VIRŠKINIMO ORGANŲ SISTEMA

VIRŠKINIMO ORGANŲ SISTEMA (v.o.s.)

Virškinimo organų sistemą jungia daug įvairių organų, kurių pagrindinė

funkcija aprūpinti organizmą energrtinėmis ir plastinėmis medžiagomis.

Šios sistemos organai taip paruošia augalinės, bei gyvūninės kilmės medž.,

kad jas galėtų įsisavinti organizmas.

Žmogaus v.o.s. sudaro 8-10 m. kanalas ir stambios virškinimo liaukos: kasa

ir kepenys. V.o.s.prasideda burnos ertme. Joje esantys dantys ir liežuvis

mechaniškai susmulkina maistą. Liežuvio skonio organai įvertina jo kokybę,

seilės jį suvilgo, sudrėkina.

Toliau maisto tyrė per žiotis patenka į ryklę. Iš jos į stemplę. Per

stemplę maistas patenka į praplatėjusią virškinimo sistemos dalį- skrandį.

Čia prasideda virškinimas, baltymų skaidymas. Maisto tyrė su apvirškintais

baltymais nuslenka iš skrandžio į plonąją žarną, į jos pradinę dalį-

dvylikapirštę žarną, kur atsiveria kasos ir kepenų ištekamieji latakai. Per

juos atiteka svarbiausios virškinimo sultys. Taigi dvylikapirštėje žarnoje

suvirškinama 2/3maisto.

Sekančioje plonosios žarnos dalyje- tuščiojoje žarnoje suvirškinamos

likusios maisto medž. Prasideda rezorbcija- suvirškintų maisto medž.

įsiurbimas. Jis vyksta ir paskutinėje plonosios žarnos dalyje- klubinėje

žarnoje. Iš plonosios žarnos likusi tyrė pereina į storąją žarną, kur

įsiurbiamas H2O ir mineralinės medž. bei formuojasi išmatos. Per galinę

storosios žarnos dalį- tiesiąją žarną išmatos pašalinamos. Tiktai burnos

ryklės ir iš dalies ryklės sienoje yra skeleto elementų: kaulų, kremzlių.

Kitur virškinamojo trakto siena visur minkšta, susideda iš epitelio,

jungiamojo audinio ir raumenų. Sienoje yra liaukų, limfoidinių darinių.

Gausu kraujagyslių ir nervų iš suminėtų audinių hyra susidarę 3 klodai:

gleivinis, rraumeninis ir serozinis. Jie būdingi ne tik virškinamiesiems bet

ir kvepuojamiesiems bei šalinimo ir lytiniams organams. Organai, kurie

neturi serozinio dangalo turi adventiciją. Šis puriojo jungiamojo audinio

dangalas prasidėjęs nuo raumeninio pereina į kito organo adventiciją, tai

lyg tarpinis kelių organų derinys. Adventicija sujungia gretimus organus į

vieną kompleksą nepriklausomai nuo jų sisteminės priklausomybės.

BURNOS ERTMĖ (b.e.)

Pradinė virškinamojo trakto dalis. Joje tikrinamas maisto skonis,

temperatūra, konsistencija ir prasideda virškinimas. Burnoje maista

susmulkinamas, sumaišomas su seilėmis. Čia iš dalies jis veikiamas seilių

fermentų pakinta ir chemiškai.

B.e. dalijama į prieangį ir tikrąją b.e. Prieangiu vadiname plyšį, kurį iš

išorės sudaro lūpos ir skruostai, iš vidaus žandikaulių dantinės ataugos ir

abi dantų eilės. Tikrąją b.e. riboja žandikaulis ir žandikaulių dantinės

ataugos iš viršaus kietasis ir minkštasis gomurys iš apčios- burnos

diafragma. Užpakalyje b.e. pro neporinę aangą susisieia su rykle.

GOMURYS (g.)

Yra kietasis ir minkštasis g.

Kietąjį g. sudaro viršutinio žandikaulio gomurinės ataugos ir gomurikaulių

gulsčiosios plokštelės padengtos gleivine suaugusia su antkauliu.

Minkštąjį g. sudaro jungiamojo audinio plokštelė- aponeurozė ir raumenys iš

viršaus ir apačios apkloti gleivinės. Priekinių kraštų minkštasis g.

mrisitvirtina prie užpakalinio kietojo g. krašto. O užpakalinis- gomurio

burė laisvai kabo atskirdamas nosiaryklę nuo burininės ryklės dalies, nuo

užpakalinio krašto žemyn nutysta nedidelė atauga liežuvėlis.

LIEŽUVIS

Raumeninis organas padengtas gleivinės su liaukutėmis ir limfiniais

dariniais. Jame gausu kraujagyslių ie nervų. Jis visiškai užpildo uždaros

burnos ertmę. Liežuvyje skiriame: viršūnę, kūną ir šaknį. Šaknis suaugusi

su paliežuviniu kaulu. Viršutinis liežuvio paviršius vadinamas jo nugara.

Liežuvio raumenys sudaro pagrindinę šio organo masę ir skirstomi į 2

grupes:

1) vidiniai raumenys- prasideda ir prisitvirtina liežuvyje.

2) išoriniai- prasideda nuo įvairių kaulų, o pasibaigia liežuvyje.

Vidiniai raumenys išsidėsto liežuvyje trim viena kitai statmenomis

kryptimis: išilgine, skersine ir statmena. Susitraukdami raumenys keičia

liežuvio formą, judina jį, traukia jį į priekį, atgal, į šonus, pakelia,

bei nuleidžia. Judėdamas liežuvis maišo kramtomą maistą, nustumia kasnį iš

burnos pro žiotis į ryklę.

Be to žmogaus liežuvis yra kalbos organas. Liežuvio ir visos burnos ertmės

gleivinė susideda iš daugiasluoksnio plokščiojo epitelio ir puriojo

jungiamojo audinio. Jo nugaroje visą gleivinę dengia įvairių rūšių

iškilumos, liežuvio speneliai ir todėl jis atrodo kaip aksomas. Liežuvio

speneliai yra jungiamojo audinio išaugos, kurias dengia epitelio skiriamos

4 liežuvio spenelių rūšys:

siūliniai

grybiniai

piliminiai

lapo pavidalo

Siūliniai speneliai gausiausi ir kartu mažiausi. Jie dengia 2 priekinius

liežuvio nugaros trečdalius. Šiuose speneliuose yra bendro jutimo nervų

receptoriai. Visų kitų rūšių speneliai turi skonio jutimo nervinių galūnių.

Liežuvio šaknies gleivinėje yra limfoidinio audinio darinys- liežuvio

migdolas.

DANTYS

Dantys sudaryti iš paties kiečiausio organizmo audinio. Jie įsitvirtinę

abiejų žandikaulių dantinių ataugų duobutėse įkalu. Skiriamos 3dantų dalys:

šaknis, kalelis ir vainikas. Šaknis yra žandikaulių duobutėse. Vainikas

išlenda virš žandikaulio ataugų ir sudaro matomą danties dalį. Kaklelis yra

siaura juostelė tarp šaknies iir vainiko. Kiekvieno danties viduje yra ertmė

užpildyta iš kraujagyslių ir nervų sudaryta danties minkštimo. Dantis

sudarytas iš 3 medžiagų: dentino, emalės ir cemento. Dentinas sudaro beveik

visą danties masę. Danties vainiką dengia emalis, o šaknį cementas. Pagal

formą skiriamos 4dantų rūšys: kandžiai, iltys, kapliai, krūminiai.

Žmogaus dantys pasikeičia. Pradžioje vaikams išdygsta laikini pieniniai, o

vėliau juos pakeičia pastovieji. Pieninių dantų išdygsta 20. Jų formulė

[pic]

Tai reiškia, kad žandikaulio tiek viršuj tiek apačioj yra 2kandžiai,

1iltis, kaplių nėra ir 2krūminiai dantys.

Pieniniai dantys pradeda kaltis pirmųjų kūdikio gyvenimo metų viduryje,

apie 6-8mėn. Sekantys 5metai po pieninių dantų sudygimo vadinami ramybės

metais. Pastovieji dantys kalasi nuo 7m. Pastovieji dantys sudygsta per 6-

7m. išskyrus trečiuosius krūminius dantis- proto dantis. Pastarieji dygsta

vėliau 18-25m. Tačiau gali visai neišdygti arba išdygsta sugedę. Pastoviųjų

dantų žmogus turi 32. Jų formulė [pic]

SEILIŲ LIAUKOS

Burnos ertmėje yra seilių liakų. Jos skirstomos į didžiąsias ir mažąsias.

Pagal išskiriamą sekretą į gleivines (mukozines), baltymines (serozines) ir

mišrias.

Daugiausia burnoje yra mažųjų liaukų. Didžiųjų laukų yra 3poros: paausinė,

pažandinė ir paliežuvinė. Mažosios burnos laiukos yra paprastosios liaukos

ir gamina daugiausia mišrias seiles. Skirstomos į skruostų, lūpų, gomurio,

liežuvio ir kitas. Visos šios liaukos gamina seiles, kurios įmirko,

išbrinkina, maceruoja maistą, paslydina kąsnį. Be to jos neutralizuoja į

burną patekusias rūgštis, šarmus ir prplauna burną.

Per parą visos liaukos išskiria nuo 1 iki 11,5L seilių.

RYKLĖ

Yra piltuvo formos. Viršuje iš priekio atviras 15cm ilgio vamzdelis.

Ryklė prasideda nuo kaukuolės pamato ir nusitęsusi iki 6 ar 7 kaklo

slankstelio pereina į stemplę. Ryklės priekyje iš viršaus į apačią yra

nosies ertmė, burna ir gerklos. Užpakalyje ryklės yra kaklinė stuburo

dalis, o šonuose kaklo kraujagyslių ir nrvų pluoštas.

Ryklės ertmė skirstoma į 3aukštus. Viršutinis aukštas yra už nosies ertmės

ir vadinamas nosiarykle. Vidurinis aukštas yra už burnos ertmės. Tai

burninė ryklės dalis. Apatinis aukštas yra apie gerklas, tai gerklinė

ryklės dalis.

Ryklės griaučius sudaro tvirta skaidulinė medžiaga.

Išoriau ryklės yra stiprus ryklės skersaruožių raumenų žiedas, sudarantis

jo raumeninį dangalą. Pastarasis per adventiciją jungiasi su aplinkiniais

kaklo organais ir kanalais.

Ryklė yra organas, kur persipina virškinimo ir kvėpavimo traktai.

STEMPLĖ

5cm ilgio cilindrinis vamzdelis jungiantis ryklę su skrandžiu. Ramioje

būsenoje stemplė yra suplota sagitarine (iš dešinės į kairę) kryptimi. Ji

tęsiasi per kaklą ir krūtinę ir pervėrusi diafragmą [asibaigia skrandžiu.

Skiriamos 3stemplės dalys:

kaklinė

krūtininė

pilvinė

Krūtininė dalis ilgiausia 15-16cm, trunpiausia pilvinė 1-2cm.

Stemplės sieną sudaro gleivinė, raumeninis dangalas ir adventicija.

SKRANDIS

Yra smarkiai praplatėjusi virškinimo organų sistemos dalis. Jo forma

savotiška, panaši į kriaušę. Be to ji nuolat kinta priklausomai nuo jame

esančių dujų, maisto kiekio ir kaimyninių organų būklės. Jis sudarytas iš

priekinės ir užpakalinės sienų, kurios susijungia viršuje ir apačioje

sudarydamos skrandžio kreives. Viršuje mažąją kreivę, apačioje- didžiąją

skrandžio kreivę.

Skrandžio dalys:

ta vieta pro kurią į skrandį atsiveria stemplė vadinama

įskrandžiu, o pati anga- įskrandžio anga.

Į kairę nuo skrandžio esanti kupolo formos dalis vadinama skrandžio dugnu.

Labiausisi į dešinę nukrypusi ir susiaurėjusi skrandžio dalis vadinama

prievarčiu. Jame skiriama siaurėjanti dalis, prieskrandžio urvas ir visia

susiaurėjęs prieskrandžio kanalas. Per prievarčio angą skrandis susisiekia

su plonąją žarna. Likusi vidurinė dalis vadinama skrandžio kūnu, o

pagrindinė skrandžio ašis, kurios kryptimi juda virškinimo masė vadinama

skrandžio kanalu.

Skrandžio dydis nevienodas. Vidutiniškai jo išilginė ašis yra 23cm, o tūris-

1,5-3L.

Skrandžio siena sudaryta iš gleivinės, rraumeninio ir serozinio dangalų.

PLONOJI ŽARNA

Tai yra pati ilgiausia virškinimo organų sistemos dalis. Ji prasideda nuo

skrandžio prievarčio ir vingiuodama kilpomis pasibaigia dešiniajame

apatiniame pilvo kampe kur pereina į storąją žarną. Jos ilgis ~6-7cm. Joje

skiriamos 3dalys: dvylikapirštė žarna, tuščioji ir klubinė.

Iš jų dvylikapirštė yra trumpiausia, 25-30cm, o klubinė ilgiausia. Ji

sudaro 3/5visos plonosios žarnos ilgio. Tarp tuščiosios ir klubinės žarnų

ryškios ribos nėra. Ponosios žarnos siena sudaryta iš šių dangalų:

gleivinės, raumeninio sluoksnio ir adventicijos dvylikapirštėje žarnoje bei

serozinio dangalo likusioje plonosios žarnos dalyje.

STOROJI ŽARNA

Yra ppaskutinė virškinimo kanalo dalis. Ji prasidedass nuo plonosios žarnos

galo ir tęsiasi iki išeinamosios angos. Skiriamos 3jos dalys: akloji,

gaubtinė ir tiesioji žarnos.

Gaubtinė žarna skirstoma į kylančiąją, skersinę, nusileidžiamąją ir

riestinę dalis. Jos ilgis ~1,5m. Pradinės storosios žarnos dalies ilgis yra

didelis ~7cm, o ppabaigos siauresnis iki 4cm.

Storosios žarnos sienos sandara kitokia negu plonosios žarnos. Gleivinė

neturi gaurelių, ji susiraukšlėjusi, pusmėnulėmis raukšlėmis.

Susiraukšlėjusi yra ne tik gleivinė bet ir kiti sienos dangalai. Raumeninis

dangalas sudarytas iš 2sluksnių: žiedinio ir išilginio.

Išorinis išilginis sluoksnis netolygiai išsidėsto apie visą žarnos sieną.

Jis sudaro 3juostas. Jos išsidėsto apie žarną lygiais atstumais ir tąsiasi

per akląją ir gaubtinę žarną iki tiesiosio žarnos. Skiriamos laisvoji

juosta, pasaitinė ir taukinė juosta. Ties pasaitine juosta yra storosios

žarnos pasaitas. Žiedinis raumeninio dangalo sluoksnis išsidėsto apie žarną

tolygiai. Storosios žarnos juostos yra truputi trumpesnės už pačią žarną,

todėl ji atrodo lyg susiraukšlėjusi, nes per tam tikrą atstumą žarnos siena

įlinkusi giliomis skersinėmis juostomis. Tarp šių linkių yra išgaubos,

kurios suteikia storajai žarnai būdingą vaizdą. Išorinis storosios žarnos

sienos dangalas yra serozinis, nes pilvaplėvė daugumą jos dalių dengia iš

visų pusių.

Ties laisvąją ir taukine juostomis yra į šonus atsisukusios 4-5cm ilgio

taukinės ataugos, kurios daug gemalinio audinio.

Akloji žarna yra pradinė storosios žarnos dalis. Ji prasideda aklu maišeliu

dešinėje klubo duobėje ir tęsiasi iki plonosios žarnos įdėjimo į storąją

žarną. Jos ilgis ~7cm. Aklosios žarnos gale prasideda kirmėlinė atauga, jos

ilgis ~8-9cm. Gaubtinė žarna yra ilgiausia storosios žarnos dalis. Ji

prasideda nuo aklosios žarnos ir kyla aukštyn. Tai kylančioji dalis, jos

ilgis ~20cm. Po to pasuka skersai sudarydama dešinįjį linkį ir eina per

pilvo ertmę iiš dešinės į kairę, tai skersinė dalis. Ji yr ilgiausis, 50cm.

Kairėje pilvo pusėje už kairiojo linkio ji pasuka žemyn. Tai 15 ilgio

nusileidžiančioji dalis, kuri pereina į riestinę žarną, o pastaroji į

tiesiąją žarną. Riestinės žarnos ilgis ~15cm. Tiesioji žarna yra galinė

storosios dalis, prasideda nuo riestinės žarnos ir pasibaigia išeinamąja

anga. Jos ilgis ~20cm. Tiesisios žarnos ertmė vadinama išskiriamuoju

kanalu. Mažajame dubenyje žarna paplatėja, sudarydama ampulę, kurios ilgis

5-7cm. Žarna nėra tiesi, ji 2 kartus susiraito sanitarinėje ir kelis kartus

frontalinėje plokštumose. Žarnos pradžioje gleivinė sudaro kelias skersines

raukšles, kurios atsiranda dėl kryžmens linkio. Likusi gleivinės dalis

susiraukšlėja išilginėmis raukšlėmis. Žiedinės raumeninės skaidulos priėš

pat išeinamąją angą sudaro stiprų žiedą, vidinį išeinamosios angos srautą.

Jis yra nevalingas. Žarnos galą išeinamosios angos srityje apsupa

akersaruožių raumenų skaidulų žiedas, išorinės išeinamosios angos rankos.

Jis priklauso tarpvietės raumenims ir yra valingas.

KEPENYS

Stambiausia virškinimo organų liauka. Jos sveria ~1,5kg. Kepenys gamina

tulžį, kuri ištekėjusi į dvylikapirštę žarną emulguoja riebalus ir

suaktyvina riebalus skaldantį fermentą lipazę. Bet o kepenys gamina

baltymus, vitaminus, kaupia kai kurių medžiagų atsargas ir kita.

Kepenys yra dešinėje, viršutinėje pilvo pusėje po diafragma. Kepenų viršus

yra ties 6šonkauliu, o apačia neišlenda iš po dešiniojo šonkaulio lanko.

Tik nedidelė kepenų dalis užeina į kairę nuo vidurinės pilvo linijos.

Kepenys yra savotiškos formos organas. Jame skiriami 2paviršiai:

• viršutinis paviršius yra išgaubtas atatinkami diafragmos kupolui. Nuo

diafragmos ant šio paviršiaus pereinantis pjautuvinis kepenų raištis

dalija kepenis į dvi skiltis:

– dešiniąją didesnę ir

– kairiąją mažesnę

• apatinis kepenų paviršius yra atsisukęs į pilvo organus ir turi 3vagas,

kurios visos kartu primena H. 2vagos yra lygiagretės, eina iš priekio į

užpakalį sanitariai, kurią sujungia skersinis gilus plyšys- kepenų

vartai.

Į vartus įteka vartų vena, kepeninė arterija ir nervai. Iš jų išeina

limfagyslės ir kepeninis latakas. Vartų priekyje esanti kepenų dalis

vadinama kvadratine skiltimi, o užpakalyje- uodegine skiltimi.

Dešinės išilginės vagos priekinėje dalyje yra tulžies pūslė, užpakalinėje

apatinė tuščioji vena. Kairiojoje išilginė vagoje yra raiščiai. Po

seroziniu kepenų dangalu yra skaidulinis dangalas, kuris apdengia visą

organų paviršių ir susuga su juo.

Nuo šio dangalo atsiskiria jungiamojo audinio pertvaros, kurios

nusitęsdamos gilyn padalija kepenis į šešiakmpes skilteles. Kiekvienos

skiltelės centre yra centrinė vena. Jungiamojo audinio pertvaros sudaro

kepenų griaučių stromą tarp kurių yra kepenų ląstelių sudarančių

parenchimą. Kepenys, skirtingai nuo visų kitų organų gauna kraują iš

arterijų ir venų. Veninis krauajs atiteka iš virškinimo sistemos organų ir

tuir daug medžiagų, kurios nereikalingos ar net žalinos organizmui.

TULŽIES PŪSLĖ

Yra kriaušės formos. Ji yra bendravardėje kepenų apatinio paviršiaus

dalyje. Skiriama preikinė- plati pūslės dalis- dugnas, ir priešingas

susiaurėjęs galas- kaklas. Tarp jų yra pūslės kūnas. Pūslės siena sudaryta

iš gleivinės, raumeninio ir serozinio dangalų. Pūslės kaklas betarpiškai

pereina įį pūslės lataką. Jis yra ~3cm ilgio ir susijungia su bendruoju

kepenų lataku.

Tarp pūslės kaklo ir latako viena žiedinė raukšlė sudaro vožtuvą. Tulžį

kepenys gamina be pertraukos. Ji iš kepenų išteka tarpskilteliniais

latakais, kurie besijungdami sudaro segmentinius latakus. Segmentiniai

latakai sudaro kairįjį ir dešinįjį kepenų latakus, kurie išeina pro kepenų

vartus.

Abu latakai susijungia į bendrąjį kepenų lataką. Pastarasis su pūslės

lataku sudaro bendrąjį tulžies lataką. Jis yra ~7cm ilgio. Kepenys per parą

išskiria ~1L tulžies. Virškinimo metu tulžis teka tiesiog iš kepenų į

dvylikapirštę žarną. Nuo riebaus maisto pūslės sienos raumeninis dangalas

reflektoriškai susitraukis ir tulžis išteka iš pūslės. Kai dvylikapirštėje

žarnoje maistas nevirškinamas, tulžis kaupiasi pūslėje.

KASA

Yra antra pagal dydį virškinimo organų sistemos liauka. Kasoje skiriama:

galva, kūnas ir uodega. Jos dydis įvairuoja: kasos ilgis 16-22cm, plotis 3-

9cm, storis 2-3cm. Kasa sveria ~75g. Kasa yra viršutinėje pilvo ertmės

dalyje tarp skrandžio ir užpakalinės pilvo sienos. Kasos galva yra

įsiterusi į dvylikapirštės žarnos įdubą ir puriuoju jungiamuoju audiniu

suaugusi su jos siena. Griaučių atžvilgiu kasos galva yra dešinėje stuburo

pusėje, antro juosmens slankstelio aukštyje.

Kasa yra rausvos spalvos ir neturi jokios kapsulės todėl gerai matyti ne

tik jos spalva bet ir skiltelinė sandara. Kasa susideda iš dvejopų

ląstelių: vienos produkuoja virškinamąsias sultis, kitos hormoną insuliną.

Kasos sultys teka per kasos latakus. Smulkūs kasos latakai susijungdami

tarpusavyje sudaro stambesnius įtekančius į

pagrindinį kasos lataką, kuris

eina liaukos pradžios dalyje ir nutįsta per visą jos ilgį iš kairės į

dešinę. Kasos latakas įteka į nusileidžiančią dvylikapirštės žarnos dalį

kartu su bendruoju tulžies lataku.

PILVAPLĖVĖ

Pilvo ertmės sienų vidinį paviršių ir esančius joje organus dengia

pilvaplėvė. Tai didžiausia žmogaus organizmo serozinė plėvė. Ją sudaro

2lapai: pasieninis, kuris dengia pilvo sienos vidinę pusę ir vidurių, kuris

dengia pilvo organų paviršių.

Tarp šių lapų yra pilvaplėvės ertmė. Ji tarp organų yra siauro plyšio

formos. Pilvaplėvė yra lyg uždaras maišas, kuris tik moters kūne turi

nedidelę aangutę atsiveriančią pro kiaušintakius į išorę.

Pilvaplėvė organus dengia nevienodai. Organai, kuriuos pilvaplėvė dengia iš

visų pusių vadinami INTRAPERITONINIAIS (Peritoneum- pilvaplėvė).

Iš trijų pusių dengiami organai vadinami MEZOPERITONINIAIS, o iš vienos

EKSTRAPERITONINIAIS. Dar skiriami RETROPERITONINIAI organai. Jie su

pilvaplėve kontakto neturi, nes yra giliai nugrimzdę į mažąjį dubenį arba

prisišlieję prie užpakalinės pilvo sienos. Vidurių pilvaplėvės lapą sudaro

raisčius, pasaitas ir taukines. Raisčiu vadinama pilvaplėvės lapo dalis

esanti tarp pilvo sienos ir organų arba tarp vieno organo ir kito. Pasaitu

vadinama pilvaplėvės lapo dublikatūra susidariusi po to kai pilvaplėvė

apdengia oorganą iš visų pusių. Jis pritvirtina organą prie užpakalinės

pilvo sienos. Pasaitų turi plonoji žarna, išskyrus dvylikapirštė, skersinė,

riestinė gaubtinė žarna, kirmėlinė atauga ir viršutinis trečdalis tiesiosio

žarnos dalis.

Taukine vadinama keli suaugę pilvaplėvės lapai, kurių tarpuose kaupiasi

riebalai. Yra mažoji ir didžioji taukinės. Mažoji- ttai kepeninis skrandžio

raištis, o didžioji- pakitusi skrandžio pasaito dublikatūra.