Angliavandenių apykaita organizme

Angliavandenilių biologinis vaidmuo ir cheminė prigimtis

Angliavandeniams (sacharidams) priskiriami organiniai junginiai, turintys aldehido arba ketono grupę ir hidroksilo grupes.

Angliavandeniai yra visų ląstelių sudėtinė dalis, labai plačiai paplitę gamtoje, ypač augaluose. Jie sudaro 70-80 proc. visų sausųjų augalo rnedžiagų. Gyvūnų organizme angliavandenių gerokai mažiau (apie 2 proc. sausųjų medžiagų), tačiau ir čia jie labai svarbūs.

Angliavandenių būna labai ivairių: mažos ir didelės rnolekufinės masės, kristalinės ir amorfinės būsenos, tirpstančių ir netirpstančių vandenyje, hidrolizinamų ir nehidrolizinamų, lengvai oksiduojamų ir redukuojamų bei oksidacijai patvarių junginių. JJų funkcijos ir biologinis vaidmuo labai įvairūs. Visų pirma angliavandeniai yra pagrindinis energijos šaltinis. Gyvūnų organizme maždaug 60 proc. energijos išsiskiria angliavandenių oksidacijos metu. Tokių audinių kaip smegenų ar kraujo ląstelių gyvybinei veiklai reikalinga energija gaunama oksiduojantis gliukozei. Tai energinė angliavandenių funkcija. Angliavandeniai, būdami visuose be išimties audiniuose, yra ir plastinės medžiagos (plastinė funkcija). Jų yra ir ląstelės organelose, ir ląstelių apvalkale, jie ir jų tarpiniai. Apykaitos produktai vartojami kitų medžiagų, pavyzdžiui, nukleorūgščių, baltymų, lipidų, fermentų ir kitų medžiagų sintezei. AAugaluose angliavandeniai atlieka atraminių medžiagų vaidmenį (celiuliozė ir kt.). Angliavandeniai gali kauptis organizme kaip atsarginės maisto medžiagos (pvz., krakmolas – augaluose, glikogenas – gyvūnų orgarizme), kurios prireikus panaudojamos (rezervinių maisto medžiagų funkcija). Angliavandenių ir jų darinių (pvz., mukopolisacharidų) esti ivairių lliaukų išskiriamuose sekretuose. Jie suteikia šiems sekretams klampumą, glitumą ir tuo apsaugo virškinimo trakto, bronchų ir kitų organų sieneles nuo mechaninių pažeidimų, mikroorganizmų ir pan. (apsauginė funkcija). Maiste esanti celiuliozė skatina žarnyno motoriką (reguliavimo funkcija). Tam tikri angliavandeniai atlieka ir specifines funkcijas organizme – dalyvauja perduodant nervinius impulsus, susidarant antikūnams, yra vieni iš kraujo grupių specifiškumo veiksnių ir kt.

Angliavandeniai organizme būna laisvi ir sujungti (pvz., nukleotidų, nukleorūgščių, glikolipidų, glikoproteinų bei kitų junginių sudėtyje).

Angliavandenius gamtoje sintetina augalai iš CO 2 ir H20 vartodami Saulės šviesos energiją (fotosintezė). Šio proceso esmę sudaro vandens fotolizės ir CO 2 redukcijos reakcijos. Vandens fotolizės metu susidaro atominis vandenilis ir molekulinis deguonis. Vandenilis redukuoja CO 2, o deguonis patenka į atmosferą. CO 2 redukcija nevyksta ttiesiogiai. Jis pirmiausia įjungiarnas į ribuliozės difosfatą, kuris kinta toliau pagal šią schemą ir susidaro heksozė:

Tai sudėtingas biocheminis procesas, kurio metu susidaro įvairūs tarpiniai sintezės produktai.

Angliavandeniai sudaro didelę dalį maisto produktų.. Jų daug yra duonoje, kruopose, vaisiuose, daržovėse ir kitur. Gyvuliniuose produktuose jų palyginti nedaug. Gyvūnų organizmai Saulės šviesos energijos sintezės procesams tiesiogiai naudoti negali, todėl ir negali sintetinti angliavandenių iš CO2 ir H2O. Gyvūnų organizme angliavandeniai sintetinami iš maisto medžiagų apykaitos tatpinių produktų.

Sintezės būdu angliavandeniai pirmą kartą gauti 1861 mm. (A.Butlerovas).

Angliavandenių klasifikacija ir nomenklatūra

Pagal struktūrą sacharidai skirstomi i monosacharidus, oligosacharidus ir polisacharidus. Monosacharidai yra paprasčiausi angliavandeniai, hidrolitiškai neskaidomi į mažesnius vienetus. Savo struktūra jie yra polihidroksialdehidai arba polihidroksiketonai. Pagal karbonilo grupę jie skirstomi i aldozes ir ketozes. Pagal anglies atomų skaičių molekulėje aldozės ir ketozės skirstomos i triozes, tetrozes, pentozes, hektozes, heptozes. Monosacharidų, kurių C atuomų skaičius didesnis kaip 7, gamtoje beveik nerasta.

Oligosacharidai sudaryti iš 2-20 tarpusavyje sujungtų monosacharidų molekulių (disacharidai, trisacharidai, tetrasacharidai, pentasacharidai, heksasacharidai ir t.t.). Gamtoje plačiausiai paplitę, ir organizme didžiausią reikšmę turi disacharidai. Monosacharidai ir oligosacharidai dažniausiai yra saldžios medžiagos ir todėl vadinamos cukrumis.

Polisacharidai yra stambiamolekuliai junginiai, sudaryti iš daugelio monosacharidų likučių. Jie skirstomi i homopolisacharidus ir heteropolisacharidus. Pirmųjų sudėtyje yra tik vienos rūšies monosacharidų likučių{ (pvz., krakmolas ir glikogenas sudaryti iš n molckulių D-gliukozės, inulinas – iš β-fruktozės ir t.t.). Antrieji yra jvairių monosacharidų bei jų darinių junginiai. Jie sudaro kompleksus ir su kitomis, dažnai netgi ne sacharidų tipo, medžiagomis. Angliavandenių klasifikacija:

Monosacharidai, jų savybės ir struktūra

Tai kristalinės, vandenyje tirpstančios medžiagos. Tam tikromis sąlygomis jos lengvai oksiduojasi ir redukuojasi. Redukuojantis aldehido bei ketono grupei, monosacharidai virsta polihidroksialkoholiais. Oksiduojantis aldehido grupei, susidaro monokarboksihidrooksirūgštys (aldono rūgštys). Veikiant stipresniais oksidatoriais, oksiduojasi ir aldehido, ir pirminė alkoholinė grupės. Tada ssusidaro dikarboksihidroksirūgštys-cukraus rūgštys (glikaro rūgštys). Oksiduojantis tik pirminei alkoholinei grupei, susidaro urono rūgštys. Šios dažniausiai randamos augaluose, kur dalyvauja susidarant įvairioms kitoms medžiagoms, tarp jų- heteropolisacliaridams:

Svarbiausias urono rūgščių atstovas yra gliukozės oksidacijos produktas – gliukurono rūgštis. Organizme ji sujungia alkoholius, fenolius bei kitas organizmui kenksmingas medžiagas ir tuo apsaugo ląsteles nuo kenksmingo šių medžiagų poveikio.

Monosacharidai, išskyrus ketotriozę-dihidroksiacetoną, turi vieną ar kelis chiralinius (asimetrinius) C atomus. Priklausomai nuo jų skaičiaus monosacharidai gali būti įvairių stereoizomerų pavidalo. Pavyzdiui, aldoheksozė turi 4 chiralinius C atomus, taigi šiuo atveju gali būti 16 stereoizomerų ir t.t. Monosacharidų izomerų gamtoje randama ne tiek daug. Pavyzdžiui, iš 8 galimų aldopentozių izomerų gamtoje daugiausia randama ksilozės,

arabinozės, ribozės ir deoksiribozės, iš 16 galimų aldoheksozių izomerų – gliukozės galaktozės, manozės ir t.t. Priklausomai nuo OH grupių išsidėstymo monosacharidai priskiriami D arba L eilei.

Monosacharidai (pentozės, heksozės) gali būti atviros ir cik1ines (pusiau acetalio) struktūros. Naujai susidaręs hidroksilas yra pusiau acetalinis, o pirmasis C atomas iš simetrinio virsta chiraliniu. Kadangi ir apie jį H ir OH gali isidėstyti dvejopai, ciklinė manozė turi dvi -α ir β – formas (du anomerus). Šios forrnos gali virsti viena kita perėjusios atvirą aldehidinę struktūrą, pavyzdžiui:

Pusiau aceta1inės g1iukozės struktūros gali turėti penkianarį (Tolenso forma, ffuranozinė forma) arba šešianarį (Hevuorzo forma, piranozinė forma) žiedą. Tarp penkių g1iukozės struktūrų tirpale nusustovi dinaminė pusiausvyra (vyrauja β-D-g1iukopiranozė) ir toks reiškinys vadinamas oksociklotautomerija. α ir β formų pasikietimas (poliarizacijos p1okštumos sukimo kampo kitimas) vadinamas mutarotacija. Kadangi α- ir β-g1iukozės yra ne enantiomerai, o diastereomerai, jos turi skirtingas fizikines konstantas:

Linijinės ciklinių monosacharidų formu1ės neatspindi realios molekulinės formos. Tode1 naudojamasi Hevuorzo pasiūlytomis erdvinėmis ciklinėmis formulėmis:

a-D-gliukozė fl-D-gliukozė

Šiose fomulėse neatsižvelgta į ang1ies tetraedriškumą. Todė1dabar vartojamos konformacinės formulės, kuriose H atomai ir OH grupės anglies atomų plokštumos atžvilgiu išsidėstę ne statmenai, o užima ašinę arba ekvatorinę padėtį (pavyzdžiui, gliukozė gali turėti vadinamąją kėdės arba vonios formą). Piranozinės struktūros monosacharidams būdinga

Konformacinė izomerija Žinomos 8 konformacijos: 2 kėdės ir 6 vonios tipo. Kėdės tipo forma stabilesnė ir todėl vyrauja gamtiniuose monosachariduose.

Per hidroksigrupes monosacharidai reaguoja su metalų hidroksidais, sudaro eterius ir esterius, tarp jų – monosacharidų fosfatus, kurie aktyviai dalyvauja skylant bei sintetinantis sacharidams organizme. Be to, glikozidinis hidroksilas yra gerokai aktyvesnis už kitus. Junginiai, susidarę per glikozidinį hidroksilą, vadinami glikozidais. Oligosacharidai bei polisacharidai yra tipiški glikozidai.

Iš triozių ląstelėse pasitaiko glicerolio aldehidas ir dihidroksiacetonas. Jie susidaro medžiagų apykaitos procese kaip tarpiniai produktai:

Iš tetrozių apykaitos procesuose svarbiausia yra eritrozė.

Pentozės – ribozė, deoksiribozė , ribuliozė

, ksiluliozė – yra tarpiniai angliavandenių apykaitos produktai; pirmosios dvi randamos nukleotidų, nukleorūgščių, kai kurių kofermentų sudėtyje ir kt.

Dažniausiai orgarizme aptinkami monosacharidai yra heksozės (gliukozė, fruktozė, galaktozė, manozė ir kt.)

Žmogaus organizme gliukozė yra svarbiausias energijos šaltinis, iš jos sudarryta daug

disacharidų ir polisacharidų (laktozė, sacharozė, krakmolas glikogenas ir kt.) Kintant gliukozei, ląstelėse susidarę tarpiniai produktai dalyvauja kitų organizmų sintezėje. Gliukozės kiekis kraujyje yra angliavandenių apykaitos rodiklis. Galaktozė randama pieno cukraus – laktozės sudėtyje, jos yra kai kurių polisacharidų, glikolipidų sudėtyje. Ji, kkaip erdvinis gliukozės izomeras, organizme (kepenyse, kituose organuose)gana lengvai virsta gliukoze. Fruktozės daug būna augaluose, ypač vaisiuose ir uogose. Organizme ji taip patgali izomerizuotis į gliukozę. Manozė taip pat yra sudėtinių angliavandenių komponentas.Jos ypač daug augaluose.

Lyginant gliukozės ir galaktozės arba gliukozės ir manozės struktūras, matyti, kad os skiriasi vieno hidroksilo padėtimi. Tokie monosacharidai vadlnami epimerais. Heksozių olekulėse prie antrojo C atomo esanti OH grupė gali būti keičiama aminogrupe. Tada susidaro aminosacharidai -heksozaminai (gliukozaminas, galaktozaminas, manozaminas ir t.) Labai dažnai aminosacharidai bbūna N-acetilintų jungių pavidalo, pavyzdžiui, N-acetilgalaktozaminas ir kiti:

Tokie junginiai randami ląstelės membranų, mukopolisacharidų sudėtyje ir k.t.

Oligosacharidai

Didžiausią reikšmę žmogaus organizmui turi tokie oligosacharidai kaip sacharozė, maltozė i laktozė. Sacharozė yra 1,2-glikozidine jungtimi sujungtų α-D-gliukozės ir β-D-fruktozės junginys.Taigi čia glikozidinė jungtis tarp ddviejų monosacharidų susidaro per jų glikozidinius hidroksilus. Dėl to sacharozė neturi redukuojančių savumų. Ji randama augaluose ir yra svarbi mūsų maisto sudėtinė dalis. Veikiant sacharozės tirpalus rūgštimi ir šildant, vyksta iversija, o susidaręs gliukozės ir fruktozės mišinys vadinamas invertuotu cukrumi. Laktozės randama piene. Ją sudaro –β-D-galaktozė ir α-D-gliukozė, susijusios 1,4-glikozidine jungtimi. Maltozė sudaryta iš dviejų α-D-gliukozės molekulių. Ji yra krakmolo hidrolizės tarpinis produktas. Šiems dviem disacharidams susidarant, vienas glikozidinis hidroksilas lieka laisvas ir todėl jie turi redukuojančių savybių. Tuo atveju svarbu, kuri anomero -α ar β- glikozidinis hidroksilas yra sujungtas, nes nuo to priklauso disacharido hidrolizę katalizuojančio fermento veikimas. Be to, tai nulemia ir junginio pavadinimą. Pavyzdžiui, maltozėje sujungtas glikozidinis hidroksilas yra α-anomere. Taigi maltozė yra α-gliukopiranozil- (1-4) -gliukopiranozė. Tokios jjungties hidrolizę katalizuoja α-gliukozidazės. Laktozė yra β-galaktopiranozil- (1-4) -gliukopiranozė ir joje jungtis nutrūksta katalizuojant β-galaktozidazei.

Iš gamtoje randamų trisacharidų svarbiausias -rafinozė, sudaryta iš galaktozės gliukozės ir fruktozės. Ji randama cukriniuose runkeliuose, medvilnės sėklose ir kitur. Augaluose aptinkamas tetrasacharidas stachiozė. Tai gliukozės, fruktozės ir dviejų galaktozės molekulių darinys.

Polisacharidai

Padrindinę rūsų maisto dalį sudaro homopolisacharidai. Jiems priklauso krakmolas, glikogenas, celiuliozė, inulinas, licheninas ir kiti. Žmogui ir gyvuliams krakmolas yra viena svarbiausių maisto medžiagų. Jo didžiulės molekulės sudarytos iš α-gliukozės likučių. Tai balti, vandenyje nnetirpstantys milteliai. Karštame vandenyje sudaro koloidinį tirpalą. Šildomas krakmolas skyla į dekstrinus ir todėl tirpumas vandenyje padidėja. Dekstrinizacija pagreitėja pridėjus rūgšties. Ilgai hidrolizuojamas krakmoias suskyla iki gliukozės. Tai vadinamasis krakmolo sucukrinimo procesas:

Krakmolą galima hidrolizuoti ir fermentais – α ir β-amilazėmis, amilo-1,6gliukozidaze, glliukoamilaze.α-amilazė katalizuoja polisacharidų vidinių 1-4- glikozidinių jungčių hidrolizę (taigi ji yra endoamilazė) ir susidaro dekstrinai. Šio fermento santykinė molekulinė masė apie 50.000.β -Amilazė, kuri dar vadinama maltogenine, veikia tas pačias jungtis, tik esančias polisacharido grandinės galuose ir atskelia disacharidą maltozę. Taigi ji katalizuoja kiekvienos antros1-4-glikozidinės jungties hidrolizę nuo to grandinės galo, kuriame nėra laisvų redukuojančių grupių. γ-Amilazė nuo polisacharidų atskelia gliukozę. Tiek β tiek γ amilazė yra egzoamilazės. Krakmolo molekulėse esančios l-6-glikozidinės jungtys skaidomos katalizuojant amilo -1,6-gliukozidazei. Krakmolas susidaro fotosintezės proceso metu augaluose ir krakmolo grūdelių pavidalu juose sukraunamas kaip atsarginė medžiaga. Daug krakmolo yra grūduose ir bulvėse.Krakmolo grūdeliai sudaryti iš dviejų frakcijų: 25 poc. jų masės sudaro amilozė ir 75 proc. – amilopektinas. Amilozėje α-gliukozės likučiai sujungti α-(l,4)-glikozidine jungtimi, jos struktūra linijinė, molekulinė masė apie 60.000. α-D-gliukopiranozių likučiai turi vonios konformaciją, dėl to polig1ikozidinė grandinė spiralizuojasi. Amilozė gerai tirpsta šiltame vandenyje (su jodu nusidažo mėlyna spalva). Jos molekulėje yra apie 0,03 proc. fosforo. Ją hidrolizuoja α-amilazė. Amilopektino sstruktūra šakota. Atsišakojimo vietose gliukozės molekulės jungiasi α-(1,6)-glikozidinėmis jungtimis (šiek tiek rasta ir 1,3-glikozidinių jungčių). Atšakose būna 8.20 gliukozės likučių. Amilopektino molekulinė masė gerokai didesnė – iki 1 milijono ir daugiau. Jame yra iki 0,25 proc. fosforo. Jis sunkiai tirpsta vandenyje, sudaro koloidinius ar micelinius tirpalus; tirpalai su jodu nusidažo raudonai violetine spalva. Amilopektiną hidrolizuoja α- ir β-amilazės bei amilo- 1 ,6-gliukozidazė.

Glikogenas- atsarginis žmogaus ir gyvulių polisacharidas. Jo struktūra panaši į amilopeptino, tik šakotesnė, gali turėti net iki 30000 gliukozės likučių. Daugiausia jo būna kepenyse, mažiau- raumenyse. Yra šiek tiek grybuose, mielėse. Santykinė molekulinė masė nuo 40 tūkst. iki 5 mln. Organizme sudaro kompleksus su baltymais. Karštame vandenyje sudaro koloidinį tirpalą (su jodu nusidazo geltonai raudona spalva). Hidrolizuojamas rugščių arba veikiamas amilazių suskyla iki α-gliukozės. Glikogeno molekulėje yra α-(1,4)glikozidinių α-(1,6) glikozidinių ir šiek tiek α-(1,3 )-glikozidinių jungčių. 1, 6 jungčių yra ir atsišakojimuose, todėl glikogeno molekulė kompaktiškesnė negu amilopektino. Kai trūksta organizme gliukozės glikogenas lengvai skyla ir papildo jos kiekį. Tai labai svarbi glikogeno funkcija. Priešingai, gliukozės perteklius kraujyje sulaikomas kepenyse ir paverčiamas glikogenu. Šie glikogeno skolimo ir sinetzės procesai reguliuojami kasos ir antinksčių liaukų hormonų ir kontroliuojami centrinės nervų sistemos.

Inulinas sudarytas iš β-fruktozės likučių. Tiesa, apie 3-6 pproc. jo masės tenka α-gliukozei. Fruktozės likučiai sujungti 1,2-glikozidinėmis jungtimis. Molekulinė masė 5000.6000. Inulino yra jurginų šaknyse, cikorijoje, topinambų šaknyse ir kitur. Jis saldaus skonio, karštame vandenyje tirpsta. Naudojamas fruktozei gauti. Sergant cukralige rekomenduojama jo vartoti vietoje cukraus ir krakmolo. Inuliną hidrolizuoja rūgštys bei fermentas inulazė.

Celuliozės daugiausia yra augalinių ląstelių sienelėse. Ji sudaryta iš β-D-gliukozės likučių, sujungtų β-(1,4)-glikozidinėmis jungtimis. Celiuliozės molekulės, jungdamosios tarpusavyje, sudaro miceles, o šios vandenilinėmis jungtimis jungiasi į fibriles. Dėi to celiuliozė palyginti atspari rūgščių, šarmų ir silpnų oksidatorių veikimui, netirpsta vandenyje, eteryje, spirite (tirpsta Šveicerio reagente). Stiprių rūgščių bei kai kurių mikroorganizmų išskiriamų fermentų yra hidrolizuojama iki β-D-gliukozės (tarpinis junginys – disacharidas celobiozė).

Licheninas taip pat sudarytas iš β-gliukozės likučių, sujungtų 1,4-gliukozidinėmis ir 1,3-glikozidinėmis jungtimis. Šiltame vandenyje sudaro koloidinį tirpalą, veikiamas fermenų hidrolizuojasi iki β-gliukozės.

Heteropolisacharidams priklauso hemiceliuliozės, pektininės medžiagos, heparinas ,hialurono rūgštis, chondroitinsulfatai, hitinas ir kiti. Hemiceliuliozių santykinė molekulinė masė 10000.40000, randamos augalų ląstelių sienelese, turi šakotą struktūrą. Pagal tai, kokie monosacharidai sudaro didesnę hemiceliuliozių molekulės dalį, skiriami ksilanai, galaktanai, mananai, fruktanai ir kt. Hldrolizuojant gaunama galaktozė, ksilozė, arabinozė, fruktozė, urono rūgštys.

Pektininės medžiagos – poligalakturonidai, D-galakturono rūgšties likučiai (dažniausiai iš dalies metilinti) sujungti 1,4glikozidinėmis jungtimis. Pektininėms medžiagoms priklauso pektino rūgštys ir jų druskos (Ca,

Mg) pektanai; karboksigrupėms metilinantis susidaro pektinai. Pektino molekulėse ne visi galakturono rūgšties likučiai yra esterizuoti metilo grupėmis. Įvairių augalų pektinų – sudėtyje yra galakturono rūgšties, galaktozės, arabinozės ir ramnozės. Pagrindinę grandinę sudaro 1,4-α-D-galakturonanai dalis jų metilinta, atsišakojusios grandinės yra α-arabanai ir β-D-galaktanai.

Pektinų molekulinė masė svyruoja nuo 30.000 iki 100.000.

Pektino savybės sąlygoja grandinės ilgis ir esterifikacijos laipsnis. Visiškai esterifikuoto pektino molekulėse metoksi grupės sudarytų 12 proc. Gamtoje randami pektinai jų turi 9-12 proc., o kai kurie ir gerokai mažiau. Pagal esterifikacijosa laipsnį ppektinai skirstomi į aukšto metoksi- (HM) ir žemo metoksi (LM) pektinus. Nuo to priklauso svarbiausia pektino savybė – sudaryti gelį (želatinizacija). Pektininių medžiagų yra augaluose. Pektino rūgštys su celiulioze arba baltyminėmis medžiagomis sudaro kompleksus -protopekinus. Vaisiams bręstant, protopektinas, veikiamas fermento pektinesterazės, virsta tirpiu pektinu. Pektininės medžiagos yra liofiliniai koloidai. Jos turi želatinuojančių savybių, plačiai vartojamos konditerijos ir farmacijos pramonėse. Heparinas sulaiko kraujo krešėjimą (antikoaguliacinės savybės). Manama, kad jis inaktyvina kraujo krešėjimo procese dalyvaujantį fermentą tromboinazę. Jo yra kepenyse, plaučiuose širdyje, sskydliaukėje, kraujyje ir kitur. Vartojamas medicinoje. Jo mulekulė sudaryta iš n molekulių α –D-gliukurono rūgšties, kuri gali būti esterifikuota sieros rūgštimi, ir n molekulių α-D-gliukozamino, kuriame per aminogrupę ir pirminę hidroksigrupę prijungti 2 sieros rūgšties likučiai (α-D-gliukozamin-2,6 disulfatas):

Hialurono rūgštis organizme sudaro kkompleksus su baltymais. Jos sudėtyje yra N-acetil-β-D-gliukozamino ir β-D-gliukurono rūgšties (1:1) likučių. Hidrolizuojant hialurono rūgštį, susidaro gliukozaminas, gliukurono rūgštis ir acto rūgštis. Joje randamos 1,3-glikozidinės ir 1,4-glikozidinės jungtys:

Tai linijinės struktūros heteropolisacharidas, plačiai paplitęs gyvūlių audiniuose ir organuose. Ypač jo daug yra sausgyslėse, stiklakūnyje, moteriškųjų lytinių ląstelių apvalkale. Tai cementuojanti jungiamųjų audinių medžiaga, kuri labai svarbi formuojantis apsaugmėms priešinfekcinėms organizmo savybėms.

Chondroitinsulfatai, būdami kompleksuose su kalogenu arba lipidais, randami kremzlėse, kauuose, saugyslėse. Hidrolizuojami, jie skyla į gliukurono rūgšties ir N-acetil-galaktozamino-6-sulfato molekules. Jos sujungtos β-1,3-glikozidinėmis ir β-1,4-glikozidinėmis jungtimis.

Hitinas, būdamas kompleksuose su baltymais ir mineralinėmis druskomis, sudaro vėžiagyvių, vabzdžių ir kitų gyvūnų dengiamųjų audinių pagrindinę dalį, jo yra kai kurių grybų ląstelių apvalkale. Tai linijinės struktūros polimeras. Jį sudaro β-1,4-glikozidinėmis jungtimis susijungę keli šimtai NN-acetil-β-D-gliukozamino molekulių.

Hitinas blogai tirpsta vandenyje ir organiniuose tirpikliuose. Hidrolizuojant jį rūgštimis, susidaro gliukozaminas ir acto rūgtis. Mikroorganizmų iškiriamas fermentas hitazė katalizuoja hitino skilimą į N-acetilgliukozaminą.

Specifinę mukopolisacharidų grupę sudaro junginiai, kurių sudėtyje yra neuramino rūgščių. Susijungusios su acto rūgštimi, šios rūgštys vadinamos sialo rūgštimis. Sialo rūgštys įeina į ląstelių apvalkalų sudėtį. Sergant reumatu ir tuberkulioze, padaugėja sialo rūgščių kraujyje. Ši savybė svarbi uždegiminių procesų diagnostikai.

Sialo rūgščių sintezės pradiniai junginiai yra manozaminas (susidaro i gliukozamino), fosfopiruvo rūgštis (enolinė forma) ir acetilas ((CH3CO~ SCoA):

Naudota literatūra:

1. Elena Grinienė “Biologija” Kauno technologijos uiversitetas, Kaunas,1998

2. A. Sliusariovas “Biologija ir bendroji genetika”, Vilnius, 1982