Žuvys
ŽUVŲ PLAUKIMAS
1. Kai kurios žuvys gali šliaužioti paviršiumi – dugnu ar sausuma (Anabas, Periopthalmus, Boleopthalmus, Trigla, Clarias etc.). Tai specializuotas šliaužiojimas varantis krūtininiais pelekais ar specializuotais jų stipinais.
2. Plaukiojimo rūšys:
a) Bangavimas liemeniu (horizontalioje plokštumoje)
b) Varymasis pelekais:
b1) Neunduliuojantis – varomasi krūtininiais pelekais,
b2) Unduliuojantis – varomasi banguojant pelekais.
3. Bet neretai plaukimo būdas yra kombinuotas..
4. Kuo trumpesnis žuvies korpusas, kuo mažiau jis turi miotomų, tuo mažiau lankstus ir tuo daugiau bangavimas apribotas užpakaline kūno dalimi. Link uodegos amplitudė didėja.
5. Lanksčiųjų žuvų (unguriai) bangos amplitudė didelė, išlieka tokia pati bet kkurioje kūno dalyje, tik link uodegos kiek didėja.
6. Ilgųjų žuvų judėjimo greitis ir lokomotorinių bangų greitis mažiausias.
7. Žuvies „ilginis žingsnis“ – vT/L, kur v – kelias, nuplaukiamas per lokomotorinės bangos periodą T, o L – žuvies ilgis. Jis susijęs su žuvies varytuvo naudingumo koeficientu *.
žuvis *
„ilginis žingsnis“
ungurys 0.83 0.57
skumbrė 0.65 0.445
8. Didžiausias skersinio bangavimo dažnis būdingas greičiausioms žuvims.
9. Žuvies (skumbrės) galus veikia parazitinės skersinės jėgos, priverčia žuvies kūną judėti į šonus. Tai sudaro sūkurius, eikvoja energiją. Sūkuriai matyti fotografijose [90 psl.].
10. Skumbriškų žuvų * mažas, nežiūrint į gerą aaptakumą. To priežastis – parazitinės skersinės jėgos. Didelį greitį užtikrina ne didelis žingsnis vT/L, o didelis lokomotorinės bangos greitis.
11. Unguriškų žuvų kūno aptakumas prastas, nes kūnas banguoja sinusoide. Tačiau bangavimo amplitudės priekuje ir užpakalyje praktiškai nesiskiria, todėl * kur kas didesnis.
12. Skumbriškų žuvų * mažas ir todėl, kad jų varytuvo ilginis darbinis plotas (x0.5/L, kur x – varytuvo plotas [čia cm2]) mažas. Ungurio jis 0.27, murenos – 0.29, o skumbrės – 0.10.
13. Maksimalus vandens gyvūno greitis tiesiogiai netiesiškai koreliuoja su kūno ilgiu.
14. Žuvies kūnas turi būti:
a) pakankamai lankstus, kad galėtų lateraliai banguoti,
b) turėtų pakankamą šoninį paviršių, kad galėtų jų atsispirti į vandenį.
15. Lokomotorinės funkcijos kaupimasis kūno gale susijęs su:
a) maskuote – priekinės kūno dalies suplokštėjimas padugnės žuvims,
b) keliamosios jėgos sudarymu – ryklių ir eršketų priekinės dalies suplokštėjimas,
c) ir t.t.
16. Žuvų korpuso lokomotorinė funkcija priklauso nuo gyvenimo būdo:
a) didina * arba
b) didina greitį.
17. Unguriškumas. Kai svarbus kuo didesnis *, tai lokomocijoje dalyvauja visas kūnas. Jis būna vienodai lankstus, vienodo aukščio visame ilgyje. Neretai kūno viršuje ir apačioje eina vienodo aukščio nnugarinis ir analinis pelekai, kurie didina darbinį paviršių.
18. Maksimalus * reikalingas:
a) gyvenant labai giliai,
b) mintant planktonu,
c) prisitaikius šliaužioti, užsikasti ir landžioti grunte.
19. Giliavandenių žuvų tarpe unguriškų žuvų dalis didesnė, negu paviršinių ar kontinentinių žuvų tarpe. To priežastis – taupus maisto vartojimas. Tai rodo ir didžiulis, dantytas burnos aparatas, plati gerklė ir talpus skrandis. (devizas „nepraleisk nė vieno“).
20. Ideali giliavandenė žuvis – Eurypharynx [99 psl.].
21. Daugelio giliavandenių žuvų kūnas unguriškas lervos stadijoje. Be to, jų lervos stambios (Macruridae ir Regalecidae – 90-100 mm, Argentidae – 40-50 mm).
22. Kūnas nneunguriškas, jei giliavandenė žuvis medžioja iš pasalų.
23. Dauguma unguriškų giliavandenių žuvų yra „senovinės giliavandenės“ – jos senai labai prisitaikiusios gilumoms.
24. Planktonėdės žuvys turi nuolat judėti, bet negreitai. Jų varytuvas turi būti pritaikytas ne greičiui, bet taupumui. Todėl planktonėdžių Clupeidae ir Engraulidae liemuo maždaug vienodai lankstus.
25. Unguriškos dažnai būna seklumų ir rifų žuvys, neretai atoslūgių metu atsiduriančios sekliose balose ar sausumoje.
26. Užsikasančios žuvys būna unguriškos, jei kasasi banguodamas visu kūnu.
27. Skumbriškumas. Kai svarbus didelis greitis, didėja lokomocinės bangos greitis, mažėja jos amplitudė. Tam reikia tvirto skeleto, mažiau lankstaus kūno.
28. Liemuo trumpėja, kompaktiškėja, storėja, darosi aptakesnis. Lokomocija užsiima beveik vien ar vien užpakalinė kūno dalis.
29. Didelis skersinių judesių dažnis, staigus judesių krypties keitimas reikalauja mažo uodegos lankstumo.
30. Suplonėjęs uodegos stiebelis virsta sija su uodeginiu peleku gale, o ją judina šoniniai liemens raumenys.
31. Uodegos stiebo tvirtumą paprastai užtikrina šoniniai kiliai:
a) padidintas stuburo stangrumas dėl uodeginių slankstelių šoninių ataugų (Scombridae),
b) kiliški šoniniai žvynai (Carangidae)
c) jungiamojo audinio šoniniai kiliai (rykliai)
32. Uodeginio peleko stipinai pamatuose sudaro šakutes, tvirtai apkabinančias pakutinį slankstelį.
33. Šoniniai kiliai ne tik mažina šoninį lankstumą, bet ir:
a) veikia kaip horizontalieji stabilizatoriai,
b) mažina sūkuriavimą banguojant. Ši funkcija svarbiausia gigantiškų planktonėdžių ryklių Rhineodon ir Cetorhinus šoninių kilių funkcija.
34. Nugarinio ir analinio pelekų išsidėstymas ir forma labai susijusi su un¬guriš¬kumu/skumbriškumu:
a) unguriai – išilgai viso kūno, susilieja su uuodegos peleku.
b) greitesnės žuvys – šie pelekai slenka galan.
c) greitos žuvys – viršijus tam tikrą greičio ribą jie apnyksta, jų nelieka ant uodegos stiebo.
35. Dėl varytuvo mažo * skumbriškosios žuvys pasižymi dideliu metabolizmo intensyvumu – pagausėja eritrocitų, padaugėja hemoglobino, padidėja kraujo deguoninė talpa, kūno temperatūra.
36. Lokomotorinės funkcija veikia ir žvynus. Čerpiški žvynai lankstantis uodegai neleidžia susiraukšlėti odai – taip užtikrina aptakumą. Tačiau žvynai šiek tiek trukdo lankstymąsi.
37. Žuvies kūno lankstumas atvirkščiai proporcingas žvynų stambumui. Todėl unguriškųjų žuvų žvynai smulkūs, o dalies – visiškai išnykę.
38. Stambiausi žvynai – aukštakūnių mažai judrių žuvų, stovinčių kontinentinių vandenų ir koralinių rifų.
39. Greičiausių pelaginių žuvų žvynai smulkūs, o kai kurių jų užpakalinė kūno dalis gali būti bežvynė (pvz., kai kurios Scombriidae ir Xiphiidae). Čia žvynai išnyko ne dėl to, kad mažina lankstumą, bet kad didina trintį lankstantis.
40. Žuviai augant keičiasi jos judėjimas:
a) vis didėja galimas greitis,
b) didėja inercijos ir klampumo jėgų santykis (Reinoldso skaičius).
41. Didėjant kūnui varytuvas eina nuo unguriškojo link skumbriškojo.
Visų lervučių kūnai santykinai ilgi, suspausti iš šono, su vientisa pelekų juosta. Vėliau žuvies varytuvas kinta ir panašėja į skumbriškąjį. Priekinės pelekinės juostos dalys sunyksta, iš užpakalinių susidaro nugarinis, uodeginis ir analinis pelekai. [106 psl.]
42. Reinoldso skaičius , kur l – kūno ilgis (arba srauto plotis), v – kūno judėjimo greitis (ar srauto ggreitis), * – kinematinis klampumas.
43. Kai Re mažas – vyrauja klampumo jėgos, kai Re didelis – inercijos jėgos. Dviejų srautų Re lygumas rodo jų mechaninį panašumą – panašiuose taškuose slėgių skirtumai, trinties ir inercijos jėgos yra vienodi.
44. Gambuzija: ilgis 0.02 m, greitis ~0.5 m/s. Jos Re=1.0*104.
45. Kardžuvė: ilgis 4 m, greitis 130 km/val. Jos Re=1.4*108. Abi – 20*C.
46. Mažų žuvyčių pelekai būna pritaikyti prie didelio klampumo – jie būna paprastesnių formų (be aštrių kampų, išaugų ir pan.). Mailiukų, lervučių ir smulkių žuvyčių pelekai būna paprastesni, suapvalinti. Jų uodeginiai pelekai būna suapvalinti.
47. Kadangi smulkioms žuvims trukdo klampumas, joms tinka tik paprasčiausi pelekai ir unguriškas judėjimas, kai lokomocijoje dalyvauja visas liemuo.
48. Žuvytės Atherina mochon pontica lervutės, 1.5 cm ilgio, v=10 cm/s. Kai vandens temperatūra 0*C (*=0.0178) Re=0.8*103, o kai 20*C (*=0.0100) – Re=1.5*103.
49. Vadinasi, nulinėje temperatūroje klampumo poveikis dvigubai didesnis. Todėl tropinių žuvų net mailiukai gali turėti tobulesnius pelekus.
50. Žinoma, kad šiaurinių rūšių kūno uodeginės dalys ilgesnės, turi daugiau slankstelių, o stipinų susidarymas pelekuose vėluoja.
51. Uodeginio peleko funkcijos:
a) varytuvas,
b) heterocerkinis (epicerkinis) – sudaro keliamąją jėgą,
c) stabilizatorius,
d) kartais – vertikalus vairas (dėl sudėtingų atskirų dalių judesių).
52. Aptekant kūną už didžiausio skersmens galimas laminarinių sluoksnių atitrūkimas ir sūkurių susidarymas. Atitrūkimo tikimybė tuo tikimesnė, kuo didesnis greitis.
53. Sūkurių zona apima uodeginio peleko
centrinę dalį, o galai – ramiame vandenyje. Todėl tinkamiausias uodeginis pelekas trumpas, bet aukštas.
54. Kuo didesnis greitis, tuo didesnė sūkurių zona, tuo aukštesnis turi būti uodeginis pelekas.
55. Sūkuriai mažina uodeginio peleko efektyvumą ir kaip vairo, ir kaip varytuvo.
56. Vairavimą trikdo ir buvimas trinties sluoksnyje – nes ten vanduo juda ta pačia kryptimi, tad uodegos atžvilgiu beveik stovi.
57. Auštakūnių žuvų uodeginiai pelekai itin aukšti.
58. Pirmos trys – pasyvios, nes uodeginis pelekas veikia kaip plokštuma, kietai pritvirtinta prie uodegos stiebo, paskutinė – aktyvi.
59. Pasyvios funkcijoms atlikti uuodegos stipinai turi būti kietai sukabinti su stuburo galiniais slanksteliais – kai dažnis didelis.
60. Aktyviai funkcijai atlikti stipinai turi būti judriai sujungti.
61. Daugelio žuvų uodeginiai stipinai atlieka abi funkcijas. Stipinus fiksuoja specialūs raumenys. Prireikus jie ir unduliuoja.
62. Greitai judant šie raumenys arba nepajėgia fiksuoti stipinų, arba tai energetiškai nenaudinga. Tuomet pereinama prie kietos fiksacijos. Bet dingsta aktyvi funkcija.
63. Aukštas trumpas uodeginis pelekas naudingesnis, nes veikia kaip efektyvesnė keliamoji plokštuma. Todėl taip pat ilgi siauri, atgal palenkti kiti pelekai – jie efektyvesni iir būdingi greitoms ilgai plaukiojančioms žuvims.
64. Bet stipriai išpjauta uodega netinka dideliems pagreičiams išvystyti. Stiprių mostų metu dėl didelio atakos kampo prarandamas greitis. Todėl upėtakių ir lydekų uodegos mažiau išpjautos, daugiau vėduokliškos.
65. Uodegos keliamoji galia priklauso nuo plokštumo ilgumo rodiklio: , kkur l – peleko aukštis, o S – plotas (čia viskas cm).
66. Ilgumo rodiklis aktualus, kai uodega yra pagrindinis varytuvas.
67. Mažos * reikšmės (1-2) būdingos padugnės žuvims, lėtai plaukiojančioms, kartais spurtuojančioms. Tai Cobitidae, Silurus, Scorpaenidae, Gobiidae, Lophiidae.
68. Šiai grupei priklauso ir judrios padugnės-pelaginės žuvys – Scyliorhinus, Mustelus, Acipenser. Bet jos pasižymi žemu kūnu.
69. Didesnės * reikšmė (3-4) – judresnės žuvys – greiti pelaginiai plaukikai, lėtos padugnės-pelaginės rūšys (Carassius, Abramis) – labai aukštakūnės.
70. Didžiausios * reikšmės (5-6) – greitos pelaginės žuvys (Xiphiidae, Scombridae, kai kurios Carangidae).
71. Žuvims augant jų * paprastai didėja.
72. Uodegos dviskiautiškumas – [56 psl.]. Susidaro jėgos pečiai svorio centro atžvilgiu.
73. Uodegos bangavimo plokštuma lygiagreti išilginei ašiai.
a) Kai skiautės vienodos susidaro atstojamoji jėga išilgai išilginės ašies. Atstojamoji maksimali, tai ekonomiškiausias režimas
b) kai apatinė dalis palinksta aatgal, susidaro keliamoji jėga.
74. Bangavimo plokštuma įžambi išilginei ašiai:
a) lankstosi stipinai – 2 dedamosios – vertikali ir horizontali,
b) uodegos pelekas unduliuoja -gb tik vertikali dedamoji.
75. Uodegos asimetrijos priežastys:
a) keliamoji jėga (epicerkinės, su stuburu viršutinėje skiautėje),
b) kūno asimetrija – tiesiaeigiui judesiui užtikrinti,
c) sūkuriavimo zonos asimetrija dėl kūno asimetriškumo.
76. Kūno ir uodegos asimetrija – kuri dalis (viršutinė ar apatinė) iškilesnė, ta uodegos skiautė ilgesnė,
77. Kai uodegos peleko prisitvirtinimo prie stuburo vieta yra kūno svorio centro (KSC) horizontalėje, tuomet peleko centras irgi būna KSC lygyje, o pelekas izocerkinis.
78. Kai žuvies kūnas iškilas aaukštyn, uodegos peleko prisitvirtinimo vieta būna žemiau KSC, todėl viršutinė skiautė ilgesnė, kad centras būtų KSC lygyje.
79. Kai žuvies kūnas iškilas žemyn, uodegos peleko prisitvirtinimo vieta aukščiau KSC, apatinė skiautė didesnė, uodega hipocerkinė [125].
80. Sūkuriavimo zonos asimetriją apsprendžia kūno formos ir šiurkštumo asimetrija.
81. Pvz., eršketinių nugaros pusė šiurkštesnė dėl stambių žvynų.
82. Eršketinių ir ryklių nugara iškila, o uodega tvirtinasi žemiau svorio centro.
83. Kartais nugara iškilesnė už pilvą, tačiau uodega izocerkinė – dalis Cyprinus, Carassius. Mažas plaukimo greitis, sūkuriavimo zona silpnai asimetriška – nesiekia uodegos.
84. Neunduliuojantis irklavimas pelekais. To negali primityvios žuvys – Selachii, Acipenseriformes.
85. Būdingas daugeliui kaulinių žuvų, bet paprastai tai papildomas, antraeilis varymosi būdas.
86. Pagrindinis kai kurioms lėtai plaukiojančioms pakrančių žuvims. Bet šuoliams jos irgi varosi uodega.
87. Kai kurios aukštakūnės žuvys – Puntazzo, Diplodus, Chromis – paprastai varosi sinchroniniais ar asinchroniniais krūtininių pelekų judesiais.
88. Crenilabrus, kai varosi asinchroniniais krūtininių pelekų judesiais nekreivuliuoja, nes kompensuoja pailgėjusios nugarinio peleko dalies mostais į priešingą pusę [132]
89. Didėjant varomajai krūtininių pelekų reiškmei, jie pasidaro vėduokliški, suapvalėję.
90. Kai kurios žuvys irkluojančiais judesiais šliaužioja (Gobius, Scorpaena, Trigla) dugnu ar net užsikasinėja (Uranoscopus). Tuomet apatiniai stipinai sustorėję, kartais net atsiskyrę. Triglų gena sudėtingai judėti.
91. Plaukimas banguojant pelekais (unduliuojant). Tai Rajiformes, Gymnotidae, Electrophoridae, Gymnarchidae, Notopteridae, Pleuronectiformes, Zeiformes, Tetrodontiformes.
92. Tai vienintelis rajų pplaukimo būdas.
93. Kaulinėms žuvims tai paprastai papildomas varymosi būdas.
94. Zeiformes ir Tetradontiformes varosi banguodamos nugariniu ir analiniu pelekais. Bangos nukreiptos ne lygiagrečiai peleko pamatui, o lygiagrečiai judėjimo krypčiai. Stipinai judrūs statmenai kūnui.
95. Zeus faber plaukioja dvejopai – varydamasi kūno bangavimu arba banguodama pelekais.
96. Manoma, kad šis varymosi būdas atsirado prisitaikant ilgai lėtai plaukioti ilgai tiksliai manevruojant.
97. Sklandymas ore. Tai Exocoetidae, Oxyporhamphidae, Dactylopteridae.
98. Gali nusklęsti >100 m, <4 m aukštyje, ore išbūti <15 s.
99. Plokščias pilvinis paviršius veikia kaip papildomas keliamasis paviršius.
100. Labai išvystyti krūtinės pelekai. Exocoetus – 69-81% kūno ilgio. Pilvo pelekai paprastai nereikšmingi, bet Cypselurus jie gana stambūs ir reikšmingi [137].
101. Stipinai dorzoventraliai pastorėję – tvirtumui užtikrinti. Dažnai padaugėję stipinų.
102. Krūtininiai pelekai aukštai – kas svorio centras būtų žemiau keliamosios jėgos centro – stabilumas.
103. Žuvys Exocoetus labiausia įsibėgėja, kai kūnas jau virš vandens, varydamiesi uodegos apatine skiaute.
104. Locmanavimas paviršiniame sluoksnyje. Neatsilieka, nes veikia hidrodinaminės jėgos. Paskaičiuota: kai ryklys 1.85 m ilgio, o locmanas 0.21 m, pritraukianti jėga – 1 kg.
105. Stambių ryklių sluoksnis <20 cm. Laivų – iki 1 m.
106. Kompaktizuoja žuvų grupes.
107. Hidrodinamikoje išskiriama:
a) priekinis pasipriešinimas, kurį lemia dinaminių slėgių priekiniame ir užpakaliniame galuose skirtumas, ir
b) trinties pasipriešinimas, kurio priežastis – aptekančio srauto trintis į paviršių.
108. Priekinio pasipriešinimo pagrindinė priežastis – sūkuriai. Jie neleidžia aptekantiems ssluoksniams susiglausti už kūno. Jų sudarymui nuolat eikvojama energija. Dėl sūkurių atitrūksta aptekantys paviršiniai sluoksniai. Susidaro skiriamasis paviršius, skiriąs nesūkuriuojantį srautą nuo sūkurių zonos kūno paviršiuje.
109. Palyginti lygių, užapvalintų, daugiau mažiau aptakių kūnų (kaip kad žuvų) paviršinio sluoksnio atitrūkimo vieta priklauso nuo kūno paviršiaus šiurkštumo ir nelygumų.
110. Paviršius apsprendžia kur bus atitrūkimo vieta, sūkurių sistemos galingumą ir kartu pasipriešinimo dydį.
111. Pasipriešinimo dydis labiausiai priklauso nuo to, ar tėkmė iki atitrūkimo vietos lieka laminarinė.
112. Pasipriešinimas būna žymiai mažesnis, jeigu laminariškumas išliks kuo didesnėje paviršiaus dalyje.
113. Laminariškumas ilgiau išlieka, jei einant išilgai kūno tėkmės greitis didėja, o ne mažėja. Todėl profilis turi būti toks, kad aptekančio srauto greitis būtų maksimalus kuo toliau nuo kūno priekio. Tuomet aukščiausia kūno vieta būna apie vidurį.
114. Tai veiks, jei priekinėje dalyje iki maks.aukščio vietos nebus jokių išsikišimų.Išsikišimai priverčia anksčiau atitrūkti paviršinius sluoksnius, dėl ko sūkurių sistema pasidaro galingesnė.
115. Termodinamikoje žinomi vad. laminarizuoti profiliai, kurie surandami empiriškai. Jiems judant tam tikrais greičiais sūkuriodara būna minimali. Tokie profiliai labai primena vertikalius Scombridae profilius.
116. Žuvų kūno ypatumai – priekis bukai suapvalintas, užpakalyje tolydžiai pereina į aštroką briauną – uodegos peleką. Tokia forma užtikrina aptekėjimą be atitrūkimo.
117. Anksčiau buvo manyta, kad paviršių dengiančios gleivės mažina trintį, bet eksperimentai to nepatvirtino.
118. Išilginis aptekėjimas. Vienas
svarbiausių laminariškumą užtikrinančių būdų – galan paslinkta maksimalaus aukščio vieta. Tai įvertina korpuso formos rodiklis Y: Y=y/L, kur y – atstumas nuo kūno priekio iki maksimalaus aukščio vietos, o L – kūno ilgis iki stuburo galo.
119. Kuo didesnė Y reikšmė, tuo tuo ilgesnė kūno dalis apsaugota nuo atitrūkimo, tuo silpnesnė sūkurių sistema.
120. Kai Y reikšme ta pati sūkuriavimo tikimybė didėja:
a) didėjant greičiui,
b) didėjant žuvies kūno aukščiui, nes tada didėja užpakalinės kūno dalies kontūrų statumas (aptekamo kūno uodeginio kūgio viršūnės kampas pasidaro pernelyg bukas). <
121. Kūno aukštis neviršija 30% kūno ilgio: ryšys tarp žuvies judrumo ir Y labai ryškus; didžiausi Y (0.40-0.55) greitųjų pelaginių žuvų, stiprios srovės upių žuvų, tykančių stambių plėšrūnų. Šios reikšmės gerai užtikrina paviršinio sluoksnio atitrūkimo tikimybę. tai Belone, Sprattus, Mustelus, Engraulis, Squalus, Acipenser, Scomberesox, Xiphias, Sphyraena, Trachurus, Scomber, Cypselurus, Esox, Salmo, Coryphaena, Lucioperca, Sardina, Leucaspius, Leuciscus, Clupea, Barbus, Naucrates, Alburnus, Vimba, Rutilus, Caranx.
122. Kūno aukštis >30%. Y>0.40 rūšių ne tik greitų plaukikų, bet ir lėtų aukštakūnių.
123. Vadinasi, kai kūnas neaukštas, tai net ggreitos žuvys gali turėti gana mažas Y reikšmes. O kai kūnas aukštas, tuomet Y artėja prie maksimumo (0.45-0.60) net lėtoms formoms.
124. Ryšys tarp Y ir judėjimo greičio tuo didesnis, kuo žemesnis kūnas.
125. Greičiausiųjų žuvų kūno aukštis 10-30% (dažniausiai – 12-27%), oo Y svyruoja nuo 0.40 iki 0.57.
126. Maksimalaus aukščio vieta slenka ontogenezėje. Didėjant žuviai didėja jai įmanomi greičiai, tad vis svarbesnis mažas pasipriešinimas. [108 pav. 149 psl.]. Išimčių praktiškai nėra. Tai susiję ir su tuo, kad unguriškas varytuvas kinta link skumbriškojo.
127. Santykinis kūno aukštis (ilgio atžvilgiu) didėja iki ankstyvojo mailiaus stadijos. Po to jis ima mažėti.
128. Santykinio kūno aukščio mažėjimas sulėtėja ar išnyksta žuvims su pilviniu kiliu. Jų Y ontogenezės pradžioje labai spartus, o po to sulėtėja.
129. Kartais santykinio aukščio mažėjimas sulėtėja ar dingsta kai svarbus vertikalus manevringumas. Vertikalus judrumas geriausias, kai kūnas diskiškas ar pusiau diskiškas. Tuomet Y staigiai didėja pereinant nuo lervutės iki mailiaus, o po to beveik sustoja. Pvz., Cyprinus ir Abramis.
130. Todėl negalima teigti, kad vienos rrūšies žuvys būna geometriškai panašios.
131. Laminariškumą palaiko ir nelygumų nebuvimas iki aukščiausios vietos:
a) riebaliniai vokai-gaubtai pridengia akis,
b) nugarinis pelekas slepiasi griovelyje,
c) krūtinės ir pilvo pelekus pridengia „gaubšlės“ iš pakitusių žvynų.
132. Riebaliniai vokai pirmiausiai atsiranda už akies. Tai rodo, kad jų funkcija ne apsaugoti akį, o didinti jos aptakumą. Be to, paprastai riebalinai vokai ir pelekų gaubšlės vystosi kartu, sinchroniškai. [157 psl.]
133. Žvynų reljefiškumas tam tikruose plaukimo režimuose skatina paviršinio sluoksnio turbulizaciją ir palaiko beatotrūkę tėkmę.
134. Itin greitų žuvų žvynai sunyksta, tai leidžia palaikyti mažą ppasipriešinimą.
135. Manoma, kad kardžuvių kardai ne medžioklės įrankis, o struktūra, mažinanti priekinį pasipriešinimą. Kai kurie stebėjimai rodo, kad kardžuvių greitis iki 120-130 km/h (35-37 m/s). Spėjama, kad apie kardą dėl kavitacijos gali susidaryti dujinė kaverna, mažinanti trintį.
136. Atmetus kardžuvių kardą, jų kūno aptakumas labai suprastėja.
137. Ypatingai greitos žuvys (Scombridae, dalis Carangidae) už antrojo nugarinio ir analinio pelekų turi daug atskirų mažyčių pelekėlių – pakitusių atsiskyrusių antrojo nugarinio ir analinio pelekų stipinų.
138. Alejevo nuomone, šių pelekų funkcija – valdyti link uodegos tekantį srautą. Dėl lokomotorinių (varomųjų) judesių išilgai uodegos stiebo teka ne išilginis srautas, o įstrižas. Todėl jis sūkuriuodamas perteka per stiebą apatinę ir viršutinę briaunas. Vėliavėles primenantys pelekėliai, laisvai linkstantys į tėkmės pusę, – tai darinys:
a) smulkinantis sūkurius ir nukreipianti tėkmę link uodegos ir taip pagerinanti uodegos kaip varytuvo veiklą,
b) mažinantis sūkuriavimą paskui žuvį ir kartu – pasipriešinimą.
139. Skersinis aptekėjimas. Skersiniai judesiai – tai bangavimo judesiai:
a) lokomocinės bangos amplitudė didėja link uodegos,
b) kuo greičiau plaukia žuvis, tuo didesnis bangavimo (ir kartu skersinių judesių) dažnis.
