Sidabras

Sidabras – vienas seniausiai žmonijai pažįstamų ir jos vertinamų metalų. Žmonės nuolat domisi prieš juos gyvenusių žmonių materialiąja kultūra, nes tai yra neišsenkamas išminties šaltinis. Archeologiniai tyrimai parodė, kad žmonės jau prieš daugelį amžių išmoko naudotis metalais – auksu, sidabru, variu ir jų lydiniais. Auksas ir sidabras žmonijos materialiosios kultūros istorijoje daugelį amžių keliavo greta, kaip valiutiniai bei juvelyrikos metalai. Senojo Egipto gyventojai geltonos spalvos saulės šviesą primenantį metalą auksą laikė dievo Saulės metalu, o Mesopotamijos gyventojai paslaptinga balkšva šviesa ššvytinį metalą sidabrą laikė dievo Mėnulio metalu. Viduriniaisiais amžiais alchemikai savo traktatuose sidabrą žymėjo jauną mėnulį primenančiu simboliu ir vadino “melancholiškuoju metalu”. Jauno mėnulio pavidalo sidabro laiveliai rasti Ūro miesto valstybės karališkose kapavietėse, kurias 1922-1924 m. atrado anglų archeologo L.Vulio vadovaujami archeologai. Mesopotamijoje ir gretimose šalyse garbintas dievas Mėnulis ir jo garbei per Naujųjų metų šventes (pagal Mėnulio kalendoriu) Eufrato upe plaukdavo jauno mėnulio formos karališkųjų laivų (tai laivai, kurių abu laivagaliai labai aukšti) procesija. Įvairios paskirties sidabro dirbinius savo kkūriniuose mini Homeras ir Herodotas, Šventajame Rašte taip pat išsamiai aprašomi sidabro dirbiniai ir monetos.

Sidabras laikytas sakraliniu metalu ir iš jo gaminti įvairūs su dievo Mėnulio garbinimu susiję daiktai – tai ir jau minėti laiveliai, ir pusmėnulio pavidalo papuošalai, ir kkita. Iš sidabro sakraliniai ir juvelyriniai dirbiniai gaminami ir XXI amžiuje. Viso pasaulio katalikų bažnyčiose ir vienuolynuose saugoma daugybė nuostabių sidabro monstrancijų bei relikvijorių, kurių formos primena saulę ar didingus architektūros statinius. Lietuva irgi pagrįstai didžiuojasi labai meniškais dirbiniais, kurie buvo atrasti Vilniaus katedros ar Kotrynos bažnyčios slaptavietėse. Lietuvos vienuolynų abatai ir abatės naudojosi sidabro pastoralais.

1999 m. gruodžio 28 d. Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje, buvo atidaryta Lietuvos tūkstantmečio programos paroda “Krikščionybė Lietuvos mene”, skirta Kristaus gimimo jubiliejui ir Lietuvos karaliaus Mindaugo krikšto (1251) bei karūnavimo (1253) 750 metų sukakčiai. Šioje parodoje pirmą kartą plačiajai visuomenei pristatytos 1985 m. Vilniaus katedros lobyno slėptuvėje atrastos bažnytinio meno vertybės. Parodoje eksponuota per 200 iki mūsų dienų išlikusių bažnytinių taurių, monstrancijų, relikvijorių ir kitokių lliturginių reikmenų, kuriuos kūrė garsiausi Lietuvos ir Vakarų bei Vidurio Europos auksakaliai. Šioje parodoje išvydome ir nuostabius taikomojo meno dirbinius, pagamintus iš tauriojo metalo sidabro. Parodoje buvo eksponuojama 1387 m. Lietuvos krikštą menanti sidabro apeiginė prelato kantoriaus lazda (stipula), kurią 1563 m. restauravo Vilniaus universiteto įkūrėjas vyskupas Valerijonas Protasevičius. 1854 m. Biržų ordinato grafo Mykolo Tiškevičiaus Vilniaus katedrai dovanota paauksuota sidabrinė bažnytinė taurė, puošta emalio tapyba ir turtingomis horeljefinėmis kompozicijomis, – vertingiausias istorizmo stiliaus taikomosios dailės šedevras Lietuvoje, rašė Lietuvos ddailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys.

Vienas vertingiausių Vilniaus katedros lobyno kūrinių –XVI a. Didžioji gotikinė monstrancija su Alberto Goštauto herbais, kurią įkuriant Goštautų koplyčią ir mauzoliejų Vilniaus katedrai padovanojo didiko Alberto Goštauto sūnus Stanislovas, pirmasis Barboros Radvilaitės vyras. “Šią monstranciją lyginu su Šventos Onos bažnyčia. Tai toks pat gotikos taikomosios dailės šedevras, koks architektūros srityje – ši bažnyčia. Vienoje parodoje Ispanijoje, Sevilijos mieste, mačiau XVI amžiaus monstranciją iš Vatikano. Džiaugiausi, kad mūsiškė niekuo nenusileidžia tam pasaulinio garso religinio meno kūriniui”, – sakė R.Budrys, apibūdindamas 152 centimetrų aukščio 20 kilogramų sveriančią paauksuoto sidabro Vilniaus katedros Didžiąją gotikinę monstranciją. Manoma, kad ši monstrancija niekuomet nebuvo naudojama liturgijoje, tiesiog būtų neįmanoma kilnoti per pamaldas tokį sunkų daiktą. Dažna Europos katedra pasigamindavo itin vertingų savo relikvijų mažesnes, gerokai lengvesnes kopijas.

Viduriniaisiais amžiais sidabro prizais būdavo apdovanojami geriausi miestų šauliai, kalnakasių ar miestų bendrijos, jau nekalbant apie karališkąsias sidabro dirbinių ar papuošalų dovanas.

Sidabro indai jau bent 3 tūkstantmečius puošia žemės gyventojų buitį ir saugo nuo sunkių ligų, nes sidabras pasižymi baktericidinėmis savybėmis.

Iš sidabro jau daugiau kaip du tūkstantmečius kalamos monetos. Seniausios išlikusios Lydijos monetos (VIII a.pr.Kr.) pagamintos iš gamtinio sidabro ir aukso lydinio. Kas gi nėra girdėjęs, kad Judas už Jėzaus Kristaus išdavystę yra gavęs trisdešimt ssidabrinių.

Sidabro monetas kaldino Senojoje Graikijoje, Romoje, Jeruzalėje, Egipte. Senosios Romos Respublikos laikotarpiu kaldintos sidabro monetos dažniausiai puoštos tuo metu garbintų dievų atvaizdais, o Senosios Romos imperijos laikų sidabro monetos kaldintos su imperatorių portretiniais atvaizdais.

Senojoje Romos imperijoje monetų kalyklose vergai dirbdavo nepaprastai sunkiomis sąlygomis. Valdant Romą imperatoriui Lucijui Domicijui Aurelianui (214 ar 215-275) imperijos monetų kalykloje įvyko vergų sukilimas, kurį malšinant vien tik kareivių žuvo apie 7000, o jau kiek žuvo vergų, niekas neskaičiavo.

Viduriniaisiais amžiais, kad ir pačios mažiausios kunigaikštystės, hercogystės ar kurfiurstystės, valdovas stengėsi išleisti į apyvartą sidabro monetas su savo portretais, herbais ir kitomis valdžios regalijomis, tuo pranešdamas pasauliui apie save. Išlikusios sidabro monetos – tai istorijos, meno, technikos paminklai, pasakojantys apie juos užsakiusių ir juos kaldinusių žmonių mąstyseną, meninį skonį, madas, technikos lygį ir kitus, kartais sunkiai nuspėjamus dalykus. Monetų kaldinimas dažniausiai būdavo valdovų rankose.

Labai įdomios ir XX a. proginės sidabro monetos, žyminčios Didžiosios Britanijos karalių gyvenimo svarbias datas, olimpines žaidynes ar pasaulio futbolo čempionatus, bei vidurinių amžių žymiausio keliautojo Kristupo Kolumbo laivų atvaizdai sidabro monetose. Visos jos labai įdomios ne tik informaciniu, bet ir meniniu bei istoriniu požiūriu.

Dekoratyviojo meno kūriniams ir monetoms reikalingas sidabras buvo išgaunamas įvairiuose sidabro telkiniuose, kuriuose dirbo ir tebedirba daugybė žmonių. Laimėję antrąjį PPūnų karą (III a.pr.Kr.) prieš Kartaginą, romėnai užgrobė ir Kartaginai priklausiusius sidabro rūdynus. Tada rūdas Naujosios Kartaginos sidabro rūdynuose kasė apie 40 000 vergų. V a. žlugus Romos imperijai Europoje beveik visiškai sužlugo ir sidabro rūdų gavyba. Ir tik apie XI-XII a. vėl suklestėjo sidabro išgavimas, pirmiausia Harco kalnyno masyve, dabartinių Vokietijos, Vengrijos, Austrijos, Čekijos šalių teritorijose. Prie sidabro rūdynų atsiradimo ir darbų daug prisidėjo cistersų brolijos vienuoliai, vadinamieji “baltieji vienuoliai”. Viduramžiais kalnakasiai irgi dirbo nepaprastai sunkiomis sąlygomis, bet turėjo ir tam tikrų privilegijų, nes tai būdavo labai gerai organizuotos bendrijos, be to, valdovams labai reikėjo aukso ir sidabro. Kalnakasių teisės ir pareigos buvo įteisintos specialiai parengtuose “Kalnakasių teisynuose”. Vakarų Europoje kalnakasiai buvo laisvi žmonės, o Rusijos imperijoje tuo metu sidabro rūdas kasė katorgininkai ir prie rūdynų “prirašyti darbininkai”.

Europos šalių sidabro balansą visiškai pakeitė didieji geografiniai atradimai, ypač Lotynų Amerikos šalių atradimas. Jose rasta daugybė sidabro rūdų telkinių, kuriuose dirbdavo vietiniai gyventojai. Vien tik XVI a. antrojoje pusėje iš žinomo Potosi sidabro telkinio į Ispaniją buvo atplukdyta 7000 tonų sidabro. Ispanų “sidabro galeonus” medžiojo piratai. XIX a. “liepsnojo ne tik aukso karštligė Kalifornijoje, bet ir sidabro karštligė gretimojoje Nevadoje”, rašė visi to meto laikraščiai. Sidabro kainos mažėjo: 1860 m. kilogramas

sidabro kainavo 226 frankus, o 1903 m. – tik 79 frankus. Europos sidabro rūdynai buvo uždaromi vienas po kito, kalnakasiai neteko darbo, nunyko daugelis kalnakasių gyvenviečių. Taigi jau XVI a. pradėjo reikštis vadinamieji globalizacijos procesai, kad ir aukso bei sidabro rinkoje.

Sidabro pinigai buvo išimti iš apyvartos. Dabar iš sidabro kaldinamos tik proginės monetos, pavyzdžiui, olimpinėms žaidynėms, pasaulio futbolo pirmenybėms pagerbti ar kitiems svarbiems valstybės ar pasaulio įvykiams pažymėti.

Sidabras turi labai įdomią ir dramatišką praeitį, bet ne mažiau įdomi ir dabartis. XXX a. sidabras tarsi įgavo “antrąjį kvėpavimą”, nes jo naudojimo sritys nepaprastai išsiplėtė. Sidabras imtas naudoti kosminėje, karo, aviacijos, elektronikos, radijo, kino, fotografijos ir kitose pramonės šakose, kurių daugelis atsirado tik XX a. antrojoje pusėje. Vien tik Atlanto vandenyno gelmėse nuskendusio povandeninio laivo “Trešer” akumuliatoriuose buvo apie 3 t sidabro, o 1937 m. pasaulyje, neskaitant buvusios Tarybų Sąjungos, buvo išgauta tik 8400 t sidabro. Manoma, kad sidabro kiekis Žemės plutoje yra lygiai 20 kartų didesnis negu aukso. Tačiau sidabras priskiriamas rretųjų elementų grupei, nes jo vidutinis kiekis Žemės plutoje tesiekia 7×10- 6 proc. Žemės plutos masės, jūrų vandenyse sidabro randama dar mažiau – 3×10 –8 proc., o jūrų augaluose – tik apie 0,025 mg 100 kg sausų augalų masės. Sidabro mmikrokiekiai randami karvių, ožkų ir moterų piene, gyvūnų ir žmonių kepenyse, plaučiuose, didesni – hipofizėje, pasmegeninėje liaukoje, kuri yra svarbiausia gyvojo organizmo hormoninės reguliacijos grandis, bei pigmentinėje akių tinklainėje. Sidabro biologinis veikimas gyvuose organizmuose kol kas nėra galutinai ištirtas.

Išplėtotą pramonę turinčiose pasaulio šalyse sidabro suvartojama kaskart daugiau. XX a. pabaigoje pagrindinis sidabro pardavėjas pasaulinėje rinkoje buvo Peru, o daugiausia sidabro pirko Jungtinės Amerikos Valstijos. Sidabro kaina taip pat nuolat augo. 1960 m. 1 g kainavo apie 35 JAV centus, o 1980 m. 1 g sidabro jau kainavo apie 66 JAV centus. Pradedant 1960 m. sidabro sąnaudos apie 2 kartus viršija išgaunamus sidabro kiekius. Kol kas sidabro poreikiai tenkinami iš senųjų sidabro atsargų, sukauptų visame pasaulyje per praėjusius amžius. Vadovaujantis 1965 mm. liepos 23 d. priimtu įstatymu, JAV išimtos iš apyvartos pusės dolerio monetos, nukaldintos iš sidabro vario lydinio, kuriame buvo net 90 proc. sidabro, ir pakeistos monetomis, kuriose jau įdėta tik 40 proc. sidabro. Turima duomenų, kad 1990 m. JAV gyvenantys privatūs asmenys sukaupė apie 49 760 t sidabro luitų ir monetų, o sidabro dirbinių stalui serviruoti atsargos sudarė 26 435 tonas.

Puiki balta sidabro spalva bei galimybė jį nupoliruoti iki veidrodinio spindesio nuo seno žavėjo žmoniją. Asirijoje sidabras vadintas Mėnulio mmetalu ir laikytas šventuoju dievų metalu. Mėnulio pavadinimas iki šiol išlikęs sidabro nitrato preparatui (liapisui), kuris naudojamas gydymui ir anglų kalba vadinamas lunar caustic. Alchemikai šį junginį vadino pragaro akmeniu (lapis infernalis). Pragaro akmenėlis naudotas ir plaukams dažyti. Senojoje Graikijoje sidabrą vadino “argyros” nuo žodžio – argos – baltas, blizgantis. Senovės Romoje sidabras vadintas argentum, šis pavadinimas chemijoje išliko iki dabar, o sidabro simbolis yra šio žodžio santrumpa Ag.

Sidabras pasižymi nepaprastomis optinėmis savybėmis, jis iš visų žinomų metalų turi didžiausią šviesos atspindžio gebą, todėl naudojamas veidrodžių gamybai. Stiklas, padengtas plonyčiu sidabro sluoksniu, naudojamas ne tik buityje, bet ir medicinoje, teleskopuose ir daugybėje kitų optinių prietaisų. Tačiau veikiamas ore esančių vandens garų, sieros junginių sidabras greitai netenka blizgesio, padūmuoja, nes jo paviršiuje susidaro sidabro sulfido (Ag2S) ar sidabro sulfido ir sulfato (Ag2SO4) junginių plėvelė. Buityje sidabro dirbinių patamsėjimą skatina svogūnai, kiaušinio trynys ir kiti maisto produktai, kurių sudėtyje esama sieros, ir valgomoji druska (NaCl), nes sidabro paviršiuje susidaro sidabro chlorido (AgCl) plėvelė.

Dėl unikalaus elektrinio laidumo sidabras nepakeičiamas elektrotechnikoje. Pasakojama, kad buvusioje Sovietų Sąjungoje garsus kosminių laivų kūrėjas akademikas S.Koroliovas, vieną vakarą grįžęs iš darbo į namus, staiga paklausęs, ar jie turį kokių nors sidabro dirbinių. Akademiko motina M.Balanina-Koroliova buvo be galo nnustebinta sūnaus klausimo, nes S.Koroliovas visiškai nesidomėjęs jokiais prabangos niekniekiais. Mokslininkas paaiškinęs, kad reikia pradėti kosminių variklių litavimą, o tam būtinai reikalingas sidabras, kurio tuo metu neturėta dirbtuvėse. Akademiko S.Koroliovo motina paaukojusi mokslo reikalams du šeimoje turėtus sidabrinius šaukštus. Visuose automatiniuose elektros įrenginiuose naudojami sidabro kontaktai, tiek kosminėse raketose, tiek povandeniniuose laivuose, kompiuteriuose, atominiuose reaktoriuose ir kitur. Sidabras pasižymi ir nepaprastu plastiškumu. Iš sidabro galima pagaminti skaidrią plokštelę, kurios storis būtų tik 0,00025 milimetro. Vieno gramo sidabro grūdelį galima ištempti iki 2 km ilgio voratinklio storumo siūlelį.