Alkoholizmo paplitimas literatūroje

Alkoholis sutinkamas įvairioje literatūroje, pradedant nuo spaudos, baigiant enciklopedijomis.

Jis neaplenkia ir mokslinių leidinių. Aprašomas kaip narkotinė medžiaga, kurios papiknaudžiavus galima susilaukti nemalonumų. Vienas iš tokių mokslinių leidinių yra „Šeimos daktaras“. Jame aprašoma pirmieji alkoholizmo simptomai, šeimos santykiai esant šeimoje alkoholikų, pagalbos, nuorodos. Daugelis straipsnių su patarimais ieškant pagalbos, sveikstančiajam nuo alkoholizmo. Alkoholizmas opus dalykas todel spauda jo nepamiršta.

Alkoholis literatūroje toks pat įprastas dalykas, kaip ir gyvenime. Nuo pat pirmosios pasaulyje knygos išleidimo iki šių dienų pasikeitė ne vienas literatūros sstilius, bet alkoholio vieta literatūros kūriniuose neliko tuščia – jis ir dabar yra beveik kiekvienos knygos puslapiuose, nesvarbu ar tai būtu nuotykių romanas, ar istorinis kūrinys, ar mokyklinis kūrinys. Periodiniuose leidiniuose ar laikraščiuose apie alkoholį rašoma ne mažiau, negu apie politiką. Kriminalinėse kronikose aprašomi įvykiai, nusikaltimai, kurių priežastis – alkoholio vartojimas. Tokių straipsnių pasitaiko įvairiuose leidiniuose, kaip „Akistata“ ir t.t . O „Lietuvos ryto“ dienraštis penktadieniais išleidžia straipsnius apie alkoholinius gėrimus, čia galima sužinoti apie jų gaminimo, išlaikymo, degustavimo paslaptis. AAprašomos tradicijos, vykę alkoholinių gėrimų festivaliai.

Įdomybių skyreliuose skelbiamos sensacingos naujienos apie alkoholį, jo vartojimą ir poveikį žmogaus organizmui, pateikiami naujausi mokslinių ir medicininių tyrimų rezultatai. Citata iš „Lietuvos ryto“: „Kaip nustatė Didžiosios Britanijos mokslininkai per metus išgerdami vidutiniškai ppo 100 litrų alaus, vyriškiai su tankiais ūsais gali vėjais išmesti iki 27 svarų sterlingų(daugiau kaip172 litus). Didžiojoje Britanojoje kasmet „per barzdą nuvarva“ 162719 didelių bokalų alaus“.

Grožinėje literatūroje alkoholis aprašomas ne kaip mokslinių tyrimų objektas, bet kaip nereikšmingas dalykas, paįvairinantis nuobodų literatūros kūrinioveikėjų gyvenimą. Nuotykių romanuose apie laukinius Amerikos Vakarus indėnai alkoholį vadina „ugnies vandeniu“, kuris neša nelaimes. Daugelyje kitų knygų degtinė vadinama „velnio lašais“, o vynas „kristaus kraujas“. Mokslinėje literatūroje, enciklopedijose apie alkoholį rašoma labai išsamiai, išvardijamos alkoholinių gėrimų rūšys, rašoma kada jie pradėti gaminti, kaip ir iš ko gaminami. Pavyzdžiui apie alų rašoma, kad jis buvo pradėtas gaminti net prieš 6000 metų Senovės Babilone ir iš čia vėliau paplito po visą pasaulį, o štai didžiausias Džordžo Galo vyno ffabrikas Modeste(JAV, Kalifornija) per metus pripildo maždaug 300 milijonų butelių vyno. Istoriniuose ir autobiografiniuose kūriniuose aprašomi daugelio įžymių žmonių gyvenimai, kuriems alkoholis buvo brolis.

Alkoholis kaip ir daugelis modernių dalykų nėra šio amžiaus atradimas, taigi ir literatūrą, o dažnai ir jos rašytojus, kamuoja jau daugelį metų.

Norint pasižymėti kuo didesniu objektyvumu, reikėtų neužmiršti, jog bet kuris reiškinys, sukeliantis priešingas reakcijas, jau savaime yra svarbus. Vardan minėto objektyvumo nesiimsime parašyti mokslinio straipsnio ar panašaus“moralę keliančio“ rašinio, mat ginčytis dėl alkoholio reikšmės, reikštų, kkad ginčijamasi dėl skonio – dėl realiatyvių sąvokų.

Priklausomai nuo literatūros rūšies, požiūris į alkoholį labai skirtingas. Grožinėje literatūroje ši tema paįvairina siužetą, o kartais net apeliuojama į skaitytojo intelektą, norint inicijuoti kuo įvairesnes šio reiškinio interpretacijas. Mokslinė literatūra, šiuo atvėju, gali tik konstatuoti, tačiau tas dažnai neįtikina žmogaus, o įtikinėjimo funkciją atlieka masinės informavimo priemonės.

Aišku, alkoholį vartojančio žmogaus temą rašytojai pasirenka neatsitiktinai, tokį pasirinkimą sąlygoja graudžios literatūros paklausa, nes už išlietas ašaras, jautrios prigimties žmonės linkę mokėti pinigus. Tačiau ne vien už ašaras mokama. Straipsniai, kurie netiesiogiai smerkia žmonių ydas, leidžia kiek stabiliau moraliai pasijausti žmonėms, nesugebantiems daryti moralinės įtakos aplinkiniams. Panašiai yra ir su grožine literatūra. Dideli rašytojai – klasikai, išdėsto klasikinį požiūrį, tuo klausimu ir tokiu būdu nuraminę savimi abejojančią liaudį prie visuotinio pritarimo susilaukia dar ir pinigų, mat“ blaivi mąstysena“ visiems suprantama ir priimtina. Kiti ima žmogaus ir alkoholio temą „iš gyvenimo“, nes jaučiasi esantys pribrendę rašyti tokius kūrinius ir palikti neįkainuojamą kultūros – moralės vertybę, kuri perduodama iš kartos į kartą pavirsta stereotipu.

Dėl įvairiausių situacijų, į kurias patenka tiesiogiai su alkoholiu „pakontaktavę“ žmonės, šios temos niekaip nepavyksta išsemti, o tai parodo ir meno begalines ribas.

Tačiau viskas nėra taip beviltiškai vienoda, mat vis dar atsiranda menininkų, kurie ssubtiliai aprašo alkoholio sukeltas organizmo reakcijas, o kad būtų protingiau dar įmaišo truputėlį filosofijos ir taip pakilėja literatūros meną į aukštumas, siekdami švento jiems tikslo – savęs pažinimo.

Dėl nuomonių skirtumo niekaip nepavyksta susitarti dėl alkoholio simbolinės reikšmės. Problemos, su kuriomis susiduria kategoriškieji vienos ar kitos pusės palaikytojai, jau savaime yra neeilinės gyvenime, o tai aišku negali neatsispindėti ir literatūroje. Žmonės giliau įklimpę į alkoholizmą mažiau galimybių turi pradėti „normalų“ gyvenimą, o daugiau galimybių turi jį savo noru pabaigti. Kitiems, kurie alkoholyje įžvelgia absoliutų blogį, tad smarkiau nepraktikuojantiems šioje srityje, didžiausias smūgis yra ne sugerovų ir gėrimo nesuradimas, o artimųjų girtavimas. Apsisaugoję patys mes negalime kartu apsaugoti ir kitų. Paradoksai neaplenkia šitokio pobūdžio literatūros, ant kurių ir laviruoja intelektualūs nūdienos rašytojai.

Aišku būtų neteisinga teigti jog alkoholis yra reikalingas tik kvailinimosi poreikiui patenkinti, juk būna žmonių, kurie įžvelgia ir kitokių prasmių tiek alkoholyje, tiek alkoholinėje literatūroje.