Zinduoliai, itraukti i Lietuvos raudonaja knyga

Turinys

I. Įvadas…………………… 3

II. Žinduoliai………………….. 3

III. Lietuvos raudonoji knyga………….. 4

IV. Šikšnosparniai………………… 5

1. Kūdrinis pelėausis ……………. 5

2. Branto pelėausis …………….. 6

3. Europinis plačiaausis …………… 6

4. Rudasis nakviša …………….. 7

5. Mažasis nakviša……………… 8

6.Šiaurinis šikšnys …………….. 9

V. Graužikai………………….. 9

1.Ąžuolinė miegapelė …………… 9

2. Miškinė miegapelė ……………. 10

3.Didžioji miegapelė …………… 10

4.Beržinė sicista ……………… 11

VI. Kiškiažvėriai……………….. 12

1. Baltasis kiškis …………….. 12

VII. Porakanopiai………………. 12

1.Stumbras………………… 12

VIII. Plėšrieji žinduoliai……………. 13

1. Europinė audinė …………….. 13

2. Ūdra…………………. 114

IX. Ruoniai…………………. 15

1.Ilgasnukis ruonis ……………. 15

X. Išvados…………………. 16

XI. Naudota literatūra……………. 17

Įvadas

Pasirinkau referatą apie žinduolius įtrauktus į Lietuvos raudonąją knygą. Šią temą pasirinkau iškart, kai išgirdau pagrindinė temą. Juk aš taip myliu gyvūnus. O apie žinduolius rašau todėl, kad jie labiausiai panašūs į mus.

Rašydamas šį darbą įsigilinsiu į atskirus žinduolius (šikšnosparnius, graužikus, kiškiažvėrius, plėšriuosius gyvūnus, ruonius ir porakanopius). Pasistengsiu kuo daugiau sužinoti apie jų gyvenimo būdą, maitinimąsi, dauginimąsi, kodėl nyksta arba išnyko, kkaip galima (jeigu dar galima) juos išsaugoti.

Rašydamas šį darbą norėčiau išmokti ieškoti naudingos ir tinkamos informacijos, iš turimų faktų ir žinių išskirti pačius svarbiausius ir reikalingiausius teiginius. Suformuoti rišlius sakinius, o iš jų suformuoti rišlų ir visiem suprantamą ttekstą. Įrodyti ir argumentuoti faktus bei teiginius.

Šių tikslų sieksiu ieškodamas įvairiuose internetiniuose puslapiuose, knygose, enciklopedijose ir žinynuose.

Šį darbą stengsiuosi pateigti įdomiai, bei visiems suprantamai. Nepamiršiu pateigti papildomos informacijos bei nuotraukų.

Skaitytojas sužinos koki žinduoliai yra įtraukti į Lietuvos raudonąją knygą, kodėl jie nyksta arba yra išnykę. Galbūt privers susimastyti, jog galbūt ir jis yra kaltas dėl šių gyvūnų nykimo. O juk taip svarbu išsaugoti šias retas rūšis.

Žinduoliai

Žmonės tėra viena iš maždaug 4000 žinduolių rūšių. Įvairiausių dydžių ir pavidalų žinduoliai randami beveik visuose pasaulio kampeliuose, nuo ledinės Arkties iki karščiausių dykumų, tankiuose miškuose ir didžiuosiuose vandenynuose. Gyvuoja daug skirtingų žinduolių rūšių, kurių kiekviena gyvena savitą gyvenimą: tigrai medžioja grobį miško tankmėje, o delfinai plaukioja jūrose, kkurmiai rausia tunelius po žeme,o arkliai ja šuoliuoja, šikšnosparniai skraido ore, o beždžionės šokinėja tarp medžių šakų.

Fosilijos rodo, kad pirmieji žinduoliai išsivystė ankščiau kaip prieš 200 milijonų metų iš į žinduolius panašių roplių grupės. Tada Žemėje tebegyveno dinozaurai. Pirmieji žinduoliai buvo maži, į kirstukus panašūs gyvūnai, kurie maitinosi vabzdžiais ir dinozaurų kiaušiniais. Kai maždaug prieš 65 milijonus metų dinozaurai pradėjo nykti, žinduoliai užėmė jų vietą ir tapo dominuojančiais gyvūnais. Sugebėjimas prisitaikyti prie labai skirtingų biotopų padėjo jiems paplisti vvisame Žemės rutulyje.

Nors žinduoliai yra labai įvairi gyvūnų grupė, tačiau visus juos sieja tam tikri požymiai. Visi jie yra šiltakraujai, kvėpuoja plaučiais, kaulų skeletas teikia jiems atramą ir apsaugo vidaus organus. Daugelis žinduolių taip pat turi gana dideles smegenis, jautrius jutimo organus, taip parplaukus arba kailį.

Dauguma žinduolių yra gyvagimdžiai. Dauguma jų vadinama placentiniais, gemalas auga motinos gimdoje. Maistu ir deguonimi jie aprūpinami per specialų organą, placentą, ir gimsta jau gerai išsivystę. Kitų žinduolių, vadinamų sterbliniais, naujagimiai būna dar neišsivystę ir šliaužia į specialią sterblę, kur saugiai auga ir stiprėja. Kloakiniai žinduoliai nepaprasti tuo, kad jie neveda jauniklių,o deda kiaušinius.

Žinduoliai paprastai turi gerai išvystytą regėjimą, klausą, uoslę, skonį bei lytėjimą. Šios juslės jiems padeda pasirūpinti maistu, išvengti plėšrūnų, rasti porą ir dar daug ko. Jutimo organai dažniausiai yra galvoje, netoli smegenų.

Žinduolio patelei, skirtingai kaip kitiems gyvūnams, nereikia rinkti maisto savo vaikams, kadangi ji turi specialias pieno liaukas (kai kurių žinduolių jos vadinamos krūtimis arba tešmeniu), kuriose gaminasi pienas, jauniklių čiulpiamas pro spenelius. Tai vadinama žindymu. Piene yra cukraus, riebalų, baltymų ir vitaminų, kurių reikia mažyliams, kad užaugtų sveiki.

Žinduoliai yra stuburiniai, tai reiškia, kad jų skeletas turi stuburą, sudarytą iš atskirų kaulų, vadinamų slanksteliais. Širdį iir plaučius gaubia krūtinės ląsta, o kaukolė saugo smegenis. Kai kurių žinduolių skeleto dalys yra pritaikytos jų savitam gyvenimo būdui. Pavyzdžiui jūrų žinduoliai vietoj kojų turi plaukmenis.

Lietuvos raudonoji knyga

Lietuvos raudonoji knyga – juridinis Valstybės dokumentas, kurio pagrindu Lietuvos Respublikoje organizuojama retų bei nykstančių augalų, grybų ir gyvūnų rūšių apsauga. Šią knygą sudaro žinių sąvadas apie saugomų rūšių būklę ir apsaugos būdus. Į Raudonąją knygą įrašomos rūšys, kurioms gresia išnykimas sumažėjus jų skaitlingumui, pakitus arealui, pablogėjus ekologinėms sąlygoms. Įrašyti, išbraukti arba daryti kokius pakeitimus gali siūlyti mokslinės ir kitos valstybinės bei visuomeninės įstaigos ir organizacijos, atskiri mokslininkai. Pasiūlymus svarsto ir sprendimus priima prie Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamento sudaryta Lietuvos raudonosios knygos komisija.

Kategorijos:

• 0(Ex) – Išnykusios ir tikėtinai išnykusios rūšys.

• 1(E) – Prie išnykimo ribos.

• 2(V) – Pažeidžiamos.

• 3(R) – Retos rūšys.

• 4(I) – Nenustatyta.

• 5(Rs) – Atkurta.

Kūdrinis pelėausis

Statusas. Kūdrinis pelėausis priklauso 4 kategorijai. Reta, nepakankamai ištirta rūšis. Įrašyta į Latvijos, Estijos, Lenkijos, Baltarusijos, Rusijos Kaliningrado sr. raudonąsias knygas.

Paplitimas. Vidutinių platumų klimato juosta Europoje ir Vakarų Sibire iki Jenisejaus.

„Lietuvoje ši rūšis aptikta 1928 ir 1932 m. Švenčionių raj., Kaltanėnuose, 1953 m. Rokiškio raj., Obelių km., 1953 m. Molėtų raj., Alantoje, 1984 ir 1985 m. Varėnos raj., Marcinkonių apyl. Prie JJogailos kalno, 1978 – 1991 m. žiemą Kauno tvirtovės požeminiuose statiniuose, 1990 m. Lazdijų raj., Veisiejų apyl., prie Ančios ež., 1990 m. Vilniuje, Velkiuose.“¹

Biotopas². Miškai, parkai ar gyvenvietės netoli vandens telkinių. Žiemoja erdviuose požemiuose.

Biologija. Veisimosi laikotarpiu patelės dažniausiai aptinkamos palėpinguose pastatuose metaliniais stogais. Jos sudaro kolonijas (iki 200), dažnai mišrias si šikšniukais. Patinai tuo metu gyvena atskirai nedidelėmis grupelėmis. Dauguma patelių birželio viduryje atveda 1, labai retai 2 jauniklius. Sėslūs. Rudenį ir pavasarį klajodami slepiasi medžių drevėse, inkiluose, medinių pastatų plyšiuose bei tuštumose. Žiemoti pradeda lapkričio pabaigoje, o gegužės pradžioje aptinkami vasaros slėptuvėse. Maistas – smulkūs ir minkšti vabzdžiai, kuriuos gaudo virš vandens paviršiaus.

Gausumas. Lietuvoje težinoma 1 slaptavietė Čepkelių rezervate, kur vasarą dienoja nedidelės 5 – 10 patinų grupės. Kauno tvirtovės požemiuose, tinkamuose pelėausiams žiemoti, ši rūšis reta. 1987 – 1985 m. ten žiemojo tik 34 žvėreliai, daugiausia patinai. Spėjamos mažo gausumo priežastys – tinkamų slėptuvių veistis ir žiemoti stoka, maisto trūkumas, žvėrelių naikinimas.

Apsauga. Saugomi Čepkelių rezervate, Julijanavos teriologiniame draustinyje, Žagariškių, Naujosios Fredos, Rokų šikšnosparnių žiemovietėse. Išsaugoti esamas ir potencialias veisimosi bei

„Lietuvoje ši rūšis aptikta.“¹ – Lietuvos raudonoji knyga; Kūdrinis pelėausis; 17 psl.

Biotopas² – vietovė, kurioje yra palankiausios sąlygos gyventi.

žiemojimo slėptuves,

steigti ten draustinius. Gausinti slėptuves: į palėpes ir kitas pastatų tuštumas padaryti landų šikšnosparniams įskristi, ant namų pietinių sienų pritaisyti pašiūrių šikšnosparniams dienoti, iškelti specialių inkilų, žiemovietėse įrengti dirbtinių žiemojimo vietų.

Branto pelėausis

Statusas. Branto pelėausis priklauso 4 kategorijai. Yra reta, nepakankamai ištirta rūšis. Įrašyta į Latvijos, Lenkijos, Rusijos Kaliningrado sr. raudonąsias knygas.

Paplitimas. Spygliuočių ir plačialapių miškų juostos Europoje ir Azijoje, Kaukazas.

„Lietuvoje ši rūšis rasta 1978 – 1991 m. Kauno tvirtovės fortuose, 1985 m. Jurbarko raj., Vytėnuose, 11985 m. Telšių raj. , Varnėnuose, 1985 m. Šilutės raj., Ventės rage, 1991 m. Kauno raj., Kuro km. Spėjama, kad 1993 m. buvo pastebėta Kauno raj., Kamšos miške.“¹

Biotopas. Atrodo, linkę gyventi retuose pušynuose netoli vandens. Žiemoja požemiuose.

Biologija. Dienoja inkiluose, drevėse, palangių ir medinių sienų plyšiuose. Veisimosi kolonijos įsikuria sienų tuštumose, didesnėse senų medžių drevėse. Vaikingos patelės sudaro pusšimtines kolonijas, kurios pakrinka jau rugpjūčio pradžioje. Sėslūs. Žiemovietėse pasirodo rugsėjo pradžioje pradžioje ir išbūna jose ilgiau nei kiti šikšnosparniai –– iki gegužės vidurio. Maitinasi minkštais vabzdžiais.

Gausumas. Beveik netirtas. Žinomose Lietuvos žiemovietėse si rūšis negausi. Kiek daugiau jų žiemoja Kauno tvirtovės požeminiuose statiniuose. Mažą gausumą lemia tinkamų žiemoti ir dienoti slėptuvių nykimas, ramybės trikdymas, žvėrelių naikinimas.

Apsauga. SSaugomas Julijanavos teriologiniame draustinyje, Žagariškių, Naujosios Fredos ir Rokų šikšnosparnių žiemovietėse. Miškuose, parkuose, alėjose, soduose ir kapinėse išsaugoti senų drevėtų medžių. Padaryti landų į frontoninių sienų tuštumas ir namų palėpes. Iškelti šikšnosparnių inkilų. Žiemovietėse įsteigti draustinių. Draustinių statusą suteikti ir veisimosi kolonijų slėptuvėms.

Europinis plačiaausis

Statusas. Europinis plačiaausis priklauso 4 kategorijai. Yra reta, nepakankamai ištirta rūšis prie šiaurės arealo ribos. Įrašyta į Latvijos, Baltarusijos, Rusijos

„Lietuvoje ši rūšis rasta.“¹ – Lietuvos raudonoji knyga; Branto pelėausis; 17 psl.

Kaliningrado sr. raudonąsias knygas.

Paplitimas. Centro ir Vakarų Europa, Užkaukazė, Mažoji Azija, Šiaurės – Šiaurės vakarų Afrika. „Lietuvoje rasta 1987 – 1991 m. Kauno tvirtovės fortuose ir blindažuose, 1980 m. Marijampolės raj., Kazlų Rūdos apyl., 1784m. Jurbarko raj., Vytėnuose ir Vilniuje, Verkiuose, 11985 m. Vilniuje.“¹

Biotopas. Miškai. Žiemoti gali skersvėjuotuose ir šaltuose požemiuose.

Biologija. Slepiasi drevėse, medinių sienų plyšiuose ir palėpėse. Rudenį klajojantis aprinkamas miestuose, kur įsitaiso dienoti net daugiaaukščių namų tarpulangėse. Veisimosi laikotarpiu patelės gyvena atskirai nuo patinų, kolonijomis, po 10 – 20. birželio pabaigoje veda 1 – 2 jauniklius. Sėslūs. Lietuvoje žiemovietėse pasirodo spalio pradžioje. Žiemoja dažnai didelėmis kolonijomis, iki 200. iš žiemos įmigio pabunda kovo – balandžio mėn.

Gausumas. Lietuvoje aptiktas tik žvėrelių žiemojimo laiku. Kauno tvirtovės statiniuose 11978 – 1985 m. kasmet žiemoti atskrisdavo per 500 plačiaausių. Kitose žiemovietėse jų randama tik po vieną kitą ar dešimtimis. Pagrindinė mažo gausumo priežastis – tinkamo dienojimo ir žiemojimo slėptuvių trūkumas.

Apsauga. Saugomas Julijanavos teriologiniame draustinyje, žagariškių, Naujosios Fredos, Rokų, Romainių, Sėmenos, Milikonių šikšnosparnių žiemovietėse. Išsaugoti žvėrelių naudojamas ir potencialias slėptuves. Užtikrinti apsaugą žiemovietėse ir per veisimąsi. Iškelti inkilų šikšnosparniams.

Rudasis nakviša

Statusas. Rudasis nakviša priklauso 4 kategorijai. Yra reta, nepakankamai ištirta rūšis. Įrašyta į Latvijos, Estijos raudonąsias knygas.

Paplitimas. Vidutinių platumų ir arktinio klimato juostose Eurazijoje, šiaurės ir Šiaurės vakarų Afrika.

„Lietuvoje rasta 1930 m. Švenčionių raj., Daukšių km. ir Ignalinos raj., Palūšėje, 1935m. Kelmės raj., Kaupių km., 1937 m. Vilniuje Vingio parke ir Belmonte, 1952 m. Kauno raj., Kamšos miške, 1953 m. Kėdainiuose, 1954 m. Kaune, Ąžuolyne, 1956m. Zarasų raj., Bikėnų km., 1979 – 1986 m. Šilutės raj., Ventės rage, 1980 m. Kaune, Linksmadvaryje, 1982 m. Kėdainių raj., Dotnuvos – Akademijos apyl., 1991 m. Kauno raj., Vaišvydavos miške. Taip pat stebėti 1982 ir 1988 m. Prienų apyl., 1984 m. Lazdijų raj., Veisiejų apyl., prie Ančios ežero.“²

„Lietuvoje rasta.“¹ – Lietuvos raudonoji knyga; Europinis plačiaausis; 18 psl.

„Lietuvoje rasta 1930 m. Švenčionių.“² – Lietuvos raudonoji knyga; RRudasis nakviša; 19 psl.

Biotopas. Plačialapiai miškai ir parkai. Žiemoja apšildomų pastatų tarpulangėse, palėpėse.

Biologija. Slepiasi medžių drevėse, rečiau aukštų statinių palėpėse. Rudenį ir pavasarį pavieniui aptinkamas ir inkiluose. Vaikingos patelės susiburia į kolonijas medžių drevėse (dažniausiai po 5 – 30). Birželio viduryje veda 1 – 2 jauniklius. Manoma, kad iš Lietuvos šie nakvišos skrenda žiemoti į Vidurio Europą. Pavasarį grįžta gegužės viduryje. Minta vabzdžiais, nevengia net dusių, mėšlavabalių, ūsuočių ar grambuolių.

Gausumas. Lietuvoje rudieji nakvišos stebėti ir gaudyti tik per migraciją Ventės rage. Kitos radimvietės aptikta ar saugota po vieną kitą. Pagrindiniai gausumą limituojantys veiksniai – tinkamų slėptuvių nykimas, ramybės trikdymas, žvėrelių naikinimas ir maisto stoka.

Apsauga. Miškuose, kur aptikta šių nakvišų kolonijų, įsteigti teriologinių draustinių. Saugoti nakvišų lankomas ir potencialias slėptuves. Iškelti specialių inkilų.

Mažasis nakviša

Statusas. Mažasis nakviša priklauso 4 kategorijai. Yra reta, nepakankamai ištirta rūšis prie šiaurės arealo ribos. Įrašyta į Lenkijos, Baltarusijos, Rusijos Kaliningrado sr. raudonąsias knygas.

Paplitimas. Vakarų, vidurio bei Rytų Europa, Šiaurės Afrika, Kaukazas, Mažoji Azija, Amudarjos baseinas ir Indo aukštupis.

Lietuvoje sugautas 1980 m. Ventės rage. Tikėtina, kad 1932 m. buvo stebėtas Švenčionių raj., Antaliedės miške.

Biotopas. Miškai ir parkai.

Biologija. Slepiasi medžių drevėse, rečiau iinkiluose. Per migraciją dažniau aptinkamas po atsiknojusia medžių žieve, sienų plyšiuose, palėpėse. Veisimosi laikotarpiu patelės susiburia į kolonijas, po 10 – 40. birželio pabaigoje veda 2, rečiau 1 jauniklį. Tolimi migrantai. Žiemoja Vidurio bei Pietų Europoje. Lietuvą palieka rugpjūčio pabaigoje ar rugsėjo pradžioje, o gegužės antroje pusėje jų jau galima aptikti vasarinėse slėptuvėse. Maitinasi vabzdžiais netoli vandens telkinių arba virš jų, parkuose, miško alėjose ar miško aikštelėse.

Gausumas. Nežinomas. Vakarų Europos šalyse labai reta rūšis. Pagrindinė nykimo priežastis – drevėtų medžių kirtimas.

Apsauga. Miškuose, kuriuose gyvena mažosios nakvišos , steigti draustinių. Saugoti drevėtus medžius. Iškelti inkilų, ypač pajūrio miškuose ir parkuose, kur, manoma, jų susirenka per rudeninę migraciją.

Šiaurinis šikšnys

Statusas. Vėlyvasis šikšnys priklauso 4 kategorijai. Yra reta, nepakankamai ištirta rūšis prie šiaurės arealo ribos. Įrašyta į Lenkijos, Latvijos, Baltarusijos, Rusijos Kaliningrado sr. raudonąsias knygas.

Paplitimas. Subarktinio ir vidutinių platumų juosta Eurazijoje.

Lietuvoje žinomos tik 4 radimvietės: 1925 m. sugautas Kaune, Fredoje, 1979 m. aptiktas žiemojantis Jurbarko raj., Vytėnuose, 1980 – 1985 m.per rudeninę migraciją buvo gaudomas Ventės rage, 1981 m. rastas žiemojantis Biržuose.

Biotopas. Žmogaus gyvenamos vietos, bet didelių miestų vengia. Žiemoja požemiuose,gali šaltuose rūsiuose ar pusrūsiuose.

Biologija. Slepiasi stogų tuštumose, plyšiuose, pastogėse, palėpėse, po

palangėmis ir iškabomis. Veisimosi laikotarpiu patelės vengia kitų šikšnosparnių kaimynystės ir sudaro kolonijas (iki 40 individų). Birželio pabaigoje – liepos pradžioje atveda 2 jauniklius. Žiemoja iki gegužės mėn. maitinasi miškų, sodų, parkų aikštelėse, virš kelių ir vandenų. Maistas – dvisparniai, vabalai ir drugiai.

Gausumas. Lietuvoje rasta pavieniui. Kiek gausesnis Ventės rage, kur per rudeninę migraciją neretai patenka į didžiąsias paukščių gaudyklas. Gausumą limituojantys veiksniai: tinkamų veisimuisi slėptuvių trūkumas, galima ekologinė konkurencija su artima rūšimi – vėlyvuoju šikšniu.

Apsauga. SSaugoti ir gausinti veisimosi slėptuves: į palėpes ir kitas pastatų tuštumas padaryti plyšių žvėreliams įskristi, ant namų pietinių sienų pritaisyti pašiūrių šikšnosparniams veistis ir dienoti. Iškelti specialių inkilų. Požemiuose, kur gausiai žiemoja šiauriniai šikšniai, įsteigti draustinių.

Ąžuolinė miegapelė

Statusas. Ąžuolinė miegapelė priklauso 4 kategorijai. Yra reta, nepakankamai ištirta rūšis. Įrašyta į Latvijos, Estijos, Suomijos, Baltarusijos, Rusijos Kaliningrado sr. raudonąsias knygas.

Paplitimas. Pietų ir Vidurio Europa, į šiaurę iki Karelijos, Šiaurės Afrika.

Lietuvoje žinoma vienintelė radimvietė: 1957 – 1959 m. ąąžuolinių miegapelių buvo rasta Varėnos rajone, Perlojos girininkijoje.

Biotopas. Šiaurinėje arealo dalyje dažniausiai gyvena spygliuočių su lapuočių priemaiša miškuose. Kartais aptinkama ir grynuose spygliuočių miškuose su retu traku.

Biologija. Lizdai paprastai būna medžių drevėse, urveliuose po medžių šaknimis, iinkiluose. Veikli sutemus ir naktį. Skirtingai nuo kitų miegapelių dažniausiai minta gyvūniniu maistu: vabzdžiais, kitais bestuburiais, peliniais graužikais, paukščiais, jų kiaušiniais, taip pat vaisiais ir uogomis. Mūsų gamtos sąlygomis veda 1 vadą po 4 – 6 jauniklius. Žiemos miegas – nuo rugsėjo iki gegužės mėn.

Gausumas. Nežinoma, ar dar Lietuvoje gyvena, neaišku, dėl kokių priežasčių paskutiniais dešimtmečiais visame Baltijos jūros regione smarkiai sumažėjo.

Apsauga. Nustatyti gyvenamąsias vietas. Tuos miškus, kur gyvena šios miegapelės, paskelbti draustiniais, riboti miško kirtimą, iškelti inkilų.

Miškinė miegapelė

Statusas. Miškinė miegapelė priklauso 3 kategorijai. Yra reta rūšis šiaurės arealo pakraštyje. Įrašyta į Rusijos Kaliningrado sr. raudonąją knygą.

Paplitimas. Pietryčių,Vidurio ir Rytų Europa, Artimieji Rytai, Vidurinė Azija.

Lietuvoje rasta tik 1934 m. Jonavos ir 11991 m. Šakių miško urėdijos Šilagirio girininkijoje.

Biotopas. Lapuočių ir mišrieji miškai su gausiu pomiškiu ir traku. Mėgsta drėgnus, ūksmingus medynus, miškus upių slėniuose.

Biologija. Rutuliškus lizdus suka medžių drevėse, inkiluose arba tarp medžių ar krūmų šakų. Aktyvi sutemus ir naktį, puikiai laipioja medžiais. Minta augaliniu ir gyvūniniu maistu: pumpurais, uogomis, vaisiais, sėklomis, vabzdžiais, paukščių kiaušiniais. Šiaurinėje arealo dalyje veda 1 vadą, kurioje būna 2 – 6 jaunikliai. Spalio – balandžio mėn. miega žiemos miegu.

Gausumas. Dabar LLietuvoje žinoma tik viena populiacija.

Apsauga. Miškus, kuriuose gyvena miškinės miegapelės paskelbti draustiniais, riboti miško kirtimą, iškelti inkilų. Nustatyti kitas gyvenamąsias vietas.

Didžioji miegapelė

Statusas. Didžioji miegapelė priklauso 3 kategorijai. Yra reta rūšis šiaurės arealo pakraštyje. Įrašyta į Latvijos, Rusijos Kaliningrado sr. raudonąsias knygas.

Paplitimas. Pietų ir Vidurio Europa, į rytus iki Volgos, Kaukazas, Užkaukazė, Mažoji Azija.

„Lietuvoje žinomos šios radimvietės: 1936 m. Kauno apskr., Pažaislio vals. ir Alytaus apskr., Seirijų vals., 1991 m. Kaišiadorių raj., Rumšiškių ir Strošiūnų girininkijose,1990 m. Kauno raj., Kleboniškio miške, 1991 m. Vilniaus raj., Airėnų km. ir Trakų raj., Rykantų apyl.“¹

Biotopas. Brandūs mišrieji ir lapuočių miškai su ąžuolynais lazdynų traku.

Biologija. Lizdus krauna senų medžių drevėse, inkiluose, po medžių šaknimis. Aktyvi naktį, gerai laipioja medžių kamienais ir šakomis. Minta dažniausiai augaliniu maistu: riešutais, gilėmis, uogomis, pumpurais. Per metus atveda vieną vadą, kurioje būna po 5 – 7 jauniklius. Spalio – gegužės mėn. miega žiemos miegu.

Gausumas. Dabar Lietuvoje žinomos 5 populiacijos. Galbūt gyvena dar keliuose miškuose. Nykimo priežastis – brandžių miškų, ypač ąžuolynų, kirtimas, dėl ko trūksta senų drevėtų medžių ir tinkamo augalinio maisto.

Apsauga. Miškuose, kuriuose gyvena didžiosios miegapelės, steigti draustinių, riboti miško kirtimą, ypač svarbu išsaugoti senus ddrevėtus medžius ir lazdynų traką, iškelti inkilų.

Beržinė sicista

Statusas. Beržinė sicista priklauso 4 kategorijai. Reta, nepakankamai ištirta rūšis. Įrašyta į Latvijos, Švedijos, Lenkijos, Rusijos Kaliningrado sr. raudonąsias knygas.

Paplitimas. Eurazijos miškų zona. „Lietuvoje rasta 1928 m. Rūdninkų girioje, 1933 m. Nemuno deltoje, 1969, 1976 ir 1977 m. Aukštaitijos nacionaliniame parke, 1977 ir 1980 m. Kazlų rūdos miškuose, 1979, 1980, 1991 m. Čepkelių rezervate, 1982 m. Vilkaviškio raj., Pajevonio apyl., 1971 m. Kauno raj., Ežerėlio miške, 1985 – 1991 m. Molėtų raj., Kazokų ir Vilkaraisčio miškuose, 1986 m. Trakų raj., Onuškio raj., 1986 m. Varėnos raj., Valkininkų apyl. Ir 1990 m. Grūto girininkijoje, 1988 m. Drūkšių ež. apyl., 1988 m. Vilniaus raj., Arvydų apyl., 1985 m. Joniškio raj., Kalvių miške.“ ²

Biotopas. Įvairių tipų drėgnieji miškai, pievos miške ir pamiškėse, kirtavietėse.

Biologija. Gūžtą įsirengia sutrūnijusiuose kelmuose, kiaurymėse po medžių šaknimis, urveliuose. Veikli prietemoje ir naktį nuo gegužės iki rugsėjo mėn. Per sezoną atveda 1 – 2 vadas po 3 – 10 jauniklių. Minta įvairių augalų sėklomis, pumpurais, uogomis, vabzdžiais ir jų lervomis, kitais bestuburiais. Apie 7 mėn. Miega žiemos miegu.

„Lietuvoje žinomos šios radimvietės.“¹ – Lietuvos raudonoji knyga; didžioji miegapelė; 23 psl.

„Lietuvoje rasta 1928 m. Rūdninkų.“² – LLietuvos raudonoji knyga; Beržinė sicista; 24 psl.

Gausumas. Neištirta, daugelyje vietų sugauta tik pavieniui. Dažnesnė Aukštaitijos nacionaliniame parke, kur rasta 4 mikropopuliacijos, Vilkaraisčio miške, Čepkelių rezervate.

Apsauga. Gyvena Čepkelių rezervate, Aukštaitijos nacionaliniame parke, Kamastos kraštovaizdžio draustinyje. Reikia ištirti paplitimą ir gausumą Lietuvoje.

Baltasis kiškis

Statusas. Baltasis kiškis priklauso 3 kategorijai. Reta rūšis pietiniame arealo pakraštyje. Įrašyta į Lenkijos, Rusijos Kaliningrado sr. raudonąsias knygas.

Paplitimas. Eurazijos miškų zona ir didelė dalis tundros bei Šiaurės Amerikos šiaurinė sritis. Aptinkama beveik visoje Lietuvoje, dažnesnis rytiniuose ir kai kuriuose vakariniuose rajonuose.

Biotopas. Dideli miškų ir pelkių masyvai, miškai su kirtavietėmis, aikštėmis, sąžalynais.

Biologija. Vasarą minta įvairiomis žolėmis, žiemą – drebulių, gluosnių, beržų ir kitų medžių bei krūmų šakelėmis, žieve. Šeriasi du kartus per metus – rudenį ir pavasarį. Nuo kovo iki rugsėjo mėn. patelė vidutiniškai veda 3, kartais 4 vadas, 2 – 4 (nuo 1 iki 8) jaunikliai. Lytiškai subręsta 9 – 10 mėnesių.

Gausumas. Pagal apskaitos duomenis, pokario metais baltųjų kiškių Lietuvoje pagausėjo nuo 1,3 tūkst. (1948m.) iki 7,2 tūkst. (1974 m.). Paskutiniais dešimtmečiais jų mažėja. 1991 m. Lietuvoje buvo priskaičiuota 3 tūkst. žvėrelių. Manoma, kad pagrindinė mažėjimo priežastis – biotopų plotų mažėjimas intensyviai sausinant miškus ir pelkes.

Apsauga. Nuo 1989

m. nemedžiojamas; saugomas Čepkelių, Kamanų ir Viešvilės rezervatuose.

Stumbras

Statusas. Stumbras priklauso 5kategorijai. Yra išsaugota, reta rūšis,kuri atsikuria žmogaus pagalba. Įrašytas į Tarptautinę, Baltarusijos raudonąsias knygas.

Paplitimas. XX a. Pradžioje laisvėje gyvenę stumbrai buvo išnaikinti ir išliko tik zoologijos soduose. „Dabar laisvų belovežinių stumbrų (B.bonasus bonasus) bandų yra Belovežo girioje, Baltarusijos ir Ukrainos Polesėje. Karpatuose, Kaukaze, Kryme, Kirgizijoje yra laisvų bolovežinės – kaukazinės linijos stumbrų (B.b.bonasus X B.bcaucasicus) bandų.“¹ Kaukaze taip pat yra stumbro ir bizono bei naminių gyvulių hibridų. Lietuvoje stumbrai laikomi Naujamiesčio stumbryne laisva banda Pašilių miške (Panevėžio raj.). pavienių klajojančių stumbrų pasitaiko įvairiuose Lietuvos

„Dabar laisvų belovežinių stumbrų.“¹ – Lietuvos raudonoji knyga; Stumbras, 27 psl.

rajonuose.

Biotopas. Mišrieji ir lapuočių miškai su tankiu pomiškiu, laukymėmis ir pievomis, pamiškės su gausia žoline augmenija.

Biologija. Gyvena bandomis, kurioms būdinga hierarchinė struktūra. Vasarą daugiausia ėda žolinius augalus, žiemą – medžių šakeles ir žievę. Rujoja rudenį, tiksliau rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo pradžioje. Gegužės mėn. atveda 1, labai retai 2 jauniklius. LLytiškai subręsta 3 metų.

Gausumas. Į Naujamiesčio stumbryną 1969 – 1972 m. atgabenta 10 stumbrų.. 1971m. gimė pirmieji 3 jaunikliai. Nuo 1973 m. pradėta pradėta formuoti laisva stumbrų banda Pašilių miške, o 1974 m.- Šešuolių miške (Širvintų raj.), bet ppastaroji neišsilaikė. Daug į laisvę išleistų stumbrų žuvo nuo brakonierių, kai kurie nuskendo pelkėse, kiti nuo žaizdų, dingo be žinios. Taigi, laisvai veisti stumbrus mūsų mažuose miškų masyvuose yra nerealu. Vėliau stumbrai buvo laikomi tik stumbrynų aptvaruose ir Pašilių miške. Jau 1991 m. jų Lietuvoje buvo 36.

Apsauga. Į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas 1976 m. Stumbrui kaip rūšiai pasauliniu mastu išnykimas jau negresia. Lietuvoje formuoti naujas bandas laisvėje nėra sąlygų.

Europinė audinė

Statusas. Europinė audinė priklauso 0 kategorijai. Galbūt išnykusi rūšis. Įrašyta į Latvijos, Estijos, Suomijos, Lenkijos raudonąsias knygas.

Paplitimas. Arealas, kadaise aprėpęs didelę Europos ir Vakarų Sibiro dalį, dabar labai sumažėjo. Aptinkama tik Suomijoje,Prancūzijoje, Rumunijoje ir Rytų Europoje iki Vakarų Sibiro.

Lietuvoje paskutinė Europinė audinė sstebėta1978 m. Merkio žemupyje bei sugauta 1979 m. Spenglos up. žiotyse (Varėnos raj.).

Biotopas. Gyvena prie nedideli, žiemą nevisiškai užšąlančių upelių, tekančių per miškus ar pievas, taip pat prie ežerų, tvenkinių, upių senvagių, kur gausi augalija ar aukšti krantai.

Biologija. Urvus kasa kranto įdubose, išgraužose, po medžių šaknimis ar kelmais. Gerai plauko ir nardo. Aktyvi visą parą, nors dažniausiai medžioja naktį ir auštant. Minta įvairiais vandens ir sausumos gyvūnais – žuvimis, varlėmis,paukščiais vėžiais, vabalais, peliniais graužikais. Poruojasi kovo – bbalandžio mėn., po 40 – 43 dienų atveda 3 – 5 jauniklius. Lytiškai subręsta ir pradeda veistis vienerių metų.

Gausumas. XVIII. – XIX a. Pradžioje Lietuvoje buvo paplitusi, tačiau nuo XIX a. Vidurio tapo reta. Šio šimtmečio pirmoje pusėje dauguma audinių buvo stebimos ir sugaunamos Pietryčių ir Šiaurės rytų Lietuvoje. 1940 m. medžiojamosios faunos apskaitoje nurodyta 76audinės, o1951 m. – 17 audinių Rokiškio (apie Obelius) ir Ignalinos (apie Dūkštą) rajonuose. Paskutiniai duomenys iš Merkio baseino (1978 – 1979 m.). 1989 m. specialiai ieškota Merkio baseine ir 1990m. – Šiaurės rytų Lietuvoje, bet nerasta. Viena iš pagrindinių šios rūšies galutinio išnykimo Lietuvoje priežasčių yra kanadinės audinės introdukavimas. Nustatyta, kad kanadinė ir europinė audinės kryžminasi, tačiau dėl skirtingo chromosomų skaičiaus įvyksta embrionų rezorbcija t. y. kanadinės audinės išstumia europinę veikiant reprodukcijos mechanizmui.

Apsauga. Reintrodukuoti europines audines Lietuvoje netikslinga, nes jos ekologinę nišą užėmė kanadinės audinės.

Ūdra

Statusas. Ūdra priklauso 4 kategorijai. Yra reta, nepakankamai ištirta rūšis. Įrašyta į Tarptautinę, Lenkijos, Suomijos raudonąsias knygas.

Paplitimas. Europa, Azija (išskyrus Tolimąją Šiaurę ir sausringas sritis), Šiaurės Afrika. Lietuvoje aptikta beveik visur, bet nevienodai gausiai.

Biotopas. Gyvena prie tekančių arba stovinčių vandens telkinių su tankia pakrančių augalija. Mėgsta sraunius miškų upelius. Svarbu, kkad būtų žiemą neužšąlančių vietų.

Biologija. Gyvenamąją teritoriją sudaro siauras (iki 100m) pakrantės ruožas nuo 2 – 3 iki 10- 15 km. joje nuolatinis urvas su įėjimu po vandeniu ir keletas laikinų slėptuvių. Aktyviausia sutemus ir naktį, puikiai nardo ir plauko. Pagrindinis maistas – žuvys, nors minta ir varliagyviais, smulkiais žinduoliais, paukščiais, vėžiais. Veda 1 vadą, kurioje 2 – 3 jaunikliai. Lytiškai subręsta antraisiais arba trečiaisiais gyvenimo metais.

Gausumas. „Pokario metais ūdrų Lietuvoje padaugėjo – nuo 0,6 tūkst. (1948 m.) iki 3,4 tūkst. (1967 – 1969 m.). aštuntame dešimtmetyje ūdrų smarkiai sumažėjo iki 720 žvėrelių (1979 m.), o 1991 m. pagal oficialią apskaitą Lietuvoje buvo tik 340 ūdrų.“¹ Tačiau dabartinė apskaita žvėrelių gausumo neatspindi. Manoma, kad Lietuvoje dabar gali būti 1,5 – 2 tūkst. ūdrų. Pagrindinė ūdrų mažėjimo priežastis – gyvenimo sąlygų pablogėjimas dėl melioravimo ir vandens užterštumo. Nemažai ūdrų patenka į bebrams paspęstus spąstus.

Apsauga. Nuo 1975 m. uždrausta medžioklė. Reikia atlikti tikslią apskaitą bei biologinius tyrimus. Išsaugoti biotopus, švarių vandens telkinių.

„Pokario metais ūdrų Lietuvoje padaugėjo.“¹ – Lietuvos raudonoji knyga; Ūdra; 26 psl.

Ilgasnukis ruonis

Statusas. Ilgasnukis ruonis priklauso 1 kategorijai. Yra išnykstanti, labai reta rūšis. Įrašyta į Latvijos, Estijos, Švedijos, Rusijos Kaliningrado sr. raudonąsias knygas.

Paplitimas. Borealinė Atlanto vandenyno juosta: Kanados, JAV, Šiaurės ir Vidurio Europos pakrantės bei Baltijos jūra. Dažnesnis Botnijos, Suomių ir Rygos įlankų pakraščiuose bei prie pietinių Švedijos krantų.

Lietuvoje aptinkamas Baltijos jūros pakrantėje. „1960 – 1990 m. plaukiojantys (18 atvejų), gulintys ant kranto (14 atvejų) bei negyvi (8 atvejai) ruoniai stebėti netoli Nidos, Juodkrantės, Preilos, Girulių, Šventosios, Pervalkos, Melnragėje, Klaipėdoje. 1987, 1988 ir 1990 m. prie Klaipėdos rasti mėnesio jaunikliai.“¹

Biotopas. Jūrų pakrantės zona, uolėti salų krantai. Žiemą ir pavasarį gulyklos ant ledo.

Biologija. Minta žuvimis (menkės, plekšnės, uotai, stintos, strimelės, lašišos), rečiau – moliuskais ir vėžiagyviais. Prieš veisimąsi telkiasi siauroje pastovaus ledo pakraščio juostoje, atokiose salų pakrantėse. Vasario pabaigoje – kovo mėn. atveda 1, rečiau 2 jauniklius. Nėštumas trunka 11,5 mėn. lytiškai subręsta 5 – 7 metais.

Gausumas. Baltijos jūroje ilgasnukių ruonių sparčiai mažėja. Ketvirtajame dešimtmetyje jų buvo apie 20 tūkst., šeštajame – 5 – 10 tūkst., septintojo pradžioje – 2,5 – 5 tūkst., o aštuntajame – apie 1,2 tūkst. Praeityje jų mažėjo dėl beveik nereguliuojamos medžioklės ir specialaus naikinimo, nes manyta, jog jie kenkia žuvininkystei. Paskutiniais dešimtmečiais pagrindinio nykimo priežastis yra jūros užterštumas chloro organiniais junginiais bei sunkiaisiais metalais, kurie kaupiasi žuvyse. Dėl to iki

80% patelių lieka bergždžios arba gimdo negyvus jauniklius.

Apsauga. Nuo 1970 m. uždrausta sportinė ir mėgėjiška, o nuo 1975 m. – verslinė ruonių medžioklė Pabaltijo valstybių teritoriniuose vandenyse. Nuo 1987 m. veisiamas Klaipėdos jūrų muziejuje – akvariume. Mažinti Baltijos jūros teršimą, dalyvauti tarptautinėse konvencijose.

„1960 – 1990 m. plaukiojantys.“¹ – Lietuvos raudonoji knyga; Ilgasnukis ruonis; 26 psl.

Išvados

 Pasaulyje yra per 4000 žinduolių.

 Lietuvos raudonojoje knygoje 2006 m. buvo paminėti net 23 žinduoliai.

 Dauguma jų yra neištirta.

 Kai kurių rūšių išsaugojimas priklauso vvien tik nuo mūsų. Norėdami jas išsaugoti mes turime steigti draustinių, nekirsti senų, drevėtų medžių, netrikdyti jų ramybės, kelti inkilus.

 Baltijos jūroje turbūt yra vienintelis žinduolis, ilgasnukis ruonis, ir tas yra įtrauktas į Lietuvos raudonąją knygą.

Naudota literatūra

• http://lt.wikipedia.org/wiki/V%C4%97lyvasis_%C5%A1ik%C5%A1nys 2006 – 10 – 11

• http://lt.wikipedia.org/wiki/%C4%84%C5%BEuolin%C4%97_miegapel%C4%97 2006 – 11 – 02

• http://lt.wikipedia.org/wiki/Europin%C4%97_audin%C4%97 2006 – 11 – 02

• http://lt.wikipedia.org/wiki/Stumbras 2006 – 11 – 02

• http://lt.wikipedia.org/wiki/K%C5%ABdrinis_pel%C4%97ausis 2006- 11 – 02

• http://lt.wikipedia.org/wiki/Did%C5%BEioji_miegapel%C4%97 2006 – 11 – 02

• http://lt.wikipedia.org/wiki/Ilgasnukis_ruonis 2006 – 11 – 02

• http://lt.wikipedia.org/wiki/Europinis_pla%C4%8Diaausis 2006 – 11 – 002

• http://lt.wikipedia.org/wiki/Ma%C5%BEasis_nakvi%C5%A1a 2006 – 11 – 03

• http://lt.wikipedia.org/wiki/Lietuvos_raudonoji_knyga. 2006 – 11 – 03

• Lietuvos raudonoji knyga. 1992 m. 15 – 27 psl.

• Philip Whitfield. Didžioji gyvūnų enciklopedija. 7 – 9psl.

• Lietuvos fauna 1992m. 19 – 40 psl.