Brangakmeniai

Briliantai

Briliantas – apdirbtas deimantas, turintis ne mažiau 57 briaunų. Šiomis dienomis, briliantai naudojami kaip brangakmeniai papuošalams arba kaip talismanas, turintis mistinių galių.

Ankstyvoji istorija

Briliantai rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėti maždaug prieš 3000 metų Indijoje, kur briliantai buvo vertinami dėl savo savybės išskaidyti šviesą.Viduramžiais briliantai kurį laiką buvo naudojami medicininiams tikslams. Taip ankstyvaisiais viduramžiais naudodamasis briliantais nesėkmingai bandė gydytis popiežius Klementas. Vėliau didesnis dėmesys būdavo skiriamas brilianto vertei, negu jo mistinėms galiomis. Siekdami apsaugoti kasyklas nuo vagysčių jų savininkai skleidė ggandus, kad neapdirbti deimantai yra nuodingi.

Briliantų populiarumas viduramžiais augo ir dėl atrastų didelių deimantų, pvz., „Mėlynosios vilties“.Šiandien Indija išlieka tarp pirmaujančių šalių pagal briliantų iškasimą, bei apdirbimą.

Skaidrumas

Beveik visi briliantai turi natūralių įskilimų priemaišų, kurios blogina jo permatomumą bei tuo pačiu blizgesį.

Spalva

Brilianto spalva gali kisti nuo visiškai Baltos iki Geltonos arba rudos briliantų spalva graduojama panaudojant abėcėlę nuo D iki Z

Svoris

Brilianto svoris matuojamas karatais (angl. Carat sutrumpinimas ct.) (nemaišyti su aukso grynumu) vienas karatas lygys 0,2 gramo, pats pavadinimas kilęs iš kkarato sėklų, senovėje jos buvo naudojamos kaip svoreliai nes jų svoriai beveik nesiskyrė o vidutinis svoris buvo 0,2 gr

Spalvotieji briliantai – geidžiama investicija

Pastarąjį dešimt metį spalvotieji mineralai – kvarcų, berilų, turmalinų ir kitų grupių spalvoti brangakmeniai tapo madingi, paklausūs ir ppopuliarūs. Spalvoti briliantai pamažu, tačiau stabiliai ir užtikrintai, įsitvirtino rinkoje.

Per pastaruosius penkerius metus, smarkiai išaugus prašmatnių (fancy) vadinamosios netradicinės, neordinarinės spalvos briliantų paklausai, nišą užpildė įvairiausių spalvinių charakteristikų brangakmeniai.Šalyse, kuriose stipriai išvystyta spalvotųjų briliantų infrastruktūra (JAV, Belgija, Izraelis, Indija, Brazilija, Pietų Afrika ir kt.), dažniausiai vadovaujamasi seniai nusistovėjusiais terminais fantastiniams, prašmatniems briliantams apibūdinti.

—————–

Deimantas

Deimantas yra grynuolių klasės mineralas, jo cheminė sudėtis – kristalinė anglies modifikacija.

Savybės

Deimantai būna bespalviai, pilki, balti, melsvi, gelsvi, tamsiai rudi. Spalva priklauso nuo kristalo gardelėje esančių priemaišų.

Deimantai nėra sudaryti vien tik iš anglies. Deimante gali būti silicio, geležies, titano, magnio, kalcio oksidų, azoto ir kitos priemaišos. Taip pat pasitaiko kitų mineralų intarpų – grafito, olivino, piropo ir kt. Deimantai būna tiek skaidūs, tiek neskaidrūs. Deimantas turi llabai gerą skalumą, o blizgesys – deimantinis (žaižaruojantis įvairiomis vaivorykštės spalvomis), riebus. Kristalo singonija kubinė. Dažniausiai randami oktaedro, rečiau kubo formos kristalai. Deimantas yra kiečiausias natūralus mineralas. Pagal Moso skalę jo kietumas yra 10. Jis atsparus rūgštims ir šarmams. Kaitinamas ore sudega.

Radimvietės

Deimantai susidarė 10-1500 m pločio krateriuose, rečiau giliuose Žemės plutos plyšiuose, pripildytuose nuotrupinių uolienų kimberlitų (ultrabazinė uoliena).Žemyn siaurėjantys krateriai vadinami sprogimo vamzdžiais. Proterozojaus metu, taip pat devono, juros, paleogeno periodu susidarę kimberlitai, dūlėjimo proceso metu suyra, o juose esantys ddeimantai susikaupia aliuviniuose sąnašynuose. Dalis deimantų galėjo būti pernešti ledynų ar vėjo i kitas vietas. Maži deimantai gali susidaryti meteoritiniuose krateriuose.

Variacijos

• Bort – tamsus, netaisyklingos struktūros, matinis deimantas.

• Fancy – tamsiai raudonas, mėlynas ar purpurinis deimantas (ypač retas ir vertingas).

• Canary – ryškiai geltonas deimantas.

• Framezitas – juodas Bort.

• Balasas – smulkus rutulinis pluoštinis, spindulinis agregatas.

• Karbonado – itin smulkus, kompaktiškas ar porėtas, pilkšvas ar juodas agregatas.

• Kongo – deimantinė smulkmė,naudojama kaip abrazyvinė medžiaga.

Deimantai yra gaminami dviem etapais. Pradžioje mokslininkai palaipsniui sodino anglies garus ant jau turimo deimanto paviršiaus siekdami suformuoti deimanto sluoksnio gemalą. Anglies atomai likdavo įkrautomis dalelėmis bombarduojant vandenilio ir metano dujų mišinį. Po to šie sluoksniai buvo supjaustomi ir suslėgus iki 50-70 tūkstančių atmosferų slėgio buvo kaitinami 2000 oC temperatūroje. Mokslininkai sako, kad šie labai kieti kristalai tiks pjovimo įrankiams.

„Cullinanas“

Didžiausias pasaulyje deimantas rastas 1905 metais ir pavadintas kasyklos savininko vardu „Cullinanas“. Neapdirbtas mineralas svėrė 3106 ct. Iš kasyklos į Keiptauno uostą jį atvežė paslėptą pašto darbuotojo žmonos kepurėje, į Londoną plukdė laivu, kuriame tikrasis deimantas kaip paprastas siuntinys buvo vežamas siuntų skyriuje, o kopija keliavo kapitono seife su didele apsauga.

„Cullinanas“ – toks didelis deimantas, kad jį nušlifuoti buvo įmanoma tik suskaldžius. 1907 metais Antverpene jis buvo ppadalintas į dvi dideles ir 7 mažesnes dalis. Didžiosios dalys – po 530 ct ir 317 ct. Kriaušės formos „Afrikos žvaigždė“ bei pagalvėlės formos „Cullinan 2“ pateko į Anglijos karaliaus skeptrą bei karūną. Ten jie yra iki šiolei.

Neprilygstamasis“

Šį deimantą 1984 metais Konge rado maža mergaitė, žaidusi netoli apleistos deimantų kasyklos šiukšlių krūvoje. Tol, kol jis pateko Libano pirkliams, perėjo per ne vienas rankas. Galiausiai brangakmenis atsidūrė Antverpene. Jį nupirko „De Beers“. 1988 metais nušlifuotas iki 407,48 ct, jis buvo pristatytas Kristi aukcione Londone, pavadintas „Auksiniu milžinu“, vėliau – „Neprilygstamuoju“. Savo auksine su konjako atšvaitu spalva jis neturėjo lygių. Už 12 milijonų dolerių deimantą nupirko Teodoras Horovitsas. Anuomet tai buvo didžiausia už vieną akmenį pasiūlyta suma. Vėliau savininkas padovanojo briliantą Vašingtono nacionaliniam istorijos muziejui. Kalbėta, kad ne be pagrindo. Po brilianto įsigijimo jo namuose pradėjo dėtis keisti dalykai.

„Eugenija“

Nuostabiai vaiskios žydros spalvos ovalo formos unikalus briliantas priklausė imperatorei Jekaterinai II. Kaip meilės ir atsidavimo ženklą ji padovanojo brangakmenį savo favoritui Potiomkinui. Napoleonas Bonapartas briliantą įsigijo iš Potiomkino palikuonių ir padovanojo savo žmonai Eugenijai. Norėdamas susilaukti sūnaus, jis apipylė Eugeniją brangenybėmis. Po Napoleono pralaimėjimo brangakmenis, įstatytas į koljė, ilgaus metus klaidžiojo po Europą. Galiausiai atsirado Indijoje. Jo istorija apgaubta paslaptingais žmonių dingimais. Garsus nne tik savo praeitimi, bet ir tuo, jog retkarčiais pasirodydamas aukcionuose niekada neatskleidžia nei kas jį nuperka, nei kas pavagia. Nė viena su briliantu susijusi vagystė taip ir liko neatskleista.

„Viljamsonas“

Šis nuostabus ryškiai rožinės spalvos deimantas taip pat rastas šiukšlėse. Po baobabo medžiu žaidęs berniukas niekam nenorėjo atiduoti savo mylimo akmens. Galiausiai 1947 metais deimantas buvo išviliotas ir atsidūrė Anglijoje. Princesė Elžbieta II turėjo paslaptingą gerbėją. J. Viljamsonas nušlifuotą 23,6 ct briliantą įteikė princesei jos vestuvių proga. Kai Elžbieta II 1953 metais buvo karūnuota, „Cartjė“ meistrai įstatė jį į puikią gėlės žiedo formos sagę. Sagės ilgis 114 mm. Ji visa gausiai inkrustuota briliantais. Kalbama, kad tai viena mėgstamiausių ir labiausiai nešiojamų karalienės sagių.

————-

Smaragdas

Smaragdas mineralo berilo atmaina, chemiškai berilio aliumosilikatas Be3Al2(SiO3)6 su chromo ir vanadžio jonų priemaišomis. Kaip tik šios priemaišos suteikia smaragdui žalią spalvą (iš to ir kilo pavadinimas: graikiškai „smaragdos“ – „žalias akmuo“).

Savybės

Smaragdas būna sodriai žalios spalvos. Pagal Moso skalę jo kietumas yra 7,5-8.

Radimvietės

Smaragdų randama Kolumbijoje, Zambijoje, Nigerijoje, Rusijoje, Indijoje, Brazilijoje, Pietų Afrikoje.

Kita informacija

Sintetinis smaragdas pirmą kartą gautas 1848.

Šio mineralo atmainos, naudojamos juvelyrikoje, dar yra akvamarinas, morganitas ir heliodoras. Blyškūs smaragdai juvelyrikoje vadinami tiesiog žaliu berilu (kaitinant jie gali supanašėti į akvamariną).

I klasės brangakmeniai (deimantai, rubinai,

safyrai, smaragdai) yra patys vertingiausi;

Jų vertė dažnai priklauso nuo dydžio, formos, spalvos, kietumo, skaidrumo ir blizgesio, matuojama karatais.

Kad išgauti maksimalų estetinį ir optinį efektą – brangakmeniai šlifuojami, jiems suteikiamos taisyklingų daugiakampių formos. Daugumas brangakmenių turi specifinius optinius efektus – katės akį ir asterizmą. Žmogaus reikmėms naudojami nuo seniausių laikų (juvelyriniai dirbiniai žinomi jau senosiose civilizacijose), dažniausiai papuošalų gamyboje (ypač šlifuoti brangakmeniai).

Nešlifuoti brangakmeniai naudojami technikos reikmėms (deimantas pjovimui ir šlifavimui, rubinas ir safyras-laikrodžių ir kt. tiksliųjų mechanizmų gamyboje, kvarcas ir tturmalinas – specialių optinių prietaisų gamyboje ir t.t.).

———–

Ametistas

Istorija

Ametistas – gražiausia ir labiausiai mėgiama kvarco rūšis. Jį naudojo jau egiptiečiai, etruskai bei romėnai. Ametistą aprašė Plinijus Vyresnysis. Senovės Kinijoje iš šių akmenų buvo gaminamos nedidelės gemos.

Viduramžiais labai vertintas ir Europoje. Jis buvo vadinamas vyskupų akmeniu ir teigiama, kad turi magiškų galių. Ametistas buvo įsimylėjusiųjų akmuo, simbolizavo susilaikymą, saugojo nuo burtų, raganavimo ir neleisdavo apsvaigti nuo alkoholio.

Spalva.

Nuo šviesios iki tamsiai violetinės, violetiškai raudona.

Randamas.

Brazilija savo ametistų telkiniais garsėjo jau vviduramžiais. Maždaug 1,5 milijonų km2 plote jie užpildo agato migdolų ertmes bazaltų lavos gyslose, o pietuose siekia net Urugvajų. Retai pasitaikydavo tokių kaip 10x2x1 m dydžio ertmė. Joje rasto akmens trūkumas, kad dienos šviesoje jis blykšta. Brazilijoje ametistai kasami Bahijuje, MMinas Žerajuje, Mato Groso ir kitose vietovėse. Pastaruoju metu Bolivijoje rastas vadinamasis ametrinas. Tai ametisto citrinas, kuriame persipynę violetinė ir geltona spalvos, o jų kraštai turi ryškias ribas.

Ametistų randama ir JAV (Montanoje, Meine, Džordžijoje ir Arizonoje), Kanadoje, Meksikoje, Bolivijoje, Šri Lankoje, Indijoje (Dekhano plynaukštėje), Birmoje, Japonijoje, Kinijoje bei Korėjoje. Daug akmens iškasama Madagaskare, Zimbabvėje, Mozambike, Zaire, Australijoje.

Rusijoje daugiausiai ametistų randama Urale, Jakutsko srityje ir Kolos pusiasalyje. Jų yra Armėnijoje, Vokietijoje, Čekijos Respublikoje, Slovakijoje, Bulgarijoje, Šveicarijoje ir Airijoje.

Britų muziejus Londone saugo 343 karatus sveriantį unikalų šlifuotą akmenį. Kiti mažesni sveria 75-90 karatų. Visi jie rasti Brazilijoje. Smitsono institutas Vašingtone savo kolekcijoje turi net 1362 karatų šlifuotą ametistą iš Brazilijos ir 202,5 karatų – iš Šiaurės Karolinos (JAV). Šiais aakmenimis dažnai buvo puošiamos karūnos, brangenybės (Jekaterinos II ir Britų karūnos skeptrai). Vatikano lobiuose yra žymusis „Popiežiaus ametisto žiedas“.

————-

GRANATAS

Pavadinimas kilęs nuo lotynų kalbos žodžio „granatus“ – grūdas.

Istorija.

Nuo seno mėgiamas akmuo. Tai liudija skitų kapų radiniai (VI-IV a. pr. Kr.). Plinijus Vyresnysis granatus kartu su kitais raudonais akmenimis vadino „karbunkulais“. Plinijaus Vyresniojo laikais almandinai buvo vadinami „carbuncul alabandicus“. Iš visų granatų grupės bene labiausiai mėgtas piropas. XVI a. daug jo buvo apdirbta Bohemijoje. Seniau jį nešiodavo ant kkaklo nuo piktos akies. Dar ir dabar tikima jo galiomis. Manoma, kad jis stiprina gyvybingumą, saugo nuo priešų ir skatina fantaziją.

Tai meilės akmuo.

Spalva.

Raudona (piropas), rudai raudona (spesartinas andraditas) violetiniai raudona (almandinas rodolitas), rausva (rodolitas), žalia (grosuliaras, andraditas, uvarovitas) geltonai žalia (grosuliaras) juodai ruda, juoda (melanitas), bespalvė (grosuliaras).

Randamas.

Piropai randami daugelyje pasaulio šalių. Tradicinės kasyklos ir apdirbimo vietos yra Bohemijoje („Bohemijos granatai“), kur sąnašynų telkiniai užima maždaug 70 km2 plotą. Kitos žymios radimvietės – Pietų Afrikos Respublikoje, ypač Kapo provincijoje („Kapo rubinai“). Čia randami kiek didesni piropai nei Bohemijoje. Nedidelių telkinių yra Rusijoje, ypač Jakutsko regione, kur jie, panašiai kaip Pietų Afrikos Respublikoje, randami kartu su deimantais.

JAV daugiausia piropų aptinkama Kolorado ir Arizonos valstijose. Žymiausias – „Arkanzaso rubinas“.

Mažesnių telkinių yra Niu Meksike ir Jutoje. Piropų buvo rasta ir Brazilijoje, Argentinoje, Australijoje (Anakie), Tanzanijoje (iki 25 kg, juvelyrinės kokybės), Zaire, Zimbabvėje bei Mongolijoje (Šavarim-Karam regione). Pastaruoju metu dideli piropų telkiniai aptikti Nigerijoje, Panyamo apylinkėse.

• Rodolitas – tai granato atmaina, kuri pagal sandarą turi ir piropo, ir almandino savybių. Jis kasamas Šri Lankoje, Zimbabvėje, Kenijoje ir Tanzanijoje.

• Almandinai – labiausiai paplitę granatų grupės akmenys. Gausių telkinių yra Pietų Indijoje ir Šri Lankoje. Geros kokybės almandinai randami MMongolijoje (Altan Chuduk), Brazilijoje (Minas Žerajo valstijoje) bei JAV (Niujorke). Garsūs akmenys iš Fort Vrangelio salos, Madagaskaro, Austrijos, Čekijos, Norvegijos bei Rusijos.

• Grosuliarai pirmiausia buvo rasti Šri Lankoje bei Rusijoje (Viliujaus upėje), Tanzanijoje (Umba River), Kenijoje, Meksikoje ir JAV (Kalifornijoje, Vašingtone). Pietų Afrikos Respublikoje rasti grosuliarai vadinami „Transvalio žadeitais“.

• Romancovitai (rudai juodi) kasami Suomijoje.

• Hesonitai (rudi kristalai) – Čekijoje, Rusijoje ir Ispanijoje.

• Cavoritai randami Tanzanijoje (iki 5 cm dydžio smaragdinio žalumo kristalai), Cavo nacionaliniame parke, Kenijoje bei Uzbekistane.

• Pastaruoju metu į rinką patenka žaliavos iš Malio – čia randami geltoni, nuo rudai oranžinių iki žalių atspalvių akmenys.

• Juvelyrinės kokybės andraditai (iki 1 cm dydžio kristalai), randami Meksikoje ir Graikijos Serifos saloje, Velso princo (Prince of Wales) saloje, Aliaskoje (iki 7 cm dydžio kristalai) bei Rusijoje (Kolos pusiasalyje).

• Vokietijoje, Italijoje ir Prancūzijoje randami juodi, nepermatomi melanitai.

• Gražūs, smaragdinio žalumo demantoidai dažniausiai randami šalia chromito telkinių Rusijoje (Urale), Italijoje (Val Malenco) bei JAV (Arizonoje).

• Topazolitai – labai retai aptinkama granatų atmaina. Jų randama Rusijoje (Urale), Italijoje (Val Malenco) ir JAV (Arizonoje esama net iki 5 cm dydžio kristalų). Alyvinio žalumo akmenų būna Kalifornijoje, Šri LLankos sąnašynuose, rečiau Šveicarijoje.

• Uvarovitas – retas granatas, taip pat dengiantis chromito plyšių sieneles. Pasaulyje žinomos jo kasyklos Rusijoje (Urale). Gražių akmenų randama Turkijoje, Irane, Pietų Afrikos Respublikoje, Etiopijoje bei JAV (Oregone).

• Spesartinai gamtoje aptinkami dažnai, bet retai pasitaiko juvelyrinės kokybės. Neseniai labai gražūs ir dideli (iki 2 cm) spesartino kristalai buvo rasti Gilgito srityje, Pakistane. Jų yra ir Šri Lankoje, Brazilijoje, JAV Meksikoje, Tanzanijoje (iki 5 cm dydžio kristalai), Kenijoje bei Graikijos Serifos saloje (iki 1 cm dydžio).

————-

RUBINAS

(Korundo grupė)

AL2O

Pavadinimas kilęs iš lotynų „rubens“ – raudonas.

Istorija.

Šis balandžio kraujo spalvos akmuo vertinamas nuo senų laikų. Pirmieji rašytiniai šaltiniai, kuriuose minima rubinų gavyba, nurodo kasyklas Birmoje. Iš čia akmenys prekybos keliais pasiekdavo senovės egiptiečių bei graikų valdovų rūmus ir šventyklas. Viduramžiais rubinai buvo mėgiami Romoje. Iš pradžių jie buvo šlifuojami ovaline forma, o ypač gražūs ir dideli akmenys turėjo savo vardus. Rubinas buvo laikomas gyvenimo akmeniu, kuris stiprina širdį ir grąžina jėgas. Viduramžiais su juo buvo siejamos magiškos galios. Buvo reikšmingas ir mitologijoje – rubinas tikinčiuosius saugojo nuo velnio ir nuo maro.

Spalva.

Įvairūs raudoni atspalviai.

Randamas.

Dauguma didelių ir gražių senovinių rubinų kilę iš Birmos, Mogoko vietovės. 400 km2 teritorijoje susikaupę skanmarmuro

ir kristalinių skalūnų, kuriuose yra rubinų. Iš čia akmenys patenka į sąnašas. Šiose vietose jie kasami gal jau nuo bronzos amžiaus. Daug gražių ir didelių rubinų rasta 1899-1928 m.

Rubinai (šiek tiek rusvo atspalvio) kasami ir Tailande, Chantabuno ir Batambango apylinkėse, bei Kambodžoje.

Kita istoriškai garsi rubinų gavybos vieta yra Šri Lanka. Čia aptinkama rubinų, kuriems būdingas asterizmas (katės akies efektas). Mažesnių telkinių yra Afganistane, Jagdaleko apylinkėse ir Pakistane, Hunzos upės slėnyje. Mažiau vertingi akmenys kilę iš Kinijos (Junano provincijos). Korundo ggyslų yra Indijoje, Tamilnandu ir Maisuro valstijose.

JAV rubinai randami auksingose Šiaurės Karolinos (Cowee Creek) sąnašose. Kolumbijos akmenys prastesnės kokybės. Rubinų esama ir metamorfizuotose kalkėse Australijos šiaurinėje teritorijoje. Gausūs rubinų telkiniai aptinkami Madagaskaro saloje (Ankatatra ir Vontivorona). Jie kaupiasi pirminiuose telkiniuose ir sąnašynuose.

Afrikoje rubinų rasta Tanzanijoje, prie Umbos upės, taip pat Motombo, Kvakonje, Mohenge ir Gairo upių baseinuose. Įvairiaspalvių kristalų dydis siekia iki 4 cm. Dideli raudoni kristalai įsiterpę į coizito uolieną, kuri perdirbama į juvelyrinius akmenis (Olgira Hills, Lossogonoi HHills). Zambijoje, Sombulo žvyre randama vertingų rubinų. Jų turinčių uolienų yra ir Malavyje (Chimwadzulu kalnuose), Zaire ir Angoloje.

Rusijoje rubinai aptinkami daugelyje poliarinio Uralo vietovių. Taip pat buvo atrasti Norvegijoje ir Suomijoje. Neseniai Makedonijoje, Prilepo apylinkėse, rasti dideli (iki 15 ccm) šviesiai raudoni kristalai.

Dideli pavieniai kristalai ir šlifuoti rubinai dažnai turi savo vardus, yra karūnos brangakmenių bei muziejų rinkinių puošmenos. Vienas žymiausių akmenų yra:

„Šiaurės žvaigždė“ (North Star), raudonai violetinis žvaigždėtasis rubinas, kurio svoris 166 karatai. Jis saugomas Niujorke, Gamtos istorijos muziejuje (American Museum of Natural History). Ten pat – dar vienas didelis rubinas

„Edith hagen de Long“ (100 ct).

Kitas didelis žvaigždėtasis akmuo iš Šri Lankos saugomas Smitsono institute, Vašingtone. Jis sveria 139 karatus.

Rubinas „Edvardas“, (167 ct) yra pusiau permatomas ir saugomas Britų muziejuje, Londone.

Šv. Vencelio karūną Prahoje puošiantis istorinis rubinas laikomas vienu didžiausių pasaulyje (dydis – 39,5 x 36,5 x 14 mm, svoris – 250 ct). Daug unikalių rubinų saugoma iindų kunigaikščių lobynuose ir buvusių Irano šachų namuose. Randama didelių kristalų, kurie neapdirbti sveria daugiau nei 500 karatų. Vienas iš jų, 690 gramų sverianti rubininė Budos statula iš Birmos, eksponuojama gamtos istorijos muziejuje (British Museum of Natural History), Londone. 1934 m. Šri Lankoje buvo rastas 593,4 g sveriantis rubinas, turintis asterizmo savybių.

———-

Safyras

Safyras

Savybės

Kategorija Mineralas, korundo grupė

Cheminė formulė

Aliuminio oksidas, Al2O3

Identifikacija

Spalva Mėlyna, rečiau – geltona, žalia, bespalvė, rausva, oranžinė, ruda, purpurinė

Safyras, Al2O3 – korundo grupės mineralas, aliuminio oksidas. Brangakmenis. Dažniausiai būna mėlynas, bet pasitaiko iir kitų spalvų variacijų – rožinis, geltonas, žalias, bespalvis, rudas, kelių spalvų. (Raudona korundo atmaina vadinama rubinu).

Radimvietės

Didžiausios radimvietės yra Azijoje – Indija, Šri Lanka, Tailandas, Birma, Kambodža. Randamas ir Madagaskare, Nigerijoje, Australijoje.

Didžiausi safyrai

1. „Star of India“ (563ct)

2. mėlynos spalvos „Logan“ (423 ct)

3. Tamsiai mėlynas „Midnight Star“

4. „Star of Asia“ (330

Istorija.

Nuo senų laikų žavintis grožiu ir neįprastomis savybėmis safyras laikomas labai vertingu brangakmeniu. Praeityje safyrais buvo vadinami visi mėlyni akmenys, ir tik XIX a. pradžioje kartu su rubinu jis buvo tinkamai ištirtas bei priskirtas korundo grupei. Tikėta nepaprastomis safyro savybėmis. Tam, kas jį nešiodavo, akmuo suteikdavo jėgos, garbės ir nemirtingumą. Safyras buvo turto, taikos ir skausmo simbolis.

Dauguma unikalių akmenų gavo vardus, yra karališkų papuošalų pažibos.

Spalva.

Įvairūs mėlyni, violetiniai, mėlynai violetiniai ir žali, geltoni, oranžiniai atspalviai (padparadža); bespalviai (leukosafyras).