Sidabras

……….. mokykla

Sidabras

Referatas

Parengė … klasės mokinys (mokiniai)….(ir) …..

Vilnius, 2004 m.

Turinys:

Turinys ………………….. 2

Sidabro savybės ……………….. 3

Sidabras istorijoje ………………. 4

Sidabro panaudojimas …………….. 7

Sidabro gavyba ………………. 7

Šaltiniai …………………. 9

107,868

+1

Ag

Sidabras

47

Sidabro savybės

Sidabras (Argentum, Ag), periodinės elementų sistemos 1 grupės cheminis elementas. Metalas. Atomų skaičius 47, atominė masė 107,868. Oksidacijos laipsnis junginiuose +1, labai retai +2 , +3. Gamtoje randama 2 stabilūs sidabro izotopai Ag107 (51,35%) ir Ag109 (48,65%) ; jie sudaro 10-5% Žemės plutos masės.

Sidabras geriausiai iš metalų praleidžia elektros srovę. Chemiškai nelabai aktyvus. Veikiamas halogėnų ir sieros, apsitraukia sunkiai tirpstančiu halogenidu (pvz.,sidabro chlorido, sidabro bromido) ir sulfido plėvele. Orre nesioksiduoja (sidabriniai daiktai juoduoja, susidarant juodam sidabro sulfidui AgS ).Druskos ir praskiesta sieros rūgštis sidabro neveikia, azoto rūgštis jį tirpina:

Ag+2HNO3 = AgNO3 +NO3 +H2 O

Į sidabro nitrato tirpalą pridėjus šarmo, susidaro tamsiai rudos sidabro oksido nuosedos:

2AgNO3 +2NaOH= 2NaNO3 +AAg2 O+H2 O

Sidabras – grynuolių klasės mineralas. Jame būna aukso, vario, gyvsidabrio, bismuto, stibio priemaišų. Grynuolių kristalai netaisyklingi – susukti, išlenkti, randama ir netaisyklingos formos plokštelių, grūdelių. Sidabras pasižymi antibakterinėmis savybėmis, sidabro jonai valo organizmą. Sulfidų veikiamas jis gali pajuoduoti.

Sidabras pasižymi nepaprastomis optinėmis savybėmis, jis iš visų žinomų metalų turi didžiausią šviesos atspindžio gebą, todėl naudojamas veidrodžių gamybai. Kadaise veidrodžius gamindavo iš poliruoto metalo lakštų, paprastai vario arba bronzos. Atvaizdai tokiuose veidrodžiuose nebūdavo ryškūs, nes nemaža šviesos susigerdavo, o dėl paviršiaus nelygumų atvaizdai būdavo labai iškreipti. Šiais laikais veidrodžiai daromi kitaip. Jie daromi iš poliruoto stiklo, padengiant jo užpakalinį paviršių plonyčiu sidabro arba kartais ir aliuminio sluoksneliu. Taip stiklas apsaugo metalą, o būdamas labai lygaus paviršiaus dar ir neiškraipo vaizdo. Toodėl šie veidrodžiai žymiai geresni. Kai šviesa atimuša į plokščio veidrodžio paviršių, ji elgiasi kaip sviedinukas atsimušęs į sieną – kokiu kampu krenta, tokiu pat ir atšoka. Veidrodį pasiekiantis spindulys vadinamas krintančiu, o kampas tarp spindulio ir statmens, kritimo kampu. Atšokęs spindulys vadinamas atsispindėjusiu, o atitinkamas kampas – atspindžio kampu. Kritimo ir atspindžio kampai lygūs.

Stiklas, padengtas plonyčiu sidabro sluoksniu yra naudojamas ne tik buityje, bet ir medicinoje, teleskopuose ir daugybėje kitų optinių prietaisų. Taip pat sidabru dengiami galvaniškai įvairūs daiktai. Jiis naudojamas sorbciniuse filtruose. Dėl unikalaus elektrinio laidumo sidabras nepakeičiamas elektrotechnikoje. Pasakojama, kad buvusioje Sovietų Sąjungoje garsus kosminių laivų kūrėjas akademikas S.Kproliovas, vieną vakarą grįžęs iš darbo į namus, staiga paklausęs, ar jie turį kokių nors sidabro dirbinių. Akademiko motina M.Balanina-Koroliova buvo be galo nustebinta sūnaus klausimo, nes S.Koroliovas visiškai nesidomėjęs jokiais prabangos niekniekiais. Mokslininkas paaiškinęs, kad reikia pradėti kosminių variklių litavimą, o tam būtinai reikalingas sidabras, kurio tuo metu neturėta dirbtuvėse. Akademiko S.Koroliovo motina paaukojusi mokslo reikalams du šeimoje turėtus sidabrinius šaukštus. Visuose automatiniuose elektros įrenginiuose naudojami sidabro kontaktai, tiek kosminėse raketose, tiek povandeniniuose laivuose, kompiuteriuose, atominiuose reaktoriuose ir kitur. Sidabras pasižymi ir nepaprastu plastiškumu. Iš sidabro galima pagaminti skaidrią plokštelę, kurios storis būtų tik 0,00025 milimetro. Vieno gramo sidabro grūdelį galima ištempti iki 2 km ilgio voratinklio storumo siūlelio.

Sidabras istorijoje

Sidabras yra vienas seniausių žmonijai žinomų ir vertinamų metalų. Archeologiniai tyrimai parodė jog žmonės sidabra žinojo jau prieš daugelį amžių, mokėjo jį apdirbti ir vertino kaip materialine vertybe. Senaisiais laikais žmonės labai vertino šį gražios spalvos ir paslaptingą metalą. Pavyzdžiuj Mesopotamiečiai paslaptinga balkšva šviesa spindintį metalą sidabrą laikė Dievo Mėnulio metalu. Viduriniaisiais amžiais alchemikai savo traktuose sidabrą žymejo jauną menulį primenančiu simboliu ir vadino „melancholiškuoju metalu“. Jauno mėnulio paavidalo sidabro laiveliai rasti Ūro miesto valstybės karališkosiose kapavietėse dar 1922-1924 m. Atrado anglų archeologas L. Vulis. Mesopotamijoje ir gretimose šalyse garbintas Mėnulis ir jo garbei per naujųjų metų šventę (pagal mėnulio kalendorių) Eufrato upe plaukdavo mėnulio pavidalo laivai. Apie įvairios paskirties sidabro dirbinius savo kūriniuose pasakoja ir mini Herodotas bei Homeras, taip pat Šventajame Rašte išsamiai aprašomi Sidabro dirbiniai ir monetos.

Graikijoje Sidabras buvo vadinamas „argyros“ nuo žodžio – argos – baltas, blizgantis. Senovės romoje sidabras vadintas „argentum“, šis pavadinimas chemijoje išliko iki dabar, o sidabro simbolis yra šio žodžio santrumpa Ag.

Sidabras laikytas sakraliniu metalu ir iš jo gaminti įvairūs su dievo Mėnuliogalrbinimu susiję daiktai , tai ir jau minėti laiveliai ir pusmėnulio pavidalo papuošalai ir kita. Iš sidabro juvelyriniai ir sakraliniai dirbiniai gaminami ir XXI amžiuje. Viso pasaulio katalikų bažnyčiose ir vienuolynuose daugybė nuostabių monstracijų, bei relikviorių, kurios primena saulę, kartais mėnulį ar įvairius didingus statinius. Lietuviai irgi pagrįstai didžiuojasi labai meniškais dirbiniais, kurie buvo atrasti Vilniaus katedros ar kotrynos bažnyčios slėptuvėse. Lietuvos vienuolynu abatai ir abatės naudojosi sidabro pastoriais.

1999 metais gruodžio 28 dieną, taikomosios dailės muziejuje, Vilniuje buvo atidaryta, Lietuvos tūkstantmečio programos paroda „Krikščionybė Lietuvos mene“ skirta Kristaus gimimo jubiliejui ir Lietuvos karaliaus Mindaugo krikšto (11251) bei karūnavimo (1253) 750 metinėms. Šioje parodoje buvo pirmą kartą plačiajai visuomenėi pristatytos 1985 metais katedros lobynuose rastos meno vertybės. Ten buvo eksponuojamos iki mūsų dienų išlikusios bažnytinės taurės, monstracijos, relikvijoriai kurių dauguma buvo padarytos iš sidabro.

Viduriniaisiasi amžiais sidabro prizais būdavo apdovanojami geriausi miestų šauliai, kalnakasių ar miestų bendrijos. Sidabras jau mažiausiai tris tūkstančius metų puošia žmonių buitį ir saugo nuo sunkių ligų, nes sidabras pasižymi antibakterinėmis savybėmis. Jau daugiau kaip du tūkstančius metų iš sidabro kalamos monetos, seniausios žinomos kuriose buvo ir sidabro, pagamintos VII amžiuje prieš kristų. Kas gi nėra girdėjęs, kad Judas už Jėzaus Kristaus išdavimą gavo trisdešimt sidabrinių monetų. Sidabro monetas kaldino Romos, Egipto, imperijose, Graikijoje, Jeruzalėje.

Jau vidurmažiasi kiekviena valstybė, hercogystė ar net miestas stengėsi išleisti į apyvartą savo sidabrines monetas su herbais, simboliais, ar kitokiais valdžios ženklais. Dabar vis dar populairios sidabro monetis, tik jau nebe kaip piniginiai vienetai, o proginės monetos. Olimpinių žaidynių, futbolo ir krepšinio ar kitų sporto šakų sportinimkams apdovanoti arba paminėti svarbų jubiliejų.

Lietuvoje savi sidabriniai pinigai pasirodė antrojo tūkstantmečio pradžioje. Jie dažniausiai buvo lazdelės, spiralės formų. Apytiksliai svėrė 100-200 g. Juos vadino ilgaisiais. Pirmosios lietuviškos sidabrinės monetos nukaltos XIV-XV a. ir vadinosi pinigėliai. Lietuvos buržuazinėje valstybėje 1925

ir 1936-39 m. buvo kalamos 1, 2, 5 ir 10 litų vertės monetos.

Sidabrą kalantiems menininkams iki šiol reikia daug sidabro, kurį išgaunant iki šių laikų vis dar dirba daugybė žmonių, ir dažniausiai labai prastomis sąlygomis.Romėnai laimėję trečiąjį Pūnų karą užgrobė kartaginiečiams priklausiusias sidabro kasyklas ir rūdynus. Tada jau vien Naujosios kartaginos kasyklose dirbo apie 40 000 vergų. V a. žlugus romos imperijai, sužlugo ir sidabro išgavimas Europoje. Ir tik apie XI-XII amžiuje atsinaujino sidabro išgavimas, pirmiausia Harco kalnyno masyve, dabartinėje VVokietijoje, Austrijos, Čekijos, teritorijose. Prie sidabro kasyklų atsiradimo daug prisidėjo cistersų brolijos vienuoliai, vadinamieji baltieji vienuoliai. Viduramžiais kalnakasiai irgi dirbo labai sunkiomis sąlygomis, bet turėjo ir tam tikrų privilegijų, nes karaliams reikėjo sidabro ir aukso, o be to, tai buvo labai gerai organizuotos bendrijos. Kalnakasių teisės ir pareigos buvo įteisintos specialiai parengtuose „Kalnakasių teisynuose“. Vakarų europoje sidabro rūdų gavyboje dalyvavo laisvi žmonės o Rusijos imperijoje katorgininkai ir dėl skolų prirašyti darbininkai.

Europos šalių sidabro balansą visiškai pakeitė didieji geografiniai atradimai, yypač Lotynų Amerikos šalių atradimas. Jose rasta daugybė sidabro rūdų telkinių kuriuose išgaunat sidabrą dirbo vietiniai gyventojai. Vien tik XVI amžiaus antroje pusėje iš žinomo Potosi sidabro telkinio į Ispaniją buvo atplugdyta 7000 tonų sidabro. Jo būtų buvę dar daugiau jjei „sidabro galeonų“ nebūtų medžioję piratai. XIX amžiuje liepsnojo ne tik aukso karštligė Kalifornijoje, bet ir sidabro karštligė Nevadoje, Apie tai rašė visi to meto laikraščiai. Sidabro kainos nepaliaujamai mažėjo: 1860 m. kilogramas sidabro kainavo 226 frankus, o 1903 m. tik 79 frankus. Europoje sidabro rudynai buvo ušdaromi vienas po kito, kalnakasiai neteko savo darbo, nunyko daugelis kalnakasių gyvenviečių. Prasidėjo vadinamiejo globalizacijos procesai net ir sidabro bei aukso rinkoje. Sidabro pinigai net buvo išstumti iš apyvartos. XX amžiuje sidabras jau buvo pradėtas naudoti nebe kaip pinigas o kaip medžiaga panaudojama elektrotechnikoje ir kituose moksluose.

Išplėtotą pramonę turinčiose pasaulio šalyse sidabro suvartojama kas kart vis daugiau, o gavyba toli gražu neviršija sunaudojimo. XX amžiuje pagrindinis sidabro pardavėjas pasaulinėje rinkoje buvo Peru oo daugiausia sidabro priko JAV. Sidabro kaina taip pat nuolat augo. 1960 m. 1 g sidabro kainavo apie 35 JAV centus, o jau 1980 m. 1 g kainavo 66 JAV centus. Pradedant 1960 metais sidabro sąnaudos gavybą viršija dvigubai. Kol kas sidabro sidabro poreikiai tenkinami iš senųjų atsargų, sukauptų pasaulyje per praėjusius amžius. 1965 m. JAV priėmė įstatymą kuriu pakeitė pusės dolerio monetas kuriose buvo 90% sidabro 5 monetas jau tik su 40% sidabro. Tai rodo kaip išaugo sidabro vertė iir poreikis. Turima duomenų jog 1990 metais JAV gyvenantys asmenys buvo sukaupę 49 760 t. sidabro luitų ir 26 435 t. sidabrinių įrankių.

Sidabro panaudojimas

Sidabras yra naudojamas įvairiose srityse. Anksčiau jis daugiausiai buvo naudojamas papuošalų gamybai bei monetų kaldinimui. Dabar iš sidabro kaldinamos tik proginės monetos (dėl didelės vertės) pavyzdžiui olimpinėms žaidynėms, pasaulio futbolo pirmenybėms pagerbti, svarbioms sukaktims paminėti ar kitiems ypatingiems valstybės ar pasaulio įvykiams pažymėti. Papuošalai iš sidabro tebėra labai populiarūs ir dauguma iš mūsų jų turime namuose. Taip pat neretai sidabras yra naudojamas veidrodžių ir filtrų gamyboje.

Iš sidabro junginių dažniausiai prekiaujama sidabro nitratu. Laboratorijose AgNO3 naudojamas įvairių anijonų nusodinimui ir koncentracijų nustatymui gravimetriškai (pagal susidariusių nuosėdų masę) arba voljumetriškai (pagal titravimui sunaudoto tirpalo tūrį). Iš sidabro nitrato gaminami kiti sidabro junginiai, naudojami medicinoje, baterijų gamyboje, katalizatorių vaidmenyje. Sidabro jodidu, AgI galima išsklaidyti debesis.

Bene svarbiausioji sidabro halidų panaudojimo sritis yra fotografija. Fotojuostelės ir fotopopierius būna padengtas želatinos ir sidabro halogenidų emulsijos sluoksniu. Šviesos poveikyje sidabro halogenido (pavyzdžiui AgBr) granulės aktyvuojasi (nedidelė dalis medžiagos suskyla). Kuo intensyvesnė šviesa paveikė granulę, tuo daugiau susidaro skilimo produktų. Apšviestą fotojuostelę įdėjus į nestipraus reduktoriaus (pavyzdžiui hidrochinono, C6H4(OH)2) tirpalą, aktyvuotosios sidabro bromido granulės redukuojasi, sudarydamos labai smulkius laisvo sidabro kristaliukus, kurie yra juodos sspalvos. Neaktyvuotose granulėse redukcijos procesas yra labai lėtas, todėl jos lieka nepajuodavusios. Taip gaunamas juodai baltas fotovaizdas.

Išryškinta fotojuostelė lieka jautri šviesai. Būtina pašalinti neaktyvuotose granulėse likusį sidabro bromidą. Tam yra atliekamas vaizdo fiksacijos procesas. Populiariausias fiksatorius yra natrio tiosulfatas (dar vadinamas natrio hiposulfitu). AgBr(k) tirpsta tiosulfato tirpaluose, sudarydamas kompleksinius jonus.

Sidabro gavyba

Sidabras kaupiasi hidroterminiuose telkiniuose, kvarco gyslose, sulfidinių švino ir cinko telkinių oksidacijos zonose, rečiau sąnašinuose. Manoma, kad sidabro kiekis Žemės plutoje yra lygiai 20 kartų didesnis negu aukso. Tačiau sidabras vistiek yra priskiriamas retųjų elementų grupei, nes jo vidutinis kiekis Žemės plutoje tesiekia 7×10-6 proc. Žemės plutos masės, o jūrų vandenyse sidabro randama dar mažiau – 3×10-8 proc., jūrų augaluose išvis nedaug – tik apie 0,025 mg 100 kg sausų augalų masės. Taip pat sidabro mikrokiekiai yra randami ir karvių, ožkų bei moterų piene, gyvūnų ir žmonių kepenyse, plaučiuse, šiek tiek didesni – hipofizėje, pasmegeninėje liaukoje, kuri yra svarbiausia gyvojo organizmo hormoninės reguliacijos grandis, bei pigmentinėje akių tinklainėje. Kokią biologinę funkciją sidabras atlieka visuose gyvuose organizmuose dar nėra galutinai ištirta.

Vienas didžiausių plokštelės pavidalo sidabro grynuolių, rastas šiaurinėje Čilėje, jis svėrė net 1420 kg. Čilė apskritai pasižymi bene didžiausiais sidabro telkiniais pasaulyje (kaip ir aukso). 1937 m. pasaulyje, neskaitant buvusios TTarybų Sąjungos, buvo išgauta tik 8400 tonų sidabro. Sidabras kaip ir visi kiti metalai nėra atsinaujinantis resursas ir jo randamumas pradės mažėti.

Šaltiniai:

Dr. Kuodytė,Marytė, Daugiaveidis sidabras iš Mokslas ir gyvenimas, Vilnius, 2002 m, nr. 5 35-37 psl.

Mokslo enciklopedija, Vilnius, 2002 m, 201, 262-263, 356 psl.

http:www.tingiu.lt