Veziagyviai

Telšių ,,Kranto‘‘ vidurinė mokykla

(medžiaga iš literatūros ir interneto)

Darbą ruošė:

8d Alfreda Norvaišaitė

Vėžiagyviai

Vėžiagyviai-labai mišri grupė, kuriai priklauso įvairaus dydžio gyvūnai-nuo sunkiai plika akimi įžiūrimų dafnijų ir ūsakojų iki stambių krabų bei omarų, kurie yra didžiausi šiuo metu gyvenantys nariuotakojai. Nors kai kurie vėžiagyviai sėkmingai prisitaikė gyventi sausumoje, dauguma rūšių paplitusios gėluose vandenyse arba jūrose. Kai kurios vandeninių vėžiagyvių rūšys-vieni gausiausių pasaulio gyvūnų; jie vaidina svarbų vaidmenį daugelyje mitybinių grandinių.

Anatomija

Vėžiagyviai nuo vabzdžių, šimtakojų ir dviporiakojų skiriasi daugeliu požymių. Jie turi dvi poras aantenų, facetines akis ant stiebelių, o kutikulė dažnai sutvirtinta kalcio karbonatu, ypač stambesnių gyvūnų. Galvą ir krūtinę dažniausiai dengia šarvas (karapaksas), o priekinėje dalyje esantis jo atsikišimas vadinamas rostrumu. Krūtinės segmentų skaičius gali būti įvairus.Pilvelis baigiasi uodegos pavidalo telsonu. Krabų pilvelis trumpas, plokščiais ir glaudžiai prigludęs prie plataus karapakso.

Vėžiagyvių galūnės-tai, ką mes paprastai vadiname ,,kojomis‘‘, susideda iš dviejų šakų ir gali būti prisitaikiusios atlikti įvairias funkcijas: jomis gyvūnas juda, suvokia aplinką, kvėpuoja arba nešioja jauniklius. Pirmoji krūtinės kojų pora ggali būti padidėjusi ir virtusi žnyplėmis, kuriomis vėžiagyviai ginasi, renka maistą ar netgi signalizuoja savo partneriams. Krūtinės galūnės, vadinamos pereopodais, dažniausiai virtusios žiaunomis. Dalis galūnių skirtos vaikščioti, o ant pilvelio segmentų paprastai būna porinės plaukiamosios galūnės (pleopodai).

Maitinimasis

Vėžiagyvių mitybos būdai llabai įvairūs. Daugelis stambių gyvūnų

gaudo grobį ir jį nužudo perdurdami, suspausdami arba suplėšydami. Daugelis rūšių maitinasi filtruodami-jų krūtinės galūnės sukuria vandens srovę ir išfiltruoja smulkias maisto daleles, kurias sukaupia ir įstumia į burną. Krilis maitinasi plaukiodamas ir gaudydamas maisto daleles plaukelių pavidalo dariniais (setomis), esančiais ant krūtinės kojų. Smulkūs vėžiagyviai gali tiesiog ryti nuosėdas, atskirdami nuo dalelių paviršiaus mikroorganizmus.

Gyvenimo ciklas

Dauguma vėžiagyvių rūšių-skirtalyčiai gyvūnai. Jie poruojasi, deda kiaušinėlius ir juos peri arba neryklinėje kameroje, arba pritvirtintus prie kojų. Iš kiaušinėlių paprastai išsirita smulkutės lervos, kurios išsisklaido vandenyje, maitinasi ir auga-vystosi kūno segmentai ir kojos.

Vėžiagyvių tipai

Yra daugiau kaip 55000vėžiagyvių rūšių. Jie grupuojami į aštuonias klases, tarp jų-ir pateiktas žemiau.

Žiaunakojai (Branchiopoda) pvz., bešarviai, vandens blusos. 1000 rūšių.

Irklakojai vėžiagyviai (Copepoda) pvz., mažyčiai jūrų ir ggėlųjų vandenų organizmai. 13000.rūšių.

Ūsakojai (Cirripedia). 1220 rūšių.

Aukštesnieji vėžiagyviai (Malacostraca) pvz., krabai, omarai. 30000 rūšių.

Aukštesnieji vėžiagyviai

Šiai dideliai ir įvairiai vėžiagyvių grupei, kurią sudaro13 būrių ir 349 šeimos, priklauso didžiausias pasaulio krabas (Macrocheira kaempferi). Jo išskiestos kojos siekia 4 m pločio, o kai kurių kitų aukštesniųjų vėžiagyvių ūgis nesiekia 1mm.Nepaisant didžiulio dydžio skirtumo visi aukštesnieji vėžiagyviai turi daug bendrų požymių. Jie dažniausiai ryškiai spalvoti, turi tvirtą kalcio karbonatu sutvirtintą egzoskeletą. Karapaksas veikia kaip žiaunų kamera ir niekad negaubia pilvelio. Šių vėžiagyvių akys ddažniausiai ant stiebelių, o antenos-atsikišusios. Krūtinė sudaryta iš aštuonių segmentų, pilvelis-iš šešių segmentų, su plokščia uodegos vėduokle (telsonu), kuria gyvūnas geba greitai irtis, kad paspruktų nuo priešų. Daugelio rūšių pirmosios 1-3 krūtinės galūnės virtusios žandikojais, skirtais maitinimuisi, likusios padeda judėti. Pilvelio galūnėmis vėžiagyviai plaukioja, rausiasi poruojasi ir nešioja kiaušinėlius. Dauguma rūšių priklauso dešimtkojų vėžių (Decapoda) būriui-jam priskiriamos gerai pažįstamos krevetės, vėžiai, krabai, omarai. Jų pirmosios poros galūnės dažniausiai padidėjusios, apginkluotos žnyplėmis. Šie vėžiagyviai svarbūs jūrų mitybinėse grandinėse, o daugeliui stambesnių rūšių gaudomos maistui.

Žiaunakvapiai

Yra 4 žiaunakvapių būriai: skydvėžiai, šakotaūsiai, kriaukliavėžiai ir bešarviai, išskiriamos 22 šeimos. Nors kai kurie žiaunakvapiai siekia iki 10 cm ilgio, dauguma jų daug smulkesni. Kūną gali dengti skydiškas karapaksas, kai kurių rūšių jis dvigeldės kriauklės pavidalo. Pirmoji antenų ir burnos organų pora-mažos. Galūnės plokščios, lapo formos, kraštuose apaugusios plonais šereliais, kuriais iš vandens filtruojamos maisto dalelės. Žiaunakvapiai plaukioja ritmiškai judindami galūnes arba šuoliškai mosuodami antrosios poros antenomis. Daugelio rūšių kvėpuojamasis pigmentas-hemoglobinas, todėl jie rausvi. Patelės gali dėti kiaušinėlius kelis kartus, kaskart po kelis šimtus. Kai kurių rūšių kiaušinėliai labai atsparūs sausrai. Tarp šios klasės atstovų paplitusi partenogenezė.

Žandakojai

Šios didelės ir įvairios grupės, kurią sudaro 12 būrių ir apie 107 šeimos, didžiausiai ir svarbiausiai poklasiai yra irklakojai ir ūsakojai. <

Irklakojai gausūs visuose vandenynuose-bendra jų masė sudaro milijardus tonų. Jie yra vienas svarbių žuvų maisto šaltinių. Irklakojai taip pat gyvena gėluose vandenyse-nuo kalnų ežerų iki karštųjų versmių. Paprastai būna iki 5 mm ilgio, o kai kurios parazitinės rūšys išauga iki 10 cm. Jie daugiausiai blyškios spalvos, neturi karapakso ir facentinių akių. Galva susiliejusi su kūnu. Pirmoji krūtinės galūnių pora skirta maitinimuisi, kitos padeda plaukioti. Apvaisinimas išorinis-patinas pritvirtina spermos paketą prie patelės gentilijų.

Ūsakojai yra jūriniai vėžiagyviai. Jie gali būti prisitvirtinę kojele arba be jos; pasitaiko parazitų. Ūsakojų kriauklės sudarytos iš kūną dengiančių kalkinių plokštelių; jie turi šešias poras krūtinės galūnių. Dauguma rūšių hermafroditai, kai kurie-skirtalyčiai. Ūsakojai gali apaugti laivų dugną ir net trečdaliu sumažinti jų greitį.

Kiautavėžiai

Kiautavėžiai-smulkūs, pilki, rudi arba žalsvi vėžiagyviai, kurių ilgis gali nesiekti 1mm arba šiek tiek viršyti 3 cm. Yra 6 kiautavėžių būriai ir 60 šeimų. Jų neryškiai segmentuotą kūną gaubia karapaksas, kuris gali būti įvairios formos: apskritas ovalus arba apvaliai stačiakampis. Priklausomai nuo rūšies jo paviršius gali būti lygus arba grublėtas.Kiautavėžių kriauklės panašios į dvigeldžių moliuskų, nes turi dvi kalcio karbonatu sutvirtintas geldeles, kurios gali būti suveriamos raumenų. Galva stambiausia kūno dalis. Visos rūšys turi (nauplijaus) akį; kai kurie taip pat turi porą fecetinių akių. Dauguma vėžiagyvių-skirtalyčiai iir daugindamiesi poruojasi, tačiau kai kurie dauginasi partenogenetiškai. Kai kurie vėžiagyviai švyti, kad pritrauktų partnerius, o kai kurie patinai netgi sinchronizuoja savo blyksnius. Kiaušinėlius išleidžia į vandenį arba priklijuoja prie augalų; jie gali būti labai tvirti ir atsparūs sausrai. Kiautavėžiai labai svarbūs vandens organizmų mitybos grandinėse; jie paplitę visame pasaulyje nuo seklių vandenų iki gelmių. Šliaužioja ir rausiasi dugne arba laisvai plaukioja. Minta detritu, gyvūnų liekanomis arba vandenyje suspenduotomis dalelėmis; kai kurie plėšrūs. Žinoma daugiau kaip 10000 fosilinių kiautavėžių rūšių. Jie Labai svarbūs naftos paieškoms, nes įvairios fosilijos nurodo skirtingus uolienų sluoksnius.

Vėžiagyvių rekordai

Mažiausias vėžiagyvis yra vandens blusa (Alonella); užauga tik 0,25mm ilgio.

Sunkiausias vėžiagyvis yra amerikinis omaras (Homarus americanus); sveria iki 20 kg.

Didžiausias vėžiagyvis yra japoninis ilgakojis krabas (Macrocheira keampferi): tarpas tarp kojų siekia beveik 4 m.

Šis tas apie vėžiagyvius

• Irklakojai vėžiagyviai yra bene gausiausi gyvūnai Žemėje ir sudaro didžiąją vandenyne plūduriuojančio planktono dalį.

• Amerikinis omaras (Homarus americanus) ir palmių vagis (Birgus latro) išgyvena daugiau kaip 50 metų.

• Vėdarėliai-vieninteliai vėžiagyviai, sėkmingai prisitaikę gyventi sausumoje.

• Pancarida antbūrio smulkūs vėžiagyviai aptinkami tik viename vonios dydžio kanale Tunise.

Krabų gynyba

Dauguma krabų turi egzoskeletą, vadinamą karapaksu, kuris saugo juos nuo grobuonių. Nemažai krabų griebiasi ir kitokių veiksmingų savigynos būdų: užsimaskuoja, įsirausia arba pabėga.

Bėgimas šonu

Daugeliui krabų greitas bėgimas

šonu-greičiausias sprukimo būdas. Dėl kūno formos jiems lengviau įlįsti į savo urvą šonu.

Įsirausimas

Daugelis krabų, sprukdami nuo grobuonių įsirausia. Jų akys kartais lieka virš žemės paviršiaus, dairydamosi pavojaus.

Maskuotė

Kai kurie krabai kaip antai krabas puošeiva (Camposcia retusa), apdangsto savo kiautą augalais ir jūros gyvūnais, kad liktų nepastebimi jūros dugne.