Vitaminai, vitaminas C

Vitaminai yra mažos molekulinės masės organiniai junginiai, būtini normaliam organizmo vystymuisi, augimui ir veiklai. Kaip kofermentai, jie būtini fermentinių organizmo reakcijų komponentai. Vitaminai katalizuoja medžiagų apykaitą ir dalyvauja audinių bei organų biocheminėse reakcijose, bet jie nėra energetiniai ir plastiniai produktai. Organizmas nesugeba pasigaminti daugumos vitaminų ir turi juos nuolat ir reguliariai gauti su maistu . Maiste, be vitaminų, yra provitaminų, kurie organizme virsta vitaminais. Pvz.: morkose randama karotinų, iš kurių organizme susidaro vitaminas A.

Rusų mokslininkas N.Luninas (1880) eksperimentais įrodė, kad vvitaminai yra svarbūs ir būtini normaliai organizmo medžiagų apykaitai. Lenkų mokslininkas K. Funkas (1912) pasiūlė vitaminų terminą. Trūkstant organizme vitaminų, susergama hipovitaminoze arba avitaminoze.

Hipovitaminozę ir avitaminozę lemia įvairios priežastys. šiomis ligomis susergama, kai: 1) vartojamuose maisto produktuose yra nepakankamai vitaminų;

2) sutrikęs vitaminų įsisavinimas; 3) sutrikęs provitaminų virtimo vitaminais procesas; 4) padidėjęs organizmo poreikis vitaminams nėštumo, kūdikio maitinimo metu, dėl jvairių intoksikacijų, karščiavimo, didelio fizinio ar psichinio krūvio; 5) vartojami medikamentai, trikdantys normalią vitaminų, apykaitą organizme (dauguma antimikrobinių, ypač antituberkuliozinių vaistų, ffenobarbitalis, difeninas). Hipovitaminozėms gali turėti įtakos ir netinkamas maitinimasis. Gausiai maitinantis angliavandeniais, didėja vitamino B-i, vartojant daug riebalų, vitamino E poreikis. Vartojant daug baltymų, organizmui papildomai reikia vitamino C.

Pradiniai visų vitaminų nepakankamumo simptomai: bendras silpnumas, greitas nuovargis, apetito stoka, sumažėjęs oorganizmo atsparumas. Specifiški atskiro vitamino hipovitaminozės požymiai išryškėja vėliau. Absoliutus vitaminų trūkumas (avitaminozė) dabar labai retas reiškinys. Palyginti reta ir hipervitaminozė (vi-taminų perdozavimas). Šis pavojus prisimintinas, vartojant sintetinius vitaminų preparatus (vitamerus) didelėmis dozėmis ir ilgesnį laiką.

Vitaminai žymimi lotyniškomis raidėmis arba rašomas cheminis jų pavadinimas. Rekomenduojama vitaminus pagal jų tirpstamumą skirstyti:

tirpstančius vandenyje ir tirpstančius riebaluose. Vandenyje tirpūs vitaminai: C (askorbino rūgštis), P (flavonas), PP (nikotinamidas ir nikotino rūgštis), U (metilmetioninsul_fono chloridas) ir B grupė. B vitaminų grupei priskiriami: Bi (tiaminas), B2 (riboflavinas), B6 (piridoksinas), B12 (cianokobalaminas), B5 (pangamo rūgštis), Bc (folinė rūgštis), cholinas, inozitas, biotinas.

Vandenyje tirpūs vitaminai yra termolabilūs, neatsparūs šarmams ir šiek tiek atsparesni rūgščių veikimui. Jų atsargų organizme nesusikaupia. Riebaluose tirpūs šie vitaminai: A (retinolis, akseroftolis), D (ergokalciferolis), K ((filochinonas),

E (tokoferolis). Jie atsparesni rūgščių ir šarmų veikimui bei temperatūros poveikiui. Organizme gali susikaupti nedidelės šių vitaminų atsargos, nes jie kumuliuojasi.

Vitaminų preparatai vartotini hipovitaminozės sukeltoms patologinėms būsenoms gydyti. Nehipovitaminozinės etiologijos ligoms gydyti jie nerekomenduojami, nes, dėl jų nepageidaujamo veikimo gydymas gali komplikuotis. Papildomai vartojant vitaminus, kai jų balansas organizme yra normalus, organizmo atsparumas ir tonusas nepadidėja, nebuna antiinfekcinio efekto. llgiau vartojant vieną vitaminą, gali sutrikti kitų vitaminų, fiziologinė pusiausvyra ir atsirasti jo hipovitaminozės reiškinių. Pvz., ilgiau vartojant vitaminą Bi mažėja BBz vitamino.

Moksliškai pateisinta kompleksinė vitaminų terapija – gydymas polivitaminų preparatais, kuriuose įvairių vitaminų kiekis yra subalansuotas. Deja, nepakankamai turint žinių apie vitaminų chemines bei farmakologines savybes ir netinkamai derinant juos vieną su kitu, gali atsirasti nepageidaujama ir pavojinga reakcija. Neleistina viename švirkšte maišyti vitaminų Bl, B6 ir B12 tirpalų. Kobaltas, kurio yra vitamino B12 sudėtyje, ardo vitaminus Bi ir B6. Vitaminas B6 stiprina vitamino B1 alergizuojančias savybes. Jei kartu vartojami injekcijomis vitaminai B12 ir C, taip pat B1 ir P, susilpnėja abipusis jų efektas ir sutrumpėja veikimas. Nepateisinamas ir gydymas labai didelėmis vitaminų dozėmis. Padidinus dozę virš fiziologiškai būtinos, vitaminui būdingas veikimas iš esmės nesustiprėja, o tik dažniau atsiranda jiems būdingų nepageidaujamų reakcijų. Skiriant vitaminų preparatus gydymui, tikslinga biochemiškai nustatyti jų kiekį kraujo plazmoje ir tikrinti, kad jo koncentracija būtų fiziologinės organizmui normos ribose.

Vitaminas C (askorbino rūgštis). Vitamino C savybių turi askorbino rūgštis ir pentaoksiflavonas. Pentaoksiflavono yra dtrusiniuose vaisiuose; jo sintetinio pakaitalo (kaip vitamino) kol kas nėra. Vitamino C preparatas yra askorbino rūgštis. Chemiškai tai nesočios heksonijaus rūgšties laktonas. Askorbino rūgštis yra nepatvari. Ji oksidnojasi oro deguonies veikiama, suyra šarminėje aplinkoje ir veikiant sunkiųjų metalų druskoms.

Netinkamai kulinariškai ruošiamuose maisto produktuose vitamino C gali labai sumažėti arba jo visai nelieka. Organizmas vvitamino C turi gauti nuolat. Daugiausia vitamino C rezorbuojasi viršutinėje plonosios žarnos dalyje. Didinant dozę, vitamino C rezorbcija iš esmės nedidėja. Suvartojus iš karto jo 100 mg, rezorbuojasi tik 20%, suvartojus 1500 mg, tik 50% viso kiekio. Apie 55% vitamino C išsiskiria oksalato, 25% – askorbino rūgšties ir dehidroasteoabino rūgšties pavidalu. Vartojant per parą iki 2g vitamino C, iš esmės oksalatų koncentracija šlapime nepadidėja. Tačiau, vitamino C paros dozę padidinus iki 8-9g, oksalatų šiapime gali padaugėti 2-3 kartus. Vitamino C atsargos organizme nesikaupia. Askorbino rūgštis aktyvina fermentus amilazę ir arginazę, kurie daiyvauja organizmo oksidadjos – redukcijos procesuose, angliavandenių, baltymų, nukleino, aminorūgščių apykaitoje, susidarant kolagenui ir prokolagenui. Ji taip pat aktyvina folinę rūgštį, turi įtakos eritropoezei. Askorbino rūgštis yra būtina

normalioms antinksčių, hipofizės, lytinių liaukų ir geltonkūnio funkcijoms. Vitaminas C dalyvauja hidroksilinant triptofaną ir reikalingas serotonino apykaitai organizme.

Trūkumo reiškiniai. Trūkstant vitamino C, kauliniame ir jungiamajame audinyje bei kapiliaruose atsiranda degeneracinių pakitimų. Susergama skorbutu. Liga pasireiškia tuo, kad padidėja kapiliarų trapumas ir jų sienelių laidumas. Pablogėja širdies ir kraujagyslių fiziologinės funkcijos, organizme mažėja Cu, Mn, Zn kiekis, todėl sutrinka normali RNR ir DNR apykaita. Skorbutu susergama palyginti retai, bet pradiniai vitamino C nepakankamumo reiškiniai pasitaiko gana dažnai. Jiems būdinga tai, kad paburksta ir kkraujuoja dantenos, jaučiamas bendras silpnumas. Vaikams gali sutrikti kaulų ir dantų augimas. Vartojant dideles amidopirino dozes, gali pagreitėti askorbino rūgšties irimas ir išsiskyrimas iš organizmo.

Vartojimas. Askorbino rūgštis vartojama skorbutui gydyti (patariama skirti kartu su vitaminu P). Gerą efektą vitamino C preparatai duoda kompleksiškai gydant įvairias intoksikacijas, ūmines ir lėtines infekcijas, spindulinę ligą. Vitamino C preparatai skiriami operacinio šoko profilaktikai, žaizdų gijimui skatinti, geležies preparatų rezorbcijai gerinti.

Nepageidaujamas veikimas. Ūminio vitamino C preparatų perdozavimo reiškinių praktiškai nepasitaiko. Tačiau ilgai vartoti dideles jo dozes pavojinga. Jei yra padidėjęs kraujo krešumas, askorbino rūgšties perteklius gali sukelti tromboembolines komplikacijas. Retesniais atvejais pakyla arterinis kraujospūdis, sutrinka oksalo rūgšties apykaita, blogėja kasos hormoninė funkcija.

Vitaminas P (citrinas). Chemiškai tai bioflavonoidas (hesperidino ir eriodiktino mišinys). Vitaminas P kartu su askorbino rūgštimi mažina hialuronidazės aktyvumą, kapiliarų laidumą bei trapumą, dalyvauja oksidacijos-redukcijos procesuose, slopina skydliaukės funkcinį aktyvumą, stabdo adrenalino irimą, silpnina tironinti veiklą.

Vartojimas. Gydymui dažniausiai vartojami vitamino P preparatai kartu su vitaminu C gydant skorbutą ir įvairias ligas, pasireiškiančias hemoraginiu sindromu.

Vandenyje tirpiems vitaminams priskiriama ir daug kitų įvairiuose maisto produktuose randamų medžiagų. Tai pangamo rūgštis, pantoteno rūgštis, lipolinė rūgštis, cholino chloridas, lipamidas ir kitos. Jos yra svarbios atskirų medžiagų apykaitos biocheminių reakcijų normaliai eigai.

Pangamo rūgštis (vitami_nas Bis). Jis stimuliuoja oksidadjosredukcijos, transmetilinimo

prccesus, veikia lipotropiškai, detoksikuojamai. Gydymui dažniausiai vartojamas preparatas kalcio pangamatas. Jis skiriamas sergantiesiems kai kuriomis kepenų, miokardo ligomis ir kartu su antimikrobiniais vaistais, nes mažina jų nepageidaujamo veikimo reiškinius. Kalcio pangamato nereikia skirti sergantiesiems sunkia hipertonine liga ir glaukoma. Kitų medžiagų farmakologinė reikšmė yra mažesnė.

Medžiaga paimta iš knygos „Farmakologija“