Aldonos Sabaliauskaitės – Keturakienės kuryba

Biografija

Aldona Sabaliauskaitė – Keturakienė, gimė 1945 03 09 Ukmergėje. Šiuo metu gyvena ir dirba Kaune. Iki 1961 m. būsimoji dailininkė mokėsi Ukmergėje. Baigusi septynias klases įstojo į Telšių taikomosios dailės technikumą. Čia iki 1966 m. studijavo keramiką. 1967 – 1973 m. studijavo Kauno dailės institute Keramikos katedroje. Specialybę jai dėstė jonas Mikėnas, Juozas Adomonis, Liudvikas Strolis. 1967 – 1989 m. dirbo Kauno “Dailės” kombinate. Čia ji sukūrė daugiau kaip 200 modelių etalonų masinei gamybai. 1979 – 1984 m. buvo Kauno ““Dailės” kombinato Meno tarybos narė.

Nuo 1990 m. dėsto Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institute Taikomosios keramikos ir stiklo katedroje. 1990 – 1999 m. buvo šios katedros vedėja, nuo 1991 m. – docentė, nuo 1999 m. – VDA Kauno dailės instituto direktorė, nuo 2002 m. – VDA Kauno dailės instituto Taikomosios keramikos ir stiklo katedros docentė. Parodose dalyvauja nuo 1972 m. nuo 1978 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė.

Ilgas ir nenutrūkstamas ieškojimų kelias

Keramika – “universali taikomosios dekoratyvinės dailės šaka su skulptūros, ttapybos, grafikos bei dizaino ir architektūros požymiais” . Šis, prof. Juozo Adomonio teiginys labai tinka kalbant apie Aldonos Keturakienės kūrinius, analizuojant jos kūrybos principus, gilinantis į individualaus stiliaus raidą.

A. Keturakienės teigimu, potraukį kurti iš molio ji pajutusi dar vaikystėje, kkai paslapčia stebėdavo, kaip kaimynė lipdo švilpukus. O dabar, prabėgus daugiau nei trisdešimt metų, Aldona prisipažįsta, jog neiškeistų keramikos į jokią kitą meno sritį.

Iš kitų to meto keramikų A.Keturakienė išsiskiria savitais technologiniais eksperimentais ir atradimais, kuriuos ji kūrybingai pritaiko originalioms idėjoms išreikšti. Ilgas ieškojimų kelias, patirti džiaugsmai ir nusivylimai, šiandien leidžia dailininkei laisvai džiaugtis įvairiomis keramikos amato ir technikos subtilybėmis. Jos kūrybos išskirtinumą liudija įgimti gabumai, smalsumas, nuolatinis žinių troškimas ir nepaprastas darbštumas. Ukmergėje baigusi septynias klases, be ypatingo pasiruošimo įstojo į Telšių taikomosios dailės technikumą (pirmoji mokytoja, supažindinusi su piešimo ir kompozicijos pagrindais, buvo Aldona Visockienė); vėliau – studijos Kauno dailės institute. Kadangi Telšiuose per penkerius metus Aldona puikiai įvaldė amato pagrindus, greta keramikos studijų Kauno dailės institute, pprof. Liudviko Strolio paskatinta, ėmė dirbti “Dailės” kombinate. Čia ji susipažino su visomis technologinėmis keramikos pakopomis – nuo molio paruošimo, formavimo, žiedimo, dekoravimo įvairiomis glazūromis iki degimo krosnyje. Čia Aldona pradėjo ir pirmuosius savo kūrybinius eksperimentus.

Jaunosios dailininkės iš pat pradžių netenkino natūralūs lietuviško molio atspalviai. Ją visada traukė balta spalva, kuri nuo pat pirmųjų jos darbų kartojasi visoje dailininkės kūryboje iki šiol. Pradžioje ant pramoniniu būdu gaminamų baltų lėkščių Aldona piešė ir tapė antglazūriniais ar poglazūriniais dažais. Vyresnieji kolegos tikino jjauną dailininkę, kad interjero keramikoje pakanka tos molio spalvų įvairovės, kurios taip gausu Lietuvoje. Buvo septintojo dešimtmečio pabaiga–aštuntojo pradžia. Lietuvos keramikoje dominavo įvairios paskirties utilitarūs dirbiniai: servizai, puodynės, ąsočiai, vazos, bokalai, puodukai, lėkštutės – bei suvenyrai, dekoruoti tradiciniu būdu liaudiškais motyvais. Tačiau jau vis labiau buvo jaučiamas naujovių poreikis. 1971 ir 1975 metais Vilniuje įvyko pirmieji tarptautiniai keramikos simpoziumai, vėliau, 1977 – aisiais, panašus simpoziumas surengtas ir Kaune. Menininkai pradėjo aktyviau dalyvauti sąjunginėse ir užsienio parodose, plėtėsi kūrybinės pažintys. Šie pokyčiai sutapo su Aldonos Keturakienės savarankiškos kūrybos pradžia. Ji visuomet žavėjo aplinkinius savo eksperimentais ir noru daryti kitaip nei visi. Nors pradžioje ji dar kūrė tradicinius utilitarios paskirties daiktus, tačiau jų dekoravimo principai jau buvo nauji ir netikėti. Jos diplominis darbas – cilindro formos vaza ir dekoratyvinė lėkštė, sukurtas 1973 metais, gerokai išsiskyrė iš bendro to meto taikomosios dailės fono. Sujungusi keramikos ir grafikos meno principus, dailininkė ant balto molio paviršiaus atspaudė juodą raižinį. Ankstyvajame kūrybos etape A. Keturakienę ne mažiau domino ir tapyba ant molio. Tuomet, išskyrus L. Strolį Lietuvoje taip nedarė beveik niekas. Tačiau tapymas glazūromis ir emaliais taikomas tk žemos degimo temperatūros keramikos dirbiniams.

Savo darbus Aldona Keturakienė parodose pradėjo eksponuoti nuo 1972 – ųjų, o 1977 metais ddalyvaudama tarptautiniame keramikos simpoziume, vykusiame Kaune, sužinojo apie kitose šalyse esančias keramikos laboratorijas, kuriose naudojamas šviesus molis, degamas aukštoje temperatūroje. 1977 – aisiais dailininkė išvyko į Lvovo eksperimentinę skulptūros ir keramikos gamyklą, kuri garsėjo puikiais technologais. Čia Aldona eksperimenavo su pilka aukšto degimo akmens mase, sukūrė daug tapybinių keramikos darbų (104 dekoratyvines kompozicijas) ir grįžusi tais pačiais metais surengė pirmąją personalinę parodą. Dailininkė neslepia, kad jos kūrybos credo – daryti kitaip negu įprasta. Pavyzdžiui, kai ji atvyko į Lvovo kūrybos bazę, Aldona pradėjo ten esančias medžiagas ir naudojamas technologijas taikyti naujai. Nežinojimas, kas iš to išeis, pasak dailininkės, vertė ją dirbti po 24 valandas per parą. Toks potraukis eksperimentuoti davė gerų, dažniausiai labia netikėtų rezultatų. Tai kas kitiems atrodydavo brokas, ją džiugino labiausiai. Siekis nukrypti nuo taisyklių, jų laužymas, intriga yra vienas esminių A. Keturakienės kūrybos bruožų. Tačiau prieš darydama eksperimentus ji pirmiausia gerai išsiaiškina technologiją, susipažįsta su medžiagomis, glaudžiai bendradarbiauja su technologais, bet padaro savaip, pasikliaudama ne tik žiniomis, bet ir atsitiktinumu.

Šis darbas Lvovo kūrybinėje bazėje – pirmasis keramikės žingsnis į tolesnius atradimus, kurie vėliau atvėrė jai duris į kitus simpoziumus ir tarptautines parodas. Likimas lėmė, kad tuose simpoziumuose Aldonai Keturakienei teko dirbti greta žinomų ir labai stiprių mmenininkų, o tai skatino gerokai pasitempti. Dabar ji pati jau 13 metų dėsto VDA Kauno dailės institute. Darbas su jaunais žmonėmis nėra lengvas. Daug mieliau vasaras keramikė leistų simpoziumuose ir pleneruose, tačiau kiekvienas jos auklėtinio pasiekimas yra itin brangus bei vertingas. Studentams dailininkė perduoda ne tik savo gyvenimišką ir kūrybinę patirtį, bet ir technologinius atradimus, o kolegos dažnai paakina Aldoną pagaliau parengti savo keramikos technikų vadovėlį, kuris papildytų negausią lietuviškos literatūros apie šią meno sritį lentyną. 1999 m. “Akademijos” galerijoje Vilniuje A. Keturakienė pristatė savo auklėtinių kūrinius ir katedros studijų metodiką, kuri gerokai skiriasi nuo Vilniaus mokyklos.

Naujovių troškima nuo pat pradžių vedė menininkę keliu, kuris naikino įprasto medžiagų, technikų, priemonių suvokimo ir panaudojimo keramikoje ribas. Šie eksperimentai turėjo įtakos XX amžiaus antrojoje pusėje pasaulyje vykusiam judėjimui, kuris Lietuvoje buvo įteisintas gerokai vėliau ir pasireiškė kaip vaizduojamojo meno prioriteto mažėjimas, palyginti su taikomuoju menu. “Septintojo dešimtmečio antrojoje pusėje (.) unikaliuose, dailininkų studijoje gimstančiuose kūriniuose vis labiau buvo pabrėžiamas grynai meninis, dekoratyvinis pradas, atsisakyta tapatinti kūrinio grožį su jo pritaikomumu. Susiformavo naujas parodinės keraminės kompozicijos tipas” . A. Keturakienės kūrybos kelio pradžia – architektūrinės keramikos kūriniai. Dailininkė atsisakė pabodusios masinės keramikos dirbinių gamybos, kuri anuomet dominavo Kauno dailininkų kūryboje. Net ir

pirmosiose jaunųjų menininkų parodose (1973, 1974) A. Keturakienės darbai gerokai išsiskyrė iš kitų. Darbas architektūroje dailininkę traukė ir todėl, kad čia ji galėjo operuoti ne tik specifinėmis keramikos raiškos priemonėmis, bet ir erdvėmis, masteliais, tūriais, formomis, spalva.

Aldona Keturakienė yra sukūrusi per 10 architektūrinės keramikos kompozicijų, kurios užima nuo dešimties iki kelių šimtų kvadratinių metrų plotą. Jai pasisekė – nė vienas kūrinys iki šiol nėra išmontuotas. Tikriausiai todėl, kad autorė labai principingai rinkdavosi užsakymus, ji nesistengė įtikti užsakovams, vengė literatūriškumo, kkurį diktavo objekto paskirtis arba užsakovas, siekė, kad kūrinys būtų kuo plastiškesnis. Beveik visi keramikės sukurti objektai yra Kaune. Nors ji galėjo rinktis užsakymų ir svetur, t.y. visoje Sovietų Sąjungoje, tačiau jų atsisakydavo, nes norėjo kurti aplinkoje, kurią gerai pažįsta ir supranta.

Jonavos technikos mokykloje 1974 metais dailininkė įgyvendino penkių dalių dekoratyvinį pano “Taika”, “Motinystė”, “Darbas”, “Visata”, “Mokslas”; figūrinį pano “Trys mūzos” (1975 – 1978) ir ornamentinį dekoratyvinį pano Lietuvos tekstilės mokslinio tyrimo institute Kaune 1980 – aisiais. 1982 metais A. KKeturakienė sukūrė keraminę sienelę “Pėdsakas”(1 pav.) Kauno menininkų namuose, kuri sukėlė didelį meninės visuomenės susidomėjimą ir susilaukė prieštaringų vertinimų. Dėl šio projekto ji turėjo visą pusmetį tartis su miesto valdžia ir įveikti kolegų bei meno tarybos nepasitikėjimą. Priešiškumą kėlė nauja iir nematyta technologija – piešinys ant balto molio plokštelių asocijavosi su grafikos ir fotografijos stilistika. Taip pat erzino ir jaunos dailininkės drąsa: šiame objekte savo kūrinius įgyvendino pripažinti Kauno meno meistrai – Robertas Antinis vyresnysis, Mečislovas ir Valerija Ostrauskai, Vytautas Banys. Kita vertus, Kauno menininkų namų autorius architektas Vytautas Landsbergis – Žemkalnis, griežtai pasisakęs prieš keramikos, kaip plebėjiško meno, buvimą jo objekte, pamatęs Aldonos Keturakienės pano, pasakė: “Šita tegu būna”.

Ši Kauno menininkų namų dekoratyvinė sienelė tapo Aldonos Keturakienės kūrybos atspirties tašku. Pusę metų dailininkė eksperimentavo su balta molio medžiaga, kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo smulkiai sumaltas baltas molis visai be geležies oksido. Plokštelės, išdegtos daugiau nei 1200°C temperatūroje, liko nepriekaištingai baltos ir tapo itin atsparios atmosferos poveikiui. Tai lliudija faktas, jog ir po dvidešimties metų Kauno menininkų namų dekoratyvinė sienelė nė kiek nepasenusi nei menine, nei fizine prasme. Savo baltumu pano plokštelės panašios į porcelianą, o santūrus dekoras yra prasmingas to meto laiko ženklas. Vaizdiniai elementai – rankos ar pėdos atspaudai, miesto architektūros fragmentai, laisvai išdėstyti sienelės plokštumoje, teikia šiam kūriniui ypatingo lengvumo. Devintojo dešimtmečio Lietuvos mene dar tik besiformuojančias modernizmo užuomazgas galima atsekti ir naudotuose įvaizdžiuose – tai žmogaus pėdsakai, jo egzistencijos, istorijos ir kultūros liudininkai. Šis AA. Keturakienės kūrinys atliepia to meto taikomojoje dailėje vyravusią “kultūrologinę” tendenciją .

Visa Aldonos Keturakienės architektūrinė keramika pagrįsta modulio principu. Jį dailininkė pasirinko todėl, kad taip lengviau kūrybiškai sutvarkyti architektūrines erdves, išplėtoti kūrinio kompoziciją. Modulinė keramika, pasak dailininkės, turi daug privalumų: kuriant kelių dešimčių kvadratinių metrų darbą tenka “suminkyti” kelias tonas molio. Atskiras nedidelio formato detales lengviau sumontuoti interjere, pavienius elementus galima kokybiškiau ir taupiau degti krosnyje, o nepavykusį ar sudužusį elementą nesunku pakeisti nauju.

Šiuo principu sukurta ne tik Kauno menininkų namų sienelė “Pėdsakas”, kiti interjero keramikos darbai, bet ir dekoratyvinė kompozicija “Tėvo marškiniai” (336 vnt. Spalvotų įvairaus molio plokštelių). Kūrinio idėja siejama su sena lietuvių tautos tradicija tik gimusį kūdikį suvynioti į naujus drobinius tėvo marškinius. Prigimtinis motinos, tėvo ir kūdikio ryšys, filosofinė gyvybės tęstinumo žemėje mintis kūrinyje atskleista itin organiškai. Motinos (madonos) paveikslas, pirmą kartą užsifiksavęs vaiko akyse, šioje kompozicijoje yra vienintelis vaizdinis elementas. Visos plokštelės sujungtos į mobilią konstrukciją – tėvo marškinius. Dailininkė sąmoningai atsisakė piešinio, plokštelių dekoravimo glazūromis, tačiau viename darbe sujungė net šešių rūšių molį (karderitas, Ukmergės karjero molis, akmens masė, Rygos kietasis porcelianas, kaulo porcelianas, Panevėžio baltas šamotas, Rokų molis, Kauno molis). Kiekviena molio rūšis, degdama labai aukštoje 1280°C temperatūroje, priklausomai nuo joje esančių medžiagų įįgyja skirtingą spalvą – nuo šviesiai pilkos iki tamsiai rudos. Minimalistinėmis priemonėmis sukurta kompozicija yra labai tapybiška, primena ornamentinį audinį. Molio masių įvairovę dailininkė panaudojo ir kituose savo darbuose – “Kapinynas”. Ne išimtis ir vienas įdomiausių skulptūrinės plastikos kompozicija “Žiedas” (1995). Santūria forma, lakoniškomis išraiškos priemonėmis autorė pasiekia maksimalią ekspresiją. Ivairios formos tarsi veržiasi viena iš kitos, bandydamos įveikti didžiulę įtampą.

Aptartuose kūriniuose ryškėja keli esminiai Aldonos Keturakienės meninio stiliaus bruožai – aiškus ritmas, originali skulptūrinė forma, subtili grafiška linija, išraiškinga faktūra ir.ištikimybė baltai spalvai. Dar 1986 metais Bechyno keramikos simpoziume menotyrininkai A. Keturakienę pavadino “grafiška keramike”. Itin svarbus vaidmuo jos kūryboje tenka formos ir faktūros santykiui. Siekdama išraiškingos faktūros dailininkė naudoja pynimą, lieja formas ir atspaudžia jose ant linoleumo išraižytus piešinius, po to vėl pila porcelianą.

Tačiau svarbiausia, kad individualų stilių dailininkė formavo ne kuo nors sekdama, o nuolat eksperimentuodama su įvairiomis keramikos medžiagomis, kurios ilgainiui tapo jai “pavaldžios”. Tai ir lietuviškas molis, ir šamotas, Panevėžio, Lvovo, Rygos akmens masė, Karderitas, kietasis ir minkštasis porcelianas. Ji meistriškai žiedžia, lieja formas, lipdo. Ir nuolat eksperimentuoja: į molį maišo laikraščių, popieriaus, pjuvenų, žemių, į porceliano masę įdeda pūkų ir minko ją lyg tešlą (“Geldos”, 1997; “Mes gyvename prie Baltijos” 1997; “Iš auksinės žžuvelės pasakų”, 1998), “sujungia” porcelianą su žeme ir išgauna netikėtus liedinius (“Lentynėlės”, 1995; ‘V. Miknevičiaus atminimui’, 1995), ant molio plokštelės užspaudžia vaizdą nuo grafinės klišės (“Gyvenimo kortos”, 1993; “Iš auksinės žuvelės pasakų”; “Šeimyninis objektas”, 2000,) ir pan. tačiau skirtingai nei daugelis lietuvių dailininkų, kurie devintajame–dešimtajame dešimtmetyje buvo itin pamėgę keramikoje imituoti kitas medžiagas, kurti antikeramiškus daiktus, A. Keturakienė visada siekia išsaugoti specifinę šios meno srities plastinę kalbą.

Aštuntojo dešimtmečio dailininkės kūryboje dar galime įžvelgti tam tikrus literatūrinio pasakojimo ženklus, tuo tarpu vėlesniuose darbuose jų vis mažėja, o naujausiuose visai nebelieka. Net simpoziumuose, kuriuose yra nurodyta tema, A. Keturakienė siekia vengti tiesmuko kalbėjimo. Pavyzdžiui, 1997 m. Kauno kaulo porceliano simpoziumo “Idėja” temą “Mes gyvename prie Baltijos” ji interpretavo labai originaliai, sukurdama geldų ir griaučių kompoziciją (“Geldos”) kaip asociatyvų kultūrinio palikimo įvaizdį.

Be asociacijas keliančių konkrečių daiktų formų, autorė kuria ir abstrakčias kompozicijas. Konceptualiojo meno principai akivaizdūs instaliacijose “Rankšluostis” (1991), (2 pav.), “Mėnulio šviesa” (1996), “Vaikiška geometrija” (2001), (3 pav.). Pristatydama ekspozicija “Mėnulio šviesa” autorė juokavo, kas šie kūriniai skirti “lunatikams” ir, kad juos reikėtų apžiūrinėti ne saulės, o mėnulio šviesoje. O kelis balto angliško porceliano kūrinius iš ciklo “Likę krante“ (4 pav.) norisi vadinti mažųjų formų skulptūra, nes kompozicija su šamoto plyta ir

metalu turi akivaizdaus monumentalumo. Rupi šamoto masė ir surūdijusi geležis kontrastingai derinama su trapia matine porceliano arabeska, šitaip išgaunant įtampos ir dramatizmo.

Kūrybinių impulsų dailininkei teikia įvairiausi dalykai: kasdieniški buities reikmenys (sagos, degtukų dėžutės, rankšluoščiai), archeologiniai radiniai, architektūros elementai. Nevengiama ir kitų dailės sričių – tekstilės, odos – medžiagų imitacijų, kurios buvo populiarios 8 dešimtmečio lietuvių keramikoje.

Specifinis porceliano trapumas atskleidžiamas ne sudėtingomis technologinėmis priemonėmis, bet ieškant vis naujų, originalių komponavimo būdų (“Rankšluostis”). Iš plonyčių perforuotų plokštelių autorė sumontuoja didžiules polisegmentines kkonstrukcijas, kurios kameriškomis savybėmis pasižymintį porcelianą netikėtai padaro tinkamą interjero reikmėms. Jautrus santykis su šia medžiaga atskleidžiamas, naudojant itin sudėtingas konstrukcines strūktūras, kurios reikalauja tiesiog juvelyriško preciziškumo. Erdvėje kabanti porceliano instaliacija primena lengvai vėjuje plevenantį audeklą. Plastinės porceliano savybės išryškinamos pasitelkiant silueto asimetriją, ažūrines detales, reljefiškus paviršius bei jų kontrastus. Atsižvelgdama į porceliano technologiją A. Keturakienė atsisako įprastų, subtiliai niuansuojamų glazūrų. Ji dažniau renkasi grubesnes faktūras, kontrastingesnius spalvų derinius.

Dailininkės polinkis į skulptūrinį mąstymą dažniausiai realizuojamas dekoruojant interjerą. Jos sukurti reljefai iir erdvinės sienelės Kaune puošia Menininkų namuų, Tekstilės instituto, Telefono tinklų, J.Jablonskio vidurinės mokyklos ir kitus interjerus.

Pripažinta medžiagų ir technologijų žinovė, kūrybos procese ji jaučiasi laisva nuo jų diktato. Pati sau kelia netikėčiausius uždavinius, darydama taip, kaip “negalima”, ir stebindama rrezultatais, kurių “neturėjo būti”.

A. Keturakienei nesvetimos ir postmodernistinės idėjos. Kompozicijoje “Šeimyninis objektas” ji tarsi atsigręžė į XX a. pradžios Marcelio Duchampo ready-made estetiką, kai vaizdavimo objektu tapo kasdieniniai daiktai . Panaudotų daiktų (pakuočių) formos paskatino dailininkę naujai pažvelgti į XX a. pabaigos žmogaus būtį, apmąstyti jo vietą daiktų pasaulyje. Devintajame–dešimtajame dešimtmetyje Lietuvos mene modernistines vertybes keitė postmodernistinės nuostatos. Keramikos menas taip pat įvairėjo, vis labiau įgaudamas eksperimentinį pobūdį, peraugdamas į objektus, instaliacijas. Parodose gausėjo kūrinių, kuriuose buvo netradiciškai panaudojamos įvairios medžiagos, žaidžiama objektais, erdve, neretai pasitelkiant videovaizdą, garsą, kvapą ar judesį. Menotyrininkės Rūtos Pileckaitės išlaisvinto daikto terminas taikytinas ir naujausiems A. Keturakienės kūriniams. Ji priklauso menininkų kartai, kuri jau kūrybos pradžioje išsivadavo iš tradicinės taikomojo-dekoratyvinio meno sampratos. Jos kkūryboje nėra ribos tarp vaizduojamojo ir taikomojo meno. Tiesiog tai meno kūriniai, sukurti specifinėmis keramikos priemonėmis. O keramikos priemonėmis, pasak dailininkės, galima padaryti viską – skulptūrą, tapybą, grafiką, ar architektūrines formas. Tai ji įrodo kurdama instaliacijas iš porceliano konstrukcijų ir. šviesos (“Vaikiška geometrija”). Vienodo ilgio porceliano vamzdeliai (po 60 cm) transformuojami pagal tiksliai apskaičiuotą modulį ir kaskart sudaro vis naujas geometrines formas. Pasitelkus vidinį apšvietimą išryškinamas plonytės kaip popieriaus lakštas porceliano plokštės faktūros ir šviesos derinio grožis.

Kūrinių idėjas dailininkei dažniausiai iinspiruoja atsiminimai – sutiktų žmonių, prabėgusių įvykių. Sumanymas gimsta spontaniškai ir nesąmoningai, tačiau jo apmąstymas trunka ilgai, kaip ir technologinis kūrybos procesas. Dažnai pirminę idėją ženkliai pakoreguoja medžiaga, atlikimo būdas, bet idėjų ir projektų dailininkei niekada nepritrūksta. Ją visą laiką traukia dar nepatirti dalykai, noras išbandyti naujas medžiagas, technologijas, degimo būdus. Tačiau keisčiausia, kad parodose eksponuojami Aldonos Keturakienės kūriniai atrodo padaryti labai lengvai, lyg vienu atsikvėpimu.

Aldona Keturakienė savo darbais nesiekia atspindėti šiuolaikinės tikrovės reiškinių ar perteikti sudėtingų asmeninių išgyvrnimų. Nerasime čia ir postmodernistinių estetinių refleksijų. Jos kūriniuose išlaikomas pagarbus ryšys su vietine kultūros tradicija, juntamas šiuolaikinei lietuvių keramikai būdingas santūrus santykis su medžiaga, atsakingas požiūris į amato reikalavimus. Dailininkė nesivaiko efekto. Daiktas vertingas pats savaime. Todėl plastinės formos niekada nekomplikuojamos. Greičiau priešingai – sudėtingomis konstrukcijomis tarsi siekiama jas išgryninti.

A.keturakienės kūrybos kelias pribloškia darbų kiekiu ir kokybe. Šios menininkės indėlį į keramikos technologijos plėtojimą suprasti gali tik “pasišventęs” keramikas, tačiau pastebėti darbo rezultatus gali daugelis. Stambūs viešų erdvių dekoratyviniai projektai, įspūdinga organizacinė veikla mūsų kartai pamažu virsta istorinėmis abstrakcijomis, tačiau jaudina ir stebina, jog tokioje tradicinėje ir nuvertintoje meno šakos, kaip keramikoje, zonoje pasirodo ribų nepaisanti kūrėja. A.Keturakienė jungia grafikos, tapybos, keramikos, “ready-made’o”, instaliacijos galimybes. Pastaraisiais dešimtmečiais vis labiau konceptualėjančios bbalto molio struktūros džiugina novatoriškumu bei techniniu tobulumu. Ši dailininkė aktuali ne tik istoriuniu aspektu, neapsiribodama tradicine meno šakos kalba, ji paveikė nūdienos dailės raidą įžengdama į objekto (“išlaisvinti daiktai”) ir instaliacijos zonas.

Naudotos literatūros sąrašas :

1. J.Adomonis, Keramikos menas, Vilnius: VDA leidykla, 1998.

2. Lietuvos dailės istorija, Vilnius: VDA leidykla, 2002.

3. “Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai, Aldona Keturakienė”, Vilnius: Artseria leidykla, 2002.

4. Laikraštis “Respublika”, 1998 m. kovo 21 d. 19 psl.

5. Laikraštis “Literatūra ir menas”, 1996 m. rugpjūčio 3 d. 8 psl.

6. Laikraštis “ 7 Meno dienos” 2002 m. gruodžio 13 d. 4 psl.

7. Laikraštis “Lietuvos rytas” 2003 m. sausio 28 d., priedas “Mūzų malūnas”, 2 psl.