Žmogus-individas

Taigi kiekvienas vadmuo visuomenėje yra susietas su tam tikru identitetu, tai yra, su kuo individas save tapatina (identifikuoja). Kitaip tariant, sociologijos požiūriu, identitetas nėra kažkas įgimta, jis įgyjamas veikiant socialiniams veiksniams. Mes tampame tokiais, kokiais mus laiko. Žinoma, negalima kategoriškai tvirtinti, kad žmogus neturi įgimtų savybių, paveldėtų genetiniu keliu. Tačiau kiekvienas sutiks, kad vaikas, nepatyręs žmogiškos meilės, galų gale tampa šiurkštus ir kietaširdis. Atrodytų, kad identiškumas absoliučiai priklauso nuo to, ką mums primeta visuomenė. Tačiau svarbus asmenybės bruožas yra poreikis ppalaikyti savo identiškumą. Todėl sociologijos mokslas ir tiria tokį reiškinį, kaip identiškumo palaikymo strategijos. Šią sociologinio tyrimo kryptį yra apibendrinęs prancūzų mokslininkas K.Kamilleri. Jo teigimu, individas jaučia savo identiškumą tol, kol realybės kitimas jam atrodo logiškai susijęs ir vientisas. Taipogi identifikacijos procese žmogui būdingas “idealaus aš” siekimas, kuriam priešpastatomas “suteiktasis identiškumas” – tas, kurį mums įteigia aplinkiniai, primesdami kai kurias normas ar ypatybes. Žmogus paprastai stengiasi kiek galėdamas sumažinti prieštaravimus tarp šių dviejų polių. Tokiu būdu į žmogaus identitetą galime žžvelgti kaip į susidedantį iš trijų skirtingų dalių: faktiško, idealaus ir suteikto identiškumų, kurių įvairūs deriniai ir sudaro visumą. Ypač palankios sąlygos stebėti identifikacijos ypatumus, kai individas patenka į kitą kultūrinę terpę. Kuo šis kultūrinis skirtumas ryškesnis, tuo didesnė grėsmė iiškyla individo vidiniam prasmės vientisumui ir savęs vertinimui. Ir tuo aiškiau pastebimi tampa vykstantys identiškumo formavimosi procesai. Pirmiausia identiškumo formavimosi procese žmogus susiduria su savęs vertinimo problemomis. Šiuo atžvilgiu K.Kamilleri išskiria dvi individų elgesio grupes – tai priimančių visuomenės nuomonę elgesio tipai (vadinami “priklausomi”) ir reaktyvieji tipai. Viena elgesio rūšių, priklausanti pirmajam tipui, apibrėžiama kaip neigiamas identiškumas. Tai toks elgesys, kai individas save ir savo realybę suvokia pritardamas aplinkinių neigiamam vertinimui. Tiesa, ne kiekvienas taip reaguoja į neigiamą visuomenės požiūrį. Jį dažnas atsisako priimti kaip sau skirtą, o nukreipia jį į kitus savo sluoksnio narius, save tarsi atskirdamas nuo jų ir prijungdamas save prie palankesnes sąlygas turinčio sluoksnio. Toks elgesio tipas vadinamas perkeltu negatyviuoju tapatumu. Šios dvi elgesio rūšys priskiriamos ““priklausomųjų” tipui, turi bendrą bruožą– visišką pasidavimą aplinkos poveikiui. Mažiau “priklausomas” lyginant su aukščiau aprašytais dviem elgesio tipais, yra tapatumas, kartu “pabrėžiant skirtingumą”. Šiuo atveju individas besąlygiškai nepriima aplinkinių neigiamo požiūrio. Jis paprasčiausiai visuomenės realybę suskirsto į dvi dalis: “mes” ir “jie”. Reaktyvieji elgesio tipai skiriasi nuo “priklausomų” tuo, kad jie iškyla kaip priešstata aplinkai. Vienas iš tokių yra gynybinė identifikacija –tai tokia reakcija į aplinką, kai tam tikras susitapatinimas padeda apsiginti nuo tos aplinkos (pavyzdžiui, individas tapatina save su ttam tikru visuomenės sluoksniu vien tam, kad pateisintų savo nesugebėjimą keistis – tai tarsi gynybinė reakcija į aplinkos pokyčius). Antras reaktyviojo elgesio tipas – polemiškas identiškumas. Šiuo atveju individas ne tik atskiria save nuo kitų, bet ir stengiasi pakelti savo vertę kitų atžvilgiu, kas gali sukelti netgi priešiškumą aplinkiniams. Kita žmogaus identiškumo formavimosi dalis – poreikis išlaikyti vidinį prasmės vientisumą. Šiam reiškiniui paaiškinti naudojamos tokios sąvokos: vertybės ir vaizdiniai, kurių pagalba žmogus formuoja ir grindžia savo būties prasmę, apibrėžiami kaip “ontologinė” funkcija, o vertybės ir vaizdiniai, padedantys prisitaikyti prie aplinkos – “pragmatinė” funkcija. Kol individas savo prasmę suvokia kaip vientisą, vadinasi jo atžvilgiu šios dvi funkcijos yra suderintos (t.y., jų kombinacija suvokiama kaip neprieštaringa). Tačiau staiga patekęs į visiškai kitokią aplinką, žmogus gali patirti buvusių vertybių neatitikimą ar net prieštaravimą. Skirtingi žmonės sikrtingai elgiasi tokiose situacijose norėdami neardyti identiškumo vientisumo. Tokios identiškumo palaikymo strategijos – tai ontologinių bei pragmatinių vertybių derinimas, ieškant konflikto sprendimo kelių. Išskiriamos paprastos (elementarios) ir sudėtingos prasmės vientisumo palaikymo strategijos. Paprasta strategija – kai problema, sukelta prieštaravimų, sprendžiama panaikinant vieną iš prieštaraujančių pusių. Vienas tokių atvejų, kai individas stengiasi išlaikyti ontologines vertybes ir tuo pačiu atmeta pragmatines. Tokia konservatyvi strategija gali būti trijų lygių. Pirmas – ““totaliniai” konservatoriai – tai žmonės, visiškai užsidarę ontologinėje sistemoje ir nepripažįstantys priešingos realybės, kurią, tačiau, gali ir toleruoti. Antras – tai ne tokia konservatyvi strategija, kai žmogus išoriškai lyg ir palaiko ryšį su antrąja vertybine sistema, nors viduje pripažįsta tik pirmąją. Trečias – kai individas sutinka dalinai pripažinti naują vertybių sistemą, tačiau ji tampa tik priemone siekti tradiciškai nusistovėjusių tikslų. Yra ir tokių žmonių, kurių noras prisitaikyti prie esamų aplinkybių iškyla į pirmą planą. Tokį individo elgesį kartais galima apibūdinti kaip identifikaciniu neapibrėžtumu, kuris kai kuriais atvejais suprantamas kaip visuomenės vertybinių sistemų sutrikimas, kas gali sukelti nukrypstantį nuo normos elgesį (pavyzdžiui, tai gali būti nusikalstamumo priežastimi). Tačiau daug dažniau sutinkamas ne toks kraštutinis elgesio tipas. Viena tokių strategijų pragmatiškais pagrindais – tai maksimalios naudos siekimas, kai individo identifikacinis elgesys pagrįstas tik praktiniais sumetimais, tuo visiškai atsiribojant nuo antologinių vertybių. Kitas būdais realizuoti pragmatinę funkciją – kaitalioti skirtingus kultūrinius kodus pagal aplinkos pokyčius (pavyzdžiui, individas su vienais žmonėmis gali bendrauti atsižvelgdamas į vieno kultūrinio kodo standartus, ir tuo pačiu pripažinti tik kitą kultūrinį kodą). Taigi apibendrinant galima pasakyti, kad elementarios prasmės vientisumo palaikymo strategijos – tai vienos vertybinės sistemos priėmimas, kitą visiškai atmetant. Sudėtingos prasmės vientisumo palaikymo strategijos – žmogaus siekimas iišlaikyti senas tradicines vertybes (ontologinis poreikis) ir tuo pačiu sugebėti prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos (pragmatinis poreikis). Tai dviejų skirtingų vertybinių sistemų sintetinimas tam tikromis proporcijomis, kurias “atranda” individas, siekdamas išvengti jų konflikto. K.Kamilleri išskiria dvi pagrindines šios sintezės grupes: kai nauja ir sena sujungiama ryšiais, nepagrįstais įprastiniu racionalumu, ir kai sistemos siejamos racionalumo pagrindu. Pirmu atveju individas paprasčiausiai ketina suderinti jį tenkinančius bruožus iš skirtingų sistemų, nekreipdamas dėmesio į tai, kad jie gali būti prieštaringi. Antru atveju stengiamsi sudaryti ryšį tarp prieštaringų sistemų besivadovaujant loginiais kriterijais. Vienas tokios sintezės variantų – suteikimas senam naujos reikšmės, kai individas tvirtina, kad visa, kas nauja, yra paimta iš sena, tik kitokiomis formomis. Kitas variantas – kai individas vadovaujasi ir senos, ir naujos sistemos vertybėmis, o kylančius prieštaravimus sprendžia disociacijos būdu, t.y., atskirdamas objektus (pavyzdžiui, individas skirtingas vertybines sistemas pripažįstančius žmones vertina pagal visiškai skirtingus kriterijus). Trečias variantas – organiškas prieštaravimų sujungimas, kuomet naujos sistemos standartai logiškai išvedami iš senųjų vertybių. Yra dar dvi strategijos, kurių pagalba kuriamas ryšys tarp vertybės ir jos pritaikymo praktikoje. Vienas tokio elgesio tipas, kai sureikšminama tik pažiūrų esmė, o konkretybės pakeičiamos taip, kad tilptų į naujos sistemos rėmus. Kitas atvejis – kai vertybės praktinis pritaikymas sustabdomas, jis nebėra

elgsenos kriterijumi, o tampa tik simboliniu įvaizdžiu, nors jis vis dar pripažįstamas. Visos aprašytos strategijos padeda išspręsti identiškumo formavimosi procese kylančius konfliktus, tačiau būna situacijų, kai neįmanoma išlaikyti vidinio prasmės vientisumo, todėl būtina aptarti strategijas, sušvelninančias skirtingų vertybinių sistemų sukeltus konfliktus. Pagal K.Kamilleri yra trys tokios strategijos: 1. diferencijuota lygsvara tarp prieštaraujančių vertybių – kai individas prieštaraujančioms vertybėms suteikia skirtingą svorį, vertindamas jas nevienodu laipsniu; 2. apribojimai, taikomi probleminei sferai –šiuo atveju individas riboja priešingų vertybių pasireiškimą (pavyzdžiui, žmogus gali nnutarti elgtis pagal vienos sistemos kodeksą tik iki tam tikro gyvenimo laikotarpio); 3. sisteminė kodų kaita – kai individas, persisotinęs nauja sistema, kartais pereina prie veiklos, susijusios tik su sena tradicine vertybių sistema. Štai ir aptarėme žmogaus identifikacijos palaikymo strategijas. Teoriškai, atrodytų, viskas gana paprasta, tačiau praktikoje, be abejo, taip nėra. Čia jau reikia atsižvelgti ir į konkrečią situaciją, ir, svarbiausia, į konkrečią asmenybę.

…………………………

Pagrindinė šios apžvalgos mintis yra išsakyta pačiu pavadinimu. Mano įsitikinimu, šiuolaikinė sekuliari visuomenė yra puiki erdvė rreikštis tokiam fenomenui kaip Naujasis amžius (New Age). Kita vertus, Naujojo amžiaus tipo religingumas turi gilias istorines šaknis. Pagrindinis jo gyvasties šaltinis – tai viena svarbiausių žmogaus pagundų įveikti savo ribotumą, tapti Gyvybės bei Pažinimo medžių šeimininku. Sekuliarizuotoje visuomenėje tokia ppagunda yra ypač stipri.

Šioje apžvalgoje daugiausia remsiuosi 2003 metų pradžioje pasirodžiusiu Katalikų Bažnyčios dokumentu „Jėzus Kristus – gyvojo vandens nešėjas“, kuris per pakankamai trumpą laiką buvo išverstas į lietuvių kalbą. (Žr. www.lcn.lt). Tai išsamiausia Naujojo amžiaus fenomeno analizė lietuvių kalba. Aišku, reikėtų atsižvelgti, kad dokumento tikslas nėra vien tik akademinis, bet veikiau pastoracinis. Kritiškas požiūris bei išvados galbūt ne visiems atrodys tinkami. Tačiau dokumente pateikta argumentacija, preciziška atskirų fenomenų analizė – puikus tekstas visiems, norintiems giliau suprasti Naujojo amžiaus fenomeną.

Jau tapo įprasta kalbėti apie netradicinio religingumo proveržį, prasidėjusį XIX amžiaus pabaigoje bei tebesitęsianti iki šiol. XIX amžiuje susikūrė ne tik tokie religiniai judėjimai, kaip Jehovos liudytojai, Naujieji apaštalai, mormonai ar Septintosios dienos adventistai. Tai taip pat buvo laikotarpis, kurio mmetu itin suintensyvėjo ezoterinė bei okultinė tradicijos. Norėčiau atkreipti dėmesį į faktą, kad tuo pačiu metu pastebimas ir spartus mokslo vystymasis. Naujųjų laikų ezoterikai itin vertino gamtamokslinę kalbą.

Šioje apžvalgoje nenorėčiau nuklysti į diskusiją, kokios socialinės priežastys sąlygojo tai, kad netradicinis religingumas labai suintensyvėjo būtent XIX amžiuje. Kita vertus, mano įsitikinimu, egzistuoja akivaizdus ryšys tarp sekuliarizacijos proceso ir netradicinio religingumo bumo. Aišku, turėtume nepamiršti, kad įvairūs liaudies ar ezoterinio religingumo elementai gyvavo visais laikais. Tačiau pastaraisiais amžiais jie ypač išplito ir nnetgi pradėti interpretuoti ne kaip marginalinis reiškinys, bet kaip alternatyva, tolygi tradiciniam religingumui.

Tikrai netikiu Apšvietos laikotarpiu subrandintu mitu, esą žmonija nuosekliai vaduojasi iš mitologinių bei religinių prietarų bei ilgainiui religija savaime apmirs. Kita vertus, man neįtikinamas atrodo ir sociologų Stark bei Bainbridge “religijos tvermės dėsnisā€¯, skelbiantis, kad religingumo kiekis visose visuomenėse yra tas pats, kinta tik religingumo raiškos pavidalai. Sekuliarizacijos procesas iš esmės keičia tiek žmogaus savęs supratimą, tiek jo santykį su pasauliu. Dauguma sekuliarizuoto pasaulio religingumo pavidalų, tradicinio religingumo požiūriu, apskritai negali pretenduoti į religijos statusą, nes yra tik dvasinio alkio patenkinimo surogatai.

Egzistuoja labai daug įvairių sekuliarizacijos apibrėžimų. Aš gi siūlau sekuliarizaciją suvokti kaip procesą, kurio metu pastebimas aiškus socialinis spaudimas ir transcendentinio tikrovės matmens ignoravimas. Sekuliarizacijos procesas glaudžiai susijęs su radikalia individualizacija bei žmogaus sampratos pasikeitimu.

Sekuliarus individualizmas turi krikščioniškas šaknis. Jis veikiausiai būtų neįmanomas be krikščioniškos žmogaus orumo sampratos. Kita vertus, sekuliarizacijos procesas gerokai transformuoja žmogaus savęs supratimą. Krikščioniška žmogaus samprata teigia jo dvilypumą, žmogiškosios egzistencijos įtampą, kylančią dėl to, kad žmogui yra patikėta laisvai naudotis Dievo sukurtaisiais turtais, tačiau tai nepanaikina žmogaus priklausomybės nuo Jo. Žmogus yra visų sukurtų pasaulio daiktų ir kūrinių matas, bet Dievas yra paties žmogaus matas. Tuo tarpu Naujaisiais laikais žmogus vis labiau ppradeda save suvokti ne kaip laisvės dovaną turinti būtybė, bet kaip autonomiškas, nuo nieko nepriklausomas ir pats sau taisykles nusistatantis šeimininkas, pats kuriantis savo likimą. Modernusis individualizmas žmogų paskelbia miniatiūriniu Kūrėjo modeliu, neturinčiu paisyti jokių išorinių apribojimų. Modernus individas iki tol nematytu intensyvumu susitelkia į save bei puoselėja subjektyvistinę poziciją: pripažįsta tik subjektyvių, paties individo legitimuojamų tiesų egzistavimą ir atmeta objektyvią tiesą bei objektyvią moralinę tvarką.

Sekuliarus individualizmas glaudžiai susijęs su nauju laisvės kultu. Vis labiau įsitvirtina požiūris, kad žmogus yra savo paties suverenas ir nėra jokio vertybinio mato, pagal kurį būtų galima nustatyti gyvenimo stilių ar pasirinkimus. Tokio būdu bet koks individo pasirinkimų amplitudės sumažinimas yra tolygus laisvės srities susiaurinimui.

Sekuliarizacija bei radikalus individualizmas sąlygoja esminius žmogaus santykio su aplinka pokyčius.

Šiuolaikiniame pasaulyje vyksta svarbi viešosios erdvės erozija. Modernus Vakarų individas vis skeptiškiau žvelgia į bet kokius viešus įsipareigojimus tiek šeimai, tiek politinei bendrijai ar religinei tradicijai. Vis mažiau jaučiamas poreikis „priklausytiā€¯ institucijoms. Tai glaudžiai susiję su pagarbos formalybei erozija bei vis labiau akcentuojama idiosinkrazinių reiškinių svarba.

Netikrumas ir gyvenimo fragmentacija. Šiuolaikinis individualizmas yra pagrįstas įsitikinimu, kad nei gamta, nei prigimtis mums nenurodo tikslų ar paskirčių. Individas bei jo realizacija yra svarbiausias idealas ir gyvenimo įvaizdis. Tokiu būdu, siekiant įgyvendinti naujus individualius tikslus, ggalima perkurti visuomenę ir save. Šiuolaikinis individas yra labai mobilus – per gyvenimą daugybę kartų keičiasi ne tik jo socialinė padėtis, bet ir tapatybė bei interesai. Savikūros procesas aptariamas nebe etinėmis, bet estetinėmis kategorijomis. Pasak šiuolaikinio sociologo Z. Baumano, šiandien žmonėms siūloma ar net primetama beprecedentinė laisvė, bet jos kaina – precedento neturintis netikrumas. Eksperimentų aibe tapęs gyvenimas, praradęs institucinę kontrolę, vis labiau yra lydimas įvairių baimių bei depresijos. Bauman pabrėžia: “Netikrumas yra tai, kas suskaldo žmogiškąją būtį į dalis, o gyvenimą į fragmentus. Fragmentuotas gyvenimas gyvenamas ne kaip visuma, bet atskirais epizodais, kurie savo ruožtu tėra nerišlių įvykių sekos. Fragmentacija sąlygoja racionaliai nesuderinamų prasmių, praktikų koegzistavimą, nebandant gyvenimui atrasti bendrą vardiklį. Šiuolaikinio netikrumo situacijoje prasmės troškulys neišnyksta, tačiau egzistuoja stipri baimė sieti prasmę su įsipareigojimu. Todėl daug mieliau vartojami vidujai prieštaringi pasaulio interpretacijų srautai, nei įsipareigojama vienam pasaulio aiškinimo būdui.

Vartotojiškas santykis su pasauliu. Šiuolaikiniam sekuliariam individui pasaulis yra tapęs didžiulių gėrybių konteineriu, o vartojimo galimybės pavirto savotišku gyvenimo “kokybėsā€¯ bei vertės matu. Vartotojiškumas nėra individuali problema. Visa šiuolaikinė ekonomika yra paremta vartojimu bei visokeriopai jį skatina. Kiekvienas žmogus šiandien yra skatinamas, viliojamas tapti kuo intensyvesniu vartotoju. Dar daugiau – vartotojiškumas tampa svarbiausiu socialinio statuso atributu. Šis procesas apima ne

tik materialinius produktus, bet ir žmonių santykius bei dvasines vertybes. Taip formuojama nuostata, kad religinio pobūdžio pasirinkimus reikalinga vertinti pagal tai, kokius privalumus šie gali pasiūlyti. Toks vertinimas mažai kuo skiriasi nuo prekybos centro vertinimo: ar malonus aptarnavimas, ar kokybiškos prekės, ar tinkamos kainos.

Psichologizacija ir “ašā€¯ sakralizacija. Individualizacija bei sekuliarizacija ne tiek išstumia tradicinius religinius pavidalus, kiek skatina religijos internalizaciją, paruošia dirvą “ašā€¯ sakralizacijai. Iš pradžių žmogus pradedamas traktuoti kaip miniatiūrinis Kūrėjo modelis, paskui žodis “modelisā€¯ pamažu ima nykti ir ppradedama kalbėti apie kiekviename žmoguje glūdintį dieviškumą, suprantamą kaip didžiules galias, kurias reikalinga išlaisvinti. Individas paverčiamas demiurgu, kuris, pasitelkdamas ezoterinį žodyną, konstruoja bei valdo tikrovę. Išoriniai objektyvūs apribojimai diskvalifikuojami kaip nepakankamo vidinio tobulumo išraiška. Šiuolaikinis žmogus jaučia didžiulę bet kokio ribotumo baimę. Žmogiškosios prigimties ribos, mirtis vis labiau suvokiamos ne kaip žmogiškosios būties sklaidos erdvė, bet kaip problema ar liga, kurią reikia išgydyti.

Tikrąja “ašā€¯ religija tampa psichologija. XX amžius visų pirma yra ne atominės bombos, bet psichoterapijos (suvokiant ją labai pplačiai, kaip bet kokį sąmonės koregavimo būdą) amžius. Freudas, Jungas sukūrė tekstus, tapusius (gal ne visuomet tai įsisąmoninama) šiuolaikinio pasaulio šventraščiais. Psichologizcija persmelkia visą žmogaus gyvenimą: pradedant žmonių santykiais ir baigiant žodynais, kuriuos pasitelkiame interpretuodami savo santykį su pasauliu. Sampratą ““teisinga/neteisingaā€¯ šiandien nejučia išstūmė kita – “autentiška/neautentiškaā€¯, turinti ryškų psichologinį komfortabilumo/nekonfortabilumo atspalvį.

Kai kalbu apie individualizacijos bei sekuliarizacijos procesus, turiu galvoje ne vien tuos žmones, kurie gyvena anapus religinių tradicijų. Mano minėtos tendencijos daugiau ar mažiau persmelkia ir šių laikų religines tradicijas bei pačius tikinčiuosius. Vakarų pasaulyje aiškiai regima krikščioniškosios tradicijos psichologistinė interpretacija, kur “tikėjimasā€¯, “meilėā€¯, “susitikimas su Kristumiā€¯, “širdies perkeitimasā€¯ vis dažniau bandomi pervesti į emocijų lygmenį. Labai dažnai “religinė patirtisā€¯ šių dienų krikščionių yra suvedama į psichologinius potyrius. Pastarieji paverčiami religingumo kriterijumi. Pavyzdžiui, ir meilė yra suvokiama ne kaip egzistencinis santykis, bet kaip tam tikra emocijų iškrova. Šiame kontekste ypač patraukliu pradeda atrodyti krikščioniškosios tradicijos “pagerinimasā€¯ įvairiomis ezoterinėmis, okultinėmis ar bent jau iš kitų religinių tradicijų perimtomis praktikomis, kurios žžada gausius psichologinius potyrius.

Dabar pabandykime pažvelgti į fenomeną, kuris, mano įsitikinimu, tikrai nėra naujas, bet sekuliarizuotame pasaulyje yra pelnęs ypatingą prielankumą. Jau kalbėjau, kad XIX amžiuje prasideda didžiulis netradicinio religingumo suaktyvėjimas. Galima būtų išskirti tokius du netradicinio religingumo lygmenis: reakciją į sekuliarizaciją bei sekuliarizuotą dvasingumą. Tiek XIX amžiuje, tiek šiandien didžiausią reakciją ar net baimę kelia netradiciniai religiniai judėjimai, reikalaujantys radikalaus įsipareigojimo tam tikrai religinei laikysenai. Tokie judėjimai labai išsiskiria sekuliarėjančio pasaulio kontekste, tačiau kartu šis išskirtinumas dažnai tampa šių jjudėjimų patrauklumu.

Šiame pranešime mane daugiau domina antrasis – sekuliarizuoto dvasingumo – lygmuo, kuris dažniausiai pateikiamas ne kaip alternatyva tradiciniam religingumui, bet kaip tam tikras jo pagerinimas, atnaujinimas, taip pat neretai kaip nauja religinės evoliucijos pakopa, labiausiai tinkanti šiuolaikiniam žmogui. Visų pirma – tai Naujojo amžiaus fenomenas, kuris įdomus ir kaip save legitimuojančio mito pavyzdys, siūlantis ne tik specifinį santykį su pasauliu, bet ir bandantis objektyviai paaiškinti tokio santykio neišvengiamumą. Pasak šio mito, skelbiamo astrologų bei žiniasklaidos, – baigiasi Žuvų amžius, kuris dar gali būti vadinamas krikščionybės amžiumi. Tai buvo religijos, konfliktų, prievartos epocha, kurią dabar keičia Vandenio amžius, žadantis harmoniją bei dvasingą būtį. Pats Naujojo amžiaus pavadinimas, regis, paplito per Rožės kryžininkus ir masonus Prancūzijos ir Amerikos revoliucijos laikotarpiu. Tačiau tas mąstymo būdas, kuris sudaro Naujojo amžiaus pamatą, yra kur kas senesnis ir gali būti siejamas su ankstyvosios krikščionybės gnostikų grupėmis bei Renesanso laikotarpio maginio mąstymo bumu. XVIII –XIX amžių tėkmėje gnostinė, ezoterinė tradicija buvo įvilkta į kvazimokslinę kalbą.

Verta pabrėžti, kad Naująjį amžių ypač išpopuliarino masinės komunikavimo priemonės. Šiandien galime aptikti net mokslinių darbų, tvirtinančių, kad Naujasis amžius yra neabejotinas interneto kūdikis. Iš dalies galima su tuo sutikti. Interneto erdvė yra ypač paranki tokio pobūdžio fenomenams, tačiau neturėtume demonizuoti žiniasklaidos ppriemonių vaidmens. Kaip minėjau, – Naujojo amžiaus šaknys driekiasi toli į praeitį. Naujojo amžiaus populiarumą šiandieniniame pasaulyje lėmė ir kai kurios mokslinės teorijos, ypač darvinistinė, skelbianti gyvybės pavidalų nuolatinį virsmą bei tobulėjimą.

Būtų klaidinga Naująjį amžių sieti su „naujojo religinio sąjūdžioā€¯, „kultoā€¯ ir „sektosā€¯ sąvokomis. Kultūrose jis plintanta per tokius įvairius reiškinius, kaip muzika, filmai, seminarai, studijų grupės, rekolekcijos, terapijos ir daugelis kitokių renginių bei įvykių. „Naujasis amžiusā€¯ yra ne vieningas ir vienarūšis sąjūdis, bet veikiau palaidas praktikuotojų, nusiteikusių mąstyti globaliai, bet veikti lokaliai, tinklas. Žmonės, kurie yra šio tinklo dalis, nebūtinai vienas kitą pažįsta. Siekiant išvengti painiavos, kurią gali sukelti sąvoka „sąjūdisā€¯, „Naująjį amžiųā€¯ imama vadinti „aplinkaā€¯ (milieu) arba „auditorijos kultuā€¯ (audience cult). Kita vertus, tai iš esmės nuosekli pasaulio interpretacija bei sąmoningas iššūkis krikščioniškai pasaulėžiūrai.

Naujasis amžius nėra religija tikrąja šio žodžio prasme. Tai iš esmės neformali asociacija, vienijanti įvairias veiklas, idėjas ir žmones, kuriems galima taikyti šį terminą. Tiesa, galima įvardinti bent penkias ypatybes, būdingas didžiajai daugumai Naujojo amžiaus apraiškų:

– kosmosas yra organinė visuma;

– kosmosas yra gaivinamas Energijos, kuri prilyginama Dievo sielai ar dvasiai;

– tikima įvairių dvasinių esybių tarpininkavimu;

– tikima apšviestojo žinojimo egzistavimu;

– tikima apšviestųjų mokytojų egzistavimu.

Vienas svarbiausių Naujojo Amžiaus dvasingumo elementų yra domėjimasis neįprastais reiškiniais. Didelis pomėgis kalbėti aapie angelus, mediumus, dvasines būtybes, astralinius lygmenis. „Naujajame amžiujeā€¯ apie angelus kalbama nesistemingai; perdėm tikslios perskyros šioje srityje kartais laikomos menkai naudingomis, nes „kiekvienoje visatos oktavoje esti daugybė vadovų, esybių, energijų ir būtybių lygmenų . Su jais visais įmanu susisiekti renkantis pagal savo paties traukos ir atostūmio mechanizmusā€¯. Šių dvasinių esybių dažnai šaukiamasi „nereliginiaisā€¯ motyvais, idant jos padėtų atsipalaiduoti siekiant priimti geresnį sprendimą ar geriau kontroliuoti savo gyvenimą bei karjerą..

Tai, kad Naujasis amžius neįgauna institucializuoto judėjimo pavidalo, susiję su jo pasekėjams būdingu bet kokio išorinio autoriteto neigimu. Vieninteliu autoritetu pripažįstama vidinė patirtis. Daug dėmesio skiriama “deramoā€¯ santykio su pasauliu paieškai. Tačiau tai nereiškia subjektyvizmo peržengimo, nes tinkamas santykis paprastai suvokiamas kaip virpesių sutapimas. Žmogiškosios sveikatos šaltinis – sugebėjimas gerai prisiderinti prie aplinkos skleidžiamų virpesių. Tipiškas tokio santykio su pasauliu pavyzdys – Feng-shui: geomancijos forma, okultinis kiniečių metodas, kuris, remiantis žemės ir atmosferos jėgų išmanymu, neva leidžia nustatyti neregimų teigiamų ir neigiamų srovių pastatuose ir kitose vietose buvimą. Pamatinė prielaida: „Kaip žmogaus kūnas ar kosmosas, sklypai yra vietos, kur susikryžiuoja tėkmės, kurių teisinga pusiausvyra yra sveikatos ir gyvenimo šaltinisā€¯.

Naujojo amžiaus atstovai tvirtai tiki žmogaus asmens galimybe tobulėti taikant labai įvairias technikas ir terapijas. Tobulumas tokiame kontekste reiškia savirealizaciją pagal vertybių tvarką,

kurią sukuriame patys ir įgyvendiname savo jėgomis, todėl galima kalbėti apie savikūrą. Individai yra traktuojami kaip fragmentiniai planetinės hologramos vaizdai. Ypač paplitusi Naujojo amžiaus praktika – perimti Rytų religinių praktikų fragmentus, peraiškinant jas taip, kad jos tiktų vakariečiams. “Nuodėmėsā€¯ ir “išganymoā€¯ sąvokos paprastai pakeičiamos morališkai neutraliu kalbėjimu apie “priklausomybęā€¯ ir “išsilaisvinimą.ā€¯ Naujajame amžiuje iš esmės transformuojama rytietiška reinkarnacijos samprata. Priešingai induistinėms religijoms ir toms, kurios iš jų kyla, reinkarnacija Naujajame amžiuje suvokiama kaip individo sielos žengimas vis tobulesnės būklės link. PPrimenu, jog reinkarnacijos sąvoka yra perimta iš induistinės cikliškumo sampratos, kur manyta, kad atman, arba dieviškasis asmenybės branduolys (vėliau jiva sąvoka), keliaudavo iš kūno į kūną sukdamasis kančios rate (samsara), pavaldžiame karma dėsniui ir susijusiame su elgesiu praėjusiuose gyvenimuose. Viltį suteikia galimybė atgimti geresniame individe arba galiausiai išvis išsilaisvinti iš būtinybės gimti iš naujo. Daugelyje budizmo tradicijų iš kūno į kūną keliauja ne siela, bet sąmonės kontinuumas. Dabartinis gyvenimas įstatytas į potencialiai begalinį kosminį procesą, apimantį net dievus. Vakaruose nuo LLessingo epochos reinkarnacija buvo suprantama daug optimistiškiau: kaip laipsniškas mokymosi ir individo realizavimosi procesas. Spiritualizmas, teosofija, antroposofija ir Naujasis amžius – visi reinkarnaciją supranta kaip dalyvavimą kosminėje evoliucijoje. Toks pokrikščioniškas požiūris į eschatologiją atrodo atsakantis į neišspręstus teodicėjos klausimus ir ppanaikina pragaro sąvoką. Sielai atsiskyrus nuo kūno, galima apžvelgti visus praėjusius gyvenimus, o jai susijungus su nauju kūnu – išvysti būsimą naują gyvenimą. Ankstesni gyvenimai žmonėms esą prieinami per sapnus ir meditacijos technikas. Žmogaus prigimties ribotumas, kaip jau esu minėjęs, čia suvokiamas kaip liga, kurią reikia išgydyti.

Paprastai pateikiami du “gydymoā€¯ būdai. Viena vertus, esą siekiama atkurti krikščioniškos religijos sunaikintą “vientisumąā€¯. Bandoma ištrinti ribą tarp tokių kategorijų kaip Kūrėjas ir kūrinys, kaip materija ir dvasia. Naujojo amžiaus atstovai mėgsta tvirtinti, kad dualistinės tendencijos kyla iš žydiškų-krikščioniškų Vakarų civilizacijos šaknų. Beje, vargu ar su tokia kritika galima sutikti, nes daug teisingiau būtų dualizmo šaknis įžvelgti tokiose Naujojo amžiaus mėgstamuose reiškiniuose, kaip gnosticizmas ar manichėjizmas. Naujojo amžiaus požiūriu, tik įsisąmoninęs visa ko vienovę, žžmogus gali tinkamai būti pasaulyje.

Kitas svarbus Naujojo amžiaus reikalavimas – pereiti nuo įprastos medicinos prie holistinio gydymo. Oficialioji (įprastinė) medicina šiandien linkusi apsiriboti konkrečių, atskirų ligų gydymu, į asmens sveikatą nesistengdama pažvelgti kur kas platesniu žvilgsniu. Tai dažnai kelia suprantamą nepasitenkinimą. Alternatyviosios terapijos taip nepaprastai išpopuliarėjo todėl, kad skelbia, jog gydomas visas asmuo (healing), o ne vien tik kuri nors atskira liga (curing). Holistinė sveikatos samprata, kaip žinoma, gydant kūną, reikšmingą vaidmenį teikia psichikai. Teigiama, jog asmens dvasinis ir fizinis aaspektai susiliečią imuninėje sistemoje ar indiškoje čakros sistemoje. Pasak Naujojo amžiaus atstovų, liga ir kančia atsiranda iš prigimčiai prieštaraujančio elgesio; dermė su prigimtimi leidžia tikėtis daug sveikesnio gyvenimo ir net materialinio klestėjimo; kai kurie Naujojo amžiaus gydytojai net tikina, kad neišvengiama nėra nė mirtis. Plėtodami savo žmogiškąjį potencialą, galime susiliesti su savo vidiniu dieviškumu ir tomis savo dalimis, kurios buvo slopinamos ar tapusios susvetimėjusiomis. Taip pirmiausia atsitinka esant perkeistosioms sąmonės būklėms (Altered States of Consciousness [ASC]), kurios pasiekiamos arba narkotikais, arba įvairiomis sąmonės plėtimo technikomis, ypač „transpersonalinės psichologijosā€¯ pagalba. Perkeistųjų sąmonės būklių specialistu dažnai esti šamanas, gebantis tarpininkauti tarp dvasių bei dievų transpersonalinės srities ir žmonių pasaulio.

Kalbant apie Naująjį amžių, būtina išskirti du svarbiausius šio fenomeno elementus: ezoterizmą ir okultizmą. Ezoterika šiuo atveju vadinu žinių paiešką, o okultizmu – pastangas įgyti atitinkamas galias. Okultizmo šerdį sudaro galios troškimas, paremtas svajone tapti dievu. Aišku, šie du dėmenys papildo vienas kitą, nes ezoterizmas yra susijęs su sena gnostine tradicija, kur pažinimas leidžia tapti pasaulio valdovais. Tikrasis pažinimas turi suteikti ir tam tikras galias. Tai nėra pažinimas, nukreiptas į tikėjimo supratimą, apie kurį kalbėjo tiek Augustinas, tiek Anzelmas Kenterberietis. Ezoterizmas – tai žinojimo, kaip galios įrankio, paieška, pastanga perimti Pažinimo medžio kontrolę.

Naujojo amžiaus ssekėjai pripažįsta šį judėjimą ne tik todėl, kad pasidarytų autentiškesni bei spontaniškesni, bet ir kad taptų turtingi (padedant magijai ir pan.), įgautų galių, kurių iki tol neturėjo. Nūdienos sekuliarizuotame pasaulyje Naujasis amžius pirmiausia patrauklus pažadu čia ir dabar žmogui duoti daugiau ar mažiau galios. Galios vilionė dažniausiai užgožia klausimą, kokią kainą reikia mokėti už ją. Tačiau tai jau atskiros analizės tema.

Taip pat norėčiau pabrėžti, kad Naujasis amžius ypač skatina kalbėjimą apie dvasingumą. Pastarasis žodis pradedamas vartoti pačiomis keisčiausiomis prasmėmis ir dažnai tampa dar vienu vartotojiško pasaulio atributu. Žmonės, norėdami tapti „dvasingais“, stengiasi suvartoti kuo daugiau „dvasingų produktų“. Pavyzdžiui, „suvartoti“ daug klasikinės muzikos, išklausyti kuo daugiau šv. Mišių, perskaityti madingą knygą. Nenuostabu, kad net laikraščiuose galima atrasti receptus, kaip greitai ir užtikrintai „tapti dvasingu“, kaip „didinti dvasinį potencialą“. Kandidatės į Seimo nares, žymios verslininkės Nijolės Veličkienės išreikšta viltis, jog Seimo priimami įstatymai būtų ne tik moralūs, bet irā€¦ dvasingi, pasiekė itin absurdišką kalbėjimo apie „dvasingumą“ lygį.

Trumpas Naujojo amžiaus fenomenų Lietuvoje komentaras. Religinės socializacijos sistemos sovietmečiu krizė sudarė labai palankias sąlygas klestėti tikėjimo „mišrainei“. Pavyzdžiui, dauguma katalikais save vadinančių Lietuvos gyventojų krikščioniškas pažiūras sugeba suderinti tiek su aistra horoskopams, burtams, tiek su įvairių dvasinių mokytojų, tokių kaip Sai Baba ar Lena LLolišvili, garbinimu. Lietuvoje klesti burtų salonų verslas, teko girdėti ne vieną kuriozišką pasakojimą, kad tai, kokioje bažnyčioje tuoktis, jaunavedžiai aiškinasi pas būrėjus. Įvairūs „pranašai“ ir „mokytojai“ pastaruoju metu yra viena pelningiausių žiniasklaidos temų, o astrologinės prognozės puošia netgi pradinių mokyklų skelbimų lentas.

Kaip vieną svarbiausių Naujojo amžiaus mokslinių įstaigų Lietuvoje galima paminėti Vytauto Kazlausko vadovaujamą Parapsichologijos akademiją. Iš jos skelbimo pacituosiu, kas čia dėstoma: bioenergetika, biolokacija, astrologija, minerologija, numerologija, chirologija, šokių magija, teosofija, joga, Su – Džok, magija, telepatija, reiki, masažas (klasikinis ir kiti), cigun – tai – dzi, kabala, kultūros filosofija, mediumizmas, signatūrologja ir kt. Akademijos klausytojai, parengę ir apgynę diplominį darbą pasirinkta tema, gauna diplomą. Parapsichologijos akademijos paskaitas lanko pakankamai gausus būrys žmonių. Nemažai klausytojų turi aukštojo mokslo baigimo diplomą. Kaip tai paaiškinti? Galima kalbėti apie tai, kad sekuliarizacija nesugeba pašalinti dvasinio alkio, bet gerokai išklibina žmogaus sugebėjimą ieškoti tikrų gyvybės vandens šaltinių. Tačiau tai vėlgi ilgo atskiro svarstymo tema.

Baigdamas šią apžvalgą, noriu atkreipti dėmesį į vieną įdomią aplinkybę. Parapsichologijos akademija yra įsikūrusi Vilniuje, Miglos gatvėje (Akademijos adresas : Miglos 17). Ar tikrai, kaip tvirtina Naujojo amžiaus apologetai, viskas pasaulyje susiję ir kad nė vienas ženklas ar vardas nėra atsitiktinis?