Žmogus ir sveikata

– 2004 –

„Mūsų maistas turi būti ir mūsų vaistai, o

mūsų vaistai turi būti ir mūsų maistas“

Hipokratas

Įvadas

Gerai sveikatai palaikyti reikalinga subalansuota mityba. Su maistu

privalome gauti visus būtinus vitaminus, cheminius elementus, aminorūgštis,

riebalų rūgštis ir pakankamą kiekį energijos. Dėl blogai subalansuotos

mitybos, kai maiste trūksta žmogaus organizmo funkcijoms palaikyti būtinų

medžiagų, susilpnėja organizmo imuninė sistema, žmogus tampa irzlus,

nukenčia žmogaus darbingumas.

Šiais laikais dauguma žmonių dirba sėdimą darbą, vengia bereikalingų

judesių, dėl laiko stokos valgo kaloringą, kenksmingą, tačiau sotų maistą,

greito maitinimo restoranuose. Todėl nėra kko stebėtis, jog daugėja ligų,

susijusių su medžiagų apykaitos sutrikimu. Svarbiausia, kad šiomis ligomis,

pavyzdžiui, nutukimu, ateroskleroze, širdies ligomis, cukriniu diabetu, vis

dažniau serga jauni žmonės.

Mokslininkai, tirdami tokių ligonių gyvenimą, pastebėjo, kad jie

dažniausiai maitinasi gyvulinės kilmės riebiu maistu ir mažai vartoja

augalinių produktų. Pasirodo, kad Azijos ir Afrikos tautos, kurios valgo

daug augalinio maisto, praktiškai neserga ateroskleroze. Taigi daržovės,

vaisiai ir uogos nuo seno yra svarbi žmogaus maisto raciono dalis.

Šių dienų žmogus turi žinoti valgomo produkto biologinę vertę, sudėtį.

Maisto produktuose arba paruoštame maiste turi būti įvairių sudėtinių

medžiagų: baltymų, riebalų, angliavandenių, mineralinių druskų, vitaminų ir

kt. Juk iš tokių medžiagų sudarytas ir žmogaus organizmas. Suaugusio

žmogaus organizme yra apie 64% vandens, 20% baltymų, 10% riebalų, 1%

angliavandenių, 5% mineralinių druskų.

Iš kur visos ligos?

Žmonės mėgsta tikėti stebuklais. KKadaise dėl to atsirado alchemikų. Kaip

viliojo ieškoti „filosofinio akmens“, paverčiančio geležį auksu! Vienu

mostelėjimu bus išspręstos visos problemos! Deja, žmonija turėjo daug progų

įsitikinti, jog. nei mitinis „filosofinis akmuo“, nei visiškai realus

auksas ne >tik neišsprendžia visų problemų, bet kartais suraizgo jas į

neišpainiojamą prieštaravimų kamuolį. Ar prisimenate vaikystėje perskaitytą

knygą „Kapitono Granto vaikai“? „Turtinga ne aukso šalis, o geležies

šalis“,— pasakė Žiulis Vernas, suteikęs šiems žodžiams ne tiek geografinę,

kiek socialinę prasmę.

Kai išgirstu apie naujus, stebuklingai gydančius visas ligas (taip pat

ir nuo senatvės) vaistus, prisimenu šiuos Žiulio Verno žodžius.

Slidinėjimas ir bėgimas, grūdinimasis ir gimnastika su hanteliais, dozuotas

badavimas ir kvėpavimo pratimai, irklavimas ir plaukimas — kiek daug

puikiausių būdų sveikatai stiprinti! Kiekvienas iš jų be galo naudingas; be

to, įvairiai juos suderinus, nauda esti daugiariopai didesnė.

Tačiau nė vvienas minėtas būdas sveikatai stiprinti nėra universalus, t.

y. ne visuomet ir ne bet kuriomis sąlygomis jis yra panacėja nuo visų

nemalonumų. Todėl neverta laukti stebuklų net ir iš fizinių pratimų, nors

jų pranašumas akivaizdus ir toli gražu neišsemtos jų galimybės.

Dar mažiau galima tikėti stebuklais, kai kalbama apie mažiau apčiuopiamą

poveikį organizmui. Prisimenu, kaip vienas inteligentiškas žmogus, sulaukęs

90 metų, tikino, kad jo sveikata stipri dėl to, jog visą gyvenimą rytais

daug kartų giliai įkvėpdavęs ir iškvėpdavęs. O kitas, medikas, ilgą amžių

žada tik tam, kuris, atvirkščiai, treniruosis kelias minutes kasdien

sulaikyti kvėpavimą. Pažįstu žmogų, kuris aiškina esąs pavydėtinai sveikas

tik todėl, kad ne mažiau kaip keturis penkis kartus per dieną ištuština

skrandį, o vienas gamybinės mankštos specialistas teigia, kad visų ligų

priežastis yra. plokščia-padiškumas. Tokių sveikatos apsaugos

„ekstremistų“ yra nemažai. Visi siekia suabsoliutinti savąjį sėkmingą

bandymą, kuris visiškai nebūtinai turi tikti visiems be išimties.

Šia tema kalbuosi su Konstantinu Nikitinu, ir jis pažymi:

– Fiziniai pratimai naudingi dar ir tuo, kad palankiai veikia ne tik

mūsų raumenis, bet ir ne mažiau — nervų sistemą. O jūs turite žinoti, kad

mūsų sveikata pirmiausia priklauso nuo nervų sistemos būsenos, nuo

dirginimo ir slopinimo procesų, kurie valdo visas mūsų organizmo sistemas,

pusiausvyros. Štai visiškai paprastas pavyzdys. Šeimoje susiklostė

slegiantys santykiai, kurių priežastis — netikęs uošvės charakteris.

Ilgainiui įtampa kaupėsi, ir vyrui atsirado skrandžio opa. Uošvę pavyko

kitur įkurdinti, santykiai labai pagerėjo. Praėjo metai, dveji — opos kaip

nebūta. Sakoma: „Visos ligos nuo nervų!“ Ir tai tiesa.

A ir B tipo elgesys

.Amerikiečių mokslininkai M. Fridmenas ir R. Rousenmenas išleido

įdomią knygą „A tipo elgesys ir jūsų širdis“. Jie rašo: „Kaip dažnai jus

kankina mintis, kad amžinai nespėjate kažko svarbaus padaryti? Ar

nemėginate kuo daugiau reikalų sutvarkyti per vis trumpesnį laiką? Ar

nesijaudinate, jeigu nepavyko iš karto rasti vietos restorane, jeigu

atidedamas lėktuvo reisas arba automobilis užstrigo gatvės kamštyje? Ar

stengiatės visur būti pirmas, širstate net tuomet, kai pralaimite žaisdamas

su vaiku? Jeigu šiame aprašytame portrete atpažįstate save, tai žinokite,

kad priklausote A tipui ir jums gresia didelis pavojus tapti širdies

priepuolio auka. 90% jaunesnių kaip 60 metų pacientų, patekusių į kliniką

dėl ūminio širdies nepakankamumo, būdingas A tipo elgesys.

Klasikinis A tipo atstovas paprastai yra nekantrus, amžinai jam trūksta

laiko, visą laiką įsitempęs, nesuvaldo pykčio, linkęs į konfliktus. Šie

žmonės, jų pačių žodžiais tariant, yra chroniškos, nesibaigiančios kovos

būsenoje. Jeigu nesumažinsite šios įtampos, tai mažai padės griežta • dieta

arba atsisakymas rūkyti, net fiziniai pratimai neduos šimtaprocentinio

efekto.

A tipo elgesys — tai vidinio nerimo ir nepatenkintų siekimų išorinė

išraiška. Emociniai stresai sukelia organizmo fiziologinius pakitimus, dėl

to A tipo žmones (labiau negu kitų tipų) dažniau ištinka širdies

priepuolis. Be to, tokių žmonių kraujas greičiau kreša negu įprasta ir du

kartus dažniau užsikemša jų vainikinės arterijos negu B tipo žmonių.

B tipo žmogus ramus, kantrus, santūrus, nelinkęs neapgalvotai ir

paskubomis spręsti, puikiai sugyvena su aplinkiniais žmonėmis“.

– Kaip neuropatologas, galiu patvirtinti,— sako Nikitinas,— kad širdžiai

labai kenkia nervų sistemos disharmonija. Pagal klasikinę terminologiją A

tipas atitinka cholerišką ir melancholišką nervų sistemos tipą. Šių tipų

temperamento žmonių nerviniai procesai nepusiausviri, linkę į disharmoniją.

Ypač nepalankus melancholiškas charakteris, kūriau būdinga ne tik

pusiausvyros stoka, bet taip pat silpni ir nnedinariški nerviniai procesai.

B tipas — tai sangvinikai ir flegmatikai. Pastarųjų nerviniai procesai

nelabai dinamiški. Tačiau svarbu tai, kad šių abiejų tipų temperamentų

žmonių nerviniai procesai yra pusiausviri. Ivano Pavlovo nuomone,

sangvinikas -pats geriausias charakterio tipas gyvenime.

– Man atrodo, kad samprotaujant apie A ir B tipus,— sakau Nikitinui,—

jaučiamas kažkoks pasmerkimas. Žmogui sakome: „Bėgiok, plaukiok, tinkamai

maitinkis –ir sustiprės tavo širdis, gyvensi iki gilios senatvės!“ O jis

lengvai atpažįsta save A tipo portrete ir mato, kad visos jo gudrybės

nevertos pastangų: bėgiojo jis ar drybsojo ištisas dienas ant sofos,

laikėsi darbo ir poilsio režimo ar jį pažeidinėjo, bet vieną lemtingą

valandą, po eilinio konflikto, jis griebsis už širdies, nugrius ir, kaip

sako vienas mano pažįstamas, „jam bus sugrotas Šopeno maršas“. — Sutinku,

kažkas yra iš anksto numatyta. Širdies ir kraujagyslių sistemai turi įtakos

ne tik charakterio tipas, bet ir kiti rizikos veiksniai: mažas fizinis

aktyvumas, virš-norminė kūno masė, netinkamas nenormuotas gyvenimo būdas ir

kt. Suprantama, nervų sistemos tipas labai svarbus, bet toli gražu ne

vienintelis komponentas, veikiantis sveikatą. Per savo amžių mačiau nemažai

A tipo žmonių, kurie sulaukė gilios senatvės, nes rimtai dirbo su savimi.

Ir, atvirkščiai,— žinau labai daug B tipo žmonių, kurie, visiškai

ignoruodami sveiko gyvenimo būdo reikalavimus, greitai priėjo liepto galą.

Manau, kad vieno ar kito tipo charakterį lemia ne tiek genetinė pusė,

kiek auklėjimas.

Kai namuose viešpatauja ramybė, geri norai, apgalvotas

reiklumas, nepriverstinai rūpinamasi vienas kitu, tuomet ir vaikai

dažniausiai auga ramūs ir santūrūs. Žinoma, nervų sistemos skirstymas į

tipus yra sąlygiškas. Dažniausiai svarbiausi kurio nors tipo bruožai

išryškėja 15—20 metų jaunuoliui. Nuo jo paties, daugiausia nuo saviauklos,

požiūrio į aplinkinius žmones, bendradarbius, į gyvenimą, priklauso tai,

kurie charakterio bruožai labiau išryškės.

Tačiau labai daug ką galima pakeisti ir sulaukus brandaus amžiaus. Juk

daugelis A tipui būdingų savybių yra asmenybės formavimosi tam tikromis

gyvenimo sąlygomis rezultatas ir priklauso nuo žmogaus auklėjimo ir

saviauklos, nnuo jo sąmoningo požiūrio ir siekimų. Iki penkiasdešimties metų

aš buvau gana ryškus cholerikas. Atsimenu, būdamas karštakošis ir

nesantūrus, padariau sau ir aplinkiniams daug nemalonumų. Vieną gražią

dieną tariau sau: „Viskas, užtenka, reikia keistis!“ Tai buvo nelengva

padaryti ir prireikė daugelio metų. Tiesą sakant, šis procesas vyksta iki

dabar, bet pirmais metais teko ypač kruopščiai kontroliuoti savo emocijas.

Galiausiai pripratau būti santūrus, ramiai reaguoti į įvykius, išmokau

valdytis.

– Konstantinai Nikitinai, aš suprantu taip: jus nuolat ir atkakliai

siekėte santūrumo, t. y. mokėtės slopinti reakciją į aplinką. Tačiau

prisiminkite aakademiko Pavlovo žodžius: „Slopinimas — tai nervų sistemos

alinimas“. Nuolat stengiantis būti santūriam, slopinant savo reakciją,

tramdant save, kaupiasi neigiamos emocijos, akumuliuojasi įtampa, o tai

nesibaigia geruoju. Dėl slopinimo įvyksta

protrūkis, kuris gali pažeisti širdį. Galbūt naudingiau ne slopinti

tiesioginės reakcijos, pykčio protrūkių, nes taip organizmas atsikrato

susikaupusių neigiamų emocijų ir neįvyksta tragiškas smūgis?

Nepamirškite, kad nuo šių protrūkių, nors ir laikinai, palengvėja

triukšmadariui piliečiui, bet padaroma didžiulė žala aplinkiniams žmonėms.

Tačiau ir šis palengvėjimas, staiga įsiliepsnojus pykčiui, yra tik

tariamas. Didžiulis impulsų srautas ima plūsti į galvos smegenis,

centruose,

valdančiuose visas organizmo sistemas, momentaliai susiformuoja

padrika reakcija. Todėl eigiamos emocijos ir vadinamos neigiamomis, nes jos

sukelia negatyvias ir organizmo reakcijas. Žinoma, slopinamos tokios

emocijos kaupiasi, ir atsiranda labai nepageidautinų padarinių. Žmogus,

mokąs giliai paslėpti neigiamas emocijas, net išoriškai paprastai atrodo

liūdnas ir prislėgtas.

Tačiau yra kitas būdas — ne slopinti neigiamas emocijas, o transformuoti

jas į teigiamas. Deja, gyvenime dažnai tenka nusivilti. Ir dažniausiai dėl

mus dirginančių menkniekių, nevertų dėmesio: kažkas ne vietoje davė

pastabą, pasielgė netaktiškai, atsirado buitinių nepatogumų, net dėl prasto

oro. Protingas žmogus gali apgalvoti psichologinę ssituaciją, pamatyti jos

teigiamas puses, perspektyvas ir paprasčiausiai reaguoti į ją su jumoru.

Tuomet neigiamos emocijos nesikaupia, o tarsi ištirpsta optimizme. Sakysim,

anksčiau važinėdavau autobusu ir nervindavausi ilga kelionė mane dirgindavo

ir pykindavo. O dabar sėdu į autobusą galvodamas apie tai, kad galėsiu

pailsėti ir pagalvoti apie įvairius dalykus.

Šeši patarimai nervingam žmogui

Psichologai pataria:

1. Stenkitės nesigraužti vienui vienas dėl savo nemalonumų. Tuo, kas

jus kankina, pasidalykite su geraširdžiu ir protingu žmogumi —

jums labai palengvės. Jūsų pašnekovo patarimai gali būti ir

nelabai praktiški, bbet svarbu jo užuojauta, dalyvavimas, nuoširdus

domėjimasis. Toks „patikėtinis“ gali būti žmona, tėvas, mama,

artimas draugas ar net atsitiktinis pakeleivis traukinyje arba

lėktuve. Tačiau ir patys būkite pasiruošę geraširdiškai išklausyti

svetimą išpažintį.

2. Mokėkite bent laikinai atitrūkti nuo savo rūpesčių. Nors ir labai

dideli jus užgriūtų nemalonumai, stenkitės kartkartėmis

atsikratyti jus slegiančių minčių, susiraskite daugiau rūpesčių

darbe arba namuose. Jokiu būdu nebrukite savo prastos nuotaikos

aplinkiniams žmonėms. Nors jus slegia nemalonumai, gyvenimas eina

savo keliu, ir niekas neturi teisės kitiems primesti savo niūrių

minčių ir liūdnos nuotaikos. Jeigu aplinkiniai žmonės yra jums

geraširdiški, jie ras būdų, kaip užjausti ir padėti. Būkite

protingas ir taktiškas: labai blogą įspūdį daro žmogus, kuris bet

kokį (kad ir menką) savo nemalonumą paverčia pasauline problema.

3. Neširskite. Užuot pratrūkę pykčiu, įpraskite prieš tai patylėti.

Tylėdami stenkitės apgalvoti situaciją. Jūs suspėsite pagalvoti,

kad nuo pyk čio nepalengvės, ir tik atsiras naujų nemalonumų. Bus

geriausia, jeigu, užuot plūdęsis piktais žodžiais, imsitės sunkaus

fizinio darbo arba kokių nors pratimų. Sveikas fizinis nuovargis

numalšins jūsų pyktį.

4. Kartais reikia ir nusileisti. Atkakliai spyriodamiesi, dažniausiai

esame panašūs į kaprizingus vaikus. Stenkitės nebūti kaprizingi!

Įsiklausykite į oponento požiūrį, gerbkite jj ir būkite pakankamai

savikritiški. Protingai nusileisti ne tik naudinga reikalui, bet

tai sukelia aplinkinių žmonių pagarbą.

5. Neįmanoma būti visiškai tobulam. Kai kurie žmonės visą laiką

sielojasi, kad jie blogesni už kitus. Jų pastangos patenkinti

didžiausius reikalavimus kartais esti liguistos. Nepamirškite, kad

kiekvieno mūsų talentas ir galimybės yra riboti. Pirmiausia

stenkitės kuo geriau atlikti savo pagrindinį darbą ir tai, ką

tikrai sugebate. Kad jaustumėte pasitenkinimą, pakanka pasiekti

laimėjimų vienoje arba dviejose srityse, visa kita darykite

sąžiningai ir optimaliai.

6. Nereikalaukite per daug. Kas per daug tikisi iš aplinkinių

žmonių, tas visada nepatenkintas, irzlus, kad tie aplinkiniai neatsako i jo

labai didelius reikalavimus. Jūs smarkiai klystate, jeigu, nuolat

kritikuodami, stengiatės perauklėti žmoną, uošvę, savo draugus. Suaugusį

žmogų labai sunku perauklėti, o jūs (net to nesuvokdamas) stengiatės

padaryti aplinkinius žmones sau parankius. Čia nėra jokios perspektyvos

laimėti, užtat toks elgesys nuteikia aplinkinius priešiškai. Laikykite

žmones tokiais, kokie jie yra (kiekvienas iš mūsų turi teisę būti

individualus), arba visiškai neturėkite su jais reikalų. Stenkitės matyti

aplinkinių žmonių geras savybes ir, bendraudami su jais, remkitės jomis.

Taigi jūs, net neturėdami tokio tikslo, vieną gražią dieną pamatysite, kad

aplinkiniai žmonės „persiauklėjo“ ir jus visiškai patenkina.

Kaip pakeisti charakterį

Mane labai sudomino tas profesoriaus Nikitino gyvenimo laikotarpis, kai

jis ėmėsi keisti charakterį. Profesorius prisimena:

– Samprotaudamas, kaip reikėtų keisti charakterį, vis dažniau

pagalvodavau, kad irzlumo protrūkių nebus, jeigu aplinkiniams skirsiu

daugiau dėmesio, pagarbos ir būsiu jiems jautresnis. Jeigu būsite

geraširdiški aplinkiniams, neliks vietos kaprizams ir grubumui.

Geraširdiškumas, mano manymu, geriausias būdas išsaugoti ne tik gerus

santykius kolektyve ( o nuo to dažniausiai priklauso ir laimėjimai darbe),

bet ir savo sveikatą. Kaip neuropatologas, galiu patvirtinti: gerų, jautrių

žmonių nervų sistema paprastai būna pastovesnė negu piktų, grubių ir

kaprizingų.

– Tai ir yra ta taisyklė, kuria jūs vadovavotės keisdamas charakterį?

– Galima sakyti, tai svarbiausia taisyklė, bet ne vienintelė.

Pavyzdžiui, reikia ryžtingai grumtis su skubėjimu. Šiuolaikinis žmogus,

neįpratęs išeiti iš namų 10—15 minučių anksčiau negu reikia, rizikuoja

sutrikdyti savo nervų sistemą, nes bijo pavėluoti į darbą, į traukinį, į

tarnybinį susitikimą, į svarbų posėdį.

Reikia stengtis nekreipti dėmesio į menkniekius, nesijaudinti dėl jų,

nes jie paprastai gadina gyvenimą tiems žmonėms, kurių nepastovi nervų

sistema.

Nereikia sklaidyti savo dėmesio, tam tikru momentu reikia daryti tik

vieną darbą. Sakoma, net Einšteinas, varstydamas batų raištelius, galvodavo

tik apie tai, kaip stipriau surišti mazgą.

Žmogus neturi būti visą laiką įsitempęs. Kartkartėmis reikia

atsipalaiduoti: pabūti vienam, pamąstyti apie kažką abstraktaus, prisiminti

praeitį, pasvajoti, paskaityti eilėraščius, knygą, kurios geras siužetas,

paklausyti muzikos. Suprantama, nervų sistema geriausiai pailsi bėgiojant,

plaukiojant, darant kitus fizinius pratimus.

Beje, vertėtų pasiklausyti ir danų mokslininko Karlo Rodalio nuomonės.

Jis yra pasakęs: „Trijų minučių juokas prilygsta penkiolikos minučių

mankštai“. Juokiantis puikiai išsikrauna nervų sistema. Sunku rasti

koeficientą,

kad būtų galima palyginti juoko ir fizinių pratimų naudą, o,

be to, nėra reikalo juos supriešinti. Daug geriau, kai vieną puikų dalyką

papildo kitas.

Medicinos istorijoje nežinoma nė vieno atvejo, kad 100 metų būtų

sulaukęs niūrus, neturintis jumoro jausmo, žmogus. Atvirkščiai, nustatyta,

kad linksmi žmonės gyvena ilgiau. Ilgiau ir. linksmiau.

Veiksmų programa. „Jeigu nori būti laimingas — tai ir būk!“—yra pasakęs

išmintingasis Kozmą Prutkovas. Ir jūs, skaitytojau, jeigu net negalite

pakeisti jus liūdinančių aplinkybių, pasistenkite pakeisti savo požiūrį į

jas, kaip buvo aprašyta šiame skyriuje. Pasistenkite būti opti-

mistiškesnis, švelnesnis, geraširdiškesnis, pakantesnis aplinkiniams. Geri

santykiai su jais pirmiausia padės jums. Raskite laiko autogeninei

treniruotei, ji išmokys valdytis, iš vidaus atsipalaiduoti. Nuspręskite

kasdien sąmoningai treniruotis neigiamas emocijas pakeisti teigiamomis. Tai

ne taip paprasta, bet gali išmokti kiekvienas. Pamėginkite.

Suprantama,visą charakterio pertvarkymą reikia tobulinti pagal dviejų

pirmųjų skyrių veiksmų programą.

Tarp kitko, vaikščiojant ir bėgiojant atsiranda laiko savo emocinei

būsenai analizuoti.

Saulė — draugas ir priešas

Žmogus gali adaptuotis prie temperatūros svyravimų ne tik grūdindamasis

šalčiu, bet ir įgydamas atsparumą aukštai temperatūrai, pirmiausia saulės

šilumai.

„Ten, kur dažnai žžvelgia saulė, retai lankosi gydytojas“ – šis senas

posakis neblogai apibūdina saulės spindulių įtaką žmogaus sveikatai. Mūsų

organizmui nuolat reikia ultravioletinių spindulių; nuo jų priklauso

normali medžiagų apykaita, jie saugo nuo daugelio ligų (rachito,

tuberkuliozės, avitaminozės, peršalimo), naikina įvairiausias bakterijas,

grūdina.

Tačiau saulės spinduliais, kaip ir lediniu vandeniu, reikia naudotis

labai atsargiai.

Pietuose saulės vonios efektyviausios nuo 8 iki 11 valandos (pavasarį ir

rudenį) ir ankstesnėmis valandomis (vasarą), vidutinėje juostoje — nuo 9

iki 12 valandos, taip pat pučiant nestipriam vėjeliui nuo jūros arba upės.

Labai pavojinga ilgai gulėti (ypač miegoti) tiesiogiai krintant saulės

spinduliams karštą dieną.

Per ilgai būnant saulėje, neretai pakenkiama sveikatai

ir net sunkiai susergama. Evoliucijos eigoje oda įgijo apsauginę

reakciją, t. y. susidarė juodas pigmentas (melaninas), neleidžiantis per

giliai prasiskverbti ultravioletiniams saulės spinduliams. Tai savotiškas

natūralus filtras šiems spinduliams. Afrikos tautų gyventojų, kilusių iš tų

rajonų, kur, kaip žinoma, yra žmonijos lopšys, pigmentacijos mechanizmas

yra tobulas. Kadangi gyventojai kėlėsi gyventi vis toliau į šiaurę, iš

esmės pasikeitė jų pigmentacijos mechanizmas.

Baltosios rasės atstovai, kurių šviesi oda, mėlynos akys ir rudi plaukai,

beveik bejėgiai pprieš ultravioletinius spindulius. Jų odoje sintetinasi ne

juodas, o rausvas melaninas, beveik nesugeriantis ultravioletinių

spindulių. O tiems baltaodžiams, kurių oda tamsi, būdinga juodojo melanino

sintezė.

Ilgiau būnančius saulėje rudaplaukius (ir dar daugiau albinosus) neretai

ištinka kartotiniai saulės smūgiai. Gaudama daug saulės spindulių, balta

oda ilgainiui vis sunkiau įdega, atsiranda vis daugiau strazdanų ir

raukšlių. Be to, gali atsirasti genetinių pakitimų, sukeliančių patologinę

proliferaciją. Pasaulinės sveikatos apsaugos organizacijos duomeninis,

melanomos (piktybiniai dariniai, susidarantys iš melaniną gaminančių

ląstelių) dažniausiai pažeidžia šviesią odą.

Tačiau tai nereiškia, kad blondinai turi visiškai saugotis saulės

spindulių. Reikia tik nepiktnaudžiauti saulės spinduliais, nepamiršti

apsaugos priemonių: kepurės, tamsių akinių, tiesioginius spindulius

išsklaidančių priedangų ir kt.

Rekomendacijos tiems, kurie dar nemetė rūkyti

Vagneris baigė kalbėti telefonu, ir aš paklausiau, ar galima kokiais

nors būdais sumažinti rūkymo žalą.

– Patikimiausias būdas — iš viso nerūkyti, – – atsakė mokslininkas. —

Na, o tiems, kam tai dar nepavyksta, yra keletas taisyklių, kurių dalį

rekomendavo Tarptautinė kovos su vėžiu sąjunga. Griežtai laikantis žemiau

pateikiamų taisyklių, pamažu galima visiškai atsisakyti rūkyti.

1. Stenkitės surūkyti kuo mažiau cigarečių; skaičiuokite, kiek per

dieną jų surūkote, stenkitės šiandien surūkyti mažiau negu vakar.

2. Traukite dūmą rečiau ir negiliai.

3. Nerūkykite, kai tuščias skrandis, o tuo labiau rytą nevalgę,

nes tabako sublimavimo produktai, susimaišę su seilėmis, pažeidžia

skrandžio gleivinę, o patekę į žarnas tuojau pat įsisiurbia į kraują; dėl

tos pačios priežasties nerūkykite valgydami arba gerdami.

4. Kai netraukiate dūmo, išimkite cigaretę iš burnos.

5. Nesurūkykite cigaretės iki galo, išmeskite, kai trečdalis dar

nesurūkyta, nes kaip tik šiame trečdalyje susikaupia daugiausia kancerogenų

ir nikotino; dar geriau, jeigu išmesite cigaretę, užtraukę dūmą du tris

kartus.

6. Nerūkykite eidami, ypač lipdami laiptais arba kopdami į kalną, nes

tuomet kvėpuojate intensyviai ir kancerogenų patenka į toliausiai

esančias plaučių dalis.

7. Kuo ilgiau nerūkykite po didesnio fizinio krūvio, o tuo labiau

dirbdami sunkesnį fizinį ddarbą.

8. Rūkykite cigaretes su filtru.

9. Kartkartėmis padarykite pertraukas („Nerūkau iki pirma dienio, iki

mėnesio pabaigos arba iki Naujųjų metų“).

10. Nerūkykite, kai nenorite rūkyti.

(Po pokalbio su R. Vagneriu netrukus supažindinau kelis savo draugus su

„rūkorių taisyklėmis“, kurios padarė jiems didžiulį įspūdį, ypač pirmoji ir

paskutinioji. „Kai tik ranka siekiu cigaretės, — sakė vienas iš jų, — aš

savęs klausiu, ar noriu rūkyti. Dažniausiai pasirodo, kad nenoriu.. O jeigu

nenoriu, tai ir nereikia rūkyti. Be to, — tęsė jis, — pradėjau skaičiuoti,

kiek surūkau. Paprasčiausiai skaičiuoti ir nieko daugiau. Vien tik supratęs

šias dvi taisykles, pradėjau rūkyti tris kartus mažiau“.)

Šios taisyklės — tai pirmasis žingsnis norint visiškai mesti rūkyti. Jos

skirtos pirmiausia užkietėjusiems rūkoriams — tiems, kas surūko daugiau

kaip 20 cigarečių per dieną. Didžiosios Britanijos medikai apskaičiavo, kad

kiekviena surūkyta cigaretė sutrumpina amžių 5,5 minutės. Štai kodėl

plaučių vėžys pirmiausia — „vyrų liga“; vyrai juo serga 8—10 kartų dažniau

negu moterys. Užkietėję rūkoriai labiausiai linkę sirgti piktybiniais

kvėpavimo organų navikais. Dar didesnis pavojus, kai yra bent vienas iš šių

veiksnių: amžius — daugiau kaip 40 metų; rūkymo stažas – daugiau kaip 20

metų; pradėta rūkyti paauglystėje.

Akių gimnastika „Regėjimas“

Kalbant apie poilsio higieną, verta panagrinėti tokią rimtą temą, kaip

regėjimas. Juk 90% informacijos gauname matydami, t.y. akimis. Kartu tenka

liūdnai konstatuoti, kad akys tarnauja mums vis blogiau ir blogiau.

Remiantis statistikos duomenimis, mūsų šalyje yra ne mažiau kaip 50

milijonų trumparegių.

Regėjimas — gyvenimo būdo darinys. Kiekvienos gyvos būtybės regėjimas

toks, koks jai būtinas, kad galėtų egzistuoti. Pavyzdžiui, grobuonių yra

stiprus centrinis regėjimas, kad galėtų rasti ir persekioti grobį.

Atvirkščiai, persekiojamiesiems centrinis regėjimas nesvarbus, bet užtat jų

labai platus regėjimo laukas (akiplotis), padedantis laiku pastebėti

pavojų. Kiškis, kurį ne veltui vadina žvairiu, bėgdamas neatsisukęs mato

savo uodegą.

Mūsų tolimiesiems protėviams, kurie tūkstantmečius užsiiminėjo

medžiokle, buvo svarbu gerai matyti į tolį. Taip pat ir vėlesniais laikais

medžiotojų regėjimas visuomet būdavo geras. Medžiotojais mūsų sibiriečiai

arba Afrikos lankininkai tapo ne dėl to, kad gerai matė, o dėl to, kad

gyvenimas jiems padiktavo tokį verslą. Geras regėjimas buvo šio darbo

funkcija.

Dešimtis tūkstantmečių puikus optinis prietaisas -akis — dirbo taip, kad

matytų toli, vidutiniu atstumu ir tik labai retai arti esančius daiktus.

Pakankamai gerą regėjimą visuose šiuose diapazonuose garantavo: a) dvylika

raumenų, sinchroniškai sukiojančių akis reikalingomis kryptimis, ir b)

lęšio gebėjimas labai išsigaubti, kai daiktas būdavo prie pat akies, ir

suplokštėti, kai daiktas, į kurį žiūrima, būdavo toli. Sis lęšio gebėjimas

keisti savo konfigūraciją vadinamas akomodacija. Žiūrint į tolį, abiejų

akių regėjimo ašių kryptys esti beveik lygiagrečios, o žiūrint į arti

esančius daiktus, raumenys suveda akis taip, kad optinės ašys kertasi

taške, kurį mes norime matyti. Optinių

ašių suvedimas į fiksuojamą tašką

vadinamas konvergencija. Kuo arčiau taškas, į kurį žiūrima, tuo labiau

įtempti konvergenciją sąlygojantys raumenys. Kuo daugiau ir kuo reguliariau

žiūrime į artimą tašką, tuo stipresni darosi šie raumenys. Jie visą laiką

stengiasi priartinti matymo tašką, tarsi pripratina akis ir regėjimo

centrus įžiūrėti tik artimus daiktus. Būtų buvę galima skaityti ištiestoje

rankoje laikomą knygą, bet smegenų centrai, kuriems turėjo įtakos

konverguojantys raumenys, jau sukūrė artimo skaitymo stereotipą. Ir mes

pasidedame knygą priešais save ant stalo ir žemai palinkstame virš jos.

Biokibernetinė sistema su grįžtamuoju ryšiu „smegenys—akis“ vis dažniau

ieško artimų matymo taškų, vis mažiau skiria tolimus daiktus. Žmogus vis

blogiau mato į tolį.

Per pastaruosius šimtmečius atsirado daug raštingų žmonių, ir jiems

prireikė nuolat ir ilgai matyti smulkius daiktus (raides bei hieroglifus)

iš arti. Per toki trumpą evoliucijos laikotarpį negalėjo susiformuoti

biologiškai pateisinamų prisitaikymo mechanizmų. O daugelio žmonių

hipertrofavę konverguojantys r trukdė gerai matyti toli esančius daiktus,

akies lęšis per daug ilgai buvo išsigaubęs (panašiai kaip lęšis, jis

fokusuoja vaizdą akies tinklainėje), dėl to vis mažiau galėjo suplokštėti,

t.y. nebegalėjo gerai matyti ne tik ttoli, bet ir vidutiniu atstumu nuo

akies esančių daiktų. Atsirado tai, ką vadiname trumparegyste, kurią

galima laikyti priverstiniu organizmo prisitaikymu prie naujų

sąlygų. Ji mūsų nepatenkina, ir mes akiniais sunormaliname

fokusavimo atstumą. Įdomu, kad daugiausia trumparegių yra Japonijoje.

Matyt, hieroglifus sunkiau skaityti negu raides. Trumparegio lęšis

išsigaubęs, o akies obuolys truputį ištemptas atgal. Dėl to lęšis fokusuoja

vaizdą ne tinklainėje, o prieš ją. Susidaro neryškus vaizdas. Akiniai

pakeičia fokusavimo atstumą, vaizdas fiksuojamas tiksliai tinklainėje,

daiktai matomi ryškiai. Bet lęšis ir konverguojantys raumenys lieka

įtempti. Jie vėl sunkiai dirba. Trumparegystė progresuoja. Įsigyjame

naujus, stipresnius akinius, kurie suteikia akims naują, didesnį krūvį.

Atrodytų, procesas vyksta be pabaigos.

Regėjimo grąžinimo optiniais—fiziologiniais būdais laboratorijos vedėjas

technikos mokslų kandidatas J.Ute-chinas parengė akių gimnastiką

„Regėjimas“, kuri, pašalindama konverguojančių raumenų krūvį ir priversdama

lęšį suplokštėti, akims vėl sugrąžina gerą regėjimą. Si gimnastika

priverčia dirbti biokibernetinę sistemą „akis —smegenys“, užtikrinančią

regėjimą į tolį. Taip išnyksta negatyvus stereotipas, palaikantis

trumparegystę.

Štai trumpas akių gimnastikos instrukcijos tekstas:

1. Žiūrėti į tolį naudokite įprastinius akinius. Juos

gydytojas turi parinkti taip, kad kiekviena akis matytų šešias viršutines

lentelės eilutes. Šiuos aakinius

nešiokite visą laiką. Bet artimam darbui jie netinka!

2. Grafikas padės nustatyti, kokių akinių reikia

skaitymui, atsižvelgiant į stiklus, skirtus žiūrėti į tolį (parinktus

taip, kad kiekviena akis aiškiai matytų šešias viršutines lentelės

eilutes). Statmuo iš tokį stiklą atitinkančios vidurinės kreivės taško

į grafiko horizontalią ašį kirs apatinę kreivę taške, atitinkančiame

stiprumą linzės, skirtos darbui iš arti.

Šios linzės stiprumą galima nustatyti ir kitaip. Išmatuokite nuo išorinio

akies krašto iki teksto didžiausią atstumą, kuriam esant lengvai galite

skaityti be akinių. Šį atstumą (cm) pažymėkite horizontalioje grafiko

ašyje. Apatinėje kkreivėje raskite šį atstumą atitinkantį tašką (kreivės ir

statmens, nubrėžto nuo horizontalios ašies, susikirtimo tašką). Paskui

vertikalioje ašyje, kur pažymėtas optinis linzės stiprumas dioptrijomis,

raskite skaičius, atitinkančius kreivės tašką. Tai ir atitiks tą linzę,

kuri reikalinga darbui, kai reikia žiūrėti iš arti viena akimi.

l pavyzdys. Didžiausias atstumas nuo akies iki teksto 40 cm. Taigi

artimam darbui reikia pliusinės 0,75 dioptrijos (suapvalinta iki 0,25

dioptrijos) linzės.

2 pavyzdys. Didžiausias atstumas nuo akies iki teksto 15 cm. Artimam

darbui reikia minusinės 4,25 dioptrijos linzės.

Kai trumparegystė nuo 2,5 iki 5 dioptrijų, dirbant viena akimi,

galima apsieiti be akinių. Pakanka skaityti pakaitomis tai viena, tai kita

„plika“ akimi, atitraukus tekstą kuo toliau.

3. Visus artimus darbus (skaitymą, rašymą, techniškus rankų darbus)

atlikite pakaitomis tai viena, tai kita akimi. Darbo objektą laikykite

kuo toliau, kraštutiniame aiškaus matymo taške. Darbo viena akimi trukmė

individuali (nuo 15 iki 60 minučių). Ilgiau dirbkite silpnesniąja

akimi. Taip dirbti įprasite lengviau, jeigu žiūrėsite į tekstą ne iš

viršaus, o laikysite jį prieš save.

4. Kai reikia žiūrėti iš arti, vieną akinių stiklą pridenkite

popieriaus ar audinio skiautele, o skaitykite kita akimi. Iš pradžių

didžiausias atstumas nuo išorinio aki duobės krašto iki teksto (kai vos

galima skaityti viena akimi), naudojant šiuos akinius, bus maždaug 25—28

cm. Gerėjant regėjimui, jis pamažu didės.

Kontrolinius matavimus reikia atlikti du kartus pper mėnesi ir užrašyti

specialiame regėjimo gerėjimo dienoraštyje. Kad rezultatus galėtume

palyginti, reikia naudoti standartinį apšvietimą (40 W lempa l m atstumu

nuc teksto) ir tą patį tekstą.

Jeigu, atlikus kontrolinį matavimą su skaitymu skirtais akiniais,

atstumas nuo išorinio akiduobės krašte iki teksto bus didesnis kaip 35 cm,

tai abi poras akink (žiūrėti į tolį ir skaityti) reikia pakeisti

silpnesniais.

Atliekant kontrolinius matavimus laikotarpiais tarp vizitų pas gydytoją

okulistą, pačiam galima nustatyti tolį žiūrėti skirtų akinių linzių

orientacinį stiprumą (skaityti šešias lentelės eilutes) pagal vidurinę

grafiko kreive (per tašką, atitinkantį apatinės kreivės centimetrus); be to

pagal viršutinę grafiko kreivę galima nustatyti geriausią regėjimo

korekcinių stiklų svarbą (tai, kas neretai vadinama trumparegystės

laipsniu).

Skaitydami griežtai laikykitės higienos taisyklių tekstas turi būti

gerai apšviestas lempos (60—100 W) su neperšviečiamu gaubtu; be to,

reikalingas ir bendras kambario apšvietimas (žiūrint televizijos laidas,

kambaryje turi būti šviesu, nuo televizoriaus reikia sėdėti atstumu lygiu

ekrano įstrižainei, padaugintai iš 5). Būtinas, daug vitaminų,

mikroelementų ir kalcio turintis maistas (varškė sūris, pienas ir

kt.). Taip pat reikia reguliariai daryti fizinius pratimus

gryname ore.

– Pamėginkime man išmatuoti, — sakau J. Utechi nui. – Atstumas nuo mano

kairės akies iki teksto -35 cm. Nuo dešinės — tik 15 cm.

– Vadinasi, jūsų kairės akies trumparegyste šiek tiek daugiau kaip 3

dioptrijos, o dešinės – 8 Caire akimi skaitykite be akinių, o dešinei

įsigykite minu sines 4,25 dioptrijos linzes. Žiūrėti į tolį jums tikriausia

prireiks tokių akinių: kairei akiai — 2,5, dešinei — 7 dioptrijų. Stenkitės

daugiausia skaityti dešine akimi. Neskaitykite su akiniais, skirtais

žiūrėti į tolį. Kadangi jums keturiasdešimt penkeri metai, tai sunku

tikėtis ypatingo pagerėjimo, bet, reguliariai dirbdamas, dešinės akies

regėjimą pagerinsite maždaug viena dioptrija.

Ar galite rekomenduoti dar kokius nors savarankiškus regėjimo kontrolės

būdus tarp vizitų pas gydytoją okulistą?

Užrašykite tušu popieriaus lape raides 7,5×7,5 milimetro ir išmatuokite

atstumą, kuriam esant, akis vos gali jas perskaityti. Pagerėjus regėjimui,

šis atstumas padidėja. Kai jis yra 5 metrai, regėjimas normalus.

O štai dar vienas būdas. Išmatuokite atstumą nuo akies išorinio krašto

iki teksto pačiame toliausiame aiškaus regėjimo taške, kai dar galite

perskaityti raides. 100, padaliję iš šio atstumo, ir nustatysite kiekvienos

akies trumparegiškumą.

Ar galima parinkti linzes skaitymui neturint po ranka jūsų parengto

grafiko?

Galiu rekomenduoti šią formulę: La=Lt-(-2,75; čia La artimam darbui

skirtų linzių stiprumas, o Lt — žiūrėti į tolį skirtų linzių stiprumas

(šešios viršutinės eilutės).

Pavyzdys. Linzė žiūrėti į tolį — 4 dioptrijos. —4+2,75=—1,25. Vadinasi,

reikia skaityti su —1,25 dioptrijos stiprumo akiniais. Reikia pasakyti, kad

ši formulė ne tokia tiksli, kaip rezultatai gauti naudojant grafiką. – Ar

visiems trumparegiams padeda ši akių gimnastika?

Visiems, kuriems nėra akių patologinių pakitimų. Jeigu labai didelė

trumparegystė, t.y. regėjimo atstumas

po korekcijos nepakankamas (žmogus ir

su tinkamai parinktais akiniais mato ne daugiau kaip 4—5 lentelės eilutes),

ši gimnastika taip pat tikslinga, bet ji turi būti daroma stebint gydytojui

okulistui.

Kai nėra akių patologinių pakitimų ir gimnastika daroma taisyklingai,

trumparegystė išnyksta, sumažėja arba jau bent nebedidėja (jeigu ji

progresuoja). Tai patvirtino gausūs jos praktinio taikymo pavyzdžiai,—

pasakė Jurijus Utechinas.

Man atrodo, kad Utechino akių gimnastika įdomi ir grynai psichologiškai,

ji tarsi suteikia aktyvaus kryptingumo mūsų požiūriui į trumparegystę. Vos

ne fatališka būtinybė nešioti akinius turi užleisti vietą aktyviam pradui —

kiekvienas trumparegis dabar gali pasakyti: „Viskas priklauso nuo manęs,

nuo mano atkaklumo ir valios. Jeigu sugebėsiu gerai atskleisti šias

savybes, matysiu geriau!“

Apie šią problemą norėtųsi pasamprotauti dar vienu aspektu. Žinoma, jog

trumparegystės „epidemija“ pasaulyje prasidėjo masiškai paplitus knygų

spausdinimui. Kuo daugiau žmonės skaito, tuo blogiau jie mato į tolį.

Civilizacija pagimdė stebėtiną paradoksą: „Už viską, ką turiu gero, esu

dėkingas knygoms , — yi pasakęs Maksimas Gorkis, bet kartu knyga—- akių

priešą; Daugiau knygų — daugiau trumparegių. Si tendencija dide ja

milžinišku greičiu. Plintant ir tobulėjant švietimu masiškai daugėja

trumparegių. Tačiau Utechinas tvirtini kuo daugiau skaitysite viena akimi,

tuo geriau matysitf Taigi akių gimnastika iš esmės pakeičia skaitym svarbą

mūsų akims. Užuot buvusi mūsų regėjimo pri« su, knyga virsta draugu.

Veiksmų programa. Jeigu ne kiekvienas vyras ga bėgti maratono distanciją,

maudytis ttarp ledo lyči arba dėl sveikatos badauti, tai šio skyriaus

maksimum programa — būti puikiu darbuotoju, gerai pailsėti ir noi maliai

miegoti — tinka visiems. Matyt, kad būtų galim įgyvendinti šią programą,

pirmiausia reikia sudaryl uždavinių sąrašą ir jų eiliškumą (o tai labai

individualu dalykas), paskui imtis juos spręsti. Tai padaryti jum labai

padės trečias skyrius „Kaip būti laimingam.“ S šio skyriaus uždaviniais

organiškai susijusi ir fizinio te bulėjimo programa.

Maisto medžiagos

ŽMOGAUS ORGANIZMUI BŪTINOS MEDŽIAGOS BALTYMAI

Baltymai — tai svarbiausia gyvo organizmo medžiaga, be kurios negali

vykti jokie gyvybės procesai. Jie yra ląstelių ir audinių statybinė

medžiaga, taip pat energijos šaltinis. Iš baltymų sudaryti fermentai.

Nustatyta, kad nuo baltymų kiekio žmogaus organizme priklauso cholesterino

apykaita. Jei organizmas gauna per mažai baltymų, tai net ir jaunų žmonių

kraujo plazmoje padaugėja cholesterino, o kai maiste baltymų gausėja,

cholesterino mažėja. Tai ypač „svarbu žinoti vyresniojo amžiaus žmonėms,

kuriems cholesterino apykaita sutrinka dažniau negu jauniems.

Žmogus su maistu gauna augalinių ir gyvulinių baltymų. Juose yra per 20

amino rūgščių, kurių maždaug pusė yra būtinos organizmui. Daugiausia

baltymų yra tokiose mūsų vartojamose daržovėse: pupose (26%), pupelėse

(24%), žaliuosiuose žirneliuose (7%). Būtinos amino rūgšties lizino yra

lapiniuose, žiediniuose, Briuselio ir ropiniuose kopūstuose, burokėliuose,

žirniuose ir pupelėse, triptofano — Briuselio ir lapiniuose kopūstuose,

metionino — burokėliuose, pupelėse ir salotinėse daržovėse. Kukurūzuose

irgi esti nemažai triptofano ir llizino, o kviečių grūduose — lizino ir

treonino.

Amino rūgšties triptofano itin reikia augančiam organizmui. Jo

trūkstant, gali sutrikti hemoglobino gamyba. Stokojant izoleucino, blogėja

apetitas, darosi silpna ir padidėja nervingumas.

Pravartu žinoti, kad minėtų amino rūgščių yra nemažai ir mėsos

produktuose.

Taigi, kad organizme netrūktų būtinų amino rūgščių, vartokime įvairų

maistą.

RIEBALAI

Riebalai pirmiausia yra energijos šaltinis. Be to, jie įeina į ląstelių

sudėtį, reguliuoja vandens, druskų, amino rūgščių apykaitą, cukraus

patekimą į ląsteles ir apykaitos produktų šalinimą. Augaluose riebalinio

aliejaus (tai malonaus kvapo skystis) daugiausia būna sėklose, mažiau — jų

įvairiose dalyse. Ankštinėse daržovėse jo yra iki 2%.

Riebalai yra sočiųjų ifnesočiųjų riebiųjų rūgščių ir glicerino junginys.

Sočiosios riebosios rūgštys — palmitino ir stearino — lydosi aukštoje

temperatūroje, iš jų sudaryti riebalai yra kietos konsistencijos, todėl

virškinami lėčiau. Nesočiosios riebiosios rūgštys — oleino, linolino ir

linolinino — lydosi žemoje temperatūroje, iš jų sudaryti riebalai kambario

temperatūroje yra skysti, todėl lengviau virškinami. Sergantiems skrandžio

ligomis, skleroze, pagyvenusiems žmonėms geriau vartoti augalinius, o ne

gyvulinius riebalus. Nustatyta, kad vyrams riebalu reikia daugiau negu

moterims. Šaltųjų kraštų gyventojai jų suvartoja daugiau negu šiltųjų.

Maistas, kuriame trūksta riebalų, yra nepakankamai kaloringas. Mažai

valgant riebalų, gali pritrūkti organizme juose tirpstančių vitaminų — A,

D, E, K. Stokojantys šių vitaminų vaikai lėčiau auga ir bręsta, suaugęs

žmogus darosi ne toks atsparus įvairiems rizikos faktoriams, mažėja kūno

svoris.

Valgant per daug riebalų, organizme jie kaupiasi. Sergant ateroskleroze,

kepenų bei kasos ligomis, turint per didelį svorį, reikia mažiau vartoti

riebalų.

ANGLIAVANDENIAI

Augalinės kilmės produktai daugiausia turi angliavandenių. Jie yra

pagrindinė maisto sudėtinė dalis. Angliavandeniai skirstomi

monosacharidus (gliukozę, fruktozę, galaktozę), disacharidus (sacha-rozę,

laktoze, maltoze) ir polisacharidus (krakmolą, glikogeną, celiuliozę,

pektinines medžiagas). Nustatyta, kad virškinimo trakte angliavandeniai

rezorbuojasi tik monosacharidų pavidalu. Daugiausia energijos duoda

gliukozė. Jos pastovią koncentraciją kraujyje palaiko tam tikri

mechanizmai. Žmonėms, kurie per daug vartoja saldumynų, gali atsirasti

kasos funkcijos nepakankamumas, sutrikti insulino gamyba.

Augalų ląsteliena, arba celiuliozė, pektinas, ligninas, kurių yra ir

daržovėse, vaisiuose bei uogose,— būtinos organizmui balastinės medžiagos.

Jos veikia virškinimą, gerina žarnyno peristaltiką, laisvina vidurius.

Nustatyta, kad balastinės medžiagos veikia cholesterino apykaitą,

stimuliuoj a tulžies rūgščių, kurių sudėtyje yra cholesterino, susidarymą

ir pašalina jas iš organizmo, todėl jos svarbios tulžies akmenų,

aterosklerozės, širdies išemijos profilaktikai. Augalinės kilmės ląsteliena

taip pat skatina kasos funkciją, yra diabeto profilaktinė priemonė.

Pektinines medžiagos jungiasi su kai kuriais nuodais, ypač švino,

radioaktyviaisiais kobalto bei stroncio junginiais, ir padeda juos šalinti

iš organizmo. Pektinai stabdo žarnyne esančių ir puvimą skatinančių

mikroorganizmų veiklą, skatina žaizdų gijimą. Todėl jie vartojami nuo

virškinimo trakto ligų. Pek-tininių medžiagų yra juoduosiuose serbentuose,

burokėliuose, ropėse, ridikėliuose, morkose, kopūstuose, obuoliuose,

agrastuose, vyšniose, erškėtuogėse, žemuogėse, braškėse, šermukšniuose ir

kt. Taigi daržoves, vaisius ir uogas reikia valgyti, nes jos turi mažai

kalorijų ir yyra būtinos normaliai organizmo veiklai.

MINERALINES MEDŽIAGOS

Augaliniuose maisto produktuose yra įvairių mineralinių medžiagų. Jos

organizmui reikalingos tiek pat, kiek ir baltymai, riebalai,

angliavandeniai ar vitaminai. Mineralinės medžiagos reguliuoja organizme

osmosinį slėgį, palaiko šarmų ir rūgščių pusiausvyrą, atitolina

ateroskleroze ir hipertoniją. Jų kiekis augaliniuose maisto produktuose

būna įvairus. Tai priklauso nuo augalo rūšies, klimato, dirvos ir kt. Šios

medžiagos skirstomos į makroelementus ir mikroelementus.

Makroelementų organizme susikaupia daugiau negu mikroelementų. Tai

natris, kalis, kalcis, fosforas, magnis, chloras, siera.

Dėl natrio trūkumo žmogus neturi apetito, jį gali pykinti, darosi

apatiškas, suserga tachikardija, sumažėja kraujo spaudimas ir kt. Natris

padeda įsisavinti angliavandenius. Natrio daugiausia gaunama su druskomis —

natrio chloridu, natrio hidrokarbonatu ir natrio fosfatu.

Kalcio daugiausia yra kauluose. Jis skatina trom-boplastino veiklą,

kraujo krešėjimą, nervų sistemos ir

audinių veiklą, mažina ląstelių membranų laidumą. Trūkstant kalcio,

minkštėja kaulai, susergama rachi-tu. Kalcio yra kopūstuose, špinatuose,

apelsinuose, žemuogėse.

Fosforas svarbus daugeliui organizmo funkcijų. Jis dalyvauja medžiagų

apykaitoje, jo randama organizmo ląstelių branduoliuose (nervinėse

ląstelėse, kauluose, dantyse). Sutrikus fosforo apykaitai organizme,

susergama rachitu, ateroskleroze ir kt. Žmogus fosforo gauna, valgydamas

ankštines daržoves, avižines kruopas ir kt.

Kalis — būtinas žmogaus ląstelių katijonas. Jis svarbus nervų ir raumenų

ląstelių veiklai. Trūkstant jo, sutrinka nervų ir raumenų dirglumas,

virškinimo trakto darbas, susilpnėja kraujagyslių tonusas, silpsta

raumenys, sutrinka širdies darbas. Kalio organizmas daugiausia gauna su

augaliniu maistu — bulvėmis,

žirniais, slyvomis, grikių kruopomis.

Mikroelementų žmogaus organizme yra mažai. Tai cheminiai elementai,

kurių audiniuose yra ne mažiau kaip viena tūkstantoji procento dalis.

Mikroelementai organizmui būtini, nes jie aktyvina angliavandenių, baltymų

ir riebalų apykaita bei hormonų sintezę, reikalingi augimui, kraujo

gamybai, audinių kvėpavimui. Trūkstant mikroelementų, sutrinka biologiškai

veiklių medžiagų (fermentų, hormonų ir vitaminų) susidarymas.

Mikroelementai mūsų organizmą veikia labai specifiškai. Jie susiję su

nukleino rūgštimis ir kraujo baltymais. Pastarieji išnešioja juos po visą

organizmą, o mikroelementai, savo ruožtu, palaiko reikiama baltymų

pusiausvyra.

Glaudus mikroelementu ir centrinės nervų sistemos ryšys: smegenų

srityse, atliekančiose įvairias funkcijas, yra tam tikras mikroelementų

kiekis, o centrinė nervų sistema, savo ruožtu, reguliuoja mikroelementų

koncentraciją ir pasiskirstymą po visą organizmą.

Nuo cinko, vario, mangano, kobalto, jodo ir kitų elementų sunormalėja

fiziologiniai procesai, padidėja organizmo aktyvumas bei atsparumas ligoms.

Varis, manganas ir cinkas reikalingi kraujui krešėti.

Varis daugiausia kaupiasi kepenyse. Iš kepenų patekęs į kraują, jis

išnešiojamas po įvairius organus bei audinius. Kai trūksta vario, žarnynas

iš maisto mažiau įsiurbia geležies, ir jos mažiau patenka į kaulų čiulpus,

greičiau suyra eritrocitai. Sis elementas skatina augimą. SSergant leukoze,

lėtiniu infekciniu hepatitu, kepenų ciroze, enterokolitu ir kai kuriomis

kitomis ligomis, apsinuodijus nuo maisto, organizme vario daugėja, o

susirgus širdies kraujagyslių skleroze, ištikus miokardo infarktu!, jo

mažėja.

Suaugusiam žmogui per parą pakanka 2—3 mg vario. Daugiausia vario turi

vaisių (ypač abrikosų) sultys, avižiniai, mmiežiniai maisto produktai.

Cinką mūsų organizme iš maisto medžiagų įsiurbia plonoji žarna.

Daugiausia jo susikaupia kepenyse, kasoje, hipofizėje, prostatoje ir

raumenyse. Cinko kiekis kraujyje priklauso nuo amžiaus. Mažiausiai jo būna

naujagimio organizme, vėliau cinko tolygiai daugėja, o nuo 14—18 metų būna

pastovus kiekis.

Cinkas yra būtinas sėklinių ląstelių ir embriono normaliam vystymuisi.

Jo organizme gerokai sumažėja, sergant bendrąja ateroskleroze, kepenų

ciroze, infekciniu hepatitu, nefritu, poliartritu, dėl piktybinių auglių.

Manoma, kad nuo cinko sulėtėja cholesterino sintezė ir sklerozės eiga.

Trūkstant cinko, galima susirgti cukralige ir kai kuriomis kitomis ligomis.

Suaugusiam žmogui per parą reikia apie 12— 16 mg cinko. Daug jo yra

grybuose, ankštiniuose (žirniai, pupelės) ir grūdiniuose augaluose.

Manganas mūsų organizme yra susijungęs su baltymais. Jo yra visuose

žmogaus audiniuose ir organuose. Nuo mangano padaugėja hemoglobino

kraujyje, sustiprėja imunologinės (apsauginės) organizmo savybės. Sis

elementas reikalingas angliavandenių, riebalų ir baltymų apykaitai.

Prieš miokardo infarktą mangano kraujyje beveik visada padaugėja. Todėl

jo kiekis gali rodyti gresiantį miokardo infarktą. Ligonių, sergančių

skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opalige, organizme mangano būna

padaugėję, o sergančių vėžiu ar kepenų ciroze,— sumažėję. Trūkstant

organizme mangano, sulėtėja augimas, sutrinka kaulėjimas, reprodukcijos

funkcija.

Suaugusiam žmogui per parą reikia 5—10 mg mangano. Nemažai jo turi

avižos, rugiai, grikiai, taip pat jo yra arbatoje, kavoje, mėlynėse,

riešutuose.

Geležis būtina normaliai organizmo veiklai. Sveiko žmogaus kūne turi

būti 4—5 g geležies. Daugiausia jos’yra kraujyje, kepenyse, blužnyje ir

raumenyse. Šį elementą organizmas vartoja hemoglobinui gaminti ir kvėpavimo

fermentams, be kurių jis negalėtų asimiliuoti deguonies. Kraujyje geležies

daugiausia, todėl, netekus daug kraujo, tuojau pajuntama ir geležies stoka.

Jos dažnai stinga po skrandžio operacijos, kada sumažėja sulčių sekrecija,

sutrikus virškinimui dėl lėtinio kasos uždegimo arba, kai ilgai vartojami

vaistai, pakeičiantys kasos sulčių fermentus, pavyzdžiui, pankreatinas,

kuris trukdo organizmui įsisavinti geležį.

Kasdien žmogui su maistu reikia gauti 7—15 mg geležies. Kai jos

stokojama, jaučiamas nuovargis, išsekimas, dažnai svaigsta ir skauda galvą,

mažėja kraujospūdis, hemoglobino kiekis, neretai prasideda mažakraujystė.

Minėti negalavimai būdingesni moruacijų, gimdydamos ir maitindamos kūdikį.

Todėl moterys turėtų daugiau vartoti geležies turinčio augalinio maisto —

kopūstų, burokėlių, žaliųjų žirnelių, abrikosų, vynuogių, vyšnių, žemuogių.

Kobaltas būtinas kraujui gamintis, jis aktyvina fermentų veiklą,

stimuoliuoja augimą, stabdo .cholesterino sinteze, nuo jo žarnynas geriau

įsiurbia geležį.

Kobalto žmogus turi gauti su maistu. Daug kobalto yra grikiuose,

žirniuose, česnakuose, svogūnų laiškuose, morkose, petražolėse,

burokėliuose, pomidoruose, vynuogėse ir ypač žemuogėse. Jo paros norma

0,1—0,2 mg.

Fluoro reikia formuojantis ir kaulėj ant dantims. Jo trūkstant,

susergama dantų kariesu. Fluoro yra arbatoje.

ORGANINES RŪGŠTYS

Daug organinių rūgščių yra vaisiuose ir uogose, kiek mažiau — daržovėse.

Tai daugiausia obuolių, citrinos, vyno, gintaro, oksalo, benzoinė rūgštys,

kurios kaupiasi įvairiose augalo dalyse. Nuo neorganinių rūgščių organizme

susidaro rūgšti reakcija, ir dėl to galima susirgti kai kuriomis ligomis

(podagra). Organinės rrūgštys neveikia organizmo rūgščios reakcijos. Jos

pagerina medžiagų apykaitą, maisto medžiagų įsisavinimą. Yra duomenų, kad

organinės rūgštys tirpdo organizme medžiagų apykaitos kenksmingus

produktus, pavyzdžiui, šlapimo rūgštį. Jos taip pat gerina kasos, skrandžio

ir žarnyno liaukų sekreciją, virškinimą, peristaltika.

KVAPIOSIOS AUGALŲ MEDŽIAGOS

Mokslininkai tvirtina, kad įvairūs kvapai skirtingai veikia žmonių

jausmus ir emocijas. Nustatyta, kad jautrumas kvapams yra individuali

organizmo savv- be, kuri kinta su amžiumi. Žmonėms malonus spygliuočių

miško, šviežių obuolių, jūros druskos ir juros žolių kvapai. Vaikai mėgsta

ramunėlių, mėtų, džiūs-tančios žolės kvapą. Jazminai, pavyzdžiui, veikia

raminančiai, mažina įtampą, tuo tarpu orchidėjų aromatas svaigina, žadina

jausmus. Rožių ir šilojų kvapas skatina norą gyventi; panašiai veikia

braškių, apelsinų, citrinų kvapai.

Augalams kvapiosios medžiagos yra labai svarbios. Jos informuoja,

privilioja vabzdžius.

Lakūs junginiai, išskirti kvapių augalų ir sudarantys natūralų imunitetą

bakterinėms, grybelinėms ir parazitinėms ligoms, vadinami fitoncidais. Tai

skirtingos cheminės sudėties organinės medžiagos. Nuo jų sutrinka

mikroorganizmų, pelėsinių grybelių veikla. Fitoncidų daugiausia yra

svogūnuose, česnakuose, krienuose, kopūstuose, spygliuočiuose medžiuose ir

kt.

Fitoncidų turi daugelis augalų, tačiau kiekvienos rūšies jie būna

individualūs, specifiški. Aktyviai juos išskiria pažeisti augalai.

Fitoncidai stipriai bioiogiš-kai veikia aplinkinius organizmus. Pavyzdžiui,

česnako fitoncidai per 5 minutes užmuša tokias atsparias bakterijas, kaip

tuberkuliozės lazdelė. Siūloma šiais augalais gydyti plaučių, skrandžio,

žarnyno bei odos ligas.

VANDUO

Žmogaus organizme vandens yra apie 64—65%. Jis būtinas gyvybiniams

procesams. Vandens yra visose ląstelėse, tačiau įvairiuose audiniuose bei

organuose jo kiekis skiriasi. Žmogus nevalgęs gaFi išgyventi keliasdešimt

parų, o negaudamas vandens-vos keletą. Organizme esančiame vandenyje vyksta

medžiagų apykaita, įvairios cheminės reakcijos, nes iš virškinimo trakto

įsisiurbiamos maisto medžiagos, pašalinami medžiagų apykaitos produktai.

Vanduo, kurį organizmas gauna su daržovėmis, vaisiais ir uogomis, labai

naudingas, nes jame yra ištirpusių įvairių biologiškai veiklių medžiagų.

VITAMINAI

Dar iki XIX a. vidurio buvo manoma, kad gyvybei palaikyti užtenka

baltymu, riebalų, angliavandenių, mineralinių druskų ir vandens. Tačiau

1880 m. Tartu gydytojas N. Luninas nustatė, kad to nepakanka, kad maiste

dar yra maži kiekiai nežinomų medžiagų, kurios būtinos gyvybei palaikyti.

Šios medžiagos vėliau buvo pavadintos vitaminais.

Dabar jau žinoma daugiau kaip 20 ištirtų vitaminų ir maždaug tiek pat

dar neištirtų. Paprastai vitaminai žymimi didžiosiomis abėcėlės raidėmis,

prie kai kurių dar rašomas atradimo eilės skaičius.

Jeigu organizmui trūksta kurio nors vitamino, susergama avitaminoze, jei

kelių — polivitaminoze, jei jų gaunama per mažai — hipovitaminoze. Hipovita-

minozei būdinga greitas nuovargis, silpnumas, sumažėjęs darbingumas,

polinkis greitai peršalti. Vitaminų reikia daugiau dirbant intensyvų

protinį ar fizinį darbą, nėščiai moteriai, gyvenant karštame ar šaltame

klimate, sergant infekcinėmis virškinimo trakto ligomis, kai sutrikęs

vitaminų įsisavinimas. Neužmirškime, kad vitaminai — tai grožio ir

jaunystės garantija. Vitaminu gauname, valgydami daržoves, vaisius, uogas.

Vitaminai skirstomi į tirpstančius riebaluose (A, D, E, K) ir vandenyje

(C, B], B2, P, PP, B6, folinė rūgštis ir

kt.).

Vitaminą’S A (retinolis) būtinas odos epiteliui, skatina augimą. Jis

būtinas angliavandenių ir

baltymu apykaitai, nuo jo didėja organizmo atsparumas infekcinėms

ligoms. Trūkstant šio vitamino, sutrinka regėjimas, prietemoje pradedama

blogai matyti, susergama vištakumu. Dėl didelės jo stokos pradeda atsirasti

pakitimų akyse: akies ragena ir gleivinė sausėja, nes ašarų liaukos

nebegamina ašarų, kurios vilgo akis ir išplauna nešvarumus. Dėl to į akis

gali pakliūti bakterijų, kurios sukelia pūliavimjį. Tokią liga gydo tik

vitaminas A.

Daržovėse, vaisiuose, uogose yra provitamino karotino, kuris kepenyse,

veikiamas tam tikrų fermentų, virsta vitaminu A. DDaugiau jo reikia žmonėms,

kuriems labai svarbu geras regėjimas {vairuotojams, operatoriams,

lakūnams). Taip pat vitamino A turi pastoviai gauti žmonės, kuriems dirbant

nuolatos erzinami kvėpavimo takai. Daug karotino yra augalinės kilmės

produktuose: morkose, pomidoruose, kopūstuose, svogūnuose, raudonuosiuose

pipiruose, uogose, vaisiuose. Paties vitamino A yra tik gyvulinės kilmės

produktuose (kepenėlėse, svieste, grietinėje irki).

Per parą žmogui reikia apie 1,5 mg vitamino A.

Vitaminas A, veikiamas deguonies ir šviesos, yra, todėl produktus reikia

laikyti tamsioje ir vėsioje vietoje. Užšaldytuose produktuose šio vitamino

prarandama nuo 5 iki 10%.

Vitaminas D reguliuoja oorganizme kalcio ir fosforo apykaitą, reikalingas

augimui ir skeleto formavimuisi. Dėl jo trūkumo vaikai suserga rachitu.

Vitamino D yra gyvulinės kilmės maisto produktuose— žuvų taukuose,

piene, svieste, grietinėje, kiaušiniuose ir kt. Vitamino D paros norma apie

0,025 mg. Daugiau jo reikia vaikams, nėščiai ar maitinančiai kūdikį

moteriai, žmonėms, gyvenantiems Šiaurėje. Vitaminas E (tokoferolis).

Nustatyta, kad, trūkstant vitamino E, sutrinka daugelio fermentinių sistemų

veikla, baltymų, riebalų, angliavandenių, mineralinių medžiagų ir vandens

apykaita, sumažėja kraujagyslių laidumas ir raumenų susitraukimo jėga,

padaugėja cholesterino.

Vitaminas E vartojamas nuo gangrenos, dermatitų, nudegimų, trombozių,

kraujagyslių spazmų, nefritų, gresiančių persileidimų, paradontozės,

reumato ir aterosklerozės. Jis kaupiasi riebaliniuose audiniuose bei

raumenyse, taip pat reguliuoja gyvybės procesus, apsaugo eritrocitus nuo

hemolizės, skatina karotinų virtimą vitaminu A. Žmogus šio vitamino gauna

su maistu. Vitaminas E paplitęs augaluose ir atsparus kulinariniam

ruošimui. Pagrindinis jo šaltinis yra augaliniai aliejai. Jo turi pupos,

žalieji žirneliai, juodieji serbentai, šaltalankio uogos, erškėtuogės,

mėlynės, avižos, kukurūzai, kviečiai. Labai daug šio vitamino sukaupia

kukurūzų ir kviečių daigai. Mažiau jo yra gyvulinės kilmės produktuose —

svieste, kiaušiniuose, piene.

Daugiau vitamino E reikia nėščiai ar kūdikį maitinančiai mmoteriai, taip

pat vyresniems žmonėms, ypač kai gresia širdies ir kraujagyslių ligos.

Suaugusiam žmogui vitamino E per parą reikia apie 30— 50 mg.

Vitaminu F vadinamos nesočiosios riebiosios rūgštys — linolino,

arachidino, linolinino, kurios reikalingos biologinių membranų normaliai

struktūrai ir funkcijai palaikyti. Vitaminas F dalyvauja riebalų

apykaitoje, nuo jo sumažėja, cholesterino kraujyje. Šio vitamino yra

augaliniuose aliejuose (saulėgrąžų, riešutų, alyvų), kakavoje. Žmogui per

parą polineso-čiujų riebiųjų rūgščių reikia 2—6 g. Tiek jų yra 15— 20 g

saulėgrąžų aliejaus.

Vitaminas K yra būtinas kraujui krešėti. Trūkstant jo,

sutrinka kraujo krešamumas, prasideda įvairūs kraujavimai vidaus

organuose. Vitaminą K sintezuoja žarnyno mikroflora, tačiau, vartojant

antibiotikų, sulfanilamidų, slopinama žarnyno mikrobų veikla, kartu ir

vitamino K sintezė. Dėl to susergama hipovitaminoze, sutrinka protrombino,

tromboplasti-no ir kitų reikalingų kraujui krešėti elementų gamyba.

Vitamino K. kiekis mažėja, sergant kepenų ir žarnyno ligomis, sutrikus

tulžies išsiskyrimui, nes be tulžies šio vitamino neįsiurbiama į kraują.

Vitamino K yra špinatuose, kopūstuose, liucernoje, bulvėse, pomidoruose,

šermukšnių uogose, pušų spygliuose. Suaugusiam žmogui per parą reikia

2—10 mg vitamino K..

Daržovėse, vaisiuose ir uogose yra daug vandenyje tirpstančių vitaminų.

Vitaminas bį (tiaminas) buvo išskirtas iš ryžių sėlenų. Trūkstant jo,

susergama beri beri liga, kurios pagrindiniai požymiai — traukuliai ir

paralyžius. Si liga pažeidžia virškinimo trakto veiklą, kraujo apytakos ir

nervų sistemas. Vitaminas Bt reikalingas angliavandenių, iš dalies baltymų

ir riebalų apykaitai, slopina centrinės nervų sistemos dirglumą ir nervinių

šaknelių skausmus, nuo jo pagerėja miegas. Tiamino pirofosfatas

(kokarboksilazė), susidarantis iš tiamino, yra įvairių fermentų sudėtinė

dalis. Tuo ir svarbus vitaminas bį medžiagų apykaitai. Trūkstant jo, žmogus

praranda apetitą, jaučia psichinį nuovargį, susilpnėja širdies raumens ir

periferinės nervų sistemos veikla.

Vitaminas bį yra augalinės kilmės maisto produktuose—žaliuosiuose

žirneliuose, špinatuose, rūgštynėse, Briuselio ir žiediniuose kopūstuose,

poruose, pomidoruose, riešutuose. Sis vitaminas atsparus temperatūrai

rūgščioje aplinkoje. Daugiau vitamino bį reikia nėščiai ar kūdikį

maitinančiai moteriai, sergant kepenų ligomis, dirbant karštame ceche,

įmonėje, kur naudojamos sieros vandenilio dujos, ir įtempta protinį darbą.

Žmogaus organizmui per parą vitamino B] reikia apie 2—3 mg1.

Vitamino B2 (riboflavino) organizme ir maisto produktuose aptinkama

laisvo ir susijungusio su baltymais ir fosforu. Trūkstant riboflavino, oda

sausėja, lūpų ir vokų kampučiai sutrūkinėja, paburksta liežuvis ir lūpos,

sutrinka leukocitų gamyba, gali atsirasti mažakraujystė, slenka plaukai,

silpnėja regėjimas.

Daržovėse vitamino B2 yra 0,02—0,25 mg%. Daugiau jo būna svogūnuose,

špinatuose, šparaginėse pupelėse, žaliuosiuose žirneliuose, žiediniuose ir

Briuselio kopūstuose, petražolių lapuose. Per para žmogus turi gauti apie

1,5—2 mg riboflavino.

Vitaminas B6 (piridoksinas) būtinas baltymų, riebalų ir geležies

apykaitai, nuo jo pagerėja nervų sistemos, skrandžio ir kepenų veikla.

Sumažėjus organizme piridoksino, sulėtėja baltymų apykaita, nikotino

rūgšties sintezė, susilpnėja nervų sistemos veikla. Žmogų pykina, jam

svaigsta galva, atsiranda odos uždegimų. Nuo vitamino B6 sumažėja

cholesterino organizme ir riebalų kaupimasis kraujagyslių sienelėse.

Avitaminfizė pasitaiko retai, nes Šį vitami–na sintezuoja žarnyno

mikroorganizmai. Ši sintezė gali sutrikti, vartojant antibiotikų,

sulfanilamidiniu preparatų ir mažai vitaminingą maistą. Šio vitamino yra

gyvuliniuose ir augaliniuose maisto produkt