Atmosferos tarša

[pic]

ŽEMĖ

Saulės sistemos planeta, trečia pagal nuotolį nuo Saulės. Pagal masę yra

pirma tarp Žemės grupės planetų ir penkta tarp visų planetų. Aplink Saulę

Skrieja beveik apskrita orbita 29.8 km/s vidutiniu greičiu; apskrieja ją

per metus. Arčiausiai Saulės Žemė būna apie sausio 3 d., toliausiai nuo

Saulės – apie liepos 3 d. Žemės apsisukimo apie ašį periodas lygus parai.

Sukimosi ašis pasvirusi į ekliptikos plokštumą, dėl to Žemėje yra metų

laikai (pavasaris, vasara, ruduo, žiema) ir įvairios klimato juostos. Dėl

precesijos, nutacijos ir planetų trikdymų Žemės sukimosi ašies posvyrio

kampas lėtai kinta. DDėl Žemės susiplojimo per ašigalius ir netolygaus

masių pasiskirstymo jos figūrą apibūdina geoidas. Mėnulio ir Saulės trauka

sukelia Žemėje potvynius ir atoslūgius. Žemė susideda iš koncentrinių

geosferų: atmosferos, hidrosferos ir 3 kietųjų geosferų – plutos, mantijos

ir branduolio.

Atmosfera susideda iš mol. azoto (78.08% tūrio), mol. deguonies (20.95%),

argono (0.93%), vandens garų (0.1-2.8%), anglies dioksido (0.03%); kitų

dujų – neono, helio, kriptono, mol. vandenilio, azoto oksido, metano,

ozono, sieros anhidrido, azoto dioksido, anglies monoksido, ksenono, jodo

garų yra 0.01%.

Hidrosferos vanduo dengia 70.1% viso Žemės paviršiaus ploto.

Viršutinė kieta geosfera vadinama Žemės pluta; jją sudaro nuosėdinės

prigimties granitai ir bazaltai (metalų oksidai, silikatai, aliuminio

silikatai). Po pluta yra viršutinė mantija: jos viršutinė dalis ir pluta

sudaro litosferą – standžiausią Žemės apvalkalą. Viršutinės mantijos

apatinę dalį – astenosferą nuo apatinės mantijos skiria vidurinė mantija,

arba Golicyno sluoksnis. Išorinio branduolio viduje yra 11250 km spindulio

kietas (arba iš dalies išsilydęs) vidinis branduolys. Mantija susideda iš

olivino ir pirokseno (magnio ir geležies silikatų), kurie, didėjant slėgiui

ir kylant temperatūrai, keičia kristalinę sandarą.

Branduolį sudaro geležies ir nikelio lydinys su geležies sulfido priemaiša.

Aplink Žemę skrieja vienas didelis gamtinis palydovas – Mėnulis.

Žemės charakteristika

|Pusiaujo skersmuo |12 756.28 km |

|Ašigalinis skersmuo |12 713.51 km |

|Paplokštumas |0.003 353 |

|Pusiaujo ilgis |40 075.0 km |

|Masė |5.974·1024 kg |

|Vid. tankis |5.515 g/cm3 |

|Laisvojo kritimo pagreitis (prie | |

|paviršiaus): |9.78049 m/s2 |

|                                |9.83235 m/s2 |

|pusiaujyje |9.80665 m/s2 |

|ašigaliuose | |

|normalusis | |

| | |

|I kosm. greitis (prie paviršiaus) |7.91 km/s |

|Pabėgimo (II kosminis) greitis (prie |11.19. km/s |

|paviršiaus) | |

|Apsisukimo apie ašį žvaigždinis periodas |23.934 h |

|(žvaigždinė para) | |

|Pusiaujo plokštumos posvyris į |23.442[pic] |

|ekliptikosplokštumą (1984) | |

|Apskriejimo aplink Saulę periodas |365.25636 d |

|(žvaigždiniai metai) | |

|Nuotolis nuo Saulės: | |

| |152.096 mln. km|

| |147.100 mln. km|

| |149.597 87 mln.|

|afelyje | km |

|perihelyje | |

|vidutinis | |

| | |

|Orbitos ekscentricitetas |0.0167 |

|Orbitos plokštumos posvyris į ekliptikos |0 |

|plokštumą | |

|Amžius |4.6 mlrd.m. |

ATMOSFERA

Žemę gaubiantis dujų sluoksnis, kurį veikia Žemės trauka ir kuris sukasi

kartu su Žeme. Oro tankis jūros lygyje +15[pic]C temperatūroje yra

2.55·1019 atomų ir molekulių arba 1.22·10-3 g/cm3. Kylant aukštyn,

atmosferos tankis mažėja pagal barometrinę formulę. Vertikalia kryptimi

dalijama į sluoksnius, arba sferas: troposferą, stratosferą, mezosferą,

termosferą, egzosferą; šie sluoksniai pereina vienas į kitą, juos skiria

tropopauzė, stratopauzė, mezopauzė, termopauzė. Troposferos masė llygi ~80%

visos atmosferos masės, joje yra beveik visi atmosferos vandens garai.

Didžiausia ozono koncentracija yra stratosferos 20-25 km aukščio

sluoksnyje, kuris vadinamas ozonosfera. Mezosferoje susidaro sidabriškieji

debesys. Aukštesnieji mezosferos sluoksniai ir termosfera yra Saulės

spindulių jonizuoti, dėl to dar vadinami jonosfera. Termosferoje sukeliamos

polinės pašvaistės. Termosfera laipsniškai pereina į egzosferą, kurią

galima priskirti magnetosferai. 100 000 km aukštyje atmosferos tankis

priartėja prie tarpplanetinės erdvės tankio.

Žemės atmosferos suskirstymas vertikalia kryptimi

|Sfera |Aukštis(km) |T-ra |Slėgis |

| | |(K) |(Pa) |

|Paviršiu|0 |200-32|100 000 |

|s | |0 | |

|Troposfe|0 iki 12-18 |280-22|100 000-26|

|ra | |0 |00 |

|Stratosf|12-18 iki |220-27|2600-300 |

|era |50-55 |0 | |

|Mezosfer|50-55 iki |270-19|300-7 |

|a |80-85 |0 | |

|Termosfe|80-85 iki |190-17|7-10-9 |

|ra |1000 |00 | |

|Egzosfer|1000 iki |1700-.|. |

|a |100 000 |.. | |

Žemės rutulį maždaug 1000 km storio sluoksniu dengia atmosfera. Ji tarytum

oro okeanas ir elgiasi panašiai: juda, maišosi, slegia apatinius sluoksnius

gana dideliu slėgiu. Atmosferos orą sudaro dviejų tipų dujos ir garai.

Pirmajam tipui priklauso dujos, kurių koncentracija ore nekinta arba kinta

labai nežymiai: azotas – 78,084%, deguonis – 20,964%, argonas – 0,934%,

kitos tauriosios dujos – apie 0,01%. Antrajam tipui priklauso dujos ir

garai, kurių koncentracija atmosferoje nuolat kinta ir kurie geografiškai

pasiskirstę labai netolygiai: vandens garai, anglies dioksidas, ozonas ir

kitos. Šiam tipui priklauso ir vienos iš tauriųjų dujų – radonas, kurio

kiekis kinta dėl radioaktyviųjų virsmų, taip pat ozonas, susidarantis iš

oro deguonies viršutiniuose atmosferos sluoksniuose veikiant

jonizuojančioms dalelėms. Ozonas, kurio koncentracija yra didžiausia

atmosferos nuo 40 iki 80 km sluoksnyje apsaugo gyvūnus, taip pat ir žmogų,

nuo kenksmingos ultravioletinės Saulės spinduliuotės.

Vandens garų vaidmuo formuojant atskirų vietovių orus ir klimatą apskritai

yra labai svarbus. Iš viso Žemės atmosferoje yra 1,24 1016 kg vandens garų.

Nors vandens garų kilmė Žemėje iki šiol nėra visiškai aiški, vidutiniškai

atmosferoje yra tiek vandens garų, kad visiems susikondensavus Žemės

paviršius pasidengtų maždaug 2,4 cm storio ištisiniu vandens sluoksniu.

Kylant aukštyn vandens garų koncentracija mažėja. Beveik visi vandens garai

yra sutelkti apatiniame maždaug 10 km storio atmosferos sluoksnyje. Virš

tropopauzės atmosferos oras yra labai sausas. Tik stratosferoje kartais

susidaro perlamutriniai debesys, taigi ten gali irgi susidaryti sotieji

vandens garai. Įvairių geografinių platumų vandens garų atmosferoje kiekis

irgi labai nevienodas – ekvatoriaus srityse ties Žemės paviršiumi vandens

garų koncentracija yra 2,6%, o ties ašigaliais – tik 0,2%.

Vanduo iš vandens telkinių pastoviai garuoja, oro srautai nuneša vandens

garus kartais už tūkstančių kilometrų, susidarius reikiamoms sąlygoms

garai kondensuojasi ir lietaus ar sniego pavidalu iškrenta ant Žemės

paviršiaus. Drėgmė dirvoje yra būtina augalams augti, o vandens garai ore

būtini ir gyvūnams. Žmogus jaučiasi gerai, kai oro drėgmė yra tarp 50 ir

70%.

Vandens garavimas žemės paviršiuje, sudarydamas vandens garus atmosferoje

yra labai svarbus fizikinis ir biologinis procesas, nes paslėptoji garavimo

šiluma yra didelė lyginant su savitąja oro šiluma. Paslėptoji garavimo

šiluma yra tas procesas, kuris padeda išgyventi žmogui ir žinduoliams

tropikuose. Šiluma išsiskyrusi kondensuojantis 1g vandens garų yra

pakankama 1 kg oro temperatūrą pakelti 2,5 K. Vandens garai vadinami

atmosferos šilumos variklio darbine medžiaga dėl jų svarbaus vaidmens

šilumos pernešime. Vandens garų koncentracija ore priklauso nuo įvairių

faktorių: atmosferos slėgio, temperatūros, vėjo stiprumo ir krypties,

aukščio.

Klimato darbo vietoje sąlygos dažniausiai nusakomos šiais pagrindiniais

parametrais: oro temperatūra, slėgiu, drėgme ir oro srauto (vėjo) greičiu.

Yra ištirta klimato sąlygų įtaka darbingumui, savijautai, nustatytos

higieninės palankiausios žmogui klimato parametrų normos. Aišku geras darbo

sąlygas nusako ne tik atskiri minėti parametrai, bet jų derinys.

Dažniausiai netgi uždarose patalpose visų klimato parametrų optimizuoti

nepavyksta. Iki šiol daugumos patalpų oras neaklimatizuotas. Suprantama,

oro slėgis beveik visuomet (išskyrus lėktuvų salonus) nereguliuojamas.

Naudojantis barometrine formule ( )galima rasti aukštį virš Žemės

paviršiaus, kai žinomas atmosferos slėgis aukštyje h ir jūros lygyje.

Barometrai, kurių skalės sugraduotos metrais ir yra skirti aukščiui

matuoti, vadinami altimetrais. Graduojant įvedamos temperatūrinės pataisos,

nes barometrineje formulėje laikoma, kad g = const, o tai teisinga tik

nedideliame aukštyje (kelių dešimčių km), kitais atvejais reikia

atsižvelgti į g priklausomybę nuo aukščio.

Šlapių paviršių šilumos balansas

Šlapiais paviršiais laikomi tokie paviršiai, kurie yra padengti grynu

vandeniu arba druskų tirpalų. Laisvoje atmosferoje temperatūra ir garų

slėgis atitinkamai yra T ir p, o vandens paviršiuje yra T0 ir ps(T0).

Šiluma perduodama iš

atmosferos į paviršių dėl konvekcijos, o atiduodama iš

paviršiaus į atmosferą dėl garavimo. Jei paviršius gauna papildomą šilumą

iš Saulės spinduliuotės, į tai irgi reikia atsižvelgti, nes nuo šio proceso

greičio taip pat priklausys paviršiaus temperatūra.

Taigi šlapio paviršiaus temperatūra bus šiltesnė arba šaltesnė negu virš jo

judantis oras, priklausomai nuo to ar gauta šiluma iš Saulės yra didesnė,

ar mažesnė už atiduodamą paviršiaus į atmosferą.

Pavyzdžiui, norint apskaičiuoti garavimą iš atvirų vandens baseinų per

kelias savaites ar mėnesius, būtinas vandens baseino šiluminės talpos

įvertinimas. Kuo gilesnis ežeras, tuo iilgesnis laikotarpis per kurį turi

būti vidurkinama. Kartais jis gali siekti metus. Todėl realiai maksimalus

garavimo laikotarpis dėl tokio vidurkinimo gali žymiai persistumti ir

siekti mėnesius beveik nekoreliuodamos su metiniu spinduliuotės

ciklu.Garavimo greitis nuo vandens paviršių didėja tiesiškai su

spinduliuotės sugertimi ir su sotinimo deficitu (ps(T) − p). Jis kartu

didėja su vėjo greičiu.

Barometras. Toričelli’o dudelė su gyvuoju sidabru ir su indeliu apačioj,

vadinama barometru. Keiciantis orui, kinta ir jo svarumas, dėlto ir gyvasis

sidabras dudelėj arba kyla arba leidžiasi žemyn. Yra ištirta, jog gyvamjam

sidabrui barometro stulpelyje kylant aaugštyn reikia laukti gražaus giedro

oro, o nusileidus jam kokį colį žemyn iš paprastos vietos, reikia laukti

lietaus arba audros. Teip dažniausiai esti, bet ne visuomet: kartais

barometrui ir augštai stovint, pasitaiko lietus.

Teršalai

Epidemiologinių tyrimų duomenys rodo, kad teršalai provokuoja rinito

paūmėjimą, apsunkina nosies simptomus.

Teršalai nnamų aplinkos ore ypač reikšmingi, nes industrinėse šalyse daugiau

kaip 80 proc. laiko žmonės praleidžia patalpose. Šie teršalai yra: namų

aplinkos alergenai, dujos, ypač – tabako dūmai.

Miesto teršalai dažniausiai susiję su automobilių transportu. Pagrindiniai

atmosferos oro teršalai: ozonas, azoto oksidas ir sieros dioksidas.

Grynas oras, turintis apie 21% deguonies, būtinas palaikyti daugelio

organizmų gyvybei. Deja, įvairių rūšių pramonės įmonės, nuolant gausėjantis

transportas, šiluminis ir komunalinis ūkis išmeta į atmosferą kenksmingų

mūsų sveikatai medžiagų. Jos teršia orą, kuriuo kvėpuojame, ir kartu su

deguonimi patenka į organizmą. Pirmiausia tai anglies (CO, CO2), azoto (NO,

NO2) ir sieros (SO2, SO3) oksidai. Šios medžiagos kenkia ne tik gyvūnams,

bet ir augalams, visai mūsų aplinkai.

Orui būdinga natūrali valymosi savybė, kuri pasireiškia oro masių judėjimu

(vėju) ir atitinkamomis cheminėmis reakcijomis, tačiau tai nepašalina visų

teršalų. Jie savo ruožtu rreaguoja vieni su kitais, sudarydami vadinamuosius

antrinius oro teršalus, žmonių ir gyvūnų sveikatai pavojingus smogus

(sudurtinis anglų kalbos žodis: smoke-dūmai, fog-rūkas).

Iš oro teršalai su lietumi ar smogu krenta į paviršinius gamtinius vandens

telkinius ir dirvožemį. Todėl kova dėl švaraus oro padeda saugoti visą

aplinką, o kartu ir mūsų pačių sveikatą.

Pirminiai oro teršalai

|Teršalai |šaltiniai |

|Anglies (II) oksidas CO (ne |Transportas, daugiau CO |

|visiškai sudegusios anglies ar |išsiskiria užvedus variklį, |

|jų junginių produktas). |stabdant ar stovint su įjungtu |

| |varikliu). |

|Azoto oksidai NxOy (azoto(II) |Aukštoje temperatūroje ddeginamas|

|oksidas NO, azoto (IV) oksidas |kuras, skylantys azoto junginiai|

|NO2). |(pvz., nitratų), pirotechnika, |

| |elektros išlydžiai (50% NxOy |

| |išmeta automobiliai, 35% |

| |energetikos procesai ir 5% |

| |komunalinis ūkis). |

|Angliavandeniliai CxHy ir jų |Išmetamas nesudegęs benzinas, |

|antriniai produktai. |kiti naftos produktai, rūkimas |

| |ir netvarkingai laikomi |

| |tirpikliai, pesticidai, |

| |koksuojama (kaitinama be oro ir |

| |deguonies) anglies, durpės. |

|Sieros oksidai SO2 (90%) ir SO3 |Metalurgijos pramonė, deginamas |

|(10%). |siera užterštas kuras (63% SO2 |

| |susidaro energetikos ūkyje, 20% |

| |- pramonėje, 14% – komunaliniame|

| |ūkyje ir 3% – veikiant |

| |automobilių varikliams). |

|Dulkės – kietosios medžiagos. |Transportas, degimo procesai – |

| |energetikos, komunaliniame ir |

| |buitiniame ūkiuose, pramonėje |

| |(gaminant cementą, |

| |metalurgijoje). |

 

Užteršto oro poveikis žmogaus sveikatai

Dalis autotransporto išmetamų kenksmingų medžiagų po truputį kaupiasi

žmogaus organizme ilgą laiką ir sukelia ligas, o dėl kitų poveikio staigia

pablogėja savijauta, apsinuodijama ir žmogus pasidaro nedarbingas.

Automobilių išmetamas benzpirenas yra viena stipriausių plaučių vėžį

stimuliuojančių medžiagų. Smogai sukelia rimtus žmogaus organizmo veiklos

sutrikimus: pablogėja savijauta, paūmėja širdies ir kraujagyslių bei

plaučių ligos, susiformuoja gripo epidemijos, padidėja sergamumas ir

mirštamumas nuo bronchito, plaučių vėžio. Fotocheminis smogas erzina

gerklės ir nosies gleivines, akis, sukelia kitas lėtines ligas. Anglies

monoksido mažos koncentracijos sukelia galvos skausmą, sumažina žmogaus

darbingmą, sukelia aterosklerozę, gali būti infarkto, stenokardijos

priežastis, neigiamai veikia centrinę nervų sistemą. Didelės koncentracijos

mirtinos. Švinas žmogaus organizme kaupiasi iki mirtinos dozės. Švinui

kaupiantis kraujyje, organizmas blogiau aprūpinamas deguonimi, sutrinka

virškinimo organų, nervų sistemos veikla ir medžiagų apykaita. Ištirta, kad

ir nedidelės koncentracijos kancerogeninių medžiagų ilgalaikis kaupimasis

žmogaus organizme yra vėžinių ligų priežastis. Anglies dioksido dujomis

apsinuodijęs žmogus jaučia silpnumą, jam skauda galvą, jį pykina. Net maža

sieros dioksido koncentracija erzina akių ir nosies gleivinę, kvėpavimo

takus, sukelia kosulį ir čiaudulį. Nustatyta, kad užterštu oru kvėpuojančių

žmonių amžius sutrumpėja 5-10 metų.

Ką daryti?

Reikia dirbti sistemingai, planingai ir racionaliai spręsti atmosferos

teršimo mažinimo klausimus. Reikia imtis priemonių, sumažinti CO2 ir SO2

išmetimą į atmosferą. Reikia racionaliai paskirstyti autotransporto

srautus, įrengti miestų ir kai kurių jų rajonų apvažiavimus. Būtina

griežtai reikalauti, kad organizacijų ir individualių automobilių variklių

degimas būtų nuolat reguliuojamas. Reikia ryžtingai mažinti automobilių

kuro kenksmingumą.

Tai įdomu

Kerpės yra oro bioindikatoriai. Švaraus oro bioindikatoriai yra plačioji

platužė, uosinė ramalina, rašytinis brėžis, šiurkščioji kedenė. Pusiau

užteršto oro bioindikatoriai – sodinė briedragė, vagotasis kežas, putlusis

plynkežis. Užteršto oro biondikatoriai – laiptuotoji psora, plikoji

žiauberė, lekanora, sieninė geltonkerpė.

[pic]

Atmosferos oro teršimas

Oras, kuriuo kvėpuojame, gali būti teršiamas – natūraliais komponentais:

1.dulkėmis

2.mikroorganizmais,grybeliais

3.žiedadulkėmis

4.fitvaleksinais

5.balzaminėmis augalumų medžiagomis

6. organinių medžiagų irimo komponentais

7. NH3, CO2, H2S, antropodujomis (žmogaus kūno išskiriamomis dujomis)ir kt.

Jie gali sukelti viršutinių kvėpavimo takų pažeidimus, bei alergines

reakcijas

dirbtinės taršos komponentais:

pramonės dulkėmis, dūmais

kuro degimo produktais (pramonės ir ttransporto) NOx, SO2, CO, CO2 .

aerozoliais

Jie gali :

1.      pažeisti netik viršutinius kvėpavimo takus, bet ir plaučių audinį –

sukelti plaučių dulkeligę (pulmokontozę), uždegiminius procesus;

2.      ryški ekologine žala – susidarę rūgštiniai lietūs keičia vandens

telkinių ir dirvožemio pH, todėl kinta tiek augalų, tiek gyvūnų egzistavimo

sąlygos;

3.      gali patekti į mitybos grandines ir kauptis organizme, ilgainiui jį

intoksikuoti;

4.      sukelti nuodinguosius rūkus pramoniniuose miestuose fotocheminius

rūkus (dėl transporto taršos ir saulės radiacijos sąveikos (kurie stipriai

dirgina kvėpavimo organus. Tai mažina organizmo atsparumą.

Pagrindiniai atmosferos taršos šaltiniai Lietuvoje yra transportas, kuris

sudaro apie 65% viso oro užterštumo. Antroje vietoje yra pramonė – 20-25%,

trečioje – energetika, sudaro 10-15% oro užterštumo.

Pagrindiniai atmosferos oro teršalai yra skirstomi į 5 grupes:

1.            anglies monoksidas – smalkės

2.            azoto oksidai

3.            sieros oksidai

4.            angliavandeniliai

5.            dulkės

Visi šie teršalai sudaro 90% viso oro uztersimo.

[pic]

Anglies monoksidas (CO) arba smalkės – tai bespalvės ir bekvapės dujos,

kurios susidaro:

Degimo metu, kuomet nepilnai sudega kuras, nes aplinkoje nepakankamai

deguonies. Daugiausia tai būdinga transporto priemonėms.

CO2 + C ( 2CO

Esant labai aukštai temperatūrai (daugiau nei 1000(C) kai anglies

dvideginis skyla. Šie atvejai yra dažni pramonėje.

2CO2 ( 2CO + O2

Anglies monoksido šaltiniai:

|Transportas |63,8 % |

|Pramonė |9,6 % |

|Kietų atliekų |7,8 % |

|nukenksminimas | |

|Stacionarus kuro |1,9 % |

|deginimas | |

Patekęs į atmosferą CO ilgai išlieka stabilus.

CO įtaka sveikatai: patekęs į kraują

(per plaučius) jungiasi su

hemoglobinu ir sudaro labai patvarų junginį – karboksihemoglobiną. Tokiu

atveju hemoglobinas negali atlikti savo funkcijos, t. y. pernešti deguonį į

audinius, ko pasėkoje vystosi audinių hipoksija. CO galimybė susijungti su

hemoglobinu yra 200 kartų didesnė nei O2, todėl net nedidelė jo

koncentracija aplinkoje neigiamai veikia sveikatą ir gali būti pavojinga.

Organizmo veiklos sutrikimai labiausia priklauso nuo karboksihemoglobino

koncentracijos kraujyje. Gali būti pažeista centrinė nervų sistema,

regėjimas, kvėpavimo, širdies ir kraujagyslių sistemos. Esant labai

dideliai karboksihemoglobino koncentracijai kraujyje – koma ir net mirtis.

Pavojingiausia padidėjusi CCO koncentracija vaikams ir vyresnio amžiaus

žmonėms, ypač jei jie nerūko.

Azoto oksidai

NO – bespalvės, bekvapės dujos.

NO2 – raudonai rudos spalvos, nemalonaus kvapo dujos.

Pagrindiniai teršimo azoto oksidai šaltiniai:

|Transportas |39,3 % |

| Stacionarus kuro deginimas |48,5 % |

|Kietų atmatų nukenksminimas |2,9 % |

|Pramonė |1,0 % |

Lietuvoje azoto oksidais labiausiai užteršti didieji miestai – Kaunas,

Vilnius, Klaipėda, taip pat Mažeikiai (dėl “Mažeikių naftos” ir šalia

esančios cemento gamyklos)

Azoto oksidų įtaka sveikatai: Dirgina kvėpavimo takų gleivinę, didelės

koncentracijos sukelia gleivinės paburkimą ir edemą. Toksiškai veikia

plaučius. DDirgina akių gleivinę.

Sieros oksidai

SO2 (sieros dioksidas) ir SO3 (sieros trioksidas) – bespalvės,

turinčios specifinį kvapą dujos.

Pagrindiniai taršos sieros oksidais šaltiniai:

|Stacionarus kuro |73,5 % |

|deginimas | |

|Pramonė |22,0 % |

|Transportas |2,4 % |

|  Kietų atmatų |0,3 % |

|nukenksminimas | |

Lietuvoje didžiausias užterštumas sieros oksidais Elektrėnuose

(Elektrėnų elektrinėje kaip kuras naudojamas mazutas, kuriame yra sieros).

Sieros oksidų poveikis sveikatai priklauso nuo jų koncentracijos ore.

Sieros oksidai dirgina sukelia refleksinį kosulį, kvėpavimo takų gleivinių

paburkimą, dirgina akių gleivinę. Esant didelei koncentracijai pavojinga ir

labai trumpalaikis poveikis. Jautresni sieros oksidų poveikiui – vaikai ir

asmenys sergantys kvėpavimo bei širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis.

Angliavandeniliai

Pagrindiniai taršos angliavandeniliais šaltiniai:

|Transportas |48,8 % |

|(ypač automobiliai | |

|benzininiais | |

|varikliais) | |

|Pramonė |14,4 % |

|Stacionarus kuro |2,2 % |

|deginimas | |

Poveikis sveikatai: Sukelia gleivinių (kvėpavimo takų ir akių)

paburkimus. Esant didesnei angliavandenilių koncentracijai, per plaučius

jie patenka į kraują ir neigiamai veikti centrinę nervų sistemą – sukelia

motorinį slopinimą iki narkozės.

Dulkės

Ši grupė jungia įvairias chemines medžiagas

Pagrindiniai teršimo šaltiniai:

|Pramonė |26,5 %% |

|(Lietuvoj – cemento, | |

|stiklo pramonė) | |

|Kuro deginimas |31,4 % |

|(daugiausia akmens | |

|anglis) | |

Poveikis sveikatai priklauso nuo dalelių dydžio ir cheminės sudėties.

Mažesnės nei 5(m (0,000005m) dulkės gali patekti į plaučius. Didesnės

dalelės sulaikomos viršutiniuose kvėpavimo takuose. Jei dalelių sudėtyje

yra švino, mangano, arseno arba fluoro, jos gali sukelti lėtinius

apsinuodijimus. Dulkės, kurių sudėtyje yra silicio oksidų (Molio, smėlio,

cemento, stiklo vatos ir kt.),o taip pat organinės ir metalų dulkės sukelia

specifinius plaučių audinio susirgimus – pneumokonjozes.

Globalinės oro užterštumo problemos

Globaliniai ekologiniai pokyčiai pasaulyje prasidėjo XIX amžiaus

pabaigoje. Pagrindine šių pokyčių priežastimi laikomas miestų gigantų

atsiradimas, kurie tapo dirvožemio, oro ir vandens teršėjais. Ekologinė

krizė – tai ekosistemų normalios veiklos sutrikimas didelėse teritorijose.

Rūgštūs lietūs susidaro kuomet atmosferos ore yra didelė koncentracija

sieros ir azoto oksidų, kurie lengvai jungiasi su vandeniu ir susidaro

rūgštys. Rūgštūs lietūs keičia dirvožemio ir įvairių vandens telkinių

rūgštingumą. Dėl to kenčia augmenija ir gyvūnija. Norint neutralizuoti

rūgščių lietų poveikį yra kalkinami dirvožemis ir ežerai.

Temperatūrinė inversija ir smogas Normaliomis sąlygomis kylant aukštyn

atmosferos oro temperatūra mažėja. Esant temperatūrinei inversijai prie

žemės paviršiaus oro temperatūra mažėja, o pakilus į kelių šimtų metrų

aukštį yra pasiekiama inversinė zona, kurioje kylant aukštyn temperatūra

didėja. Praėjus šią zoną ji vėl mažėja kylant aukštyn. Temperatūrinė

inversija viena, kaip gamtos reiškinys nėra pavojinga, tačiau esant didelei

oro taršai ši situacija gali būti pavojinga daugelio žmonių gyvybei.

Viršutiniams atmosferos sluoksniams būdingas vertikalus oro masių

judėjimas. Orų srautai atmosferos apatiniuose sluoksniuose juda

horizontalia kryptimi.. Tokį judėjimą sąlygoja vėjo stiprumas ir kryptis.

Jei vėjas yra pakankamai didelis, teršalai nesikaupia vienoje vietoje – jie

yra išsklaidomi. Kalnuotose vietovėse arba didelėse daubose vėjo įtaka yra

žymiai mažesnė. Todėl tokiose vietovėse teršalų pasiskirstymas priklauso

nuo vertikalaus oro masių judėjimo. Atsiradusi temperatūros inversinė zona

neleidžia maišyti apatiniams ir viršutiniams atmosferos sluoksniams.

Tokiomis sąlygomis teršalai kaupiasi ir pasiekia labai didelę

koncentraciją, atsiranda ddidelė ekologinė problema – smogas. Esant saulėtam

orui ore esančius teršalus veikia ultravioletiniai spinduliai, ko pasėkoje

įvyksta fotocheminės reakcijos, kurių metu susidaro daug toksiškesni

junginiai. Šis reiškinys vadinamas fotocheminiu smogu. 1948 metais

Pensilvanijoje Donora vietovėje dėl temperatūrinės inversijos ir smogo mirė

20 žmonių, 1952 metais Londone mirė 4000 žmonių. Jautriausi šioms

ekologinėms problemoms yra vaikai ir asmenys sergantys kvėpavimo bei

širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis.

Šiltnamio efektas Normaliomis sąlygomis dalis (2/3) iš saulės atsklidę

infraraudonųjų spindulių (šilumos) yra sugeriami dirvožemyje, akmenyse,

uolienose, o likusi dalis (1/3) atsispindi ir grįžta į kosmosą. Padidėjusi

anglies dvideginio (CO2) koncentracija veikia kaip vienpusis skydas. Saulės

spinduliai laisvai patenka į atmosferą, atsispindi nuo įvairių paviršių ir

negalėdami praeiti pro didelės CO2 koncentracijos atmosferos sluoksnį lieka

žemuosiuose atmosferos sluoksniuose.

Šių reiškinių pasėkoje kyla oro temperatūra.Pastaruoju metu yra labai

sumažėjęs sunaudojimas (daugiausia dėl miškų kirtimo, gaisrų, rūgščių

lietų).