Žuvys

Marijampolės Jono Totoraičio vidurinė mokykla

„Žuvys – vandens stuburiniai gyvūnai“

(referatas)

Atliko: Mantas Šidarauskas, 8c klasė

Marijampolė

2005

Turinys

Įvadas 3

1. Žuvų griaučiai ir raumenys 4

1.1. Kaulinis audinys 4

1.2. Žuvų griaučiai 4

1.3. Žuvų raumenys 4

2. Žuvų vidaus organai 4

2.1. Kūno ertmė 4

2.2. Virškinimo sistema 4

2.3. Plaukiojamoji pūslė 4

2.4. Kvėpavimo sistema 5

2.5. Kraujotakos sistema 5

2.6. Šalinimo sistema 5

3. Žuvų nervų sistema, jutimo organai ir elgsena 6

3.1. Stuburo smegenys 6

3.2. Galvos smegenys 66

3.3. Jutimo organai 6

3.4. Žuvų refleksai 7

4.1. Veisimosi organai 7

4.2. Nerštas 7

4.3. Vystymasis 7

4.4. Rūpinimasis palikuonimis 8

4.5. Gyvavediškumas 8

Išvados 9

Literatūra 10

Įvadas

Referate bus įdomių faktų apie žuvų raumenis, griaučius. Sužinosime

kas yra žuvies viduje, kodėl jos yra tokios bailios, kaip vystosi ir kaip

rūpinasi savo palikuonimis.

1. Žuvų griaučiai ir raumenys

1.1. Kaulinis audinys

Žuvų kaulai yra sudaryti iš tam tikro gyvo kaulinio audinio. Pro

mikroskopą kauliniame audinyje matyti ląstelės su ilgomis plonomis

ataugomis ir tarpai tarp jų pripildyti organinės kaulinės medžiagos,

prisisunkusios kalcio druskų. Dėl kaulinės medžiagos kaulai esti labai

elastingi, o mineralinės druskos suteikia jiems tvirtumo.

1.2. Žuvų griaučiai

Žuvys ir kiti gyvūnai, kurių griaučių pagrindas yra stuburas, vadinami

stuburiniais, o visi kiti gyvūnai – bestuburiais.

Kiekvieną sslankstelį sudaro kūnas ir viršutinis lankas, užsibaigiantis

ilga viršutine atauga. Visi viršutiniai lankai sudaro stuburo kanalą,

kuriame glūdi stuburo smegenys.

Prie liemens slankstelių iš šonų prisijungę šonkauliai. Uodegos

slanksteliai šonkaulių neturi; jos slanksteliai sujungti apatiniu lanku,

kuris užsibaigia ilga apatine atauga.

Priekyje stuburas sujungtas su galvos griaučiais – kaukole. Griaučius

turi ir pelekai.Poriniuose krūtinės pelekuose jie sujungti su stuburo pečių

juostos kaulais.

Griaučiai turi didelę reikšmę: jie yra raumenų atrama ir apsaugo vidaus

organus.

1.3. Žuvų raumenys

Po oda yra prisitvirtinę prie kaulų raumenys. Stipriausi jie liemens

nugarinėje pusėje ir uodegoje. Raumenims susitraukiant ir atsipalaiduojant,

kūnas gali lankstytis. Galvoje ir prie pelekų yra raumenys, judinantys

žandikaulius, žiaunų dangtelius ir pelekus.

2. Žuvų vidaus organai

2.1. Kūno ertmė

Žuvies liemenyje po stuburu yra didelė kūno ertmė, kurioje glūdi vidaus

organai.

2.2. Virškinimo ssistema

Prarytas maistas pro ryklę ir stemplę patenka į skrandį. Mikroskopinės

skrandžio sienelių liaukos išskiria skrandžio sultis. Joms veikiant,

pradedamas virškinti maistas. Kiek pakitęs patenka į plonąją žarną, kur jį

veikia kasos virškinimo sultys ir tulžis, ateinanti iš kepenų. Tulžies

atsargos kaupiasi tulžies pūslėje. Kiekviena šių virškinimo sulčių veikia

tam tikrą maisto dalį. Maistingosios medžiagos pro žarnos sieneles patenka

į kraują, o nesuvirškintos liekanos nuslenka į užpakalinę žarną ir

pašalinamos laukan.

2.3. Plaukiojamoji pūslė

Kaip ir daugelio kitų žuvų, virš ešerio žarnyno yra tam tikra

plonasienė išauga, pripildyta dujų mišinio, – plaukiojamoji pūslė.

Suaugusio ešerio pūslė su žarnynu nesijungi, bet jo lervos ir kai kurių

kitų žuvų (pavyzdžiui, kuojos arba karpio) tarp žarnyno ir pūslės visą

amžių išlieka nedidelis latakėlis. Kai žuvis grimzta gilyn, pūslė sumažėja

ir žuvis pasunkėja. Tai padeda greitai pasinerti. Žuviai kylant aukštyn,

pūslė padidėja ir žuvis truputį palengvėja. Kol žuvis būna tame pačiame

gylyje, pūslės apimtis nesikeičia. Todėl žuvis gali laikytis nejudėdama,

tarsi ,,kyboti” vandenyje.

2.4. Kvėpavimo sistema

Žuvys kvėpuoja ištirpusiu vandenyje deguonimi. Kai jo trūksta, žuvys

pakyla į vandens paviršių ir burna ima gaudyti orą. Ilgai būdamos

vandenyje, kuriame maža deguonies, žuvys gali nutrokšti. Žiemą po ledu

vandens telkiniuose kartais trūksta deguonies. Tada žuvys pradeda trokšti.

Kad jos netrokštų, lede reikia iškirsti aketes.

Žuvis visą laiką ryja vandenį. Iš burnos ertmės vanduo teka pro žiaunų

plyšius, esančius ryklės sienelėse, ir skalauja kvėpavimo organus –

žiaunas. Žiaunų kuokeliai – tai košiamasis aparatas: jie neleidžia

išsprūsti grobiui pro žiaunų plyšius. Žiaunų lapeliai išraizgyti

smulkiausių kraujagyslių – kapiliarų. Pro plonas žiaunų lapelių sieneles į

kraują patenka ištirpęs vandenyje deguonis, o iš kraujo į vandenį

išsiskiria anglies dioksidas. Išdžiūvę žiaunų lapeliai negali praleisti

deguonies ir anglies dioksido. Todėl ištraukta iš vandens žuvis greitai

nutrokšta. Iš išorės švelnias žiaunas dengia žiaunų dangteliai.

2.5. Kraujotakos sistema

Kraujotakos sistema uždara. Ją sudaro širdis ir kraujagyslės.

Kraujagyslės, kuriomis kraujas teka iš širdies, vadinamos arterijomis, o

kraujagyslės, kuriomis kraujas teka į širdį, – venomis. Žuvies širdis

dviejų skyrių. Ją sudaro prieširdis ir skilvelis, kurių raumeninės sienelės

paeiliui susitraukia. Iš prieširdžio kraujas išstumiamas į skilvelį, o iš

jo į stambią arteriją – pilvo aortą. Atgal kraujui grįžti neleidžia

vožtuvai. Pilvo aorta eina į žiaunas, o nuo jos į dešinę ir į kairę

šakojasi smulkesnės kraujagyslės. Jomis tekantis kraujas yra tamsus,

prisotintas anglies dioksido ir vadinamas veniniu. Žiaunose kraujagyslės

išsišakoja į kapiliarus. Jais tekantis kraujas atiduoda anglies dioksidą ir

prisipildo deguonies. Kraujagyslėmis, einančiomis nuo žiaunų, jau teka

raudonas, deguonies prisotintas arterinis kraujas. Jis teka į nugaros

aortą, einančią po stuburu išilgai kūno. Uodegos dalyje nugaros aorta

praeina pro apatinius slankstelių lankus. Nuo nugaros aortos eina

smulkesnės arterijos, kurios įvairiuose organuose šakojasi į kapiliarus.

Pro šių kapiliarų sieneles į audinius patenka deguonis ir maistingosios

medžiagos, o iš jų į kraują – anglies dioksidas ir kiti gyvybinės veiklos

produktai. Ryškiai raudonas arterinis kraujas vis tamsėja, virsta veniniu,

turinčiu daug anglies dioksido ir mažai deguonies. Veninis kraujas renkasi

į venas ir jomis patenka į prieširdį. Taigi kraujas be paliovos teka vienu

uždaru kraujo apytakos ratu.

2.6. Šalinimo sistema

Viršutinėje kūno ertmės dalyje yra du panašūs į juostas raudonai rudi

inkstai. Inkstų kapiliaruose iš kraujo atsiskiria kūno medžiagų irimo

produktai, sudarantys šlapimą. Dviem šlapimtakiais jie nuteka į šlapimo

pūslę, kuri aatsiveria laukan už šalinamosios angos.

3. Žuvų nervų sistema, jutimo organai ir elgsena

3.1. Stuburo smegenys

Žuvų, kaip ir iešmučio, centrinė nervų sistema yra vamzdelio pavidalo.

Jos užpakalinis galas – stuburo smegenys – yra stuburo kanale, kurį sudaro

viršutiniai slankstelių lankai. Nuo stuburo smegenų tarp kiekvienos

slankstelių poros į kairę ir į dešinę šakojasi nervai, reguliuojantys kūno

ir pelekų raumenų darbą.

Nuo žuvies kūne esančių jutiminių ląstelių dirginimo signalai nervais

patenka į stuburo smegenis.

3.2. Galvos smegenys

Žuvų ir kitų stuburinių priekinė nervų vamzdelio dalis yra virtusi

galvos smegenimis, apsaugotomis kaukolės dėžės kaulų. Stuburinių galvos

smegenys skirstomos į penkias dalis. Pirmoji – priekinės smegenys. Nuo jų į

uoslės organus eina du uoslės nervai. Antroji dalis – tarpinės smegenys –

vaidina svarbų vaidmenį, priimant regėjimo dirginimus – nuo jų eina nervai

į šviesai jautrias akių ląsteles. Trečioje dalyje – vidurinėse smegenyse –

yra regėjimo centro nervų ląstelės. Nuo šių smegenų eina nervai į akių

raumenis. Ketvirtoji dalis – smegenėlės – koordinuoja gyvūno judesius ir

pusiausvyrą. Smegenėlės nervinėmis skaidulomis jungiasi su kitomis smegenų

dalimis, tačiau nervai nuo jų tiesiogiai į organus nesišakoja.

Paskutinė dalis – pailgtosios smegenys – tai tiesioginė stuburo smegenų

tąsa. Nuo pailgtųjų smegenų nervai eina į lytėjimo, skonio, klausos

organus, į šoninę liniją, žiaunas ir daugelį galvos bei liemens organų ir

raumenų. Pailgtosios smegenys vaidina svarbų

vaidmenį, reguliuojant

kvėpavimą, kraujo apytaką, virškinimą ir kitas svarbiausias organizmo

funkcijas.

3.3. Jutimo organai

Jutimo organai padeda žuvims geriau orientuotis aplinkoje. Didelę

reikšmę čia turi akys.

Priešais kiekvieną akį yra po dvi angas – šnerves, vedančias į akliną

maišelį su jutiminėmis ląstelėmis. Tai uoslės organas.

Klausos organų iš išorės nematyti, jie yra kaukolės užpakalinės dalies

kauluose, ir dešinėje, ir kairėje pusėje. Kadangi vanduo yra sūdrus, garso

bangos gerai praeina pro kaukolės kaulus, ir juos sugauna žuvies klausos

organai. Bandymai parodė, kad žuvys gali girdėti krantu einančio žmogaus

žingsnius, varpelio skambėjimą, šūvį.

Skonio organai – jutiminės ląstelės, esančios ne tik burnos ertmėje,

bet ir išsimėčiusios visame kūno paviršiuje. Ten pat yra ir lytėjimo

ląstelės. Kai kurių žuvų (pavyzdžiui šamo, sazano, menkės) galvoje yra

lytėjimo ūseliai. Žuvims būdingas ir tam tikras jutimo organas – šoninė

linija. Iš išorės matyti daug angelių. Jos sujungtos su latakėliu, esančiu

odoje. Latakėlyje yra jutiminių ląstelių, sujungtų su tam tikru nervu,

kuris eina po oda. Šonine linija žuvys junta vandens kryptį ir jėgą. Dėl to

netgi apakusi žuvis nesusiduria su kliūtimis iir gali gaudyti judantį grobį.

3.4. Žuvų refleksai

Stebint ešerio elgseną, galima pamatyti, kad į dirginimus jis reaguoja

dvejopai.

Ešerį palietus, jis momentaliai metasi į šalį. Taip pat greitai ešerys

reaguoja į maistą: būdamas godus plėšrūnas, jis staiga puola grobį

(smulkias žuvis ir įįvairius bestuburius – vėžiagyvius, kirmėles). Pamačius

jaudinimas akies nervu eina į ešerio centrinę nervų sistemą ir tuoj pat

judinamaisiais nervais iš jos grįžta į raumenis. Ešerys plaukia prie aukos

ir stveria ją. Toks organizmo reagavimas į dirginimą yra įgimtas, o tokie

refleksai vadinami besąlyginiais. Visų vienos rūšies gyvūnų besąlyginiai

refleksai yra vienodi.

Jeigu, maitinant žuvis akvariume, atliekami kokie nors veiksmai,

pavyzdžiui, uždegama lemputė arba pastuksenama į stiklą, tai po kurio laiko

toks signalas reaguoja, todėl, kad susidaro sąlyginiai refleksai, tai yra

refleksai, atsirandantys tam tikromis sąlygomis.

Skirtingai negu instinktyvūs besąlyginiai refleksai, sąlyginiai

refleksai nepaveldimi. Jie individualūs ir įgyjami, gyvūnui gyvenant.

4. Žuvų veisimasis ir vystymasis

4.1. Veisimosi organai

Dauguma žuvų yra skirtalyčiai gyvūnai. Patelių kūno ertmėje yra didelės

kiaušidės, kuriose vystosi kiaušialąstės (ikreliai), patinėlių – pora ilgų

sėklidžių. Veisimosi metu sėklidės eesti pripildytos tiršto balto skysčio –

pienių. Juose yra milijonai spermatozoidų. Lytiniai organai atsiveria

laukan pilvo pusėje lytine anga.

4.2. Nerštas

Subrendus lytinės ląstelėms, atsiranda veisimosi instinktas. Tuo metu

žuvys plaukia į vietas, palankesnes jų palikuonims vystytis. Vienų rūšių

žuvys iš jūrų plaukia neršti į upes, o kitos, atvirkščiai, – iš upių į

jūras. Keliaujančios žuvys neršti nuplaukia didelius atstumus.

Tolimuosiuose Rytuose kai kurių lašišinių žuvų (ketų, kuprių) kelionės

yra labai įdomios: didžiuliai žuvų būriai plaukia prieš srovę, įveikdami

visas kliūtis. Plaukdamos per slenksčius, žuvys iššoka iš vandens, o

sekliose vietose tiesiog šliaužia dugnu, išsikišusios nugaras. Upių

aukštupiuose žuvys išneršia ikrus ir, visiškai nusilpusios, ritasi

pasroviui. Keliaujančios žuvys, nuolat gyvenančios jūroje, o neršti

plaukiančios į upes, yra taip pat eršketžuvės ir kai kurios žuvys.

Keliaujantys unguriai, kurių kūnas panašus į gyvačių, gyvena gėlo

vandens telkiniuose, o neršti iš Europos ir Šiaurės Amerikos upių plaukia į

Atlanto vandenyną. Daugelis žuvų neršia vandens telkinių, kuriuose gyvena,

seklumose.

Patelės ant vandens augalų neršia ikrus, sulipusius juostomis.

Patinėliai tuo metu išleidžia pienius. Labai judrūs spermatozoidai

priplaukia prie ikrelių ir įsiskverbia į juos. Sudėtingi instinktyvūs žuvų

veiksmai veisimosi metu vadinami nerštu.

4.3. Vystymasis

Apvaisintas ikrelis pradeda dalytis. Susidaro daugialąstis gemalas,

kurio papilvėje matyti trynio maišelis – ikrelio maisto medžiagų atsargų

liekanos. Praėjus 9 – 14 dienų po ikrelio apvaisinimo, lerva palieka

ikrelio apvalkalą ir pradeda pati maitintis iš pradžių mikroorganizmais, o

paskui smulkiais vėžiagyviais ir kitais vandenyje plūduriuojančiais

gyvūnais. Po kurio laiko lerva pasidaro panaši į suaugusią žuvį – tai

mailius. Jis auga palyginti greitai: maždaug po dviejų mėnesių pailgėja iki

2 cm, o po metų jauna žuvytė būna apie 10 cm ilgio.

4.4. Rūpinimasis palikuonimis

Žuvų ikrai dažnai žūva, išdžiūvus vandens telkiniui, priešai naikina

lervas ir mailių. Tik dėl to, kad neršto metu patelė išleidžia iki 300

tūkstančių ikrelių, dalis palikuonių užauga. Kitų rūšių žuvys ikrų

išleidžia net kelis milijonus.

Tos žžuvų rūšys, kurioms būdingas rūpinimasis palikuonimis, paprastai

išneršia nedaug ikrelių, nes jų ikrų, lervų ir mailiaus tiek daug nežūva.

Dyglės patinėlis iš dumblių susuka lizdą ir saugo ikrelius, ten

išnerštus patelių. Atstatęs dygliukus, jis įnirtingai puola žuveles, kurios

artinasi prie lizdo, taiso lizdą, išvalo šiukšles ir krūtinės pelekais varo

šviežią vandenį. Kelias dienas patinėlis saugo mailių ir neleidžia toli

nuplaukti nuo lizdo.

Jūros arkliuko patinėlis lizdo nesuka, o ikrelius nešiojasi tam tikroje

raukšlėje ant pilvo.

Dar nuostabiau palikuonimis rūpinasi Afrikos gėlųjų vandenų žuvis

tiliapija: patinėlis ikrelius nešiojasi burnos ertmėje, ir net mailius,

ištikus pavojui, slepiasi tėvo burnoje.

4.5. Gyvavediškumas

Dauguma žuvų neršia, bet yra ir tokių, kurios veda išsivysčiusias

jaunas žuvytes. Gyvavedės žuvys yra rykliai ir rajos. Akvariumuose mėgėjai

dažnai augina gyvavedes ryškių spalvų žuvytes – gupius, molinezijas,

kalavijuočius ir kitas, kurių tėvynė – gėli atogrąžų vandenys.

Išvados

Rašydamas šį referatą sužinojau labai daug apie žuvis. Sužinojau kaip

žuvys dauginasi, kaip vystosi, kad yra labai rūpestingų žuvų. Žuvys yra

labai sudėtingos sandaros gyvūnai. Jos turi nervų sistemas ir visu organus

kaip kiti stuburiniai gyvūnai.

Literatūra

Zoologija vadovėlis 6 – 7 klasei D. Naumovas