Audinio aplikacija

UTENOS KOLEGIJA

VERSLO IR TECHNOLOGIJŲ FAKULTETAS

TECHNOLOGIJŲ KATEDRA

SIUVINIŲ TECHNOLOGIJOS NEAKIVAIZDINIŲ

STUDIJŲ PROGRAMA

SIUVINIŲ TAUTODAILĖ

Audinio aplikacija

„Gyvybės medžio simbolis“

Atlikėja

Vadovas

dėstytoja

Aureolė Maračinskienė

UTENA, 2005

TURINIS

ĮVADAS 3

GYVYBĖS MEDIS 4

LITERATŪROS ŠALTINIAI 11

PRIEDAI 12

ĮVADAS

Medžių kultas atsirado ankstyvosios gimininės santvarkos laikais ir formavosi įvairiomis socialinė¬mis bei ekonominėmis, gamtinėmis, geografinėmis ir kultūrinėmis sąlygomis, veikiant specifinėms atski¬rų kraštų tradicijoms. Lietuviai, kaip ir visos Euro¬pos bei kitu kraštų tautos, per ilgus šimtmečius sukūrė turtingą mitologinę tautosaką, sudėtingas ap¬eigas, susijusias su medžio kultu. Ši apeigų ir tauto¬sakos tradicija išlaikė daugeli tarpusavyje susipynu¬sių aarchaiškiausių tikėjimų elementų, atsiradusių dar prieš indoeuropiečių, jų tarpe ir baltų, susidarymą. Per ilgus šimtmečius susiklostęs pagoniškasis me¬džių kultas transformuota forma iš dalies įsiliejo į pasaulines religijas, kartu ir į krikščionybės apeigas.

Gamtos kultas pirmiausia pasireiškė kai kuriu augalų bei gyvūnų garbinimu – totemizmu – ir at-skiru, gamtos objektų įdvasinimu. Pirmykštis tote¬mizmas ir animizmas buvo glaudžiai susiję su magi¬ja. Lietuviai, dar būdami augalinio maisto rankioto¬jai ir medžiotojai, garbino medžius ir gyvūnus, nes jie sudarė pagrindini jų pragyvenimo šaltinį.

Vystantis gamybinėms jėgoms ir pplintant žemdir¬bystei bei gyvulininkystei, nykstant bendruomeninei santvarkai, „greta gamtos jėgų pasireiškia taip pat Siejant medžius su visata, vaisingumu, gyvybės žemėje amžinumu, išmintimi, buvo sukurti fantastiniai mitai apie Pasaulio, arba Kosminį, medi, Gyvybės medi, Saulės medi, Dangaus medi, Nemirtingumo me¬di, Išminties mmedi ir pan. Šių medžių kulto atskiri elementai dažnai sutampa.

Darbo tikslas : Atskleisti gyvybės medžio reikšme mūsų gyvenime

Darbo uždaviniai :

1.Trumpai parašyti apie gyvybės medį.

2. Nupiešti gyvybės medžio linijinius eskizus.

3. Nupiešti gyvybės medžio spalvinius eskizus

GYVYBĖS MEDIS

Lietuviai jau žiloje senovėje ėmė garbinti amži¬nai žaliuojant} bei pirmiausia išsprogstanti, taip pat žydinti medi. Nesuprasdami gamtos dėsningumo, il¬gainiui toki medį jie pradėja laikyti nesibaigiančias gyvybės įsikūnijimu, gyvenimo šaltiniu, augmeni¬jos nemirtingumo simboliu, totemu, Gyvybės me¬džiu.

Prie nuolatos žaliuojančių medžių priklauso spygliuočiai: eglė, pušis, kadagys, o prie anksčiausiai sprogstančių – beržas, žilvitis, rečiau gluosnis,

Nuolatos žaliuojančio medžio kultas dažnai pai¬niojamas su Pasaulio medžio kultu. Nuolatos žaliuo¬jančio medžio kultas atsispindi rašytiniuose šalti¬niuose, kalendorinėse bei šeimyninėse apeigose, tautosakoje ir liaudies mene, savo tradicijomis sie¬kiančiame akmens amžių, ypač neolito laikus. EEglės ornamento motyvą neolito laikotarpiu žinojo dauge¬lis indoeuropiečių tautų}. Jos piešiniai randama tripo¬linės, megalitinės ir kitų kultūrų} keramikoje, taip pat baltų neolito ir žalvario amžiaus įvairiuose dirbi¬niuose bei papuošaluose.

Vėlyvojo žalvario amžiuje Šiaurės Europoje nuo¬latos žaliuojantys, žydintys ar su vaisiais medžiai bu¬vo vaizduojami apsupti arklių}, paukščių}, žalčių, sau¬lučių, apskritimų ir kt. Kretos-Mikėnų mene (III-II tūkstantmetis pr. m. e.) toks augalas apsuptas ožių, jaučių} ar paukščių} poromis. Ypatinga reikšmė buvo teikiama sprogstančiam, žydinčiam bei su vaisiais medžiui. Pirmykštėje religinėje pasaulėjautoje jis buvo llaikomas derlingumo ir vaisingumo įsikūniji¬mu, amžino gyvenimo simboliu, Gyvybės medžiu.

Saugantys Gyvybės medį gyvūnai paprastai buvo vaizduojami poromis. Tai rodo, kad lietuvių Gyvy¬bės medį saugo dieviškieji dvyniai ašviniai, šunys, jaučiai, ožiai, paukščiai, žalčiai ir kt.

Apeigose nemažai išliko ir aukų šunims, dažniau¬siai kalėms, pėdsakų. Apie Raseinius XX a. pra¬džioje, pradėjus žemės ūkio darbus, iškepama apei¬ginė duona, o iš tešlos pagrandų – bandelė šuniui, kad visi javai derėtų. Apie Švenčionis, iškepus ap¬eiginę duoną ir padarius pagrandų bandelę, ji būda¬vo atiduodama kalei. Buvo tikima, kad šuo galįs ma¬tyti dievą, vėles, velnius, raganas, mirtį, jaučiąs,nelaimę, badą. Šunys esą pasirodydavę kapinėse, už keiktuose piliakalniuose ir kitose paslaptingose vie¬tose . Šuo išprašąs dievą žmonėms duonos , gero oro.

Kai kur lietuvių liaudies mene Gyvybės medį sau¬go du liūtai. Vėžionių ir Svidenių kaimuose (Kupiš¬kio r.) apie 1870 – 1880 m. namų langines, važelius ir kitus daiktus žmonės puošdavo eglutėmis ar kitais augalais, augančiais iš indo, kurio abiejose pusėse pavaizduoti pasistiepę šunys arba liūtai. Ašvinius, saugančius žydintį medi, matome ant rankšluostinės, rastos Barzdžių Medsėdžių kaime (Kretingos r.), ant prieverpstės, rastos Gražvydų kaime (Radviliškio r.).

Lietuviams buvo žinomi ir dieviškieji dvyniai jau¬čiai, vaizduojami greta Gyvybės medžio. Dvynių jau¬čių, saugančių Gyvybės medį, ornamentas Europoje išsilaikė nuo III tūkstantmečio pr. m. e.

Apie lietuvių dvynių jjaučių kultą duoda žinių liaudies tikėjimai ir tradicinės agrarinės apeigos. Dvynius jaučius, ypač juodus su balta žvaigžde kak¬toje, lietuviai laikė šventais. Kai kurie valstiečiai dar XIX a. pavasari jais pradėdavo pirmąją vagą, iš pradžių apvarydami ją aplink lauką (saulės simbolis). Jai buvo teikiama didelė maginė reikšmė tikint, kad ten nepateksianti jokia blogybė. Buvo tikima, kad tokiame lauke būsiąs geras derlius, ledai neišplaksią javų. Raseinių apylinkėse ypatinga galia buvo pri¬skiriama dvynių artojų dvyniais jaučiais išartam ap¬link lauką ratui .

Bene daugiausia lietuvių liaudies mene motyvų, kur pumpurus skleidžiantis ar žydintis augalas vaiz¬duojamas su tupinčiais, dažniausiai viršūnėje, oro ar vandens paukščiais, kartais gaidžiais ir vištomis. Skandinavijos olų raižiniuose (II-I tūkstantmetis pr. m. e.) yra eglučių su paukščiais viršūnėse. Paukš¬čiai buvo gretinami su neišsenkančios gyvybės šal¬tiniu. Gaidys, višta, gandras, balandis, gegutė, lakš¬tingala siejami su šviesos ir gėrio dvasiomis bei dievybėmis. Paukščiai taip pat siejami su vėlių įsi¬kūnijimu, vaisingumo jėgomis. Kai kurie jų laikomi žmonių geradariais: kregždė esą atnešusi žmonėms iš dangiškosios saulės ugnį. Vandens paukščiai, daž-niausiai lingės, antys, buvo siejami su žemės ir van¬dens sąveika, reikalinga gausiam derliui bei gyvybei pasaulyje išlaikyti. Todėl žemės ir saulės simboliai siejami ir su vandens paukščiais, dažniausiai su an¬timis. Jų medinių skulptūrų iš III tūkstantmečio pr. m. e. yyra suradusi archeologė R. Rimantienė, tyrinėdama akmens amžiaus gyvenvietę prie Šventosios upės.

Gyvybės medis figūruoja ir ankstyvuose rašyti¬niuose šaltiniuose. Pavyzdžiui, Apokalipsės vienoje vietoje sakoma, kad nugalėtojai valgys vaisius nuo Gyvybės medžio, kitoje – kad šventa dvasia nurodo didelio miesto viduryje prie upės kranto auganti Gy¬vybės medį, ant kurio kiekvieną metų mėnesį išauga po dvylika vaisių. Jo lapai gydą žmones. Iš po Gy¬vybės medžio išteką visi žemės vandenys. Jis yra ne¬paprastai didelis, ir, norint aplink ji apeiti, reikia su¬gaišti pusantro tūkstančio metų.

Senajame testamente rašoma, kad iš Gyvybės me¬džio sėklos išauga nepaprastas medis. Esą mirus pir¬majam bibliniai žmogui Adomui, Setas }deda 1 jo bumą Gyvybės medžio sėklą. Iš sėklos išauga medis, ant kurio turi būti nukryžiuotas mesijas (Kristus).

Gyvybės medis augęs bibliniame rojuje. Tai blo¬gio ir gėrio pažinimo medis – obelis, kurios vaisius valgę dievai ir todėl jie buvę nemirtingi. Dievas už¬draudęs valgyti obuolius pirmiesiems žmonėms – Adomui ir Ievai. Žalčio sugundyta Ieva nuskynusi obuolį, pati valgiusi ir davusi Adomui. Už tai die¬vas juos nubaudęs – išvaręs iš rojaus. Lietuvių tra¬diciniame mene dažnai vaizduojamas biblinis Gyvybės medis su Adomu ir Ieva bei žalčiu.

Lietuvių rašytiniuose šaltiniuose minimi Gyvybės medžiai dažniausiai yra eglės, pušys, kadagiai, apau¬gę amalais ąžuolai, beržai

ir kiti. Jie augo įvairiose Lietuvos vietose. Šventa eglė rymojo Prūsijos lietu¬vių šventyklos viduryje, o netoli jos buvo plokščias akmuo aukoms deginti. (Šventykla buvo atkasta 1924 m. Jurbarko apskrityje; ji buvo apskrita, skers¬muo – 20 m.) 14 Šventa eglė dar 1863 m. augo tarp Marcinkonių ir Zervynų (Varėnos r.). Žaliais amalais apaugęs ąžuolas, todėl visą laiką atrodęs ža¬liuojantis, augo ir Šventamiestyje (Prūsija). Kai 1258 m., Varmijos vyskupo Anzelmo įsakymu; jis bu¬vo kertamas, atšokęs nuo kelmo kirvis mirtinai suža-lojo, žmogų. Tada ppats vyskupas pradėjo ąžuolą kirs¬ti. Tačiau be ugnies pagalbos jis nepajėgė jo nu¬kirsti’5. Trikamienis šventas ąžuolas su tankiomis žemai nulinkusiomis šakomis ir apaugęs amalais augo Nadruvos Ramovėje XIV a. Prie jo rinkdavosi mi¬nios žmonių melstis. Varmijos vyskupo Jono I pagei¬davimu, ąžuolas 1351 m. buvo nukirstas.

Amaluotus ąžuolus, kaip tariamai stebuklingą gamtos reiškinį, vėliau komentavo nemaža istorikų. Vieni aiškino, esą tas šventas medis augąs labai der¬lingoje dirvoje, nuolat laistomoje aukojamų gyvulių krauju. Kiti tvirtino, jog ąžuolas amžinai žaliuoja todėl, kad po juo nnuolat kūrenama šventoji ugnis, kuri visą laiką šildanti orą ir žemę. Taip pat šilumos teikdavęs ir ąžuolo aptvėrimas siena bei užuolaidos. M. Pretorijus švento ąžuolo nuolatinį žaliavimą pri¬skyrė velnio galiai.

Eglė, kadagys ir kiti nuolatos žaliuojantys me¬džiai nuo žilos senovės buvo nneišvengiamas kalen¬dorinių ir šeimyninių apeigų atributas. Lietuvoje kaip ir kituose Europos kraštuose, buvo žinomas pa¬protys žiemos solsticijos metu (per Kalėdas) parsinešti į namus eglišakių ir jomis apkaišyti duris, sie¬nas, tvartus . Kai kur Lietuvoje mažas eglutes arba, jų šakeles kabindavo palubėje virš stalo, kur buvo kabinamas ir paukštis iš šiaudų ar medžio (vėlės simbolis), taip pat iš šiaudų suvarstyta saulutė, daž¬nai apkaišyta žaliomis eglišakėmis. Kartais vietoj eg¬lišakių per tas šventes parsinešdavo į namus žalių beržo ar ąžuolo amalų arba iš anksto išsprogdinto beržo ar pražydusios obels ar vyšnios šakelę. Tokia šakelė buvo laikoma šventa ir vadinama Gyvybės rykšte. Ji buvo apgaubta tikėjimais, burtais, jos gy¬vybingumas magijos dėka turėjęs pereiti į žmogų, gyvulį, visą aplinką. Dėl to XX a. pradžioje daug kkur Lietuvoje, prasidėjus adventui, merginos nulauž¬davo vyšnios ar obels šakelę, įmerkdavo į vandenį, stropiai prižiūrėdavo, kad ji Kalėdoms išsprogtų ir pražystų. Jei šakelė išsprogdavo ir pražysdavo, mer¬gina tikėdavo, kad ji tais metais laimingai ištekė¬sianti .

Kai kurios tautos vietoj eglutės žiemos solsticijų, švenčių apeigose puošdavo kitokius medžius. Pvz., serbai savo apeiginiam medeliui („badniakui“ -arba „božicai“) kirsdavo jauną buką, ąžuolą ar kitą me¬deli. Kirtimas ir gabenimas j namus buvo atliekamas su ypatingomis apeigomis. Iš pradžių medeli pasvei¬kindavo kaip gyvą būtybę, vadindami ji iištikimu pa-galbininku namuose, tvarte, lauke ar kitur. Ant nu¬kirsto medelio kelmo pildavo alų ir perlauždavo ke¬paliuką duonos, kurios pusę suvalgydavo kirtėjas, o likusią parsinešdavo namo.

Namie „badniaką“ pasitikdavo iškilmingai. Pir¬miausia ji pasveikindavo šeimos motina ir apiber¬davo grūdais, riešutais, apipurkšdavo alumi, o nu¬kirtimo vietą patepdavo sviestu arba medumi, saky¬dama: „Aš tau kviečių, o tu man duok berniukų, galvijų, kviečių ir visokios laimės“. „Badniako“ vir¬šūnę arba šakelę keldami į viršų, kalbėdavo: „Taip aukštai tegul auga kviečiai, miežiai, kanapės ir kiti javai!“ Apeiginių pusryčių metu kiekvienas ant „bad¬niako“ išpildavo po šaukštą visokio valgio. Po apei¬gų medelį degindavo ir žiūrėdavo, kad nuo jo kiltų kuo daugiau kibirkščių, ir sakydavo: „Kiek kibirkš¬čių, tiek avių, pinigų, ožiukų, vištų, kviečių, berniu¬kų, veršelių, kiaulių, ožkų – geresniam gyvenimui ir sveikatai!“ Pelenus susemdavo ii laikydavo vaistams, o nuodėgulius užkasdavo lauke ar sode, dėdavo ant vaismedžių ir bičių avilių. Iš „badniako“ likučių dirbdavo plūgo dalis, kryžiukus.

Apeigose, susijusiose su „badniaku“, ryškios archainių totemistinių ir animistinių vaizdinių apraiš¬kos. Šiose apeigose išliko didelė pagarba medžiui-to¬temui, jo maitinimas, valgymas kartu su juo, prašy¬mas jo visokių gėrybių. Medžio-totemo apeiginis deginimas primena prosenovinę, totemui skirtų šven¬tę. Jos metu „nužudytą“ totemą valgydavo visa gi¬mininė bendruomenė, iš kurio ji save kildino, tikėda¬ma, kad tai suteikia kolektyvui vienybę, sėkmingą ateinančių mmetų gyvenimą.

Nuolat žaliuojančio medžio šakos bei iš jo nu¬pinti vainikai buvo paplitę senovinėse žiemos paly¬dose. Įasmeninta augmenijos bei derlingumo die¬vybė, savo kilme siekianti kaplinės žemdirbystės lai¬kus, buvo vežiojama po kaimus. Žemaitijoje XIX a. pirmojoje pusėje žmonės vežiodavo dviračiame veži¬me nuo trobos prie trobos moters pavidalo stabą su eg¬lišakių vainiku ant galvos .

Kai kurie medžiai – beržas, žilvitis, gluosnis – nuo žilos senovės laikomi gyvybingumo, augimo, vaisingumo, vegetacinės galios įsikūnijimu. Šitie vaizdiniai kilo iš to, kad senovės žmogų stebino, jog žilvitis anksti pavasari, dar sniegui nenutirpus, išau¬gina „kačiukus“. Jo nulaužta šaka ar kuolas, įkišti į drėgną žemę, pradeda augti ir sužaliuoja. Beržas taip pat yra labai gyvybingas. Jis auga ir blogoje žemėje. Pavasari anksti išsprogsta. Žiemą ant kai kurių beržų, auga žali su -baltomis uogomis amalai.

Didelė reikšmė nuolat žaliuojančiam medžiui (žil¬vičiui, beržui) buvo teikiama pavasario švenčių apei¬gose. Kai katalikų bažnyčia įvedė i savo ritualą per verbų sekmadienį šventinti verbas, kartu perėmė ne¬maža tikėjimų ir apeigų, susijusią su nuolat žaliuo¬jančio bei anksti išsprogstančio medžio kultu.

Žiloje senovėje per pavasario šventes būdavo garbinami anksčiausiai rodantys gyvybės ženklus au¬galai, kurie esą turėdavo magišką galią paspartinti augmenijos pabudimą, pagerinti žmonit} sveikatą, pa¬šalinti visokį blogį. Tikėta, kad juose susikaupiančios gyvybės, augimo ir vaisingumo jėgos. Mūsų krašte tokiais aaugalais buvo laikomos tam tikros gluosnių rūšys bei išsprogusios beržo šakelės. Be šių medžių, apeigose vartoti ir nuolatos žaliuojantys augalai: ka-dagiai, amalai, bruknienojai, pataisai, kartais ir eg¬lutės.

Nuolatos žaliuojančio medžio kultas pavasario at¬gimimo šventėje buvo išreikštas ir vadinamąja vely¬kų eglutę. Jos kulto liekanų išliko apie Kupiškį net XX a. pirmaisiais dešimtmečiais. Velykų eglutę da¬rydavo iš miške nukirstos nedidelės eglutės ar jos šakos su devyniomis arba dvylika šakelių, esą turin¬čių magišką reikšmę. Prie jų pritaisydavo iš vielos lizdelius kiaušiniams. Pati medeli papuošdavo žilvičio šakutėmis su kačiukais, išsprogusiomis berželio ša¬kutėmis, popierinėmis gėlėmis ir keptais iš tešlos paukščiukais . Paprastai tokią eglutę statydavo ant stalo. Apie 1934 m. Velykų eglutėje krikštamotė ne¬šiodavo savo krikštavaikiams margučius.

Velykų eglutė savo kilme siekia bendruomeninės santvarkos laikus. Nuolatos žaliuojantis medelis su tupinčiais ant jo „paukščiais“ turėjęs suteikti galią gamtai kuo greičiau atgimti ir suklestėti. Tai Gyvy¬bės medžio simbolis. Iš pagarbos jam skiriama gar¬bingiausia vieta ant stalo, kur buvo atliekamas ritua¬linis valgymas. Padėti ant eglutės devyni ar dvylika margučių irgi turėjo nepaprastą reikšmę. Šie skaičiai esą teikia visokeriopą palaimą. Dovanoti nuo tos eg¬lutės kiaušiniai turėjo suteikti juos gaunantiems lai¬mę, sveikatą, apsaugoti nuo ligų, nesėkmių.

Lietuvių paprotys puošti velykų eglutę ir verbas gali būti lyginamas su pavasario švenčių Gegužės medeliu, kuris

ilgai išsilaikė germanų kraštuose.

Vokiečiai Gegužės medelį puošdavo arba per Velykas, arba per gegužės pirmąją, arba per Trejybės šventę. Iš miško ji parnešdavo būrys jaunimo, Kartais su juo eidavo nuo namo prie namo, dainuodami ir prašydami do¬vanų. Paprastai jiems duodavo kiaušinių, dešrų, laši¬nių. Anglijoje Gegužės medelį veždavo 20 arba 40 jaučią, pakinkytų jungais; jų ragai būda¬vo papuošti gėlėmis, o medžio kamienas tarp šakų – medžio lapais, gėlėmis, žolėmis ir kaspinais 25.

Archainių Gegužės medelio kulto liekanų išliko Vidurinėje Azijoje pas tadžikus. Anksti ppavasari jaunuoliai, atlikę vadinamąsias nusivalymo apeigas, eidavo į kalnus, ten išsirinkdavo medelį, dažniausiai kadagį ar kedrą, apipurkšdavo jį vynu ir alyva, po juo valgydavo atsineštą duoną ir vaisius. Paskui jį nukirsdavo ir nešdavosi i kaimą. Žmonės juos sutik¬davo su džiaugsmu ir muzika. Po to medeli pastaty¬davo ant akmens, netoli upės, kur vykdavo pavasa¬rio šventės apeigos su šokiais ir ožio auka. Apeigos baigdavosi vištų nusiprausimu upėje. Paskui kiekvie¬nas nusilauždavo po šakelę apeiginio medelio ir neš¬davosi į namus.

Apeigos su žaliais berželiais bbūdavo atliekamos pavasarį dygstant pasėliams ir mezgantis vaisiams. Paprastai tai būdavo septintojo mėnulio po didžiųjų pavasario švenčių (katalikų Velykų) apeigos. Baigus sėją, švenčiamos pabaigtu¬vės. Svarbiausia apeigų dalis – žaliuojančio berže¬lio nešimas į kaimą ir jo statymas prie vartų. Ber¬želius parsinešdavo kkiekviena šeima ir statydavo prie vartų, namų durų. Šakomis kaišydavo pirkias, daržus, laukus. Latakiškės kaime (Ignalinos r.) prieš sekmines iškaišydavo berželiais pirkios palubes, kad į šventę atsilankiusios vėlės turėtų kur pailsėti.

Buvo tikima, kad beržo šakelės galinčios ne tik suteikti žmogui gyvybingumo galią, bet ir apsaugoti nuo įvairių nelaimių ir ligių. Todėl Kudabiškės kaime (Ignalinos r.) moterys įrišdavo į baltą skarelę duonos su trimis dvilypėmis beržo šakelėmis ir ryšulėlį pri¬sirišdavo prie sijono juostos, tikėdamos, kad tais me¬tais joms neįkirsianti gyvatė .

Berželiai ir kita žydinti augmenija buvo naudojama visose apeigose nuo Sekminių iki devintinių, taip pat ir Joninių šventėje. Berželio kulto apeigos baigdavosi bir¬želio mėnesio pabaigoje vadinamosiomis Vainikų pintuvių šventėmis. Tuomet jaunimas eidavo į mišką su degančiais fakelais, pindavo vainikus ir puošda¬vosi jjais galvas. Paskui, suradę du jaunus berželius ar liepaites, nulenkdavo jų viršūnes ir supindavo jas.

Panašias apeigas, vadinamas „semik“, žinojo ir rusai. Tai buvo magiška priemonė žemės derlingu¬mui didinti, jos vegetacinei jėgai palaikyti.

Nuolatos žaliuojantis medis – eglė – buvo laiko¬mas šventu. Jis buvo nešamas į namus per šeimyni¬nių švenčių apeigas, ypač vestuves ir laidotuves.

Nuolatos žaliuojančio medžio kultas senovės lie¬tuvių, kaip ir kitų tautų, apeigose užima daug vietos. Atsiradęs gilioje senovėje kaip totemistinės ir ani¬mistinės pasaulėjautos išraiškos elementas, vėliau bu¬vo perimtas kkrikščionybės ir įtrauktas į jos apeigas šiek tiek modifikuota forma.

IDĖJA

Žodis gausa arba turtai (angl.affuence) kilęs iš lotyniško affuere. Tai reiškia įtekėti, įsilieti. Todėl tikroji angliško affluence reikšmė yra gausiai tekėti. Pinigai – tai simbolis, išreiškiantis energiją, kuris vis labiau tampa gyvenimo pagrindu. Pinigai gyvenime tikrai labai svarbūs, jie padeda įgyvendinti siekius. Gyvybės medis simbolizuoja harmonija kuria mes susiedami su pinigais užtikriname harmoningą gyvenimo tėkmę.Tai paaiškina kodėl aš papuošiau medį monetom.

MEDŽIAGOS

1. linas

2. monetos

3. įvairių spalvų medžiagines juosteles

4. metaliniai karoliukai

LITERATŪROS ŠALTINIAI

1. M. Bartninkas. Senovės lietuviai. Religiniai ir mitiniai vaizdiniai. V.- Valstybės leidybos centras, 1993.

2. P. Dundulienė. Medžiai senovės lietuvių tikėjimuose. V.- „Mintis“, 1979.

3. PRIEDAI