Barokas

TURINYS

1. BAROKO ISTORINIS – KULTŪRINIS EPOCHOS APIBŪDINIMAS…………….2

2. TAPYBA BAROKO EPOCHOJE…………………………3

3. REMBRANTAS,, KRISTUS SAKO PAMOKSLĄ,,…………………..6

4. BAROKAS LIETUVOJE…………………………7

5. NAUDOTA LITERATŪRA…………………………9

Baroko istorinis – kultūrinis epochos apibūdinimas

Meno istorija traktuojama kaip įvairių stilių raida. Po XII a. Romaninio stiliaus, kuriam būdinga apvalioji arka, atėjo gotika su smailiąja arka, gotiką pakeitė renesansas. Stilius atėjęs po renesanso vadinamas baroku.

Barokas (it. Barocco – keistas, įmantrus) – tai epocha, turinti ryškų stilių, kuris reiškiasi architektūroje, dailėje, literatūroje ir muzikoje.Barokas – terminas, sugalvotas vėlesnių laikų kritikų, kurie priešinosi prieš XVII a. tendencijas ir ttuo pavadinimu norėjo jas išjuokti. Barokas iš tiesų reiškia absurdą ir groteską, ir tą terminą vartojantys griežtų klasikinių formų šalininkai reikalavo, kad visur ir visada būtų išlaikomi graikų ir romėnų komponavimo principai. Antikinių architektūros taisyklių nepaisymas, šių kritikų manymu, prilygo apgailėtinam neskoningumui – šitaip jie ir pavadino baroko stilių.

Šis stilius susiformavo Italijoje po Visuotinio katalikų bažnyčios – Tridento – susirinkimo (1545 – 1563), kuris meną įtraukė į savo programą kaip vieną propagandos priemonių. Menas turėjo mokyti aiškinti ir įtikinti, ttaip pat atlikti ,, Vargdienių biblijos,, funkciją. Baroko menas paplito beveik po visą Europą, o ypač įgavo platų užmojį katalikiškuose kraštuose: Prancūzijoje, Ispanijoje, Flandrijoje.

Baroko stiliaus raida apima XVI a. Pabaigą – XVIII a. Vidurį. Reikia pažymėti, kad baroko laikotarpio mmenininkai ir meninės kryptys labai skyrėsi viena nuo kitos, todė sunku jas sujungti į vieno stiliaus kategoriją. Šis laikotarpis pasižymėjo individualių stilių gausa, išryškėjo kiekvienos šalies, kiekvienos nacionalinės kultūros savarankiškas, savitas pobūdis.

Skiriami trys baroko stiliaus raidos etapai: ankstyvasis, brandusis, vėlyvasis.

Ankstyvasis barokas pradėjo formuotis Romoje. Popiežiaus Sikso V užsakymu architektas D.Fontana pertvarkė Romos miestą. Buvo sukurtas naujas, plačių ir erdvių gatvių miesto įvaizdis.Italų architektai Džakomas dela Porta ir Džakomas da Vinjola suprojaktavo Jėzaus (II Gesu) bažnyčią Romoje.

Brandusis barokas. Ruškiausi architektai buvo Lorencas Berninis (1598 – 1680) ir Frančeskas Borominis (1599 – 1667). Ypatingą formų dinamiką ir ekspresiją baroko stilius įgavo F. Borominio kūryboje.

Vėlyvasis baroko etapas pasižymėjo architektūriniu lengvumu ir dekoratyvumu. Palengva jis perėjo į rokoko stilių.

Baroko laikotarpiu, bbe sakralinių pastatų, statomi užmiesčio rūmai, karališkosios rezidencijos. Architektūrai pajungia ir gamtą. Šalia rūmų projektuojami erdvūs parkai, terasomis besileidžiantys nuo kalvų. Jie puošti skulptūromis ir fontanų kaskadomis.

Barokas, palyginti su renesansu, stipriai išplėtė jutimų ir jausmų skalę.Baroko skulptoriai stengėsi užfiksuoti ir gestais bei mimika išreikšti įvairias aistras, siaubą ir skausmą. Tipiškas baroko altorius vaizduoja šventąjį ekstazės, transo būsenoje. Barokas priešingai negu renesansas, nevaizdavo to, kas tobula ir užbaigta, bet stengėsi perteikti amžiną vyksmą. Portretuose išryškinama portretuojamojo vidinė būsena, charakteris.

Baroko architektūra kiekvienoje šalyje įgavo savitų bruožų. Prancūzijoje baroko laikotarpis siejosi su klasicizmo kryptimi: čia didesnę įtaką turėjo antikos ir renesanso pavyzdžiai. Žymiausias prancūzų baroko paminklas – Versalio rūmai. Vokietijoje Drezdeno mieste šiuo laikotarpiu pastatytas Cvingerio architektūrinis ansamblis. Ypatinga prabanga, architektūrinių ornamentų gausa būdinga ir Vienos Belverio rūmams.

Anglijoje reikšmingiausiu baroko paminklu laikoma Šv. Povilo katedra Londone. Savitas barokas susifirmavo ir Rusijoje. Sankt Peterburge iškilę Žiemos rūmai.

Tapyba Baroko epochoje

Barokas – tai didžiulių iliuzinių freskų, kuriančių atviro dangaus su sklaidančiomis figūromis efektą, menas. Tapyba linksta į didelius mastelius, gyvybingas figūrines kompozicijas, dudėtingas figūrų pozas perspektyvoje, sūkuringą draperijų judesį, veržlias diagonales ir banguojančias kreives, stiprią šviesą ir gilų šešėlį, paviršiaus tekstūrų realumą, energingą potėpį.

Baroko meninkai mėgsta įtampą, dinamiką, masyvumą, didumą, atviras formas, paslaptingumą, tapybiškumą, begalinės erdvės įvaizdį palyginus su renesansu, kai siekta vaizdo linijiškumo, plokštumo, uždarų, apibrėžtų formų, atskirų dalių pusiausvyros. Baroko tapyboje didžiulis dėmesys skiriamas šviesai ir spalvai, nepaisoma harmonijos taisyklių, linkstama į labai sudėtingas kompozicijas.

Barokas – tai didžiausios tapybos epocha, kurioje ypač didelį vaidmenį suvaidino Italija, Nyderlandai, Ispanija, Prancūzija.Skiriamos trys baroko tapybos kryptys: ,,grynasis,, barokas, klasicistinis ir relistinis. Grynasis barokas plačiausiai reiškėsi Italijoje, Ispanijoje ir Flandijoje. Jis pasižymėjo monumentalumu, dinamika, sustiprinta jausmo išraiška, medžiagiškumu. Vyraujanti tematika – ddažnai mitologizuotos scenos iš karaliaus dvaro gyvenimo, religiniai siužetai, kurių egzaltuotas jausmingumas siejamas su didingumu ir rafinuotumu. Prancūzijos ir iš dalies Italijos tapyba priskiriama klasicistinio baroko krypčiai, kuri remiasi griežta matematine logika, o vaizdo ekspresija pasiekiama ne kraštutinio jausmingumo išraiška, bet šaltu ir didingu monumentalumu. Realistinė Olandijos baroko kryptis atmetė didingumą ir iškilmingumą, nukreipdama žvilgsnį žmogaus buitį. Bene labiausiai šią kryptį išgarsino Rembrantas, kuris savo kūryboje perteikė subtiliausius žmogaus sielos bruožus.

Italijoje pirmuosius žingsnius barokinės tapybos link žengė broliai Anibalas, Agostinas ir Lodovikas Karačiai. Jų kūryboje išryškėjo esminiai naujojo meno principai: gebėjimas sukelti įspūdį, jaudinti it įtikinti. Tačiau labiausiai baroko tapybos formavimąsi paveikė Mikelandželas da Karavadžas (1573 – 1610). Kilęs iš liaudies, net religiniuose paveiksluose tapė paprastus, nerangius, raukšlėtus valstiečius (,,Apaštalas Matas,,). Kaip tikras baroko atstovas Karavadžas mėgo rakursus, optinius netikėtumus, ryškios šviesos blyksnius, šviesos ir šešėlių kontrastus (,,Šv. Povilo atsivertimas,,). Vėlesniems dailininkams Karavadžo šviesokaitos metodas turėjo lemiamą įtaką. Tačiau nei Anibalė Karačis, nei Karavadžas paprastai nėra laikomi garsiausiais dailininkais: XIX a. jie buvo nebemadingi, nors dabar juos vėl ima vertinti. M. Karavadžio stiliui būdinga kintrastinga šviesokaita, dramatizuojanti vaizduojamus įvykius, be to, pasakojamasis žanrinių temų traktavimas, tikroviškumas, gilinimasis į personažų psichologiją.

El Grekas (1541 – 1614) Ispanijos savito bruožo ddailininkas. Savo paveiksluose jis kūrė ypatingą erdvę – raibuliuojančią ir banguojančią, lyg matytume ne tikrą atvaizdą, bet jo atspindį. Jo tapyba savo išilgintom figūrom artima ikonų tapybai. Vienas iš reikšmingiausių jo darbų – ,,Grafo Orgaso laidotuvės,,

Su Flandrijos daile susijęs žymaus dailininko ir diplomato Piterio Pauliaus Rubenso (1577 – 1640) vardas. Rubensas suteikė baroko dailei tam tikro laisvumo, privertė gėrėtis natūralia sveikata ir jėga. Dailininkas vaizdavo nuogus ar apnuogintus kūnus, audringus judesius, įtemptas fizines pastangas. Jo pamėgtose grumtynių, kovų, vijimosi scenose išryškintas kunkuliuojančios materijos judėjimas – ,,Leukipo dukterų pagrobimas“. Jo paveiksluose nėra prislopintų šešėlių – tapyba pasižymi sodriom spalvom, šiltu koloritu. Intymūs ir poetiški dailininko vėlyvojo laikotarpio portretai(,,Elena Furman su vaikais,,).

XVII a. olandų tapybos mokykla išgarsėjo savo požiūriu į kasdienybės poetiškumą. Dailės rinkoje buvo populiari žanrinė tapyba, ir kiekvienas dailininkas specializavosi tam tikrame žanre. Žymiausias olandų portretistas buvo Fransas Halsas (1580 – 1666).Jo tapyti žmonės yra geraširdžiai, linksmo būdo, pasižymi vitališka jėga. Dailininkas žmonių veiduose pastebi visų pirma tai, ką galima aprėpti vienu žvilgsniu.Jo skvarbus žvilgsnis fiksuoja paprastą gestą, skambų juoką, natūralią žmogaus laikyseną (,,Linksmas girtuoklis,, ,, Čigonė,, ,,Burtininkė iš Harlemo,,). Reikia pažymėti, kad olandai natiurmortą suformavo kaip savarankišką žanrą. Įmantrūs stikliniai indai, prašmatnūs valgiai, atrodo, veikia uoslę

ir skonį. Jie taip puikiai nutapyti, kad kiekvieną detalę galima tartum paliesti. Vilemas Heda (1593 – 1678) – tai vienas iš olandų dailininkų, sukūręs tikrus šio žanro šedevrus.

Išskirtinis reiškinys visoje ,, mažųjų olandų,, plejadoje – Rembrantas (1606 – 1669). Taurų grožį jis rasdavo fiziniame netobulume. Rembrantas tapė portretus, kuriuose vaizdavo paprastus negražius luošų ir aklų, pavargusių, sulinkusių ir senų žmonių veidus (,,Senos moters portretas,, ,,Homeras,,). Tačiau šiuos žmones jis paversdavo išminčiais ir karaliais, spinduliuojančiais vidine dvasios šviesa. Stovėdami prieš RRembranto portretus, jaučiamės lyg bendrautume su žmonėmis, juntame jų nuoširdumą, užuojautos troškimą, vienišumą , kančią. Jis sugebėjo žmogui pažvelgti tiesiai į širdį. Paveiksluose Rembrantas sprendžia psichologines problemas. Jo spalvos ne tokios ryškios, kaip Rubenso ar Velaskeso. Dominuoja tamsiai rudos spalvos atspalviai.

XVII a. antros pusės prancūzų dailė vadinama Liudviko XIV stiliumi. Tai puošnus reprezentacinis prancūziškas barokas, sujungtas su klasicizmu. Prancūziškasis barokas nebuvo ,,grynas,, barokas, – jame kur kas daugiau tvarkos ir griežtumo.Prancūzai labiau mėgo antikos ir renesanso tradicijas, todėl ddailėje stiprėjo klasicizmo srovė. Prie šios krypties, vadinamųjų realybės tapytojų, priskiriamas Žoržas de la Tūras (1600 – 1652), kuris veikiamas Karavadžo tapė religinius siužetus. Peizažistas Kloda Lorenas (1600 – 1682) tapė didingą ,, nepaliestą,, gamtą su senoviniais griuvėsiais arba vieniša žžmogaus figūrėle, kas teikdavo jo peizažams melancholijos atspalvį. Jo peizažuose atsiveria beribiai toliai ir gilumos, pripildytos vaiskios arba žaižaruojančios šviesos (..Jūros peizažas su Akidu ir Galatėja,,.

Rembrantas

,,KRISTUS SAKO PAMOKSLĄ,,

Graviūra (ofortas)

Apie 1652 m.

Rembranto graviūra ,, Kristus sako pamokslą,, vaizduoja Biblijos sceną. Kristus sako pamokslą, o jo klausytis susirinko vargšai ir pažemintieji. Štai jie sėdi ir stovi aplink, susimetę į krūveles, vieni susižavėję klausosi, kiti mąsto apie Jėzaus žodžius, treti (pavyzdžiui, storulis, stovįs už Jėzaus) tikriausiai baisisi Kristaus išpuoliu prieš fariziejus. Kristus mokė alkanus, skurdžius ir nuliūdusius, o juk nei skurdas, nei alkis nei ašaros nėra gražūs. Rembrantui tarsi nerūpi grožis, jis, atrodo net nevengia bjaurumo. Jis labiau už grožį ar harmoniją vertina tiesą ir nuoširdumą. Žinoma, daug kas priklauso nuo to ką ssuprantame žodyje grožis. Dešiniajame graviūros kampe pavaizduotas nuplyšęs senis, viena ranka prisidengęs veidą ir giliai susimastęs, pakėlęs akis aukštyn, yra viena gražiausių kada nors pavaizduotų figūrų.

Neįprastas Rembranto metodas dažnai verčia mus pamiršti, kiek meninės išminties ir įgūdžių reikia šioms figūrų grupėms sukomponuoti. Kruopščiai sustyguota kompozicija – minia, apsupusi Jėzų ratu, bet ir stovinti per pagarbų nuotolį nuo Jo. Diselių žmonių grupių meistriško pasiskirstymo į tariamai atsitiktines, bet iš tiesų tobulai darnias grupes, Rembrantas daugiausiai išmoko iš italų meno.

Šį kartą Rembrantas ieškojo modelių savo mieste. Jis ilgai gyveno Amsterdamo žydų kvartale ir buvo gana gerai ištyręs žydų išvaizdą ir aprangą, todėl galėjo panaudoti Šventraščio pasakojimams iliustruoti.

BAROKAS LIETUVOJE

Pirmieji baroko stiliaus pavyzdžiai pasirodė XVI a. pabaigoje. Lietuvos barokas buvo nevienalytis, nes tuo metu šalyje dirbo atvykusių iš kitų šalių architektų ir dailininkų. Baroko meno raida Lietuvoje skirstoma į tris laikotarpius:ankstyvąjį (1600 – 1650), brandųjį (1650 – 1700) ir vėlyvąjį (1700 – 1790).

Baroko architektūra daugiausia plito miestuose. Čia buvo statomi dideli bažnyčių ir vienuolynų ansambliai. Vilniuje pastatyta daugiausia barokinių pastatų, todėl čia pradėjo formuotis ir lietuviško baroko bruožai. Lietuvoje bažnyčios statytos įvairaus plano ir tūrio: kupolinės bokštinės, bekupolės bokštinės, frontoninės bebokštės. Pirmoji ankstyvojo baroko jėzuitų bažnyčia Vilniuje pastatyta 1604 – 1618 m. – Šv. Kazimiero bažnyčia. Gražiausias ankstyvojo baroko frontoninės bažnyčios pavyzdys yra Vilniaus Šv. Teresės bažnyčia (1620 – 1631).Ypač darnių proporcijų, grakštus ir lengvas bažnyčios fasadas. Tokio pat tipo irVilniaus Visų šventųjų bažnyčia (1620 – 1631). Baroko centriškosios kupolinės kompozicijos pavyzdys – Vilniaus Arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčia (1624 – 1636).

Brandžiojo baroko statinys – Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia (1668 – 1676) pastatyta pagal Šv. Kazimiero bažnyčios kompozicinę struktūrą. Šį įspudingą monumertalų statinį fundavo Lietuvos didysis etmonas iir Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Pacas.Pacų šeimos mauzoliejui buvo skirtas ir vienas originaliausių brandžiojo baroko statinių – Pažaislio ansamblio bažnyčia (1667 – 1674).

XVIII a. daugelis bažnyčių buvo rekonstruotos ir įgavo vėlyvojo baroko bruožų: frontonai jau puošti kolonų ir piliastrų grupėmis, banguojančių, laužytų karnizų linijomis, rokokinių kriauklių motyvų ornamentais(Vilniaus Šv. Jonų bažnyčia). Vėlyvajam barokui būdingos bažnyčios su dviem lieknais gražiais bokštais(Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčia, MisionieriųŠvč.M.Marijos ėmimo į dangų bažnyčia). Taigi matome, kad Lietuvos kulto pastatai ryškiausiai atspindi baroko stiliaus įpatybes.

XVII a. interjeruose pradėti kurti skulptūriniai ansambliai.Vienas gražiausių skulptūrinių ansamblių yra Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios interjero dekoras. Tai brandžiojo baroko kūrinys, labai tobulas ir meistriškas. Čia gausu augalinių ir geometrinių ornamertų, istorinių ir buitinių scenų. Pažaislio bažnyčios interjere dagiau augalinio ornamento, vaisių girliandų, sparnuotų ir besparnių galvučių motyvų negu figūrinių skulptūrų.

Vilniaus universiteto salių freskos – pirmieji žinomi XVII a. baroko sieninės tapybos pavyzdžiai. Baroko laikotarpiu Lietuvoje dirbo dailininkai iš kitų šalių. Lenkų kilmės žinomas dailininkas S. Čekavičius (1689 – 1775) sukūrė nemažai paveiklų Vilniaus Šv. Kotrynos, Vizitiečių Domininkonų bažnyčioms. Olandų kilmės dailininkas P. Dankersas paliko ryškų pėdsaką Lietuvoje. Jis nutapė nemažai portretų, išpuošė Vilniaus Arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčios paskliautes. Pažaislio ansamblio bažnyčios freskas tapė italų dailininkas M. AA. Palonis. Vilniaus Arkikatedros Šv. Kazimiero bažnyčioje(,,Šv. Kazimiero karsto atidengimas,,).

Vietiniai dailininkai labiausiai mėgo buitinio, istorinio, portretinio, religinio žanro molbertinę tapybą. Tuo metu nesidomėta žmogaus individualybe, todėl portretų būbingiausi bruožai – iškilmingumas, dekoratyvumas ir pompastiškumas. Altoriniuose paveiksluose susilieja ikonų, gotikos, renesanso išraiškos elementai (,,Sapiegų Madona,,).

Lietuva gali pasigirti tikrai europinio lygio baroko architektūra, kurios saviti bruožai išryškėjo ne tik didmiesčių, bet ir kaimo statiniuose. Troškūnų, Antalieptės, Liškiavos vienuolynų ansambliai, daug medinių ir mūrinių bažnyčių yra puikūs baroko pavyzdžiai.

Vienas iš įdomių Vakarų – Rytų sankirtos Lietuvos barokinėje kultūroje vaisių – puošnūs, ornamentais kalinėti sidabriniai ar auksuoti altorių paveikslų aptaisai, liudijantys ypatingą vietinę atvaizdo sakralumo sampratą ir didžiulį dekoratyvumo pomėgį. Vienas iš žymiasnių kalinėtų aptaisų puošia Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslą.

Naudota literatūra

1. E. H.Gombrich ,, Meno istorija,, (,,alma litera,, Vilnius 1995 m.)

2. A.Čiurlionytė ,,Meno istorija,, (,,Šviesa,,Kaunas 2001m.)