Žagarės želdynų analizė

Įvadas

Miesto želdynų sistema susideda iš įvairių kategorijų, rūšių ir tipų miesto želdynų. Pagal naudojimo pobūdį miesto želdynai skiriami trijų kategorijų: bendrojo naudojimo (vieši) želdynai, riboto naudojimo (pusiau vieši), nenaudojami (uždari) sanitarinės apsaugos.

Riboto naudojimo (pusiau vieši) želdynai skirstomi į 2 rūšių želdynus ir jų tipus:

§ mišrios paskirties želdynai (daugiabučių ir mažaaukščių pastatų kiemų želdynai, pramonės, sandėlių, komercinių, visuomeninių, infrastruktūros ir kitų teritorijų želdynai);

§ ūkinės paskirties želdynai (sodininkų bendrijų sodai, sodininkystės ūkių sodai, medelynai, gėlininkystės ir daržininkystės ūkiu želdynai).

Nenaudojami (uždari) sanitarinės apsaugos želdynai:

§ jiems priskiriami ssanitarinės apsaugos paskirties želdynai (pramonės, sąvartynų, vandenviečių ir gręžinių, nuotėkų valymo įrenginių, sanitarinių apsaugos zonų želdynai, inžinerinių įrenginiu ir komunikacijų apsaugos zonų želdynai).

Bendrojo naudojimo (vieši) želdynai pagal paskirti yra skirstomi dar į 4 rūšių želdynus, o šie dar smulkiau į įvairių tipų želdynus:

§ miesto poilsio paskirties želdynai (bendrieji miesto parkai ir jų kompleksai, gyvenamųjų rajonų parkai, mikrorajonų parkai, aikštes, skverai ir pėsčiųjų gatvės bei alėjos);

§ mokslinės kultūrinės paskirties želdynai (botanikos ir zoologijos sodai, vaikų, sporto ir pramogų parkai, istoriniai etnografiniai parkai, memorialiniai pparkai ir parodų parkai);

§ memorialiniai gedulo paskirties želdynai (civilinių kapinių, religinių bendruomenių kapinių, karių kapų, istorinių memorialinių kapų ir kolumbariumų teritorijų želdynai);

§ priemiesčio rekreacinės paskirties želdynai (miško parkai, kurortiniai miškai, vandens ir pievu parkai, paplūdimiai, valstybinių parkų rekreacinių zonų miškai ir rekreaciniai mmiško sklypai).

Šio darbo pasirinktas tyrimo objektas mokslinės kultūrinės paskirties želdynas – Žagarės miesto parkas, kuris priklauso landšaftinio stiliaus parkui ir yra vienas iš didžiausių Lietuvoje (63 ha). Pradėtas kurti XVIII a. pabaigoje, o XIX a. smarkiai išplėstas. 1898 metais parką suprojektavo dendrologas G. Kuphaldt’as. Parkas išplanuotas laisvai, taikantis prie reljefo. Į 2 nelygias dalis parką skiria plentas į Joniškį.

Darbo tikslas – kiek galima plačiau nužvelgti Žagarės parko susiformavimą, išskiriant iki dabar išlikusius Žagarės parke vietinius medžius, krūmus ir introdukuotus augalus.

Temos aktualumas, kad svarbu atkreipti tiek vietinės, tiek respublikinės valdžios dėmesį į Žagarės parko želdinių nykimą, želdynų transformaciją. Įvertinti rekreacijai skirtų parko erdvių galimybes bei visą parko vertę.

Žagarės miesto geografinė padėtis

Žagarė – savitą ir turtingą istoriją turintis Šiaurės Lietuvos kkampelis, įsikūręs abipus Švėtės upelio prie Latvijos sienos. Žagarė – miestas Joniškio rajone, 26 kilometrus į šiaurės vakarus nuo Joniškio. Padavimai sako, kad Žagarė įsikūrė gerokai anksčiau už Rygą. Jau 1198 metais minima Raktės pilis – kaip stiprus Žiemgalių gynybos punktas. Prie jo buvusi gyvenvietė, kuri ir buvo Žagarės pradžia. 1253 m. rašytiniai istorijos šaltiniai mini dar ir Veidės, Aukštadvario (dabar vadinama Žvelgaičio) pilis. 1547 m. Žagarė vadinama miesteliu. Abipus Švėtės augantys miesteliai – Senoji ir Naujoji Žagarė – nepaisant sskiriančio upelio, sudarė gan vieningą kompleksą. 1595 m. jau buvusi muitinė, per kurią ėjo gyva prekyba su Kuršu. 1861 metais miestas turėjo 4 tūkst., o 1914 m. – jau 14 tūkst. gyventojų. Senojoje Žagarės miesto dalyje tebėra beveik nepakitęs 16 amžiuje susiformavęs gatvių tinklas, išlikę 16 a. dviejų bažnyčių pastatai, 19 amžiuje statytas rusų grafo Naryškino rūmų kompleksas su 63 ha angliško stiliaus parku, respublikinės reikšmės kultūros vertybe. Veikia (kol kas) nuo tų laikų išlikęs žirgynas. Nepaisant praradimų, Žagarė tebėra vienas originaliausių mūsų mažųjų miestu, tiek architektūros visumos, tiek urbanistinės raidos atžvilgiu, vienas vertingiausių vietinės reikšmės urbanistikos paminklų.

Kaip bepradėtume Žagarės istorijos šneką, turime pripažinti, kad šis miestelis nepriklauso prie populiariausių, visų lankomų Lietuvos vietovių. Kaipgi mažame miestelyje atsirado toks didingas istorijos paveldas – mažiau nei per porą kilometrų išsidėstę trys piliakalniai: legendinis Žvelgaičio, Syrenės (spėjama buvęs kairiajame Švėtės krante, ant Veidės kalnelio, kur dabar Senosios Žagarės kapinės) ir Raktės (arba Raktuvės) piliavietė? Tačiau tokias mįsles tegul mena istorikai ir archeologai.

Žagarės parko kilmė

Yra Lietuvoje ir pilių parkų, o kai kuriuose parkuose – piliakalnių. Bet ne Žagarėje, įsikūrusioje ten, kur stovėjo viena iš paskutiniųjų žiemgalių tvirtovių Sagera. Po ilgų kovų su Kalavijuočių (arba Livonijos) ordinu, vėliau susijungusiu su kryžiuočiais, XIII a. ppabaigoje Sagera žlugo, o pavergti žiemgaliai vieni ilgainiui įsiliejo į latvių tautą, ilgai Ordino bei jo pasekėjų engtą, kiti pasitraukė į Lietuvos gilumą ir asimiliavosi su lietuviais. Nuolatinių kovų ruože likusi Žagarė ilgam sumenko. Pradėjo atsigauti tik XV a., kai po sutriuškinimo Žalgirio ir Pabaisko mūšiuose ordinai nusilpo ir liovėsi puldinėti Lietuvą. To meto istorijos šaltiniuose minimas kairiajame Švėtės krante atsikūręs Senosios Žagarės dvaras. 1499 m. – jame pastatyta bažnyčia, 1584 m. – vandens malūnas. Tačiau Senąją Žagarę nustelbė Naujoji Žagarė, išaugusi kaip stambi didžiųjų kunigaikščių valda, o nuo 1589 m. tapusi vienu iš keturių didelės Šiaulių ekonomijos raktų. 1613 m. pirmajame Lietuvoje sudarytame Kristupo Mikalojaus Radvilos-Našlaitėlio žemėlapyje Naujoji Žagarė pažymėta „Zagorij Oppidum“ – miestu be kunigaikščių ar vyskupų rezidencijos. Taigi vargu ar Žagarėje tuomet galėjo būti kokia parko užuomazga. Tiesa, Senojoje Žagarėje buvęs dvaras, bet jo savininkai nuolat keitęsi. XVIII a. pabaigoje dvarą nusipirkęs M.Butleris pasistatydino naujus trobesius kitoje (pastatai neišliko) vietoje, o senąją dvarvietę užleido Senosios Žagarės kapinėms. Nors savininkai keitėsi, Senajai Žagarei prigijo Butlerio dvaro vardas, kurį dabar mena parko liekanos. Abi Žagarės dalys – svarbus Lietuvos urbanistikos paminklas su 2 skirtingomis aikštėmis, savita, daugiausia XIX a. pabaigos prekybinio miesto vadinamąja plytų stiliaus statyba, didele Naujosios Žagarės bbažnyčia (statyta 1633 m., išplėsta 1745 m). Bet ypač išgarsino Naująją Žagarę buvusių caro favoritų Naryškinų dvaro ir parko ansamblis. XVIII a. pabaigoje Rusijos carienė Jekaterina II, užgrobusi Lietuvą, daugumą Šiaulių ekonomijos dvarų, taip pat Naująją Žagarę, padovanojo savo favoritui Platonui Zubovui. XIX a. vid. šis turtas atiteko caro malonę Peterburge praradusiems Naryškinams, kurie perstatė ir išplėtė Zubovų dvarą, pavertė jį prašmatnia angliško stiliaus rezidencija. Dvaro parkas buvo rekonstruotas ir išplėstas pagal žymaus dendrologo Georg’o Friedrich’o Ferdinand’o Kuphaldt’o (1853-1938) parengtą projektą. Šis parkų specialistas, jaunystės metais išvažinėjęs visą Rusijos imperiją ir kruopščiai išstudijavęs įvairiausių klimatinių zonų miškus bei parkus, susipažinęs su pasauline dendrologijos patirtimi ir literatūra, projektavo grynai gamtinius parkus. Savo patirtį jis perteikė monografijoje „Praxis der angewandten Dendrologie“.

Klimatinių sąlygų įtaka parko želdiniams

Kiekvienas procesas atsiranda ir suaktyvėja, kai veikia tam tikros jėgos, susijusios su saulės spinduliavimu, temperatūros svyravimu dirvos paviršiuje, krituliais ir požeminiu vandeniu, vėjo veikla, augalijos veikla. Ne išimtis ir Žagarės parkas, kurio įvairius krūmus, medžius bei kitus augalus įtakoja klimatiniai veiksniai.

Per praėjusius dešimtmečius rūšinė želdynų sudėtis smarkiai pakito dėl klimato.

Įtakojant įvairiems klimatiniams procesams dalis retų medžių, ypač krūmų, išnyko. Taip pat stiprių vėjų veikiami parko seni medžiai buvo nulaužti.

Šiuo metu Žagarės parko kraštovaizdis – tai klimatinių

procesų pažeistas, dalinai sunaikintos pirminės struktūros kraštovaizdis, praradęs pamatines savybes.

Lyginant šią vasarą su ankstesnėmis – didelę negatyvią įtaką parko lapuočiams medžiams padarė kaitri saulė ir sausra. Klimatiniu požiūriu gamtinis disbalansas paveikė želdinius. Dauguma jų pradėjo džiūti. Net ir pavėluoti lietūs gali nebeatgaivinti kai kurių medžių ir krūmų.

Parko dendroflora

Žagarės parkui dendrologas parinko unikalų dendrofloros asortimentą ir nepriekaištingą augalų ekspoziciją. Dideliame parko plote tų pačių rūšių augalai išdėstyti įvairiai – pavieniui, grupelėmis ir grupėmis, gryni ar derinami su kitais medynų pakraščiuose iir ištisais masyvais. Tokie želdynai ilgai išlieka; ne taip juntamos spragos, sunykus kai kuriems augalams. Šiuo metu auga apie 140 vietinių ir iš kitų šalių atvežtų medžių, krūmų, augalų:

1) didžialapės ir mažalapės liepos;

2) įvairūs klevai;

3) šiauriniai, paprastieji;

4) glaustašakiai ąžuolai;

5) amerikiniai, žalieji ir kitokie uosiai;

6) bukai;

7) kaštonai;

8) skirpstai;

9) guobos;

10) riešutmedžiai;

11) kauleniai;

12) ligustrai;

13) raugeriškiai;

14) europiniai ožekšniai;

15) raudonlapiai lazdynai;

16) kedrinės, veimutinės ir juodosios pušys;

17) baltosios eglės;

18) maumedžiai, kurių yra 0,5 ha medynas.

Tačiau parko vientisumą gali suardyti pastaraisiais metais sparčiai nykstančios eglės, beje, nne tik Žagarėje, bet ir visoje Lietuvoje.

Augalijos įvairove Žagarės parkas anskčiau nusileido tik Palangos parkui. Pagal G.Kuphaldt’o projektą derlingoje dirvoje buvo pasodinta per 200 želdinių rūšių.

Daugiau kaip 141 rūšių auga ir dabar kaip puikus augalų išdėstymo medynais, grupelėmis iir vienišiais etalonas.

Norėdami išsamiau suvokti parko dendrofloros įvairovę išlikusią iki šių dienų, trumpai peržvelkime medžių bei krūmų įdomiausias rūšis ir formas remdamiesi trijų tyrimų duomenimis, kurie buvo atikti:

1) XX a. 3-iame dešimtmetyje, kai jauną parką tyrė botanikas J.Kuprevičius ;

2) 1953 m. kuomet jau pusamžį parką tyrinėjo V.Gladas ir R.Jusaitis;

3) 1974 m. brandžiame parke tyrimus atliko Kęstutis Labanauskas.

Dar J.Kuprevičius pažymėjo, kad bene gražiausiai parke auga bukai – stambiausi Lietuvos parkuose. R.Jusaitis pabrėžė, kad jie auga susitelkę į keliasdešimties medžių giraitę, keliose kitose vietose – pavieniui ar grupelėmis. Jau 1953 m. vienas bukas buvęs daugiau nei 1 m skersmens, tačiau jį užpuolęs medienos puvinys. Einant laikui bukai seno, buvo mechaniškai žalojami, pūvo, o kai kurie ir visai sunyko. Šiuo metu parke yra ir jaunų ssavaime išaugusių medžių. Seniausias ligi šiol išlikęs parko bukas – beveik 1,5 m skersmens, deja, medis labai pažeistas puvinio.

Iš spygliuočių medžių gausiausiai įveisti europiniai maumedžiai, kurių per 200 pasodinti keturiomis grupėmis abipus Žagarės – Joniškio kelio, taip pat keliose vietose pavieniui ar grupelėmis. Šie medžiai seniai stebimi (jau botanikas J.Kuprevičius savo straipsniuose rašė, kad maumedžiai buvę 20 m aukščio). Nors kai kurie medžiai pažeisti (praeity būta ir kirtimų.), ne visai jiems tinka ir sunkoka dirva, tačiau vis tiek auga ssparčiai, pralenkdami kitus spygliuočius.

Be europinių, parke veši keletas japoninių maumedžių. Jie auga lėčiau, bet plačiau šakojasi.

Šalia parke gausiai augančių paprastųjų eglių (tiesa, dabar labai nukentėjusių nuo ligų), nemažai įveista ir baltųjų, arba kanadinių. Deja, daug šių eglių praeityje savavališkai iškirsta arba nugenėta. Likusios gražiai pagyvina parką šviesesniu ir ne tokiu griežtu kaip paprastųjų eglių siluetu. Kanadinės eglės su mažučiais kankorėžėliais iki pat žemės nuleidžia padengtas tankiais spygliais šakas.

Puikiai karbonatingoje parko dirvoje veši juodosios pušys, augumu pralenkusios paprastąsias pušis. Jos žavi lankytojus papurusiomis, ilgais spygliais apkibusiomis šakomis, stambiais kankorėžiais. Kai kurių juodųjų pušų kamienai jau 1 m skersmens.

Prasčiau sunkokoje dirvoje auga taip pat dešimtimis sodintos Veimuto pušys. Jas žaloja savavaliautojai, kapojantys šakas, puola grybelinės ligos. Vis dėlto kai kurios pušelės, nors atrodo skurdokai, yra storesnės nei 0,5 m.

Dar labiau skursta kedrinės pušys, atsiliekančios augumu, praeityje smarkiai žalotos, stelbiamos savaime augančių lapuočių. Jų skaniomis sėklomis mielai smaguriauja paukščiai ir gyvūnai, todėl jaunų pušelių nepridygsta. Būtina visomis išgalėmis saugoti išlikusias pušis, kad ši rūšis, J.Kuprevičiaus vadinta „Alpių miškų karalium“, visiškai neišnyktų.

Bet skaudžiausias likimas ištiko vakarines tujas (Žagarės senbuvių vadintas gyvybės medžiais, o V.Glado apgailėtas, „kaip galėjusias Žagarės augimvietės sąlygomis siekti rūšies maksimumo Lietuvoje.“) ir kėnius, kurių giraite ddar džiaugėsi J.Kuprevičius, savo straipsnyje paminėdamas, kad „jų šakos lyg žvakutėmis nusagstytos statmenais kankorėžiais“. Šių spygliuočių Žagarės parke beveik neliko.

Daug prarasta ir lapuočių medžių. Anksčiau savo didingumu kerėjusi žuvo gražuolė amerikinė vinkšna, o guobinių maras išnaikino ir daugumą jos giminaičių, ir gražiąsias svyruoklės formos guobas. Parke tuopos nyksta dėl savo amžiaus. Neliko senajame parke ir milžinų uosių, kurių vienas buvo beveik 2 m skersmens, o laja buvo tokia didelė net „dangų rėmė“. Dabar bene seniausi ir didžiausi lapuočiai – keletas senojo parko liepų. Ypač didingos auga prie pagrindinės parko alėjos.

Amerikinė liepa itin dideliais lapais (beveik iki 0,5 m.) parko alėjai suteikia žavėsio ir jaukumo.

Dar yra parke ir kitų įdomių rūšių bei formų liepų, klevų (ypač puikūs sidabriniai), riešutmedžių, svyruoklinių uosių. Labai gausu buvę retų dekoratyvinių krūmų, tačiau daugelis jau išnykę. Iš dalies dėl seno amžiaus, bet dažniau – nualinti nuolatinio skabymo, neapdairių retinimų, nuganyti arba gyvulių ištrypti. Lyginant Žagarės parko brandos laikmetį ir šiandieninį, tai liko mažiau nei pusė parke augusių želdinių rūšių.

Dauguma Žagarės parko medžių – ir atvežtinių rūšių, ir Lietuvoje savaime augančių pasodinti tiksliai pagal projektą buvusiose dirbamose žemėse, tik vėlesniais nepriežiūros metais tarp jų įsiterpė savaiminukų. Deja, po Pirmojo pasaulinio karo Žagarei praradus prekybinę iir kitą svarbą bei savininkų dėmesį, parko nepajėgta tinkamai prižiūrėti.

Tik 1988 m.vilčių sužadino architektės R.Leknickienės iniciatyva Žagarės parke surengta kraštovaizdžio architektų seminaro talka, į kurią susirinko šimtai dabartinių ir buvusių žagariečių. Tačiau ir ši iniciatyva veikiai įstrigo dėl Lietuvos ekonomikos reformos sunkumų.

Žagarės parko vertė

Parkas neatsiejamas ne tik nuo didelių Naryškinų rūmų, bet ir nuo keliolikos originalių ūkio pastatų. Iš jų pažymėtinas unikalus žirgynas su maniežu bei gyvenamaisiais pastatais (1972-1982 m. restauruotais pagal architekto V.Gabriūno projektą), vadinamasis Raudondvario ūkio kompleksas, iš griuvėsių prikeltas vėjo malūnas. Deja, malūnas, pritaikytas naujiems reprezentaciniams poreikiams, neišlaikė reformos išbandymų. Nepajėgė viso ansamblio atgaivinti ir netoli žirgyno parke įrengtas hipodromas.

Kažkada reikšmingas buvęs ir Senosios Žagarės dvaro kompleksas. Tiesa, iš pradžių jis stovėjęs kitoje vietoje, bet ir vėlesnio dvaro pastatų, deja, neišlikę, o parkas dar labiau apleistas. Minėtina čia auganti liepa, viena didingiausių Lietuvos parkuose.

Bet grįžkime prie didžiausios Žagarės vertybės – buvusio Naryškinų parko. Dar 1953 m. kruopštūs studentai diplomantai Žagarės parke suskaičiavo 6290 medžių, kurių dauguma yra 17 rūšių, augančių dešimtimis ir šimtais. Iš viso parke rasta apie 70 rūšių ir formų medžių bei 60 rūšių ir formų krūmų. Keliolikos rūšių medžiai bei krūmai atželia savaime, daugelį galima dauginti sėjinukais, auginiais bei skiepūgliais.

Per praėjusius dešimtmečius rūšinė želdynų sudėtis smarkiai pakito dėl klimato, augalų amžiaus ir ypač dėl priežiūros stokos. Dalis retų medžių, ypač krūmų, išnyko. Tačiau reziumuojant galima teigti, kad vis mažėjanti Žagarės parko vertė ir patiriami nuostoliai byloja, jog vietinių žinybų pastangų tvarkant parką neužtenka. Kadangi Žagarė neturi rimtesnio statuso ir nepajėgia parko priežiūros sutelkti vienose rankose, kyla mintis, jog esant tokiai situacijai, Žagarės parku, apsauga, atkūrimu ir tolesniu puoselėjimu turėtų būti suinteresuota respublikos valdžia, nes šio parko augalija turi didelę mmokslinę vertę.

Išvados

1. Žagarės parko būkle, jo apsauga, atkūrimu turėtų daugiau susirūpinti respublikinės įstaigos, nes šio parko augalija turi didelę mokslinę vertę.

2. Žagarės parko priežiūrai būtina suburti specialistų grupę, remiantis Palangos parko priežiūros patirtimi.

3. Parko situacijai gerinti būtina atrasti ir skirti daugiau lėšų infrastruktūros kūrimui ir tvarkymui, informacinių priemonių įrengimui. Būtinas ir kuo platesnis švietėjiškas darbas apie Žagarės parką bei jo istorinę raidą.

4. Žagarės parką siekti išsaugoti kaip objektą turintį ne tik mokslinę vertę, bet ir kaip parką reprezentuojantį Žagarės mmiestą savo istorine, kultūrine praeitimi bei perspektyviu rekreacinės veiklos potencialu.

5. Dvarų parkai turi būti integruoti į šiuolaikinį gyvenimą, naudojami, atviri lankymui.

Naudota literatūra

1. Budraitis P. Joniškis. – V., 1973.

2. Isokas G. Lietuvos gamtos paminklai. – V., 1995.

3. Kviklys B. Žagarė // MMūsų Lietuva. – V., 1991. – T. 3. – psl. 47-53.

4. Labanauskas K. Pirmasis parkų dešimtukas // Mokslas ir gyvenimas. – 1985. – Nr. 8.

5. L. K. Žagarė // Pažinkime Lietuvą. – K., 1995.

6. Laurinaitis S. Žvelgaičio parko papėdėje // Kultūros barai. – 1969. –Nr.4.

7. Riškus V. Per aštuonis šimtmečius Žagarė matė visko. // Kauno diena. – 1998 birželio 9.

8. Tauras A. Lietuvos parkai. – V., 1990.