Antikinis menas

Ventos vidurinė mokykla

Referatas

Marius Rusteika 11b

2004

Venta

ANTIKINĖ DAILĖ

Nuo senovės graikų dailės suklestėjimo mus skiria du su puse

tūkstančio metų. Viskas pasaulyje nuo to laiko neatpažįstamai pasikeitė,

bet antikinės dailės galia ir šlovė pasirodė amžina. Antika tebėra amžinoji

dailininkų mokykla. Pradedančiam dailininkui duodamas nupiešti Heraklio

torsas (skulptūros kūrinys, vaizduojantis žmogaus liemenį), Antinojo galva.

Bet ir jau subrendęs dailininkas (meistras) vėl ir vėl stebi antikos

kūrinius, stengdamasis įminti jų harmonijos ir gyvybingumo paslaptį.

Pažvelgus į pasaulio žemėlapį, kyla natūralus nusistebėjimas, koks mažas

buvo didysis kultūros lopšys ttoji Senovės Graikija. Tai žemės sklypelis

Viduržemio jūros baseine: pietinė Balkanų pusiasalio dalis, Egėjo jūros

salos ir siauras Mažosios Azijos pakrantės rėžis. Atėnų polyje –

galingiausioje graikų valstybėje ir svarbiausiame antikinės kultūros

židinyje turbūt buvo ne daugiau kaip du–trys šimtai tūkstančių gyventojų;

mūsų laikų mastu tai visiškai mažai. Ne tokia kaip šiais laikais buvo ir

gamyba: mažos amatininkų dirbtuvės. kur ne mašinomis, o kirviu, pjūklu, ir

kūju dirbo patys šeimininkai ir jų „gyvieji įrankiai“ – vergai. Ir tame

mažame. atrodytų, primityviame pasaulyje atsirado ir suklestėjo didžiulė

dvasinė kultūra. nepasenusi nnet po tūkstančių metų. Ar tai ne stebuklas?

Kai kurie mokslininkai ištiktųjų vartojo posakį „graikų stebuklas“.

 

Kretos – Mikėnų kultūra

Vis dėlto stebuklu vadiname tai, kas atsiranda staiga ir be

priežasties, pažeisdamas gamtos dėsnius. O graikų dailė neatsirado staiga,

kaip Venera iš jūros pputos. Ji turėjo ilgą priešistorę. Palyginti neseniai,

tik XIXa. gale ir XXa. pradžioje, archeologų kasinėjimai Graikijoje ir

Kretos saloje atvėrė mums beveik pasakišką pasaulį – ankstyvąjį Antikos

etapą. Jo centras III tūkst. pr.m.e. pabaigoje ir II tūkst. pr.m.e.

viduryje buvo Kreta, o kiek vėliau – ta graikų žemyno dalis, kur yra Mikėnų

miestas. Bendrai šio laikotarpio kultūra vadinama Kretos – Mikėnų arba

Egėjo.

Istorikai joje dar daug ko neišaiškino. Kretos rašmenys iki

šių laikų ne iki galo iššifruoti. Kokie žmonės ten gyveno, kokiai etninei

grupei jie priklausė, kokia buvo jų visuomeninė santvarka? Atsakymai tik

apytikriai. Daugumos mokslininkų nuomone, Kretoje buvusi vergovinė

monarchija, bet kai kurie spėja, kad ten buvusi gimininė, ikiklasinė

karinės demokratijos visuomenė su giminės vadu priešakyje.

Tarp Kretos ir Mikėnų pastatų nerasta nieko, kas būtų panašu

į šventyklas. Galbūt religijos – magijos įvaizdžiai ten dar nebuvo

susiformavę į kulto sistemą, o tik įėję į kasdieninį gyvenimą? Šiaip ar

taip, čia nebuvo tokios griežtos, reglamentuotos, visagalės religijos, kaip

senovės Egipte. Čia būta kažko kito Jaučiamas laisvas, kanonų nekaustomas,

džiugus ir betarpiškas požiūris į gyvenimą Užvis labiausiai apie tai byloja

menas – pagrindinis žinių ir spėliojimų apie šį išnykusį pasaulį šaltinis.

Kai kuriais bruožais Kretos dailė panaši į Egipto – Mikėnų:

liūtų medžioklės, katės, gaudančios paukščius labai primena panašius Egipto

reljefus ir sienų tapybos motyvus. Tikriausiai čia būta abipusės įtakos.

Knoso rūmuose rastas didelis dažytas reljefas – jaunikaitis su lelijų

vainiku ant galvos, su lazda rankoje lengvais plačiais žingsniais eina per

žydinčią pievą. Jaunojo „Karaliaus žynio“, kaip jį pavadino archeologai,

figūra sukurta pagal Egipto figūrų tipą: pečiai, krūtinė, akys pavaizduoti

iš priekio, veidas ir kojos iš šono.

Kretiečiai buvo jūrininkai: jie prekiavo su Egiptu ir, be

abejo, pažino jų kultūrą. Bet su panašumu aptinkama ir didelių

pasaulėjautos ir stiliaus skirtumų. Griežtas skaitmeninis matas (modulis),

formos geometriškumas, griežtas, didingas paprastumas, simetrija,

vaizdavimo harmoniškumas – visa tai būdinga net Naujosios karalystės

Egiptui, o Kretoje tai nepriimtina: visų pirma čia į akis krinta laisvumas.

Ir ten. ir čia grakšti linija, gražus siluetas, bet egiptiečių linijomis

siluetas atrodo kaip nukalta grafinė formulė, o kretiečių jis panašus į

laisvai išvingiuotą raštą. Kretiečių ir egiptiečių reljefiniai ir sienų

tapybos motyvai skiriasi kaip gležna gėlytė nuo tiesios ir stiprios palmės.

Egiptietiška figūra , nors ir sąlygiškai pasukta, anatomiškai apgalvota ir

be galo tvirtai, deramai sukonstruota. Kretiečių vyriška figūra pavaizduota

nepaprastai liauna talija, susiraičiusiomis lyg gyvatės garbanomis ir

laisvomis kūno proporcijomis. Ji visiškai netelpa j jokias taisykles. Ji

pasakiška, bet tuo pasakiškumu gyva.

Dar įdomesni moterų atvaizdai, labai dažni Kretos tapyboje ir

mažųjų formų skulptūroje (tai duoda pagrindo manyti, kad moteris turėjo

garbingą vietą visuomenėje, galbūt ten vyravo ir matriarchatiniai

santykiai). Kretos moteris tyrinėtojai pavadino „paryžietėmis“’, „damomis

melsvais drabužiais“, „rūmų damomis“, ir tokios pravardės joms išties

tinka, nors galimas daiktas, kad šitos „paryžietės“ buvo žynės, .gyvačių

kerėtojos ar net deivės. Jų talijos kaip vapsvų, suknios su puošniais

melsvais ar tamsiai mėlynais krinolinais, atlapi korsažai, įmantrios

šukuosenos, apipintos perlais, su užleistomis ant kaktos garbanomis,

išpuoselėtos nuogos rankos, plonos su kuprele nosys ir mažos, vos

besišypsančios burnytės.

Įmantri Kretos rūmų labirintų asimetrija; tą pačią

asimetriją, tą pačią įmantrių formų seką matome tapyboje, ornamentikoje ir

taikomosios dailės dirbiniuose. Kretiečius įkvėpdavo jūros flora ir fauna.

Nors jūros peizažų jie nevaizdavo, bet jūra įėjusi į jų meną bangų

vingiais, žydra spalva, suktomis sraigių spiralėmis, dumblių įmantrybėmis.

Jūrų motyvų gausu Kretos ornamentikoje, ypač vadinamoje Kamareso (vietovė,

kur buvo rastos vazos) stiliaus vazose. Garsioji vaza su aštuonkoju –

unikalus kūrinys meninio sprendinio drąsumu ir drauge labai būdingas Egėjo

stiliui. Vazos forma asimetrinė: tarsi paklusdama banguotiems čiuptuvų

judesiams, ji, rodos, čia išsiskleidžia , čia susitraukia, visa plazda.

Dabartinė keramika (porceliane, meniniame stikle, mojotikoje) „mokosi“

lanksčių, elastingų, „gyvų“ formų iš Egėjo pasaulio, sukūrusio šedevrus.

Kretos dailė lyg ir per toli nueina savo tektonika

(prieštaravimas dėsniams, jų nepaisymas) ir įmantrumu. Švelnios Mino

„paryžiečių“ akys pernelyg didelės, jų talijos perdaug lieknos, melsvos ir

rausvos sienų tapybos spalvos perdaug ryškios, ornamentika perdaug įmantri.

Visa tai savaip gražu, bet jaučiama, kad menas jau priartėjęs prie

rizikingos ribos, už kurios dailumas gali virsti manieringumu, o

manieringumas – sstiliaus nykimo ženklas. Galbūt ir Kretos visuomenė II

tūkst. viduryje išgyveno savo istorijos saulėlydį, tačiau nežinia, kaip

viskas buvo iš tikro. Spėjama, kad XV a.pr.m.e. Kretą ištiko katastrofa.

Jos miestai virto griuvėsiais. Matyt, juos nusiaubė žemyno gentys achajai,

o gal prisidėjo ir stichinės nelaimės – žemės drebėjimas, vulkano

išsiveržimas. Kretos kultūros neliko, bet jai artima Mikėnų kultūra gyvavo

graikų žemyne. Tiesa, ji žymiai skyrėsi nuo Kretos – sienų tapyba sausesnė,

griežtesnė, architektūra rūstesnė. Kretos gyvenvietėse nebūta tvirtovių

sienų, karinių įtvirtinimų: kretiečiai, matyt taip pat nesirūpino karo

dalykais, kaip ir religiniais kultais. Mikėnų ir Tirnito rūmai – jau

tikrosios tvirtovės. Jos buvo statomos ant aukštų kalvų ir juosiamos

sienomis iš didžiulių akmens luitų. Tokią sienų statybą graikai pavadino

kiklopine – jų nuomone, tik pasakiški milžinai kiklopai tokius akmenis

galėjo pakelti.

Mikėnų epochos žmonės ne veltui statė tvirtoves. Gyvenimas

buvo žiaurus, dažni karai trukdavo metų metus (Trojos karas truko 10 metų).

Per ilgus karus kultūringos graikų gentys išsekino ir

susilpnino viena kitą. Maždaug XI a.pr. m.e. prasideda neramus graikų

istorijos laikotarpis: pagrindiniu jo faktu istorikai laiko daug žemesnio

išsivystymo lygio šiaurės genčių dorėnų įsiveržimą į Graikiją. Egėjo

kultūra pasidavė dorėnams, atnešusiems visai kitos, dar primityvios

kultūros formas ir vadinamąjį geometrinį dailės stilių, apskritai panašų į

neolito.

Mikėnų kultūra turėjo maža ko bendro su beveik pirmykšte

šiaurės genčių kultūra. Prireikė amžių, kad skirtingos visuomeninės

ir

etninės grupės asimiliuotųsi ir sudarytų naują visumą, ir kad jų dailė taip

pat pasiektų sintezę. O kad vyko visi šie sudėtingi procesai, epochos

dailė, kurią priimta vadinti „homerine“ X – VIII a.p.m.e. tarsi sužlugo.

Visa, kas sena, nyko, visa, kas nauja, formavosi slapčiomis. Taigi Kretos –

Mikėnų dailė buvo puiki graikų dailės preliudija. Paskui buvo ilga pauzė, o

VII – VI a.pr.m.e. formuojasi jau visai ryškūs ir vientisi stilistiniai

graikų archaikos bruožai.

 

Graikų archaika

Naujas menas visada išauga senojo dirvoje. Kad užgimtų nauja,

reikia kuriančio varomojo ffaktoriaus įsikišimo. O tas faktorius kultūros

istorijoje yra socialinis progresas, visuomeninių santykių atsinaujinimas.

Graikų archaikos mene galima pastebėti „paveldėtų“ ir Kretos–Mikėnų, ir

geometrinio stiliaus bruožų, o taip pat aiškios kainyninių Rytų kultūros

įtakos. Bet tai, kas graikų architektūroje yra nauja, nulėmė epochos

socialiniai poslinkiai. Jie ir yra tas perėjimas į išsivystančios

vergovinės santvarkos formas. Graikijoje, skirtingai nuo Senovės Rytų

kraštų, susiformavo ne monarchinis, o respublikinis valdymo būdas. Valdė ne

pavienis valdovas, palaikomas senos gentinės aristokratijos, o visos

vergvaldžių, laisvų polio – miesto valstybės – piliečių kolektyvas.

Šitos istorinės raidos kelias išugdė graikams savitą

pasaulėjautą. Jie išmokė deramai vertinti realius žmogaus sugebėjimus ir

galimybes – ne antžmogio, ne išdidaus kilmingo valdovo, o paprasto, laisvo,

politiškai aktyvaus žmogaus piliečio. Kaip tik šie sugebėjimai ir galimybės

buvo padaryti aukščiausiu meno principu, estetiniu Graikijos idealu.

Egiptiečių ir asirų supratimu, herojus galingas savo

paslaptingais ryšiais su stichijų pasauliu: jo jėga – liūto jėga, jo

gudrumas – peslio ar gyvatės gudrumas, jo būstas panašus į didžiulį kalną

ar neįžengiamą girią. Graikų herojus, priešingai, nugali vien žmogišku

gudrumu (Odisėjas gudrumu nugalėjo milžiną Kiklopą), idealiai prisitaiko

prie visokeriopos veiklos, proporcingas kūno veiklumu ir darna. Graikų

dailė siekia žmogiškojo mato; jos pamėgtas paveikslas – lieknas jaunas

atletas. Graikų architektūra ne grandiozinė, bet paremta aiškia ir dailia

tektonika, laikančiųjų ir laikomųjų dalių pagrindais. Ir Olimpo dievai,

nugalėję pabaisas ir milžinus, turi žmogiškąją išvaizdą, žmogiškas dorybes

ir net žmogiškas silpnybes. Jie pyksta, linksminasi, klysta, intriguoja –

bet tai vis dėlto yra stiprios ir puikios būtybės. Visa kas žmogiška –

nesvetima antikinės mitologijos ir antikinės dailės herojams.

Archaikos epochoje (VII – VI a.pr.m.e.) graikų miestų

gyvenimas dar nebuvo įįgavęs baigtų formų: viskas tik kūrėsi. Bet ne tik

nusistovėjusios , įsitvirtinusios gyvenimo formos gali tapti didelio meno

pagrindu. Judėjimas ir kova veda į naują sintezę, kai kada sukelia labai

ryškių kultūros reiškinių. Pagrindiniai graikų meno tipai ir formos

archaikos laikotarpiu jau buvo atsiradę. Architektūroje – orderių

(architektūrinis orderis – laikančiųjų ir laikomųjų dalių (kolonų ir

antablemento) sistema sijų ir ramsčių konstrukcijoje, graikų architektūroje

susidarė trys orderiai: dorėninis, jonėninis ir korintinis) sistema ir

šventyklos – ir peripterio (peripteris – stačiakampio plano senovės graikų

šventykla, apjuosta vienos eilės kolonada) tipas; skulptūroje – lieknų

dailių jaunuolių ir dailių merginų statulos, reljefai su kovų, žaidimų,

rungtynių scenomis; indų tapyboje – juodų figūrų tapyba įvairiais

gyvenimiškais siužetais, dailiai ir laisvai sukomponuotais. Visa tai

vystėsi V a., ankstyvosios ir vėlyvosios klasikos epochoje, klasikos, kuri

laikoma antikinės dailės aukso amžiumi. Vis dėlto negalima pasakyti, kad

archaika buvo tik paruošiamoji klasikos pakopa, „primityvesnė“, „ne tokia

tobula“. Ne, archaikos dailė nė kiek ne menkesnė už klasikinę – tik ji

kitokia, savita, nepakartojama.

Garsioji graikų lyrika suklestėjo VII – VI a.. Lesbo poetė

Sapho kūrė karštus, stiprius meilės himnus, Archilokas rasė pašiepiamus

„jambus“, pasakėčias, jaunystės džiaugsmams, artėjančios senatvės liūdesiui

lyrines miniatiūras skyrė Anakreontas (jį labai mėgo Puškinas). Nemažiau

suklestėjo ir filosofija – Talis, Anaksimandras, Anaksimenas – buvo

pirmieji antikos mąstytojai. O VIa. pabaigoje Heraklitas iš Efeso padėjo

dialektinės filosofijos pagrindus.

Įžymi buvo ta epocha žmonijos gyvenime. Dvasiniai horizontai

nepaprastai praplatėjo, žmogus pasijuto stovįs akis į akį su Visata ir

panoro suvokti jos harmoniją, jos vienovės paslaptį. Detalės dar

nepastebimos, konkretaus visatos „mechanizmo“ įvaizdžiai labai fantastiški,

bet vientisumo patosas, visuotinio ryšio suvokimas – štai kas sudarė

filosofijos, poezijos ir meno jėgą archainėje Graikijoje. Tai buvo

apibendrinimo jėga – ne abstraktaus, ne sauso , o poetiško kupino gaivių,

karštų jausmų gyvenimo apibendrinimas.

Racionalių grožio pagrindų ieškojimas, matais ir skaičiais

paremta harmonija – labai svarbus estetinio graikų suvokimo momentas.

Filosofai pitagoriečiai stengėsi suvokti dėsningus skaičių santykius

muzikos sąskambiuose, kaip dangaus šviesulių išsidėstyme. Dailininkai

ieškojo matematiškai patikrintų žmogaus kūno proporcijų ir architektūrinio

statinio „kūnų“. Šiuo požiūriu jau ankstyvoji graikų dailė iš principo

skiriasi nuo Kretos – Mikėnų dailės, kuriai svetima bet kokia matematika.

Archainė vazų tapyba turbūt turi daugiausia panašumo su Kretos – Mikėnų

daile, bet skirtumas ir čia didelis.

Archainės graikų statulos nebuvo tokios vienodai baltos, kaip

mes dabar jas matome. Ant daugelio statulų išlikusios dažų žymės – matyt

jos buvo dažomos šviesiomis, džiaugsmingomis spalvomis. Marmurinių

mergaičių plaukai buvo aukso spalvos, skruostai rausvi, vyzdžiai mėlyni. O

šventyklos aptaisomos spalvota terakota. Mėlyno Heladės dangaus fone visa

tai turėjo atrodyti labai šventiškai, bet kartu ir kasdieniškai dėl formų

ir siluetų aiškaus paprastumo, sutelktumo ir konstruktyvumo.

Archaikos dailė visur griežtai architektoniška,

architektūrinė: ji stato, matuoja, derina, ieško pusiausvyros, tikėdama,

kad pasaulyje turi viešpatauti tvarka. Bet į pasaulį ji žiūri giedromis,

džiaugsmingomis, nustebusiomis akimis, kaip ir žiūri auksaplaukės mergaitės

(korės), kadaise puošusios Atėnų Akropolį.

 

Graikų klasika

Graikų dailė vystydamasi ir keisdamasi išlaikė iš esmės

archaikos pradus. Graikų klasikinės dailės stiliuje sutapo tikroviškumas ir

saikas.

Aukščiausio ekonominio, politinio ir kultūrinio pakilimo

Graikija pasiekė Va.pr.m.e. viduryje, kai graikų miestų sąjunga nugalėjo

galingą persų valstybę. Atėnai šioje sąjungoje užėmė vadovaujančią vietą.

Atėnams priklausė ir didžiausio kultūrinio centro vaidmuo, kurį jie išlaikė

ilgus metus.

Graikų kultūrą kūrė laisvi nuo varginančio, juodo darbo

piliečiai (juodą ddarbą atliko vergai – daugiausia ne graikai, o kitos

kalbos, kitos kultūros žmonės – trakai, skitai, egiptiečiai). Darbo

atėniečiai dar nelaikė žeminančiu, kaip vėliau romėnai. Atėnų visuomenė

pasižymėjo demokratiniu skoniu ir papročių paprastumu. Periklis, Atėnų

demokratijos vadas, sakė: „Mes mylime grožį be įmantrumo ir išmintį be

išlepimo.“ 0 dar seniau reformatorius Eolonas taip apibrėžė helenų gyvenimo

principą: „Nieko pervirš“.Graikai vertino protingumą, pusiausvyrą, saiką.

Jie didžiavosi savo demokratine santvarka, paremta lygaus aktyvumo

pagrindais, lygia kiekvieno piliečio atsakomybe už bendrą reikalą.

Didžiulė to laikotarpio meno kūrinių dauguma gyveno ne

muziejinį gyvenimą. Statulos stovėjo arba šventyklose arba lauke –

aikštėse, ant jūros kranto. Plutarchas sako, kad Atėnuose buvo daugiau

statulų negu gyvų žmonių. Žinoma, tai perdėta, bet šiaip ar taip statulų

buvo labai daug. Tačiau mūsų laikus pasiekė labai nedaug graikų originalų.

Graikų tapybos visai neišliko. Iki mūsų laikų išliko tik skulptūrų

nuolaužos ir fragmentai. Dauguma garsiųjų graikų statulų mums pažystamos

tik iš romėnų kopijų, kurių buvo daug daroma, bet jos toli gražu neperteikė

originalų grožio. Didelės Atėnės, Afroditės, Hermio, Satyro figūros, kurias

dabar matome Ermitaže, – tai tik blankūs graikų šedevrų pakartojimai.

Norėdami įsivaizduoti bendrą graikų meno ansamblį (jis ir

neįsivaizduojamas kitaip, kaip ansamblyje), pabandykime mintyse

sukonstruoti Atėnų Akropolio kompleksą, koks jis buvo klasikinėje epochoje.

Daug kartų sugriautas, apiplėštas, paverstas griuvėsiais, šis antikinis

aukso amžiaus paminklas ir dabar, griuvėsiuose, išlaikęs savo harmoniją ir

didybę. Galbūt

praėjusių amžių pėdsakai net suteikia poezijos jo

griuvėsiams. Laikas griauna, bet laikas ir poetizuoja.

Akropolis – didelė pailga kalva, iškilusi virš miesto ir

vainikuojanti jį šventyklomis miesto globėjai Atėnei –išminties ir karo

deivei. Kaip kiekviena tikra architektūra, Akropolio kompleksas organiškai

įaugęs į aplinkinį landšaftą. Egipto piramidės gražios kaip tik dykumoje.

Atėnų Akropolis gražus kaip tik čia, Viduržemio jūros platybių . ir mėlynų

Archipelago kalnų fone.

Akropolis buvo ir šventykla, ir tvirtovė, ir visuomeninio

gyvenimo centras; čia buvo valstybės iždas, biblioteka, paveikslų galerija.

Kasmetinėse šventėse Atėnės garbei (vadinamos Panatinėjos) po žirgų ir

gimnastikos rungtynių, po dainininkų ir muzikantų varžybų būdavo

iškilmingiausiais momentas – visaliaudinės eitynės į Akropolį. Raitininkai

jojo ant žirgų, ėjo valstybės vyrai, žengė apsiginklavę kariai ir atletai,

merginos ir vaikinai vedė aukojamus gyvulius, vežėsi švento Panatinėjų

laivo modelį su pritvirtintu prašmatniu peplu – apdangalu, dovana Atėnei.

Šventė būdavo baigiama visuotine puota Akropolyje.

Akropolyje dar buvo daugybė skulptūrų, prilygstančių

marmuriniam Olimpui.

Bendras Akropolio ansamblis – tai graikų klasikinio meno

krištolas; jame, kaip baigtame modelyje, išreikšti svarbiausi jo bruožai.

Pats Akropolio išplanavimas iš pirmo žvilgsnio visiškai natūralus.

Architektai aaiškiai vengė frontalumo, simetrijos, paralelizmo. Bet šiame

laisvame išplanavime viskas apgalvota ir patikrinta, akivaizdus

simetriškumas pakeistas sudėtingesniais ritmais ir pusiausvyros principais.

Didžiausias ir svarbiausias Akropolio statinys Partenonas, skirtas Atėnei

Parthenos – Atėnei Mergelei.

Akropolio komplekse akivaizdus taip būdingas graikams

subtilus ir tikslus konstrukcijos bei natūralumo matas. Šį matą graikų

dailininkai pasiekė tyrinėdami žmogaus kūną. Jo konstrukcijose, jo

judesiuose graikai surado ir ritmą ir proporcijų dėsningumą, ir pusiausvyrą

su begale laisvų, natūralių tonacijų. Graikams žmogus buvo visos esybės

įkūnijimas, jie taip garbino žmogaus kūno grožį ir sandarą, kad estetiškai

jį suprato ne kitaip, kaip išbaigtą ir tobulą statulą.

Kūno kalba buvo ir sielos kalba. Kartais manoma, kad graikų

dailei svetima psichologija ar kad ji iki jos nepriaugusi. Ne visai taip.

Iš tikrųjų jai buvo nepažįstama ta gili charakterių analizė, kuri atsirado

naujųjų laikų dailėje, todėl portreto menas buvo Graikijoje gana žemame

lygyje. Bet graikai turėjo, jei taip galima pasakyti, tipų psichologijos

perteikimo meną,– jie perteikdavo turtingą sielos judesių gamą labai

apibendrintais žmonių tipais. Išraiškingumas graikams buvo ne tik veidas,

bet ir kūno judesiai. Ir tai natūralu, juk jie buvo Platono, Sofoklio,

Euripido amžininkai ir bendrapiliečiai.

Iš tikrųjų graikų statulos nepaprastai dvasingos. Prancūzų

skulptorius O. Rodenas apie vieną jų yra pasakęs: „Šitas jaunuolio torsas

be galvos džiaugsmingiau šypsosi šviesai ir pavasariui, negu tai galėtų

padaryti akys ir lūpos.“ Graikų statulų veidai impersonaliniai, t.y. mažai

individualizuoti. Graikiško tipo veiduose triumfuoja „viso, kas

žmogiška“principas idealiu variantu. Taisyklingas, švelnus ovalas, tiesi

nosies linija pratęsia kaktos liniją, pailgas gana giliai įsodintų akių

pjūvis, nedidelė burna, putlios, ryškios lūpos, viršutinė lūpa plonesnė už

apatinę ir grakščiai išlenkta, smakras stambus ir apvalus, garbanoti

plaukai, švelniai iir glaudžiai apgulę galvą. netrukdo matyti taisyklingos

apvalios kiaušo formos.

Palaipsniui keičiantis pasaulėjautai permainas rodo ir

plastiniai motyvai. Keičiasi charakteringa stovinčios figūros poza.

Archaikos epochoje statulos stovėjo visiškai tiesiai, vėlyvoji klasika jas

pagyvina subalansuotais grakščiais judesiais, išlaikydama pusiausvyrą ir

stabilumą Bet jau krito šešėliai ant šviesios graikų pasaulėjautos – tai

prasidėjo IV a.pr.m.e. pabaigoje – demokratijos irimas ir žlugimas. Tani

pradžią davė Makedonija, užgrobusi Graikiją, ir Aleksandro Makedoniečio,

įkūrusio didžiulę monarchiją nuo Dunojaus iki Indo, užkariavimai.

Aleksandras dar jaunystėje buvo ragavęs aukščiausios graikų kultūros

vaisių: jo auklėtojas buvo Aristotelis, o „rūmų“ dailininkas –paskutinis

didysis vėlyvosios klasikos skulptorius Lisipas. Visa tai nesutrukdė

Aleksandrui, užgrobus Persų valstybę ir užgrobus Egipto faraonų sostą,

pasiskelbti dievu ir pareikalauti, kad jis ir Graikijoje būtų garbinamas

kaip dievas. Nepripratę prie rytietiškų papročių, graikai šaipydamiesi

sakė:“Na, jeigu Aleksandras nori būti dievu – tegu būna“, – ir oficialiai

jį pripažino Dzeuso sūnumi. „Orientalizacija“, kurią ėmė diegti

Aleksandras, vis dėlto buvo daug svarbesnis dalykas, negu užkariautojo,

apsvaigusio nuo pergalių, įgeidis. Ji buvo požymis istorinio antikinės

visuomenės posūkio nuo vergovinės demokratijos į tą formą, kuri nuo senų

laikų buvo Rytuose,– vergovinę monarchiją. Prasidėjo helenizmo epocha –

graikų ir rytų kultūros sujungimas, mėgdžiojant graikus.

 

Helenizmas

Aleksandro Makedoniečio sukurta valstybė III a.pr.m.e.

suskilo į kelias monarchines valstybes Egipte, Sirijoje ir Mažojoje

Azijoje. Galingiausia ir įtakingiausia buvo Ptolomėjų Egipto valstybė.

Egipte, kaip žinoma, buvo sava senovinė, llabai skirtinga nuo graikiškosios,

kultūra, kituose Rytų kraštuose – irgi. Vis dėlto graikų civilizacija ir

meninės graikų tradicijos visur „paėmė viršų“. Pati „helenizmo“ sąvoka rodo

helenų kultūros pergalę, Rytų kraštų helenizaciją. Netgi tolimose

helenistinio pasaulio srityse, Baktrijoje ir Partuose (dabartinė Vidurinė

Azija), atsiranda savitai perkurtų antikinių formų. O Egiptą apskritai

sunku pažinti, tiek jis helenizuotas. Jo naujas miestas Aleksdandrija – tai

jau tikras apsišvietęs antikinės kultūros centras, kur klesti ir tikslieji,

ir humanitariniai mokslai, ir filosofinės mokyklos, imančios pagrindus iš

Pitagoro, Platono. Helenistinė Aleksandrija davė pasauliui didįjį

matematiką ir fiziką Archimedą, geometrą Euklidą, Aristarchą iš Samo,

„senovės pasaulio Koperniką“, prieš aštuoniolika amžių iki Koperniko

įrodinėjimų, kad Žemė sukasi aplink Saulę. Helenistinis mokslas ir

filosofija daug paveldėjo iš Senovės Rytų palikimo Bet plastiniai menai

daugiausia išlaikė graikišką pavidalą. Jeigu pažiūrėsime į Egipte sukurtą

puikią marmurinės deivės galvą Maskvoje – niekas šiame kūrinyje mums

neprimins senovės Egipto, iš karto pasirodys, kad tai vėlyvosios graikų

klasikos tąsa. Tam tikru požiūriu taip ir yra. Juk helenizmo epochai

priklauso pagarsėjusios statulos, kurios mums yra Antikos įkūnijimas. Tai

Samotrakės Nikė ir Miloso Afroditė.

Ir dar vienas žymus helenizmo paminklas – Dzeuso altorius

Pergame (IIa.pr.m.e.). Didžiulis horeljefinis frizas juosia altoriaus

cokolį (cokolis – sienos arba atramos (stulpo, kolonos) apatinė dalis,

atskirta nuo kt. plokštumos karnizu, faktūra, spalva). Šis altorius buvo

pastatytas Pergamo karalystės pergalės prieš galus garbei. Frize

pavaizduota Olimpo Dievų kkova su gigantais – žemės gelmių vaikais. Galingi

kūnai kūpso susirangę tarsi gyvačių kamuolys, parblokštus gigantus drasko

gauruotakarčiai liūtai, įsikibę dantimis šunys – kova baisi, apšlakstyta

krauju. Tarsi kažkas pranašauja Mikelandželą tais įtemptais kūnų rakursais

(rakursas – dailėje ir architektūroje –perspektyvus (optinis) vaizduojamojo

objekto (statinio, žmogaus figūros, daikto) arba jo dalių sumažinimas),

titaniška jų galia ir tragišku patosu.

Išvados

Jeigu pamėginsime suvokti helenizmo meną iš esmės, tai

pasidarys dar aiškiau, kad jis vis dėlto gerokai nutolęs nuo klasikinių

šaltinių. Jis davė daug nauja, palyginus su klasika, bet nesukūrė šito

naujo pagrindais tokios vientisos ir užbaigtos meninės koncepcijos, kokią

buvo sukūrusi klasikinė epocha. Graikiškas plastinio mąstymo tipas (žmogaus

piliečio idealas) dabar prisitaikęs prie kitokios pasaulėžiūros

(vienasmenio valdovo kultas), sudievinti helenistiniai valdovai vaizduojami

panašūs į graikų herojus – prasidėjo vidinė turinio ir formos disharmonija.

Antikinėje vergovinėje santvarkoje perėjimas nuo autonominių

valstybių polių ( dideles centralizuotas helenistinės epochos valstybes

buvo, be abejonės, progresas. Polio struktūra atitiko tik ankstyvąjį

vergovės laikotarpį, kada vergovinės gamybos būdas dar ne visai buvo

apsprendęs visą krašto ekonomiką. Progresuojant gamybai, polio rėmai darėsi

siauri, atsirado centralizuotos valdžios stiprinimo, sienų plėtimo

poreikis. Tai buvo antikinės istorijos helenistinio periodo esmė. Moksle ir

gamyboje helenistinė civilizacija žengė didžiulį žingsnį į priekį bet mene

ji liko klasikinės Graikijos mokine – daugiapusiškesne, bet ne tokia gilia,

kaip mokytojas.