vanduo
Įvadas
Giliai į atmintį man įstrigo 1997 m. knygoje “Ekologija tavo namuose” parašyti Alio Balbieriaus žodžiai:
“Jaučiu ir suvokiu ją (gamtą) kaip viso, kas yra, substanciją, kaip visų jos dalių (atomų, žiedadulkių, planetų, galaktikų) pasikartojimą, ryšius, jungtis. Nes gamta visur- kiekvienoje kūno ląstelėje, žmogaus sukurtuose “antriniuose” daiktuose. O ypač ją jauti akis į akį susidūręs su jos pirmapradėmis apraiškomis, natūralios gamtos salelėmis, išsibarsčiusiomis civilizuotame pasaulyje. Tų salelių vis mažėja, nes mes, patys to nenorėdami, lyg ir “atsiskyrėme” nuo gamtos, užsidengėm miestais, technika, ppopierių šūsnimis, pasinėrėm į savo problemų sūkurį, kažko kažkur nepamatėme, atrodėme protingesni negu iš tiesų esame, kovojom su gamta, bandėm ją įveikti – tiek praktiškai, tiek “teoriškai”.O dabar bandome “prisivyti” gamtą, ją gelbėti, saugoti. Pradedame suvokti, kas mus ištiks, jeigu negrįžtamai pažeisime biosferos ekologinius ryšius, apie kuriuos žinome tiek nedaug. Kalbame, mąstome apie gamtos ir žmogaus harmoniją, o lekiame vis greitėjančiu civilizacijos ekspresu į priekį, į nežinią, pakeliui teršdami upes ir ežerus, miškus, orą, dirvožemį.”
Sena kaip pasaulis, bet tikra tiesa –– be vandens mūsų planetoje nebūtų gyvybės. Be maisto žmogus gali išgyventi iki dviejų mėnesių, be vandens – vos kelias paras. Vanduo sudaro apie du trečdalius visų gyvosios gamtos organizmų, o žmogaus kūno masės – 70. Skirtingose žmogaus kūno dalyse vvandens kiekis nevienodas: širdyje ir smegenyse jo yra apie 80%, kraujuje – 79%, limfose – net 96%. Žmogus miršta netekęs 12 ir daugiau procentų vandens. Nuo vandens priklauso organizmo vystymasis, augimas, fiziologiniai procesai. Suaugusiam žmogui per parą reikia 35 – 45 g vandens skaičiuojant kiekvienam jo kūno masės kilogramui.
Požeminis vanduo – vienintelis geriamojo vandens šaltinis Lietuvoje. Jo kokybę lemia daugybė gamtinių ir antropogeninių veiksnių. Jų poveikis labai skirtingas laike ir erdvėje – vieni veiksniai svarbesni sekliems gruntinio vandens horizontams, kiti – giliau slūgstantiems vandens baseinams, kurių vanduo dažniausiai ir naudojamas centralizuoto vandens tiekimo sistemose. Gruntinis vanduo Lietuvoje sutinkamas holoceno ir pleistoceno nuogulose. Priklausomai nuo to, kurie iš anksčiau minėtų faktorių vyravo formuojantis gruntinio vandens balansui, vandens kokybė minėtose nuogulose labai įįvairi. Ji labai nepastovi ir dėl paties gruntinio vandens išteklių formavimosi mechanizmo ypatybių: greito drėgmės ir teršalų skverbimosi iš pavasarinių balų per aeracijos zoną be jokio išsivalymo ir lėtos neprisotintos filtracijos pro jos uolienas iki gruntinio vandens lygio, kurios metu infiltratas gerokai išsivalo nuo teršiančių medžiagų.
Marijampolės apskritis, kurią sudaro Marijampolės, Vilkaviškio ir Šakių rajonai, yra Vidurio Lietuvos žemumoje. Didelių upių nėra, tik Šešupė, kurios svarbiausi dešinieji intakai yra Dovinė, Višakis, Nova, Siesartis bei Jotija ir kairysis Rausvė. Todėl ir paviršinio vvandens resursai čia nedideli. Vandens resursų problemą komplikuoja ir tai, kad Šešupės vanduo užterštas organinėmis medžiagomis, sunkiaisiais metalais, naftos produktais, detergentais, įvairiais mikroorganizmais. Todėl jos vandens negalime naudoti buityje, nekalbant jau apie miestų ir gyvenviečių aprūpinimą geriamu vandeniu. Tam netinka ir jos intakų vanduo – jis taip pat užterštas.
Vienok Marijampolės apskritis – tai derlingų žemių ir pakankamai išvystytos pramonės kraštas. Gyventojų tankis čia 30 – 50 žmonių/km2.Tik miestams artimiausioje ateityje reikės virš 50 tūkst. m3/para.Vandens gavybai Marijampolės apskrityje eksploatuojami 5 išžvalgyti ir 3 neišžvalgyti požeminio vandens telkiniai, iš kurių vanduo tiekiamas didiesiems apskrities miestams. Kaimo gyvenviečių, pramonės įmonių stambių ūkių bei fermų aprūpinimui vandeniu apskrityje išgręžta virš 1000 gręžtinių šulinių. Kur ir kiek jų yra geros techninės būklės bei dar eksploatuojamų, tikslių žinių nėra. Tačiau tokios žinios būtinos, nes techniškai netvarkingi gręžtiniai šuliniai – tai požeminio vandens taršos židiniai. Ne visų gręžtinių šulinių vandens, imamo iš gilesnių žemės sluoksnių, kai kurie reglamentuojami komponentai atitinka standarto reikalavimus. Geriausias pavyzdys – geležis, kurios požeminiame vandenyje visuomet yra daugiau nei leistina. Nors jo padidintas kiekis nekenkia sveikatai, tačiau tai sudaro daug nepatogumų tokį vandenį vartojant: ruduoja santechniniai įrenginiai, tepasi plaunami skalbiniai, iškrenta nuosėdos induose. Reikia ieškoti būdų, kaip jis visiškai atitiktų geriamo vandens sstandarto reikalavimus.
Apskrityje yra apie 13,9 tūkst. šachtinių (kastinų) šulinių, iš kurių vandenį gėrimui, gyvuliams girdyti bei buityje vartoja apie 94 tūkst. vienkiemių, gyvenviečių ir miestų pakraščių gyventojų. Skirtingai nuo gręžtinių, šachtiniai šuliniai negilūs, jų gruntinis vanduo neapsaugotas nuo paviršinio teršimo. Gruntinio vandens apsaugos požiūriu Marijampolės apskrityje yra itin nepalankios hidrogeologinės sąlygos. Beveik visą jos teritoriją dengia molingos nuogulos: prieledyninių ežerų molis, priemolis ar priesmėlis, tirpstant ledynui susidaręs moreninis priemolis su smėlio lęšiais – vadinamoji dugninė morena. Tokiuose nuogulose vanduo susikaupia viršutinėje smėlingesnėje ir plyšiuotesnėje nuogulų dalyje ir į jį iš paviršiaus labai greitai patenka įvairios teršiančios medžiagos bei mikroorganizmai. Vanduo molinguose dariniuose srūva labai lėtai, užterštas gruntinis vanduo yra prastas. Ypač jame daug azotinių junginių – amonio, nitritų ir nitratų, kurių didelis kiekis pavojingas žmonių sveikatai, o mažiesiems vaikams tokio vandens iš viso nereikėtų gerti – galimi mirties atvejai.
Gruntinio vandens kokybę natūraliomis sąlygomis lemia fiziniai geografiniai, klimatiniai, orografiniai, hidrologiniai, biologiniai, taip pat geologiniai bei hidrogeologiniai faktoriai. Pastaruoju metu vis didesnę įtaką gruntinio vandens kokybei daro antropogeninis faktorius – išsklaidytoji ir vietinė tarša. Yra du pagrindiniai išsklaidytosios taršos šaltiniai Lietuvoje – tai užteršta atmosfera ir žemės ūkis. Lokalinės taršos šaltinių Respublikoje yra daug ir įvairių. Didelius plotus Marijampolės apskrityje užima dirbama žžemė., kultūrinės bei paprastos pievos ir ganyklos. Čia tarša ne koncentruota, o atvirkščiai – išsklaidyta. Be to, ji pasireiškia sezonais. Todėl ir antropogeninis poveikis čia mažesnis. Vienok, dirbamos žemės plotai, bent anksčiau, buvo pakankamai intensyviai tręšiami, ne visuomet racionaliai buvo naudojami nuodingi chemikalai pasėlių apsaugai nuo kenkėjų, – antropogeninė veikla dar gali būti jaučiama ir dabar. Miškuose antropogeninė tarša mažiausia. Jeigu žmogaus ūkinę veiklą sutvarkytumėme taip, kad įvairios atliekos nepatektų į orą, dirvą ir paviršinius vandenis, tai joks pavojus negrėstų požeminiam vandeniui. Tačiau kaip tik to žmonija padaryti negali: trūksta apsaugos priemonių, o ir tos, kurios yra, kai kurioms valstybėms, ūkiams, asmenims yra per brangios. Taigi antropogenizacijos procesas planetoje labai įvairus ir sunkiai reguliuojamas tiek atskirose valstybėse, tiek visame pasaulyje.
VANDENS TARŠA
Trims ketvirtadaliams žmonijos aprūpinimas vandeniu bei jo kokykė tebėra aktuali problema. Vartojamojo vandens resursų išsaugojimas ir jo kokybės pagerinimas kelia didelį susirūpinimą.
Vandens kokybė daugiausiai priklauso nuo aplinkos higieninės būklės. Pramonės, žemės ūkio, kitų veiklos sričių bei buitinės atliekos, patenkančios į aplinką, gali pabloginti ir vartojamo vandens kokybę. Todėl jo telkinių apsauga, ypač gerai išvystytos pramonės rajonuose, yra nepaprastai svarbi.
Vandens užterštumas vertinamas pagal:
gamtinius parametrus:
• fizikinius: temperatūra, spalva, suspenduotos dalelės ir kt.;
• mikrobiologinius: mikroorganizmai, bakterijos, virusai, pirmuonys ir kt.;
• cheminius: neorganiniai teršalai (druskos, sunkieji
metalai), organiniai teršalai (pesticidai, angliavandeniai ir kt.);
teršalų kilmę:
• urbanistiniai: buitiniai nutekamieji vandenys, liūčių sukeltos nuoplovos, buitinių atliekų sąvartynai ir t.t.;
• pramoniniai: kietos ir skystos technologinės atliekos (cukraus, popieriaus gamyba ir kt.), produkcijos sandėliavimas (anglaivandeniliai, pramoninės atliekos), naudingųjų iškasenų gavyba (karjerai, šachtos);
• teršalai, susidarantys dėl intensyvių žemės ūkio kultūrų auginimo technologijų (trąšos, augalų apsaugos priemonės), organinių trąšų barstymas, žemės ūkio produktų perdirbimas (skerdyklos ir kt.);
teršalų pasiskirstymą laike:
• nuolatiniai: netinkamai sandėliuojamų ar palaidotų atliekų išplovimas ir teršalų skverbimasis į vandeningus grunto sluoksnius;
• atsitiktiniai: kanalizacijos tinklų avarijos, avariniai ccisternų išsiliejimai ir kt.;
• sezoniniai: augalų apsaugos priemonės jų naudojimo laikotarpiu, medžiagos, apsaugančios autostradas nuo apledėjimo ir t.t.;
teršalų pasiskirstymą erdvėje:
• difuzinis: naudojant žemės ūkio chemines priemones;
• lokalizuotas: pramoninėse aikštelėse, sandėliuose, urbanistinės atliekos;
• linijinis: palei autostradas, geležinkelius, upes ir kt.
Vandens užterštumo padariniai
Vartojant geriamąjį vandenį, kuris užterštas cheminėmis medžiagomis, net jei jų būtų ir labai mažas kiekis, galima rimtai ir ilgam laikui susirgti. Kai kurios vandenyje esančios cheminės priemaišos, taip vadinami kancerogenai, gali sukelti vėžį. Jei gyventojų aprūpinimo geriamuoju vandeniu taisyklės nėra pakankamai griežtos, labai išauga ttikimybė susirgti vėžinėmis ligomis.
Geriamame vandenyje esančios neorganinės medžiagos niekuomet arba labai retai gali paveikti žmogaus organizmą staigiai. Tai priešingybė mikrobiologiniam geriamo vandens užteršimui, kai patogeninių bakterijų poveikis būna staigus ir, be to, per vandenį plinta labai greitai. Patogeniniai mikrobai ggali būti priežastimi tokių rimtų susirgimų, kaip cholera, tifas, paratifas, virusinis hepatitas, vidurių šiltinė ir kt. Būtent dėl to labai svarbu, kad į geriamojo vandens šaltinius nepatektų teršalai, kuriuose gali būti patogeninių mikroorganizmų. Cheminių komponentų žalingas poveikis galimas tik tada, kai blogos kokybės vanduo vartojamas nuolat ir ypač jeigu jame yra ingredientų, kurie kaupiasi žmogaus organizme. Reikėtų pažymėti, kad per mažas kai kurių ingredientų kiekis geriamame vandenyje gali būti taip pat žalingas žmogui. Tačiau kol kas Pasaulio sveikatos organizacija nėra šių pasekmių gerai ištyrusi ir parengusi atitinkamų rekomendacijų. Išimtis – fluoras, kurio kartais nurodomos tiek mažiausios, tiek didžiausios leidžiamos koncentracijos. Natūraliose sąlygose gėlo požeminio vandens savybės Lietuvoje dažniausiai artimos standarto reikalavimams. Tačiau yra ir nukrypimų, kurių daugėja dėl vietinės ir rregioninės taršos.
Vandenyje visuomet yra kalcio ir magnio jonų, nuo kurių priklauso vandens kietumas. Didėjant bendrai vandens mineralizacijai – druskų kiekiui jame, vanduo tampa kietesniu. Dažni atvejai, kai vandens kietumas padidėja dėl antropogeninės taršos. Dabar Lietuvoje vanduo daug kur yra kietas, ir gyventojams kyla klausimas – ar ši vandens savybė neturi žalingo poveikio žmogaus organizmui? Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijose rašoma, kad nustatytas atvirkščias koreliacinis ryšys tarp mirtingumo ir nuo širdies ir kraujagyslių ligų, bei bendrojo vandens kietumo. Kitaip tariant, daugiau mmiršta geriančių minkštesnį negu kietą vandenį.Tame pačiame leidinyje rašoma, kad nėra patikimų eksperimentinių duomenų, jog nuolat vartojant kietą vandenį jaustųsi neigiamas poveikis. Tačiau visi gerai žino, kad vartoti kietą vandenį buityje nelabai patogu.Todėl daugumoje šalių bendrojo kietumo DLK nustatoma 7 – 10 mg-ekv/1. Lietuvoje leistina norma yra 7 mg-ekv/1.
Vandens skirstymas pagal bendrąjį kietumą mg-ekv/1
Labai minkštas < 1.5
Minkštas 1.5 – 3.0
Kietokas 3.0 – 6.0
Kietas 6.0 – 9.0
Labai kietas > 9.0
Šiuo metu visame pasaulyje požeminiame, ypač šachtinių šulinių vandenyje yra daug azoto junginių, kurių galutinis produktas yra nitrato jonas (NO3-). Jo DLK geriamame vandenyje yra 45 mg/l. Tenka apgailestauti, kad maždaug pusės mūsų šalies šachtinių šulinių vandenyje nitratų kiekis viršija 45 mg/l ir dažnai siekia 100 – 150 mg/l. Tiesa, giliau slūgsančiame arteziniame vandenyje nitratų daug mažiau, jų kiekis retai viršija 3 – 5 mg/l. Tad Lietuvos miestų gyventojai nitratų požiūriu geria daug geresnį vandenį negu žmonės, gyvenantys kaimo vietovėse. Azoto junginiai kartu su aminais, kurių visuomet būna žmogaus organizme, sudaro kancerogeninių savybių turinčias medžiagas. Todėl nuolat vartojant vandenį, kuriame gausu nitratų, yra tikimybė susirgti vėžiu. Be to, labai didelis nitratų, o dar labiau nitritų (NO2-) kiekis gali sukelti methemoglobinemiją, kai organizme jaučiamas deguonies stygius. Ypač toks vvanduo pavojingas kūdikiams. Galimi, kaip minėjome, net mirties atvejai.
Požeminiame vandenyje visuomet gausu geležies vidutiniškai iki 1 – 3 mg/l. Geležis yra būtinas elementas žmogaus organizmui. Tačiau geriamas vanduo nėra svarbus geležies šaltinis žmogui. Kaip jau minėjau, geležies kiekis buityje naudojamame vandenyje sudaro nemažai nepatogumų: ruduoja santechniniai įrenginiai, trivalentės geležies nuosėdos tepa plaunamus skalbinius, suteikia geriamam vandeniui nemalonų skonį. Dėl šių priežasčių, o ne dėl geležies kenksmingumo žmogui, didžiausia leidžiama jos koncentracija vandentiekio vandenyje nustatyta 0.3 mg/l. Kadangi požeminiame vandenyje geležies beveik visuomet yra daugiau, ją iš vandens reikia šalinti. Lietuvoje įrenginiai geležiai iš vandens šalinti pastatyti 23 vandenvietėse, tarp jų ir Kalvarijos mieste.
Svarbu žmogaus organizmui cheminiu elementu yra fluoras. Jo trūkumas maiste ir vandenyje sukelia dantų kariesą, o perteklius – skeleto fluorozę. Todėl, kaip buvo minėta, nustatoma tiek mažiausia, tiek didžiausia leidžiamos koncentracijos. Lietuvos požeminiame vandenyje fluoro nedaug, todėl vienu metu net buvo bandyta vandenį, prieš paduodant jį vartotojui, praturtinti fluoru. Tačiau tai gana sudėtinga, ir šios idėjos buvo atsisakyta. Manoma, kad kai fluoro trūksta vandenyje, reikia padidinti jo kiekį maisto racione. Tačiau kai kur fluoro yra virš DLK – 2 – 3 ir net iki 7 – 10 mg/l. Tokiais atvejais patartina eksploatuoti kitus vandeningus sluoksnius, kurių vandenyje ffluoro kiekis neviršija DLK.
Požeminiame vandenyje visuomet yra sunkiųjų metalų, kurių kiekis Lietuvoje natūraliose sąlygose niekuomet neviršija DLK. Tačiau intensyvios antropogeninės taršos vietose, ypač įvairių gamyklų apylinkėse, jų kiekis gali būti ir didesnis už leidžiamą koncentraciją. Kai kurių sunkiųjų metalų (geležies, mangano, vario, cinko) didelis kiekis pablogina organoleptines vandens savybes. Kai kurie sunkieji metalai (švinas, selenas, chromas, arsenas, molibdenas, berilis ir kt.) yra toksiški ir didesnis jų kiekis vandenyje pavojingas. Todėl būtina saugoti vandenį, nepažeidinėti vandenviečių sanitarinės apsaugos taisyklių.
Gali kilti klausimas, kodėl bakteriologinė vandens būklė tikrinama koliforminių bakterijų, o ne patogeninių bakterijų kiekiu vandenyje. Kaip žinia, bakterijų Escherichia coli visuomet yra žmogaus organizme, iš kur su fekalijomis jos patenka į aplinką ir į paviršinį bei požeminį vandenį. Tokiu pat būdu į aplinką patenka ir patogeninės bakterijos. Tačiau koliforminės bakterijos yra daug atsparesnės už patogenines, kurios palyginus greitai žūva, jeigu nėra joms palankių sąlygų – maistui reikalingų organinių medžiagų, atitinkamos temperatūros ir pan. Tyrimais nustatyta, kad tais atvejais, kai vandenyje nėra arba beveik nėra koliforminių bakterijų, visos patogeninės bakterijos jau yra žuvusios. Tai supaprastina ir pagreitina geriamo vandens bakteriologinės būklės kontrolę, nes patogeninių bakterijų nustatymas vandenyje – ilgas ir daug laboratorinio triūso reikalaujantis procesas. Reikia pažymėti, kad požeminis vanduo, skirtingai nuo paviršinio,
bakteriologiniu požiūriu yra švarus. Nežiūrint į tai, kaip buvo minėta, jis chloruojamas, nes nėra garantijos, kad bakterijos į vandentiekio tinklus nepateks remonto metu, pro vamzdynų nesandarias vietas ir kt.
Be bakterijų, požeminiame ir ypač seklių šachtinių bei infiltracinių vandenviečių vandenyje gali pasitaikyti ir virusų, kurie chlorui labiau atsparūs negu bakterijos. Jų atsparumas priklauso ir nuo vandens drumstumo – nuo koloidinių ir mechaninių dalelių kiekio: virusas “įsitaiso” pakibusios dalelės viduryje, ir chloras neturi jam didesnio poveikio, ypač jeigu chloro ir vandens kontaktas ttrumpas. Todėl chloruotame vandenyje bakterijų dažniausiai nebūna, o virusų gali likti. Vandens drumstumas priklauso ir nuo geležies kiekio: jai oksiduojantis iki trivalentės, susidaro iškirtos. Tad pašalinus iš vandens geležį, sumažėja ir virusinių susirgimų galimybė.
Gamtoje (ypač augaluose) veikia kitas dėsnis – kaupimosi. Šio dėsnio esmė – sukaupti tam tikras atsargas, kad kritiniu metu būtų galima išlaikyti gyvybę. Taigi gamtos išsklaidyti teršalai, pradedant nuo pirmos maistinės grandies (augalai), kaupiasi specialiai tam skirtose vietose. Antai runkelio stiebe ir lapuose bus daug mažiau teršalų ((pavyzdžiui, herbicidų, pesticidų), negu jo šakniagumbyje. Lapuose ir stiebe vyksta intensyvi medžiagų apykaita, o šakniagumbyje jos tik kaupiasi, todėl čia teršalų būna daugiau.
Gyvuliai, ėdę runkelių lapus, gaus daug mažiau teršalų, negu šerti šakniagumbiais. Savo ruožtu šie su vandeniu ir maisto mmedžiagomis migruojantys teršalai kaupiasi gyvūnuose (jų riebalų atsargose, lašiniuose). Raumenyse dėl medžiagų apykaitos teršalų daug kartų mažiau. Dėl to šiuo metu iš apyvartos išimti žuvų taukai. Ligoniams sergantiems širdies bei kraujagyslių sistemos ligomis, nerekomenduojamas gyvulinės kilmės maistas, o ypač – riebalai.
Sveika mityba
Vanduo yra gyvybės pagrindas. 100 mililitrų vandens yra 1 mg natrio, 0,3 mg kalio, 4,5 mg kalcio, 1 mg magnio ir šiek tiek geležies. Jis būtinas medžiagų apykaitai. Per mažai išgeriant vandens ir kitų skysčių, organizmas apsinuodija savo paties medžiagų apykaitos produktais. Gali greičiau sutrikti tulžies pūslės veikla ir susiformuoti inkstų akmenligė, greičiau organizmas pradės senti. Nepatariama nuolat gerti virinto vandens, nes verdant ant arbatinuko sienelių nusėda žmogui nuodingų mineralinių druskų ir mikroelementų. Nereikėtų nuolat gerti ir mineralinio vvandens, nes tuomet per daug mineralinių druskų susikaupia organizme. Gerti reikėtų higienos centre patikrintą vandenį (iš šulinio, vandentiekio). Į gėrimus rekomenduojama dėti ledo gabaliukų.
Skysčių derėtų išgerti 1,5 -2,2 litro per dieną.
2 vid. m – klos rajone tirtų šachtinių šulinių vandens
cheminės analizės duomenų suvestinė
Eil. Adresas pH Nitratai Nitritai Amonio Karbonatinis
Nr. mg/l mg/l jonai, mg/l Kietumas, mmol/l
1 2 3 4 5 6 7
1 Biliūno 2a 6 95 0 7
2 Biliūno 10 6 50 0,05 1 9
3 Gedimino 23 7 0
4 Gedimino 31 10,3-7 75
5 Gedimino 33 10,3-7 75
6 Gedimino sk. 3 10,5-7 110
7 Gedimino sk. 7 10,4-7 100
8 Gėlių 3 6 50
9 Gėlių 8 7,5 125 0 7
10 Gėlių 23 6 10 14
11 Gėlių 25 7 75
12 Kudirkos 34 5,5 10 3,5
13 Kudirkos 54 6 25 10,5
14 Kudirkos 64 6 25
15 Kudirkos 70 7,2 50 0 7,5
16 Kudirkos 87 7,4 0
17 Kudirkos 89 7,6 50
18 Kudirkos 91 7,4 25
19 Kudirkos 93 7,4 50
20 Kudirkos 97 7,2 25
21 Kudirkos 99 7 0
22 Mašioto 6 6,5 120 0
23 Mašioto 11 8 50 0
24 Mindaugo 28 6 90 0 9
25 Mindaugo 28a 6 0
26 S. Nėries 3 6 50 0 12
27 S. Nėries 4 6 110 0 4
28 S. Nėries 13 7,5 75
29 Seminarijos 22a 7 25
30 Seminarijos 3 6 40 6,9
31 Seminarijos 8 7,5 75
32 Seminarijos 19 7,4 50
33 Seminarijos 21 7,7 100
34 Sodžiaus 8 7,8 0
35 Sodžiaus 9 10
36 Sodžiaus 11 5,5 25
37 Sodžiaus 12 10,3 90 0,025 0 6
38 Sodžiaus 19 6 150 11,9
39 Sruogos 2a 7,2 125 0 10,2
40 Sruogos 6 7,3 75
41 Sruogos 7 7,4 25
42 Sruogos 8 7,4 25
43 Sruogos 9 7,7 10
44 Šviesos 1 6,5 25 9,5
45 Šviesos 3 6 50
46 Šviesos 6 5,5 75
47 Taikos 1 7,7 100 0
48 Taikos 1a 7,9 75 0 5,7
49 Trakiškių 14 7,5-7 75
50 Trumpoji 3 6 100 4,5
51 Trumpoji 5 7,4 0
52 Trumpoji 12 25
53 Trumpoji 16 7 50
54 Trumpoji 18 7 75 5,8
55 Vaičaičio 19 7,1 150 0 0 8
56 Vaičaičio 29 6 100 0,025 0
57 Vaičaičio 44 7 125 0,075 0
58 Vaičaičio 46 7 100 0,1 0
59 Žemaitės 36 8 75 12
60 Žemaitės 46 8 100
61 Žemaitės 47 7 150 0,5 8,5
Šulinių skaičius (%), kuriuose nitratų kiekis viršija DLK
Rajonai:
1. Varpo gatvės rajonas.
2. Kapų gatvės rajonas.
3. 2 vid. m –klos rajonas.
4. P.Armino ir Aukštesniosios pedagoginės mokyklų rajonas.
5. Tarpučių rajonas.
6. Šaulių gatvės rajonas.
7. 7 vid. m – klos rajonas.
8. Sasnavos gatvės rajonas.
9. Klaipėdos gatvės rajonas.
Vidutinis karbonatinis kietumas rajonuose
Rajonai:
1. Varpo gatvės rajonas.
2. Kapų gatvės rajonas.
3. 2 vid. m –klos rajonas.
4. P.Armino ir Aukštesniosios pedagoginės mokyklų rajonas.
5. Tarpučių rajonas.
6. Šaulių gatvės rajonas.
7. 7 vid. m – klos rajonas.
8. Sasnavos gatvės rajonas.
9. Klaipėdos gatvės rajonas.
Vanduo upėse
Augalus, gyvus organizmus bei vandenį, sausumą, ir atmosferą į nedalomą visumą jungia ne vien vandens apytakos ratas. Visa susieja gyvybės saitai, kartais akivaizdūs, o dažnai tik numanomi, pažįstami tiems, kurie sugeba įžvelgti gamtos vyksmų esmę. Dažnai sunku nusakyti vandens ekosistemos ribas, nes jos dalių tarpusavio priklausomybė ir medžiagų apytaka neapsiriboja vandens telkiniu ir aprėpia didesnes aplinkos sritis. Svarbi upės, upelio ekosistemos ypatybė – vandens tėkmė. “Negalima dukart įbristi į tą pačią upę”, – sakydavo senovės išminčiai, norėdami pabrėžti nenutrūkstamą pasaulio kaitą. Gamtinėje ekosistemoje nusistovi organizmų rūšinė sudėtis ir jų tarpusavio ryšiai, gyvūnai ggerai prisiderina prie savo gyvenamosios aplinkos. Vienok, vandens ekosistemos vis dažniau patiria antropogeninį poveikį. Teršalai į vandenį gali pakliūti iš taškinių taršos šaltinių – buitinės kanalizacijos vamzdžių, pramonės įmonių vandens išleidėjų. Dažnai vandenį užteršia išsklaidytos taršos šaltiniai. Tai iš dirvožemio išplautas trąšų ir pesticidų perteklius, lietaus vandens nuotekos iš miestų gatvių, kuriose yra naftos produktų ir sunkiųjų metalų, įvairių avarijų metu į vandenį pakliūvančios nuodingos medžiagos. Taršos padariniai gali pasireikšti net labai toli nuo taršos šaltinio.
Buitinės nuotekos ir iš dirvožemio išplautos trąšos (fosfatai, nitratai) padidina fosforo ir azoto koncentraciją vandenyje. Tai sukelia eutrofikaciją. Eutrofikaciją patiria beveik visos Lietuvos upės. Svarbiausias eutrofikacijos požymis – vandens “žydėjimas”. Fosforas ir
azotas skatina dumblių ir aukštesniųjų augalų augimą. Organinių medžiagų perteklius nusėda į dugną, dumblėja pakrantės. Skaidydamos vandenyje organines atliekas (augalų dalis, buitines bei maisto pramonės nuotekas it kt.), daugelis bakterijų taip pat vartoja deguonį, todėl jo ima trūkti.
Svarbus išsklaidytos vandens taršos šaltinis – oro tarša. Visos dalelės ir dujos iš oro pagaliau patenka į vandenį ar dirvožemį. Iš dirvožemio jos taip pat gali būti išplaunamos į upelius, upes, ežerus. Azoto oksidai (NOx) iš automobilių išmetimo vamzdžių ir sieros dioksidas (SO2) iš iškastinį kurą deginančių šiluminių elektrinių kaminų ištirpsta vandens garų lašeliuose iir sugrįžta į žemę rūgštaus lietaus pavidalu. Ypatingai pavojingi gamtai dioksinai. Vėjas juos gali pernešti dideliais atstumais, dirvoje ir vandenyje jie išlieka ne vienerius metus. Gamtoje dioksinai savaime nesusidaro, todėl jie gyvieji organizmai neatsparūs jo poveikiui. Dioksinai kaupiasi vandens gyvūnų, ypač žuvų, riebaliniuose audiniuose, sukelia jiems vėžį, kepenų veiklos ir dauginimosi sutrikimus. Rūpesčių kelia ne tik vandens tarša, bet ir krantų erozija, kurią pagreitina netinkamas ūkininkavimas pakrantėse. Dėl erozijos kyla dvi problemos – siaurėja upelio vaga ir padaugėja sąnašų. Drumstas vanduo užkemša žuvų žiaunas ir apsunkina kvėpavimą, dėl prasto matomumo sunkiau susirasti maisto ir vengti pavojų. Uždengusios dugno žvyrą sąnašos apsunkina žuvų neršimą (ikrams trūksta deguonies), jos užpildo duburius, kur gyvena mailius. Dėl vandens drumstumo į vandenį patenka mažiau saulės spindulių, todėl sumažėja fotosintezės intensyvumas. Beje, ir vaikai dažnai skatina eroziją, šokinėdami, šliuoždami nuo krantų į vandenį, važinėdamiesi pakrantėje dviračiais ir taip sunaikindami augmeniją. Medžių ir kitų augalų šaknys sulaiko krantų eroziją, saugo dirvą nuo išplovimo.
Vandens kokybės rodikliai
Kiekvienos rūšies dugno bestuburiai gyvūnėliai turi savo pamėgtą vietą ir gerai jaučiasi esant tam tikroms fizinėms ir cheminėms vandens savybėms. Vieni jų yra atsparūs teršalams ir gali gyventi palyginti įvairiomis sąlygomis, o kiti – jautrūs sąlygų pasikeitimui gyvūnai – gali būti vandens
biologinės kokybės rodikliais. Patekus teršalams į vandenį, bentoso gyvūnėliai negali persikelti į kitą vietą kaip žuvys. Gyvendami vienoje vietoje ilgiau kaip metus, jie parodo, kokia upelio būklė buvo per ilgesnį laiką, o ne tik tyrimo metu. Be to šie organizmai gerai matomi plika akimi, palyginti nejudrūs, todėl juos lengva rinkti. Kuo švaresnis vanduo, tuo įvairesni gyvūnėliai jame gyvena, tačiau tai jau kita tema.
Mes dažnai sakome “švarus vanduo”, “užterštas vanduo” nesusimąstydami, kaip tą “švarumą išmatuoti. Paprastai švarus mums atrodo skaidrus, bbespalvis vanduo, o užterštas – asocijuojasi su dvokiančiomis nuotekomis, srūvančiomis į upę iš kanalizacijos vamzdžio, ar į vandenį sumestomis šiukšlėmis. Šie požymiai gali mus suklaidinti, nes pačios nuodingiausios medžiagos puikiai tirpsta vandenyje ir yra bespalvės, bekvapės, o skaidrus ežeras gali būti visiškai be gyvybės. Norėdami nustatyti vandens kokybę, palyginti įvairius vandens telkinius, aplinkosaugininkai vertina fizinius, cheminius ir biologinius vandens kokybės rodiklius. Vieni jų nustatomi tik laboratorijose specialiais prietaisais, kitų rodiklių nustatymo metodai paprastesni. Pirmiausia susipažinkime su svarbiausiais vandens kokybės rodikliais.
Temperatūra
Temperatūra tturi įtakos daugeliui vandenyje vykstančių cheminių ir biologinių procesų (deguonies ir anglies dioksido tirpimas vandenyje, fotosintezės sparta ir kt.). Ypatingai svarbi upių gyvenime 100C temperatūra, kai atgyja vandens gyvūnija (tai vyksta balandžio pabaigoje). Kai vanduo atšąla žemiau šios temperatūros – vvėl viskas apmiršta (spalio pradžioje).
Skaidrumas
Skaidrumas priklauso nuo vandenyje plaukiojančių dalelių koncentracijos. Jo sumažėjimą gali sąlygoti molio, dumblo, pramonės ir buitinių nutekamųjų vandenų dalelės, planktonas. Drumstas vanduo labiau sugeria šiluminius saulės spindulius ir sušyla, o šiltame vandenyje mažėja ištirpusio deguonies. Kadangi į drumstą vandenį patenka mažiau šviesos, čia silpniau veikia fotosintezė ir dar labiau mažėja deguonies koncentracija vandenyje. Dėl to keičiasi ir vandens gyventojų rūšinė sudėtis.
Vandenilio rodiklis (pH)
Vandens (arba tirpalo) rūgštingumas nusakomas vandenilio rodikliu pH. Kuo rūgštingesnis tirpalas – tuo mažesnis pH. Neutraliuose tirpaluose pH = 7, rūgščiuose – pH < 7, šarminiuose – pH >7.
Vandens rūgštingumas kinta dėl įvairių priežasčių. Pavyzdžiui, dieną augalai fotosintezės procese vartoja vandenyje ištirpusį CO2, ir pH padidėja. Rūgštieji lietūs sumažina vandens pH. Nuo pH dydžio ppriklauso įvairių cheminių medžiagų stabilumas vandenyje bei jonų migracija, vandens augalų ir gyvūnų, kurie prisitaikę gyventi tam tikrame pH dydžių intervale, būklė. Priklausomai nuo metų ir paros laiko upių vandenyje pH kinta nuo 6.5 iki 8.5. Žiemą pH dydis paprastai būna 6.8 – 8.5, vasarą 7.4 – 8.2.
Ištirpęs deguonis
Deguonis būtinas daugeliui vandens augalų ir gyvūnų. Gamtiniuose vandenyse ištirpusio deguonies koncentracija gali keistis nuo 0 iki 14 mg/l, priklausomai nuo metų ir paros laiko. Pavyzdžiui, deguonies koncentracija pradeda didėti ryte ir ddidžiausia būna po vidurdienio. Tamsoje fotosintezė nevyksta, tačiau augalai ir gyvūnai kvėpuoja naudodami deguonį. Todėl mažiausia jo koncentracija būna prieš auštant. Ištirpusio deguonies koncentracija priklauso ir nuo vandens temperatūros – šaltesniame vandenyje deguonies gali ištirpti daugiau.
Biocheminis deguonies suvartojimas (BDS)
BDS parodo, kiek deguonies suvartoja bakterijos, skaidydamos vandenyje esančias organines medžiagas. Jis padidėja organinėmis medžiagomis užterštuose vandenyse. Paprastai matuojamas BDS5: kiek deguonies bakterijos suvartoja per 5 paras 200C temperatūroje, kuri yra optimali organinių medžiagų skaidymuisi. Jeigu BDS5 neviršija 4 mg/l, toks vanduo gali apsivalyti savaime.
Azotas
Vandens augalai didžiąją azoto dalį įsisavia amonio (NH4+) ir nitratų (NO3-) jonų pavidalu. Gyvūnai azoto gauna iš organinių jo junginių.
Amonio jonai (NH4+) į vandenį patenka skaidantis žuvusiems augalams ir gyvūnams. Gamtiniuose vandenyse jo koncentracija mažesnė pavasarį, vasarą – padidėja. Nitritai – nepastovūs komponentai, kurie toliau oksiduojasi iki nitratų (NO3-). Nitritai į upes gali pakliūti ir su nutekamaisiais vandenimis. Nesaikingai tręšiant dirvą, nitratų koncentracijos padidėjimą vandenyje gali sąlygoti ir išplautos azotinės trąšos.
Fosforas
Fosforas gamtiniuose vandenyse paprastai būna fosfatų (PO43-) sudėtyje. Fosfatai į vandenį patenka su nuotekomis, kuriose yra fosforinių trąšų, skalbimo priemonių su fosfatais, maisto atliekų, ekskrementų.
Neužterštuose vandenyse fosfatų fosforo būna nedaug – tūkstantosios miligramo dalys 1 litre vandens. Dalį jo greitai sunaudoja augalai ir dumbliai. Fosforas (kaip ir aazotas) skatina augalų augimą.
Be šių medžiagų dar nustatomos sunkiųjų metalų (Cu, Zn, Cd, Cr, Ni, Mn, Pb) koncentracijos, bakteriologinė tarša bei toksinės organinės medžiagos: fenoliai, naftos produktai, detergentai, pesticidai.
(Toksinis [gr. toxikon – nuodai] – nuodingas. Fenoliai [gr. phaino – apšviečiu + lot. oleum – aliejus] – organinių junginių klasė. Detergentas [lot. detergens – valantis] – valiklis, cheminė medžiaga, naudojama valymui. Pesticidai [lot. pestis – maras, užkratas + lot. caedo – žudau ] – cheminė medžiaga, kuria naikinami kenkėjai, piktžolės.)
Mes retai susimąstome, kad Žemėje niekada nebus daugiau vandens negu jo turime dabar. Tas pats vanduo kadais telkšojo senovės Egipto drėkinimo kanaluose, liejosi iš ąsočių Romos patricijų pirtyse. Vanduo nuolat keliauja tarp Žemės ir atmosferos, bet jo kiekis nesikeičia. Keičiasi tik vandens kokybė – vanduo vis labiau užteršiamas. Tai vyksta atmosferoje dėl oro taršos, vandeniui susigeriant į užterštą dirvožemį, tekant upėmis ir upeliais į jūrą. Tobuliausi valymo įrenginiai negali vandens išvalyti taip, kad jis būtų toks kaip anksčiau, kad nebūtų pavojingas augalui, gyvūnui, žmogui. Švaraus vandens mažėja, todėl laikykimės principo: Sveikas vanduo – sveiki gyvuliai ir visas ūkis.
Naudota literatūra:
1. Ekologija tavo namuose. Julius Baltrukonis.1997 m.
2. Lietuvos požeminės hidrosferos monitoringai 1995,1996,1997,1998 m.
3. Marijampolės apskrities požeminės hidrosferos monitoringas.1997 m.
4. Gamtos apsauga.1988 m.
5. Prie upelio. Irena Čepienė, Laima Galkutė, SSigita Dijokienė Virginijus Gerulaitis ir kt.1997 m.
6. Įvairi medžiaga iš globalinio Internet kompiuterinio tinklo.
7. Gamtosaugos problema respublikoje: priežastys ir sprendimai. J. Burneikis.1990 m.
