Laikas (Gobelenas)

TURINYS

ĮVADAS 4

AUDIMO BŪDAI 7

1.1. AUDIMO TRADICIJOS 7

1.2. GOBELENO ISRORIJA 9

1.3. DAILININKAI TEKSTILININKAI ĮTAKOJĘ KŪRYBINĮ PROCESĄ 14

2. AUDIMO STAKLĖMIS TECHNOLOGIJOS 17

2.1. SIŪLŲ APMETIMAS ANT MESTUVŲ 20

2.2.METIMO SURIETIMAS ANT STAKLIŲ 23

2.3. PYNIMO RAŠTŲ TEORIJA 24

2.4. AUDINIO UŽTAISYMO BRĖŽINYS 28

2.5.VĖRIMAS Į NYTIS 29

2.6. SKIETAS IR JO FUNKCIJOS 31

3. DIPLOMINIO DARBO ĮGYVENDINIMO ETAPAI 33

3.1. ESKIZAI , PROJEKTAS , NUOTRAUKOS 33

3.2. TECHNINIO PIEŠINIO DARYMAS 34

43.3. STAKLIŲ UŽTAISYMAS 35

4. DIPLOMINIO DARBO SĄSAJOS SU TEKSTILĖS TECHNOLOGIJŲ PAMOKO -MIS 39

5. GOBELENAS INTERJERE 40

IŠVADOS 43

NAUDOTA LITERATŪRA…………………………46ĮVADAS

Diplominiam darbui rinkausi gobeleno audimą staklėse „ Laikas „ plokštumoje, nes man rūpėjo reikšti savo mintis erdvėje. Laikas yra be pradžios ir pabaigos. MMano paieškos laike atsispindės kūrybiniame darbe. Audimui reikia daug laiko, gal dviejų gyvenimų. Aš manau, kad tik laikas pakeitė mūsų požiūrį į tradicinį gobeleną. Laikas yra neapčiuopiamas, jis tėra mintis, kurią aš išreikšiu erdvėje. Laikas – tai riba – žymėk jį. Laikas – tai ženklas –sek juo. Laikas –tai išmonė, kuriai nėra ribų. Laikas – tai mūsų dienos, kurių dėka norisi sukurti amžiną grožį.

Laikas –viena pagrindinių materijos egzistavimo formų, pasireiškianti materialių objektų egzistavimo trukme, jų būsenų kaitos nuoseklumu. Egzistuoja objektyviai iir yra neatsiejamas nuo judančios materijos. Laiko ir erdvės abipusę priklausomybę, vienovę lemia materijos judėjimas. Visi reiškiniai būna susiję su laiku ir erdvės santykiais. Laiko santykiai sudėtingi ir nuolat kinta. Absoliutus laikas ir erdvė yra ypatingi būties pradai, egzistuojantys nepriklausomai nnuo materijos ir vienas nuo kito. Laikas universalus, vienmatis, nenutrūkstamas, visur vienodas su reiškiniais ir procesais, bet nuo jų nepriklausomas, galintis egzistuoti, jei nebūtų jokių reiškinių. Reliatyvus laikas – matuojamas laikrodžiu, jo suvokimo nėra, kaip savarankiško, nuo materijos nepriklausomo būties prado. Laikas nenutrūkstamas neatsiejamas nuo besikeičiančių reiškinių, būsenų, jis atspindi reiškinių priežasties ir pasekmės ryšį. Absoliutaus laiko negalima pažinti patyrimu.

Mano diplominį darbą sąlygojo laikas. Įkvėpė dienos ritmas, pasikartojantys garsai. Atsikeli rytą ir matai mėlyną dangų. Didžiulę erdvę. Ir jauti kaip pakyli naujai dienai, kaip paukštis. Ir tik laikas gali į tave pažvelgti iš taip aukštai. Mano tikslas sukurti gobeleną, kuris atspindėtų laiką. Kad galėčiau atskleisti savo sumanymą, reikėjo pasirinkti spalvas, technikas, jas tarpusavy suderinti. Sukurti vientisą kompoziciją per kkurią pajustume laiko suvokimą. Mano įsivaizduojamas laikas – tai gobeleno erdvė per kurią jaučiu jo skubėjimą. Laiko egzistavimas man labiau artimas geometrinėms formoms, uždariems laukams kur įsiveržia griežtos formos sparnai – leidžiantys giliau susimąstyti apie laiką.

Savo kūrybiniam – praktiniam darbui norėjau suteikti lengvumo. Laikas turi būti lengvas ir neslėgti mūsų minčių. Jis tarsi nematoma gija persipina ir išnyksta. Todėl neatsitiktinai rinkausi tam tikru spalvų derinį: šiltų ir šaltų ( rudos ir mėlynos) atspalvių, kurie atspindi abi laiko puses (juodą iir baltą). Laike sutelpa žmogaus kelias, jo pastangos kažką pasiekti, tobulėti. Laikas- tai erdvė, kuri palaipsniui mums atsiskleidžia.

Audinys – ant staklių audžiamas laikas. Jis auga iš apačios į viršų – tai lėtas, nuoseklus darbas. Kūrinio sukūrimą lemia laikas. Tik laike kyla noras pasiekti, sukurti amžiną grožį. Tai laikas – kai žinojimas ir mokėjimas eina kartu, tada kūryba ima viršų. Išaustas pasaulis – tai dažniausiai mane supantis pasaulis, kurį susikuriu pati. Mane visada persekioja: šviesa, tamsa, rasa, erdvė. Visada randu laiko pasigėrėti gamta, iš kurios semiuosi idėjų. Dairausi laiko erdvėje – danguje. Stebiuosi kiek daug spalvų turi žemė, medžiai, miškai. Ypač – ankstyvą pavasarį, iki žydėjimo. Gamta- įdomiausias kūrėjas. Niekada nepakartosiu mane supančio pasaulio grožio ir paslapties. Mano paieškos laike tėra iliuzijos. Siekiu išgauti erdvę, nė nesuvokdama ar ji yra, supa mane. Audžiu šviesą, orą, drėgmę, bet negaliu išausti laiko – jis nėra apčiuopiamas. Jis tėra išsakyta mintis.

Tekstilei reikia daug laiko, mokėjimo, patyrimo, kantrybės. Menininkai ieško kūrybinių impulsų ne vien meno pasaulyje. Mokslo, technikos raida vienaip ar kitaip veikia menininką, padeda jam progresuoti. Kadaise V. Kandinskis yra pasakęs, kad atomo suskaidymas jam reiškia viso pasaulio formų suskaidymą. Ir meninė forma suskilo į kvadratus, kubus, taškus, linijas,. spalvines dėmes. NNaujų – judėjimo erdvėje ir laike – sąvokų susiformavimas mene neapsiejo be fizikos mokslo teorijų bei atradimų. Naujas gyvenimo ritmas išplėtė tradicines vertinimo sąvokas. Aš manau, tik laikas pakeitė mūsų požiūrį į tradicinį gobeleną. Aš tik dabar matau, kaip liejasi spalva, kaip upė, neturinti nei pradžios, nei pabaigos. Toks yra laikas. Baltas, visai baltas stačiakampis staiga tampa spalvotas nuo begalės niuansų, o raudonas, ištryškęs tarsi kraujas, primena – ak, koks įvairus pasaulis! Žaismingas menas – yra tik laisvė, talentas ir laikas. Spalvos, linijos, geometrinės formos laike tampa tarsi užšifruoti ženklai, simboliai.

Gyvendami mes nuolat ką nors veikiame. Mes mokomės, žaidžiame, ilsimės, leidžiame laiką namie ar kitoje aplinkoje. Vis kintantys tikslai, poreikiai verčia mus kaskart apsiriboti, formuoti aplinkos erdvę. Visais laikais žmogų domino artumas, tolumas, aukštis, gelmė. Jo mintį paverkdavo kasdienio gyvenimo vaizdai ir neaprėpiamos visatos erdvės. Erdvė, kurioje gyvename, skirtingai mus veikia. Vienaip jaučiamės ankštame kambaryje, kitaip erdvioje salėje, vienaip – siaurose miesto gatvėse, kitaip – miško takelyje. Kiekvienas menininkas, o ypač tekstilininkas savaip suvokia erdvę, kompozicijos ir formos originalumą. Visa tai rodo jų individualybę. XXa. tekstilininkai sukūrė daug būdingų kompozicijų, kurias lėmė jų laikotarpio visuomenės socialinės, vertybinės koncepcijos ir pasaulėjauta. Kiekviena kompozicija siejasi su tradicijomis, papročiais, religija, filosofija, medžiagomis, technikos llygiu. Kompozicija, kartu būdama ir mokslas, ir menas, remiasi visomis pažangiomis praeities meno tradicijomis. Šiandien kompozicijos teorija yra meninio mąstymo sistema, kuri nuo kitų mokslų skiraisi tuo, kad ji negali būti apribota griežtomis taisyklėmis, mes bodimės bet kokių reglamentavimų gyvenime. Kompozicija nėra savitikslė priemonė, o tik per kūrėjo individualybę padedanti atskleisti kūrinio idėją. Kompozicijos įvaldymas – tai svarbiausia profesionalumo problema. Mokėjimas naudotis meninėmis priemonėmis padeda augti kūrėjo meistriškumui, atveria kelią originaliems, kūrybiškiems atradimams. Kompozicijos įvaldymas – tai svarbiausia profesionalumo problema. Mokėjimas naudotis meninėmis priemonėmis padeda augti kūrėjo meistriškumui, atveria kelią originaliems, kūrybiškiems atradimams. Kompozicija – kūrybinis procesas, nuo sumanymo pradžios iki įgyvendinimo. Čia negali būti išankstinio nusistatymo, nes kuriant jis dažnai keičiasi. Aš manau, kad kiekvienas gali išsiugdyti grožio jausmą ir sugebėjimą išsireikšti. Mes, lietuviai, nuo seno turėjome grožio supratimą, kuris labai ryškus daiktų proporcijose, formose ir ornamentikoje. Idėjai reikšti labai svarbios pasirinktos medžiagos, priemonės. Grafikoje esmę sudaro dviejų spalvų kova, padedanti išreikšti dramatizmą, gėrį ir blogį.

1. AUDIMO BŪDAI1.1. AUDIMO TRADICIJOS

Seniai nebesipuošiame namuose austais sijonais, o rankinio audimo stakles pamatyti galime nebent muziejuose arba profesionalių tekstilės dailininkų dirbtuvėse. Įvairių austų dirbinių galime nusipirkti, bet tai nepigus malonumas.

Audimas – senas tradicijas išlaikiusi tautodailės šaka, apimanti audinių, vilnonės, lininės aprangos, buitinės

reikmės puošmenų (rankšluosčių, užuolaidų, juostų, užtiesalų, staltiesių, lovatiesių, takų ir įvairių kitokių audeklų) gamybą įvairiomis technikomis: horizontaliomis ir vertikaliomis audimo staklėmis, pynimo, rišimo, mezgimo būdais. Šios tautodailės šakos užuomazgos siekia senovės Lietuvos kunigaikščių laikus, kai audimas buvo vienas pagrindinių lietuvių mergaičių amatų, sukrovusių jaunamartėms kraičio skrynias. Savadarbiai audiniai – kiekvienos lietuvės pasididžiavimas.

Gilias lietuvių liaudies tradicijas mena archeologiniai radiniai. II-III amžiuje kapinynuose randama vilnonių, lininių audinių. IV-ame amžiuje juostų, išaustų vijimo būdu, randama ir mūsų gimtajame Prienų krašte, Medžionyse, turtingos moters kkape. Pagal kapuose rastų vertingų drabužių, juostų, audinių liekanų fragmentus nustatyta audimo rūšis, technika, raštas. Audeklai pasižymi ypatinga raštų gausa. Raštus dažniausiai sudaro augalų, gyvūnų pasaulio fragmentai: lelijos, saulutės, žvaigždutės. Tobulėjant audimui nuo senųjų motyvų pereita prie sudėtingesnių geometrinių motyvų – trikampėlių, kvadratų ir t. t. Raštų gausa skatino ir audimo būdų plėtotę. Rankšluosčiuose ir lovatiesėse, servetinių ir naujesnių – pluoštelinių pynimų kompozicijoje tarp tiesių, laužytų ar lenktų linijų įterpiami obuoliais, akėčiomis, agurkais, stiklais ir kitaip vadinami iš taškelių ir llangelių sudaryti įvairaus dydžio apskritimai, kvadratai ir jų grupės. Laikui bėgant audime prigijo dvinytė kiauraraščių technika. Staltiesėse ir staltiesėlėse ji jungiama su kaišytiniais raštais. Lietuvių liaudies audeklai pasižymi ne tiek technikos tobulumu, detalių perkrovimu, kiek rašto, spalvų derinių grožiu.

Ši tautodailės ššaka įleidusi gilias šaknis ir mūsų gimtajame krašte. Prienų kraštas – ne vienos garsios audėjėlės gimtasis lopšys. Tarp jų gilų pėdsaką audimo kultūroje paliko trijų seserų – Albinos, Onos, Teresės Buzaičių, Marijos Pūkienės, Bronės Papečkienės, Marijos Bendoraitienės, Onos Marcinkevičienės darbai, kurių spalvingi, raštų gausa išmarginti audimo darbai, išgarsino mūsų gimtojo krašto vardą.

Audimas Lietuvoje turi senas tradicijas. Patys ankstyviausi Lietuvos kapinynuose rasti audinių fragmentai datuojami II-III a. Nustatyta, kad daugumas jų austi iš vietinės žaliavos – vilnonių ir lininių verpalų. Pirmojo tūkstantmečio pradžioje buvo audžiami daugiausia paprasti, lygaus (pirminio) pynimo audiniai. Dvinyčio pynimo balintos drobės buvo vartojamos šventadieniniams marškiniams, baltoms prijuostėms; storesnės drobės ir lininiai trinyčiai – vasariniams darbo drabužiams, maišams. IX-XIII a. kapinynuose rasta vilnonių bei lininių audinių fragmentų, austų ddaugiausia trinyte technika, keturiomis nytimis – eglute. Iš audinių fragmentų matyti, kad Lietuvoje naudoti du pagrindiniai audimo būdai: vertikaliomis ir horizontaliomis staklėmis. Vertikaliosios staklės buvo naudotos pirmykštėje bendruomeninėje santvarkoje. Yrant gimininei ir formuojantis feodalinei santvarkai, pradėtos naudoti horizontaliosios audimo staklės.

Labai plona daugianytė drobė, vadinama atkočine (ją XVIII a. dvaruose audė vyrai – atkočiai), iki

XIX a. pabaigos buvo naudojama moterų nuometams, staltiesėms ir drobulėms. Stora, velta,

vilnonė, 4, 6 ar 8 nytimis austa medžiaga – milas ir plonesnis už milą pusvilnonis ar vvilnonis

neveltas audinys – milelis (čerkasas) – vartoti šiltiems viršutiniams drabužiams, antklodėms,

lovatiesėms. Prie šiltų moteriškų viršutinių drabužių priskiriamos ir didelės vilnonės arba

pusvilnonės žieminės skaros, audžiamos dviem arba keturiomis nytimis, dažniausiai languotos.

Vilnoniai audiniai buvo paliekami natūralios pluošto spalvos arba nudažomi. Vys.tantis gamybai,

kaimo audėjos metmenims pradėjo vartoti medvilninius siūlus, o nuo XIX a. pabaigos fabrikiniai

audiniai išstūmė kai kurias naminių audinių rūšis.

Lietuvių liaudies audinių raštas – dažniausiai geometrinis arba sugeometrintas, neretai augalinis; jis

neperkrautas detalėmis, turi aiškų ritmą. Nors audiniai pasižymi ne tiek techniniu tobulumu, kiek

rašto bei spalvinių derinių grožiu, jų audimo technika įvairi ir gana sudėtinga. Raštuoti audiniai

pagal audimo būdą skirstomi į keturias grupes: servetinius, diminius, kaišytinius ir rinktinius.

Dailiais raštais audžiamos lietuviškos lovatiesės, prijuostės, juostos.

Servetiniai (damastiniai) audiniai vieni seniausių raštuotų audinių.

Daugiausia jie buvo vartojami drabužiams. XVIII-XIX a. lovatiesės, staltiesės, užvalkalai, rankšluosčiai, gūnios, užuolaidos, kilimai, takai ir kt. audiniai buvo audžiami iš lininių, vilnonių, kartais kanapinių verpalų. XIX a. antrojoje pusėje pradėta vartoti medvilnę bei šilką, XX amžiuje – dirbtinį šilką ir kitas sintetines medžiagas.

Tradicinėje visuomenėje audimas buvo būtinų ekonominių reikmių tenkinimas. Kaimiečiai augino avis, sėjo linus, kanapes ir patys pasiruošdavo, prisiverpdavo siūlų audimui. Žmonės audė sau rūbus, patalynę, patiesalus ir užtiesalus, nes negalėjo nusipirkti. Tradicinė buitis buvo neatsiejama nuo audimo. Kaime moterys sėsdavo į stakles pavasarį pper gavėnią, kai laisvesnis metas nuo kitų ūkio darbų, po to kai ilgais rudens ir žiemos vakarais pakankamai prisiverpta siūlų.

Amato mergaitės mokėsi šeimoje. Kiekviena kaimo moteris mokėjo austi drobę, vadinamuosius „paprastus“ audinius. Daugelis audė tik sau nesudėtingų raštų lovatieses, rankšluosčius, staltieses. Šie raštai dažniausiai buvo nusižiūrimi ir interpretuojami. Išradingesnieji savo audinius margino sudėtingais raštais. Vadinamuosius „raštuotus“ audinius mokėjo išausti tik visų žinomi audėjai. Vienas kitas kurdavo raštus. Audimu jie prisidurdavo pragyvenimui. Audinius keisdavo į kitas gėrybes ar parduodavo. Mažai buvo tokių, kurie iš audimo gyveno. Keičiantis agrarinei krašto politikai, tradicinis audimas kaime pamažu nyko ir išliko tik amatininkų.

Moterys slėpdavo, kad nemoka austi. Tradicinėje visuomenėje darbšti baltų drobių audėjėlė buvo apdainuojama ir ypač vertinama. Apie moters socialinę padėtį buvo sprendžiama iš kraičio dydžio, kuriame buvo audinių. Agrarinėje bendruomenėje turtingi namai buvo pilni puikių audinių. Amatininko dirbiniai buvo jo išradingumo, profesionalumo etalonas. Audiniai rodė ekonominį krašto išsivystymą, prekybinius ryšius.

1.2. GOBELENO ISTORIJA

Gobelenas – (pranc.gobelin) rankų darbo, unikalus, austinis sieninis kilimas. Gobelenai audžiami paprastos konstrukcijos vertikaliomis ar horizontaliomis staklėmis – rėmais. Skersiniai audinio siūlai vadinami ataudais, o išilginiai – metmenimis. Metmenims ir ataudams naudojami sukti vilnoniai, pusvilnoniai, lininiai siūlai. Pagal iš anksto sukurtą piešinį – vadinamą kartoną ( techninį piešinį), stipriai įtempti mmetmenys perpinami drobiniu ar kitokiu pynimu, trumpomis spalvotų ataudų atkarpomis.

Gobeleno ataudai nėra ištisi kaip paprastų audinių, kadangi gobeleno metmenys paprastai būna retesni už ataudus, kaip ripsinio audinio ranteliai. Ataudai būna iki kelių tūkstančių atspalvių. Rankinis gobeleno audimas reikalauja iš audėjų didelio meistriškumo, meninės nuovokos, kruopštumo.

Gobeleno technikos šaknys siekia antikos laikus. Žinoma, kad jau senovės Graikijoje, Romoje, Egipte buvo audžiami kilimai ir audiniai, kurių atlikimo technika nesiskiria nuo gobeleno.

Panašios į gobeleną struktūros kilimai Vakarų Europoje pradėti austi dvyliktame amžiuje. Tuo metu gobelenas atliko dekoratyvinę funkciją. Niūriose viduramžių pilių salėse jie sukurdavo šventinę nuotaiką, šildė šaltas akmenines sienas, buvo naudojami kaip užsklandos.

Viduramžių gobelenui Vokietijoje būdingas skirtingas figūrų masštabiškuma.s ir plokštuminis jų vaizdavimas, tuščių vietų užpildymas ornamentais ir augalų motyvais, spalvinio sprendimo lakoniškumas.

Pagrindiniai gobelenų gamybos centrai viduramžiais buvo Prancūzija ir Flamandija.

Šešioliktame amžiuje gobelenuose jaučiama renesanso įtaka. Gobelenų eskizuose atsiranda perspektyvos pojūtis, figūros – gyvesnės ir išraiškingesnės.

Septynioliktajame amžiuje suklesti gobeleno gamyba Prancūzijoje. Išausti gobelenai labai dekoratyvūs, pasižymi sodriu ir tuo pat metu lakonišku spalviniu sprendimu. Jie užbaigė baroko stiliaus formavimą gobeleno mene.

Aštuonioliktame amžiuje austi gobelenai pasižymi savitu koloritu, laisva figūrų ir peizažų traktuote.

Devynioliktame amžiuje gobelenai audžiami tik Prancūzijoje. Devyniolikto amžiaus gobelenas atsiduria aklavietėje, supanašėja su

tapyba.

Dvidešimtame amžiuje pavyksta gražinti gobelenui paprastą specifiką. Penkiolikto – devyniolikto amžiaus klasikinio gobeleno technika mažai kito. Dvidešimtame amžiuje prasidėjo esminis gobeleno atsinaujinimas. Šiuolaikinis gobelenas – tai iš esmės nauja taikomojo meno šaka. Tradicinį gobeleną su šiuolaikiniu riša tik pavadinimas, medžiaga, jam būdingi dažni nukrypimai nuo tradicijos. Europos meno istorija nežino kūrinių, primenančių šiuolaikinį gobeleną. Senasis gobelenas iki dvidešimto amžiaus tarsi reprodukavo tapybą su visa jos stilių įvairove. Tradicinė audimo technika beveik nekito. Technikos ir medžiagos vaidmuo, leido geriausiu būdu pperteikti piešinį. Dvidešimto amžiaus mokslo ir technikos atskleistos mąstymo kategorijos sąlygoja naujų meno krypčių susiformavimą. Siekiant įtaigaus meninio vaizdo, keičiamas kilimo formatas: nelygiai užbaigtos, karpytos gobeleno kraštinės suteikia kompozicijoms žaismingumo. Skiriamasis šiuolaikinio gobeleno bruožas – tekstilės aktyvumas, audimo technikų įvairovė. Šalia tradicinių medžiagų naudojamos alternatyvios. Viskas priklauso nuo sumanumo, fantazijos – tai mūsų amžiaus dailininkų kalba. Gobelene atsirado naujos erdvės, norint pabrėžti plokštumos skaidymąsi į planus dailininkai – tekstilininkai kūrė reljefą. Tankiai rišant siūlų mazgelius ir čia pat atkerpant pagal nnorimą ilgį, sukuriamas skulptūriškas paviršius, žėrintis turtingais šviesos ir šešėlių niuansais. Visais dailiosios tekstilės etapais kilimai kito nuo liaudiškų ornamentų ir siužetinių kompozicijų iki abstraktesnių formų bei savitų spalvinių derinių. Gobelenas tapo savarankiška erdvės dalimi. Tematiniai, simboliniai, alegoriniai, filosofiniai kūriniai.

Pagal vvaizdavimo struktūrą galima skirti dvi gobelenų rūšis. Vienuose gobelenuose sumanymas atskleidžiamas konkrečia vaizduojamąja kalba, išplėstu pasakojamojo pobūdžio siužetu , kituose gi, ši kalba – sudėtingesnė, abstraktesnė, suprantama ne iš karto. Pastarojo tipo gobelenai dažnai apeliuoja simboliniais, alegoriniais įvaizdžiais, naudoja poetinę metaforą.

Lietuvių gobelenai išoriškai ne tokie efektingi, juose jaučiamas gilesnio turinio siekimas, griežtesnis ir tinkamesnis meninių priemonių parinkimas. Skiriamuoju lietuviškų kilimų bruožu laikomi ritmiškai sugrupuoti kompozicijos elementai. Lietuvoje iki pat devyniolikto amžiaus klestėjo gobeleno tradicijos, kurios vėliau apie pusantro šimto metų buvo visai nebeplėtojamos. Aštuntojo dešimtmečio pradžios kilimuose buvo paplitusios apeigų, liaudies švenčių, padiktuoto etnografiškumo, liaudiško stiliaus bei stilizacijos paieškos. Žmogus gali būti sutapatinamas su paukščiu. Dar gobelenuose gali būti vaizduojamas žmogaus minčių ir jausmų pasaulis. Vaizduojamos žmogaus figūros dažniausiai aapibendrintos išilginės proporcijos kontrastingame arba su motyvu susiliejančiame fone. Erdvės iliuzija gobelene priklauso nuo dailininko individualybės. Bendra dailės tendencija – mąstyti pasitelkiant medžiagą. Gali gobeleno kompozicijos pagrindą sudaryti tam tikra tvarka išdėlioti abstrakčių spalvinių dėmių ir linijų plotai. Šiuolaiki.niame lietuvių gobelene naudojamos meninės išraiškos priemonės, įvairios medžiagos, audimo technikos, faktūros, savo plastiška forma skiriasi nuo klasikinio gobeleno. Dailininkai ieško naujų kompozicijos principų, atitinkančių audimo techniką. Rasti sprendimą kūrėjams padėjo tiesioginis ryšys su medžiaga, kada panaudojamos pačios audimo technikos savybės ir mmedžiagos savybės. Dailininkas siekia medžiagos ir audimo technikos vienybės, nekasdieninių spalvinių variantų, raštų ir spalvų sintezės.

Gobelenas – viena iš pačių įdomiausių bei originaliausių mūsų respublikos taikomosios dekoratyvinės dailės rūšių. Šiandieną lietuvių gobelenas pajėgus kalbėti apie aktualiausias bendražmogiškas problemas. Lietuvių gobelene išliko trys nuoseklios pakraipos. Pirmoji – aiškios, architektūriškos konstrukcijos gobelenas, kuriame dominuoja taupūs simboliai, faktūros, grafinės linijų kompozicijos, sąlygojančios modernųjį tekstiliškumą. Šio pobūdžio gobelenams būdingas rupus paviršius, grafiško gesto lengvumas, išryškinta siūlo tekstūra, vitališkas minimalizmas. Antroji pakraipa – romantiškas, siužetinis, tradicinis, gobeleno audimo taisykles palaikantis, klasikinis gobelenas. Ir trečioji – ekstravagantiškas erdvinis gobelenas. Šiai pakraipai būdinga itin originali audimo technika , pluoštų, įvairių medžiagų naudojimas. XXa. pirmoje pusėje lietuvių tekstilininkai kūrė beveik vien rištinius, austinius, technikos sieninius kilimus. Jie rėmėsi griežta ornamentine kompozicija . Tai buvo daugiausia teminiai darbai , su tradicine kompozicija. Septintąjame dešimtmetyje pastebimai keičiasi kilimų kompozicijos charakteris – vietoje ornamentinės kompozicijos pagrįstos motyvo išdėstymo simetrija bei kartojimo ritmika, įsivyrauja lakoniškas siužetinis piešinys. Linijinis skaidymas kartu su spalvinėmis, toninėmis bei faktūrinėmis dėmėmis sudaro asimetrines daugiacentrines kompozicijas.

Lietuvių gobelenas liko ištikimas daugiau klasikinėms tradicijoms. Medžiaga forma, atlikimo technika, spalva – tai priemonių arsenalas kūrinio paskirčiai ir temai išreikšti. Lietuviškam gobelenui būdinga organiška tų komponentų. Pažymėtina, kad jau pirmuosiuose kūriniuose ssiužeto diapazonas tapo labai platus. Nemažai kūrinių skirta istorinėms, etnografinėms, folklorinėms, mitologinėms, literatūrinėms, abstrakčioms filosofinėms temoms. Didėja dėmesys aktualiai visuomeninei tematikai. Gausėja sudėtingų figūrinių kompozicijų. Tuo šiuolaikinis gobelenas priartėja prie monumentaliosios dekoratyvinės tapybos. Tekstilei būdingi stilistiniai ieškojimai, gausu kūrybinių braižų įvairovių.

Septintojo dešimtmečio pabaigoje aštuntojo pradžioje Lietuvoje išaudžiami pirmieji erdviniai gobelenai. Dailininkai ieškojo naujų kompozicijos principų atitinkančių audimo techniką. Rasti sprendimą kūrėjams padėjo tiesioginis ryšys su medžiaga. Panaudojamos ir pačios audimo technikos savybės ir medžiagos fizinės savybės. Siekiama medžiagos bei audimo technikos vienybės. Kompozicija gali būti tik apibrėžtoje plokštumoje. Kompozicijos pagalba galima sukurti ritmą, kontrastą, statiką, dinamiką, simetriją, asimetriją. Linijomis galima apriboti plokštumą. Linija, dėmė gali tapti raiškos priemone, sukuriant statiškas, dinamiškas ir ritmines kompozicijas. Dėmė tai plačiausiai taikoma kompozicijose, tekstilės kūriniuose, tapybos darbuose. Ji gerai suvokiama iš didelio nuotolio ir visuomet pabrėžia siluetą. Dėmės gali būti apibrėžtos, laisvos, turėti kietus arba minkštus kontūrus, o pagal tono sodrumą gali būti aktyvios, sunkios, lengvos, lygios, vienspalvės, tapybiškos. Naudojant įvairias raiškos priemones (linijas, dėmes, spalvas) tekstilėje galima sukurti įdomias tapybines kompozicijas.

Šiuolaikinėje tekstilėje įdomiai transformuojamos gana skirtingų meninių judėjimų patyrimas. Kitaip nei klasikiniuose gobelenuose, šiuolaikinėje tekstilėje koncentruojamasi į menų sintezės uždavinius – objektais stengiamasi išreikšti įvairius žmogaus santykio su aplinka aspektus. TTai atsispindi idėjose,. siekiuose. Tai reiškia peržengti tradicinio gobeleno ribas. Čia turėtų susilieti emocijos ir charakterio savybės (jų santykis fiksuojantis laiką).

Romantinę nuostatą nulėmė idėjiniai – estetiniai kūrybos veiksniai‚ kurie apskritai dažnai apibūdinami kaip tradicija, bet kurioje dvasinės veiklos sferoje. Jų visuma (literatūra, tautosaka, emocinis žmogaus santykis su gamta, romantizuotas istorinis tautos palikimas, bei kt.) sąlygojo emocionalaus, dramatiško ar lyriško žmonių santykio su tikrove samprata dailėje, literatūroje, muzikoje. Romantinė trauka verčia atsigręžti į lietuvių liaudies meno palikimą‚ netiesiogiai interpretuojant jo temas ir motyvus, o pasitelkiant formos struktūros elementus, kompozicijos dalių ir spalvos derinių santykius, ritmikos charakterį. Jau kuris laikas su romantine banga susijusi gyvybingą archaizavimo kultūros palikimo interpretacijos kryptis. Ji patvirtina, kad aktualus liko savęs reiškimo siekis, perkuriant senųjų civilizacijų objektus, simbolius, ženklus. Tai tarsi ieškojimas pirmapradžio vientiso pasaulio idealo.

Žmogus visais laikais stengiasi papuošti, pagrąžinti tuščius, lygius paviršius. Mūsų aplinka be galo įvairi, ją sudaro kintančios, natūralios ir dirbtinės formos – per jas suvokiame erdvę. Erdvė turi tris matmenis: ilgį, plotį, aukštį. Plokštuma turi tik dvi dimensijas: ilgį ir plotį. Visos formos, kurios turi tris dimensijas yra erdvinės. Jei formos paviršius suskaidytas, su iškilimais ir įdubimais tuomet sakome, kad forma yra plastiška. Plastiškų formų pavidalai: apvalūs, plokšti, kampuoti, lamdyti, lygūs,

duobėti, iškilūs .. Faktūra – tai įvairių medžiagų paviršiaus ypatybė. Ji naudojama kaip kontrasto priemonė ir ji būdinga pynimo technikai. Tekstūra – medžiagos sandaros ypatybės. Ją gali papildyti spalva bei faktūra. Tekstilėje dar naudojamas ir ažūras. Spalva tekstilėje meno kūriniams suteikia antrą gyvenimą, šalia kitų išraiškos būdų, be spalvų pasaulis būtų negyvas. Malonų jausmą sukelia sodrios spalvos keisdamosis su švelnesniais, lengvesniais tonais. Šviesus fonas išryškina, išstumia į priekį tamsias spalvas.

Medžiaga, forma, atlikimo technika, spalva – tai priemonių arsenalas kūrinio paskirčiai iir temai išreikšti. Lietuviškam gobelenui būdinga organiška tų komponentų vienybė. Pažymėtina, kad jau pirmuosiuose kūriniuose siužeto diapazonas tapo labai platus. Nemažai kūrinių skirtų atitinkamoms temoms. Didėja dėmesys aktualiai visuomeninei tematikai. Gausėja sudėtingų figūrinių kompozicijų. Tuo šiuolaikinis gobelenas priartėja prie monumentaliosios dekoratyvinės tapybos. Paskutiniųjų dešimtmečių lietuvių unikaliajai tekstilei būdingi stilistiniai ieškojimai, gausi kūrybinių braižų įvairovė.

Dabartinėje tekstilėje vyrauja abstraktus tapybinis gobelenas, mažoji tekstilė, konceptualios erdvinės kompozicijos, panaudojamos kuo įvairesnės technikos – nebūdingos tekstilei, siuvinėjimas imituoja audimą. Siuvinėjimas praturtina klasikinę gobeleno techniką. RReljefas, aplikacija leidžia savaip interpretuoti tradicinius audimo būdus. Netikėtos netekstilinės medžiagos leidžia sukurti originalią kompoziciją. Komponavimo išradingumas, kolorito subtilumas, faktūrų turtingumas apjungia gobeleną į visuminį metaforinį vaizdą.

Kontrastingų spalvų ir turtingų faktūrų deriniai atitinka perteikiamą nuotaiką. Tai mąstymo ir emocijos, išvykimo iir sugrįžimo, rimties ir judėjimo momentai laike, būties apmąstymai. Kai kurioms kompozicijoms būdinga: monumentalumas, ekspresija, didelė spalvų ir minties įtampa, stiprus emocinis poveikis. Žmogaus rankų darbas kuriant materialines vertybes glaudžiai siejasi su jo dvasine veikla..1.3. DAILININKAI TEKSTILININKAI ĮTAKOJĘ KŪRYBINĮ PROCESĄ

Pastaruoju metu menai turi labai didelį ryšį tarpusavy. Todėl neatsitiktinai rinkausi šiuos tris autorius. J. Balčikonio sukurtuose gobelenuose kūrybinis pradas man yra labai artimas dvasia. Jo kūrybiniuose darbuose labai jaučiamas ritmas. Mano pasirinktai temai, laikui taip pat būdingas ritmas. Kito dailininko tekstilininko F. Jakubausko kūryba mane žavi audimo raštų įvairove, spalvų kontrastu. Jakubauskas pats pirmasis tekstilėje panaudojo baltą foną. Ta idėja tinka laiko baltumui atskleisti. Baltas fonas turi atsikartoti mano kūrybiniame darbe. Gobeleno audimas tai tapyba siūlais. Tapybinis gobeleno stilius bbūdingas Z. Vogelienei. Menas labai keičiasi, netgi tada kai bandoma kažką pamėgdžioti. Kuriant savo kompoziciją nebūtina atkartoti šių dailininkų kūrybą. Galima minimaliom priemonėm išreikšti arba perteikti minčių lengvumą, bet išlaikyti kūrybos stilių. Remiantis šių dailininkų kūrybiniais pasiekimais savo kompozicijoje būtina pasiekti kompozicinę vienybę. Skaidrus spalvų koloritas atskleidžia gamtos harmoniją, kurioje galėčiau pasilikti. Žmogus kurdamas antrąją gamtą ieško vis naujų savo išraiškos būdų, naujų kūrybinių formų. Remdamasi šių autorių kūrybiniais pasiekimais bandau suprasti kompozicijos esmę. Mano kūrybinis darbas turėtų suteikti žiūrovui ppakilią nuotaiką, skatinti jį mąstyti.

Panaudoju savo diplominiame darbe J.Balčikonio poezijos pradą. Man poezija – tai J.Balčikonio išausti spalvų perėjimai, jų subtilumas – tai atsirandanti gyvybė, judėjimas. Jo subtilumus noriu įausti savo diplominio darbo fone, fone atsirandančiose siūlų faktūrose. Smulkios detalės – tai F.Jakubausko raštų mirgėjimas. Mintis išreiškiama tam tikru audimo raštu. Dėl laiko stokos panaudoju tik ruoželinį pynimą . Z. Vogelienės šiuolaikiškumą – būtent man kaip ir jai labai svarbus yra kūrybinis rezultatas. Noriu įausti jausmus , be kurių neįsivaizduoju laiko ritmo, kurio ieškojau savo kūrybiniame darbe.

J.Balčikonis

Sunku rašyti apie klasiką, kurio kūryba yra virtusi programiniu lietuvių taikomosios dailės pavyzdžiu. Nelengva surasti naujų žodžių, įvardinti menui, kuris jau yra įvardintas ir apie jį daug knygų parašyta. Juozo Balčikonio kūrybos populiarumą įvairiais laikotarpiais lėmė ne tik jo užimamos aukštos pareigos. Jo kūrinių forma lengvai suvokiama, pabrėžtinai paprasta kompozicija, plakatiška vaizdo sandara, negausūs vaizdiniai motyvai, muzikaliu ritmu kartojami tie patys elementai. J. Balčikonis yra vienas iš mūsų dailiosios tekstilės nacionalinės krypties formuotojų ir kūrėjų – muzikalus ir ritmizuotas jo kūrinių pasaulis artimas lietuvių tautosakos struktūrai, žadina mūsų sąmonėje asociacijas su sutartinių, dainų formomis. J. Balčikonio darbai pasižymi minties ir meniniu išraiškos priemonių harmonija, o kalbant apie techniką – stebina dailininko sugebėjimas išgauti ssmulkiausių plokštumų spalvą, toną, faktūrą bei sujungti visas kompozicines dalis į bendrą visumą.

F.Jakubauskas

Jo sukurtos gobelenų kompozicijos ir formos šiuolaikinį žmogų veikia labai giliai. Originaliai, netikėtai sujungtai spalviniai motyvai, formos pavidalai, technika ir beabejo idėjinis impulsas duoda įdomesnių rezultatų. Tekstilininko F. Jakubausko kūryboje mintys išreiškiamos audimo raštais, laisvomis improvizacijomis, grynų ryškių spalvų sąskambiais. Tradicinė gobeleno technika tarsi persipina su šiuolaikine. Autorius keičia tradicinį požiūrį į tekstilės kūrinį. Feliksas Jakubauskas naudoja daug faktūrų, kurios perteikiamos skirtingų siūlų pynimu. Darbai tapybiškai apibendrinti, nėra spalvinio margumyno, tik parenkami nedideli, išraiškingi akcentai, saikingai ryškių spalvų. Kituose paveiksluose netikėtai atsiveria kintančių faktūrų dėmės, komponuojama kontrastingomis dėmėmis. Formos įgauna kontrasto principą, jei fonas neryškus dėmės – grynų spalvų. Tačiau F.Jakubausko plastika niekada nevirsta geometriniu ar simetrišku statiniu, vyrauja žaisminga asimetrija, pabrėžiant emocionalumą, jautrumą, spalvinį per.ėjimą. Jo darbuose vyrauja žaisminga asimetrija. Dailininkas – tekstilininkas eksperimentuoja kilimo raštais, vidine dinamika, spalvomis, sukurdamas vientisą kompoziciją, pasiremdamas visomis kompozicijos teorinėmis žiniomis. Nes jo kompozicijos laisvos – tai atsispindi darbuose. Autorius komponuoja pasikliaudamas ritminiu mąstymu, plokštumą skaido į detales, kurios atskiriamos nuo ramesnių optiškai aktyvių plotų. Jis pirmasis į lietuvių gobeleną įvedė šviesų foną.

Z. Vogelienė

Savaip tradicijas interpretuoja ir dailininkė Z. Vogelienė, kurios kūryba pasižymi plačiu išraiškos diapazonu ir kūrybos daugiasluoksniškumu. Ji tapo, kkuria instaliacijas, akcijas, eksperimentinius darbus. Jos kūrybiniai ieškojimai sutapo su asmenybės dvasiniu brendimu. Z. Vogelienę persekioja taupi plastinė kalba – neatviros spalvos, abstrakčios linijos, nežymiai išlenktos reljefinės formos. Vidinis „aš“ bando atskleisti jausmų pasaulį, atrodo, kad tik dabar pasidaro svarbūs subtiliausi sielos virpesiai.

Zinaidos Vogelienės kūrybos principai: spalva, linija, iškalbingi deriniai, audimo faktūra. Jos gobelenai tai balansavimas tarp tikrovės ir realybės. Užuominomis prasiveržia tai, kas rūpi dailininkei, jos jausmai, naujai pamatytos gamtos būsenos ir asmeninio išgyvenimo atitikmenys. Savitų išraiškos niuansų kompozicijoms suteikia tolydžio smulkėjantis audimas, ir subtilių žaliavų – šilko, viskozės, gausesnis naudojimas. Prabudusi dailininkės individualybė ieškojo naujoviškų išraiškos būdų. Buvo pradėti konstruoti kūriniai iš banaliausių medžiagų: adatų, magneto, veidrodžio šukių, stiklo, putplasčio, metalo vielelių. Atsirado trapių koliažų iš apdegusio ar visai sudeginto popieriaus, kartono, įvairių rūšių audinių skiaučių. Surinkta turtinga džiovintų augalų, žiedlapių kolekcija, stebinanti subtiliausių atspalvių gausybe. Dailininkei ieškojimai ir eksperimentai svarbesni už patį kūrybos rezultatą.

Ji pirmoji iš lietuvių tekstilininkių pradėjo austi smulkiąją tekstilę ir konstruoti instaliacijas iš nemeniškų medžiagų, jos gobelenuose atsispindi gilus žmogiškumas, taurus turinys.2. AUDIMO STAKLĖMIS TECHNOLOGIJOS

Dailininkas stovi prieš natūrą ir ieško savęs. Toje aplinkoje, kuri jį supa, kurioje daugybė formų ir judėjimo, jis nori palikti savo formą, savo tikrovę, gyvą ženklą apie save. Prabilti

tik jam žinoma meno kalba į išorinį pasaulį

. Žiūri į medį, akmenį, į vandenį – ir galvoji . Kodėl vandenyje tiek daug atspindžių? Jeigu nori gali pamatyti visą pasaulį. Žmogus menininkas stebi jį supančią aplinką ir bando per savo vaizduotę jį išreikšti. Raštų technikos ir medžiagų pagalba sukuria atitinkamą vaizdinį, reginį. Tačiau jam to nepakanka. Žiūrėdamas i natūrą, jis galvoja kaip savo mintis, jutimus, visą tą pasaulį paversti regimybe. Dailininkas bando pabėgti nuo natūros vaizdavimo, tai tarsi susirasti „Antrąjį savo llaiką“, kad panaudojus natūros formas, atsirastų nauja, gyva veikianti meninė forma. Tai gali būti ritmo nuojauta, mintyse sušvitusi mėlyna spalva. Laikas reikšmingas raštų, technikų panaudojimui gobelene. Tekstilės pasaulyje tai reiškia pirštais jausti niuansus, subtilią gradacija, faktūrą ir iš jų auginti dideles formas: savo džiaugsmą, liūdesį ir giedrą. Gobelenas nugalėjo laiką. Jis gali kalbėti geriau, negu pats laikas. Neribotos gobeleno technikos galimybės atitiko visus laikotarpius, pavyzdžiui grafikoje galimybių mažiau: riboja formatas, technologija. Norisi eiti vis toliau, nuolat atsinaujinti. Spalvų santykis naujoje eerdvėje leidžia žengti į priekį. Be sudėtingų pynimų raštų gobelene dar gali atsirasti reljefas, jis gali būti atliktas rištine, įprastine technika – ar džiutu, ar netradicine medžiaga. Toks paviršius atrodo skulptūriškas, žėrintis turtingais šviesos ir šešėlių niuansais. Dar kiti dailininkai ((H. Razmienė) reljefą kuria pynimų technika. Šiuolaikinės pluoštų, verpalų, gamybos technologijos, kilimų audinių gamyboje leidžia naudoti įvairių medžiagų struktūras, fasoninius siūlus sukurtus naujausių technologijų pagrindu.

Naujų gyvenimo reiškinių suvokimas padeda naujai atskleisti menines idėjas. Priešingai nei tradicinis gobelenas. „Naujasis gobelenas“ leidžia plėtoti ne tik drobinį pynimą, bet ir kitus technologinius atradimus: žakardinius, pynimus, ruoželinius, atlasinius, satininius .

To negalima pasakyti apie visus dailininkus ir jų kūrinius. Kiekvienu laikotarpiu, lygiagrečiai su visom meninėm vertybėm eina ir mūsų kūrybinė dvasia, kuri nuolat keičiasi. Naujos galimybės, nauji pynimai suteikia meninei formai gilesnį, sudėtingesnį turinį. Visais laikais siekiame atskleisti dvasinį ir fizinį žmogaus egzistavimą. Kūrybinį procesą aktyvina nauji reiškiniai, besiformuojantys giminingose meninės kūrybos veiklos sferose: tai fotografija, teatras, muzika .

Kiekvienas dailininkas – tekstilininkas suformuoja naują mmeninę idėją, kuri skatina vienaip ar kitaip žiūrovą mąstyti. Visi sukurti darbai remiantis konkrečia gyvenimo realybe, patirtimi (tuo darbas brandesnis, kuo patirtis didesnė). Kūrybiniame procese dalyvauja ne tik dailininkas ir tikrovė, bet ir žiūrovas, kurio sąmonėje pažadinamas ne vien stebėtojiškas, bet ir aktyvus, kūrybingas suvokimas. Šiuolaikinio intelekto suformuota meninė idėja – trapaus mūsų pasaulio būtis. Esame labai pažeidžiami kaip ir mūsų aplinka. Mes labai staigiai galim save sunaikinti mokslo pasiekimų dėka. Menininko kūryba – tai paslaptinga žmogaus sfera, kur pradžia vvisada yra, tačiau kūrybinės minties pabaiga neapčiuopiama.

Pastaruoju metu vis sėkmingiau sprendžiant menų sintezės problemą, skinasi kelią į interjerus ir mūsų dailioji tekstilė. Besiformuojanti naujoji architektūra skatina šį procesą, kuris ypač suaktyvėjo aštuntajame dešimtmetyje. Sukurta nemažai visuomeniniams pastatams skirtų darbų, kurie leidžia nors iš dalies aptarti jų sąveikos su interjeru principus. Daugumos dailiosios tekstilės kūrinių meninės stilistines priemones lemia konkretus interjeras, kūrinio funkcija jame. Vieni gobelenai keičia interjero erdvės santykius, dailininkui naudojant optinę plokštumos transformaciją. Kitų paskirtis – skaidyti patalpos erdvę. Griežtai paisoma interj.ero komponentų ansambliškumo. Daugeliu atvejų gobelenas įsilieja į vyraujančia interjere spalvinę gamą, sukuria reikiamą nuotaiką, harmonizuoja su bendru architektūriniu sprendimu.

Tekstilės kūriniai vizualiai modeliuoja interjero erdvę. Jiems būdinga monumentali apibendrinta kompozicija, lakoniškas spalvinis sprendimas. Gobelenas, kaip organiška interjero dalis, kaip architektūrinės erdvės vienetas ir kartu kaip savarankiškas meno kūrinys, sukeliantis iškilmingą oratorinį skambesį visai patalpai. Tobulai įvaldytos meninės išraiškos priemonėmis lietuvių dailiosios tekstilės meistrai kuria poetinio, publicistinio, lyrinio ar epinio charakterio darbus, iš kurių kiekvienas – tai autoriaus pašnekesys su žiūrovu apie būties problemas, daina apie žmogaus grožį, praeities legenda, kur atsiskleidžia gilus liaudies meno tradicijų supratimas.

Šiuolaikinė tekstilė jau senokai naudojasi daugeliu naujų išraiškos priemonių ir tapo tarpdisciplininiu menu, be jokių rėmų, kai norisi išsiaiškinti kkas šią akimirką aktualu, šiuolaikiška. Tekstilė mus žavi specifiniu audinio grožiu, meistryste, temų ir žanrų pasirinkimo laisve. Šiuolaikinėje tekstilėje liko įtikinanti meninės idėjos ir technologijos jungtis, darbo profesionalumas. Tekstilė labai įvairi. Sąlygiškai, pagal santykį su erdve galima skirti tris kūrinių grupes: sieninę, mišrių technikų, erdvinę. Pirmajai grupei priklauso dailininkai pamėgę tradicinį audimą, neaustinėmis ir mišriomis technikomis, priskiriama: šibori, spausdinimas, dygsniavimas, marginimas, siuvimas, daigstymas . Neretai audimas imituojamas, siūlus keičia pluoštai, medžio plaušai, vielos, įvairios kitos medžiagos. Erdviniuose objektuose ir instaliacijoje yra svarbiausia tekstilinio audinio ir plastinių formų išraiškingumas, populiarios autorinės technologijos. Šiuolaikinė tekstilė yra įvairi, sunkiai apibūdinama, tačiau atvira naujoms idėjoms, technologijoms.

Pastaruoju metu vis sėkmingiau sprendžiant menų sintezės problemą, skinasi kelią į interjerus ir mūsų dailioji tekstilė. Besiformuojanti naujoji architektūra skatina šį procesą, kuris ypač suaktyvėjo aštuntajame dešimtmetyje. Sukurta nemažai visuomeniniams pastatams skirtų darbų, kurie leidžia nors iš dalies aptarti jų sąveikos su interjeru principus. Daugumos dailiosios tekstilės kūrinių meninės stilistines priemones lemia konkretus interjeras, kūrinio funkcija jame. Vieni gobelenai keičia interjero erdvės santykius, dailininkui naudojant optinę plokštumos transformaciją. Kitų paskirtis – skaidyti patalpos erdvę. Griežtai paisoma interjero komponentų ansambliškumo. Daugeliu atvejų gobelenas įsilieja į vyraujančia interjere spalvinę gamą, sukuria reikiamą nuotaiką, harmonizuoja su bendru architektūriniu sprendimu.

Tekstilės kūriniai vvizualiai modeliuoja interjero erdvę. Jiems būdinga monumentali apibendrinta kompozicija, lakoniškas spalvinis sprendimas. Gobelenas, kaip organiška interjero dalis, kaip architektūrinės erdvės vienetas ir kartu kaip savarankiškas meno kūrinys, sukeliantis iškilmingą oratorinį skambesį visai patalpai. Tobulai įvaldytomis meninės išraiškos priemonėmis lietuvių dailiosios tekstilės meistrai kuria poetinio, publicistinio, lyrinio ar epinio charakterio darbus, iš kurių kiekvienas – tai autoriaus pašnekesys su žiūrovu, eilės apie žmogaus grožį, sakmė apie praeitį, dabartį. Kartu atsiskleidžia gilus liaudies meno tradicijų supratimas.

Šiuolaikinė tekstilė jau senokai naudojasi daugeliu naujų išraiškos priemonių ir tapo tarpdisciplininiu menu. Be jokių rėmų, kai norisi išsiaiškinti kas šią akimirką aktualu, šiuolaikiška tekstilė mus žavi specifiniu audinio grožiu, meistryste, temų ir žanrų pasirinkimo laisve. Šiuolaikinėje tekstilėje liko įtikinanti meninės idėjos ir technologijos jungtis, darbo profesionalumas. Neretai audimas imituojamas, siūlus keičia pluoštai, medžio plaušai, vielos, įvairios kitos medžiagos. Erdviniuose objektuose ir instaliacijoje yra svarbiausia tekstilinio audinio ir plastinių formų išraiškingumas, popul.iarios autorinės technologijos. Šiuolaikinė tekstilė yra įvairi, sunkiai apibūdinama, tačiau atvira naujoms idėjoms, technologijoms.

2.1. Siūlų apmetimas ant mestuvų

Audimas, tekstilės dirbinio gamyba: ataudų siūlų pervėrimas per statmeną metmenų pluoštą .Įvairiai neriant ir kryžiuojant ataudus per metmenis galima gauti daug kombinacijų, vadinamų pynimais. Priskaičiuojama virš 2 tūkstančių audimo būdų, iš kurių 3 pagrindiniai – drobinis , ruoželinis

ir atlasinis. Skirtingus to paties audimo būdus galima gauti parinkus skirtingo storio, sukimo, faktūros ir įtempimo siūlus. Sudėtingiausia austi raštuotus audinius, ypač tuos, kuriais imituojamas siuvinėjimas. Raštas renkamas rankomis iš papildomų ataudų, nusidriekusių per visą audinio išvirkščiąją pusę arba pritvirtintų kitoje pusėje tik rašto vietose.

Audeklo apmetimo priemonės:

a – bestuvai

b – ričių rėmai

c – ritė

d – metimo lentelė

Audinį sudaro 2 siūlų sistemos – metmenys ir ataudai. Kai metmuo yra virš ataudo turime metmens perdangą, kai ataudas yra virš metmens – tturime ataudo perdangą. Priklausomai nuo mūsų pasirinkto rašto metmenų raporto, reikiamo audinio pločio centimetrais, metmenų tankumo – priklausys siūlų skaičius metimui. Metmenys audekluose, taip pat staklėse eina išilgine kryptimi. Metimo darymas – tai metmenų siūlų lygiagretus suvijimas ant mestuvų. Metmenų audinyje būna tiek – kiek siūlų apskaičiuojame į vieną centimetrą ir kokio pločio bus audinys. Pavyzdžiui, jei į vieną centimetrą telpa trys siūlai, o audinio plotis aštuoniasdešimt centimetrų – tai siūlų metimui reikės apmesti: trys padauginti iš aštuoniasdešimt, yra du ššimtai keturiasdešimt (tiek siūlų reikės apmesti) .

Šiek tiek sudėtingiau su metimo ilgiu. Kuo audinys tankesnis tuo daugiau susiaudžia metimo. Pavyzdžiui, jeigu į vieną centimetrą telpa dešimt metmenų siūlų: tai metimas susiaudžia dvigubai, reiškia metimo reikės daryti dvigubai daugiau. Jeigu užbaigto aaudinio ilgis keturi metrai – tai metimo reikės daryti aštuonis metrus ir dar pridėti vieną staklių ilgį ( nuo penkiasdešimt centimetrų iki metro ).

Apmestas siūlų skaičius turi dalintis iš metmenų siūlų raporto. Pavyzdžiui, jeigu raportas keturi siūlai – tai daromo metimo siūlų skaičius turi dalintis iš keturių.

Mestuvus reikia pasistatyti taip, kad jie laisvai ir netrukdomai galėtų suktis. Mestuvų viršuje ir apačioje yra dvi skersinės balanos su skylutėmis, į tas skylutes reikia įkišti pagaliukus taip, kad jie neklibėtų. Apie tuos pagaliukus, darant metimą reikės daryti žiotis. Prieš darant metimą, ant mestuvų reikia apsimesti kontrolinį siūlą. Kontrolinis siūlas turi būti ryškios spalvos ir tokio ilgumo – kokio bus daromas metimas.

Kai padarome visą metimą reikia būtinai tiek viršuje, tiek apačioje storu ssiūlu perrišti žiotis, kad neišbyrėtų. Visą metimą reikia nuimti nuo mestuvų. Nuimant nuo mestuvų, pinam kasą – taip kaip vąšeliu nertume pynutę, tik nereikia užbaigti, kad riesdami metimą galėtume ardyti.

2.2. Metimo surietimas į stakles

Toje pusėje metimo nuo kurios pradėsime riesti metimą – per vieną žiočių pusę reikia prakišti balaną, o per kitą virvelę, kurią reikia pririšti prie balanos. Tą balaną pririšti prie staklių metimo surietimo veleno lygiagrečiai ir taip, kad riečiant metimą suktųsi į reikiamą pusę, kad fiksuotųsi.

Prie sstaklių pririšti rykumą – taip, kad nejudėtų. Jis per viršų atidaromas. Per jo viršų permetamas metimas. Rykume tarpeliai maždaug vieno centimetro pločio. Metmenų siūlus į tarpelius reikia sudėlioti taip, kad gautume tokį plotį kokio bus mūsų išaustas audinys. Jeigu neįmanoma tiksliai apskaičiuoti – tai geriau tegul išeina platesnis už norimo audinio plotį, bet tik ne siauresnis. Išdalinus visus metmenis, svarbu nepamiršti uždaryti rykumo. Ir perrišti rykumą, kad jis neatsidarytų. Dabar galime praardyti metimo kasą ir laikyti ištempus prieš stakles maždaug ties viduriu. Nes kitaip blogai susiries metimas – bus vienam šone labiau įtempti metmenys, kitam laisvesni. Kai metm.enys ištempti juos reikia pratampyti, kad neliktų kilpų ar laisvesnių siūlų. Riečiant metimą, kai jau pratampyti siūlai, būtina metimą riesti ant laikraščio ar popieriaus, kad nesusipintų metmenys tarpusavy.

Jeigu metimas labai ilgas iš karto viso nesuriesime. Pavyzdžiui , jeigu metimas devyni metrai, tai metimą suriesime per tris kartus. Surietus visą metimą reikia prakišti dvi balanas – vieną per vienas žiotis, kitą per kitas žiotis ir per viršų perrišti virvelėmis, kad neišbyrėtų žiotys. Tada pratampyti metmenis taip, kad žiotys atsidurtų toliausiai nuo audėjos: arčiau metmenų surietimo veleno. Tik nepamiršti nuimti nuo staklių rykumą. Pratampius metmenis juos prakirpti ir surišti taip, kad būtų galima lengvai atrišti.

Kai mmetmenys prakirpti, jie paruošti suvėrimui į nytis.

1 – metimo kasa

2 – velenas

3 – žiotys

4 – rykumas

2.3 Pynimo teorija

Pynimo teorijoje naudojami grafiški ženklai metmenų ir ataudų pynimams bei audeklų įtaisymams staklėse žymėti. Audeklų pynimais vadinami įvairūs metmenų su ataudais jungimų būdai.

Pynimas susidaro tada, kai tam tikrai metmenų daliai kylant aukštyn, o kitai daliai leidžiantis žemyn arba liekant toje pačioje padėtyje, pro susidariusį tarpą – žiotis, įvedamas ataudų siūlas, kuris muštuvais su skietu primušamas prie jam skirtos vietos, paskui aukštyn kyla vėl tam tikra metmenų dalis , įvedamas sekantis ataudas .

Gerai įsižiūrėjus į audeklą ypač per didinamąjį stiklą, aiškiai matyti, kad jo pynimas metmenų ir ataudų kryptimis ritmiškai kartojasi. Toks ritmiškas pynimo kartojimasis rodo, kad audeklas sudarytas iš mažų vienodų dalelyčių, tekstilėje vadinamų audeklų raportais.

Siūlų susipynimų audekluose įvairumas priklauso nuo metmenų suvėrimo į nytis, pakojų parišimo ir jų numynimo tvarkos.

Pynimams popieriuje užrašyti naudojami tam tikri sutartiniai ženklai. Tam tikrais ženklais žymimi metmenys, ataudai, nytys, metmenų suvėrimas į nytis, pakojos, jų parišimas ir numynimas, išaustas audeklas. Naudojant šiuos ženklus braižomas audeklo įtaisymo brėžinys. Audeklų įtaisymo brėžiniai braižomi languotame popieriuje.

Metmenys audekluose, taip pat ir staklėse eina išilgine kryptimi. Todėl brėžiniuose tarpai tarp dviejų išilgai einančių linijų languotame popieriuje ir laikomi metmenų ssiūlais. Pirmu metmenų siūlu laikomas pirmas tarpas iš kairės pusės.

Ataudai staklėse ir audekluose išsidėstę metmenims statmena kryptimi. Brėžiniuose ataudais laikomi tarpai tarp gulsčių linijų. Pirmuoju ataudu brėžinyje laikomas pirmas tarpas tarp dviejų gulsčių linijų iš apačios.

Pynimų yra žinoma labai daug. Patys paprasčiausi pynimai – elementarieji. Jiems būdinga tai, kad pynimo raporte yra viena skirtinga perdanga. Jų raportas metmenų ir ataudų vienodas. Žinomos trys grupės šių pynimų: 1) drobinis, 2) ruoželinis, 3) atlasinis. Pagrindiniais laikomi dvinytis (drobinis) , ruoželiais ir atlasinis. Visi kiti pynimai yra išvestiniai iš jų.

Drobinio pynimo grafinis vaizdas pats paprasčiausias. Jo raportas du metmenų, du ataudų siūlai, kurie vienas kitam priešingai pinasi. Drobinis pynimas audinio paviršių formuoja lygiai. Jeigu norim drobiniu pynimu suformuoti išilgines juostas – tai reikia kas antrą eilę prašauti ataudą kitos spalvos siūlu. Norint išausti skersines juostas reikia mažiausiai kas dvi eiles kaitalioti ataudų siūlų spalvas. Jeigu ataudų eilių skaičių padidinsime – tai padidės skersinių linijų storis.

Dvigubas raštuotas dvinytis pynimas. Vienai rašto daliai išausti reikia keturių nyčių: dviejų viršutiniam ir dviejų apatiniam pynimui, kai du metmenų siūlai iškelti, du nuleisti, vėl du iškelti ir du nuleisti .

Ruoželinis pynimas

a – drobinis, b – panama, c – atlasinis

Pynimas susidaro tada, kai tam tikrai met¬menų

daliai kylant aukštyn, o kitai daliai leidžiantis žemyn arba liekant toje pačioje padėtyje, pro susidariusį tarpą, žiotis įvedamas ataudų siūlas, kuris muštuvais su skietu primušamas prie jam skirtos vietos, paskui aukštyn kyla vėl tam tikra metmen.ų dalis, įvedamas sekantis ataudas ir t. t.

Gerai įsižiūrėjus į audeklą, ypač per didinamąjį stiklą, aiškiai matyti, kad jo pynimas met¬menų ir ataudų kryptimis ritmiškai kartojasi. Toks ritmiškas pynimo kartojimasis rodo, kad audeklas sudarytas iš mažų vienodų dalelyčių, tekstilėje vadinamų audeklų raportais.

Siūlų susipynimų audekluose įvairumas ppriklauso nuo metmenų suvėrimo į nytis, pakojų parišimo ir jų numynimo arba šablonų – kortų iškalimo tvarkos.

Metmenys audekluose, taip pat ir staklėse eina išilgine kryptimi. Todėl brežiniuose tarpai tarp dviejų išilgai einančių linijų, languotame popieriuje ir laikomi metmenų siūlais. Pirmu metmenų siūlu laikomas pirmas tarpas iš kairės pusės.

Ataudai staklėse ir audekluose išsidėstę metmenims statmena kryptimi. Brežiniuose ataudais laikomi tarpai tarp gulsčių linijų. Pirmuoju ataudu brežinyje laikomas pirmas tar¬pas tarp dviejų gulsčių linijų iš apačios.

Nytys staklėse kabo taip pat metmenims statmena kkryptimi. Brežiniuose nytimis laikomi tarpai tarp gulsčių linijų, esančių aukščiau ataudų linijų. Staklėse pirmąja nytimi laikoma pirmoji nuo metmenų veleno, brežinyje – pirmoji nytis iš viršaus.

Metmenų suvėrimas į nytis žymimas metmenų ir nyčių susikryžminimo vietose — dažniausiai ratukais. Pavyzdžiui, jei ppirmą metmenų siūlą norimą įverti į pirmą nytį, pirmą ratuką reikia nubrėžti pirmo metmenų siūlo ir pirmos nyties susikryžminimo vietoje.

Tačiau metmenų suvėrimas gali būti žymimas ir užtušuotais langeliais arba kitokiais ženklais (braižant margo-spalvoto audeklo vė-rimą).

Metmenys, priklausomai nuo audeklo pynimo, į nytis veriami labai jvairiais būdais, iš kurių galima išskirti kelis pagrindinius: eilinis, sklai-domasis (amalgaminis), suvestinis, atbulinis, grupinis ir vėrimai pagal pynimą.. 13 pav. duoti visi šių vėrimų pavyzdžiai.

Pakojos staklėse eina lygiagrečiai su metmenimis. Brėžiniuose tarp išilgai einančių linijų susidarantieji tarpai laikomi pakojomis. Jos žymimos dešinėje brėžinio pusėje. Pirmąja pakoja laikoma pirmoji iš kairės pusės.

Pakojų parišimas žymimas kryželiais tose vietose, kur pakojos susikerta su nytimis. Pakojų parišimas gali būti paprastas ir sudetingas. Jeigu ant pakojos nubrėžtas tik vienas kryželis ( tai rreiškia , kad prie jos parišta tik viena nytis ) , parišimas – paprastas , dažniausiai eilinis , kai iš eilės prie kiekvienos pakojos parišta po vieną nytį . Sudėtingas parišimas bus tada , kai prie vienos pakojos parištos kelios nytys , o brėžinyje ant pakojos nubrėžti keli kryželiai.

Pakojų numynimo tvarka brėžinyje žymima taip pat kryželiais ant pakojų, žemiau jų parišimo – lygiagrečiai su ataudais. Esant paprastam pakojų parišimui, jų numynimas gali būti paprastas, kai minama tik po vieną pakoją (( vienas kryželis ant pakojų ), ir sudėtingas, kai iš karto minama po dvi ir daugiau pakojų (brėžinyje ant pakojų tame pat aukštyje bus du ar daugiau kryželių). Kai parišimas sudėtingas, numynimas tegali būti paprastas. Pakojų parišimas ir numynimas brėžiniuose gali būti žymimas ir tamsiais (užtušuotais) langeliais.

Išausto audeklo pynimas brėžiniuose žymimas tamsiais – metmenų – ir šviesiais – ataudų – langeliais, atitinkančiais metmenų ir ataudų supynimą.

2.4 Audinio užtaisymo brėžinys

Čia vaizduojamas pynimas, vėrimo į skietą tvarka, vėrimo į nytis tvarka ir nyčių kilnojimo tvarka. Šias sudėtines užtaisymo brėžinio dalis brėžinyje išdėstome ta pačia tvarka kaip jos išdėstytos audimo staklėse.

Pynimo brėžiniui sudaryti naudojamas paprasčiausias languotas popierius. Vertikalūs langeliai vaizduoja metmenų siūlus, kurie pynimo brėžiny numeruojami eilės tvarka iš kairės į dešinę.

Skersiniai langeliai reiškia ataudus. Jie numeruojami iš apačios į viršų. Pynimo brėžinyje paprastai vaizduojamas vienas pynimo raportas. Raportai – tai mažiausias metmenų ar ataudų siūlų skaičius po kurio pynimo tvarka pasikartoja. Atskirai nustatomas metmenų ir ataudų raportas. Jie gali būti vienodi ir skirtingi. Pynime paprastai braižomos metmenų perdangos, t.ai yra kada metmuo – virš ataudo. Jos žymimos sutartiniu ženklu, kuris gali būti ištisai užtušuotas langelis. Ataudų perdangas žymi tuščias langelis. Vėrimo į skietą brėžinyje pavaizduojama kiek siūlų veriame į vieną tarpdantį. Vėrimo įį nytis brėžinyje, nytis vaizduoja horizontalus langelis. Pirmoji nytis – toliausiai nuo audėjos ir numeruojama iš viršaus į apačią. Kaip ir pynimo brėžinyje, vaizduojamas tik vienas raportas. Koks metmens siūlas įvertas į atitinkamą nytį: vaizduojamas atitinkamoje vietoje sutartiniu ženklu. Vienas metmens siūlas yra veriamas tik į vieną nytį.

Audinio užtaisymo brėžinyje iš eilės nuo apačios į viršų kylant, nubraižomas: pynimo brėžinys, vėrimo į skietą brėžinys, vėrimo į nytis brėžinys, o dešinėje pusėje, viršuje – pakojų mynimo tvarka.

Audinio brėžiniui pavaizduoti reikalingos pynimų teorijos žinios. Pynimo brėžinį sudarant būtina žinoti ataudų ir metmenų raportus – kas kiek siūlų atsikartos raštas. Pynimo brėžinyje skersiniai langeliai reiškia ataudus, o vertikalūs langeliai vaizduoja metmenų siūlus, kurie pynimo brėžinyje numeruojami eilės tvarka, iš kairės į dešinę. Užtušuotas langelis brėžinyje žymi metmens perdangą.

Pakojos staklėse eina lygiagrečiai su metmenimis. Brėžiniuose tarp išilgai einančių linijų susidarantieji tarpai laikomi pakojomis. Jos žymimos dešinėje brėžinio pusėje. Pirmąja pakoja laikoma pirmoji iš kairės pusės.

Pakojų parišimas žymimas kryželiais tose vietose, kur pakojos susikerta su nytimis. Pakojų parišimas gali būti paprastas ir sudėtingas. Jeigu ant pakojos nubrėžtas tik vienas kryželis (tai reiškia, kad prie jos parišta tik viena nytis ) , parišimas – paprastas, dažniausiai eilinis, kai iš eilės prie kiekvienos pakojos parišta ppo vieną nytį. Sudėtingas parišimas bus tada, kai prie vienos pakojos parištos kelios nytys, o brėžinyje ant pakojos nubrėžti keli kryželiai.

Pakojų numynimo tvarka brėžinyje žymima taip pat kryželiais ant pakojų, žemiau jų parišimo – lygiagrečiai su ataudais. Pirmą numynimą rodo kryželis, brėžinyje esąs žemiausiai. Esant paprastam pakojų parišimui, jų numynimas gali būti paprastas, kai minama tik po 1 pakoją(vienas kryželis ant pakojų ), ir sudėtingas, kai iš karto minama po dvi ir daugiau pakojų ( brėžinyje ant pakojų tame pat aukštyje bus du arba daugiau kryželių). Kai parišimas sudėtingas, numynimas tegali būti paprastas. Pakojų parišimas ir numynimas brėžiniuose gali būti žymimas ir tamsiais (užtušuotais ) langeliais.

Išausto audeklo pynimas brėžiniuose žymimas tamsiais – metmenų, ir šviesiais – ataudų – langeliais , atitinkančiais metmenų ir ataudų susipynimą.

2.5 Vėrimas į nytis

pav. Metmenų į nytis vėrimo būdai:

a – eilinis, b — sklaidomasis (amalgaminis), c — atbulinis, d —suvestinis,

e – grupinis, j — vėrimai pagal pynimą.

Metmenų suvėrimas į nytis žymimas metmenų ir nyčių susikryžminimo vietose – dažniausiai ratukais. Pavyzdžiui, jei pirmą metmenų siūlą norima įverti į pirmą nytį, pirmą ratuką reikia nubrėžti pirmo metmenų siūlo ir pirmos nyties sukryžminimo vietoje.

Tačiau metmenų suvėrimas gali būti žymimas ir užtušuotais langeliais arba kitokiais ženklais (

braižant margo – spalvoto audeklo vėrimą ).

Metmenys, priklausomai nuo audeklo pynimo į nytis veriami labai įvairiais būdais, iš kurių galima išskirti kelis pagrindinius: eilinis, sklaidomasis (amalgaminis), suvestinis, atbulinis, grupinis ir vėrimai pagal pynimą.

Pats paprasčiausias vėrimo į nytis būdas – eilinis vėrimas, dažniausiai naudojamas. Veriant eiliniu būdu į nytis reikalingų nyčių skaičių nusako pynimo raportas. Pavyzdžiui: jeigu metmenų pynimo raportas keturi siūlai , tai mums bus reikalingos keturios nytys. Versime sekančia tvarka: pirmą raporto metmenį versime į pirmą nytį. Toliau vėrimas kkartojasi iš pradžios. Eilinio vėrimo atveju vėrimo raportas lygus pynimo raportui.

Sekantis vėrimo būdas – sklaidomasis. Sklaidomasis vėrimas naudojamas tada kai metmenų tankumas labai didelis ir veriant eiliniu būdu nytelės netelpa į nytį. Į v.ieną centimetrą telpa dvylika nytelių. Sklaidomojo vėrimo bruožas, kad vėrimo raportas didesnis už pynimo raportą. Sudaliname nytis į grupes – koks grupių skaičius raporte priklauso nuo metmenų tankumo ir pynimo raporto. Pavyzdžiui mums reikia suvert metmenų siūlus audinio besipinančio ruoželiu kai metmenų tankumas 48 siūlai, o ruoželis ddu prie vieno. Veriame sekančia tvarka 1raporto siūlą veriame į pirmos grupės pirmą nytį, 2raporto siūlą veriame į antros grupės pirmą nytį, 3raporto siūlą į-trečios grupės pirmą nytį. Sekančio raporto pirmą siūlą veriame į pirmos grupės antrą nytį. Antrą sekančio rraporto metmenį veriame į antros grupės antrą nytį ir trečią sekančio raporto metmenį į trečios grupės antrą nytį. Nyčių skaičius reikalingas veriant sklaidomuoju būdu bus dvigubai ar trigubai didesnis už pynimo raportą.

Kiek veriant bus grupių priklauso nuo pynimo raporto. Jei pynimo raportas du siūlai, bus dvi grupės, jei trys siūlai – trys grupės. Sklaidomasis vėrimas paprastai naudojamas tankiems audiniams austiems drobiniu arba ruoželiniu būdu. Suvėrus šiuo būdu yra lengviau primušti daugiau ataudų.

Atbulinis vėrimas naudojamas tik tam tikros grupės pynimams. Jam būdinga tai, kad reikalingų nyčių skaičius yra mažesnis už pynimo raportą, o vėrimo raportas paprastai lygus pynimo. Veriame sekančiu būdu: iš eilės suveriami eiliniu būdu siūlai, kurie pinasi skirtingai, o po to atbuliniu būdu suveriami metmenų siūlai, kurie pinasi vienodai.

Pertrauktinis vvėrimas naudojamas tada, kai audinyje yra keletas skirtingų pynimų. Nyčių skaičius reikalingas pertrauktiniam vėrimui priklauso nuo pynimų skaičiaus audinyje, to pynimo raporto ir parinkto vėrimo būdo. Nyčių grupių bus tiek kiek pynimų audinyje. Jeigu ausime juostą su trim skirtingais pynimais tai turėsim tris skirtingas nyčių grupes. Kiek nyčių vienoje grupėje priklausys nuo tos juostos pynimo ir jai pasirinkto vėrimo būdo.

Grupinis vėrimas naudojamas, kai audžiami dvisluoksniai audiniai, kuriuose skirtingu sluoksniu metmenys išsidėsto vienas virš kito. Audinių struktūra sudėtinga ir,kad palengvinti jų fformavimą staklėse stengiamasi sudaryti vienodas sąlygas tiek viršutiniam tiek apatiniam sluoksniui formuoti. Tai leidžia įgyvendinti grupinis vėrimas. Šio vėrimo esmė ta, kad nytys suskirstomos į tiek grupių kiek yra sluoksnių audinyje. Skirtinguose sluoksniuose pynimas gali būti vienodas arba skirtingas. Esant vienodam pynimui visuose sluoksniuose – visose grupėse bus naudojamas vienodas vėrimo būdas. Jei pynimas bus skirtingas visuose sluoksniuose – tai reikia parinkti kiekvienam pynimui jam reikalingą vėrimo būdą. Audinį sudaro du sluoksniai. Vėrimas juose: 1 sluoksnio siūlai veriami į pirmos grupės nytis, 2 sluoksnio siūlai veriami į antros grupės nytis.

Vėrimas pagal pynimo piešinį naudojamas tada kai nežinome kokį vėrimą pasirinkti pagal pynimo piešinį. Veriant pagal pynimo žiūrima vieno , kad visi vienodai besipinantys metmenų siūlai būtų suverti į tą pačią nytį. Šis vėrimo būdas patogus tuo, kad leidžia austi sudėtingus pynimus su nedideliu nyčių skaičiumi. Tačiau įsiminti reikia, kad esant ypač dideliam raportui sudėtinga,nes nenusako reguliarios tvarkos, todėl paprastai jis užrašomas skaičiais numeruojančiais nytis ir priklijuojama prie staklių. Vėrimo raportas gali būti iki 120 siūlų..2.6.Skietas ir jo funkcijos

Skietas paskirsto metmenis tolygiai metimo plote. Jis nusako metmens tankumą ir beveik visose staklėse atlieka ataudo primušimo funkciją. Skietai skirstomi pagal numerius. Numeris parodo kiek tarpdančių yra dešimtyje centimetrų. Priklausomai nuo skieto numerio iir siūlų skaičiaus veriamų į tarpdantį apibrėžia metmenų tankumą.

Koks siūlų skaičius veriamas į skieto tarpdantį priklauso nuo pynimo. Skieto numeriai įvairūs ir kinta skirtingais intervalais nuo 240 – 160 N kinta kas 20 skieto numeris. Nuo 160 – 80 N kinta kas 10 skieto numeris. Nuo 80 iki 60 N kinta kas penki numeriai. O toliau likę kinta kas du su puse skietų numeriai. Dažniausiai į skietą veriamas vienodas siūlų skaičius visame metimo plote. Tačiau atskirais atvejais gali būti skirtingai veriami. Skieto vaizdas užtaisymo brėžinys braižomas virš pynimo grafinio vaizdo, jame turime pavaizduoti kiek metmenų siūlų veriame į tarpdantį. Vėrimas į skietą vaizduojamas sutartiniais ženklais. Gali būti užtušuojamas reikiamas langelių skaičius.

Jeigu vėrimas į skietą visame audinio plote vienodas paprastai vaizduojami du tarpdančiai. Esant netolyginam vėrimui į skietą vaizduojamas visas raportas. Labai dažnai naudojamas skirtingas vėrimas fono ir kraštų į skietą. Kadangi kraštuose paprastai būna daugiau įtempti ir turi pakelti didesnes apkrovas audimo metu. Todėl jie 1,5 arba 2 kartus tankiau veriami negu fonas.

Skietas negalės atlikti savo funkcijos, jeigu jį pakabinsime per aukštai arba per žemai. Tada negalės susidaryti žiotys- išsikelti atitinkama tvarka metmenų siūlai.

Dar yra labai svarbu teisingai pasirišti nytis. Jeigu prisirišime per žemai- trukdys skietas numinti reikiamas ppakojas. Jeigu šią nyčių sistemą su ratukais pakabinsime per aukštai- tada metmenų siūlai negalės išsikelti pagal numintas pakojas.

3. Diplominio darbo įgyvendinimo etapai3.1. Eskizai , projektas , nuotraukos

Žmogus stengiasi eiti kartu su laiku , neatsilikdamas . Atsiduodamas laikui jis stengiasi kovoti , siekti aukštumų , harmonijos , dvasinės pusiausvyros . Tik laiko dėka žmogus pasidaro subrendęs , o jo kūrybinis darbas – meno kūriniu . Ir norisi vis toliau ir toliau eiti su laiku , eiti jo pasitikti . Ilgai galvojau koks turėtų būti gobelenas „ LAIKAS „ . Todėl nusprendžiau , kad mano sukurtas gobelenas turėtų būti interjero dalis , kuri atspindėtų laiką . Vieniems tai būtų praėjęs laikas , kitiems dabartis , tretiems – ateitis . Todėl ieškojau laiko tema analogų ir suradau Žiūrėti „Priedai“ Nr1,2,3.

3.2. Techninio piešinio darymas

Diplominio darbo įgyvendinimas prasideda nuo idėjos . Pirminis sumanymas buvo panaudoti kuo daugiau pynimų raštų , kad jie būtų kuo labiau iškilę . Suradusi tinkamą formų kompoziciją pradėjau ieškoti tikrojo gobeleno dydžio . Kadangi mano darbas asocijuojasi su laiku , nusprendžiau , kad jis bus siauras ir ilgas . Didinant stengiausi atsižvelgti į kaimiškų staklių plotį . Spalvinį variantą rinkausi tarp dangaus ir žemės spalvų . Dangus – mėlynas .

Žemė – ruda . Bet gobelene atsiranda ir kitų atspalvių . Kurie mano manymu , atskleidžia dar gilesnį laiką . Piešinys turi atspindėti laiką audimo technikų įvairove .

Pradėjau piešti eskizus, jau mintyse turėdama laiko įvaizdį.Mane domino pynimų teorijos perkėlimas į gobeleną- sienos kilimą(erdvę), išaustą ant kaimiškų staklių. Vaizduodama laiką norėjau prisiliesti prie žmogaus žvilgsnio, psichologijos, muzikos- visa tai sutelpa į vieną laiko tašką. Kiekvieną kartą, kai baigiu kokį darbą, labai bijau, kad daugiau nieko nauja nepadarysiu. Negaliu susitaikyti su ttuo, kad reikia laiko naujiems įspūdžiams, patirčiai sukaupti.Aš vis skubu ir neturiu to laiko būti. Norėtųsi didesnio produktyvumo, aktyvumo.Stengiuosi būti kuo esu, laisvai reikšti mintis laiko tema.Bandau kūrybiniame darbe sulydyti jausmą su žinojimu.

Kai nupiešiau projektą savo būsimam praktiniam darbui 13cm. ir 32cm- reikėjo jį išdidinti iki 200cm ir 96cm. Ant mažo eskizo, kad išdidinti piešinį reikia nusibraižyti tinklą, kurio langelis 4 4cm. Techniniame piešinyje langelis bus 25 25cm.Piešinys didinsis daugiau negu šešis kartus.Techniniame piešinyje būtina nusipiešti ne tik linijinį piešinį, bbet būtina pasižymėti ir spalvas, tonus, kur reikės austi šviesiausiais ir tamsiausiais siūlais.

Audžiant gobeleną staklėmis, techninį piešinį reikės prisisiūti prie blogosios pusės išaustos gobeleno dalies. Tą prisiuvimą reikia kartoti kas dešimt centimetrų- išaudi 10cm.- prisiuvi techninį piešinį. Būtina pasikabinti, kad aaudžiant matytum ir projektą. Nes techninį piešinį per metmenų siūlus negali labai gerai įžiūrėti.

Audinių audimo kaimiškomis staklėmis principas yra panašus į gobeleno audimo technologiją.Vyrauja dvi siūlų sistemos: metmenys ir ataudai.

5.3.Staklių užtaisymas

Norint išausti šiuolaikišką gobeleną kaimiškomis staklėmis reikia susikurti projektą, susipažinti su ruoželiniu būdu , mokėti užtaisyti stakles. Pirmiausia vyniojami

siūlai ant mestuvų skirti metimui. Padarius metimą ant mestuvų, pinant jį į kasą reikia nuimti jį nuo mestuvų. Tada suriesti metimą į stakles ant veleno. Renkami apatiniai ir viršutiniai siūlai, kurie perveriami skirtingais pagaliais ( jie sutvirtinami, kad neiškristų).Vėliau metmenų siūlai veriami į nyteles. O po to į skietą. Kad suverti metmenų siūlus į nyteles reikia pasirinkti pynimą.

Audeklų pynimais vadinami įvairūs metmenų su ataudais jungimo būdai.

Kad pradėti aaudimą staklėmis- reikalingas kruopštus ir ilgas parengiamasis darbas.Visus pasirengiamus darbus reikia atlikti šia tvarka:

1.Apskaičiuoti metimo ilgį ir plotį .

2.Pasidaryti ant mestuvų žiotis abiejose pusėse su kontroliniu siūlu.

3.Apmesti ant mestuvų reikiamą metimą.

4.Užtvirtinti žiotis abiejose pusėse, jas perrišant storesniu siūlu, taip, kad neišbyrėtų.

. 5.Pasiruošti metimą riesti ant staklių.

6.Prisirišti rykumą prie staklių ir ant jo paskirstyti metmenis taip, kad gautume reikiamą audinio plotį.

7.Ištempus metmenų siūlus riesti metimą tarp laikraščių.

8.Kai metimas suriestas, rykumą nuo staklių nuimti.

9.Pagal raštą susiverti nyteles ant nyčių ir pakabinti metimo aukštyje( per nytelių akutes perverti spalvotus siūlus).

10.Pratampius žiotis( perkėlus jas toliau), prakirpti metmenis.

11.Iš kairės į dešinę pradėti verti metmenis pagal raštą į nyteles.

12.Pasirinkus atitinkamą skietą irgi pradėti verti iš kairės į dešinę.

13.Ant pririštos balanos prie staklių pririšti metmenis pervertus per nyteles ir skietą.

14.Užausti kol išsilygins metmenų siūlai.

15.Toliau pasirinkta tvarka vyksta audimo procesas.

DIPLOMINIO DARBO EIGA

Metimo plotis priklauso nuo to kiek telpa viename centimetre siūlų ir kiek centimetrais mums reikės pločio. Audžiamo gobeleno „Laikas“ plotis bus 86 centimetrai. Austi reikės su 40 numerio skietu, nes tokio metmenų tankumo reikalauja gobeleno technika. Reikės apmesti 344siūlus. Metimo ilgiui visada reikia užleisti susiaudimui maždaug pusė norimo ilgio, jei metmenų tankumas į vieną centimetrą neviršija keturių siūlų ir dvigubai užleisti metimo susiaudimui, jei tankumas didesnis. Gobelenui reikės apmesti ant mestuvų 3metrus siūlų.

Prieš darant metimą ant mestuvų reikia apmesti kontrolinį siūlą, kuris žymi norimo metimo ilgį.Darant žiotis siūlai pinasi kaip drobiniame pynime, jeigu per vieną balanėlę ėjo per viršų tai per kitą balanėlę eis metimo siūlas per apačią.Tokiu principu padarome visą metimą.Aprišame storu siūlu abiejose pusėse žiotis ir supiname metimą į kasą( taip kaip vąšeliu nertume pynelę).Kai riesime metimą, rreikės pradėti nuo tos pusės, kur ardosi kasa.

Susirasti rykumą ir prisirišti truputį aukščiau veleno, ant kurio riesime metimą.Per metmenų žiotis perkišti balanas ir užtvirtinti. Pririšti balaną su metimu prie staklių veleno. Paskirstyti ant rykumo tarpudančių po lygiai metmenų siūlų ir, kad gautume plotį šiek tiek didesnį nei norimą arba tokį patį. Prieš riečiant metimą reikia gerai ištampyti siūlus, kad neliktų neįtemptų, laisvų siūlų. Atsistoti būtinai per vidurį prieš stakles, ant kurių riesime metimą ir stipriai įtempti metmenis.Tuo tarpu, kol įtempti metmenys atsargiai riesti metimą ant popieriaus.Baigus riesti metimą reikia nepamiršti nuimti rykumą. Per žiotis būtinai prakišti balanas ir užtvirtinti. Pratampyti metmenis taip, kad žiotys pasislinktų toliau nuo metimo galo, prakirpti metmenis ir surišti audėjos mazgu, kad neišbyrėtų,.

Drobiniam pynimui reikės tik dviejų nyčių, nes raportas yra du metmenys ir du ataudai. Tuo tarpu ruoželiniui pynimui reikės keturių nyčių, nes raportas yra keturi metmenys ir keturi ataudai. Visi kiti sudėtingesni pynimai veriami pagal pynimo piešinį, neskaičiuojant raporto.

Gobeleną „Laikas“ reikės austi ruoželiniu pynimu. Reikės austi su keturiomis nytimis ant kiekvienos nyties bus po 86 nyteles. Pasirinkus ruoželinį pynimą, reikės verti metmenų siūlus: pirmą metmens siūlą reikės verti į pirmos nyties pirmą nytelę, antrą metmens siūlą reikės verti į antros nyties pirmą nytelę, ttrečią metmens siūlą reikės verti į trečios nyties pirmą nytelę, ketvirtą metmens siūlą reikės verti į ketvirtos nyties pirmą nytelę. Tai yra metmenų raportas. Toliau viską kartoti iš pradžių.

Norimas ruoželiais raštas mums išeis tada, kai pakojos bus pririštos: pirma pakoja prie pirmos nyties, antra pakoja pririšama prie antros nyties, trečia pakoja pririšama prie trečios nyties, ketvirta pakoja pririšama prie ketvirtos nyties. Minti pakojas reikės šia tvarka: 1,2 pakojas, 2,3 pakojas, 3,4 pakojas, 4,1 pakojas – toks bus ataudų raportas, kurį reikės kartoti.

Kai suveriame visus metmenų siūlus, juos reikia pririšti prie pagalio, kuris pririšt.as prie rietimo veleno, esančio arčiausiai nuo audėjos. Tada galima užausti drobiniu pynimu, minant pakojas: 1,3 ir 2,4, vėl 1,3 ir 2,4, kad susilygintų metmenų tankumas.

Jau galėsime pradėti austi vilnoniais arba pusvilnoniais siūlais pagal gobeleno techninį piešinį.

4.DIPLOMINIO DARBO SĄSAJOS SU TEKSTILĖS TECHNOLOGIJŲ PAMOKOMIS

Smarkiai keičiantis visuomenės poreikiams, keičiasi ir mokymo, ugdymo programos mokyklose. Taip pat kito ir technologijų mokymo metodika, užduotys, tikslai. Ugdymo, mokymo, auklėjimo uždaviniai iškyla jau nuo pat pirmųjų vaiko dienų mokykloje. Per technologijų pamokas ugdytiniai pratinami dirbti kolektyvinį organizuotą darbą. Pamokų metu formuojasi elementarūs darbo mokėjimai bei įgūdžiai. Svarbiausiai vaikuose ugdyti darbštumą, kruopštumą, grožio pajautimą. Dėmesys turėtų būti skiriamas kūrybiškumui,

saviraiškai vystyti. Šiandieną vyksta nuolatinis kultūros vertybių atsinaujinimas. Todėl audimo mokymo metodika, užduotys bei tikslai įgauna kitą prasmę. Galima atsisakyti tradicinio juostų audimo, nes juostų ir gobeleno audimo technikos yra panašios. Mokinėms labai patinka gobelenai ir jos labai noriai mokosi gobeleno audimo technikos. Juostas mokinės audžia nenorom. Jas domina kaip iš paprastų siūlų galima išausti paveikslą. Pamokų metu galima plačiau supažindinti su viena ar kita gobeleno rūšimi, atlikimo technika, suteikti daugiau žinių apie gobeleno istoriją. Aiškinant gobeleno audimą, būtina išmokyti ppagrindinius ataudų siūlų jungimo būdus. Parodyti ir išmokyti išausti faktūras.

Mokinėms reikia paaiškinti, kur galima panaudoti gobeleno techniką. Kilimėliai, dideli gobelenai paprastai žinomi mokinėms, tačiau gobeleno technika atliktas detales galima įdomiai ir originaliai panaudoti ir drabužių dizaine. Malonu turėti krepšį, rankinę atliktą šia technika. Kambarį papuoš dekoratyvinė pagalvėlė, mini paveikslėlis, takelis, atitinkamai parinkus piešinį, siūlus, techniką. Galima susikurti aksesuarus gobeleno technika arba įvairius įdėklus: pavyzdžiui mobiliam telefonui, akiniams.

Praktiškai atlikti darbus mokinėms geriausia ant nedidelių rėmelių, pirmiausia darant paties audimo bandymus, ttik vėliau pereinant prie konkrečių darbų. Darbo eigą kontroliuoja mokytoja: siūlų įtempimą, spalvinius siūlų derinius, piešinį. Reikėtų patikėti mokinėms atlikti ir didesnį darbą, kuris papuoš mokyklos ar klasės interjerą. Atliktų ,,mini“ gobelenų organizuojama paroda, renkami gražiausi darbai, jie įvertinami. Mokyklos llaikrašty parašytas straipsnis – tai paskatinimas mokinėms.

Atlikdama praktiką mokykloje pastebėjau, kad mokines sudominau audimu su netekstilinėm medžiagom. Joms viskas įdomu. Technikos galimybės papildo viena kitą. Mokinių darbai atliekami viena technika apriboja jų kūrybingumą. Mokines reikia skatinti naudoti ne vieną techniką, o jungti jas. Taip lavinami įgūdžiai bei fantazija. Tradicinis audimas duoda tik idėjas naujai kūrybai. Mokinių darbeliai tampa meno kūriniu, žavinčiu savo estetinėmis vertėmis ir prasmėmis. Mokymo turinys turi visada keistis. Reikia ieškoti naujų audimo dėstymo būdų (metodų). Reikia skatinti mokines domėtis lietuviškomis tradicijomis, jas pritaikyti šiuolaikiškiems darbams. Liaudies menas turėtų būti tik kaip idėja, tačiau kūryba turi būti laisva.

Mokinėms jau kiek pabodę megzti kojines, siūti naktinius ar prijuostę, . . . Todėl jas labai lengva sudominti darbu, kkuriuo galėtų puošti savo kambarį. Tad manau, kad diplominiam darbui surinktas teorines žinias ir įgytą praktiką (patirtį) būtų galima pritaikyti pamokose..5. GOBELENAS INTERJERE

Šiuolaikinėje tekstilėje įdomiai transformuojamas gana skirtingas meninių judėjimų patyrimas. Kitaip nei klasikiniuose gobelenuose, šiuolaikinėje tekstilėje koncentruojamasi į menų sintezės uždavinius, kai objektais stengiamasi išreikšti įvairius žmogaus santykio su aplinka objektus. Tai atsispindi idėjose, siekiuose. Tai reiškia peržengti tradicinio gobeleno ribas. Čia turėtų susilieti emocijos ir charakterio savybės ( jų santykis fiksuojantis laiką ).

Tekstilės ir architektūros sąlytis visuomet buvo gglaudus. Keičiantis architektūros stiliams, keitėsi ir interjere naudojamos dekoratyvios tekstilės pobūdis. Dvidešimtame amžiuje tekstilė tapo ne tokia priklausoma nuo architektūros. Tekstilėje atsiranda nauja erdvinė samprata. Atsispindi šios dailės šakos eksperimentinės tendencijos ir originalūs išraiškos siekiai. Tai improvizacijos tradicinėje plotmėje bei „ naujo daiktiškumo “ paieškos .Klasikinėje tekstilėje buvo svarbus raštas , ornamentas , spalva , o šiuolaikiniame menų sintezės įtakotame kūrinyje dėmesys labiau kreipiamas į struktūrą. Kurdami, interpretuodami erdvinius tekstilės kūrinius menininkai gilinosi į medžiagiškumą – siūlo ar audinio struktūrą, tai kas netekstilinėmis priemonėmis ir materija pabrėžia tekstilėje medžiagiškumą. Griežtų ribų nėra. Tekstilės kūriniai atspindi panaudojimo universalumą. Šiuolaikinė tekstilė nėra suvaržyta tradicinėmis išraiškos priemonėmis. Bet ji išlieka atpažįstama. Tekstilės kūrinys lieka mistinis, sukeliantis nerealumo pojūčius.

Šių dienų tekstilei būdingas minimalizmas, optiniai virsmai – efektai, tampriosios deformacijos ( lankstymas, gniuždymas ) , autorinė technika. Eksperimentinė tekstilė lieka meno objektu, tačiau erdviniai sprendimai lemia jos medžiagiškumą neapibrėžtumą. Idėjos įprasminamos konkrečiose erdvėse, atsižvelgiant į interjero pobūdį, paskirtį. Tekstilė tampa interjerą formuojančia dalimi: siena , lubomis, pertvara . . .

Erdviniai tekstilės sprendimai – tai įprasminimas konkrečios erdvės. Tekstiline improvizacija siekiama rasti medžiagos santykį su jos erdve per jos diktuojamas formas. Šiuolaikinė tekstilė: viskas kas susiję su lengvumu, neapčiuopiamumu. Kompoziciją veikia pūkai, rūkas, dūmai, debesys. . .. Permatomi, besvoriai audiniai patalpose modeliuojami panaudojant karkasus. Kūrinio ir interjero santykis daro jį originalesnį.

Pastaruoju metu vis sėkmingiau sprendžiant menų sintezės problemą, skinasi kelią į interjerus ir mūsų dailioji tekstilė. Besiformuojanti naujoji architektūra skatina šį procesą, kuris ypač suaktyvėjo aštuntajame dešimtmetyje. Sukurta nemažai visuomeniniams pastatams skirtų darbų, kurie leidžia nors iš dalies aptarti jų sąveikos su interjeru principus. Daugumos dailiosios tekstilės kūrinių menines stilistines priemones lemia konkretus interjeras, kūrinio funkcija jame. Vieni gobelenai keičia interjero erdvės santykius, dailininkui naudojant optinę plokštumos transformaciją. Kitų paskirtis – skaidyti patalpos erdvę. Griežtai paisoma interjero komponentų ansambliškumo. Daugeliu atvejų gobelenas įsilieja į vyraujančia interjere spalvinę gamą, sukuria reikiamą nuotaiką, harmonizuoja su bendru architektūriniu sprendimu.

Tekstilės kūriniai vizualiai modeliuoja interjero erdvę. Jiems būdinga monumentali apibendrinta kompozicija, lakoniškas spalvinis sprendimas. Gobelenas, kaip organiška interjero dalis, kaip architektūrinės erdvės vienetas ir kartu kaip savarankiškas meno kūrinys, sukeliantis iškilmingą oratorinį skambesį visai patalpai. Tobulai įvaldytos meninės išraiškos priemonėmis lietuvių dailiosios tekstilės meistrai kuria poetinio, publicistinio, lyrinio ar epinio charakterio darbus, iš kurių kiekvienas – tai autoriaus pašnekesys su žiūrovu apie būties problemas, daina apie žmogaus grožį, sakmė apie praeitį, dabartį. Kartu atsiskleidžia gilus liaudies meno tradicijų supratimas.

Šiuolaikinė tekstilė jau senokai naudojasi daugeliu naujų išraiškos priemonių ir ttapo tarpdisciplininiu menu. Be jokių rėmų, kai norisi išsiaiškin.ti kas šią akimirką aktualu, šiuolaikiška tekstilė mus žavi specifiniu audinio grožiu, meistryste, temų ir žanrų pasirinkimo laisve. Šiuolaikinėje tekstilėje liko įtikinanti meninės idėjos ir technologijos jungtis, darbo profesionalumas. Tekstilė labai įvairi. Sąlygiškai, pagal santykį su erdve galima skirti tris kūrinių grupes: sieninę, mišrių technikų, erdvinę. Pirmajai grupei priklauso dailininkai pamėgę tradicinį audimą, neaustinėmis ir mišriomis technikomis. Priskiriama: šibori, spausdinimas, dygsniavimas, marginimas, siuvimas, daigstymas . Neretai audimas imituojamas, siūlus keičia pluoštai, medžio plaušai, vielos, įvairios kitos medžiagos. Erdviniuose objektuose ir instaliacijoje yra svarbiausia tekstilinio audinio ir plastinių formų išraiškingumas, populiarios autorinės technologijos. Šiuolaikinė tekstilė yra įvairi, sunkiai apibūdinama, tačiau atvira naujoms idėjoms, technologijoms.

Pastaruoju metu vis sėkmingiau sprendžiant menų sintezės problemą, skinasi kelią į interjerus ir mūsų dailioji tekstilė. Besiformuojanti naujoji architektūra skatina šį procesą, kuris ypač suaktyvėjo aštuntajame dešimtmetyje. Sukurta nemažai visuomeniniams pastatams skirtų darbų, kurie leidžia nors iš dalies aptarti jų sąveikos su interjeru principus. Daugumos dailiosios tekstilės kūrinių meninės stilistines priemones lemia konkretus interjeras, kūrinio funkcija jame. Vieni gobelenai keičia interjero erdvės santykius, dailininkui naudojant optinę plokštumos transformaciją. Kitų paskirtis – skaidyti patalpos erdvę. Griežtai paisoma interjero komponentų ansambliškumo. Daugeliu atvejų gobelenas įsilieja į vyraujančia interjere spalvinę gamą, sukuria

reikiamą nuotaiką, harmonizuoja su bendru architektūriniu sprendimu.

Tekstilės kūriniai vizualiai modeliuoja interjero erdvę. Jiems būdinga monumentali apibendrinta kompozicija, lakoniškas spalvinis sprendimas. Gobelenas, kaip organiška interjero dalis, kaip architektūrinės erdvės vienetas ir kartu kaip savarankiškas meno kūrinys, sukeliantis iškilmingą oratorinį skambesį visai patalpai. Tobulai įvaldytos meninės išraiškos priemonėmis lietuvių dailiosios tekstilės meistrai kuria poetinio, publicistinio, lyrinio ar epinio charakterio darbus, iš kurių kiekvienas – tai autoriaus pašnekesys su žiūrovu apie būties problemas, daina apie žmogaus grožį, sakmė apie praeitį, dabartį. Kartu aatsiskleidžia gilus liaudies meno tradicijų supratimas.

Šiuolaikinė tekstilė jau senokai naudojasi daugeliu naujų išraiškos priemonių ir tapo tarpdisciplininiu menu. Be jokių rėmų, kai norisi išsiaiškinti kas šią akimirką aktualu, šiuolaikiška tekstilė mus žavi specifiniu audinio grožiu, meistryste, temų ir žanrų pasirinkimo laisve. Šiuolaikinėje tekstilėje liko įtikinanti meninės idėjos ir technologijos jungtis, darbo profesionalumas. Erdviniuose objektuose ir instaliacijoje yra svarbiausia tekstilinio audinio ir plastinių formų išraiškingumas, populiarios autorinės technologijos. Šiuolaikinė tekstilė yra įvairi, sunkiai apibūdinama, tačiau atvira naujoms idėjoms, technologijoms.

Šiandieninė tekstilė ppasižymi stipriu tapatumu ir aiškiu individualumu. Tekstilė tai tam tikra medžiaga ar technika. Tekstilės kūriniai sujungti, transformuoti, ištobulinti, bei sukomponuoti. Kiekvienos dailės šakos vidiniai augimo ir smukimo dėsningumai yra skirtingi, kiekvienas menininkas savaip patiria naujų kelių ieškojimo alkį. Suformuota tekstilės, kkaip įvairios technikos, medžiagos ir faktūros meno, samprata priklausanti nuo žaliavos ir technikos, plačiai paplito po pasaulį. Idėją : menininkas turi pats kontroliuoti meno kūrinį nuo pradžios iki pabaigimo. Tekstilės menas išsiplėtė į keletą skirtingų srovių ir tendencijų. Vienas jų kaip aidas kartoja vėlyvojo modernizmo krypčių idėjas, kitos savaip asimiliavo įvairių epochų ir kultūrų pasiekimus, atrinktus remiantis dailininko intuicija. Lietuviai gana per trumpą laiką įsisavino šiuolaikinės tekstilės sampratą grįstą postmodernizmo mentalitetu ir naujoviška kūrinio atlikimo t.raktuote. Dažnai dailininkas kuria tiesiog šiuolaikinį kūrinį, kuris sėkmingai galėtų pritapti bet kurioje erdvėje, laike. Dailininkai tekstilininkai stengiasi formuoti savitą stilių pasitelkus tradicines lietuvių liaudies audimo struktūras. Šiuolaikinė tekstilė iliustruoja šiuolaikinę meno sampratą, atspindi aktualias dabartinio meno problemas. Kiekvienas dailininkas, tekstilininkas reiškia savo požiūrį į ttradiciją.IŠVADOS

Aš laisvai, nepriklausomai rinkausi įvairias išraiškos priemones savo diplominiam darbui. Siekdama autentiškumo kartais skausmingai ateinančio meninio pergyvenimo – santykio su gyvenimu ir menu. Kiekvienas kūrinys kitoks, tarsi sąmoningai žengčiau vis naują žingsnį man rūpimų dalykų link. Visuose darbuose įkūnijamas išskirtinis autoriaus braižas: individualumas, lydimas itin asmeniško prisilietimo, ir nelengvai nusakomas meninės formos jautrumas. Savo diplominiame darbe noriu apčiuopti laiko pasaulėvaizdį visom prasmėm. Kad diplominis darbas būtų išgrynintas, švarus, naudojamos medžiagos atspindėtų temą. Noriu apčiuopti naudojamų priemonių visumą. Ieškojimai ir pasaulėjauta ppadeda sukurti man kompoziciją. Mano naudojamų raiškos priemonių visuma ir privati patirtis su nuoširdžiom iliuzijom, svajom sušildys kūrinio turinį, atskleis mano mąstymą. Iš aplinkos skolinuosi įvaizdžius. Atrodo labiausiai man rūpi emocijos laike. Žiūrėdama į laiką noriu netradiciškai pažvelgti į jį. Regiu dekoratyvų visumos skambesį. Svarbu, kad kūriniu būtų pasakoma tai kas aktualu, ir dar svarbiau, kad tai būtų šiandien perskaitoma. Meno kūriniai turi atsiverti pasąmonei, intuicijai, nors aš kaip menininkė tikslingai to nesiekiu. Kūrinio sumanymas tarsi kyla racionaliai, bet svarbus ir pasąmonės, pergyvenimų laukas. Jei aš užsidariusi kambary, negaliu mąstyti, jausti, kvėpuoti. Tada gali atrodyti, kad kūrinio atsiradimas, tai tik pats jo sugalvojimas. Mano gyvenimas, patirtis atsispindi darbe.

Ieškau ryšių tarp tradicijos ir ateities. Tik per klasikinį gobeleno pradą kūryboje galima pakilti aukščiau. Svarbiausias tikslas: kūrybinio darbo idėja (medžiagų panaudojimas kaip išraiškos priemonės), kompozicinės žinios. Laikui reikšminga praeitis. Šiais laikais neegzistuoja vienintelis grožio etalonas ir vienintelė didžioji tradicija. Laikui būdingas atsinaujinimas. Laikas – tai erdvė, kuri palaipsniui mums atsiskleidžia.

Praeitis neatsiejama nuo ateities, kaip ir ateitis negali atsiriboti nuo praeities. Praeitis, dabartis ir ateitis sutelpa į laiką. Šiuolaikiniai kūrėjai sunkiai atsisako tradicijos ir bent akies krašteliu pažvelgia į ankstesnių kūrėjų darbus, kad galėtų sulyginti, pastebėti įvestas naujoves, pakitimus. Neįsivaizduoju ateities be praeities. AAteitis turi tęstinumą. Žmogus savo tikėjimu, laiku mokėsi gyventi santarvėje su jį supančia aplinka. Siekė harmonijos fiziniame pasaulyje , o per tai gludino ir dvasinį gyvenimą. Kad sukurčiau kažką naujo man reikalingas ir senas pamatas. Noriu ,, seną “ suvokti naujai. Audimo esmė išliko iki dabar. Pasikeitė tik išraiška. Šiais laikais smulkus, kruopštus, klasikinis gobelenas nebetenka tokios prasmės kaip anksčiau. Kintant suvokimui, gyvenimo sąlygoms kinta ir gobeleno piešinys. Senoji tradicija grįžta simboliais, ženklais. Laikas yra tik metafora, kuri slenkant amžiams kinta savo išraiška ir forma. Jis atskleidžia judėjimą. Kai laikas slenka arčiau mūsų, tuo pasaulis tampa mažesnis ir įvairesnis. Prikelti senas vertybes ir padaryti jas taip pačiai svarbias neįmanoma. Vargu ar jos pritaptų šiame pasaulyje. Yra tik tam tikras esmės suvokimas, formų atkartojimas, kuris leidžia fragmentiškai atkartoti dabartiniame pasaulyje. Savo idėjas perkelti į meno kūrinį skatina pats poreikis kurti. Sparčiai kintantis gyvenimo būdas neleidžia susigulėti tokioms formoms, išraiškoms, kurias įprasta laikyti tautiškomis, lietuviškomis. Yra du pasauliai laike: dvasinis ir materialusis. Laikas – tai mano minties atkartojimas. Liaudies meno raštai yra jau praeitis skleidžianti šviesą.Lyg gyvybė savyje tebelaikanti dievišką šilumą ir tebelaukianti, kad naujo laiko kūrėjui taptų kibirkštimi. Sunku rasti ribą tarp praeito laiko, esamo laiko ir būsimo. Audinių raštai yra ppatys seniausi kūriniai. Keliantys nuostabą savo grožiu ir harmonija senieji audiniai tarsi sakytų, kad juos audusioms moterims reikėjo ne vien daikto, bet ir dar kažko neapčiuopiamo ir būtino. Harmonija ir raštų panašumas visame krašte galėjo kilti iš noro .turėti tokį audinį kaip kaimynė, bet kartu ir kitokį. Mano nuomone, toji panašumo ir skirtingumo sintezė ir kūrė perimumą ir tobulėjimą. O vertybių pastovumą sąlygoja mano sugalvotas laikas: gražu tai, kas švelniai kyla vienas iš kito, kur viena spalva per kitas įsiplieskia tamsiame fone, kur balintas linas rūku išsitiesia rankšluosčio pilkumos voratinkly. Gražu tai, kur matyti pradžia ir pabaiga, kada viskas sudėliota į savo vietas. Tekstilėje laikas – tai kas sueina į audinį, į raštą. Nežinia, ar minčių, ar iš aplinkinio pasaulio tvarkos į audinį nugula harmonija – žinojimas, kaip vienodai plaka širdis, kad rytą pakeis vakaras, kad po žiemos laukiame pavasario. Aplinkinio pasaulio sukimasis amžinais ciklais įsispraudžia staklėse gimstantį rietimą. T. Vintas teigia, jog turėtų būti pradinis atskaitos taškas tos sistemos suvokimui, ir jis užkoduotas būtent ciklinio laiko suvokime, gamtos ir visatos dėsniuose. Laikas talpina savyje informaciją. Žmogus savo laiką dažnai suvokia kaip Šitai trukdo man pažinti išmintį, gimusią ciklinio laiko suvokime.

Savo užsibrėžtą darbo tikslą siekiau, sukurdama gobeleną „Laikas“

Kad galėčiau atskleisti

savo sumanymą, reikėjo sugalvoti projektą gobelenui. aukščiausią pasaulio išsivystymo tašką, jaučia laiką tekant linija, o ne ratais. Savo praktiniame ir kūrybiniame darbe ieškojau spalvų skambesio, ritmo. Ritmas, mano manymu labiausiai atitinka laiko sąvoką. Kūriau geometrines formas, kurias audžiau ruoželiniu pynimu. Ausdama staklėmis gobeleną pritaikiau savo ataudų sujungimo būdą. Naudojau dvisluoksnį audimo būdą. Laikas uždara materija tad pasirinkau uždarą į apačią nueinančią kompoziciją. Kad išausčiau gobeleną piešiau natūralaus didumo techninį piešinį. Juostinis ritmas persipina su įstrižinėmis juostomis. Neatsitiktinai pasirinkau tokį formatą –– jis kaip nesibaigiantis laikas. NAUDOTA LITERATŪRA

1. Adomonis J.(1994) Nuo taško iki sintezės – Vilnius.

2. Geroji ir išvirkščioji pusės (2003) Kaunas.

3. Soft World .Minkštas pasaulis . Tarptautinė tekstilės paroda (2001) Kaunas.

4. Raimonda Kogelytė-Simanaitienė(2000)„ Feliksas Jakubauskas: eksperimentuojantis klasikas“// Kultūros barai. Vilnius. Nr. 10.54-56

5. Lietuvos gobelenas (1983) Vilnius.

6. Kazimieras Lizdenis(2000) „Naujai išausta tradicija“// Literatūra ir menas Vilnius. rugsėjo 18d.9

7. Algis Uždavinys(1995) „Gobelenų magika“// Dienovidis. Vilnius. rugsėjo 8d.16

8. Aldona Žemaitytė-Petrauskienė(1987)“Skrydžiai gobeleno erdvėse“ //Literatūra ir menas. Vilnius. gruodžio 26d.8

9. Raminta Jurėnaitė (2000) „Gobeleno logika ir emocija“// Literatūra ir menas. Vilnius. lapkričio 3d.15-17

10. Raminta JJurėnaitė (2000) “Būties ir nebūties misterija“//Literatūra ir menas Vilnius., gruodžio 1d.7

11. Aldona Žemaitytė (2000) “Gyvos žemės mintys“//Literatūra ir menas Vilnius. liepos 7d.9

12. Raimonda Kogelytė-Simanaitienė (1998) „Kūrybinis sugrįžimas į jaunystės miestą“//Kultūros barai Vilnius. Nr. 3.19

13. Čepelytė E.(1960) Ausk , sesele , drobeles – Vilnius.

14. Lapienytė OO.(1982) Audimas – Vilnius.

16.Liucija Armonaitė(1996) „Kūryba- žaidimas, o audžia tik bepročiai“// Atgimimas. Vilnius liepos 24d. 16

17.Aušra Kašauskaitė (1997) „Kilimą austi- lyg laišką rašyti“//Kultūros barai Nr.15

18.Raimonda Kogelytė-Simonaitienė(1996)“Gobelenų gyvybingumas“//Kauno diena. Kaunas. Spalio12d. 21