Varliagyviai

Prisitaikymo sunkumai……1

Varliagyvių gyvenimas……2

Dauginimasis…………3

Klausa…………….4-5

Oda……………….6

Varliagyviai Kuršių Nerijoje…7-8

Perėjus gyventi iš vandens į sausumą,varliagyviams iškilo daugybė problemų,ir jiems prisitaikyti prireikė daug milijonų metų. Iš tikrųjų varliagyviai taip ir nesugebėjo iki galo prisitaikyti prie daug atšiauresnių gyvenimo sąlygų; kad galėtų veistis, dar ir dabar jiems reikia vandens. Kad būtų lengiau judėti sausumoje, varliagyvių griaučiai palengvėjo, o svorio jėgai įveikti išsivystė stipri raumenų sistema. Anstyvųjų varliagyvių galūnės buvo trumpos, plačiai išskėstos, jų kaulai stambūs. Tačiau jos jau buvo penkiapirštės, kaip ir aukštesniųjų sstuburinių. Išsivystė poriniai oro maišai, arba plaučiai.

Iš daugelio ansčiau gyvenusių varliagyvių grupių iki šiol išlikę trys būriai: beuodegiai arba šokuojantys varliagyviai (Anura), uodeguotieji varliagyviai (Urodela) ir bekojai varliagyviai arba kirmrausos (Apoda).

Beuodegių varliagyvių – varlių, rupūžių yra daugiau kaip 25000 rūšių. Jie prisitaikė gyventi ne tik šalia vandens, bet ir tropiniuose miškuose, stepėse, netgi dykumose. Visiems jiems bendra tai, kad vystosi su pilna metamorfoze, t.y. per gyvenumą jų forma visiškai pakinta.

Varlės ir rupūžės turi balso aparatą, bet ttik patinų jis visiškai išsivystęs;pastarųjų balsą galima išgirsti poravimosi metu arba juos išgąsdinus.Tipiškas garsas susidaro virpant balso stygoms–porinėms gerklų gleivinės klostėms. Oras pro jas eina įkvepiamas į plaučius ir grįždamas iš plaučių į balso maišus, kurie yra žemiau burnos.

Beveik visos vidutinių platumų klimato juostos varlių ir rupūžių rūšys pavasarį pereina į vandenį. Rasti į jį kelią joms padeda burnos vidaus juntamosios ląstelės – osmoreceptoriai. Dėl nežinomų priežasčių kai kurie vandens telkiniai tampa varliagyviams itin patrauklūs, ir poruotis čia jų susirenka didžiuma. Patinai paprastai atkeliauja pirmieji ir kvarkdami vilioja pateles.

Varliagyviai gyvena visur kur yra drėgna: pelkėse, prie ežerų, upių, tvenkinių ir pan. Varliagyvių elgsena labai priklauso nuo drėgmės. Kai karšta ir sausa, kai kurios rūšys slepiasi nuo saulės. Varliagyviai minta vabzdžiais: uodais,vabalais, besparniais ir t.t. Varlės medžioja tykodamos. Judantį vabzdį ar vikšrą paveja staigiu šuoliu arba nejudėdamos išmeta lipnų liežuvį, ir grobis prilimpa. Surenka daug sodo, daržo kenkėjų. Varlės aktyvios tik šiltuoju metų laiku, žiemą jos miega. Varlės kkūnas suplotas,didžiulė galva nežymiai pereina į liemenį. Nors varlė neturi kaklo vistiek gali judinti galvą. Galvoje yra dvi didelės akys, pridengtos vokais. Vokai drėkina varlės akis. Varlė gali kvepuoti ir atmosferos oru, ir po vandeniu. Varlės turi šlaunis, blauzdas ir letenas ir pan. Varlės raumenys labiau išsivystę nei žuvies. Juk varlė ne tik plaukioja, bet ir šokinėja.

Varlė turi du kraujotakos ratus: didijį kraujotakos ratą ir mažajį. Grynas arterinis kraujas varlėje teka tik į smegenis, o visur kitur susimaišęs. VVarlė -šaltakraujis gyvūnas.Varlės kūno temperatūra keičiasi nuo aplinkos temperatūros. Varlės smegenys labiau išsivysčiusios negu žuvų. Varliagyvių kūnas priplotas prie žemės ir jiems nereikia laikyti pusiausvyros.

Varliagyviams būdinga:

1) didelės 4 galūnės.Užpakalinės kojos su plėvele.

2) tvirti raumenys

3) kvėpuoja plaučiais ir oda

4) gali gyventi tik gėlame vandenyje

5) dauginasi vandenyje.Lerva vadinama buožgalviu.

Varlės gali daugintis ir vystytis tik vandenyje, nes jų ikrai neturi dangalų, saugančių nuo išdžiūvimo. Visos Lietuvije gyvenančios varlės veisiasi panašiai. Patelės išneršia iki kelių tūkstančių ikrų, sudarančių tam tikras sankaupas, vadinamas kurkulais. Patinų išskirti spermatozoidai šiuos ikrus apvaisina. Iš ikrų isirita lervos, vadinamos buožgalviais ir kybo ant vanens augalų. Jos yra panašios į žuvytes: uodegą juosia pelekas, šonuose yra šoninė linija, o abipus galvos styro išorinės žiaunos. Po kurio laiko buožgalviams išdygsta užpakalinės, vėliau ir priekinės kojos. Palengva sunyksta uodega, kurios turinys suvartojamas kaip maisto atsargos. Susiformuoja maža, vos pusę gramo sverianti varlytė. Ji išlipa į krantą ir pradeda ieškoti sau tinkamo grobio – mašalų, uodų ar kitų smulkių vabzdžių. Suaugusios varlės ėda šliužus, sliekus, vabzdžius ir jų lervas. Kartais gali praryti netgi savo buožgalvius. Auką jos pasigauna pašokdamos staigiu šuoliu arba išmesdamos lipnų liežuvį. Žiemoti varlės nyra į gilesnius vandens telkinius, kurie neužšąla iki dugno net per didžiausius šalčius.

Varlės nneturi išorinių ausų, nukreipiančių garsą į būgnelius, kaip pas žmones, tačiau varlių klausa išvystyta gana neblogai.

Vietoj atsikišusių ausų, varlės, kaip driežai ir paukščiai, turi mažytes skylutes netoli akių (parodyta paveikslėlyje). Varlės ausį pamatyti labai sunku, tačiau girdėjimo principas labai panašus į mūsų. Garso bangos pro šias skylutes keliauja į varlės vidinę ausį, kur yra varlės ausies būgnelis. Jis apsuptas kremzliniu žiedeliu. Garso bangos virpina ausies būgnelį, kuris šiuos impulsus perduoda toliau. Judinamas vidinėje ausyje esantis skystis judina mažyčius plaukelius, o plaukeliai liečia nervų galūnes. Nervai sukuria elektrinius impulsus, kurie perduodami į smegenis. Smegenys šiuos signalus supranta kaip garsą.

Varlės klausai įtakos turi ne tik vidinė ausis bei smegenys, bet ir plaučiai. Keliaujant garso bangoms

vibruoja ne tik ausies būgnelis. Vibruoja ir plaučiai.

Jie, žinoma, ne tokie jautrūs kaip būgnelio membrana. Šiuo atveju plaučiai atlieka apsauginę funkciją. Jų pagalba išlyginamas slėgis tarp vidinės ir išorinės ausies būgnelio pusės. Taip varlės apsaugomos nuo sužalojimo, kuriuos gali sukelti per didelis jos pačios skleidžiamas triukšmas.

Pagal ausų padėtį visai neatrodo, kad varlių klausa geresnė nei žmogaus, tačiau yra faktas, kad varlės girdi kitaip. Varlės sugeba girdėti kur kas žemesnio dažnio garsus nei mes. Žemesnio dažnio bangos keliauja žymiai toliau nei aaukšto ir tai yra esminis dalykas, leidžiantis varlėms bendrauti tarpusavyje.

Varlės girdi po vandeniu panašiai kaip ir žmogus. Garsas vandenyje sklinda kur kas greičiau nei ore, todėl sausumos varlės neprisitaikę suprasti viena kitą po vandeniu. Tačiau povandeninės varlės, kurios paviršiuje visiškai tylios, bendrauja tarpusavyje tik po vandeniu. Manoma, kad taip jos prisitaikė apsisaugoti nuo priešų.

Nustatyti iš kur sklinda garsas, varlėms labai svarbus dalykas. Patelės pagal kvarkimą ieško patinėlių. Varlių kvarkimas yra pakankamai garsus ir jį galime išgirsti būdami net už keliasdešimties metrų. Patinai stengiasi kvarkti kuo garsiau, kad užgožtų kitus konkurentus ir atkreiptų patelės dėmesį.

Varliagyvių lervos vandenyje kvėpuoja išorinėmis žiaunomis; vėliau jos sunyksta. Subrendusios varlės gali kvėpuoti trimis būdais. Kai būna labia aktyvios, jos kvėpuoja plaučiais,kai maitinasi – burnos ertme, per įmigį- drėgna oda. Varliagyvių oda laidi dujoms ir vandeniui, todėl 2/3 reikalingo deguonies jie gauna būtent pro ją. Kad per odą vyktū dujų apykaita, ji visą laiką turi būti drėgna. Varliagyvių odoje gausu gausu liaukų, išskiriančių gleives. Jos iš aplinkos sugeria vandenį, sudarydamos kvėpuoti tinkamas sąlygas. Be vandens šios liaukos greitai išsieikvoja, todėl varliagyviai negali per daug nutolti nuo drėgnų vietų.

Taigi varliagyviams būtinas vanduo, tačiau ne bet koks, o tiktais gėlas. Įleisti į

sūrų vandenį varliagyviai greitai žūva, nes dėl osmoso jų organizmas netenka skysčių.

Odoje gali būti ir nuodų liaukų, jos ypač gerai išsivysčiusios tropikų varlių. Jų stipriai veikiančiais nuodais Pietų Amerikos indėnai tepdavo strėles, kuriomis medžiodavo paukščius ir beždžiones. Daugelis nuodingųjų varliagyvių yra ryškių spalvų; taip jie įspėja plėšrūnus, kad nesiartintų. Spalvomis varliagyviai labia gerai maskuojasi. Odoje yra trys sluoksniai pigmentinių ląstelių. Išsiplėsdamos ir susitraukdamos jos keičia odos spalvas.

Varliagyvių Kuršių nerijoje nėra gausu, nes čia vyrauja sausi biotopai.

Pelkėtose balose, vietomis telkšančiose Kuršių marių pakrantėje gyvena paprastasis tritonas (Triturus vulgaris). Tai patys primityviausi varliagyviai. Šie gyvūnai turi įdomią savybę atgauti nukąstas kūno dalis: uodegą, kojas, net akis.

Vakare, einant pasivaikščioti, netoli lapuočių miškų galima pamatyti pievinę varlę (Rana temporaria). Šios gana stambios varlės gyvena sausumoje, tačiau pavasarį susirenka į balas neršti. Nerijoje jų padaugėja lietingais metais.

Neršto metu nerijos balutėse galite pastebėti mėlynas smailiasnukių varlių (Rana arvalis) nugaras. Pasibaigus nerštui jos tampa rudos ir sunkiai pastebimos. Marių ppakrantėse sutinkamos ryškiai žalios ežerinės varlės (Rana ridibunda). Tai vienas stambiausių Lietuvos varliagyvių. Panašiose vietose gyvena ir kūdrinė varlė (Rana esculenta). Neršia tik tuomet, kai vandens temperatūra pakyla iki 20°C ribos.

Sausesnėse vietose galima sutikti paprastąją rūpužę (Bufo bufo), kkuri bijo saulės šviesos, medžioja vakarais ir naktimis. Rupūžės, skirtingai nuo varlių, ypač žaliųjų, negaudo skraidančių ore vabzdžių, bet ropinėdamos medžioja sliekus, vikšrus, vabalus ir kt. Keletą kartų nerijoje pastebėta žalioji rupūžė (Bufo viridis).

Nežiūrint į tai, kad gyvenimo sąlygos varliagyviams Kuršių nerijoje nėra palankios, tačiau kai kurių rūšių netgi gausu. Nendrinių rupūžių (Bufo calamita), įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą, nacionaliniame parke sutinkame labai daug. Jos gyvena smėlingose dirvose. Medžioti išeina prietemoje.

Nešokuoja, laksto vikriai. Tūkstančiai jų buožgalvių išsiperi

palvės ežeriukuose. Mažos rupūžiukės keliauja į Kuršių marių

pakrantę, apsigyvena pakrančių nendrynuose. Pažinti jas nėra sunku – žalsvos nugaros fone gerai matoma geltona išilginė juostelė.

Baigiantis pavasariui, drėgnose vietose galima pastebėti česnakę (Pelobatus fuscus). Tai atskiros varliagyvių šeimos atstovė. Jos kkūnas išrašytas stambiomis žalsvai pilkomis dėmėmis, todėl česnakė lengvai pasislepia skurdžioje nerijos augalijoje. Tai paslaptingas gyvūnas, nes vaikšto (ne šokinėja) tik sutemose, ieškodama maisto. Ryto aušros išgąsdintos česnakės visai dienai gilokai įsikasa į smėlį, kur joms nėra pavojaus apdžiūti. Medžioja vabzdžius ir kirmėles.

Naudota literatūra:

enciklopedija „Gyvoji gamta“, internetas