Varis

Vilniaus Žemynos gimnazijos

1f klasės mokinių

Igno Černiausko

Ginto Karaliaus

Inesos Skvarciany

Ramunės Margevičiūtės

Kūrybinis darbas apie varį

Vilnius

2004

TURINYS

1. Įžanga 2 psl.

2. Dėstymas:

a) bendrosios vario savybės 2 psl.

b) vario savybių palyginimas su kitų metalų 3 psl.

c) vario svarba žmogaus organizmui 4 psl.

d) varis gamtoje 4 psl.

e) vario preparatai 4 psl.

f) vario rūdos 5 psl.

g) vario gamyba, jo panaudojimas 5 psl.

h) vario metalurgija 6 psl.

i) vario istorija 6 psl.

j) vario lydiniai 7 psl.

k) vario oksidai ir oksichloridas 7 psl.

l) monetinis metalas varis 8 psl.

m) vario ir jo lydinių dirbinių konservavimas 9 psl.

3. Išvados 10 psl.

4. Naudota literatūra 11 psl.

Įžanga

Varis (cuprum), CCu, periodinės elementų sistemos 1 grupės cheminis elementas (metalas). Atominis skaičius 29, atominė masė 63,5. Išorinių elektronų konfiguracija 3d104s1. Oksidacijos laipsnis junginiuose +1, +2, rečiau +3. Normalusis elektrodo potencialas Cu+2/Cu+0,337 V, Cu+/Cu – 0,52 V. Gamtinis varis susideda iš 2 stabilių izotopų 63Cu (69,1%) ir 65Cu (30,9%). Varis sudaro 4,7 * 10-3% Žemėsplutos masės. Gamtoje randamas grynuolių ir junginių pavidalo.

Varis nuo seniausių laikų buvo labai svarbus žmonijos gyvenime. Jis buvo vienas iš pirmųjų metalų, kuriuos žmonės pradėjo naudoti. Iš ppradžių buvo naudojami tik vario lydiniai, nes gryno vario ilgą laiką niekas negalėjo išgauti. Bet jo lydiniai: bronza ir žalvaris buvo vieni pirmųjų plačiai vartojamų metalo lydinių. Žmonėms išmokus gaminti bronzinius ir žalvarinius įrankius bei ginklus, patobulėjo žemdirbystė, karyba. Mokslininkai mmano, kad tai iš esmės lėmė miestų kūrimasi ir civilizacijų atsiradimą. Juk išmokus panaudoti šio metalo lydinius ir prasidėjo Bronzos amžius, kuris užbaigė Akmens amžių. Taigi varis turėjo tikrai didelės įtakos žmonijos vystymuisi. Vario pavadinimą (cuprum) sugalvojo senovės graikai. Jis kilęs nuo Kipro salos pavadinimo (tikriausiait, į Graikiją varis atkeliavo iš ten). Kas konkrečiai jį atrado yra nežinoma, nes tai buvo taip seniai, kai dar nebuvo rašto.

Bendrosios vario savybės

Varis – grynuolių klasės mineralas. Turi geležies, sidabro, rečiau aukso priemaišų. Kristalai kubinės singonijos, kubų, rombinių dodekaedrų oktaedrų formos. Varis dažniausiai sudaro dendritus. Turi metalinį blizgesį. Dažniausia susidaro hidroterminėmis ir egzogeninėmis sąlygomis. Randamas sulfidinėse ir kitose vario rūdose (JAV, Čilėje, Rusijoje, Pietų Afrikos Respublikoje.). Varis yra raudonai rusvas, jį dengia plona žžalsvai mėlyna plėvelė. Lydimosi temperatūra 1083, virimo temperatūra 2360 OC. Yra minkštas (kietumas pagal Brinelį HB 35), kalus, geras šilumos ir elektros laidininkas (didesnį elektrinį laidumą turi tik sidabras). Jo specifinis šiluminis laidumas 394,28 W/m * K. Chemiškai nelabai aktyvus. Sausame ore beveik nesikeičia, drėgname apsitraukia žalia bazinio vario karbnonato danga. Kaitinamas ore, sudaro vario oksidus. Varis lengvai jungiasi su halogenais, siera ir selenu. Tirpsta azoto ir koncentruotoje sieros rūgštyje. Reaguodamas su cianidais arba amoniaku, sudaro kompleksinius junginius.

Laisvame pavidale vvaris yra tipiškas metalas. Jo elektronai ir orbitalės linkę sudaryti

metališkąjį ryšį, o tai lemia šio metalo aukštą lydymosi temperatūrą, gerą laidumą elektrai, kietumą. Daugelio pereinamųjų elementų praktinis panaudojima paremtas šiomis unikaliomis savybėmis.

Vario savybių palyginimas su kitų metalų savybėmis

Sc Ti V Cr Mn Fe Co Ni Cu Zn

Atominis skaičius 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30

Elektronų konfigūracija * 3d14s2 3d24s2 3d34s2 3d54s1 3d54s2 3d64s2 3d74s2 3d84s2 3d104s1 3d104s2

Metališkasis spindulys, pm 161 145 132 125 124 124 125 125 128 133

Jonizacijos energijos, kJ/mol pirmoji 631 658 650 653 717 759 758 737 745 906

antroji 1235 1310 1414 1592 1509 1561 1646 1753 1958 1733

trečioji 2389 2653 2828 2987 3248 2957 3232 3393 3554 3833

Eo, V ** -2,03 -1,63 -1,13 -0,90 -1,18 -0,440 -0,277 -0,257 +0,337 -0,763

charakteringi oksidacijos laipsniai 3 2, 3, 4 2, 3, 4, 5 2, 3, 6 2, 3, 4, 7 2, 3 2, 3 2 1, 2 2

Lydymosi temperatūra, oC 1397 1672 1710 190 1244 1530 1495 1455 1083 420

Tankis, g/cm3 3,00 4,50 6,11 7,14 7,43 7,87 8,90 8,91 8,95 7,14

Kietumas *** 3,00 4,50 6,11 9,0 5,0 4,5 – – 2,8 2,5

Laidumas elektrai **** 3 4 6 12 1 16 25 23 93 27

• kiekvieno atomo vidinis elektronų apvalkalas atitinka argono elektronų konfigūraciją;

** redukcijos procesui M2+(aq) + 2e- = M(k) [skandžio atveju Sc3+jonų redukcija]

*** kietumai Mohs’o skalėje

**** nurodyti santykiniai laidumai, sidabro laidumą laikant lygų 100.

Vario svarba žmogaus organizmui

Paskirtis: reikalingas tam, kad sintezuotų segmentus, kurie nudažo odą, akis, plaukus. Be to jis reikalingas vidinei sekrecijai ir baltymų apsikeitimui. Kartu su Vitaminu C ir Geležimi, Varis gamina Hemoglobiną.

Kai trūksta: nuosėdos ant kraujagyslių sienelių, pigmentų sutrikimai, nervų sistemos sutrikimai, kaulų augimo pablogėjimas – visa tai rezultatas to, kad jūsų organizmas gauna per mažai Vario. Kartais organizmas negali priimti Vario, nes kūne per daug Cinko.

Perdozavimas: priveda prie visos žarnų floros žuvimo. Blogiausiu atveju gali atsisakyti dirbti kepenys.

Kur gauti: juoda duona, bulvės, šokoladas, soja, kokoso riešutai, kava, kepenys.

Varis gamtoje

Varis yyra sunkusis metalas. Iš dalies jis naudingas kaip mikroelementas augalams ir gyvūnams, bet didelėmis koncentracijomis jis ardo ląsteles.

Varis yra būtinas organizmų gyvybinėms funkcijoms. Augalai ima jį iš dirvožemio, žmogus ir gyvūnai gauna su maistu. Žmogui per perą reikia apie 2mg. vario. Daug vario turi ankštinių šeimos augalai, burokėliai, lapinės daržovės. Ląstelėse varis jungiasi su baltymais, kai kuriomis organinėmis rūgštimis, yra kai kurių fermentų, hemocianino, hemokupreinon nukleoproteidų komponentas. Varis svarbus oksidacijai ir redukcijai, deguonies apykaitai, skatina kraujodarąkaulų čiulpuose. Dėl vario stokos žmogaus ir gyvūnų organizmuose sutrinka geležies apykaita, kai kurios kitos fiziologinės funkcijos. Per didelė vario dozė gali sutrikdyti kvėpavimą, širdies, kepenų darbą, gali sukelti anemiją.

Vario preparatai

Medicinoje vartojamos vario druskos, kurios veikia antimikrobiškai; didelės jų koncentracijos dirgina ir pridegina audinius. Vario sulfato tirpalas kartu su geležies preparatais vartojamas anemijoms gydyti, nes varis padeda organizmui asimiliuoti geležį. Kaip antiseptinė priemonė, vario sulfato 0,25 – 0,5% tirpalas lašinamas į akis, sergant konjunktyvitu.

Vario rūdos

Vario rūdos- tai mineralų sankaupos, iš kurių gaunamas varis. Tai vario sulfidai, arsenidai, hidroksidai, karbonatai, sulfatai arba kompleksiniai junginiai. Gamtoje žinoma 240 mineralų, kurių sudėtyje yra vario junginių. Pramonė geba sukurti tik 17 mineralų, kuriuose būtų vario junginių. Vario rūdose paprastai būna molibdemo, švino, cinko, aukso, sidabro, renio, iindžio, kadmio, bismuto, telūro, seleno, sieros preimaišų. Pramoniai vario telkiniai būna magninės, skarninės, hidroterminės, infiltracinės, bei nuosedinės kilmės. Jų yra Kazachijoje, Uzbekijoje, Čitos srityje, JAV, Čilėje, Kanadoje, Zambijoje ir Zayre.

Vario gamyba, jo panaudojimas

Varis gaunamas pirometalurgijos būdu, perdirbant sulfidines vario rūdas. Sulfidinis vario konsentratas (jame yra 10-45% vario, 20-40% sieros ir 10-35% geležies) lydomas šachtinje krosnyje 800-1400 °C temperatūroje, vario šteinas atskiriamas nuo šlako ir oksiduojamas deguonimi- gaunamas juodasis varis (jame yra 97,5-99% vario). Gryninamas elektrochemijos rafinavimu. Daugiau nei 50% vario suvartojama elektrotechnikos pramonėje (folija, laidai, kabeliai, elektros kontaktai; iš vario daromos šaldytuvų, šilumokaičių, vakuminių prietaisų detalės (geras šilumos laidininkas, atsparus korozijai. Varis vartojamas papuošalams gaminti bei dekoratyvinei apdailai. Vario junginiai vartojami pigmentų, insekticidų, mikrotrąšų, katalizatorių gamyboje. Pagal vartojimą varis yra trečias metalas. Vario bazinis acetatas, karbonatas, chloridas, hidroksidas ir sulfatas naudojami pesticidų vaidmenyje. Svarbiausiasis komercinis vario junginys yra CuSO4•5H2O. Jis naudojamas žemės ūkyje (kovai prieš grybelines ligas), elektrilitiniam variavimui ir kituose pramoniniuose procesuose. Pats laidžiausias iš visų metalų yra sidabras, bet įvairiausi laidininkai dažniausiai gaminami iš vario. Variniai laidininkai yra daug pigesni.

Daugelis pereinamųjų elementų turi kokią nors išskirtinę savybę, dėl kurios jie naudojami laisvame (metaliniame) pavidale. Pavyzdžiui geležis naudojama dėl tvirtumo, o varis dėl gero laidumo elektrai.

Gaminti 1A, 2A grupių metalus ir aliuminį buvo išmokta visai neseniai. Pereinamųjų metalų gamybos būdai buvo kuriami šimtmečiais. Tie būdai vadinami metalurgijos vardu. Nors kiekvieno konkretus metatalo gamybos būdai gali turėti tam tikrų individualių ypatybių, visgi galima išskirti tam tikrus bendrus metalurgijos principus.

Vario metalurgija

Vario išskyrimas iš rūdų yra gana komplikuotas. Tai susiję su tuo, kad vario rūdose (dažniausiai sulfiduose) yra geležies sulfidų. Atlikus įprasines metalurgines operacijas gaunamas geležimi užterštas varis. Tokiems metalams kaip V, Cr ar Mn užteršimas geležimi nekenkia, nnes tie metalai naudojami beveik vien tik lydymui su geležimi plieno gamyboje. Varis naudojamas grynas, todėl geležies priemaišos jame nepageidaujamos. Vario užteršimo geležimi galima išvengti šiek tiek modifikavus įprastinius metalurginiusprocesus.

Vario rūdos sodrinamos flotacijos būdu. Jeigu degimas atliekamas neviršijant 800 °C temperatūros, geležies sulfidai oksiduojasi sudarydami geležies oksidus, o vario sulfidai išlieka neoksiduoti. Lydant degtą rūdą 1400 °C temperatūros krosnyje gaunami du išlydyti sluoksniai – apatinįjį sudaro išlydytas vario sulfidas su geležies sulfido priemaišomis, o viršutinįjį sudaro silikatinis šlakas, ssusidarantis reaguojant SiO2 su Fe, Ca ir Al oksidais. SiO2 būna pačioje rūdoje, o jei reikia – pridedama papildomai.

FeO(k) + SiO2(k) FeSiO3(s)

Vario turintis sluoksnis perpilamas į kitą krosnį, kurioje atliekamas taip vadinamas konversijos procesas. Per išlydytą žaliavą ppučiamas oras, oksiduojantis likusias geležies sulfido priemaišas. Geležies oksidas susijungęs su SiO2 sudaro šlaką, kuris nupilamas. Per likusią masę vėl pučiamas oras. Vyksta reakcijos:

2 Cu2S + 3 O2(d) 2 Cu2O + 2 SO2(d)

2 Cu2O + Cu2S 6 Cu(s) + SO2(d)

Po šių procedūrų gaunamas 98-99% grynumo varis. Jame būna kietėjant likusių SO2(d) burbuliukų, todėl jis kartais vadinamas pūslėtuoju variu. Toks varis tinka ten, kur nereikia didelio grynumo. Tolaiu varis gryninamas elektrochemiškai. Aukšto grynumo varis naudojamas elektrotechnikoje.

Vario istorija

Varis, ko gero, yra vienas iš seniausiai žinomų metalų. Jo lydiniai – bronza ir žalvaris buvo patys pirmieji plačiai vertojami metalai žmonijos istorijoje. Netgi yra istorinis periodas, tarp akmens amžiaus ir geležies amžiaus, kuris yra vadinamas bronzos arba žalvario amžiumi. Jis tęsėsi kažkur nuo 66-to tūkstantmečio iki 2-tro tūkstantmečio pr. Kr. Tais laikais bronza buvo daroma iš vario ir alavo lydinio, o žalvaris iš vario ir cinko lydinio. Ankščiausiai bronza buvo pradėta vartoti pietineje Mesopotamijoje (dabartinis Irakas) apie 6-ta tūkstantmeti pr. Kr. Iš jos buvo gaminami ginklai, papuošalai, buitiniai įrankiai. 4-ame tūkstantmetyje pr. Kr. Ji pradejo plisti Egipte, Turkijoje, pietiniame Irane. Europoje broza pradėta naudoti apie 3-čia tūkstantmeti pr. Kr. Kretos saloje, kur buvo įsikūrusi pirmoji Europos civilizacija.

Vario lydiniai

Dažniausiai vartojami vario lydiniai su aalavu, cinku, aliuminiu, nikeliu, siliciu chromu. Legiruojant varį aliuminiu, nikeliu, cinku, kadmiu, lydinyje susidaro kietųjų tirpalų,o legiruojant bismutu, švinu – mechaninių mišinių (eutektikų). Daugiafaziame lydinyje susidaro dar ir metališkųjų junginių. Tai sustiprina lydinį, padidina jo kietumą, atsparumą korozijai, pagerina antifrikcines savybes, tačiau sumažina lydinio plastiškumą ir jo elektrinį laidumą. Lydoma daugiausiai šachtinėse lydkrosnėse (proceso pabaigoje deoksiduojama fosforu). Vario lydiniai skirstomi pagal svarbiausią legiruojantįjį elementą į žalvarius (legiruoti cinku), bronzas (alavu, siliciu, aliuminiu, chromu, švinu, beriliu) ir vario – nikelio lydinius. Pagal apdirbimo būdą vario lydiniai skirstomi į liejamuosius ir deformuojamuosius. Iš liejamųjų vario lydinių liejami fasoniniai ir dailės dirbiniai. Šaltai deformuoti vario lydiniai yra 1,5 – 3 kartus stipresni negu karštai deformuoti, tačiau ne tokie plastiški (kad atgautų plastiškumą atkaitinami 600 – 700 oC temperatūroje). Iš deformuojamųjų vario dirbinių valcuojamos arba presuojamos juostos, viela, vamzdžiai, įvairūs profiliai ir kiti elektrotechnikoje bei mašinų gamyboje naudojami gaminiai. Kai kurie vario lydiniai stiprinami termiškai (grūdinami ir sendinami). Iš jų gaminamos korozijai ir dilimui atsparios mašinų detalės (spyruoklės, krumpliaračiai, sraigtai). Vario lydiniai sukurti maždaug 4000 metų pr. Kr. Iš pradžių daugiausia vartota bronza, apie 3000 metų pr. Kr. – žalvaris, dar vėliau – vario-nikelio lydiniai.

Vario oksidai ir oksichloridas

Vario oksidai – tai vario junginiai ssu deguonimi. Vario (I) oksidas, Cu2O – geltoni arba raudoni kristalai. Lydymosi temperatūra 1230 oC, tankis 6000 kg/m3. Tirpsta praskiestose neorganinėse rūgštyse, amoniake, netirpsta vandeny. Gamtoje randamas mineralo kuprito pavidalo. Gaunamas, deginant varį. Vartojamas stiklo ir emalių gamyboje (pigmentas), žemės ūkyje (insekticidas), elektrinės srovės lygintuvų gamyboje (puslaidininkis). Vario (II) oksidas, CuO, – juodi amorfiniai arba kristaliniai milteliai. 800 oC temperatūroje skyla. Tankis 6450 kg/m3. Tirpsta rūgštyse, sudarydamas vario druskas. Gamtoje randamas mineralo tenozito pavidalo. Gaunamas, deginant varį. Vartojamas stiklui ir emaliams dažyti (žaliai ir mėlynai), mikroscheminėje analizėje. Vario (III) oksidas, Cu2O3, raudoni kristalai. Gaunamas, – 20 oC temperatūroje oksiduojant vario hidroksidą, ištirpintą kalio hidroksido 35% tirpale. Kaitinamas (>75oC) skyla į CuO ir deguonį.

3Cu(OH)2 * CuCl2 * H2O, fungicidas. Šviesiai žali milteliai. Netirpsta vandeny, gerai tirpsta amoniake. Techniškajame vario oksichloride būna įvairių priedų – kaolino, dekstrino, talko. Sodų ir daržų kenkėjų naikinimo priemonė. Vartojamas nuo vaismedžių rauplių, vaisių puvimo, bulvių maro. Žmonėms ir šiltakraujams gyvūnams beveik nekenkia.

Monetinis metalas- varis

Visais laikais metaliniai pinigai dažniausiai būdavo gaminami iš Cu, Ag ir Au, nes šie metalai atsparūs korozijai, nesusidėvi. Atsparumą korozijai lemia šių metalų standartiniai potencialai (žr. lentelę). Visų jų redukcijos potencialai teigiami, jų jonai lengvai redukuojasi iki laisvo metalo, oo pačius metalus sunku oksiduoti. Atsparumas oksidacijai kitaip gali būti pavadintas taurumu.

Cu Ag Au

Elektronų konfigūracija [Ar]3d104s1 [Kr]4d105s1 [Xe]4f145d106s1

Metališkasis spindulys pm 128 144 144

Pirmoji jonizacijos energija, kJ/mol 745 731 890

Elektrodo potencialas,V M+(aq) + e- M(k) +0,522 +0,800 +1,83

M2+(aq) + 2 e- M(k)

+0,337 +1,39 –

M3+(aq) + 3 e- M(k)

– – +1,52

Oksidacijos laipsniai +1 +2 +1 +2 +1 +3

Būdingesni oksidacijos laipsniai pažymėti raudonai.

Varis drėgname ore koroduoja sudarydamas žalios spalvos bazinį vario karbonatą.

2 Cu + H2O + CO2 + O2 → Cu2(OH)2CO3

bazinis vario karbonatas

Todėl variniai stogai, latakai ir bronzinės skulptūros pasidengia žalsvo atspalvio apnašomis.Vario korozijos produktai sudaro tankų, gerai prie metalo prilipusį sluoksnį, apsaugantį metalą nuo tolimesnės korozijos.

Vario ir jo lydinių dirbinių konservavimas

• Muziejuose saugomos nemažos kolekcijos dirbinių, pagamintų iš vario ir jo lydinių – žalvario (seniau vadinto skaistvariu) ir bronzos. Žalvaris – tai vario ir cinko, o bronza – vario ir alavo lydinys. Abiejuose lydiniuose gali būti ir kitų metalų. Žalvario ir bronzos lydiniai, priklausomai nuo jų amžiaus ir paskirties, skiriasi tiek pagrindinių komponentų santykiu, tiek kitų metalų kiekiu. Varis ir jo lydiniai yra žymiai atsparesni korozijai negu geležis, todėl šių metalų dirbiniai kelia ir mažiau rūpesčių muziejininkams. Varis, reaguodamas su oro deguonimi, pasidengia rudu oksidu, dažnai tankiu ir tolygiu, sluoksniu, vadinamu tauriąja patina, kuri apsaugo metalą nuo tolesnės korozijos. Esant netinkamoms saugojimo sąlygoms – didelei santykinei

oro drėgmei – atsiranda purios žalios, kartais pilkšvos apnašos. Tai vario korozijos produktai. Jie susidaro dėl ore esančių anglies, sieros, azoto oksidų, kurie drėgnoje aplinkoje ant metalo paviršiaus sudaro rūgštis – angliarūgštę, sieros ir azoto rūgštis. Jos reaguoja su metalų oksidais ir net pačiais metalais, sudarydamos druskas. Šios reakcijos gali vykti visame metalo paviršiuje arba atskiruose ploteliuose, sudarydamos korozijos židinius ar net gilias „žaizdas“.

• Vario dirbinių konservavimo būdas pasirenkamas, įvertinus jų būklę. Jeigu metalas yra tik nešvarus, kartais pakanka jį nnuplauti paviršinio aktyvumo medžiagų tirpalais. Kai metalo paviršius yra pažaliavęs, dirbinys valomas minkštu audiniu, sudrėkintu žibale, terpentine ar vazelino aliejuje. Jei po šio valymo metalo paviršius lieka dėmėtas, jis švelniais abrazyvais valomas pasta, pagaminta iš sijotos kreidos ar talko, sumaišyto su žibalu ar aliejumi. Po to dirbinys nuvalomas ligninu ar filtro popieriumi, švelniai poliruojamas audiniu. Dengiamas apsaugine vaško danga metalas prieš tai nuriebalinamas organiniais tirpikliais – spiritu, acetonu, švariu benzinu.

• Labiau korozijos pažeisti vario ir jo lydinių dirbiniai, pasidengę žaliomis vvario druskomis, valomi chemikalais. Siūlome keletą vandeninių tirpalų:

• – 5 – 15 % natrio heksametafosfato tirpalas,

• – 5-10 % amonio karbonato (NH4 )2CO3 arba amonio hidrokarbonato NH4HCO3 tirpalas,

• – 5-10 % acto rūgšties tirpalas,

• – 5 % ortofosforo rūgšties tirpalas ssu 0.5 % tiourėjos priedu.

• Konservuojamas eksponatas merkiamas į vieną paminėtų tirpalų. Dirbinys keletą kartų išimamas iš tirpalo ir šepetėliu nuvalomos susidariusios apnašos. Dėl ištirpusių vario druskų tirpalo spalva keičiasi, jis pažaliuoja ar pamėlynuoja. Spalvai ypač suintensyvėjus, tirpalą būtina keisti. Po valymo eksponatas plaunamas vandeniu, neutralizuojamas 2% sodos tirpalu. Jeigu buvo naudojami rūgštiniai valymo tirpalai, jį būtina dar kartą perplauti vandeniu (geriausia distiliuotu, galima naudoti išvalytą ar tiesiog virintą ir atvėsintą vandenį). Nusausinus filtro popieriumi ar ligninu, eksponatas nuplaunamas spiritu ar acetonu, išdžiovinamas šilto oro srove (fenu), po lempa ar džiovinimo krosnyje ir padengiamas apsauginiu vaško sluoksniu. Padengimui naudojami tie patys preparatai ir ta pati metodika, kaip ir konservuojant geležies ar jų lydinių dirbinius. Būtina atsiminti, kad valant juos cheminiais ttirpalais kartu pašalinama tiek naturaliai atsiradusi, tiek dirbtinė patina.

• Daug muziejuose esančių vario ir jo lydinių dirbinių gali būti padengti kitų metalų dangomis t.y. jie gali būti nikeliuoti, alavuoti, sidabruoti ar auksuoti. Šių eksponatų valymas yra žymiai sudėtingesnis, todėl jį atlikti gali tik patyręs restauratorius.

Išvados

• Varis nuo seniausių laikų buvo plačiai naudojamas žmogaus gyvenime

• Varis svarbus žmogaus organizmui ir augalams

• Varis svarbus medicinoje

• Varis reikalingas pramonėje

• Varis- grynuolių klasės metalas

• Vario puikus laidumas elektrai yra labai naudinga jo ssavybė

• Vario gavimas iš rūdų yra komplikuotas

NAUDOTA LITERATŪRA

• Lietuviškoji tarybinė enciklopedija (12 tomas)

• Pasaulio geografija

• Iliustruota vaikų enciklopedija

• Žemė ir jos gerybės

• Mokslas ir visata

• Intenetas