vanduo

Vanduo

(Teršalai:jų poveikis gamtai ir žmogaus sveikatai

Įvadas

Giliai į atmintį man įstrigo 1997 m. knygoje “Ekologija tavo namuose”

parašyti Alio Balbieriaus žodžiai:

“Jaučiu ir suvokiu ją (gamtą) kaip viso, kas yra, substanciją, kaip

visų jos dalių (atomų, žiedadulkių, planetų, galaktikų) pasikartojimą,

ryšius, jungtis. Nes gamta visur- kiekvienoje kūno ląstelėje, žmogaus

sukurtuose “antriniuose” daiktuose. O ypač ją jauti akis į akį susidūręs su

jos pirmapradėmis apraiškomis, natūralios gamtos salelėmis,

išsibarsčiusiomis civilizuotame pasaulyje. Tų salelių vis mažėja, nes mes,

patys to nenorėdami, lyg ir “atsiskyrėme” nuo gamtos, užsidengėm miestais,

technika, ppopierių šūsnimis, pasinėrėm į savo problemų sūkurį, kažko kažkur

nepamatėme, atrodėme protingesni negu iš tiesų esame, kovojom su gamta,

bandėm ją įveikti – tiek praktiškai, tiek “teoriškai”.O dabar bandome

“prisivyti” gamtą, ją gelbėti, saugoti. Pradedame suvokti, kas mus ištiks,

jeigu negrįžtamai pažeisime biosferos ekologinius ryšius, apie kuriuos

žinome tiek nedaug. Kalbame, mąstome apie gamtos ir žmogaus harmoniją, o

lekiame vis greitėjančiu civilizacijos ekspresu į priekį, į nežinią,

pakeliui teršdami upes ir ežerus, miškus, orą, dirvožemį.”

Sena kaip pasaulis, bet tikra tiesa – be vandens mūsų planetoje

nebūtų gyvybės. BBe maisto žmogus gali išgyventi iki dviejų mėnesių, be

vandens – vos kelias paras. Vanduo sudaro apie du trečdalius visų gyvosios

gamtos organizmų, o žmogaus kūno masės – 70(. Skirtingose žmogaus kūno

dalyse vandens kiekis nevienodas: širdyje ir smegenyse jo yra apie 80%,

kraujuje –– 79%, limfose – net 96%. Žmogus miršta netekęs 12 ir daugiau

procentų vandens. Nuo vandens priklauso organizmo vystymasis, augimas,

fiziologiniai procesai. Suaugusiam žmogui per parą reikia 35 – 45 g vandens

skaičiuojant kiekvienam jo kūno masės kilogramui.

Požeminis vanduo – vienintelis geriamojo vandens šaltinis Lietuvoje.

Jo kokybę lemia daugybė gamtinių ir antropogeninių veiksnių. Jų poveikis

labai skirtingas laike ir erdvėje – vieni veiksniai svarbesni sekliems

gruntinio vandens horizontams, kiti – giliau slūgstantiems vandens

baseinams, kurių vanduo dažniausiai ir naudojamas centralizuoto vandens

tiekimo sistemose. Gruntinis vanduo Lietuvoje sutinkamas holoceno ir

pleistoceno nuogulose. Priklausomai nuo to, kurie iš anksčiau minėtų

faktorių vyravo formuojantis gruntinio vandens balansui, vandens kokybė

minėtose nuogulose labai įvairi. Ji labai nepastovi ir dėl paties gruntinio

vandens išteklių formavimosi mechanizmo ypatybių: greito drėgmės ir teršalų

skverbimosi iš pavasarinių balų per aeracijos zzoną be jokio išsivalymo ir

lėtos neprisotintos filtracijos pro jos uolienas iki gruntinio vandens

lygio, kurios metu infiltratas gerokai išsivalo nuo teršiančių medžiagų.

Marijampolės apskritis, kurią sudaro Marijampolės, Vilkaviškio ir

Šakių rajonai, yra Vidurio Lietuvos žemumoje. Didelių upių nėra, tik

Šešupė, kurios svarbiausi dešinieji intakai yra Dovinė, Višakis, Nova,

Siesartis bei Jotija ir kairysis Rausvė. Todėl ir paviršinio vandens

resursai čia nedideli. Vandens resursų problemą komplikuoja ir tai, kad

Šešupės vanduo užterštas organinėmis medžiagomis, sunkiaisiais metalais,

naftos produktais, detergentais, įvairiais mikroorganizmais. Todėl jos

vandens negalime naudoti buityje, nekalbant jau aapie miestų ir gyvenviečių

aprūpinimą geriamu vandeniu. Tam netinka ir jos intakų vanduo – jis taip

pat užterštas.

Vienok Marijampolės apskritis – tai derlingų žemių ir pakankamai

išvystytos pramonės kraštas. Gyventojų tankis čia 30 – 50 žmonių/km2.Tik

miestams artimiausioje ateityje reikės virš 50 tūkst. m3/para.Vandens

gavybai Marijampolės apskrityje eksploatuojami 5 išžvalgyti ir 3

neišžvalgyti požeminio vandens telkiniai, iš kurių vanduo tiekiamas

didiesiems apskrities miestams. Kaimo gyvenviečių, pramonės įmonių stambių

ūkių bei fermų aprūpinimui vandeniu apskrityje išgręžta virš 1000 gręžtinių

šulinių. Kur ir kiek jų yra geros techninės būklės bei dar eksploatuojamų,

tikslių žinių nėra. Tačiau tokios žinios būtinos, nes techniškai

netvarkingi gręžtiniai šuliniai – tai požeminio vandens taršos židiniai. Ne

visų gręžtinių šulinių vandens, imamo iš gilesnių žemės sluoksnių, kai

kurie reglamentuojami komponentai atitinka standarto reikalavimus.

Geriausias pavyzdys – geležis, kurios požeminiame vandenyje visuomet yra

daugiau nei leistina. Nors jo padidintas kiekis nekenkia sveikatai, tačiau

tai sudaro daug nepatogumų tokį vandenį vartojant: ruduoja santechniniai

įrenginiai, tepasi plaunami skalbiniai, iškrenta nuosėdos induose. Reikia

ieškoti būdų, kaip jis visiškai atitiktų geriamo vandens standarto

reikalavimus.

Apskrityje yra apie 13,9 tūkst. šachtinių (kastinų) šulinių, iš kurių

vandenį gėrimui, gyvuliams girdyti bei buityje vartoja apie 94 tūkst.

vienkiemių, gyvenviečių ir miestų pakraščių gyventojų. Skirtingai nuo

gręžtinių, šachtiniai šuliniai negilūs, jų gruntinis vanduo neapsaugotas

nuo paviršinio teršimo. Gruntinio vandens apsaugos požiūriu Marijampolės

apskrityje yra itin nepalankios hidrogeologinės sąlygos. Beveik visą jos

teritoriją dengia molingos nuogulos: prieledyninių ežerų molis, priemolis

ar priesmėlis, tirpstant ledynui susidaręs moreninis priemolis su smėlio

lęšiais – vadinamoji dugninė morena. Tokiuose nuogulose vanduo susikaupia

viršutinėje smėlingesnėje ir plyšiuotesnėje nuogulų dalyje ir į jį iš

paviršiaus labai greitai patenka įvairios teršiančios medžiagos bei

mikroorganizmai. Vanduo molinguose dariniuose srūva labai lėtai, užterštas

gruntinis vanduo yra prastas. Ypač jame daug azotinių junginių – amonio,

nitritų ir nitratų, kurių didelis kiekis pavojingas žmonių sveikatai, o

mažiesiems vaikams tokio vandens iš viso nereikėtų gerti – galimi mirties

atvejai.

Gruntinio vandens kokybę natūraliomis sąlygomis lemia fiziniai

geografiniai, klimatiniai, orografiniai, hidrologiniai, biologiniai, taip

pat geologiniai bei hidrogeologiniai faktoriai. Pastaruoju metu vis didesnę

įtaką gruntinio vandens kokybei daro antropogeninis faktorius –

išsklaidytoji ir vietinė tarša. Yra du pagrindiniai išsklaidytosios taršos

šaltiniai Lietuvoje – tai užteršta atmosfera ir žemės ūkis. Lokalinės

taršos šaltinių Respublikoje yra daug ir įvairių. Didelius plotus

Marijampolės apskrityje užima dirbama žemė., kultūrinės bei paprastos

pievos ir ganyklos. Čia tarša ne koncentruota, o atvirkščiai – išsklaidyta.

Be to, ji pasireiškia sezonais. Todėl ir antropogeninis poveikis čia

mažesnis. Vienok, dirbamos žemės plotai, bent anksčiau, buvo pakankamai

intensyviai tręšiami, ne visuomet racionaliai buvo naudojami nuodingi

chemikalai pasėlių apsaugai nuo kenkėjų, – antropogeninė veikla dar gali

būti jaučiama ir dabar. Miškuose antropogeninė tarša mažiausia. Jeigu

žmogaus ūkinę veiklą sutvarkytumėme taip, kad įvairios atliekos nepatektų į

orą, dirvą ir paviršinius vandenis, tai joks pavojus negrėstų požeminiam

vandeniui. Tačiau kaip tik to žmonija padaryti negali: trūksta apsaugos

priemonių, o ir tos, kurios yra, kai kurioms valstybėms, ūkiams, asmenims

yra per brangios. Taigi antropogenizacijos procesas planetoje labai įvairus

ir sunkiai reguliuojamas tiek atskirose valstybėse, tiek visame pasaulyje.

VANDENS TARŠA

Trims ketvirtadaliams žmonijos aprūpinimas vandeniu bei jo kokykė tebėra

aktuali problema. Vartojamojo vandens resursų išsaugojimas ir jo kokybės

pagerinimas kelia didelį susirūpinimą.

Vandens kokybė daugiausiai priklauso nuo aplinkos higieninės būklės.

Pramonės, žemės ūkio, kitų veiklos sričių bei buitinės atliekos,

patenkančios į aplinką, gali pabloginti ir vartojamo vandens kokybę. Todėl

jo telkinių apsauga, ypač gerai išvystytos pramonės rajonuose, yra

nepaprastai svarbi.

Vandens užterštumas vertinamas pagal:

gamtinius parametrus:

fizikinius: temperatūra, spalva, suspenduotos dalelės ir kt.;

mikrobiologinius: mikroorganizmai, bakterijos, virusai, pirmuonys ir kt.;

cheminius: neorganiniai teršalai (druskos, sunkieji metalai), organiniai

teršalai (pesticidai, angliavandeniai ir kt.);

teršalų kilmę:

urbanistiniai: buitiniai nutekamieji vandenys, liūčių sukeltos nuoplovos,

buitinių atliekų sąvartynai ir t.t.;

pramoniniai: kietos ir skystos technologinės atliekos (cukraus, popieriaus

gamyba ir kt.), produkcijos sandėliavimas (anglaivandeniliai, pramoninės

atliekos), naudingųjų iškasenų gavyba (karjerai, šachtos);

teršalai, susidarantys dėl intensyvių žemės ūkio kultūrų auginimo

technologijų (trąšos, augalų apsaugos priemonės), organinių trąšų

barstymas, žemės ūkio produktų perdirbimas (skerdyklos ir kt.);

teršalų pasiskirstymą laike:

nuolatiniai: netinkamai sandėliuojamų ar palaidotų atliekų išplovimas ir

teršalų skverbimasis į vandeningus grunto sluoksnius;

atsitiktiniai: kanalizacijos tinklų avarijos, avariniai cisternų

išsiliejimai ir kt.;

sezoniniai: augalų apsaugos priemonės jų naudojimo laikotarpiu, medžiagos,

apsaugančios

autostradas nuo apledėjimo ir t.t.;

teršalų pasiskirstymą erdvėje:

difuzinis: naudojant žemės ūkio chemines priemones;

lokalizuotas: pramoninėse aikštelėse, sandėliuose, urbanistinės atliekos;

linijinis: palei autostradas, geležinkelius, upes ir kt.

Vandens užterštumo padariniai

Vartojant geriamąjį vandenį, kuris užterštas cheminėmis medžiagomis,

net jei jų būtų ir labai mažas kiekis, galima rimtai ir ilgam laikui

susirgti. Kai kurios vandenyje esančios cheminės priemaišos, taip vadinami

kancerogenai, gali sukelti vėžį. Jei gyventojų aprūpinimo geriamuoju

vandeniu taisyklės nėra pakankamai griežtos, labai išauga tikimybė susirgti

vėžinėmis ligomis.

Geriamame vandenyje esančios neorganinės medžiagos niekuomet arba

labai retai gali paveikti žmogaus organizmą staigiai. Tai priešingybė

mikrobiologiniam geriamo vandens užteršimui, kai patogeninių bakterijų

poveikis būna staigus ir, be to, per vandenį plinta labai greitai.

Patogeniniai mikrobai gali būti priežastimi tokių rimtų susirgimų, kaip

cholera, tifas, paratifas, virusinis hepatitas, vidurių šiltinė ir kt.

Būtent dėl to labai svarbu, kad į geriamojo vandens šaltinius nepatektų

teršalai, kuriuose gali būti patogeninių mikroorganizmų. Cheminių

komponentų žalingas poveikis galimas tik tada, kai blogos kokybės vanduo

vartojamas nuolat ir ypač jeigu jame yra ingredientų, kurie kaupiasi

žmogaus organizme. Reikėtų pažymėti, kad per mažas kai kurių ingredientų

kiekis ggeriamame vandenyje gali būti taip pat žalingas žmogui. Tačiau kol

kas Pasaulio sveikatos organizacija nėra šių pasekmių gerai ištyrusi ir

parengusi atitinkamų rekomendacijų. Išimtis – fluoras, kurio kartais

nurodomos tiek mažiausios, tiek didžiausios leidžiamos koncentracijos.

Natūraliose sąlygose gėlo požeminio vandens savybės Lietuvoje dažniausiai

artimos standarto rreikalavimams. Tačiau yra ir nukrypimų, kurių daugėja dėl

vietinės ir regioninės taršos.

Vandenyje visuomet yra kalcio ir magnio jonų, nuo kurių priklauso

vandens kietumas. Didėjant bendrai vandens mineralizacijai – druskų kiekiui

jame, vanduo tampa kietesniu. Dažni atvejai, kai vandens kietumas padidėja

dėl antropogeninės taršos. Dabar Lietuvoje vanduo daug kur yra kietas, ir

gyventojams kyla klausimas – ar ši vandens savybė neturi žalingo poveikio

žmogaus organizmui? Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijose

rašoma, kad nustatytas atvirkščias koreliacinis ryšys tarp mirtingumo ir

nuo širdies ir kraujagyslių ligų, bei bendrojo vandens kietumo. Kitaip

tariant, daugiau miršta geriančių minkštesnį negu kietą vandenį.Tame

pačiame leidinyje rašoma, kad nėra patikimų eksperimentinių duomenų, jog

nuolat vartojant kietą vandenį jaustųsi neigiamas poveikis. Tačiau visi

gerai žino, kad vartoti kietą vandenį buityje nelabai patogu.Todėl

daugumoje šalių bendrojo kietumo DLK nustatoma 7 – 10 mg-ekv/1. Lietuvoje

leistina norma yra 7 mg-ekv/1.

Vandens skirstymas pagal bendrąjį kietumą mg-ekv/1

Labai minkštas < 1.5

Minkštas 1.5 – 3.0

Kietokas 3.0 – 6.0

Kietas 6.0 – 9.0

Labai kietas > 9.0

Šiuo metu visame pasaulyje požeminiame, ypač šachtinių šulinių

vandenyje yra daug azoto junginių, kurių galutinis produktas yra nitrato

jonas (NO3-). Jo DLK geriamame vandenyje yra 45 mg/l. Tenka apgailestauti,

kad maždaug pusės mūsų šalies šachtinių šulinių vandenyje nitratų kiekis

viršija 45 mg/l ir dažnai siekia 100 – 150 mg/l. Tiesa, giliau slūgsančiame

arteziniame vandenyje nnitratų daug mažiau, jų kiekis retai viršija 3 – 5

mg/l. Tad Lietuvos miestų gyventojai nitratų požiūriu geria daug geresnį

vandenį negu žmonės, gyvenantys kaimo vietovėse. Azoto junginiai kartu su

aminais, kurių visuomet būna žmogaus organizme, sudaro kancerogeninių

savybių turinčias medžiagas. Todėl nuolat vartojant vandenį, kuriame gausu

nitratų, yra tikimybė susirgti vėžiu. Be to, labai didelis nitratų, o dar

labiau nitritų (NO2-) kiekis gali sukelti methemoglobinemiją, kai organizme

jaučiamas deguonies stygius. Ypač toks vanduo pavojingas kūdikiams. Galimi,

kaip minėjome, net mirties atvejai.

Požeminiame vandenyje visuomet gausu geležies vidutiniškai iki 1 – 3

mg/l. Geležis yra būtinas elementas žmogaus organizmui. Tačiau geriamas

vanduo nėra svarbus geležies šaltinis žmogui. Kaip jau minėjau, geležies

kiekis buityje naudojamame vandenyje sudaro nemažai nepatogumų: ruduoja

santechniniai įrenginiai, trivalentės geležies nuosėdos tepa plaunamus

skalbinius, suteikia geriamam vandeniui nemalonų skonį. Dėl šių priežasčių,

o ne dėl geležies kenksmingumo žmogui, didžiausia leidžiama jos

koncentracija vandentiekio vandenyje nustatyta 0.3 mg/l. Kadangi

požeminiame vandenyje geležies beveik visuomet yra daugiau, ją iš vandens

reikia šalinti. Lietuvoje įrenginiai geležiai iš vandens šalinti pastatyti

23 vandenvietėse, tarp jų ir Kalvarijos mieste.

Svarbu žmogaus organizmui cheminiu elementu yra fluoras. Jo trūkumas

maiste ir vandenyje sukelia dantų kariesą, o perteklius – skeleto fluorozę.

Todėl, kaip buvo minėta, nustatoma tiek mažiausia, tiek didžiausia

leidžiamos koncentracijos. Lietuvos požeminiame vandenyje fluoro nedaug,

todėl vienu metu net buvo bandyta vandenį, prieš paduodant jį vartotojui,

praturtinti fluoru. Tačiau tai gana sudėtinga, ir šios idėjos buvo

atsisakyta. Manoma, kad kai fluoro trūksta vandenyje, reikia padidinti jo

kiekį maisto racione. Tačiau kai kur fluoro yra virš DLK – 2 – 3 ir net iki

7 – 10 mg/l. Tokiais atvejais patartina eksploatuoti kitus vandeningus

sluoksnius, kurių vandenyje fluoro kiekis neviršija DLK.

Požeminiame vandenyje visuomet yra sunkiųjų metalų, kurių kiekis

Lietuvoje natūraliose sąlygose niekuomet neviršija DLK. Tačiau intensyvios

antropogeninės taršos vietose, ypač įvairių gamyklų apylinkėse, jų kiekis

gali būti ir didesnis už leidžiamą koncentraciją. Kai kurių sunkiųjų metalų

(geležies, mangano, vario, cinko) didelis kiekis pablogina organoleptines

vandens savybes. Kai kurie sunkieji metalai (švinas, selenas, chromas,

arsenas, molibdenas, berilis ir kt.) yra toksiški ir didesnis jų kiekis

vandenyje pavojingas. Todėl būtina saugoti vandenį, nepažeidinėti

vandenviečių sanitarinės apsaugos taisyklių.

Gali kilti klausimas, kodėl bakteriologinė vandens būklė tikrinama

koliforminių bakterijų, o ne patogeninių bakterijų kiekiu vandenyje. Kaip

žinia, bakterijų Escherichia coli visuomet yra žmogaus organizme, iš kur su

fekalijomis jos patenka į aplinką ir į paviršinį bei požeminį vandenį.

Tokiu pat būdu į aplinką patenka ir patogeninės bakterijos. Tačiau

koliforminės bakterijos yra daug atsparesnės už patogenines, kurios

palyginus greitai žūva, jeigu nėra joms palankių sąlygų – maistui

reikalingų organinių medžiagų, atitinkamos temperatūros ir pan. Tyrimais

nustatyta, kad tais atvejais, kai vandenyje nėra arba beveik nėra

koliforminių bakterijų, visos patogeninės bakterijos jau yyra žuvusios. Tai

supaprastina ir pagreitina geriamo vandens bakteriologinės būklės kontrolę,

nes patogeninių bakterijų nustatymas vandenyje – ilgas ir daug

laboratorinio triūso reikalaujantis procesas. Reikia pažymėti, kad

požeminis vanduo, skirtingai nuo paviršinio, bakteriologiniu požiūriu yra

švarus. Nežiūrint į tai, kaip buvo minėta, jis chloruojamas, nes nėra

garantijos, kad bakterijos į vandentiekio tinklus nepateks remonto metu,

pro vamzdynų nesandarias vietas ir kt.

Be bakterijų, požeminiame ir ypač seklių šachtinių bei infiltracinių

vandenviečių vandenyje gali pasitaikyti ir virusų, kurie chlorui labiau

atsparūs negu bakterijos. Jų atsparumas priklauso ir nuo vandens drumstumo

– nuo koloidinių ir mechaninių dalelių kiekio: virusas “įsitaiso”

pakibusios dalelės viduryje, ir chloras neturi jam didesnio poveikio, ypač

jeigu chloro ir vandens kontaktas trumpas. Todėl chloruotame vandenyje

bakterijų dažniausiai nebūna, o virusų gali likti. Vandens drumstumas

priklauso ir nuo geležies kiekio: jai oksiduojantis iki trivalentės,

susidaro iškirtos. Tad pašalinus iš vandens geležį, sumažėja ir virusinių

susirgimų galimybė.

Gamtoje (ypač augaluose) veikia kitas dėsnis – kaupimosi. Šio dėsnio

esmė – sukaupti tam tikras atsargas, kad kritiniu metu būtų galima

išlaikyti gyvybę. Taigi gamtos išsklaidyti teršalai, pradedant nuo pirmos

maistinės grandies (augalai), kaupiasi specialiai tam skirtose vietose.

Antai runkelio stiebe ir lapuose bus daug mažiau teršalų (pavyzdžiui,

herbicidų, pesticidų), negu jo šakniagumbyje. Lapuose ir stiebe vyksta

intensyvi medžiagų apykaita, o šakniagumbyje jos tik kaupiasi, todėl čia

teršalų būna daugiau.

Gyvuliai, ėdę runkelių lapus, gaus daug

mažiau teršalų, negu šerti

šakniagumbiais. Savo ruožtu šie su vandeniu ir maisto medžiagomis

migruojantys teršalai kaupiasi gyvūnuose (jų riebalų atsargose,

lašiniuose). Raumenyse dėl medžiagų apykaitos teršalų daug kartų mažiau.

Dėl to šiuo metu iš apyvartos išimti žuvų taukai. Ligoniams sergantiems

širdies bei kraujagyslių sistemos ligomis, nerekomenduojamas gyvulinės

kilmės maistas, o ypač – riebalai.

Sveika mityba

Vanduo yra gyvybės pagrindas. 100 mililitrų vandens yra 1 mg natrio,

0,3 mg kalio, 4,5 mg kalcio, 1 mg magnio ir šiek tiek geležies. Jis būtinas

medžiagų apykaitai. Per mažai išgeriant vandens iir kitų skysčių, organizmas

apsinuodija savo paties medžiagų apykaitos produktais. Gali greičiau

sutrikti tulžies pūslės veikla ir susiformuoti inkstų akmenligė, greičiau

organizmas pradės senti. Nepatariama nuolat gerti virinto vandens, nes

verdant ant arbatinuko sienelių nusėda žmogui nuodingų mineralinių druskų

ir mikroelementų. Nereikėtų nuolat gerti ir mineralinio vandens, nes tuomet

per daug mineralinių druskų susikaupia organizme. Gerti reikėtų higienos

centre patikrintą vandenį (iš šulinio, vandentiekio). Į gėrimus

rekomenduojama dėti ledo gabaliukų.

Skysčių derėtų išgerti 1,5 -2,2 litro per dieną.

2 vid. m – klos rajone tirtų šachtinių šulinių vandens

cheminės analizės duomenų suvestinė

|Eil|Adresas |pH |Nitrat|Nitrit|Amonio |Karbonatinis |

|. | | |ai |ai | | |

|Nr.| | |mg/l |mg/l |jonai, |Kietumas, |

| | | | | |mg/l |mmol/l |

|1 |2 |3 |4 |5 |6 |7 |

|1 |Biliūno 2a |6 |95 | |0 |7 |

|2 |Biliūno 10 |6 |50 |0,05 |1 |9 |

|3 |Gedimino 23 |7 |0 | | | |

|4 |Gedimino 31 |10,3-|75 | | | |

| | |7 | | | | |

|5 |Gedimino 33 |10,3-|75 | | | |

| | |7 | | | | |

|6 |Gedimino sk.|10,5-|110 | | | |

| |3 |7 | | | | |

|7 |Gedimino sk.|10,4-|100 | | | |

| |7 |7 | | | | |

|8 |Gėlių 3 |6 |50 | | | |

|9 |Gėlių 8 |7,5 |125 | |0 |7 |

|10 |Gėlių 23 |6 |10 | | |14 |

|11 |Gėlių 25 |7 |75 | | | |

|12 |Kudirkos 34 |5,5 |10 | | |3,5 |

|13 |Kudirkos 54 |6 |25 | | |10,5 |

|14 |Kudirkos 64 |6 |25 | | | |

| 15|Kudirkos 70 |7,2 |50 | |0 |7,5 |

|16 |Kudirkos 87 |7,4 |0 | | | |

|17 |Kudirkos 89 |7,6 |50 | | | |

|18 |Kudirkos 91 |7,4 |25 | | | |

|19 |Kudirkos 93 |7,4 |50 | | | |

|20 |Kudirkos 97 |7,2 |25 | | | |

|21 |Kudirkos 99 |7 |0 | | | |

|22 |Mašioto 6 |6,5 |120 | |0 | |

|23 |Mašioto 11 |8 |50 | |0 | |

|24 |Mindaugo 28 |6 |90 | |0 |9 |

|25 |Mindaugo 28a|6 |0 | | | |

|26 |S. Nėries 3 |6 |50 | |0 |12 |

|27 |S. Nėries 4 |6 |110 | |0 |4 |

|28 |S. Nėries 13|7,5 |75 | | | |

|29 |Seminarijos |7 |25 | | | |

| |2a | | | | | |

|30 |Seminarijos |6 |40 | | |6,9 |

| |3 | | | | | |

| 31|Seminarijos |7,5 |75 | | | |

| |8 | | | | | |

|32 |Seminarijos |7,4 |50 | | | |

| |19 | | | | | |

|33 |Seminarijos |7,7 |100 | | | |

| |21 | | | | | |

|34 |Sodžiaus 8 |7,8 |0 | | | |

|35 |Sodžiaus 9 | |10 | | | |

|36 |Sodžiaus 11 |5,5 |25 | | | |

|37 |Sodžiaus 12 |10,3 |90 |0,025 |0 |6 |

|38 |Sodžiaus 19 |6 |150 | | |11,9 |

|39 |Sruogos 2a |7,2 |125 | |0 |10,2 |

|40 |Sruogos 6 |7,3 |75 | | | |

|41 |Sruogos 7 |7,4 |25 | | | |

|42 |Sruogos 8 |7,4 |25 | | | |

|43 |Sruogos 9 |7,7 |10 | | | |

|44 |Šviesos 1 |6,5 |25 | | |9,5 |

|45 ||Šviesos 3 |6 |50 | | | |

|46 |Šviesos 6 |5,5 |75 | | | |

|47 |Taikos 1 |7,7 |100 | |0 | |

|48 |Taikos 1a |7,9 |75 | |0 |5,7 |

|49 |Trakiškių 14|7,5-7|75 | | | |

|50 |Trumpoji 3 |6 |100 | | |4,5 |

|51 |Trumpoji 5 |7,4 |0 | | | |

|52 |Trumpoji 12 | |25 | | | |

|53 |Trumpoji 16 |7 |50 | | | |

|54 |Trumpoji 18 |7 |75 | | |5,8 |

|55 |Vaičaičio 19|7,1 |150 |0 |0 |8 |

|56 |Vaičaičio 29|6 |100 |0,025 |0 | |

|57 |Vaičaičio 44|7 |125 |0,075 |0 | |

|58 |Vaičaičio 46|7 |100 |0,1 |0 | |

|59 |Žemaitės 36 |8 |75 | | |12 |

|60 |Žemaitės 46 |8 |100 | | | |

|61 |Žemaitės 47 |7 |150 |0,5 | |8,5 |

Šulinių skaičius (%), kuriuose nitratų kiekis viršija DLK

Rajonai:

1. Varpo gatvės rajonas.

2. Kapų gatvės rajonas.

3. 2 vid. m –klos rajonas.

4. P.Armino ir Aukštesniosios pedagoginės mokyklų rajonas.

5. Tarpučių rajonas.

6. Šaulių gatvės rajonas.

7. 7 vid. m – klos rajonas.

8. Sasnavos gatvės rajonas.

9. Klaipėdos gatvės rajonas.

Vidutinis karbonatinis kietumas rajonuose

Rajonai:

1. Varpo gatvės rajonas.

2. Kapų gatvės rajonas.

3. 2 vid. m –klos rajonas.

4. P.Armino ir Aukštesniosios pedagoginės mokyklų rajonas.

5. Tarpučių rajonas.

6. Šaulių gatvės rajonas.

7. 7 vid. mm – klos rajonas.

8. Sasnavos gatvės rajonas.

9. Klaipėdos gatvės rajonas.

Vanduo upėse

Augalus, gyvus organizmus bei vandenį, sausumą, ir atmosferą į

nedalomą visumą jungia ne vien vandens apytakos ratas. Visa susieja gyvybės

saitai, kartais akivaizdūs, o dažnai tik numanomi, pažįstami tiems, kurie

sugeba įžvelgti gamtos vyksmų esmę. Dažnai sunku nusakyti vandens

ekosistemos ribas, nes jos dalių tarpusavio priklausomybė ir medžiagų

apytaka neapsiriboja vandens telkiniu ir aprėpia didesnes aplinkos sritis.

Svarbi upės, upelio ekosistemos ypatybė – vandens tėkmė. “Negalima dukart

įbristi į tą pačią upę”, – sakydavo senovės išminčiai, norėdami pabrėžti

nenutrūkstamą pasaulio kaitą. Gamtinėje ekosistemoje nusistovi organizmų

rūšinė sudėtis ir jų tarpusavio ryšiai, gyvūnai gerai prisiderina prie savo

gyvenamosios aplinkos. Vienok, vandens ekosistemos vis dažniau patiria

antropogeninį poveikį. Teršalai į vandenį gali pakliūti iš taškinių taršos

šaltinių – buitinės kanalizacijos vamzdžių, pramonės įmonių vandens

išleidėjų. Dažnai vandenį užteršia išsklaidytos taršos šaltiniai. Tai iš

dirvožemio išplautas trąšų ir pesticidų perteklius, lietaus vandens

nuotekos iš miestų gatvių, kuriose yra naftos produktų ir sunkiųjų metalų,

įvairių avarijų metu į vandenį pakliūvančios nuodingos medžiagos. Taršos

padariniai gali pasireikšti net labai toli nuo taršos šaltinio.

Buitinės nuotekos ir iš dirvožemio išplautos trąšos (fosfatai,

nitratai) padidina fosforo ir azoto koncentraciją vandenyje. Tai sukelia

eutrofikaciją. Eutrofikaciją patiria beveik visos Lietuvos upės.

Svarbiausias eutrofikacijos požymis – vandens “žydėjimas”. Fosforas ir

azotas skatina dumblių ir aukštesniųjų augalų augimą. Organinių medžiagų

perteklius nusėda

į dugną, dumblėja pakrantės. Skaidydamos vandenyje

organines atliekas (augalų dalis, buitines bei maisto pramonės nuotekas it

kt.), daugelis bakterijų taip pat vartoja deguonį, todėl jo ima trūkti.

Svarbus išsklaidytos vandens taršos šaltinis – oro tarša. Visos

dalelės ir dujos iš oro pagaliau patenka į vandenį ar dirvožemį. Iš

dirvožemio jos taip pat gali būti išplaunamos į upelius, upes, ežerus.

Azoto oksidai (NOx) iš automobilių išmetimo vamzdžių ir sieros dioksidas

(SO2) iš iškastinį kurą deginančių šiluminių elektrinių kaminų ištirpsta

vandens garų lašeliuose ir sugrįžta į žemę rūgštaus lietaus pavidalu.

Ypatingai pavojingi gamtai dioksinai. Vėjas juos gali pernešti dideliais

atstumais, dirvoje ir vandenyje jie išlieka ne vienerius metus. Gamtoje

dioksinai savaime nesusidaro, todėl jie gyvieji organizmai neatsparūs jo

poveikiui. Dioksinai kaupiasi vandens gyvūnų, ypač žuvų, riebaliniuose

audiniuose, sukelia jiems vėžį, kepenų veiklos ir dauginimosi sutrikimus.

Rūpesčių kelia ne tik vandens tarša, bet ir krantų erozija, kurią

pagreitina netinkamas ūkininkavimas pakrantėse. Dėl erozijos kyla dvi

problemos – siaurėja upelio vaga ir padaugėja sąnašų. Drumstas vanduo

užkemša žuvų žiaunas ir apsunkina kvėpavimą, dėl prasto matomumo sunkiau

susirasti maisto ir vengti pavojų. Uždengusios dugno žvyrą sąnašos

apsunkina žuvų neršimą (ikrams trūksta deguonies), jos užpildo duburius,

kur gyvena mailius. Dėl vandens drumstumo į vandenį patenka mažiau saulės

spindulių, todėl sumažėja fotosintezės intensyvumas. Beje, ir vaikai dažnai

skatina eroziją, šokinėdami, šliuoždami nuo krantų į vandenį, važinėdamiesi

pakrantėje dviračiais iir taip sunaikindami augmeniją. Medžių ir kitų augalų

šaknys sulaiko krantų eroziją, saugo dirvą nuo išplovimo.

Vandens kokybės rodikliai

Kiekvienos rūšies dugno bestuburiai gyvūnėliai turi savo pamėgtą vietą

ir gerai jaučiasi esant tam tikroms fizinėms ir cheminėms vandens savybėms.

Vieni jų yra atsparūs teršalams ir gali gyventi palyginti įvairiomis

sąlygomis, o kiti – jautrūs sąlygų pasikeitimui gyvūnai – gali būti vandens

biologinės kokybės rodikliais. Patekus teršalams į vandenį, bentoso

gyvūnėliai negali persikelti į kitą vietą kaip žuvys. Gyvendami vienoje

vietoje ilgiau kaip metus, jie parodo, kokia upelio būklė buvo per ilgesnį

laiką, o ne tik tyrimo metu. Be to šie organizmai gerai matomi plika akimi,

palyginti nejudrūs, todėl juos lengva rinkti. Kuo švaresnis vanduo, tuo

įvairesni gyvūnėliai jame gyvena, tačiau tai jau kita tema.

Mes dažnai sakome “švarus vanduo”, “užterštas vanduo”

nesusimąstydami, kaip tą “švarumą išmatuoti. Paprastai švarus mums atrodo

skaidrus, bespalvis vanduo, o užterštas – asocijuojasi su dvokiančiomis

nuotekomis, srūvančiomis į upę iš kanalizacijos vamzdžio, ar į vandenį

sumestomis šiukšlėmis. Šie požymiai gali mus suklaidinti, nes pačios

nuodingiausios medžiagos puikiai tirpsta vandenyje ir yra bespalvės,

bekvapės, o skaidrus ežeras gali būti visiškai be gyvybės. Norėdami

nustatyti vandens kokybę, palyginti įvairius vandens telkinius,

aplinkosaugininkai vertina fizinius, cheminius ir biologinius vandens

kokybės rodiklius. Vieni jų nustatomi tik laboratorijose specialiais

prietaisais, kitų rodiklių nustatymo metodai paprastesni. Pirmiausia

susipažinkime su svarbiausiais vandens kokybės rodikliais.

Temperatūra

Temperatūra turi įtakos daugeliui vandenyje vykstančių cheminių ir

biologinių procesų (deguonies ir anglies dioksido tirpimas vandenyje,

fotosintezės sparta ir kt.). Ypatingai svarbi upių gyvenime 100C

temperatūra, kai atgyja vandens gyvūnija (tai vyksta balandžio pabaigoje).

Kai vanduo atšąla žemiau šios temperatūros – vėl viskas apmiršta (spalio

pradžioje).

Skaidrumas

Skaidrumas priklauso nuo vandenyje plaukiojančių dalelių

koncentracijos. Jo sumažėjimą gali sąlygoti molio, dumblo, pramonės ir

buitinių nutekamųjų vandenų dalelės, planktonas. Drumstas vanduo labiau

sugeria šiluminius saulės spindulius ir sušyla, o šiltame vandenyje mažėja

ištirpusio deguonies. Kadangi į drumstą vandenį patenka mažiau šviesos, čia

silpniau veikia fotosintezė ir dar labiau mažėja deguonies koncentracija

vandenyje. Dėl to keičiasi ir vandens gyventojų rūšinė sudėtis.

Vandenilio rodiklis (pH)

Vandens (arba tirpalo) rūgštingumas nusakomas vandenilio rodikliu pH.

Kuo rūgštingesnis tirpalas – tuo mažesnis pH. Neutraliuose tirpaluose pH =

7, rūgščiuose – pH < 7, šarminiuose – pH >7.

Vandens rūgštingumas kinta dėl įvairių priežasčių. Pavyzdžiui, dieną

augalai fotosintezės procese vartoja vandenyje ištirpusį CO2, ir pH

padidėja. Rūgštieji lietūs sumažina vandens pH. Nuo pH dydžio priklauso

įvairių cheminių medžiagų stabilumas vandenyje bei jonų migracija, vandens

augalų ir gyvūnų, kurie prisitaikę gyventi tam tikrame pH dydžių intervale,

būklė. Priklausomai nuo metų ir paros laiko upių vandenyje pH kinta nuo 6.5

iki 8.5. Žiemą pH dydis paprastai būna 6.8 – 8.5, vasarą 7.4 – 8.2.

Ištirpęs deguonis

Deguonis būtinas daugeliui vandens augalų ir gyvūnų. Gamtiniuose

vandenyse ištirpusio deguonies koncentracija gali keistis nuo 0 iki 14

mg/l, priklausomai nuo metų ir paros laiko. Pavyzdžiui, deguonies

koncentracija pradeda didėti ryte ir didžiausia būna po vidurdienio.

Tamsoje fotosintezė nevyksta, tačiau augalai ir gyvūnai kvėpuoja naudodami

deguonį. Todėl mažiausia jo koncentracija būna prieš auštant. Ištirpusio

deguonies koncentracija priklauso ir nuo vandens temperatūros – šaltesniame

vandenyje deguonies gali ištirpti daugiau.

Biocheminis deguonies suvartojimas (BDS)

BDS parodo, kiek deguonies suvartoja bakterijos, skaidydamos

vandenyje esančias organines medžiagas. Jis padidėja organinėmis

medžiagomis užterštuose vandenyse. Paprastai matuojamas BDS5: kiek

deguonies bakterijos suvartoja per 5 paras 200C temperatūroje, kuri yra

optimali organinių medžiagų skaidymuisi. Jeigu BDS5 neviršija 4 mg/l, toks

vanduo gali apsivalyti savaime.

Azotas

Vandens augalai didžiąją azoto dalį įsisavia amonio (NH4+) ir nitratų

(NO3-) jonų pavidalu. Gyvūnai azoto gauna iš organinių jo junginių.

Amonio jonai (NH4+) į vandenį patenka skaidantis žuvusiems augalams

ir gyvūnams. Gamtiniuose vandenyse jo koncentracija mažesnė pavasarį,

vasarą – padidėja. Nitritai – nepastovūs komponentai, kurie toliau

oksiduojasi iki nitratų (NO3-). Nitritai į upes gali pakliūti ir su

nutekamaisiais vandenimis. Nesaikingai tręšiant dirvą, nitratų

koncentracijos padidėjimą vandenyje gali sąlygoti ir išplautos azotinės

trąšos.

Fosforas

Fosforas gamtiniuose vandenyse paprastai būna fosfatų (PO43-)

sudėtyje. Fosfatai į vandenį patenka su nuotekomis, kuriose yra fosforinių

trąšų, skalbimo priemonių su fosfatais, maisto atliekų, ekskrementų.

Neužterštuose vandenyse fosfatų fosforo būna nedaug – tūkstantosios

miligramo dalys 1 litre vandens. Dalį jo greitai sunaudoja augalai ir

dumbliai. Fosforas (kaip ir azotas) skatina augalų augimą.

Be šių medžiagų dar nustatomos sunkiųjų metalų (Cu, Zn, Cd, Cr, Ni,

Mn, Pb) koncentracijos, bakteriologinė tarša bei toksinės organinės

medžiagos: fenoliai, naftos produktai, detergentai, pesticidai.

(Toksinis [gr. toxikon – nuodai] – nuodingas. Fenoliai [gr. phaino –

apšviečiu + lot. oleum – aliejus] – organinių junginių klasė. Detergentas

[lot. detergens – valantis] – valiklis, cheminė medžiaga, naudojama

valymui. Pesticidai [lot. pestis – maras, užkratas + lot. caedo – žudau ] –

cheminė medžiaga, kuria naikinami kenkėjai, piktžolės.)

Mes retai susimąstome, kad Žemėje niekada nebus daugiau vandens negu

jo turime dabar. Tas pats vanduo kadais telkšojo senovės Egipto drėkinimo

kanaluose, liejosi iš ąsočių Romos patricijų pirtyse. Vanduo nuolat

keliauja tarp Žemės ir atmosferos, bet jo kiekis nesikeičia. Keičiasi tik

vandens kokybė – vanduo vis labiau užteršiamas. Tai vyksta atmosferoje dėl

oro taršos, vandeniui susigeriant į užterštą dirvožemį, tekant upėmis ir

upeliais į jūrą. Tobuliausi valymo įrenginiai negali vandens išvalyti taip,

kad jis būtų toks kaip anksčiau, kad nebūtų pavojingas augalui, gyvūnui,

žmogui. Švaraus vandens mažėja, todėl laikykimės principo: Sveikas vanduo –

sveiki gyvuliai ir visas ūkis.

Naudota literatūra:

1. Ekologija tavo namuose. Julius Baltrukonis.1997 m.

2. Lietuvos požeminės hidrosferos monitoringai 1995,1996,1997,1998 m.

3. Marijampolės apskrities požeminės hidrosferos monitoringas.1997 m.

4. Gamtos apsauga.1988 m.

5. Prie

upelio. Irena Čepienė, Laima Galkutė, Sigita Dijokienė Virginijus

Gerulaitis ir kt.1997 m.

6. Įvairi medžiaga iš globalinio Internet kompiuterinio tinklo.

7. Gamtosaugos problema respublikoje: priežastys ir sprendimai. J.

Burneikis.1990 m.

———————–

[pic]

[pic]