Antanas Visockis – Siauliu dailininkas

Antanas VISOCKIS

Dailininkas Antanas Visockis yra vienas iš tų šiauliečių, kurių ir vaikystė, ir kūrybinio darbo pradžia, ir, galų gale, gyveniškoji branda yra susiję su savuoju miestu. Gimęs 1941m. Šiaulių raj Džiuikų kaime, mokėsi J. Janonio vidurinėje mokykloje, 1960 m. baigė Kauno Vidurinę dailės mokyklą. 1968m. gavo Vilniaus Valst. Dailės Instituto (dabar Akademijos) pedagogikos fakulteto tapybos skyriaus diplomą. Sugrįžęs į Šiaulius, dirbo Vaikų dailės mokykloje, o nuo 1969 m. – K. Preikšo pedagoginiame institute, dėsto tapybą ir kompoziciją piešimo, braižybos ir ddarbų specialybės studentams. 1981 – 1985 m. jis buvo tapybos katedros vedėjas.

Tapytojas – akvarelistas. Tapo aliejumi , kuria filosofines-simbolines akvareles puantelistine technika. Kartu su A.Visockiene yra sukūrės keramikos pano interjeruose. Pagrindinė kūrybos sritis – akvarelė. A. Visockis – aktyvus visų šiauliečių dailės parodų dalyvis. 1970, 1976, 1981 ir 1982 metais buvo surengęs personalines parodas Šiauliuose ir Vilniuje. Nedidelės jo paveikslų parodėlės buvo eksponuojamos įmonėse ir įstaigose. Sėkmingai pasirodyta respublikinėse parodose, Pabaltijo akvarelės bienalėse, visasąjunginėse parodose. Daugelio parodų užsienyje dalyvis: RRusijoje, Lenkijoje, Benine, Prancūzijoje, Švedijoje, Olandijoje, JAV. Dailininkas surengė 10 personalinių parodų iš kurių dvi – Olandijoje.

Platus A. Visockio kūrybos teminis diapazonas – peizažai, natiurmortai, portretai, teminės kompozicijos. Jo paveiksluose ryškėja sudėtingas santykis tarp žmogaus ir jo pertvarkomo pasaulio. Paprastas mmotyvas ar detalė dažnai įgyja simbolio prasmę, tartum užkoduoja potekstę, antrinį turinį.

Viename iš pirmųjų A. Visockio personalinės parodos bukletų buvo pastebėta, kad “savotiškas tapytojo atradimas – paveikslai – miniatiūros, atlikti kruopščia akvarelės technika. Jų lyginamasis svoris bendrame kūrybos balanse tolydžio didėja, kaip tik juose formuojasi naujos plastinės ir teminės idėjos”. Laikas patvirtino pilnai tą prognozę. Ne iš karto ir nelengvai, tačiau jo akvarelės buvo pripažintos ir šiandien jau atstovauja lietuviškajai akvarelei sąjunginėje arenoje kaip visiškai savita, racionaliai išmąstyta ir preciziškai atliekama jos atšaka. A. Visockis akvarelinėje kūryboje pasirėmė ir savaip išvystė neoimpresionistų išpuoselėtą smulkių potėpių ir net taškučių techniką, leidžiančią perteikti itin jautrius nuotaikos niuansus. Neretai realus vaizdas susipina su vizija, tampa paslaptingas ir fantastiškas.

Visockio kūryba parodo, kad akvarelė nnebūtinai vien laisvas, improvizuotas potėpis ar paliejimas, vieno seanso kūrybinis aktas, kad tūlą akvarelinę miniatiūrą galima lieti ištisą minesį, kasdien po keletą valandų, ir nuo to ji nepraranda nei akvareliškumo, nei skaidrumo. Susidaro paradoksali situacija – racionalus meninis vaizdas ir tuo pat metu neracionalus kūrybos procesas. Vienok A. Visockis neapsiriboja Vien tokiu kūrybos principu – jam nesvetimi ir improvizaciniai momentai, ypač ryškūs natiurmortuose eksterjere.

Antano Visockio kūriniai pasižymi santūrumu, susikaupimu, ji kviečia žiūrovą įsijausti į paprastus, kasdieniškus daiktus ir reiškinius, jjų grožį ir nekasdieniškumą.

Antano Visockio tapyba, neišsiskirianti pušnumu bei efektais, greičiau netgi kukli, yra patraukli tuo, kad kviečia žiūrovą pagalvoti, pamąstyti, drauge su dailininku pergyventu tą ąr kitą realiją.

Lietuvos Dailininkų Sąjungos narys.

Dirba Šiaulių Universiteto Dailės fakulteto tapybos katedros vedėju (docentas). Gyvena Šiauliuose.

Šaltiniai:

· Biblioteka.

· Internetas.