Varliagyviai
Varliagyvių rūšies apibūdinimas
Varliagyvių gyvenimas
Varliagyviai atsirado viršutiniame devone, prieš 350 milijonų metų. Varliagyvių gyvenimas tiek sausumoje, tiek vandenyje, taip pat jų lervų sandara bei gyvenimo būdas rodo, kad jų protėviai buvo panašūs į žuvis. Gėlavandenes riešapelekes žuvis. Išnykusių riešapelekių galūnių griaučių antspaudai labai panašūs į varliagyvių galiūnų griaučius. Spėjama, kad išnykusios gėlavandenės riešapelekės turėjusios plaučius. Jos gyvenusios sekliuose ežeruose bei upeliuose ir galėjusios peršliaužti iš vieno vandens telkinio į kitą spirdamosi raumeningais pelekais. Iš šių žuvų ir kilę pirmieji sausumos stuburiniai –– senoviniai uodeguotieji varliagyviai. Beuodegiai varliagyviai atsirado vėliai iš senovinių uodeguotųjų varliagyvių. Suakmenėjusios iškasenos rodo, jog pirmieji varliagyviai buvo panašūs į gigantines salamandras; jų galvos buvo pailgos, uodegos gerai išsivysčiusios. Šie gyvūnai užaugdavo iki 1 m ir ilgesni, judėjo lėtai ir nevikriai, sunkiai nušliauždavo nuo vieno vandens telkinio prie kito. Karbone atsirado gana daug įvairių varliagyvių, tačiau visi jie judėjo menkai, gyveno ramiai, nes konkuruojančių gyvūnų rūšių buvo mažai, o maisto gausu. Tuo metu buvo daug niekieno negyvenamų pelkių, kurių ppakraščiai buvo užžėlę paparčiais. Tai buvo idealios gyvenimo sąlygos pirmiesiems sausumos gyvūnams, kurie dar nemokėjo išlaikyti organizme drėgmės.
Prisitaikymo sunkumai
Perėjus gyventi iš vandens į sausumą, varliagyviams iškilo daugybė problemų, ir jiems čia prisitaikyti prireikė daug milojonų metų. Iš tikrųjų visi šie ggyvūnai taip ir nesugebėjo iki galo prisitaikyti prie daug atšiauresnių gyvenimo sausumoje sąlygų; kad galėtų veistis, dar ir dabar jiems reikia vandens. Kad būtų lengviau judėti sausumoje, varliagyvių griaučiai palengvėjo, o svorio jėgai įveikti išsivystė stipri raumenų sistema. Ankstyvųjų varliagyvių galūnės buvo trumpos, plačiai išskėstos, jų kaulai stambūs. Tačiau jos jau buvo penkiapirštės, kaip ir aukštesniųjų stuburinių. Išsivystė poriniai oro maišai, arba plaučiai.
Iš daugelio ankščiau gyvenusių varliagyvių grupių iki šiol išlikę trys būriai: beuodegiai, arba šokuojantys, varliagyviai, uodeguotieji varliagyviai.
Beuodegių varliagyvių – varlių, rupūžių yra daugiau kaip 2500 rūšių. Jie prisitaikę gyventi ne tik šalia vandens, bet ir tropiniuose miškuose, stepėse, netgi dykumose. Visiems jiems bendra tai, kad vystosi su pilna metamorfoze, t.y. per gyvenimą jų forma visiškai pakinta.
Varlės ir rupūžės tturi balso aparatą, bet tik patinų jis visiškai išsivystęs; pastarųjų balsą galima išgirsti poravimosi metu, arba juos išgąsdinus. Tipiškas kvarkiantis garsas susidaro virpant balso stygoms – porinėms gerklų gleivinės klostėms. Oras pro jas eina įkvepiamas į plaučius ir grįždamas iš plaučių į balso maišus, kurie yra žemiau burnos.
Beveik visos vidutinių platumų klimato juostos varlių ir rupūžių rūšys pavasarį pereina į vandenį. Rasti į jį kelią joms padeda burnos vidaus juntamosios ląstelės – osmoreceptoriai. Dėl nežinomų priežasčių kai kurie vandens telkiniai ttampa varliagyviams itin patrauklūs, ir poruotis jų čia jų susirenka didžiuma. Patinai paprastai atkeliauja pirmieji ir kvarkdami vilioja pateles.
Varliagyvių oda
Varlių, rupūžių , tritonų ir salamandrų lervos vandenyje kvėpuoja išorinėmis žiaunomis; vėliau jos sunyksta. Subrendusios varlės gali kvėpuoti trimis būdais. Kai esti labai aktyvios, jos kvėpuoja plaučiais, kai maitinasi – burnos ertme, per įmygį – drėgna oda. Odą drėkina sekretas, kurį išskiria odos paviršiuje, epidermyje, esančios gleivių liaukos. Odoje gali būti ir nuodų liaukų, jos ypač gerai išsivysčiusios tropikų varlių iš dendrobates ir phyllobates genčių. Jų stipriai veikiančiais nuodais Pietų Amerikos indėnai tepdavo strėles, kuriomis medžiodavo paukščius ir beždžiones. Daugelis nuodingųjų varliagyvių yra ryškių spalvų; taip jie įspėja plėšrūnus, kad jų neliestų. Spalvomis varliagyviai labai gerai maskuojasi. Odoje yra trys sluoksniai pigmentinių ląstelių. Išsiplėsdamos ir susitraukdamos jos keičia odos spalvas.
Poravimosi ritualas
Varlių ir rupūžių dauginimosi būdai labai įvairūs. Tropinės rūšys išneršia kiaušinius į lizdus iš lapų arba priklijuoja juos prie šakelių, kabančių virš vandens; išsiritinę buožgalviai krinta į vandenį, čia toliau vystosi. Lengvai pažeidžiami kiaušiniai tokiu būdu apsaugomi nuo plėšrūnų. Kitas apsaugos būdas – kiaušinių nešiojimasis. Europinės rupūžės bobutės (alytes obstettricans) patinas apvynioja kiaušinių virtines apie užpakalinių kojų letenas ir nešiojasi juos, kol išsirita lervos. Labiausiai kiaušinius globoja tropinės rūšys; jų jjaunikliai išsiperi tiesiog ant patelės. Šiuo atveju jauniklių vada esti daug mažesnė, bet turi daugiau galimybių išgyventi negu tų rūšių, kurios išneršia daug kiaušinių, bet jų nesaugo. Pipos (pipos pipos)patinas meilinasi patelei prabildamas metalo skambesio šūksniais, po to apkabina ją priekinėmis kojomis. Po vieną išneršti lipnūs kiaušiniai apvaisinami, nusileidžia patelei ant nugaros ir prasiskverbia po oda. Tikros buožgalvio stadijos šiuo atveju nebūna, jaunikliai iš motinos nugaros praėjus 3-4 mėnesiams. Pietų Amerikos medvarlė Cerathyla sp nešiojasi kiaušinius nugaros įduboje. Išsiritančias lervas ji išleidžia į vandenį, susikaupiantį lapų pažastyse. Pietų Amerikos medlaipių Dendrobates patinas buožgalvius nešiojasi ant nugaros, bet jie baigia vystytis vandenyje. Sterblinės medvarlės Gastrotheca ovifera patelė ant nugaros turi peryklinę sterblę, joje išperina apie 20 susiformavusių jauniklių.
Varlės išsirita iš ikrų, plaučiai atsiranda vėliau. Po 20 – 27 dienų išdygsta užpakalinės kojytės, o priekinės – dar po 1- 2 savaičių. Uodega suvartojama kaip maisto ,,sandėlis“. Uodega išnyksta, sukaulėja skeletas. Taip atsiranda naujas gyvūnėlis –0,5g svorio varlytė. Būna, kad jos masiškai išlipa į krantą per vieną dieną. Varlės medžioja tykodamos. Judantį vabzdį ar vikšrą paveja staigiu šuoliu arba nejudėdamos išmeta lipnų liežuvį, ir grobis prilimpa. Surenka daug sodo, daržo kenkėju. Tuoktuvių periodu nesimaitina. Vandenyje gyvena tik neršto metu. Ikrai apgaubti baltymo, sukibę ttarpusavyje į gumulus, slidūs, jokiam plėšrūnui nepasiekiami. Juodi ikrai stipriai sugeria saulės šilumą ir todėl nesušąla net esant – 6C. Lervutėse išsirita po 8 – 12 dienų ir kekėmis kybo prie vandens augalų. Jos panašios į žuvytes, bet turi išorėje styrančias žiaunas ir neturi burnos.
Varliagyvių pobūriai
Amphicoela pobūris, jam priklauso: Glotnakojų varlių šeima:
Leiopelma
Ascaphus
Irklakojų varlių šeima:
Varlė skraiduolė
Anomocoela pobūris, jam priklauso: Česnakimės rupūžės:
Česnakė
Diplasiocoela pobūris, jam priklauso: Tikrosios varlės:
Pievinė varlė
Smailiasnukė varlė Kūdrinė varlė
Ežerinė varlė
Jautinė varlė
Gigantinė varlė
Opisthocoela pobūris, jam priklauso: Diskaliežuvės rupūžės:
Kūmutė Rupūžė bobutė
Pipinės:
Naguotoji rupūžė
Pipa
Procoela pobūris, jam priklauso: Ilganosės varlės:
Rinoderma
Tikrosios rupūžės:
Pilkoji rupūžė
Žalioji rupūžė
Nendrinė rupūžė
Rupūžė Aga
Gyvagimdė rupūžė
Raguotoji rupūžė Australijos rupūžė
Medvarlinės: medvarlė
Sterblinė medvarlė
Lapsiukė
Glotnakojės varlės
Primityvios dabartinės beuodegės amfibijos. Į priekį nuo kryžkaulio yra 9 amficeliniai slanksteliai. Turi trumpus laisvus šonkaulius. Patinas per visą gyvenimą turi trumpą išorinę uodegą arba bent jos raumenų liekanas.
Šeimoje yra dvi gentys.: Leiopelma
Ascaphus
Leipelma gentis
Leipelma paplitusi Naujojoje Zelandijoje. Kiaušiniai turi daug trynio. Juos deda šlapiose šaltose vietose. Išsirita jau susiformavusios varlytės.
Ascaphus gentis
Ascaphus gentis gyvena Šiaurės Amerikos vakarinėje dalyje šaltuose upeliuose. Kiaušinių apvaisinimas vidinis.
Irklakojės varlės
Ir užpakalinių ir priekinių kojų pirštai su plėvėmis. Dauguma rūšių gyvena medžiuose. Patelės deda kiaušinius į putas tarp suglaustų lapų.
Irklakojės varlės: Varlė skraiduolė
(Rhacophorus reinwardti)
Varlė skraiduolė (Rhacophorus reinwardti)
Varlė skraiduolė užauga iki 7,5cm. ilgio. Paplitusi Javoje, Sumatroje.
Česnakinės rupūžės
Liemens slanksteliai proceliniai, rečiau opistoceliniai. Kryžkaulis procelinis, suaugęs su urostiliu arba sunertas su juo tik vienu gumburu. Laisvų šonkaulių nėra. Pečių juostos kairiosios ir dešiniosios pusės apatinės dalys judamai susikloja. Kryžkaulio skersinės ataugos plačios. Viršutinis žandas su dantimis. Ausies būgnelis beveik arba visai sunykęs. Šeimoje yra apie 80 rūšių. Paplitusios Europoje, pietryčių Azijoje ir Šiaurės Amerikoje.
Česnakinės rupūžės: Česnakė (Pelobates fuscus)
Česnakė (pelobates fuscus)
Užpakalinių letenų pado vidiniame krašte turi ppo raginę keterėlę žemei žarstyti. Paliesta pakvimpa česnaku. Buožgalviai labai dideli. Aktyvi naktį, auštant užsikasa giliai į žemę. Lietuvoje aptinkama smėlėtose dirvose. Baigiantis pavasariui, drėgnose vietose galima pastebėti česnakę (Pelobatus fuscus). Tai paslaptingas gyvūnas, nes vaikšto (ne šokinėja) tik sutemose, ieškodama maisto. Ryto aušros išgąsdintos česnakės visai dienai gilokai įsikasa į smėlį, kur joms nėra pavojaus apdžiūti. Medžioja vabzdžius ir kirmėles.
Kūno forma primena rupūžes, bet oda lygi arba smulkiai grūdėta. Akių vyzdis vertikalus. Kryžmens slankstelio skersinės ataugos plačios. Ant vviršutinių žandų yra dantys. Ausies būgninė membrana menkai išsivysčiusi, beveik nepastebima. Dauguma didesnę gyvenimo dalį praleidžia sausumoje. Liemuo plokščias. Kūno viršus gelsvai rudas ar šviesiai pilkas su rudomis bei juodomis dėmėmis. Kartais išilgai nugaros būna šviesesnė juostelė, pamarginta smulkiomis raudonomis ddėmelėmis ir taškeliais.
Tikrosios varlės
Labai plačiai paplitusios amfibijos. Kryžkaulio slankstelis iš priekio išgaubtas iš užpakalio dviem gumbais susineria urostiliu. Pirmi septyni slanksteliai proceliniai, aštuntas dažniausiai amficelinis. Šonkaulių nėra. Pečių juosta abiejų pusių apatinės dalys tvirtai suremtos. Viršutinis žandas su dantimis. Šeimoje daugiau nei 500 rūšių. Paplitusios visuose žemynuose, išskyrus Australiją.
Tikrosios varlės: Pievinė varlė (Rana temporaria)
Smailiasnukė varlė (Rana arvalis)
Kūdrinė varlė (rana esculenta)
Ežerinė varlė (Rana ridibunda)
Jautinė varlė (Rana catesbeiana shaw)
Gigantinė varlė (Gigantorana goliath)
Pievinė varlė (Rana temporaria)
Pievinė varlė dažniausiai aptinkama Lietuvoje varlių rūšis. Iki 10 cm ilgio. Pilvas dėmėtas. Kūno pigmentacija ir raštas labai įvairūs. Nugara būna gelsvai pilka, rusva, tamsiai ruda su tamsesnėmis dėmėmis. Dėmėtumas – nuo visai neryškaus iki kontrastingo. Išilgai nugaros kartais eina šviesi juostelė, bet visada neryški ir nesiekia galvos. SSmilkinių dėmės prasideda už akių ir per būgninės membranas siaurėdamos eina beveik iki pečių. Poruojantis patinų pagurklis pasidaro melsvas, o ant priekinių kojų 1 piršto atsiranda šiurkštus sustorėjimas, lyg trynė. Lietuvoje gausiausia varlių rūšis. Aptinkama miškuose, pelkėse, pievose, laukuose, soduose, prie sodybų. Aktyvi prietemoje bei naktį, o lietingu oru ir dieną.
Smailiasnukė varlė (Rana arvalis)
Smailiasnukė varlė mažesnė už pievinę. Pilvas baltas, neršto periodu patinas žydros spalvos. Gyvena pelkėtose vietose. Lietuvoje dažna.
Kūdrinė varlė (rana esculenta)
Kūdrinė varlė užauga iki 9 cm. ilgio. RRyškiai žalia su retomis juodomis dėmėmis, išilgai nugaros eina šviesi juosta. Pilvas baltas ar gelsvas, kartais pilkai dėmėtas. Šlaunų viršus gelsvas, išmargintas juodomis dėmelėmis. Patinų pigmentacija ne tokia kontrastinga kaip patelių, kai kurie būna visai be tamsių dėmių. Patinai su dviem baltais rezonatoriais burnos kampuose. Lietuvoje dažna. Aptinkama prie užželiančių vandens telkinių. Aktyvi dieną ir vakare.
Ežerinė varlė (Rana ridibunda)
Ežerinė varlė užauga iki 15 cm. ilgio. Daugiau dėmėta, rezonatoriai pilki. Gyvena prie vandens, neršto periodu patinai labai garsiai sutartinai kvarkia. Lietuvoje dažna. Nugaros fonas pilkai ar rusvai žalias, dėmės juosvos arba tamsiai žalios. Kartais išilgai nugaros būna siaurutė šviesi juostelė. Pilvas pilkšvai baltas ar gelsvas, dažnai išmargintas tamsiomis dėmėmis ir taškeliais. Šlaunų viršus žalsvas, išmargintas rudomis dėmėmis. Retoka ir negausi. Aptinkama prie upių, ežerų. Daugiausiai laiko praleidžia vandenyje.
Jautinė varlė (Rana catesbeiana shaw)
Jautinė varlė užauga iki 20 cm. ilgio. Stambiausia Šiaurės Amerikos varlių rūšis.
Gigantinė varlė (Gigantorana goliath)
Gigantinė varlė užauga iki 30 cm. ilgio. Stambiausia varlių rūšis. Paplitusi Afrikoje, Kamerūne.
Diskaliežuvės rupūžės
Slankteliai opistoliniai, įgaubti iš užpakalio. Turi trumpus laisvus šonkaulius. Liežuvis disko formos, neišmetamas.
Diskaliežuvės rupūžės: Kūmutė (Bombina bombina)
Rupūžė bobutė (Alytes obstetricans)
Lietuvoje mažose pelkutėse. Nugara smulkiai karpota, beveik juoda. Kūno apačia išmarginta oranžinėmis ir juodomis dėmėmis. Odos liaukų išskyros aitrios, nuodingos. Veisimosi periodu patinas skleidžia mmelodingus garsus. Buožgalvio kvėpuojamoji anga pilvo srityje.
Raudonpilvė kūmutė (Bombina bombina)
Raudonpilvės kūmutės paplitę Centro ir Rytų Europoje. Lietuvoje paplitusi mozaikiškai, retesnė šiaurinėje ir vakarinėje respublikos dalyje.
Pavasarį – vasarą gyvena nelabai giliuose, gerai įšildomuose vandens telkiniuose dumblėtu dugnu, užpelkėjusiose žemumose. Dažniausiai upių senvagėse, ežerų užutekiuose, melioracijos kanaluose. Aktyvios dieną. Gali migruoti iš vieno vandens telkinio į kitą. Balandžio – liepos mėnesiais patelė padeda 80 – 300 ikrelių. Minta daugiausia vandens bestuburiai. Nuo spalio mėnesio iki balandžio mėnesio žiemoja sausumoje – smėlio duobėse, graužikų urvuose, rūsiuose.
Gausumas. Dabar Lietuvoje yra 6000 – 8000 raudonpilvių kūmučių. Nykimo priežastis – tinkamų biotopų mažėjimas dėl melioravimo, krūmų iškirtimo, užterštumo.
Oda su smulkiomis karpelėmis. Nugara tamsiai pilka su neryškiomis juodomis ar žalsvomis dėmėmis ir baltais taškeliais. Rezonatoriai vidiniai.
Europinė Rupūžė bobutė
Rupūžė bobutė paplitusi Vidurio ir Vakarų Europoje. Žiemoja užsikasusi į žemę. Patinas kiaušinių virtines nešioja ant užpakalinių galūnių letenų. Tik prieš išsiritant lervoms, trumpam eina į vandenį.
Pipinės
Neturi liežuvio, gyvena vandenyje.
Pipinės rupūžės: Naguotoji rupūžė (xenopus laevis)
Pipa (Pipa pipa)
Naguotoji rupūžė (Xenopus laevis)
Paplitusi Pietų Afrikoje. Užpakalinių kojų 3 vidiniai pirštai su aštriais nagais. [patelė išneršia iki 15000 kiaušinių. Buožgalviai užauga labai dideli, maitinasi košdami vandenį. Žiaunų ertmė atsiveria į išorinę kūno šonuose pora kvėpuojamųjų angų. Auginama laboratorijose kaip patogus endokrinologinių ttyrimų objektas.
Pipa (Pipa pipa)
Pipa užauga iki 20 cm. Paplitusi Brazilijoje. Veisimosi periodu patelės nugaroje susidaro duobutės (kaip bičių korio) į kurias patinas įspaudžia apie 100 apvaisintų kiaušinių. Palikuonys motinos nugarą apleidžia tik visiškai susiformavę.
Ilganosės varlės
Ilganosės varlės: Rinoderma (Rhinoderma darwini)
Rinoderma (Rhinoderma darwini)
Rinoderma yra nedidelė ilganosė varlytė, gyvenanti Čilėje prie šaltų upelių. Kiaušinius deda šalia vandens. Iš pradžių juos saugo patinai. Po to kiekvienas patinas liežuviu įsideda po keletą kiaušinių į erdvų ryklės maišą, kuris yra pilvo srityje po oda. Paprastai jis funkcionuoja kaip balso rezonatorius. Ryklės maiše buožgalviai vystosi iki metamorfozės.
Medvarlinės
Artimos primityvioms rupūžėms. Dauguma gyvena miškuose. Pirštų galai išsiplėtę į lipnius diskus, todėl gali judėti lygiu vertikaliu paviršiumi. Šeimoje daugiau kaip 600 rūšių. Paplitusios daugiausia Pietų ir Centrinėje Amerikoje bei Australijoje. Europoje vienintelė šios šeimos rūšis – medvarlė.
Medvarlinės: medvarlė (Hyla aborea)
Sterblinė medvarlė (Gastrotheca (nototrema) marsupiata)
Lapsiukė (Phyllomedusa)
Medvarlė (Hyla aborea)
Medvarlė paplitusi į pietus nuo Lietuvos. Kūnas iki 4,5 cm ilgio. Gyvena netoli vandens krūmuose ir medžiuose tarp lapų. Aktyvi prieblandoje.
Sterblinė medvarlė (Gastrotheca(noottrema)marsupiata)
Sterblinės medvarlės patelė ant nugaros turi peryklinę sterblę. Paplitusi Pietų Amerikoje.
Lapsiukė (Phyllomedusa)
Lapsiukių genties daug rūšių. Patelės užpakalinėmis letenomis suglaudžia kabančių virš stovinčio vandens lapų kraštus ir į susidariusį vamzdelį deda kiaušinius. Paplitusios Brazilijoje.
Tikrosios rupūžės
Visi slanksteliai proceliniai, kryžkaulis dviem
gumburais sunertas su urostiliu. Šonkaulių nėra. Pečių juostos abiejų pusių apatinės dalys dažniausiai judamai susiklojusios. Negreitos beuodegės amfibijos, turinčios karpotą oda. Žandai dažniausiai be dantų. Patinai turi Bidelio organą. Paplitusios visuose žemynuose, nėra tik Madagaskare.
Tikrosios rupūžės: Pilkoji rupūžė (Bufo bufo)
Žalioji rupūžė (Bufo viridis)
Juostuotoji arba Nendrinė rupūžė (Bufo calamita)
Rupūžė Aga (Bufo marinus)
Gyvagimdė rupūžė (Nectophrynoides vivipara)
Raguotoji rupūžė (Ceratophrys ornata)
Australijos rupūžė (Cyclorana platycephala)
Pilkoji rupūžė (Bufo bufo)
Pilkoji rupūžė paplitusi Eurazijoje ir Šiaurės vakarų Afrikoje. Lietuvoje dažna. Oda apaugusi stambiomis karpomis. Kūno paviršius pilkas ar juodai ppilkas, rusvo atspalvio, beveik vienspalvis. Pilvas pilkai baltas su neryškiomis tamsiomis dėmėmis. Patelės paprastai tamsesnės už patinus, jų dėmėtumas kontrastingesnis. Dažniausiai aptinkama Lietuvoje rupūžių rūšis. Gyvena prie ežerų, upių, drėgnuose miškuose, soduose, daržuose, laukuose.
Žalioji rupūžė (Bufo viridis)
Žalioji rupūžė paplitusi Europoje, vakarinėje Azijoje, šiaurinėje Afrikos dalyje. Lietuvoje dažna. Oda rauplėta. Kūno paviršius šviesiai pilkas, išmargintas rudai žaliomis, kartais susiliejančiomis į dryželius dėmėmis. Aptinkama visur, bet dažnesnė Pietvakarių Lietuvoje. Gyvena soduose, daržuose, parkuose, laukuose. Mėgsta sausesnius biotopus negu pilkoji rupūžė.
Juostuotoji, nendrinė rupūžė ((Bufo calamita)
Juostuotoji arba nendrinė rupūžė paplitusi Vakarų Europoje. Lietuvoje nereta. Oda rauplėta. Nugara ir šonai išmarginti stambiomis žalsvai rudomis ir smulkiomis rusvomis su juodais apvadais dėmėmis. Pilvas šviesus su smulkiomis tamsiomis dėmelėmis. Jaunos rupūžiukės šviesesnės už suaugusias, jų kūno pigmentacija mmažiau kontrastinga. Užpakalinių kojų pirštus jungianti plaukiojamoji plėvė nesiekia pusės piršto. Reta aptinkama smėlio kopose, pušynuose, soduose ir kitose smėlingose vietose.
Rupūžė Aga (Bufo marinus)
Rupūžė Aga labai stambi, iki 25 cm ilgio. Paplitusi Centrinėje ir Pietų Amerikoje.
Odos išskyros labai nuodingos. Šiuose kraštuose aklimatizuota plantacijoms apsaugoti nuo kenkėjų.
Raguotoji rupūžė (Ceratophrys ornata)
Raguotosios rupūžės viršutiniai vokai labai pailgėję, todėl styro kaip du ragai. Plėšri, grobio tyko pusiau įsikasusi į drėgną žemę. Paplitusi Brazilijoje.
Australijos rupūžė (Cyclorana platycephala)
Australijos rupūžė gyvena dykumose. Per sausrą įsikasa giliai į smėlį. Prieš tai po oda, kūno ertmėje ir šlapimo pūslėje sukaupia daug vandens, todėl smarkiai išsipučia.
Natūralioji atranka
Dėl gamtinės atrankos populiacijos prisitaiko prie gyvosios ir negyvosios aplinkos. Gyvajai aplinkai priklauso organizmai. Jie konkuruoja dėl tų pačių išteklių, gaudo ggrobį ir parazituoja. Negyvoji aplinka apima oro sąlygas, daugiausiai priklausančias nuo temperatūros ir kritulių. Praeitame dešimtmetyje evoliucijos teorijos kūrėjas Čarlsas Darvinas įsitikino, kad rūšys kinta laike, ir nurodė, kad dėka gamtinės atrankos jos adaptuojasi prie aplinkos.
Individai, turintys naudingų tam tikromis aplinkos sąlygomis pakitimų, dažniausiai ištveria kovoje dėl būvio ir sulaukia vaisingų palikuonių. Ir atvirkščiai, individai su kenksmingais tomis pačiomis sąlygomis paveldimais pakitimais turi kaskart mažiau bei silpnesnių palikuonių. Dėl to rūšis gali ir visai išnykti.
Atranka prasidėda populiacijoje. Kiekviena populiacija ggamtoje yra grupė vienos rūšies šiek tiek skirtingų individų, turinčių skirtingų morfologinių požymių bei fiziologinių ypatybių. Juo įvairesnė populiacija, juo efektyvesnė joje natūralioji atranka.
Kai aplinkos sąlygos maždaug stabilios, tai palyginti seniai čia egzistuojančios populiacijos lieka beveik nepakitusios per daugelį milijonų metų. Visi individai, turintys labai nuo normos nutolusių tomis sąlygomis požymių, išnyko kovoje dėl būvio, veikiant atrankai.
Pasikeitus gyvenimo sąlygoms, palankesnėje padėtyje atsidurs tie individai, kurie turi naudingų naujomis sąlygomis mutacijų. Karta iš kartos tokie individai išlieka gyvi ir veisiasi, tuo tarpu visus kitus pašalina atranka. Dėl to susidaro nauja požymių norma.
Natūralioji atranka veikia žmogui visiškai nepastebimas organizmų ypatybes. Ji gali panaudoti bet kokius, net pačius menkiausius, bet naudingus kovoje dėl būvio paveldimus pakitimus. Taigi natūralioji atranka veikia, išsaugodama ir kaupdama populiacijai bei visai rūšiai naudingus paveldimus pakitimus ir kurdama naujus individus, geriau už kitus prisitaikiusius prie aplinkos ir turinčius palikuonių. Kovoje dėl būvio tokie individai žūva rečiau.
Natūralioji atranka vyksta sėkmingiau, kai rūšis būna plačiai paplitusi, kai daugėja populiacijų irdarosi įvairesnė jų genų sudėtis. Tokiomis sąlygomis atrankos galimybės padidėja. Įvairiais metų laikais ir įvairiais metais natūralios atrankos intencyvumas ir kryptis kinta. Tai priklauso nuo individų biologijos ir gyvenimo sąlygų pasikeitimo.
Šiuo metu varlės yra nykstanti rūšis. Kaip sužinojome varlėms yra gyvybiškai svarbus vvanduo. Joms prireikė daug milijonų metų, kad prisitaikytų prie sausumos, bet jos vistiek liko pririštos prie vandens pasaulio. Kiekvienais metai jos grįžta į vandenį poruotis. Žmonės melioruoja, sausina žeme ir varlės neturi tinkamų sąlygų poruotis, gyventi, maitintis. Dėl savo gerovės žmonės naikina nekaltus padarėlius. Mūsų manymu reikėtu labiau apsaugoti varlaigyvius, nes jie tuoj gali visai išnykti.
