Vaistingieji augalai

Vaistingieji augalai mūsų sveikatai ir grožiui

Pirmoji žmogaus vaistinė buvo miškas ir pieva.

Gamta – neišsenkamas natūralių vaistų šaltinis. Jau gilioje senovėje mūsų protėviai atkreipė dėmesį į daugelio augalų maistines ir vaistines savybes. Ir šiandien niekas neabejoja, kad sergant įvairiomis ligomis, vartoti vaistinius augalus yra naudinga. Vis dažniau ne tik ligoniai, bet ir gydytojai pirmenybę teikia vaistiniams augalams. Jie kaip vaistai pranašesni už daugelį sintetinių preparatų, nes dauguma jų nenuodingi, retai sukelia šalutinių nepageidaujamų reiškinių, ir daugelis iš jų turi biologiškai aktyvių ggamtinių medžiagų kompleksą. Apie 40% visų vaistų, kuriuos leista vartoti medicinos praktikoje, gaminama iš augalinės žaliavos, o vaistų, vartojamų širdies ir kraujagyslių ligoms gydyti, pagrindą (iki 80%) sudaro augalinės kilmės medžiagos. Be to, iš vaistinės žaliavos gaminama dauguma vidurius laisvinančių, atsikosėjimą lengvinančių, raminančių, hipotenzinių vaistų.

Sveikatai atstatyti ir palaikyti reikalingas maistas iš gyvų organinių elementų, kurių yra šviežiose daržovėse, vaisiuose ir jų sėklose. Gamta apdovanojo žmogaus organizmą įgimta didžiule ištverme. Kai mes valgome tai, kas kenkia mums arba nesuderiname su mūsų oorganizmo poreikiais, mes kenčiame. Tuomet mūsų organizmas perspėja mus skausmo arba spazmų pavidalu, ir pamažu gali formuotis kuri nors liga.

Virškinimo traktui suvirškinti kietą maistą reikia daug laiko,kol jo maistingąsias medžiagas įsisavina organizmo ląstelės ir audiniai. Todėl rekomenduojama gerti sultis ir vvalgyti žalią augalinį maistą. Daržovių, vaisių ir uogų sultys yra svarbiausi mūsų organizmo kūrėjai ir atstatytojai. Jose yra visos žmogaus organizmui reikalingos amino rūgštys, mineralinės druskos, fermentai, vitaminai. Dar Avicena aprašė daugiau kaip 40 rūšių vaisių, daržovių ir laukinių augalų sulčių. Jis teigė, kad šviežios sultys naudingesnės organizmui negu antpilas arba nuoviras, paruoštos iš augalų.

Sultyse yra iki 90% „gyvojo vandens“, kuriame yra ištirpusios augalinių ląstelių biologiškai aktyvios medžiagos. Sultys greit rezorbuojasi ir dalyvauja medžiagų apykaitoje, greičiau iš organizmo pašalinamos toksinės medžiagos. Sultys padeda organizmui prisitaikyti prie nepalankių aplinkos sąlygų. Ypač turtingos šaltalankių, morkų, burokėlių, obuolių, vynuogių, agrastų sultys. Jose esti daug pektinų, kurie absorbuoja žarnyne esančias puvimo bei rūgimo medžiagas.

Sultyse esančios mineralinės medžiagos, vitaminai pagerina medžiagų apykaitos procesus, padidina organizmo aatsparumą, darbingumą.

Norint gerti „pilnavertes“ sultis, svarbu, kad daržovių ir vaisių ląsteliena būtų gerai ištrinta. Tik tada svarbiausi elementai išsiskiria iš ląstelienos. Sultis, kaip organišką gyvą maistą, žmogaus organizmas įsisavina labai sparčiai. Jos nuostabiai atstato organizmą, papildo jį trūkstamais elementais. Sulčių galima gerti tiek kiek norisi. Norint pasiekti apčiuopiamų rezultatų, reikia gerti mažiausiai 600 gramų per dieną.

Augalai, imdami neorganines maisto medžiagas iš oro, vandens paverčia jas gyvais organiniais elementais. Esmingiausi ir stipriausi šio proceso veiksniai yra enzimai ir gyvybiškai būtini saulės sspinduliai, gaminantys chlorofilą.

Chlorofilo molekulę sudaro anglies, vandenilio, azoto ir deguonies atomai aplink vieną magnio atomą. Įdomu palyginti tokį atomų išsidėstymą su hemoglobinu mūsų kraujo raudonuosiuose kūneliuose, kurių elementų atomai panašiai išsidėstę aplink vieną geležies atomą. Šioje analogijoje randame vieną iš paslapčių, paaiškinančių, kodėl chlorofilas toks vertingas žmogaus organizmui. Griežti vegetarai, kurie nevalgo grūdinių ir krakmolų, bet geria daug šviežių sulčių, yra sveikesni, gyvena žymiai ilgiau, neserga, palyginti su žmonėmis, kurie daugiausiai maitinasi virtu maistu, mažai arba visiškai nevalgo žalių daržovių bei negeria sulčių.

Liucerna – vienas iš tų augalų, kuris turi daug chlorofilo. Valgydamas luicerną, žmogus iki gilios senatvės yra sveikas, stiprus bei energingas, o organizmo atsparumas infekcijoms – fenomenalus.

Šviežios liucernos sultys labai aitrios, todėl jas geriausiai gerti su morkų sultimis. Tokia sulčių kombinacija gerai padeda sergant daugeliu kraujagyslių ligų bei sutrikus širdies veiklai.

Chlorofilas labai padeda pakitus kvėpavimo sistemai, ypač plaučiams.

Griežti vegetarai neserga minėtomis ligomis. Žmonės, valgantys žalią augalinį maistą, net senyvo amžiaus, išvengia įvairių ligų be chirurgo bei vaistų.

Šparagų sultys turi daug alkaloido – asparagino. Kai šparagai verdami ar konservuojami, šis alkaloidas išnyksta. Šparagų sultys – labai efektyvi šlapimą varanti priemonė, ypač su morkų sultimis, sergant mažakraujyste, inkstų ligomis, nesveikoms liaukoms atstatyti. Kadangi šparagų sultys padeda ardyti oksalo rūgšties kristalus iinkstuose ir raumenyse, jos naudingos sergant reumatu, neuritu.

Reumatą sukelia galutiniai maisto virškinimo produktai, kai vartojama mėsa ir jos produktai, o šie sudaro daug šlapimo, kurio dalis kaupiasi raumenyse. Nuolat vartojant gyvulinius baltymus, perkraunami inkstai bei kiti šalinimo organai, todėl vis mažiau šlapimo rūgšties pašalinama iš organizmo, vadinasi, daugiau jo įsiurbia raumenys. Viso to pasekmė yra reumatas.

Gyvulinių baltymų perteklius – viena iš prostatos liaukų susirgimo priežasčių. Šiuo atveju šparagų sultys kartu su morkų, burokėlių ir agurkų sultimis gerai padeda ją gydyti.

Burokėlių sultys turi didžiausią reikšmę raudoniesiems kraujo kūneliams susidaryti ir kraujo sudėčiai gerinti. Moterims jos ypač naudingos, jei geriamos kasdien po 0.5 l sumaišius su morkų sultimis.

Grynos burokėlių sultys, išgėrus didesnį kiekį, gali sukelti galvos svaigimą, šleikštulį. Patirtis parodė, jog iš pradžių geriau gerti mišinį, kuriame daugiau yra morkų sulčių, o paskui palaipsniui didinti burokėlių sulčių kiekį, kol organizmas prisitaikys prie jų valomojo poveikio.

Sutrikus menstruacijoms, burokėlių sultys ypač naudingos. Tuo laikotarpiu jas reikia gerti po 50-100 g 2-3 kartus per dieną. Klimakteriniu laikotarpiu tokia procedūra duoda žymiai daugiau naudos negu vaistai.

Raudonuosiuose burokėliuose yra labai daug geros kokybės geležies. Juose yra daugiau kaip 50% natrio ir tik 5% kalcio. Tas santykis padeda išlaikyti kalcio tirpumą, o tai ypač svarbu, nes vartojant virtą mmaistą, kraujagyslėse susikaupia neorganinio kalcio. Dėl to išsiplečia ar sukietėja venos, sutirštėja kraujas. Tai sukelia aukštą kraujo spaudimą ar kitaip sutrikdo širdies veiklą. Kalis, esantis raudonuosiuose burokėliuose, užtikrina bendrą visų organizmo fiziologinių jėgų veikimą, chloras, kurio yra 8%, puiki priemonė, valanti kepenis, inkstus, tulžies pūslę, chloras taip pat skatina limfos veikimą visame kūne.

Sumaišytos morkų ir burokėlių sultys turi daug fosforo, sieros, kalio ir kitų šarminių elementų. Visa tai, kartu su dideliu kiekiu vitamino „A“, yra geriausias natūralus kraujo ląstelių, ypač raudonųjų kraujo kūnelių, statytojas.

Morkų, burokėlių ir agurkų mišinys yra viena puikiausių priemonių tulžies pūslei, kepenims, inkstams, prostatos, kitoms lytinėms liaukoms valyti bei gydyti.

Akmenys ir smėlis tulžies pūslėje bei inkstuose kaupiasi organizmui nepajėgiant išvalyti susikaupusio neorganinio kalcio, kuris atsiranda vartojant koncentruotus krakmolus bei cukrų.

Jokie koncentruotų grūdų ar miltų produktai negali visiškai panaudoti ląstelėms bei audiniams atstatyti, ypač jeigu ugnis iš jų atėmė gyvybinę jėgą.

Gyvas organinis kalcis reikalingas visam organizmui. O toks kalcis gali būti gautas tik iš šviežių, žalių vaisių ir daržovių bei jų sulčių. Toks kalcis praeina per kepenis ir visiškai įsisavinamas. Kalcis, kurio yra visuose koncentruotuose krakmoluose ir cukruje, – neorganinis ir netirpus vandenyje, todėl yra svetimas elementas, ir atsiradus galimybei, pašalinamas iš organizmo. Neorganinį kalcį gali išmesti tulžies

srovė, nešanti jį į pūslę. Kita, patogi kalcio kaupimosi vieta – pilvo ertmė. Tai sukelia auglius, o išeinamojoje žarnoje – hemorojų. Neorganinio kalcio atomai pasiekia ir inkstus.

Pastoviai valgant duoną, kruopas bei miltų produktus, palaipsniui susikaupia neorganinis kalcis – organuose susidaro akmenys bei smėlis.

Bandymais įrodyta, jog šalinti šiuos darinius chirurginiu būdu nereikalinga.

Geriant citrinos sultis, sumaišytas su 1/2 stiklinės karšto vandens, kelis kartus per dieną ir pusę stiklinės morkų, burokėlių bei agurkų sulčių 3-4 kartus per dieną, smėlis bei akmenys gali išnykti pper kelias dienas ar savaites.

Kopūstų sultys padeda gydyti dvylikapirštės žarnos opas. Kopūstų sultys turi puikių valomųjų ir svorį mažinančių savybių. Vertingiausia kopūstų savybė yra didelis kiekis sieros bei chloro ir gana aukštas procentas jodo. Sieros ir chloro junginys valo skrandžio ir žarnyno gleivinę, bet tik tada, kai kopūstų sultys geriamos žalios, be druskos.

Jei išgėrus kopūstų sulčių atsiranda daug dujų ar jaučiamas kitoks sutrikimas, dėl to gali būti kalta fizinė organizmo toksinė būklė. Tokiu atveju prieš geriant didelį kiekį šių sulčių, rrekomenduojama išvalyti žarnyną.

Morkų ir kopūstų sulčių mišinys yra puikus vitamino C šaltinis ir apsivalymo priemonė, ypač esant dantų infekcijai.

Kopūstus verdant nyksta enzimai, vitaminai, mineralai ir druskos. Penkiasdešimt kilogramų virtų kopūstų negali duoti tiek gyvojo organinio maisto, kiek organizmas gali įsisavinti iiš 300 g žalių kopūstų sulčių.

Kopūstų sultys labai efektyvios gydant auglius ir vidurių užkietėjimą.

Žalių morkų sultys. Tai pagrindinis vitamino „A“ šaltinis; jose taip pat yra daug vitaminų B, C, D, E, K. Morkų sultys gerina apetitą, virškinimą ir dantų struktūrą. Morkų sultys yra natūralus tirpiklis sergant opomis ir vėžiu, didina pasipriešinimą infekcijoms. Šios sultys apsaugo nervų sistemą ir labai padidina energiją ir jėgą.

Iš šviežių, geros kokybės morkų, tinkamai išspaudus sultis, jose yra labai daug gyvų organinių šarminių elementų – natrio ir kalio, daug kalcio, magnio ir geležies, o gyvi organiniai elementai – P, S, Si ir Cl – puikiai derinasi su visais išvardintais elementais.

Kaip kovos prieš opos ir vėžio susirgimus priemonė žalios morkų sultys yra mūsų amžiaus stebuklas, tačiau reikia, kkad jos būtų teisingai paruoštos (gerai išspaustos iš ląstelienos). Maisto, kuriame yra koncentruoto cukraus, krakmolo, miltų, reikia visiškai atsisakyti.

Kartais išgėrus daug morkų sulčių prasideda apsivalymo reakcija ir pasireiškia šioks toks sutrikimas. Tai yra visiškai normalu ir rodo, jog organizmas pradėjo valytis ir kad morkų sultys yra reikalingiausia tam tikslui priemonė.

Morkų sultys yra geriausias organinis vanduo ir toks maistas, kurio organizmo pusalkanėms ląstelėms ir audiniams ypač reikia. Sultys – geriausiais maistas.

Šviežios morkų sultys labai efektyviai padeda gydyti opas ir vėžį. Audiniai, nnusilpę nuo ląstelių bado ir vadinami opomis, vėžiniais dariniais, gali būti grąžinti į sveikesnę būseną vartojant morkų sultis kaip pagrindinį maistą. Papildyti jį galima kruopščiai parinktu ir paruoštu žaliu augaliniu maistu.

Vėžinių susirgimų priežastis – trūkumas gyvų organinių atomų mūsų maiste. Tad norint būti sveikam reikia vartoti daug ir įvairių žalių daržovių bei vaisių sulčių. Daržovių sultys yra medžiaga organizmui, o vaisių sultys išvalo organizmą nuo irimo produktų ir toksinų. Pirmieji turi daug baltymų, o pastarieji – angliavandenių. Valydami organizmą žarnyno praplovimu bei vartodami žalią augalinį maistą ir kasdien žalias, šviežias daržovių sultis, mes atsikratysime visų ligų.

Salierų sultys. Vertingiausia šių sulčių savybė ta, kad jose yra daug gyvo, biologiškai aktyvaus organinio natrio. Žaliuose salieruose yra keturgubai daugiau organinio natrio negu kalcio. Todėl jos yra vienos naudingiausių sulčių tiems žmonėms, kurie pastoviai vartoja koncentruotą cukrų ir krakmolus. Duona, sausainiai, tortas, pyragaičiai iš miltų, priklauso koncentruotų krakmolų grupei, taip pat maistas, turintis bet kokios rūšies cukraus (įskaitant saldainius, nealkoholinius gėrimus, ledus ir t.t.) priklauso koncentruotų angliavandenių grupei.

Toks maistas ardo organizmą, sukelia mitybos nepakankamumą, o paskui ir daugybę ligų.

Tvankų, karštą orą lengviau ištverti išgėrus taurelę šviežių salierų sulčių rytą ir tiek pat dieną tarp valgių. Tai normalizuoja kūno temperatūrą, gerina savijautą.

Salierų sulčių mišinys su kkitomis sultimis labai naudingas avitaminozės atveju.

Salierai turi daug magnio ir geležies, o toks derinys labai naudingas kaip maistas kraujo ląstelėms.

Agurkų sultys – natūrali šlapimo varymo priemonė, tačiau turi ir daug kitų vertingų savybių. Turėdamos daug silicio ir sieros, jos gerina plaukų augimą. Gerti agurkų sultis kartu su morkų sultimis labai naudinga sergant reumatu, nes tokios ligos – šlapimo rūgšties užlaikymo organizme pasekmė.

Agurkų sultys stiprina dantis ir dantenas, padeda išvengti nagų lūžinėjimo ir plaukų slinkimo.

Cikorijų sultys labai reikalingos akies optinei sistemai. Įpylę į cukorijų sultis morkų, petražolių ir salierų sulčių, pamaitiname regėjimo nervą ir akies raumenų sistemą. 200-250 g tokių sulčių mišinio kasdien dažnai atstato regėjimą iki normalaus per kelis mėnesius ir daugeliu atvejų nebereikia akinių.

Salotų sultyse yra daug naudingų medžiagų. Jose gausu geležies ir magnio. Kepenys ir blužnis kaupia geležį, kurią organizmas naudoja greičiau susidaryti raudoniesiems kraujo kūneliams, kai netenkame daug kraujo. Be to geležies atsargos kepenyse aprūpina mineraliniais elementais bet kurią organizmo dalį kritiniais atvejais, pavyzdžiui, esant kraujospūdžiui, taip pat tuomet, kai maiste nėra pakankamai organinės geležies.

Salotose esantis magnis atgaivina raumenų audinius, smegenis ir nervus. Magnio organinės jėdos yra statybinė medžiaga ląstelėms, daugiausia nervų sistemos ir plaučių audiniams. Jos skatina normalią kraujo apytaką, be kurios neįmanoma sveika medžiagų apykaita.

Salotose yyra daugiau kaip 38% K, 15% Ca, 5% Fe, 6% Mg, 9% P, kuris yra vienas pagrindinių smegenų sudėtinių elementų ir daug sieros. Ši įeina į hemoglobino sudėtį. ir atlieka oksidatoriaus vaidmenį. Daugelis nervų ligų atsiranda patekus į organizmą neorganinio P ir S, pavyzdžiui, vartojant daug mėsos ir kruopų.

Salotų sultims gauti geriausiai tinka tamsiai žalios spalvos lapai. Jie turi daugiau Chlorofilo ir kitų svarbių elementų.

Petražolių sultys geriamos sumaišytos su morkų, salotų, špinatų, salierų sultimis.

Žalios, šviežios petražolių sultys turi savybių, reikalingų deguonies apytakai ir normaliai antinksčių bei skydliaukės veiklai. Jose esantys elementai taip išsidėstę, kad padeda stiprinti kraujagysles, ypač kapiliarus ir arterijas. Šios sultys padeda gydyti šlapimo, lytinį traktą ir pašalinti akmenis iš inkstų ir šlapimo pūslės, padeda sergant nefritu.

Petražolių sultys padeda sutrikusiai regėjimo nervo sistemai. Geriant petražolių sultys sumaišomos su morkų ir salierų sultimis.

Bulvių sultys labai naudingos odos dėmėms pašalinti. Tai skatina bulvėse esantys S, P, ir Cl. Bet šios medžiagos vertingos tik nevirtose bulvėse. Jos labai gerai išvalo organizmą ir ypač daug naudos duoda geriant sumaišius su morkų sultimis. Sumaišius bulvių su morkų ir salierų sultimis labai padeda įveikti virškinimo sutrikimus, nervų ligas.

Špinatai labai naudingi virškinimo traktui, tai puiki priemonė žarnyno traktui išvalyti ir jo veiklai atstatyti. Špinatai gerai

veikia dantis bei dantenas.

Pomidorų sultys turi daug natrio, kalcio, kalio, magnio, citrinų, obuolių ir oksalo rūgščių. Visos šios rūgštys yra vertingos ir reikalingos su sąlyga, kad jos organinės.

Labai svarbu atminti, jog natūralus maistas – sultys – sukelia viso organizmo apsivalymą. Todėl gali prasidėti skausmai toje kūno dalyje, kur vyksta apsivalymas. Tai rodo, kad apsivalymas vyksta sparčiai ir greitai atsistatys sveikata.

Parinkdami sultis bei jų mišinius specifinėms ligoms gydyti, turime ištirti šios ligos priežastį, kad galėtumėm ją pašalinti. Pavyzdžiui, sergant artritu, išsiaiškiname, jjog jį sukelia nuolatinis nervų sutrikimas. Dėl to sąnarių kremzlėse kaupiasi neorganinis kalcis. Kadangi pažeistos kremzlės yra kaip magnetas neorganinio kalcio atomams, tai iš kraujo kalcis kaupiasi būtent ten, užuot rinkęsis kitose kūno vietose. Sergant artritu, neorganinio kalcio atomai sukietina kremzles ir raiščius, o esant hemorojui, jie sudaro sukrešėjusį kraujo fibriną.

Jeigu jau prasidėjo artritas, jis palaipsniui progresuoja ir galų gale gali deformuotis kaulai. Vienas aktyviausių elementų, padedančių ištirpinti šį neorganinį kalcį yra organinė silicio rūgštis. Kasdien išgeriant po puslitrį ar ddaugiau šviežių greipfrutų sulčių, ši svetimkūnė medžiaga ištirpsta.

Tirpstant kalciui ir atstatant kremzlėms bei sąnariams būna skausmų.

Tačiau neorganinio kalcio ištirpimas yra tik pirmas žingsnis į palaipsnišką atsistatymą, be to absoliučiai reikia panaikinti neigiamas emocijas (pyktį, pavydą, neapykantą, baimę).

Kad pašalintume neorganinį kalcį iiš organizmo, kasdien reikia išgerti pusę litro salierų sulčių. Jose esantis labai didelis procentas natrio padeda išlaikyti ištirpusį kalcį. Kraujo srautas ir limfa nuneša šias atliekas į storąją žarną, o kad palengvėtų šio organo veikimas, reikia gerti po pusę litro morkų ir špinatų sulčių kasdien. Šis sulčių mišinys maitina storosios ir plonųjų žarnų nervus bei raumenis.

Kasdien išgeriamas puslitris morkų ir salierų sulčių, padeda atstatyti kremzles ir sąnarius, o vėliau jie normalizuojasi. Šie procesai paprastai skausmingi, bet sveikatos labui verta iškentėti laikinus nemalonumus.

Vaistai, vakcinos, elektra ir daugybė kitų priemonių nėra naudingos. Numalšinti skausmai nereiškia, jog pašalinta ligos priežastis.

Kol vartojamos šviežios daržovės bei jų sultys, rezultatų pasiekiama greičiau ir efektyviau. Žinoma su sąlyga, kad bus pašalinamos visos neigiamos emocijos.

Ligos ir receptai

Adenoidai – rryklės audinių, migdolinių liaukų ir adenoidų uždegimas, kylantis, kai organizme susikaupia pernelyg daug gleivių ir irimo produktų žarnyne. Taip atsitinka vartojant karvės pieną ir be saiko valgant maistą, turintį krakmolo ir cukraus. Geriamos morkų ir špinatų sultys.

Alergija – fizinis krenkštimas ar dirginimas atsiranda, kai organizme susilaiko šlakai. Todėl vartojant atitinkamą maistą, jis sužadina susikaupusius organizme toksinus. Pavyzdžiui, alergija braškėms reiškia, jog šios uogos gali pažadinti organizme esančius nuodus. Geriamos morkų ir špinatų sultys bei bulvių, burokėlių ir agurkų sultis.

Angina – ggerklės uždegimas prasideda, kai organizme susikaupia daug irimo produktų ir maisto atliekų. Kai atsiranda pūlinys, vadinasi, atliekos susikaupė migdolinės liaukos srityje. Šiuo atveju gerai padeda detoksikacija. Geriamos morkų, salierų, petražolių ir špinatų sultys; morkų burokėlių ir agurkų sultys; morkų, špinatų sultys.

Anemija – raudonųjų kraujo kūnelių trūkumą sukelia įprotis vartoti maistą, kuriame kalio ir kitų medžiagų atomai neturi gyvybės, kaip antai: konservai, krakmolai ir pasterizuotas pienas. Kurį laiką buvo manoma, kad išeitis iš tokios padėties yra kepenų ekstraktas, bet paaiškėjo, jog šis produktas kenkia inkstams, ir ligoniai anksčiau ar vėliau įgyja ligą – ūmų nefritą. Geriama: morkų; morkų, špinatų ir saldžiųjų liepų; morkų, salierų, petražolių ir špinatų sultys, bei morkų, burokėlių ir salūrų; morkų, burokėlių ir agurkų sultys.

Anurija (apsunkintas šlapinimasis): Ją dažnai sukelia neorganinės oksalo rūgšties kristalai, atsiradę inkstuose ar šlapimo pūslėje. Geriama: morkų, burokėlių ir agurkų; morkų, salierų ir petražolių; morkų, burokėlių ir kokoso riešutų sultys.

Apopleksija (paralyžius): paralyžių sukelia kraujo spaudimas smegenyse, atsiradęs dėl kraujagyslių užteršimo: dėl neorganinio kalcio, kuris atsiranda be saiko vartojant krakmolus ir koncentruotą maistą ilgus metus. Viena pagrindinių priežasčių – apatinėje žarnyno dalyje kaupiasi ir išsiskiria toksinai. Valomosios klizmos ir griežtas žalais augalinis maistas kasdien išgeriant du ir daugiau litrų sulčių duos labai daug naudos. Geriama: mmorkų ir špinatų sultys; morkų, špinatų, ropių ir pipirnės sultys bei morkų, salierų, petražolių ir špinatų sultys.

Apendicitas: aklosios žarnos uždegimas prasideda storojoje žarnoje susikaupus labai daug atliekų. Akloji žarna yra liauka, gaminanti sekreciją, kuri neutralizuoja storojoje žarnoje puvimą ir bakterijų patogeninį veikimą. Tai gali turėti neigiamą įtaką plonosioms žarnoms. Akloji žarna yra apsauginė liauka. Norint išvengti beprasmiškos operacijos, gerų rezultatų galima pasiekti didžiosiomis klizmomis (su 15-20 minučių pertraukomis), kurios pašalina šlakus. Vadinasi, tuo pačiu metu pašalinamas ir pavojus bei skausmas. Geriama: morkų, salierų, petražolių ir špinatų; morkų, burokėlių ir agurkų sultys.

Arterijos, arteriosklerozė ir t.t. Kai maiste trūksta organinio ir per daug neorganinio kalcio, kraujagyslės praranda elastingumą, o kraujas kreša venose. Neorganinis kalcis elastingas kraujagyslių sieneles paverčia kietais vamzdeliais. Tik pati gamta gali išgydyti šią ligą su sąlyga, jei aktyviai veiks pats ligonis. Geriama: morkų ir špinatų; morkų, salierų, petražolių ir špinatų; salierų, salotų ir špinatų; morkų, burokėlių ir salierų; bei morkų, salotų ir špinatų sultys.

Astma – labai apsunkintas kvėpavimas susikaupus gleivėms bronchų takuose. Ligoniai, neignoruojantys GAMTOS dėsnių, be didelio vargo atsisako maisto ir gėrimų, nuo kurių susidaro gleivės. Net visiškai išsigydęs nuo astmos, ligonis gali vėl ja susirgti, jei vartos daug baltos duonos, pieno bei jo produktų. Beveik kiekvienas konservuotas aangliavandenių turintis maistas ir pieno produktai (varškė, sūris ir t.t.) gali sukelti astmą. Astmos priežastis – gleivės. Geriama: morkų ir špinatų sultys, bei vienos citrinos sultis sumaišyti su keturiomis uncijomis sutrintų krienų.

Astigmatizmas – šia liga susergama, kai akies optinės sistemos maitinimui pritrūksta organinių atomų, kai susikaupia šlakų organuose, kurie tiesiogiai veikia akis.

Bronchitas – Bronchų vamzdelių uždegimas, kai organizme susikaupia daug gleivių. Taip organizmas mus įspėja. Kai toks įspėjimas ignoruojamas, organizmas gali pakelti temperatūrą šiam šlakui pašalinti. Jei ir toliau nepaisysime šio įspėjimo ir nesiruošime valyti savo organizmo, tai gamta apleis mus mikrobais ir bakterijomis, kurie pradės valymą. Tai sukels dar didesnius negalavimus: persišaldymą, gripą ar plaučių uždegimą. Įdomu stebėti, kaip greitai tokie ligoniai sveiksta, praplovus žarnyną klizmomis, ar atlikus detoksikaciją. Gerti morkų ir špinatų, morkų ir pienių; morkų, morkų ir ridikėlių sultis.

Cistitas – šlapimo pūslės uždegimas. Geriamos morkų, burokėlių ir agurkų, morkų ir špinatų, morkų, salierų ir petražolių sultys.

Egzema – odos uždegimas dėl didelio rūgštingumo limfinėse liaukose. Be to, atliekos šalinamos per odos poras, užuot per inkstus ir žarnyną. Geriamos morkų, burokėlių ir agurkų, morkų ir špinatų, morkų, salierų ir petražolių sultys.

Encefalitas – galvos smegenų uždegimas sutrikus nervų sistemai. Daugkartinės klizmos, 60 g petražolių 3 kartus per dieną, taip pat

morkų, burokėlių ir agurkų, morkų, salierų ir petražolių sultys.

Galvos skausmas – organizmas įspėja, jog jį reikia kruopščiai išvalyti, atstatyti normalią kraujo sudėtį ir likviduoti per didelį jo spaudimą galvos srityje. Geriamos morkų, salierų, petražolių ir špinatų, morkų, burokėlių, agurkų; morkų ir špinatų sultys.

Gastritas – sutrikimas dėl per didelio dujų kiekio, atsirandančio maitinantis neteisingai suderintu maistu. Visi miltų gaminiai, kruopos ir cukrus gali sukelti gastritą, o svaigalai tai atlieka greičiau, negu bet kuris iš šių minėtų produktų, karšti padažai, turintys karčiųjų ppipirų, garstyčių, acto, taipogi sukelia gastritą. Žalias, augalinis maistas, labai smulkiai supjaustytas ar permaltas mėsmale, yra žymiai naudingesnis negu virtas. Reikia gerti morkų, špinatų, morkų, burokėlių ir agurkų sultis.

Geltligė: Ligos priežastis – kepenų perkrovimas, tuomet tulžį limfinė sistema šalina per odos poras. Geriama: morkų ir špinatų, morkų, burokėlių ir agurkų, morkų sultys.

Gripas – juo susergama, kai organizme susikaupia labai daug maisto atliekų ir apykaitos produktų. Patogeninėms bakterijoms tai geras maistas ir terpė daugintis. Jos daugiausiai veikia kvėpavimo organus. Pakyla temperatūra, nnusilpsta nervų sistema ir visas organizmas. Geriama: vienos citrinos sultis sumaišyti su 4 uncijomis sutrintų krienų, taip pat morkų ir špinatų sultys.

Gūžys (Bazadovo liga) – kai maiste trūksta organinio maisto, padidėja skydliaukė. Vartoti cheminius jodo preparatus kenksminga organizmui, nes jie yyra neorganiniai ir gali anksčiau ar vėliau pažeisti audinius. Geriausias organinis jodas yra jūrų dumbliuose ir jūrų kopūstuose. Gerti morkų ir špinatų, morkų ir petražolių sultis.

Hemorojus – Kai maistui vartojama per daug duonos, kruopų ir kitų produktų, turinčių krakmolo. Tiesiosios žarnos apatinės dalies kraujagyslių negyvuose galuose ima krešėti kraujo fibrinas. Gerti: morkų ir špinatų, morkų, špinatų, ropių ir pipirnės sultis.

Hipertonija – tai kraujagyslių užteršimo pasekmė. Pagrindinė aukšto spaudimo priežastis, kaip parodė tyrimai, yra valgomas konservuotas ir virtas maistas. Gerti: morkų, salotų, petražolių ir špinatų; morkų, burokėlių, agurkų ir špinatų sultis.

Inkstų ligos – Didelis šlapimo rūgšties susikaupimas. Atsiranda blogai ir nepakankamai pašalinant iš organizmo mėsos produktų irimo atliekas. Pagrindinis inkstų ligų sukėlėjas taip pat yra alus, vynai, likeriai. Gerti: morkų, burokėlių iir agurkų; morkų ir špinatų; morkų, salierų ir petražolių sultis.

Inkstų akmenys – Sukelia neorganinės medžiagos, daugiausiai kalcis, esantis koncentruotuose krakmoluose. Vartoti citrinas (viena citrina karšto vandens stiklinėje), morkų, burokėlių ir agurkų; morkų ir špinatų sultis.

Ketarditas – ant akies lęšio atsiranda neskaidri plėvelė (valktis), kai maiste trūksta organinių elementų, kurie maitina akies optinius nervus ir raumenis. Nors operacija kartais ir palengvina ligą, bet natūralūs metodai duoda didesnės ir ilgesnės naudos negu operacijos. Vartoti morkų; morkų ir špinatų sultis.

Kepenų cirozė – Valgant mmaistą, turtingą krakmolu, ypač baltus miltus, perkraunamos kepenys ir kietėja kepenų audiniai. Gerti morkų; morkų, burokėlių ir agurkų; morkų ir špinatų sultis.

Klimaksas – bausmė moterims už tai, kad valgo kenksmingą maistą, nesugebantį maitinti organus ir kraują taip, kad jie sparčiai ir visiškai atsistatytų. Gerti: morkų ir špinatų; morkų, burokėlių, salotų ir ropių; morkų, burokėlių ir granatų sultis.

Kosulys – kosint organizmas bando pašalinti gleives iš kvėpavimo takų. Gerklės skalavimas citrinos sultimis, atskiestomis vandeniu, gali susilpninti kosulį.

Mažakraujystė – tai raudonųjų kraujo kūnelių nepakankamumas organizme. Atsiranda vartojant konservus, koncentruotą krakmolą, pasterizuotą pieną ir kitus maisto produktus, kuriuose kalcio ir kiti atomai yra netekę gyvybės, nes maistas buvo apdorotas aukštoje temperatūroje. Gerti: morkų ir špinatų; morkų, špinatų, ropių ir pipirnių; morkų, salietrų, petražolių ir špinatų sultis.

Nemiga – Sukelia nervinė įtampa arba didelis organizmo rūgštingumas, nepakankamas atliekų pašalinimas iš organizmo. Gerti morkų ir špinatų; greipfrutų; morkų ir salierų sultis.

Nuovargis – Požymis, kad organizmo ląstelės iš maisto nebegauna pakankamai gyvų organinių atomų, kurie būtini naujai energijai kurti. Nuovargis yra ligos šauklys. Jo pasekmė – yra audinių ląstelės ir palaipsniui organizme kaupiasi irimo produktai. Jeigu jų nepašalinsime – šitą padarys bakterijos. Normaliai organizmo būsenai atstatyti reikalingas poilsis, miegas, storosios žarnos išvalymas. Kuo daugiau gerti šviežių sulčių. GGerti morkų; morkų ir špinatų; morkų, burokėlių ir agurkų sultis.

Rėmuo – Smarkus deginimo jausmas, kurį sukelia neteisingo maisto derinimo rūgimas bei puvimas. Vadinasi, organizme yra daug šlapimo rūgšties bei kitų atliekų. Jas būtina pašalinti. Gerti: morkų, burokėlių ir agurkų; morkų ir špinatų; morkų, burokėlių ir kokoso riešutų sultis.

Smėlis inkstuose – Neorganinės medžiagos, daugiausia kalcis, esančios duonoje ir kituose koncentruotuose krakmoluose, nusėda inkstuose. Gerti: morkų, burokėlių ir agurkų; morkų, salierų ir petražolių sultis.

Spuogai, inkštirai – nešvarumai, kurių organizmas stengiasi atsikratyti per odą. Tai taip pat ir vienas acidozės reiškinių. Nereikia vartoti tepalų, vaistų ir spinduliavimo, taikyti tik natūralius priežasčių šalinimo metodus. Gerti: morkų; morkų ir špinatų; morkų, salotų ir špinatų sultis.

Sumažėjęs kraujo spaudimas – vartojant virtą ir koncentruotą maistą, taip pat kai maiste nėra šviežių, žalių daržovių sulčių, kurios labai greit ir efektyviai atstato raudonuosius kraujo kūnelius, susergama šia liga. Viena žemo spaudimo priežasčių – poilsio stoka. Kiekviena miego valanda iki 10 val. vakaro lygi 2 valandoms rytinio miego. Rūkymas ir alkoholis yra pagrindinės aukšto ir žemo spaudimo priežastys. Vartoti morkų ir špinatų; morkų, burokėlių ir agurkų; morkų sultis.

Širdies ligos. Prasideda užsikišus kai kurioms kraujagyslėms. Gerti: morkų ir špinatų; morkų, salierų, petražolių ir špinatų; morkų, burokėlių ir agurkų sultis.

Šunvotės – tai ppūlių prisipildę augliai, kuriuos sukelia kraujyje esantys šlakai bei infekciją sukeliančios bakterijos per lytines liaukas ar plaukų šaknų maišelius. Šunvotės nėra odos infekcija, o paprasčiausiai atliekų produktai, kurių organizmas nepajėgė išvaryti laukan per pagrindinius šalinimo organus vėl gi dėl neteisingos mitybos. Kai organizmas nebepajėgia apsivalyti nuo nuodų bei šlakų per pagrindinius šalinimo organus, į pagalbą ateina didžiausias šalinimo organas – oda ir jos poros. Gerti: morkų ir špinatų; morkų, burokėlių ir agurkų; morkų, salotų ir špinatų sultis.

Vėžys. Epitelio ląstelių grupės, badaudamos dėl tinkamo organinio maisto stygiaus, dauginasi koncentruotuose krakmoluose ir mėsiškame maiste. Viena vėžio atsiradimo priežasčių yra ilgalaikis nervinis dirginimas. Vartoti morkų, morkų ir špinatų sultis.

Augliai. Ataugos, susidarančios vartojant daug koncentruoto neorganinio daugiausia miltinio maisto. Kitos priežastys, sukeliančios auglius, yra tokia ardanti psichinė būsena, kaip ilgalaikė nervinė įtampa, pyktis, baimė ir t.t.

Mes visada turime ieškoti gydytojo gamtoje, kuris gydytu ne vaistais, serumais, tabletėmis, o žaliomis daržovių ir vaisių sultimis, dieta, storosios žarnos praplovimu.

Žmogaus pagalbininkai yra ir vadinamieji vaistai sveikiems. Jie veikia bendrai ir yra skirti apsauginėms organizmo jėgoms stiprinti. Liaudies medicinoje šiam tikslui dažniausiai vartojami įvairios sudėties žolių mišiniai, bičių produktai. Daugiausiai jie organizmą veikia antitoksiškai, tonizuojančiai, slopina uždegimą. Pastaruoju metu medikai pradėjo vartoti ir tokias priemones, kaip žydinčių

augalų kvapai, vaistingos mantos, fermentai. Labiausiai žinomi augalai, padedantys išsaugoti žmogui sveikatą yra kiniško ženšenio šaknys, kurios didina organizmo atsparumą ligoms, padidina bendrą tonusą. Išnyksta vangumas ir nuovargis, gerėja medžiagų apykaita. Ženšenio šaknų preparatai naudojami gydant aterosklerozę, mažina kraujospūdį, širdies ydas, mažakraujystę, cukrinį diabetą, kepenų ligas ir kt.

Dygliuotasis eleuterokokas – mažina kraujospūdį, cukraus kiekį kraujyje, stimuliuoja centrinę nervų sistemą ir apskritai organizmą. Net vieną kartą išgėrus skysto eleuterokoko ekstrakto, pastebimai pagerėja darbingumas. Tyrimai parodė, kad eleuterokokas gerai veikia regėjimą, na oo geriant ekstraktą po 15 lašų 2 kartus per dieną tris savaites pagerėja klausa.

Kininis citrinvytis nuo senų laikų vartojamas kaip tonizuojanti ir stimuliuojanti priemonė. Ji slopina nuovargį ir suteikia žvalumo.

Šlamagraižė liaurija vartojama kaip tonizuojanti priemonė pervargus ar nusilpus po ligų. Jos antpilas ar skystas ekstraktas po 20-30 lašų 2 karus per dieną (po valgio) geriamas sergant funkcinėmis centrinės nervų sistemos ligomis ir dėl jų atsiradus dirglumui ir galvos skausmams, pasireiškus protiniam ir fiziniam nuovargiui, lytiniam silpnumui.

Miškinių žemuogių uogų ir lapų aantpilas vartojamas kaip silpna šlapimą varanti priemonė. Sergant podagra, avitaminoze, kai kepenyse ir inkstuose būna akmenų, kraujuoja iš gimdos, taip pat peršalus. Liaudies medicinoje žemuogių antpilas vartojamas išsekus, sergant mažakraujyste, viduriuojant. Antpilui ruošti imami du valgomieji šaukštai uogų, 1 stiklinė vverdančio vandens ir geriama po ½ stiklinės 3-4 kartus per dieną. Vandeniniam lapų antpilui imame 1 šaukštą susmulkintos žaliavos ir 1 stiklinę verdančio vandens.

Žemuogės vartojamos ir kaip išorinis vaistas. Švieži arba iš anksto užpilti džiovinti lapai veikia stipriai sitonsidiškai. Jų dedama ant pūliuojančių ar ilgai neužgyjančių žaizdų. Šviežios uogų sultys ir vandeninis uogų antpilas vartojamas kaip gydomoji ir kosmetinė priemonė spuogams ir pigmentinėm dėmėms nuo veido pašalinti. Gydomojoje kosmetikoje žemuogių minkštimo kaukės vartojamos nuo odos senėjimo. Dygliuotasis Šaltalankis – tai vertingiausias polivitamininis augalas; jo uogos, uogų sultys ar antpilas vartojami sergant avitaminoze. Tai reta gamtinė dovana biologiškai aktyvių medžiagų, reikalingų žmogui. Jos padeda organizmui normaliai vystytis, reguliuoja riebalų apytaką, šalina iš organizmo cholesterino perteklių, stabdo sklerozę. Ypač šaltalankis vertingas vyresnio aamžiaus žmonėms. Šaltalankio aliejus padeda užgyti audiniams. Vartojamas sergant skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige, ginekologijos profilaktikoje. Pastaruoju laku šaltalankis buvo laikomas stebuklingu vaistu nuo visų ligų. Pagal vitamino C kiekį šaltalankis yra trečioje vietoje po erškėčio ir aktinidijos ir turi jo vidutiniškai 400mg . Vitaminas C gerai išsilaiko apdorotuose produktuose, nes jo vaisiai neturi fermentų, skaldančių vitaminą C. Be to yra vitamino P, B1, B2, folinės rūgšties, daug riebaluose tirpstančio karotino. Šaltalankio aliejaus galima pasigaminti patiems. Reikia išspausti sunokusių vaisių ssultis, o likusią masę išdžiovinti, susmulkinti kavamale ir užpilti saulėgrąžų aliejumi (santykiu 1:15). Ekstrahuojama 3 savaites kambario temperatūroje pamaišant. Po to skystis nupilamas ir gaunamas šaltalankių aliejus. Šaltalankis nerekomenduojamas, jei padidėjęs rūgštingumas, sergant cholecistitu.

Juodasis serbentas. Gydimui vartojamos uogos ir lapai. Uogose yra 83-85% vandens, 4,5-16,8% cukraus (gliukozės, ramnozės, fruktozės),1,47-4,5% organinių rūgščių, 0,5-0,97% pektinų, tanidų, flavanoidų, fitoncidų, eterinio aliejaus, vitamino C, P, B1, B2, B6, E, K, polinės rūgšties, karotino. Todėl uogas vartoja nusilpę po sunkių ligų, vaikai, pagyvenę ir senyvo amžiaus žmonės. Juodųjų serbentų sultys su medumi geriamos sergant bronchitu, laringitu, padeda atsikosėti. Jos gerina apetitą, detoksikuoja organizmą, vartojamos sergant avitaminoze, mažakraujyste.

Paprastoji pušis – tai mūsų miškų puošmena, teikianti žmogui sveikatą. Vaistinė žaliava ruošiama iš pušų pumpurai, kurie renkami pavasarį, kai brinksta, sausu oru. Stiklainiuose jie laikomi 2 metus. Juose yra eterinių aliejų, karčiųjų mineralinių medžiagų, sakų, daug fitoncidų. Spygliuose yra daug vitamino C, K, pantoteno rūgšties, karotino.

Apie pušį sukurta daug pasakojimų, legendų. Jos sakai, milijonus metų išgulėję žemės gelmėse, virto gintaru, kuris šiandien yra mūsų pasididžiavimas ir puošmena. Senovės gydytojai Galenas ir Avicena gintaru traukdavo iš akių svetimkūnius. Iš pušies sakų gaunamas terpentinas, kurio gydomosios savybės seniai žinomos. Gydoma tepalais sergant neurologijos raumenų uždegimu, reumatu, podagra.

Sausos pušų medienos distiliacijos pproduktas – degutas turi dezinfekuojančių ir insekticidinių savybių. Jis yra Vyšnevskio pagrindinis komponentas, kuriuo gydomos žaizdos ir odos ligos. Iš sudegusios pušų medienos gaminama aktyvioji anglis, kuri vartojama apsinuodijus, sutrikus skrandžio ir žarnyno veiklai.

Iš pušų pumpurų paruošti galeniniai preparatai vartojami inhaliacijoms, atsikosėjimui lengvinti, kvėpavimo takams dezinfekuoti, šlapimui ir tulžiai varyti. Jie slopina uždegimus, veikia antiseptiškai.

Pušų nuovirui 10 g smulkintos žaliavos užpilama 1 stikline vandens ir kaitinama vandens vonioje 30 min., aušinama 10 min., perkošiama ir geriama pavalgius po 1-2 valgomuosius šaukštus, atsikosėjimui pagerinti ir kvėpavimo takams dezinfekuoti.

Pušys skleidžia fitoncidus, kurie šalina iš oro mikrobus ir dulkes. Todėl pušyne lengva kvėpuoti, jame geriau jaučiasi sergantys plaučių ligomis.

Pastaraisiais metais nustatyta, kad ne tik vaistiniai augalai palankiai veikia žmogaus organizmą. Kas nežino gaivinančio miško, žydinčio sodo oro ir apskritai malonių kvapų poveikio.

Fitoterapija – naujas medicinos šakos pavadinimas. Jos esmė – žydinčių augalų vartojimas. Visi žydintys augalai turi fitoncidų, todėl veikia baktericidiškai. Be to, išaiškinta, kad, įkvepiant žiedų kvapų, organizmas daugiau pasisavina deguonies, dėl to pagerėja apykaita. Yra sukurtos specialios sveikatos zonos gėlių kvapais gydyti, laboratorijos, kuriose, purškiant iš įvairiausių žiedų ekstrahuotus eterinius aliejus, gydoma daugelis lygų. Ypač gerai gydo rožių ir levandos kvapai.

Bičių produktai nuo senų laikų vartojami liaudies medicinoje kaip gydomoji priemonė. TTai biologiškai aktyvios medžiagos, kurios žmogaus organizmą veikia labai įvairiai. Daugelyje šalių bičių produktai plačiai vartojami maistui. Vis daugiau bičių produktų vartojama kosmetikoje, kur taip pat pasiekiama puikių rezultatų.

Bičių pikis liaudies medicinoje.

Senovėje bičių pikis daugiausiai buvo vartojamas kaip išorinis ir gana retai – kaip vidinis vaistas. Votis (furunkulus, karbunkulus ir kitokius pūlinius) gydydavo natūraliu pašildytu bičių pikiu. Toks tvarstis mažina uždegimus, skausmą, patinimą, skatina pūlių sekreciją ir pažeistų audinių gijimą.

Buvo gaminamas ir tepalas – užtepdavo ant storos drobės skiautės, pridėdavo prie voties, ant viršaus užrišdavo dar storesnio audinio. Ir dabar dar tepalą gamina iš aliejaus, sviesto ar kiaulės taukų. Riebalus pakaitina (kol juose galima laikyti įkištą pirštą!), įdeda bičių pikio ir maišo, kol pasidaro vientisa masė, 400-500 g riebalų imama 100 g bičių pikio. Tepalas laikomas tamsioje, vėsioje vietoje.

Natūraliu bičių pikiu gydydavo karpas, nuospaudas. Prieš dedant tvarstį, patartina skaudančius sąnarius gerai pašildyti. Tvarstis uždėtas būna 3-4 dienas, tada sąnariai vėl palaikomi šiltame vandenyje. Ilgai negyjančioms žaizdoms bei nudegimams gydyti buvo naudojamas natūralus bičių pikis ar jo tepalas, pašildytas ir užteptas ant drobės. Panašiai gydyti sąnarių ir nervinės kilmės skausmai. Beje, šis gydymo būdas žinomas ir dabar. Pagyvenę žmonės vartojo drobės atraižas, kuriomis buvo užkištos korių sienos avilyje ir kurias bitės

aplipino pikiu. Atpjaunama drobės skiautė, pašildoma, kol pikis suminkštėja ir ja apvyniojamas skaudamas sąnarys, papildomai aprišama vilnoniu audiniu. Dėl to skausmas sumažėja ar net praeina.

Naujagimiui gumulėlis bičių pikio buvo dedamas prie bambutės – vaikas tada esąs ramus ir gerai augąs.

Krauju spjaudančiam žmogui reikėdavę tris kartus per dieną nuryti po trupinėlį (aguonos grūdelio dydžio) bičių pikio. Taip daryti tris dienas.

Sergantiems struma taip pat buvo patariama čiulpti bičių pikį, kol liauka sumažės.

Dantų skausmas gydytas į kiaurą dantį įdedant bičių pikio trupinėlį; patinimas, sskausmingos dantenos taip pat buvo įtrinamos bičių pikiu. Sergantiems tuberkulioze duota bičių pikio ir sviesto mišinio, paruošto taip: 1 kg nešildyto šviežio sviesto dedama į švarų emaliuotą indą ir pamažu kaitinama iki virimo temperatūros, bet nevirinama. Tada indas nukeliamas ir į ji sudedama iš anksto paruoštą 100-300 g bičių pikio – nelygu kokios koncentracijos mišinį norima gauti. Bičių pikis turi būti sausas, gerai išvalytas bei gerai susmulkintas. Subėrus jį į sviestą labai gerai išmaišoma mediniu šaukštu. Bičių pikio ir sviesto mmišinio temperatūra staiga krinta, todėl indas bent 5 minutes vėl šildomas, geriausiai įstačius į vandens vonelę. Po to mišinys perkošiamas per merlę į labai švarų stiklainį.

Į bičių pikio sviestą galima įdėti medaus. Tada sviesto imama mažiau, arba bičių pikio daugiau: ppastarojo mišinyje turi būti 10-30%. Taip paruošto tepalo ligoniui duodama 3 per dieną kartus po valgomąjį šaukštą. Į minėtąjį mišinį dar galima įdėti alijošiaus lapų sulčių. Dėl to ligonio bendra sveikatos būklė ir apetitas gerėja, karštis ir kosulys mažėja.

Tulžies ligos buvo gydomas degtinėje ištirpinus bičių pikiui: 150 g susmulkinto bičių pikio užpilama 0,5 litro degtinės, kelis kartus per dieną stipriai suplakama, po trijų dienų tirpalas nupilamas ir sumaišomas per pus su vandeniu, pasaldintu medumi. Laikoma tamsioje vėsioje vietoje. Ligoniui duodama po 20 lašų 3 kartus per dieną, kol praeis skausmas.

Nesveikos dantenos ir klibantys dantys buvo gydomi burną skalaujant degtinėje ištirpusiu bičių pikiu, taip pat aplikacijomis. Dėl to pagerėja bendra sveikatos būklė, nustoja kraujuoti dantenos, mažėja skausmas, išnyksta nemalonus kvapas iš bburnos. Be to pikis vartojamas įvairių ligų profilaktikai.

Bičių pikio padeginus ant žarijų, patalpoje pasklinda malonus aromatas. Jį degindavo ten, kur susiburdavo daug žmonių arba ligonio kambaryje. Degdamas pikis dezinfekuoja patalpas ir yra veiksminga ligų profilaktikos priemonė.

Egipte pikis su medumi vartotas mirusiems balzamuoti, pikio sakai – gaminant smulkų laką, taip pat labai brangų baldų laką.

Sodininkystėje pikio tepalu patariama tepti sužalotas vaismedžių vietas ir paskiepytus medžius, nes šis tepalas ne taip sušyla saulėje ir nenuteka, o žiemą neatsilupa. Jo sudėtis tokia: 50 gg kanifolijos, 20 g bičių pikio, 30 g vaško, 10 g terpentino.

Ausų, nosies, gerklės ligos

Sloga paprastai nesiduoda gydoma. Išimtis – kai vartojamas bičių pikio preparatas. Jei pradedama lašinti į nosį 20% aliejinio bičių pikio tirpalo (pageidautina šviežio), kai dar nėra išskyrų iš nosies, bet prasidėjęs čiaudulys ir atsiradęs džiūvimo pojūtis nosyje – ligos paprastai pavyksta išvengti.

20% aliejinį pikio tirpalą naudoja gerklų tuberkuliozei gydyti. Aliejinį 20% pikio tirpalą sumaišo su žuvų taukais santykiu 1:1 arba 1:2. Gautą emulsiją steriliu švirkštu lašina į gerklas. Prieš procedūrą mišinį pašildo. Jau po 2-3 procedūrų ligonio savijauta pastebimai pagerėja.

Burnos ertmės ligoms gydyti vartojami įvairūs bičių pikio preparatai. 30% spiritiniu jo tirpalu daugelis stomatologų pridegina dantenų ir gomurio opas.

Paradantozė gydyta ir profilaktikos siūloma vartoti dantų pasta su bičių pikio tepalo arba aliejinio pikio tirpalo priemaiša. Stomatologas H.Kurijonas bičių pikiu gydė kai kuriuos burnos ertmės gleivinės uždegimus ir prodantozės pradinę stadiją. Savo receptą jis rekomenduoja kaip geriausią iš visų teikiamų dabartinėje praktikoje, nes medikamentai gerai laikosi prie gomurio, liežuvio, skruostų. Spirite ir eteryje ištirpintu pikiu suvilgytos skaudamos vietos užsitraukia plona plėvele, o spiritas bei eteris išgaruoja. Tam, 50 g kokybiško bičių pikio reikia labai susmulkinti ir užpilti 60 ml 70% etilo alkoholiu bei 20 ml eterio. Mišinį kkeletą dienų laikyti tamsaus stiklo inde, kartkartėmis smarkiai smarkiai suplakti. Paskui mišinį perkošti per marlę, o antrąsyk – filtravimo popierių. Tirpalą laikyti tamsioje, vėsioje vietoje. Geriama kartu su kitomis medžiagomis, pavyzdžiui, 50 g tirpalo, 5 g medaus su 2% bičių pienelio priemaiša, 2 g žuvų taukų. Galima į tirpalą dėti antibiotikų. Nesveika vieta pirmiausiai nuvaloma vandenilio peroksidu ir nudžiovinama šilto oro srove, tada užlašinama vaistų mišinio. Pradėjus formuotis plėvelei, dar kartą padžiovinama šilta oro srove – kad geriau išgaruotų eteris ir spiritas. Plėvelę seilės pamažu ištirpina. Procedūra kartojama kasdien po 3-5 kartus, kol liga išgydoma.

Skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opoms gydyti naudojamas 30% bičių pikio tirpalas. Duodama po 20-40 lašų tris kartus per dieną, truputį praskiedus vandeniu. Gydymo kursas 20 dienų. Jau šeštą gydymo dieną gerokai sumažėja skausmai po krūtine, praeina sunkumas, ligoniai nustoja vemti.

Taigi bičių pikis gera priemonė opoms gydyti. Labai plačiai ir efektyviai gydomos odos ligos.

Bičių pikio ypatybė stabdyti bakterijų bei grybų dauginimąsi ar net juos naikinti palengvina gydymą. Bičių pikio tepalu gydoma egzema, ypač infekcinės kilmės. Ligoniai išgydyja arba nors palengvėja jų būklė per 7-10 dienų.

30% spiritiniu bičių pikio tepalu gydo kojų nuotrinas, susidarančias ilgų žygių metu, ypač karštomis dienomis. Vakare kojos nuplaunamos, nušluostomos ir su trupučiu vatos aar merlės pavilgomos žaizdos, po kelių minučių dar kartą. Iki ryto nuotrynos užgyja.

Ypatingai gerų rezultatų buvo pasiekta gydant odos tuberkuliozės tumorinę formą. Tuberkulai greitai suyra, nekrozės pažeistos vietos nusivalo, žaizdos užgyja, palikdamos nedidelį, vos pastebimą randą.

Rumunų gydytojai bičių pikio tepalą vartoja gydyti ir žvynialigei. Kai kuriems ligoniams išbėrimas visiškai dingo net po savaitės ir nebesikartojo keletą mėnesių. Tačiau šis tepalas padėjo ne visiems ligoniams.

Gydytojai rekomenduoja bičių pikio tepalą kaip gerą profilaktinę priemonę ligoniams, kurie turės kęsti švitinimą dėl onkidoginių ligų. Bičių pikio tepalu per gana trumpą laiką išgydomi spindulių sukelti uždegimai bei žaizdos. Tai sudaro galimybę švitinti ligonius nepertraukiant gydymo kurso.

Bičių pienelis

Tai bičių darbininkių tam tikrų liaukų sekretas, kuriuo maitinamas bičių motinos vikšrelis. Kiaušinėlių dėjimo laikotarpiu pieneliu bitės maitina ir bičių motiną, kuri per parą sudeda 2000 ir daugiau kiaušinėlių.

Bičių pienelio cheminė sudėtis labai kinta priklausomai nuo vikšrelio amžiaus. Nevienodos cheminės sudėties yra pienelis, kuriuo bitės maitina motinos, bitės darbininkės ir trano vikšrelį. Vertingiausias yra pienelis, kuriuo maitinamos 2-3 dienų bičių motinos vikšrelis.

Bičių pienelyje yra daugiau kaip 22 amino rūgštys: tarp jų visos nepakeičiamos, daug harmonų, vitaminų ir 14-15 mikroelementų. Be to jam būdingas bakteriostatinės ir bakteriocidinės ypatybės. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad bičių pienelis naikina ir virusus, tarp jų

– gripo virusus. Kad bičių pienelis trukdo virusams daugintis, medicinos darbuotojai neabejoja.

Bičių pienelis skatina oksidaciją organų audiniuose, slopina, adenozintrifosfatozę. Tai laiduoja raumenų ištvermę ilgalaikio fizinio krūvio metu.

Išmokus bičių pienelį laikyti išimtą iš avilio ir nustatyti jo biologinį aktyvumą, jį vis plačiau imta taikyti ligų profilaktikai ir kaip gydymo priemonę. Bičių pienelis preparato „Apilok“ pavidalu rekomenduojamas po sunkių ligų (kad ligoniai jėgas greičiau atgautų) sergantiesiems lėtinėmis ligomis, apetitui gerinti, nervų sistemos tonusui pakelti, pieno sekrecijai padidinti kūdikio maitinimo laikotarpiui, kraujo kiekio aatkūrimui po traumų, operacijų ar gimdymo, taip pat kraujagyslių spazmams sumažinti bei skausmui malšinti.

Apilako tabletė turi 10 mg bičių pienelio. Patariama gerti po tris tabletes kasdien, maždaug 15 dienų. Bičių pienelio negalima vartoti antinksčių ligoms, ūminėms vidaus ligoms ar paūmėjus lėtinėms ligoms.

Bičių pienelis vartojamas tik gydytojui leidus.

Žiedadulkės

Žiedadulkes bitės renka iš įvairių laukinių ir kultūrinių augalų. Kiekvieno augalo žiedadulkių spalva ir forma yra kitokia, pagal šias ypatybes galima nustatyti, iš kokių augalų žiedadulkės surinktos. Apvalios žiedadulkės yra baltųjų dobilų, geltonos luicernos iir kukurūzų, ovalios – grikių ir morkų, trikampės – liepų ir aviečių, daugiakampės – kiaulpienių, nastirtų. Aviečių žiedadulkės būna baltos, obelų – gelsvos, kriaušių – raudonai geltonos, kaštonų – tamsiai raudonos, baltųjų dobilų – rudos, klevų ir ąžuolų – geltonai žžalios, liepų – šviesiai žalios, facelijų – violetinės.

Skraidydamos nuo žiedo ant žiedo, bitės aplimpa žiedadulkėmis, kurias mikliai surenka į gurbelį, kartu jas suvilgydamos nektaru ir seilėmis. Per vieną skridimą bitės surenka maždaug 20 mg žiedadulkių. Surinktas žiedadulkes jos perdeda į korius ir galva tvirtai suspaudžia. Pridėjusios du trečdalius korio, likusią dalį užpildo medumi ir užlipdo vašku. Taip paruoštos žiedadulkės vadinamos bičių duona. Tai maisto medžiagų saugykla, kurioje vyksta cheminiai procesai. Bičių seilėse, meduje ir žiedadulkėse yra fermentų, kuriems veikiant skyla baltymai, riebalai ir angliavandeniai. Per kelias savaites bičių duonos cheminė sudėtis labai pakinta. Mineralinių medžiagų sudėtis žiedadulkėse ir bičių duonoje lieka nepakitusi. Bičių duona avilyje gali išsilaikyti ilgai. Ir išimta iš avilio ji ilgai negenda, jei laikoma vėsioje bei sausoje vvietoje. Žiedadulkės ir bičių duona aprūpina bites baltymais, riebalais, vitaminais bei mineralinėmis medžiagomis.

Žiedadulkės – bičių maisto pagrindinė sudėtinė dalis. Jų cheminė sudėtis labai įvairi. Tačiau ne visų augalų žiedadulkių poveikis organizmui vienodas. Praktikų pastebėta, kad iš mūsų krašto augalų efektyviausios yra gluosnių, karklų, vaismedžių, aguonų, dobilų, liepų, viržių, kiaulpienių, kukurūzų žiedadulkės. Menkavertės yra spygliuočių, epušių žiedadulkės. Anglijos floroje vertingiausios pripažintos augalų šluoteliniais žiedynais žiedadulkės. Pietų šalyse vertingais laikomi daugelis augalų, kurių mūsų gamtoje nėra.

Žiedadulkes sudaro 7 pagrindiniai komponentai. 1. Vandens bbūna nuo 12 iki 20% 2. Proteinų (albumidų) vidutiniškai yra 20% 3. Amino rūgštys sudaro maždaug 13% žiedadulkių sausųjų medžiagų.

Kai kurios iš jų būtinos organizmo gyvybiniams procesams, nes organizmas pats jų nesintetina. Tai izoleucinas, leucinas, nictioninas, fenilalaninas, triptofonas, valinas. Žiedadulkės amino rūgščių turi daugiau, negu sūris, kiaušiniai, jautiena.

Įvairių augalų žiedadulkių vitaminų sudėtis gana nevienoda, galimas dalykas, jog tai priklauso nuo geografinių zonų. Rasta šių vitaminų: E, C, B1, B2, B6, B3 (PP), B5, Bc (folinė rūgštis), H (biotinas), P (rutinas). Labai daug rutino turi grikių žiedadulkės. Vitaminų B1, B2 ir E žiedadukėse yra daug daugiau, negu vaisiuose, uogose, šakniavaisiuose, salotose. B grupės vitaminų už žiedadulkes daugiau turi tik mielės. Daug rutino taip pat turi paprikos, šermukšnių, morkų, riešutmedžio ir liepos žiedadulkės. Kaštonų ir obelų žiedadulkėse yra daug biotino. Iš pigmentų rasta karotino ir flavonoidų.

Taip pat įvairi ir mineralinių medžiagų sudėtis. Žiedadulkių pelenuose yra silicio, sieros, vario, kobalto, natrio, geležies, aliuminio, kalcio, magnio, mangano, fosforo, bario, aukso, cinko, molibdeno, chromo, sidabro, nikelio, berilio, švino, arseno, seleno, alavo.

Žiedadulkėse rasta ir kai kurių kitų medžiagų. Pavyzdžiui, fermentų, organinių rūgščių, harmonų, pigmentų, taip pat medžiagų, veikiančių kaip antibiotikai (kiaulpienių, kaštonų, kukurūzų žiedadulkėse).

Ar žiedadulkės gali sukelti alergiją? Šia tema kalbama gana daug, bet ne visi aautoriai skiria bičių surinktas žiedadulkes nuo tų, kurias išnešioja vėjas ir kurių bitės nerenka. Jei žmogus yra jautrus kurio nors augalo žiedadulkėms, negalima visiškai garantuoti, kad alergijos nesukels ir žiedadulkės, paimtos iš avilio. Sveikam žmogui žiedadulkės alergijos nesukelia.

Rankomis arba dulkių siurbliu surinktų žiedadulkių kokybė prasta, ir dažniau gali būti alerginių reakcijų. Rankomis surinktos žiedadulkės, palyginus su bičių surinktomis, turi daug mikroorganizmų, mechaninių priemaišų, bet neturi medžiagų, stabdančių bakterijų dauginimąsi.

Dažnai kalbama, kad žiedadulkės toksiškos, nes žemės ūkyje kovai su kenkėjais naudojami chemikalai, be to jos gali būti surinktos iš nuodingų laukinių augalų.

Apnuodintos žiedadulkės pirmiausiai kenkia pačioms bitėms – žūva vikšreliai. Nuodingąsiais medžiagas galima nustatyti cheminės analizės būdu. Pramoninėmis sąlygomis kenksmingas medžiagas galima pašalinti, nes jos lieka ant žiedadulkių apvalkalo, o jis labai patvarus. Jei ant augalų yra daug pramonės atliekų nuosėdų, bitės iš jų žiedadulkių nerenka. Prancūzijoje bitės naudojamos kaip radiaktyvumo indikatorius. Bitės žūva net nuo nedidelio spinduliavimo.

Žiedadulkės medicinoje vartojamos labai seniai. Tolimųjų Rytų tautos jų tvarsčiais gydė žaizdas. Sveikstantiems, taip pat silpniems žmonėms duodavo valgyti žiedadulkių su medumi.

Prancūzijoje gerų rezultatų pasiekta žiedadulkėmis gydant anemiją, o vaikų ligų praktikoje – reguliuojant žarnyno veiklą,gydant inkstų uždegimą.

Bulgarijoje ir Rumunijoje žiedadulkės sėkmingai vartotos kepenų ir skrandžio ligoms gydyti.

Plačiai taikomas žiedadulkių ir medaus mišinys (1:2) ggydyti hipertoninei ligai, nervų bei endokrininėms ligoms.

Švedijoje žiedadulkėmis gydomas priešinės liaukos uždegimas (prostatitas)

Gydytojai rekomenduoja žiedadulkes kraujuojant opai, taip pat kaip profilaktinę priemonę asmenims, kuriems pasitaiko opos kraujavimo recidyvų.

Žiedadulkių ir bičių duonos ligoniams skiriama epideminiam hepatitui (Botkino ligai) gydyti.

Žiedadulkės vartojamos psichiatrijoje, o ypač gydyti nuo alkoholizmo. Kartu su žiedadulkėmis duodama ir kitų medikamentų.

Psichiatrai teigiamą žiedadulkių poveikį aiškina tuo, kad jos organizmą aprūpina vitaminais bei amino rūgštimis, kurių taip trūksta chroniškiems alkoholikams.

Žiedadulkėmis buvo gydomi ligoniai, sergantys smegenų ateroskleroze ir neurostonija. Žiedadulkių duodavo po valgomą šaukštą du kartus per dieną 30 minučių prieš valgį. Pagerėjo ligonių savijauta ir miegas, sumažėjo galvos skausmai, dirglumas. Daugumai pacientų pagerėjo riebalų ir baltymų apykaita.

Žiedadulkėmis ir bičių duona gydė ligonius, dėl įvairių priežasčių sergančius anemija. Jų nepavyko išgydyti preparatais, vartojamais terapijos skyriuose. Žiedadulkės bei bičių duona, vartota po 15 g du kartus per dieną valgio metu. Per dvi savaites kraujo rodikliai normalizavosi 70% ligonių. Kiti gydyti dar dvi savaites. Tik 4% ligonių kraujo rodikliai nepasiekė normos, tačiau pagerėjo sveikatos būklė.

Manytina, kad asmenims, kuriems sumažėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas, žiedadulkes geriau vartoti pusę valandos prieš valgį. Žiedadulkių taip pat nereikėtų vartoti vėlai vakare, nes yra duomenų, kad jos gali sutrikdyti miegą.

Žiedadulkės ligų profilaktikai ir maistui

Turint galvoje, kad žiedadulkių sudėtis įvairi

bei kokybiška, kad jose gausu nepakeičiamų amino rūgščių, vitaminų, mineralinių medžiagų, negalima neįvertinti jų svarbos žmogaus sveikatai išsaugoti. Šias vertingas savybes žinojo daugelis tautų. Buvusioje Čekoslovakijoje labai vertingos laukinių krokų žiedadulkės. Plačiai jos buvo vartojamos kulinarijoje, farmacijoje. Kaip vitaminų bei baltymų šaltinis žiedadulkės vartojamos maistui. Labai pageidautina, kad kiekvienas žmogus suvalgytų bent po 250-300 g žiedadulkių per metus. Galima vartoti valgio metu – geriausiai pusryčiaujant, po 1 valgomąjį šaukštą kasdien. Geriausia minėtąjį kiekį suvartoti rudenį (kai neprasidėję drėgni ir šalti oorai) Moksleiviams patartina žiedadulkes pradėti vartoti dar rugpjūčio mėnesį, o rugsėjo mėnesį kursą galima užbaigti. Rudenį ir pavasarį profilaktiškai vartojamos žiedadulkės padeda išvengti peršalimo, lėtinio tonzilito paūmėjimo.

Suprantama, žiedadulkes galima vartoti bet kuriuo metų laiku. Pavyzdžiui, nervų sistemos veiklai gerinti patartina vartoti anksti pavasarį, žydinčių augalų žiedadulkes. Žiedadulkės pakelia darbingumą, ypač žmonėms, turintiems didelį protinio darbo krūvį.

Tuberkuliozės sanatorijose ikimokyklinio amžiaus vaikams vietoj vitaminų duoda žiedadulkių. Rezultatai tikrai geri, nes nepastebėta, kad jos pablogintų kitų preparatų poveikį, kur kas rečiau vaikai serga ūūminėmis viršutinių takų infekcinėmis ligomis, gerai valgo, didėja jų kūno masė, kraujo rodikliai.

Medus

Medus, populiariausias bičių produktas, iš seno vartotas ir kaip maistas ir kaip gydymo priemonė. Liaudies medicinoje medumi gydyta kosulys, gerklės ir krūtinės skausmai, votys, be to juo būdavo ddezinfekuojamos žaizdos. Šiems tikslams medus vartojamas ir mūsų dienomis.

Indijoje ir kitose Rytų šalyse medus nuo Antikos laikų buvo vartojamas vaisiams konservuoti, vėliau – kai kuriems kulinarijos gaminiams saldinti. Senovės vikingai sėmėsi jėgų, valgydami medų su bičių duona, kurios įsidėdavo, vykdami į tolimas keliones jūromis.

Graikai tikėjo, kad medus gali pailginti gyvenimą, duoti žmogui žvalumo ir sveikatos.

Midų jau gamindavo ir vartodavo Latvijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje tada, kai dar nežinota alaus ir kitokių alkoholinių gėrimų.

XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje Latvijoje buvo žinoma nemaža receptų, pagal kuriuos iš medaus gamindavo vaistus nuo įvairių ligų. Pavyzdžiui, nuo gerklės uždegimo į vieną stiklinę kiaulpienių arbatos dėdavo 1-2 valgomuosius šaukštus medaus ir vieną arbatinį šaukštelį acto, šiuo mišiniu dažnai skalaudavo gerklę. Be to ant kaklo ddar dėdavo karštą medaus kompresą. Jį ruošdavo taip: pakaitindavo medaus, užtepdavo ant flanelės medžiagos ir apsirišdavo kaklą.

Difterija susirgusiam vaikui, kol ateis gydytojas, duodavo taip paruošto medaus: vieną arbatinį šaukštelį medaus gerai sumaišydavo su žiupsneliu parako.

Nuo gerklų kataro, pasireiškiančio užkimimu, vartotas toks mišinys: vienas kiaušinio trynys ir vienas šaukštas medaus dedamas į stiklinę karšto pieno – iš ryto, nevalgius.

Kaip raminamoji priemonė medus buvo patariamas žmonėms, dirbantiems sunkų protinį darbą. Taip pat ir pagyvenusiems žmonėms, kurie, naktį pabudę, nebegali užmigti, patardavo suvalgyti ppo 1-2 šaukštus medaus. Senovės gydytojai buvo padarę išvadą, kad medus ne slopina centrinę nervų sistemą, o ją ramina.

Be to vandeninis medaus tirpalas buvo rekomenduojamas akis plauti, jei jos pūliuoja arba peršti. Ant akių būdavo dedamas ir medaus bei nevirto kiaušinio baltymo kompresas.

Ir kitos tautos turėjo receptų, kaip medumi gydytis ir išlaikyti sveikatą. Pavyzdžiui, nuo smarkaus širdie plakimo buvo toks receptas: 2 arbatiniai šaukšteliai medaus, 0,5 stiklinės obuolių sulčių, 0,5 stiklinės vandens. Gerti kasdien, geriau iš ryto. Valgyti obuolius, vynuoges, spanguole, žuvį. Vakare prieš miegą – 20 minučių šilta vonia kojoms. Taip daryti, kol praeis nemalonūs pojūčiai širdies plote.

Kad kvėpavimo organų gleivinė būtų atsparesnė peršalimams, rekomenduojama čiulpti ir kramtyti medų su koriu. Intensyviai čiulpti bei kramtyti reikia 15 minučių, po to vašką išspjauti. Taip daryti 4-6 karus per dieną, o sunkiai sergant net po 20 kartų per dieną. Profilaktikai užtenka šių produktų pačiulpti 1-2 karus per dieną. Tai ypač veiksminga prasidėjus drėgniems ir šaltiems orams. Manoma, kad taip galima apsisaugoti net nuo gripo.

Nuolat vartojamas medus maistui ir medaus su koriu kramtymas palengvina asmos priepolius ir kvėpavimą. Priepolio metu rekomenduotinos inhaliacijos – medaus ir vandens su actu (1:1). Tokio mišinio indelį reikia įstatyti į didesnį indą su verdančiu vandeniu ir garų įįkvėpti bent 60 kartų.

Medus padeda sergant migrena. 1-2 arbatiniai šaukšteliai medaus kasdien prieš valgį – gera profilaktinė priemonė: priepoliai tada būna retai ir lenvesni.

Sunkiai užmiegantiems rekomenduojama 1-2 arbatinius šaukštelius medaus užgerti šilta arbata ar pienu.

Ligoniams, sergantiems hiprtonine liga, ypač jei vargina galvos svaigimas, vietoj cukraus bei kitų saldumynų geriau vartoti medų. Naudinga išgerti po dvi stiklines obuolių sulčių (be cukraus) per dieną arba valgyti šviežius obuolius (nelabai saldžius). Be to, patartina vartoti kukurūzinę duoną ir riboti druską. Per dvi savaites jau galima pasiekti akivaizdžių rezultatų, bet taip gydytis reikia bent mėnesį. Sergantiems hipertoninės ligos pirma stadija rekomenduojamas ir toks receptas: stiklinė burokėlių sulčių, stiklinė morkų sulčių, stiklinė krienų sulčių, stiklinė medaus ir vienos citrinos sultys. Gerai sumaišyti ir laikyti vėsioje vietoje. Vartojama po valgomą šaukštą dukart per dieną valandą prieš valgį. Gydymo kurso trukmė – 1,5-2 mėnesiai. Nuo širdies negalavimų padeda medus su laukinio erškėčio vaisių nuoviru. Valgomą šaukštą džiovintų vaisių užpilti 0,5 l verdančio vandens ir 5 minutes pavirti. Ataušinti, nukošti. Į filtratą įdėti šaukštą medaus. Laikyti vėsioje bei tamsioje vietoje. Vartoti po valgomą šaukštą 2-3 kartus per dieną, ypač šaltaisiais metų mėnesiais.

Aterosklerozės profilaktikai patariamas medus su koriais – žiemą po arbatinį šaukštelį kramtyti vieną ar du karus per ddieną, iš viso – du mėnesius. kartu vartoti vitaminus A irC. Naudinga valgyti morkas, citrinas, laukinio erškėčio vaisius, juoduosius serbentus, aronijas.

Sergant angina taip pat patariama kramtyti medų su koriu (6-8 kartus per dieną), o gerklę skalauti su obuolių actu. Actas ruošiamas taip: obuolių sultims leidžiama išrūgti, o paskui laikomas vėsioje vietoje. Gerklei skalauti į stiklinę vandens įpilama 1-2 arbatiniai šaukšteliai acto. Skalaujama kas valandą. Taip gydant pūliai ir apnašos nuo tonzilių nusivalo per 12 valandų, paraudimas praeina per 2-3 dienas.

Nuo sąnarių skausmų, atsiradusių ne dėl uždegimo, padeda medus, vynuogių sultys ir spanguolės, maistui vartojamos daržovės ir papirka. Nuo nemigos, raumenų traukulių, ypač naktimis, nuo silpnos atminties, sumažėjusio darbingumo,, vartojama po 80-100 g medaus per dieną, daug daržovių, vaisių, ypač obuolių bei vynuogių arba jų sulčių. Be to, rekomenduojamas ir obuolių actas (du arbatiniai šaukšteliai stiklinei vandens) – valgio metu.

Profilaktiškai nuo šieno karštligės rekomenduojama kramtyti užlipdytų korių arba korio su medumi 3-5 kartus per dieną (vašką išspjauti). Tokia profilaktika patartina per visą sezoną. Kartu galima vartoti obuolių actą – po du arbatiniu