Vanduo. Vandens užterštumas
ĮVADAS
„Vanduo. Vandens užteršumas“ – tai tema kuri yra labai aktuali, nes žmogus ir vanduo yra du neatsiejami dalykai. Visi žmogaus organizme vykstantys fiziologiniai procesai vienaip ar kitaip susiję su vandeniu. Be jo organizmas negalėtų virškinti, ląstelės negalėtų sintetinti reikiamų medžiagų, neišskirtų daugelis žalingų apykaitos produktų.
Referatas susideda iš tokių dalių:
Vanduo, kas tai?
Kam gyvam organizmuo reikalingas vanduo?
Vandens apsauga
Vandens kokybė
Mineralinių medžiagų ir mikroelementų įtaka žmogaus organizmui bei vandens šaltinių apsaugos svarba.
VANDUO, KAS TAI?
Vanduo:
1. tai nekieta, mobili naudingoji iškasena.
2. vienas iš svarbiausių gamtos objektų, be kurio nneįmanoma gyvybė Žemėje.
3. labiausiai paplitęs Žemėje junginys.
4. bespalvis ir bekvapis skystis.
5. keistų įpatybių medžega.
6. universaliausias bekvapis ir bespalvis skystis.
Bet štai kaip vandenį galima apibrėžti plačiau.
Vanduo yra medžiaga randama Žemėje ir būtina visoms žinomoms gyvybės formoms. Apie 70 procentų Žemės paviršiaus yra padengta vandeniu. Vandens yra ir kitose Saulės sistemos ir tolimesniuose kūnuose, ledo pavidalu. Vandens svarba žemiškajai gyvybei leido daugeliui daryti prielaidą, kad vandens skystame pavidale egzistavimas kituose kosminiuose kūnuose gali suteikti pakankamas sąlygas nežemiškai gyvybei.
Įprastinėje temperatūroje ir slėgyje vanduo yra skystas. KKitos dažnos vandens formos yra ledas, sniegas ir garai. Vandens molekulinė formulė yra H2O, t.y. vandens molekulė susideda iš dviejų vandenilio ir vieno deguonies atomo.
Savybės
Bendrosios
Pavadinimas Vanduo
Molekulinė geometrija
Cheminė formulė H2O
Išvaizda Bespalvis skystis
Fizikinės
Atominis svoris 18.01528 amu
Lydimosi taškas 273.15 K (0 °C)
Virimo taškas 373.15 K (100 °C)
Kritinė temperatūra 674 KK
Kritinis slėgis 2.21 × 107 Pa
Tankis 1.0 ×103 kg/m3 (4°C)
Termocheminės
ΔfH0dujinis -241.83 kJ/mol
ΔfH0skystas -285.83 kJ/mol
ΔfH0kietas -291.83 kJ/mol
S0dujinis, 1 bar 188.84 J/mol•K
S0skystas, 1 bar 69.95 J/mol•K
S0kietas 41 J/mol•K
Sauga
Įrijimas Būtinas gyvybei. Pernelyg didelio vandens kiekio suvartojimas gali sukelti traukulius bei sukelti elektrolitinį disbalansą, kuris pasireiškia galvos skausmu ir netgi koma bei mirtimi.
Įkvėpimas
Netoksiškas, bet patekęs į plaučius gali sukelti uždusimą. Uždusimas vandenyje vadinamas nuskendimu.
KAM GYVAM ORGANIZMUI REIKALINGAS VANDUO?
Žmogus be maisto gali išgyventi daugiau nei mėnesį, be vandens – tik 4 – 5 dienas. Gineso rekordų knygoje nurodoma, kad be vandens žmogus išgyveno 18 parų. Vanduo yra pagrindinė gyvo organizmo sudedamoji dalis: daugiau nei du trečdaliai žmogaus kūno yra vanduo. Vanduo sudaro 65 proc. suaugusių ir net 80 proc. vaiko svorio, dėl to kasdien mūsų organizmas turi gauti ne mažiau kaip 2,5 litro vandens. 11 – 1,5 litro vandens žmogus gauna su maistu, 0,3 litro vandens susidaro skylant maisto medžiagoms, o 1 – 1,5 litro – geriant įvairius gėrimus. Atskiruose organuose vandens procentas – nevienodas. Daugiausiai jo yra skrandžio sultyse, seilėse 95 – 99 proc., kraujyje 79,9 proc., galvos smegenyse kiek daugiau – 83,3 proc., raumenyse 76 proc. Širdis, plaučiai, inkstai, kiti gyvybiškai svarbūs organai taip pat vos ne iš vandens. Jų kiekis čia sudaro apie 70 proc. Viena ,,svarbiausių” kūno dalių – kaulai tturi apie 25 proc. vandens. Ir mažiausiai vandens yra dantų emalyje – tik 0,3 proc. Beveik 100 proc. vandens yra prakaite ir ašarose 98 – 99 proc. Troškulį pajuntame netekę 1,1 – 1,5 litro vandens. Praradus 10 proc. vandens žmogaus organizme atsiranda negryštamų pataloginių reiškinių. Netekęs daugiau kaip 21 proc. vandens žmogus miršta. Europoje daugiausia vandens išgeria prancūzai, vokiečiai, belgai, austrai, italai ir šveicarai. Populiariausias šiose šalyse negazuotas mineralinis vanduo. Vakarų Europoje ir JAV parduotuvėse parduodama net 80 proc. negazuoto mineralinio vandens, o Lietuvoje istoriškai populiaresnis gazuotas. Negazuoto mineralinio vandens pas mus kol kas nuperkama tik 20 proc., tačiau kiekvienais metais tokio vandens vartojimas auga. Remiantis vandens vartojimo tyrimais, 1998 m. angliarūgšte neprisotintą mineralinį vandenį pirko tik 10 proc. Lietuvos gyventojų. Per dvejus metus tokio vandens vartojimas išaugo beveik dvigubai ir 2000 m. pradžioje jau siekė 16 proc. Estijoje negazuoto mineralinio vandens pardavimai siekė 27 proc., Latvijoje – 21 proc.
Vandens kiekis maisto produktuose, daržovėse ir gėrimuose (100 g)
Įv. gėrimai (mineralinis vanduo, vanduo, sultys, arbata ir kt) 95-99,5 %
Vaisiai, uogos, daržovės 85-96 %
Pienas 88 %
Žuvis 75-80 %
Varškė 65-75 %
Sūris 30-45 %
Duona, pyragai 75 %
Bulvės 89 %
Morkos 90 %
Kopūstai 95 %
SSalotos 96 %
Agurkai 96 %
Pomidordai 94 %
Česnakai 85 %
Svogūnai 87 %
VANDENS APSAUGA
Vandens apsaugos tikslas – užtikrinti gyventojų ir ūkio reikmių tenkinimą tiekiant vandenį, požeminio ir paviršinio vandens išteklių racionalų naudojimą, jų būklės gerinimą nuo teršimo. Kauno miesto vandens apsaugos programa apima šias pagrindines kryptis:
1. Geriamojo vandens kokybės gerinimas
2. Miesto ūkio-buities nuotėkų valymas
3. Inžinierinių tinklų,vandentiekio ir ūkio buities nuotėkų, išvystymas
4. Paviršinių vandens telkinių taršos mažinimas
Miestas geriamajam vandeniui paruošti naudoja gruntinį vandenį. Vanduo išgaunamas keturiose vandenvietėse – Petrašiūnų, Eigulių, Kleboniškio ir Vičiūnų. Gruntinis vanduo prieš pateikiant jį į vandentiekio sistemą tėra chloruojamas. Per 2000 metus sunaudota beveik 15,5 mln.m3 vandens. Centralizuotas Kauno vandentiekio tinklas veikia nuo 1929 m. Miesto vandentiekio tinklo ilgis 958 km, karšto vandens tinklo ilgis 83 km bei 46,5 gamybinio vandens tinklo ilgis (2000 m. duomenys). Turimų vandenviečių pajėgumo pakanka dabartiniam poreikiui patenkinti bei pakaks artimiausioje ateityje, tačiau yra problemos dėl vandenvietėse išgaunamo vandens kokybės. Stambiausios iš eksploatuojamų vandenviečių – Petrašiūnų – geriamo vandens užterštumas viršija maksimalias Europos Sąjungos leidžiamas koncentracijas. Vandenyje padidėjusios geležies ir mangano koncentracijos. Todėl ateityje pagrindinis dėmesys bus sukoncentruotas geriamojo vandens kokybei gerinti ir pirmiausia tai bus daroma Petrašiūnų vandenvietėje. Bendras ūkio-buities ir lietaus nuotėkų tinklų ilgis mieste 916 km. 1999 mm. užbaigta nuotėkų tinklų statyba į Kleboniškį ir Lampėdžius Toliau tęsiama Palemono vandentiekio ir nuotėkų tinklų statyba. Iki 1999 m. skaudžiausia Kauno miesto ekologinė problema buvo miesto ūkio-buities nuotėkų valymas. Visos miesto nuotėkos per 9 išleistuvus patekdavo į Nemuno ir Neries upes be valymo. 1999 metais, po 8 statybos metų į eksploataciją įvesta Kauno vandenvalos įmonės 1-oji eilė – mechaninis valymas (232 tūkst. m3/d). Pasiektas tikslas – sumažinti atvirų vandens telkinių teršimą nevalytomis miesto nuotėkomis. Nuotėkos valomos mechaniniu – cheminiu būdu, sumažinant jų užterštumą pagal BDS7 – 80 mg/l į suspenduotas medžiagas iki 30 mg/l, fosforą – 1,5 mg/l. Vandenvalos įmonė įrengta pagal moderniausią Švedijos specialistų pasiūlytą technologiją. Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas sutiko finansuoti šį projektą su sąlyga, kad bus atnaujintas visas miesto vandens ūkis. Taip 1995 m. gimė Kauno vandens ir aplinkos apsaugos investicinis projektas, kurio vertė 327 milijonai litų. Projektas apima visos vandentvarkos sistemos atnaujinimą ir nuotekų valymo įrenginių statybą. Visiškai nuotėkos bus išvalomos tik tada, kai bus įgyvendinta antroji projekto dalis – biologinio nuotėkų valymo įrenginiai. Šiuo metu vyksta derybos dėl finansavimo šaltinių statybai. Įgyvendinus šį projektą vanduo galės būti išvalomas iki 95% tiek, kiek numato Europos sąjungos normatyvai. Sumažės Nemuno teršimas nuotėkomis, kas suteiks galimybę
atgaivinti ir pritaikyti Nemuno ir Neries pakrantes rekreacijai ir turizmui, sumažins gyventojų sergamumą užkrečiamomis ligomis (plintančiomis per vandenį).
VANDENS KOKYBĖ
Geriamojo vandens kokybė – vandens savybių ir sudėties charakteristika. Analitė – geriamojo vandens mėginyje nustatomasis komponentas. Analitės būna kontroliuojamos:
Indikatorinės – tiesiogiai su žmonių sveikatos sauga nesietinos mikrobinės, cheminės ar fizikinės analitės, integraliai atspindinčios gamtinio (žalio) vandens savybes, geriamojo vandens ruošimo ir tiekimo technologiją. Jos kontroliuojamos, kad būtų galima rasti geriamojo vandens saugos ir kokybės pažeidimo požymius, įspėti apie pavojų ir imtis atitinkamų ppriemonių.
Toksinės – dėl jų galimo kenksmingo poveikio žmonių sveikatai kontroliuojamos cheminės analitės.
MIKROBINIAI RODIKLIAI IR VANDENS DEZINFEKCIJA
Visi norminiai aktai reikalauja, kad geriamasis vanduo būtų skaidrus, be kvapo, drumzlių ir nuosėdų. Jame neturi būti užkrečiamąsias ligas sukeliančių mikrobų ar cheminių, sveikatai kenksmingų, medžiagų. Nors požeminis vanduo yra gana švarus ir apsaugotas nuo išorinės taršos, tačiau tiekiant vandenį galimi įvairūs atvejai, kaip pavyzdžiui įrengimų montavimas, remonto darbai, avarijų likvidavimas, kurių metu gali būti užteršiamas vanduo. Todėl vandentiekio darbuotojai, atlikę anksčiau minėtus darbus, privalo ddezinfekuoti chloru įrangą ir vamzdynus bei nustatyti mikrobinius rodiklius.
Mikrobinė geriamojo vandens būklė tiriama netiesioginiais mikrobiniais metodais. Vandenyje ieškomi ne užkrečiamąsias ligas sukeliantys mikrobai, kurių laboratorinis nustatymas ilgai užtrunka, o užkrečiamųjų ligų sukėlėjų „palydovai” – indikatoriniai mikroorganizmai. Paprastai nustatoma žarninė lazdelė ((E. coli). Žarninė lazdelė yra mikrobas, pastoviai gyvenantis žmonių ir gyvulių žarnyne. Ji pati kokio nors susirgimo nesukelia, bet, radus ją vandenyje, sakoma, kad vanduo yra užterštas. Tai rodo, kad į vandenį galėjo patekti fekalijų, o su jomis ir patogeninių bakterijų infekcinių ligų sukėlėjų: vidurių šiltinės, dizenterijos, salmoneliozės ir kt.. Geriamajame vandenyje neturi būti ligas sukeliančių mikroorganizmų ir virusų.
Mikroorganizmų – patogeninių bakterijų – poveikis žmogaus organizmui visuomet yra ūmus. Todėl mikrobiniai reikalavimai yra griežti ir jų laikytis būtina besąlygiškai. Tik taip galima išvengti jų rizikos – ūminių infekcinių susirgimų ir epidemijų.
Tiekti mikrobinių reikalavimų netenkinantį vandenį negalima. Susidarius tokiai situacijai, būtina informuoti visuomenę ir nedelsiant imtis priemonių vandens kokybės gerinimui. Pagrindinė priemonė yra vandens dezinfekavimas stipriais oksidatoriais. Todėl geriamasis vanduo pastoviai pprofilaktiškai yra chlorinamas. Chlorinimas – labiausiai paplitęs vandens nukenksminimo būdas.
Geriamąjį vandenį galima dezinfekuoti chloru, natrio hipochloritu, kalcio hipochloritu, magnio hipochloritu, chlorkalkėmis, chloro dioksidu, ozonu.
Visų vandens dezinfekcijai naudojamų medžiagų likučiai, o taip pat ir susidarę antriniai junginiai, neturi viršyti higienos normoje nurodytų kiekių.
Vienas iš paprasčiausių ir pakankamai patikimų vandens valymo būdų yra virinimas. Praėjus 5 min. nuo vandens užvirimo, žūva visi patogeniniai mikroorganizmai ir virusai, sumažėja vandens kietumas. Didžiausias šio metodo trūkumas – vienu metu sunku užvirti daug vandens.
INDIKATORINĖS ANALITĖS
Indikatoriniai vvandens kokybės rodikliai įvertina: justines vandens savybes – spalvą, skonį, kvapą, drumstumą; bendrą mineralizaciją parodo savitasis elektros laidis; užteršimą organinėmis medžiagomis – amonis, bendroji organinė anglis (C), permanganato skaičius, vandenilio jonų koncentracija pH. Aliuminis (Al), chloridas (Cl-), bendroji geležis (Fe), manganas (Mn), sulfatas (SO42-) neturi įtakos žmogaus sveikatai, tačiau padidintos šių medžiagų koncentracijos gali stipriai pakeisti vandens savybes – skonį, spalvą, kvapą, drumstumą.
Normaliai vandenyje yra daugiau ar mažiau mineralinių junginių – kalcio, magnio, natrio, geležies ir kitų druskų. Mineralinės medžiagos teikia vandeniui savotiškai malonų skonį, tačiau per didelis mineralinių medžiagų kiekis vandenį daro neskanų ir netinkamą gerti. Vandens mineralizacijai mažėjant, jo skonis blogėja. Vanduo be druskų (distiliuotas) yra netgi kenksmingas.
Kuo didesnis savitasis elektros laidis, tuo didesnė vandens mineralizacija. Pagal ankstesnius norminius aktus vanduo buvo laikomas kokybiškas, jeigu druskų buvo nustatoma ne daugiau kaip 1000mg/l. Nuo kalcio ir magnio druskų kiekio priklauso ir vandens kietumas. Kietas vanduo sveikatai nekenksmingas. Gerdami kietesnį vandenį, žmonės mažiau serga širdies ligomis ir hipertonija, o vartodami minkštą vandenį – dažniau. Neįrodyta, kad kietas vanduo sukelia akmenligę, netgi atvirkščiai, kai kurie autoriai teigia, kad tose rajonuose, kur vanduo minkštas, inkstų akmenligė gyventojų tarpe labiau paplitusi, negu ten, kur vanduo kietas. Tačiau per didelis vandens kietumas nepageidautinas tiek ppramonėje, tiek ir namų ūkyje. Kietame vandenyje blogiau verda daržovės, blogiau užsipliko arbata ir žymiai daugiau sunaudojama muilo prausiantis ir skalbiant. Ypač nepageidautinas kietas vanduo garo katilams. Šiuo atveju jis turi būti minkštinamas.
Organinę taršą atspindinčios analitės gali nekelti jokio rūpesčio, jeigu jų vertės atliekant pastovią programinę priežiūrą, nekinta ir neviršija nurodytų normų. Tačiau jų kiekio didėjimas verčia susirūpinti, nes tokiu atveju galima tarša iš aplinkos. Todėl yra labai svarbi geriamojo vandens šaltinių apsauga. Atsižvelgiant į vietos sąlygas, turi būti nustatytos sanitarinės apsaugos zonos bei jų priežiūra, reglamentuojanti tose vietose ūkinę ir pramoninę veiklą.
Amonis susidaro yrant baltyminėms medžiagoms. Patekus į vandenį net ir nedideliam kiekiui organinių medžiagų, pasigamina amoniako. Natūraliai jo aptinkama geležies turinčiame požeminiame vandenyje.
Ir nedidelis geležies bei mangano kiekis pablogina vandens savybes. Vanduo įgauna savotišką kvapą, skonį, spalvą (nuo geležies – rudą, mangano – juodą), padidėja jo drumstumas. Geležis žmogaus organizmui labai reikalingas elementas, nes, būdama kraujo sudėtyje, susijungia su deguonim, o kraujas deguonį išnešioja po visą organizmą. Tokiu būdu mūsų audiniai gauna deguonį. Tačiau vandenyje geležis yra nemalonus reiškinys, nes daug geležies turintis vanduo, iš gilaus artezinio šulinio pakeltas į žemės paviršių, jungiasi su oro deguonimi, ir geležis išsiskiria rūdžių pavidalu.
Nors vandens geležis ir nežalinga mūsų sveikatai, tačiau sskonio sumetimais ir dėl netinkamumo naudoti ūkio reikalams, jos kiekis geriamajame vandenyje normuojamas. Jei vandenyje yra daug geležies, reikia statyti geležies šalinimo įrenginius.
TOKSINĖS ANALITĖS
Toksinių analičių vertės parodo vandens užteršimą nuodingomis, sveikatai kenksmingomis, medžiagomis. Tai bet kokios kilmės medžiagos, jų toksinai, trąšos, pesticidai, jų sudėtinės dalys ar skilimo produktai, radioaktyvieji izotopai ar kitos medžiagos, kurių buvimas geriamajame vandenyje gali turėti neigiamų žmogaus sveikatai pasekmių, o taip pat bloginti vandens savybes. Jų kiekis ir nukrypimai priklauso nuo vietinių gamtinių veiksnių (hidrogeologinių), ir nuo išorinės taršos.
Vanduo iš požeminių telkinių dažniausiai atitinka higienos reikalavimus. Tokiame vandenyje paprastai nebūna toksinių medžiagų arba nustatomi minimalūs jų kiekiai. Tačiau kartais, jeigu tarp paviršinio ir požeminio vandens yra hidraulinis ryšys, į požeminį vandenį gali prasiskverbti toksinės medžiagos.
Metalai (chromas, Cr, gyvsidabris, Hg, kadmis, Cd, nikelis, Ni, švinas, Pb, varis, Cu, stibis, Sb), nuodingos medžiagos (arsenas, As, cianidas, CN- ), chlororganiniai junginiai (1,2 – dichloretanas, C2H4Cl2 , tetrachloretenas, C2Cl4, trichloretenas, C2HCl3 , epichlorhidrinas, C3H5OCl , vinilo chloridas, C2H3Cl ), pesticidai, angliavandeniliai (daugiacikliniai aromatiniai, benzpirenas, benzenas, C6H6 ), tai medžiagos, kurių padidinti kiekiai gali atsirasti dėl intensyvios žmogaus veiklos.
Nitratas, NO3 – Ir nitritas, NO2 – susidaro yrant baltyminėms medžiagoms. Be to, nitratų gali atsirasti ir su lietaus vandeniu, kuriame
beveik visuomet esti azoto rūgšties. Dėl vykstančių oksidacijos – redukcijos reakcijų, nitritai gali virsti nitratais ir atvirkščiai. Pagrindinė padidinto nitratų kiekio priežastis yra organinės ir mineralinės (azotinės) trąšos, naudojamos žemės ūkyje. Todėl ypač daug jų randama šachtiniuose šuliniuose. Nitratai yra pavojingi žmogui ir ypač kūdikiams. Vartojant maisto mišinius, į kurių sudėtį įeina vanduo su padidėjusiu nitratų kiekiu, padidėja methemoglobinemijos rizika. Ligos metu labai padidėja methemoglobino koncentracija kraujyje. Ji pasunkina deguonies pernešimą su krauju iš plaučių į audinius. Kūdikiams atsiranda dispepsinių rreiškinių, dusulys, pamėlsta oda ir gleivinės. Sunkiais atvejais atsiranda traukuliai, ir kūdikis gali mirti.
XX a. pradžioje pasirodė pirmosios žinios apie fluorą. Buvo išaiškinta, kad nuo didesnio fluoro kiekio vandenyje atsiranda dėmės dantų emalyje, o sunkesniais atvejais pakenkiami kaulai. Šis susirgimas vadinamas fluoroze.
Tačiau nedideli fluoro kiekiai naudingi organizmui: susidarant kaulų audiniams ir dantų emaliui. Mokslininkai nustatė, kad liga neišsivysto, jei viename litre geriamojo vandens yra nuo 0,7 iki 1,0 miligramų fluoro. Jeigu fluoro vandenyje yra mažiau, gali irti dantų audiniai, atsiranda ddantų ėduonis (kariesas). Kuo mažesnė fluoro koncentracija, tuo dantų ėduonis labiau paplitęs vaikų tarpe.
Papildomai fluoruoti vandenį, kaip buvo siūloma anksčiau, yra nenaudinga, nes gėrimui ir maisto ruošimui vandentiekio vandens suvartojama tik nuo 0,3 iki 1 procento. Papildomas fluoro šaltinis žmogaus oorganizmui yra arbata, grūdinės kultūros, daržovės, vaisiai, riešutai, kepenys, menkė. Dar viena fluoro kompensavimo priemonė – dantų pasta.
Gamtinio vandens teršimo pavojus smarkiai didėja vystantis urbanizacijai ir pramonei. Todėl visų kategorijų vandenvietėms turi būti nustatytos vandens apsaugos zonos.
Toksinių medžiagų kontrolė geriamajame vandenyje yra labai svarbi ir aktuali. Toksinių medžiagų kiekiai turi neviršyti Lietuvos higienos normoje nurodytų ribinių analičių verčių.
Mineralinių medžiagų ir mikroelementų įtaka žmogaus organizmui bei vandens šaltinių apsaugos svarba.
Nepakankamas mikroelementų kiekis arba jų perteklius vandenyje sąlygoja įvairių organizmo funkcijų pakitimus ir ligas.
Tačiau kai kurių medžiagų minimalūs kiekiai turi didelę reikšmę žmogaus organizmo gyvybinėms funkcijoms. Visi mikroelementai pasižymi dideliu biologiniu aktyvumu: jie užtikrina normalią fiziologinių reakcijų ir apykaitos procesų eigą, dalyvauja mineralinių medžiagų apykaitoje ir, kaip įvairių biocheminių reakcijų katalizatoriai, įįtakoja bendrą organizmo medžiagų apykaitą.
Mikroelementai įeina į aktyvių biologinių junginių sudėtį: fermentų (Zn, Cu, Mo, Mn ir kt. ), vitaminų (Co), hormonų (J, Co), kvėpavimo fermentų (Fe, Cu).
Remiantis šiuolaikiniais duomenimis, užtikrinti normalią organizmo gyvybinę veiklą reikia apie 30 mikroelementų, kurių dauguma yra metalai (Fe, Cu, Mg, Zn, Mn, Co, Mo ir kt.) ir tik keli metaloidai (J, Br, As, F, Se).
Mikroelementai į žmogaus organizmą patenka iš aplinkos. Jų kiekis organizme priklauso nuo jų kiekio dirvožemyje, vandenyje, augaluose. Su geriamuoju vandeniu įį žmogaus organizmą patenka nuo 1 iki 10 proc. reikalingo per parą mikroelementų kiekio. Fe, Co, Mg, Mo, o tokių elementų, kaip fluoras ir stroncis pagrindinis šaltinis yra geriamasis vanduo.
Gėlas vanduo vartojamas labai plačiai: buityje, komunaliniame ūkyje, pramonėje, energetikoje, žemės ūkyje, žuvininkystėje ir kitose ūkio šakose. Kuo daugiau suvartojama vandens, tuo daugiau įvairių toksinių medžiagų su nuotekomis pakliūna į aplinką ir tuo pačiu grįžta į vandens šaltinius. Todėl be galo yra svarbi vandens šaltinių apsauga.
Kad vandentiekis higienos ir epidemiologiniu požiūriais būtų patikimas, apie jį įrengiamos apsaugos zonos. Vandenvietei apsaugoti numatomos dvi – pirmoji ir antroji – apsaugos zonos
Žemėje vandens netrūksta. Žmogui belieka tik jį paimti ir teisingai paskirstyti taip, kaip jam reikia. Bet svarbiausia jis turi apdairiai saugoti šį labiausiai paplitusį ir niekuo nepakeičiama gamtos turtą.
NAUDOTA LITERATŪRA
1. http://lt.wikipedia.org/wiki/Vanduo
2. http://neptunas.lt
3. http://www.kaunas.lt
4. http://www.vv.lt
5. Vincentas Lamanauskas Rita Makarskaitė „Negyvoji gamta: vanduo“
