Varlės

Manto Tamučio 4fh

Varliagyvių rūšies apibūdinimas

[pic]

Varliagyvių gyvenimas

Varliagyviai atsirado viršutiniame devone, prieš 350 milijonų

metų. Varliagyvių gyvenimas tiek sausumoje, tiek vandenyje, taip pat jų

lervų sandara bei gyvenimo būdas rodo, kad jų protėviai buvo panašūs į

žuvis. Gėlavandenes riešapelekes žuvis. Išnykusių riešapelekių galūnių

griaučių antspaudai labai panašūs į varliagyvių galiūnų griaučius. Spėjama,

kad išnykusios gėlavandenės riešapelekės turėjusios plaučius. Jos

gyvenusios sekliuose ežeruose bei upeliuose ir galėjusios peršliaužti iš

vieno vandens telkinio į kitą spirdamosi raumeningais pelekais. Iš šių žuvų

ir kilę pirmieji sausumos stuburiniai – ssenoviniai uodeguotieji

varliagyviai. Beuodegiai varliagyviai atsirado vėliai iš senovinių

uodeguotųjų varliagyvių. Suakmenėjusios iškasenos rodo, jog pirmieji

varliagyviai buvo panašūs į gigantines salamandras; jų galvos buvo pailgos,

uodegos gerai išsivysčiusios. Šie gyvūnai užaugdavo iki 1 m ir ilgesni,

judėjo lėtai ir nevikriai, sunkiai nušliauždavo nuo vieno vandens telkinio

prie kito. Karbone atsirado gana daug įvairių varliagyvių, tačiau visi jie

judėjo menkai, gyveno ramiai, nes konkuruojančių gyvūnų rūšių buvo mažai, o

maisto gausu. Tuo metu buvo daug niekieno negyvenamų pelkių, kurių

pakraščiai buvo užžėlę paparčiais. Tai buvo idealios gyvenimo sąlygos

pirmiesiems sausumos ggyvūnams, kurie dar nemokėjo išlaikyti organizme

drėgmės.

Prisitaikymo sunkumai

Perėjus gyventi iš vandens į sausumą, varliagyviams iškilo

daugybė problemų, ir jiems čia prisitaikyti prireikė daug milojonų metų. Iš

tikrųjų visi šie gyvūnai taip ir nesugebėjo iki galo prisitaikyti prie daug

atšiauresnių gyvenimo sausumoje sąlygų; kkad galėtų veistis, dar ir dabar

jiems reikia vandens. Kad būtų lengviau judėti sausumoje, varliagyvių

griaučiai palengvėjo, o svorio jėgai įveikti išsivystė stipri raumenų

sistema. Ankstyvųjų varliagyvių galūnės buvo trumpos, plačiai išskėstos, jų

kaulai stambūs. Tačiau jos jau buvo penkiapirštės, kaip ir aukštesniųjų

stuburinių. Išsivystė poriniai oro maišai, arba plaučiai.

Iš daugelio ankščiau gyvenusių varliagyvių grupių iki šiol

išlikę trys būriai: beuodegiai, arba šokuojantys, varliagyviai,

uodeguotieji varliagyviai.

Beuodegių varliagyvių – varlių, rupūžių yra daugiau kaip 2500

rūšių. Jie prisitaikę gyventi ne tik šalia vandens, bet ir tropiniuose

miškuose, stepėse, netgi dykumose. Visiems jiems bendra tai, kad vystosi su

pilna metamorfoze, t.y. per gyvenimą jų forma visiškai pakinta.

Varlės ir rupūžės turi balso aparatą, bet tik patinų jis

visiškai išsivystęs; pastarųjų balsą galima išgirsti poravimosi metu, arba

juos išgąsdinus. Tipiškas kvarkiantis garsas susidaro vvirpant balso stygoms

– porinėms gerklų gleivinės klostėms. Oras pro jas eina įkvepiamas į

plaučius ir grįždamas iš plaučių į balso maišus, kurie yra žemiau burnos.

Beveik visos vidutinių platumų klimato juostos varlių ir rupūžių

rūšys pavasarį pereina į vandenį. Rasti į jį kelią joms padeda burnos

vidaus juntamosios ląstelės – osmoreceptoriai. Dėl nežinomų priežasčių kai

kurie vandens telkiniai tampa varliagyviams itin patrauklūs, ir poruotis jų

čia jų susirenka didžiuma. Patinai paprastai atkeliauja pirmieji ir

kvarkdami vilioja pateles.

Varliagyvių oda

Varlių, rupūžių , tritonų ir salamandrų lervos vvandenyje

kvėpuoja išorinėmis žiaunomis; vėliau jos sunyksta. Subrendusios varlės

gali kvėpuoti trimis būdais. Kai esti labai aktyvios, jos kvėpuoja

plaučiais, kai maitinasi – burnos ertme, per įmygį – drėgna oda. Odą

drėkina sekretas, kurį išskiria odos paviršiuje, epidermyje, esančios

gleivių liaukos. Odoje gali būti ir nuodų liaukų, jos ypač gerai

išsivysčiusios tropikų varlių iš dendrobates ir phyllobates genčių. Jų

stipriai veikiančiais nuodais Pietų Amerikos indėnai tepdavo strėles,

kuriomis medžiodavo paukščius ir beždžiones. Daugelis nuodingųjų

varliagyvių yra ryškių spalvų; taip jie įspėja plėšrūnus, kad jų neliestų.

Spalvomis varliagyviai labai gerai maskuojasi. Odoje yra trys sluoksniai

pigmentinių ląstelių. Išsiplėsdamos ir susitraukdamos jos keičia odos

spalvas.

Poravimosi ritualas

Varlių ir rupūžių dauginimosi būdai labai įvairūs. Tropinės

rūšys išneršia kiaušinius į lizdus iš lapų arba priklijuoja juos prie

šakelių, kabančių virš vandens; išsiritinę buožgalviai krinta į vandenį,

čia toliau vystosi. Lengvai pažeidžiami kiaušiniai tokiu būdu apsaugomi nuo

plėšrūnų. Kitas apsaugos būdas – kiaušinių nešiojimasis. Europinės rupūžės

bobutės (alytes obstettricans) patinas apvynioja kiaušinių virtines apie

užpakalinių kojų letenas ir nešiojasi juos, kol išsirita lervos.

Labiausiai kiaušinius globoja tropinės rūšys; jų jaunikliai išsiperi

tiesiog ant patelės. Šiuo atveju jauniklių vada esti daug mažesnė, bet turi

daugiau galimybių išgyventi negu tų rūšių, kurios išneršia daug kiaušinių,

bet jų nesaugo. Pipos (pipos pipos)patinas meilinasi patelei prabildamas

metalo skambesio šūksniais, po to apkabina ją priekinėmis kojomis. Po vieną

išneršti lipnūs kiaušiniai apvaisinami, nusileidžia ppatelei ant nugaros ir

prasiskverbia po oda. Tikros buožgalvio stadijos šiuo atveju nebūna,

jaunikliai iš motinos nugaros praėjus 3-4 mėnesiams. Pietų Amerikos

medvarlė Cerathyla sp nešiojasi kiaušinius nugaros įduboje. Išsiritančias

lervas ji išleidžia į vandenį, susikaupiantį lapų pažastyse. Pietų Amerikos

medlaipių Dendrobates patinas buožgalvius nešiojasi ant nugaros, bet jie

baigia vystytis vandenyje. Sterblinės medvarlės Gastrotheca ovifera patelė

ant nugaros turi peryklinę sterblę, joje išperina apie 20 susiformavusių

jauniklių.

Varlės išsirita iš ikrų, plaučiai atsiranda vėliau. Po 20 – 27

dienų išdygsta užpakalinės kojytės, o priekinės – dar po 1- 2 savaičių.

Uodega suvartojama kaip maisto ,,sandėlis“. Uodega išnyksta, sukaulėja

skeletas. Taip atsiranda naujas gyvūnėlis –0,5g svorio varlytė. Būna, kad

jos masiškai išlipa į krantą per vieną dieną. Varlės medžioja tykodamos.

Judantį vabzdį ar vikšrą paveja staigiu šuoliu arba nejudėdamos išmeta

lipnų liežuvį, ir grobis prilimpa. Surenka daug sodo, daržo kenkėju.

Tuoktuvių periodu nesimaitina. Vandenyje gyvena tik neršto metu. Ikrai

apgaubti baltymo, sukibę tarpusavyje į gumulus, slidūs, jokiam plėšrūnui

nepasiekiami. Juodi ikrai stipriai sugeria saulės šilumą ir todėl nesušąla

net esant – 6C. Lervutėse išsirita po 8 – 12 dienų ir kekėmis kybo prie

vandens augalų. Jos panašios į žuvytes, bet turi išorėje styrančias žiaunas

ir neturi burnos.

Varliagyvių pobūriai

Amphicoela pobūris, jam priklauso: Glotnakojų varlių šeima:

Leiopelma

Ascaphus

Irklakojų varlių šeima:

Varlė skraiduolė

Anomocoela pobūris, jam priklauso: Česnakimės rupūžės:

Česnakė

Diplasiocoela pobūris, jam ppriklauso: Tikrosios varlės:

Pievinė varlė

Smailiasnukė varlė

Kūdrinė varlė

Ežerinė varlė

Jautinė varlė

Gigantinė varlė

Opisthocoela pobūris, jam priklauso: Diskaliežuvės rupūžės:

Kūmutė

Rupūžė bobutė

Pipinės:

Naguotoji rupūžė

Pipa

Procoela pobūris, jam priklauso: Ilganosės varlės:

Rinoderma

Tikrosios rupūžės:

Pilkoji rupūžė

Žalioji rupūžė

Nendrinė rupūžė

Rupūžė Aga

Gyvagimdė rupūžė

Raguotoji rupūžė

Australijos rupūžė

Medvarlinės: medvarlė

Sterblinė medvarlė

Lapsiukė

Glotnakojės varlės

Primityvios dabartinės beuodegės amfibijos. Į priekį nuo

kryžkaulio yra 9 amficeliniai slanksteliai. Turi trumpus laisvus

šonkaulius. Patinas per visą gyvenimą turi trumpą išorinę uodegą arba bent

jos raumenų liekanas.

Šeimoje yra dvi gentys.: Leiopelma

Ascaphus

Leipelma gentis

Leipelma paplitusi Naujojoje Zelandijoje. Kiaušiniai turi daug

trynio. Juos deda šlapiose šaltose vietose. Išsirita jau susiformavusios

varlytės.

[pic]

Ascaphus gentis

Ascaphus gentis gyvena Šiaurės Amerikos vakarinėje dalyje

šaltuose upeliuose. Kiaušinių apvaisinimas vidinis.

[pic]

Irklakojės varlės

Ir užpakalinių ir priekinių kojų pirštai su plėvėmis. Dauguma

rūšių gyvena medžiuose. Patelės deda kiaušinius į putas tarp suglaustų

lapų.

Irklakojės varlės: Varlė skraiduolė (Rhacophorus reinwardti)

Varlė skraiduolė (Rhacophorus reinwardti)

Varlė skraiduolė užauga iki 7,5cm. ilgio. Paplitusi Javoje,

Sumatroje.

[pic]

Česnakinės rupūžės

Liemens slanksteliai proceliniai, rečiau opistoceliniai.

Kryžkaulis procelinis, suaugęs su urostiliu arba sunertas su juo tik vienu

gumburu. Laisvų šonkaulių nėra. Pečių juostos kairiosios ir dešiniosios

pusės apatinės dalys judamai susikloja. Kryžkaulio skersinės ataugos

plačios. Viršutinis žandas su dantimis. Ausies būgnelis beveik arba visai

sunykęs.

Šeimoje yra apie 80 rūšių. Paplitusios Europoje, pietryčių Azijoje

ir Šiaurės Amerikoje.

Česnakinės rupūžės: Česnakė (Pelobates fuscus)

Česnakė (pelobates fuscus)

Užpakalinių letenų pado vidiniame krašte turi po raginę keterėlę

žemei žarstyti. Paliesta pakvimpa česnaku. Buožgalviai labai dideli. Aktyvi

naktį, auštant užsikasa giliai į žemę. Lietuvoje aptinkama smėlėtose

dirvose. Baigiantis pavasariui, drėgnose vietose galima pastebėti česnakę

(Pelobatus fuscus). Tai paslaptingas gyvūnas, nes vaikšto (ne šokinėja) tik

sutemose, ieškodama maisto. Ryto aušros išgąsdintos česnakės visai dienai

gilokai įsikasa į smėlį, kur joms nėra pavojaus apdžiūti. Medžioja

vabzdžius ir kirmėles.

Kūno fforma primena rupūžes, bet oda lygi arba smulkiai grūdėta.

Akių vyzdis vertikalus. Kryžmens slankstelio skersinės ataugos plačios. Ant

viršutinių žandų yra dantys. Ausies būgninė membrana menkai išsivysčiusi,

beveik nepastebima. Dauguma didesnę gyvenimo dalį praleidžia sausumoje.

Liemuo plokščias. Kūno viršus gelsvai rudas ar šviesiai pilkas su rudomis

bei juodomis dėmėmis. Kartais išilgai nugaros būna šviesesnė juostelė,

pamarginta smulkiomis raudonomis dėmelėmis ir taškeliais.

[pic] [pic]

Tikrosios varlės

Labai plačiai paplitusios amfibijos. Kryžkaulio slankstelis iš

priekio išgaubtas iš užpakalio dviem gumbais susineria urostiliu. Pirmi

septyni slanksteliai proceliniai, aštuntas dažniausiai amficelinis.

Šonkaulių nėra. Pečių jjuosta abiejų pusių apatinės dalys tvirtai suremtos.

Viršutinis žandas su dantimis. Šeimoje daugiau nei 500 rūšių. Paplitusios

visuose žemynuose, išskyrus Australiją.

Tikrosios varlės: Pievinė varlė (Rana temporaria)

Smailiasnukė varlė (Rana arvalis)

Kūdrinė varlė (rana esculenta)

Ežerinė varlė (Rana ridibunda)

Jautinė varlė (Rana ccatesbeiana

shaw)

Gigantinė varlė (Gigantorana

goliath)

Pievinė varlė (Rana temporaria)

Pievinė varlė dažniausiai aptinkama Lietuvoje varlių rūšis. Iki

10 cm ilgio. Pilvas dėmėtas. Kūno pigmentacija ir raštas labai įvairūs.

Nugara būna gelsvai pilka, rusva, tamsiai ruda su tamsesnėmis dėmėmis.

Dėmėtumas – nuo visai neryškaus iki kontrastingo. Išilgai nugaros kartais

eina šviesi juostelė, bet visada neryški ir nesiekia galvos. Smilkinių

dėmės prasideda už akių ir per būgninės membranas siaurėdamos eina beveik

iki pečių. Poruojantis patinų pagurklis pasidaro melsvas, o ant priekinių

kojų 1 piršto atsiranda šiurkštus sustorėjimas, lyg trynė. Lietuvoje

gausiausia varlių rūšis. Aptinkama miškuose, pelkėse, pievose, laukuose,

soduose, prie sodybų. Aktyvi prietemoje bei naktį, o lietingu oru ir dieną.

[pic]

Smailiasnukė varlė (Rana arvalis)

Smailiasnukė varlė mažesnė už pievinę. Pilvas baltas, neršto

periodu patinas žydros spalvos. Gyvena pelkėtose vietose. Lietuvoje dažna.

[pic]

Kūdrinė varlė (rana esculenta)

Kūdrinė varlė užauga iki 9 cm. ilgio. Ryškiai žalia su retomis

juodomis dėmėmis, išilgai nugaros eina šviesi juosta. Pilvas baltas ar

gelsvas, kartais pilkai dėmėtas. Šlaunų viršus gelsvas, išmargintas

juodomis dėmelėmis. Patinų pigmentacija ne tokia kontrastinga kaip patelių,

kai kurie būna visai be tamsių dėmių. Patinai su dviem baltais

rezonatoriais burnos kampuose. Lietuvoje dažna. Aptinkama prie užželiančių

vandens telkinių. Aktyvi dieną ir vakare.

[pic]

Ežerinė varlė (Rana ridibunda)

Ežerinė varlė užauga iki 15 cm. ilgio. Daugiau dėmėta,

rezonatoriai pilki. Gyvena prie vandens, neršto pperiodu patinai labai

garsiai sutartinai kvarkia. Lietuvoje dažna. Nugaros fonas pilkai ar rusvai

žalias, dėmės juosvos arba tamsiai žalios. Kartais išilgai nugaros būna

siaurutė šviesi juostelė. Pilvas pilkšvai baltas ar gelsvas, dažnai

išmargintas tamsiomis dėmėmis ir taškeliais. Šlaunų viršus žalsvas,

išmargintas rudomis dėmėmis. Retoka ir negausi. Aptinkama prie upių, ežerų.

Daugiausiai laiko praleidžia vandenyje.

[pic]

Jautinė varlė (Rana catesbeiana shaw)

Jautinė varlė užauga iki 20 cm. ilgio. Stambiausia Šiaurės

Amerikos varlių rūšis.

[pic]

Gigantinė varlė (Gigantorana goliath)

Gigantinė varlė užauga iki 30 cm. ilgio. Stambiausia varlių

rūšis. Paplitusi Afrikoje, Kamerūne.

Diskaliežuvės rupūžės

Slankteliai opistoliniai, įgaubti iš užpakalio. Turi trumpus

laisvus šonkaulius. Liežuvis disko formos, neišmetamas.

Diskaliežuvės rupūžės: Kūmutė (Bombina bombina)

Rupūžė bobutė (Alytes obstetricans)

Lietuvoje mažose pelkutėse. Nugara smulkiai karpota, beveik

juoda. Kūno apačia išmarginta oranžinėmis ir juodomis dėmėmis. Odos liaukų

išskyros aitrios, nuodingos. Veisimosi periodu patinas skleidžia melodingus

garsus. Buožgalvio kvėpuojamoji anga pilvo srityje.

Raudonpilvė kūmutė (Bombina bombina)

Raudonpilvės kūmutės paplitę Centro ir Rytų Europoje. Lietuvoje

paplitusi mozaikiškai, retesnė šiaurinėje ir vakarinėje respublikos dalyje.

Pavasarį – vasarą gyvena nelabai giliuose, gerai įšildomuose

vandens telkiniuose dumblėtu dugnu, užpelkėjusiose žemumose. Dažniausiai

upių senvagėse, ežerų užutekiuose, melioracijos kanaluose. Aktyvios dieną.

Gali migruoti iš vieno vandens telkinio į kitą. Balandžio – liepos

mėnesiais patelė padeda 80 – 300 ikrelių. Minta daugiausia vandens

bestuburiai. Nuo spalio mėnesio iki balandžio mėnesio žiemoja sausumoje ––

smėlio duobėse, graužikų urvuose, rūsiuose.

Gausumas. Dabar Lietuvoje yra 6000 – 8000 raudonpilvių kūmučių.

Nykimo priežastis – tinkamų biotopų mažėjimas dėl melioravimo, krūmų

iškirtimo, užterštumo.

Oda su smulkiomis karpelėmis. Nugara tamsiai pilka su

neryškiomis juodomis ar žalsvomis dėmėmis ir baltais taškeliais.

Rezonatoriai vidiniai.

[pic]

Europinė Rupūžė bobutė

Rupūžė bobutė paplitusi Vidurio ir Vakarų Europoje. Žiemoja

užsikasusi į žemę. Patinas kiaušinių virtines nešioja ant užpakalinių

galūnių letenų. Tik prieš išsiritant lervoms, trumpam eina į vandenį.

[pic]

Pipinės

Neturi liežuvio, gyvena vandenyje.

Pipinės rupūžės: Naguotoji rupūžė (xenopus laevis)

Pipa (Pipa pipa)

Naguotoji rupūžė (Xenopus laevis)

Paplitusi Pietų Afrikoje. Užpakalinių kojų 3 vidiniai pirštai

su aštriais nagais. [patelė išneršia iki 15000 kiaušinių. Buožgalviai

užauga labai dideli, maitinasi košdami vandenį. Žiaunų ertmė atsiveria į

išorinę kūno šonuose pora kvėpuojamųjų angų. Auginama laboratorijose kaip

patogus endokrinologinių tyrimų objektas.

[pic]

Pipa (Pipa pipa)

Pipa užauga iki 20 cm. Paplitusi Brazilijoje. Veisimosi periodu

patelės nugaroje susidaro duobutės (kaip bičių korio) į kurias patinas

įspaudžia apie 100 apvaisintų kiaušinių. Palikuonys motinos nugarą

apleidžia tik visiškai susiformavę.

[pic]

Ilganosės varlės

Ilganosės varlės: Rinoderma (Rhinoderma darwini)

Rinoderma (Rhinoderma darwini)

Rinoderma yra nedidelė ilganosė varlytė, gyvenanti Čilėje prie

šaltų upelių. Kiaušinius deda šalia vandens. Iš pradžių juos saugo patinai.

Po to kiekvienas patinas liežuviu įsideda po keletą kiaušinių į erdvų

ryklės maišą, kuris yra pilvo srityje po ooda. Paprastai jis funkcionuoja

kaip balso rezonatorius. Ryklės maiše buožgalviai vystosi iki metamorfozės.

[pic]

Medvarlinės

Artimos primityvioms rupūžėms. Dauguma gyvena miškuose. Pirštų

galai išsiplėtę į lipnius diskus, todėl gali judėti lygiu vertikaliu

paviršiumi. Šeimoje daugiau kaip 600 rūšių. Paplitusios daugiausia Pietų ir

Centrinėje Amerikoje bei Australijoje. Europoje vienintelė šios šeimos

rūšis – medvarlė.

Medvarlinės: medvarlė (Hyla aborea)

Sterblinė medvarlė (Gastrotheca (nototrema)

marsupiata)

Lapsiukė (Phyllomedusa)

Medvarlė (Hyla aborea)

Medvarlė paplitusi į pietus nuo Lietuvos. Kūnas iki 4,5 cm

ilgio. Gyvena netoli vandens krūmuose ir medžiuose tarp lapų. Aktyvi

prieblandoje.

[pic]

Sterblinė medvarlė (Gastrotheca(noottrema)marsupiata)

Sterblinės medvarlės patelė ant nugaros turi peryklinę sterblę.

Paplitusi Pietų Amerikoje.

[pic]

Lapsiukė (Phyllomedusa)

Lapsiukių genties daug rūšių. Patelės užpakalinėmis letenomis

suglaudžia kabančių virš stovinčio vandens lapų kraštus ir į susidariusį

vamzdelį deda kiaušinius. Paplitusios Brazilijoje.

[pic]

Tikrosios rupūžės

Visi slanksteliai proceliniai, kryžkaulis dviem gumburais

sunertas su urostiliu. Šonkaulių nėra. Pečių juostos abiejų pusių apatinės

dalys dažniausiai judamai susiklojusios. Negreitos beuodegės amfibijos,

turinčios karpotą oda. Žandai dažniausiai be dantų. Patinai turi Bidelio

organą. Paplitusios visuose žemynuose, nėra tik Madagaskare.

Tikrosios rupūžės: Pilkoji rupūžė (Bufo bufo)

Žalioji rupūžė (Bufo viridis)

Juostuotoji arba Nendrinė rupūžė (Bufo

calamita)

Rupūžė Aga (Bufo marinus)

Gyvagimdė rupūžė (Nectophrynoides vivipara)

Raguotoji rupūžė (Ceratophrys ornata)

Australijos rupūžė (Cyclorana platycephala)

Pilkoji rupūžė (Bufo bufo)

Pilkoji rupūžė paplitusi Eurazijoje ir Šiaurės vakarų Afrikoje.

Lietuvoje dažna.

Oda apaugusi stambiomis karpomis. Kūno paviršius pilkas ar

juodai pilkas, rusvo atspalvio, beveik vienspalvis. Pilvas pilkai baltas

su neryškiomis tamsiomis dėmėmis. Patelės paprastai tamsesnės už patinus,

jų dėmėtumas kontrastingesnis. Dažniausiai aptinkama Lietuvoje rupūžių

rūšis. Gyvena prie ežerų, upių, drėgnuose miškuose, soduose, daržuose,

laukuose.

[pic]

Žalioji rupūžė (Bufo viridis)

Žalioji rupūžė paplitusi Europoje, vakarinėje Azijoje,

šiaurinėje Afrikos dalyje. Lietuvoje dažna. Oda rauplėta. Kūno paviršius

šviesiai pilkas, išmargintas rudai žaliomis, kartais susiliejančiomis į

dryželius dėmėmis. Aptinkama visur, bet dažnesnė Pietvakarių Lietuvoje.

Gyvena soduose, daržuose, parkuose, laukuose. Mėgsta sausesnius biotopus

negu pilkoji rupūžė.

[pic]

Juostuotoji, nendrinė rupūžė (Bufo calamita)

Juostuotoji arba nendrinė rupūžė paplitusi Vakarų Europoje.

Lietuvoje nereta. Oda rauplėta. Nugara ir šonai išmarginti stambiomis

žalsvai rudomis ir smulkiomis rusvomis su juodais apvadais dėmėmis. Pilvas

šviesus su smulkiomis tamsiomis dėmelėmis. Jaunos rupūžiukės šviesesnės už

suaugusias, jų kūno pigmentacija mažiau kontrastinga. Užpakalinių kojų

pirštus jungianti plaukiojamoji plėvė nesiekia pusės piršto. Reta aptinkama

smėlio kopose, pušynuose, soduose ir kitose smėlingose vietose.

[pic]

Rupūžė Aga (Bufo marinus)

Rupūžė Aga labai stambi, iki 25 cm ilgio. Paplitusi Centrinėje

ir Pietų Amerikoje.

Odos išskyros labai nuodingos. ŠŠiuose kraštuose aklimatizuota plantacijoms

apsaugoti nuo kenkėjų.

[pic]

Raguotoji rupūžė (Ceratophrys ornata)

Raguotosios rupūžės viršutiniai vokai labai pailgėję, todėl

styro kaip du ragai. Plėšri, grobio tyko pusiau įsikasusi į drėgną žemę.

Paplitusi Brazilijoje.

[pic]

Australijos rupūžė (Cyclorana platycephala)

Australijos rupūžė gyvena dykumose. Per ssausrą įsikasa giliai į

smėlį. Prieš tai po oda, kūno ertmėje ir šlapimo pūslėje sukaupia daug

vandens, todėl smarkiai išsipučia.

[pic]

Natūralioji atranka

Dėl gamtinės atrankos populiacijos prisitaiko prie gyvosios ir

negyvosios aplinkos. Gyvajai aplinkai priklauso organizmai. Jie konkuruoja

dėl tų pačių išteklių, gaudo grobį ir parazituoja. Negyvoji aplinka apima

oro sąlygas, daugiausiai priklausančias nuo temperatūros ir kritulių.

Praeitame dešimtmetyje evoliucijos teorijos kūrėjas Čarlsas Darvinas

įsitikino, kad rūšys kinta laike, ir nurodė, kad dėka gamtinės atrankos jos

adaptuojasi prie aplinkos.

Individai, turintys naudingų tam tikromis aplinkos sąlygomis

pakitimų, dažniausiai ištveria kovoje dėl būvio ir sulaukia vaisingų

palikuonių. Ir atvirkščiai, individai su kenksmingais tomis pačiomis

sąlygomis paveldimais pakitimais turi kaskart mažiau bei silpnesnių

palikuonių. Dėl to rūšis gali ir visai išnykti.

Atranka prasidėda populiacijoje. Kiekviena populiacija gamtoje

yra grupė vienos rūšies šiek tiek skirtingų iindividų, turinčių skirtingų

morfologinių požymių bei fiziologinių ypatybių. Juo įvairesnė populiacija,

juo efektyvesnė joje natūralioji atranka.

Kai aplinkos sąlygos maždaug stabilios, tai palyginti seniai čia

egzistuojančios populiacijos lieka beveik nepakitusios per daugelį milijonų

metų. Visi individai, turintys labai nuo normos nutolusių tomis sąlygomis

požymių, išnyko kovoje dėl būvio, veikiant atrankai.

Pasikeitus gyvenimo sąlygoms, palankesnėje padėtyje atsidurs tie

individai, kurie turi naudingų naujomis sąlygomis mutacijų. Karta iš kartos

tokie individai išlieka gyvi ir veisiasi, tuo tarpu visus kitus pašalina

atranka. Dėl to susidaro nauja požymių norma.

Natūralioji atranka veikia žžmogui visiškai nepastebimas

organizmų ypatybes. Ji gali panaudoti bet kokius, net pačius menkiausius,

bet naudingus kovoje dėl būvio paveldimus pakitimus. Taigi natūralioji

atranka veikia, išsaugodama ir kaupdama populiacijai bei visai rūšiai

naudingus paveldimus pakitimus ir kurdama naujus individus, geriau už kitus

prisitaikiusius prie aplinkos ir turinčius palikuonių. Kovoje dėl būvio

tokie individai žūva rečiau.

Natūralioji atranka vyksta sėkmingiau, kai rūšis būna plačiai

paplitusi, kai daugėja populiacijų irdarosi įvairesnė jų genų sudėtis.

Tokiomis sąlygomis atrankos galimybės padidėja. Įvairiais metų laikais ir

įvairiais metais natūralios atrankos intencyvumas ir kryptis kinta. Tai

priklauso nuo individų biologijos ir gyvenimo sąlygų pasikeitimo.

Šiuo metu varlės yra nykstanti rūšis. Kaip sužinojome varlėms

yra gyvybiškai svarbus vanduo. Joms prireikė daug milijonų metų, kad

prisitaikytų prie sausumos, bet jos vistiek liko pririštos prie vandens

pasaulio. Kiekvienais metai jos grįžta į vandenį poruotis. Žmonės

melioruoja, sausina žeme ir varlės neturi tinkamų sąlygų poruotis,

gyventi, maitintis. Dėl savo gerovės žmonės naikina nekaltus padarėlius.

Mūsų manymu reikėtu labiau apsaugoti varlaigyvius, nes jie tuoj gali visai

išnykti.