Černobylio AE avarijos produktai. Ignalinos AE teršalų

dirvoje neaptikta.

Drūkšių ežeras yra natūralus Ignalinos atominės elektrinės aušintuvas. Į

ežerą patenka panaudotas vanduo iš atominės elektrinės ir iš Visagino

miesto kanalizacijos. Ignalinos AE atlieka reguliarius Drūkšių ežero

ekosistemos stebėjimus. Ežero vandens vidutinis bendras beta aktyvumas 1992

m. buvo 0.178 Bq/l. Daug didesni radioaktyvių medžiagų kiekiai susikaupė

ežero dugno nuosėdose (nuosėdos imamos „foninėse“ sstotyse). 1992 metų dugno

nuosėdų analizės rezultatai pateikti 9.4 lentelėje.

Beveik visame ežere dugno nuosėdose aptinkama ne tik globalinių Cs-137, Cs-

134 (foninės koncentracijos), bet ir elektrinės teršalų – Mn-54 ir Co-60.

9.4 lentelė

Dirbtinių radionuklidų vidutinės koncentracijos dugno nuosėdose ir

dumbliuose 1992 m., Bq/kg drėgnos masės

Cs-137 Cs-134 Mn-54 Co-60 Fe-59 Co-58 Cr-51

Drūkšių

ežero dugno

nuosėdos 5.07 0.52 0.44 1.18 0.22 0.037

Dumbliai

prie išlei-

dimo kanalo 2.1 – 18.2 11.2 38.6 5.3 61.4

Itin intensyviai radionuklidus kaupia dumbliai. Ežero dumblių izotopinė

sudėtis artima dugno nuosėdų sudėčiai. Tačiau labai dideliu aktyvumu

pasižymi dumbliai, surinkti šalia išleidimo kanalo. Pastebėta, kad šios

ežero dalies dumblių aktyvumas didėja (9.4, 9.5 lentelės).

9.5 lentelė

Drūkšių ežero dumblių bendras aktyvumas (visų radionuklidų be K-40 ir Be-7

suma), Bq/kg drėgnos masės

Metai Minima- Maksimali vertė Vidutinė vertė

li vertė prie išleidimo prie išleidimo

kanalo kanalo

1990 0.15 3.9

1991 0.18 27.2

1992 0.92 532 139

Kaip ir ankstesniais metais, Drūkšių ežero žuvyse aptinkama tik Černobylio

AE avarijos produktų – Cs-137, Sr-90, Cs-134. Šių nuklidų palaipsniui

mažėja. Vidutinė Cs-137 koncentracija žuvyse sudaro 2.7 Bq/kg. Lietuvos

higienos normos leidžia šitokius didžiausius žuvies užterštumus: 370 Bq/kg

Cs-137 ir 37 Bq/kg Sr-90.

Ypatingą problemą sudaro tritis (skilimo pusperiodis 12.3 metų). Dėl

netobulos aparatūros ir metodinių sunkumų Ignalinos AE tričio emisijos į

aplinką nematuoja. Tričio koncentracijos matavimus elektrinės aikštelės

gręžiniuose bei aplinkos objektuose atlieka Geologijos ir Fizikos

institutai. Nustatyta, kad 1993 metais H-3 koncentracija Drūkšių ežero

vandenyje buvo 6-8 Bq/l, o tai viršija globaliai pasiskirsčiusio H-3 foninę

koncentraciją (3.6-4.8 Bq/l). Liepos mėnesį Vosyliškių upelyje, kuriuo į

Drūkšių ežerą nuteka vanduo po valymo, buvo apie 61.4 Bq/l H-3. Dar

didesnės H-3 koncentracijos aptinkamos gruntiniame vandenyje. Daugiausia

tričio 1993 metais aptikta radioaktyviųjų atliekų saugyklų aplinkoje

esančių gręžinių vandenyje. Didžiausia koncentracija – apie 2.6 kBq/l.

Didžiausia leistina tričio koncentracija 148 kBq/l. Remiantis modeliniais

skaičiavimais galima tvirtinti, kad per 1993 metus į Drūkšių ežerą turėjo

nutekėti apie 1000 GBq tričio.

Iš pateiktų duomenų matyti, kad pastaraisiais metais radiacinė situacija

Ignalinos AE aplinkoje buvo normali. Ignalinos AE dirbant nepilnu pajėgumu,

sumažėjo į orą išmetamų radioaktyviųjų medžiagų, tačiau stabdant ir

remontuojant reaktorius tarša šiek tiek suintensyvėja. Išmatuotos

radionuklidų koncentracijos buvo gerokai mažesnės už didžiausius leistinus

užterštumo lygius. Ignalinos teršalų aplinkos objektuose buvo daug mažiau

negu gamtinių radionuklidų ir branduolinio ginklo bandymų bei Černobylio

avarijos produktų.

APLINKOSAUGA

Lietuvoje aplinkosauga rūpinasi :

[pic]

Jų “draugai” :

[pic]

[pic]

[pic]

[pic]

Paskutiniu metu nagrinėjamos šios temos:

2003-05-07 Nemuno dviračių trasa

2003-04-22 Lietuvos žaliųjų judėjimo 2002 m. veiklos ataskaita

Lietuvos žaliųjų judėjimo darbai, projektai, akcijos ir programos 2002

metais

2003-04-19 Susipažinkime – Žemės draugai

Lietuvos Žaliųjų Judėjimas priklauso keletui tarptautinių aplinkosauginių

organizacijų. Viena jų – Tarptautinė Žemės draugų organizacija (FoEI –

Friends of Earth International), kurios pagrindinis šūkis – “Žemės diena

kasdien”.

2003-04-18 Milijardai subalansuotai plėtrai ? Ką galime daryti geriau. ES

paramos narystei fondų naudojimo pamokos”

Lietuvos žalieji su kolegomis iš 88 ES narystės siekiančių šalių pabandė

pažvelgti iš visuomenės dalyvavimo ir viešųjų interesų atstovavimo pusės

bei ivertinti pirminę patirtį susidūrus su Europos Sąjungos paramos

narystei fondais (ISPA, SAPARD, PHARE). Aišku, mus labiausiai domino

aplinkosauginiai klausimai, fondų veiklos skaidrumas, visuomenės galimybės

dalyvauti sprendimų priėmime. Mes visai nesidomėjome, kaip NVO galetų iš

šitų fondų gauti finansavimą savo veiklai.

2003-04-14 Laiko virsmas laikmečių kryžkelėje

Žemės dienos išvakarėse vienuolikmetis sūnus paprašė patikrinti rašinėlį,

kurį jis parašė istorijos pamokai. Štai tas rašinėlis:

2003-04-03 Interviu su Aplinkos ministru A. Kundrotu apie hidroelektrinių

statybos apribojimus

Jau ne vienerius metus vyksta gana aštrios diskusijos dėl hidroelektrinių

statybos, t. y. dėl jų naudos ūkiui ir žalos aplinkai. Hidroenergetikai

tvirtina, kad jokios žalos gamtai hidroelektrinės nedaro, nes jos neteršia

oro, joms nereikia brangaus kuro, o užtvankos ir tvenkiniai netgi pagyvina

kraštovaizdį. Apie tai su Aplinkos ministru Arūnu Kundrotu kalbėjosi

„Žaliosios Lietuvos“ žurnalistas Tautvydas Trumpa.

2003-04-03 Natūrali upė – neįkainojama vertybė

Upės – tai žemės kraujagyslės, be kurių ji negali gyventi. Visi gerai

žinome ir jaučiame, kiek gyvybės aplinkai suteikia natūralus vingiuotas

upelis, ir kaip nykiai atrodo tiesių griovių išraižytas laukas. Vien dėl

šios priežasties neturime teisės aukoti likusių natūralių Lietuvos upių

hidroelektrinių statybai.

2003-03-29 Prasidėjęs žolės deginimas – barbariškas nusikaltimas

2003-03-17 Pilaitės gyventojai – įstatymų ir valdininkų paspęstuose

spąstuose

Suįžūlėję Vilniaus m. savivaldybės politikai ir valdininkai, pamynę mūsų

viltis išsaugoti greta augantį pušyną, toliau brandina savo barbariškus

planus užgrobti iir iškirsti Pilaitės mišką. Kantrybė ir gera valia senka,

nes valdininkų kabinetų durų varstymas neatneša laukiamų rezultatų.

2003-03-06 Pagrindinė susitikimo Maskvoje tema – naftos gavybos Baltijos

jūroje ekologinė sauga

„Lietuva nuosekliai laikosi nuostatos, kad klausimas dėl naftos gavybos

Baltijos jūroje šalia UNESCO globojamo Pasaulio paveldo objekto – Kuršių

nerijos, kuri priklauso dviem šalims, Rusijai ir Lietuvai, turi būti

svarstomas itin atidžiai ir išsamiai“, – sakė mūsų šalies delegacijos

vadovas, Aplinkos ministerijos sekretorius Emilis Gustainis per susitikimą

su Rusijos aplinkosaugos institucijų vadovais ir verslo atstovais.

2003-02-11 Pilaitės miškai, golfas ir korupcija

2003-02-11 Sociologinis tyrimas

Tyrimas atliktas Lietuvos Žaliųjų Judėjimo užsakymu 2002 gruodžio – 2003

vasario mėnesiais.Šiuo tyrimu siekiama sužinoti Vilniaus miesto Pilaitės

mikrorajono gyventojų nuomonę tam tikrais su aplinkosaugos sritimi

susijusiais klausimais.

2003-02-04 Europos Komisija parems Lietuvos pastangas apsaugoti Kuršių

neriją nuo ekologinio pavojaus

Aplinkos ministerija gavo Europos Komisijos Aplinkosaugos generalinio

direktorato atsakymą į savo kreipimąsi dėl naftos gavybos telkinyje D-6,

kuris priklauso Rusijos Federacijai, keliamo pavojaus Baltijos jūrai ir

Kuršių nerijai.

2003-01-15 Naftos verslovė netoli Nidos – ekologinės rizikos zona

Rusijos naftos kompanija „LUKOIL“ ruošiasi įgyvendinti savo naftos gavybos

planus Baltijos jūros pietrytinėje dalyje netoli Nidos. Rusijos Federacijai

priklausantis naftos telkinys Kravcovskoje (D-6) yra prie pat Lietuvos

sienos ties Kuršių nerija. Nors, „LUKOIL“ tvirtinimu, šio telkinio

eksploatavimo projektas atitinka visus ekologinio saugumo reikalavimus, jis

tebekelia pagrįstų abejonių ne tik Lietuvos, bet ir tarptautiniams

ekspertams. Ekologiškai nesaugi naftos gavyba pažeistų mūsų šalies

interesus.