Dailės istorija
SENOVĖS ROMOS MENAS.
Valstybė formuojasi nuo VIa.pr.m.e.. Tai buvo viena galingiausių valstybių. Kultūra bendra su Graikijos. Pasiekiama klasikos pažanga. Jai priklausė visos Vakarų Europos valstybės. Valstybės visuomeninė struktūra sudėtinga. Tiesiami keliai, tiltai (komunikaciniai), vandens kanalai, kas vartojama ir šiandien. Romos miestas pastatytas radialiniu planu: (saulė su spinduliais)
Miestai turėjo kanalizaciją. Butai buvo šildomi centriniu šildymu, buvo vandentiekis. Turtingieji savo vilose turėjo vidinius kiemus.
Skulptūra. Portretas antkapinis.
Buvo paplitęs simbolinis atvaizdas. Vėliau buvo nuimama veido kaukė ir įrėminama. Portretus pradėta kurti naudojantis nuimtomis kkaukėmis. Tai nulėmė skulptūros vystymąsi.
GRAIKIJA IR ROMA.
Antikus reiškia senas.
Graikija XI-Ia.pr.m.e. istorijos raida. Šis laikotarpis skirstomas:
· XI-VIIIa.pr.m.e. Homerinis laikotarpis.
· VII-VIa.pr.m.e. Archaininis laikotarpis. Jau kuriami miestai(polisai), valstybės. Architektūroje formuojasi orderių sistema. Skulptūroje išryškėjo gyvenimu besidžiaugiantis žmogus.
· Va.pr.m.e. Graikai nugali Persiją. Apsijungia polisai. Pasiekiamas ekonominis išsivystymas.
· Iva.pr.m.e. vėlyvoji klasika. Graikų valstybės silpnėjimas. Bruožai išlaikomi tie patys.
· III-Ia.pr.m.e. Helenizmo laikotarpis. Graikų menas paplinta kaimyninėse šalyse (Romoje, Mažojoje Azijoje)
Graikų skulptūroje žmogus vaizduojamas realistiškai, kasdieniškai, besidžiaugiantis gyvenimu.
Keramika. Atsispindi graikų gyvenimas. Pagal keramiką galima dotuoti ir kt. kūrinius, nes skirtis gali ttik laikotarpiu – skirtingi piešiniai.
· Protogeometrinis stilius, vienas iš seniausių. Patys nesudėtingiausi ornamentai.
XI-Xa.pr.m.e. Meandro motyvas. (atėjęs iš rytų) Palmetės šakelė.
· Žmogaus ir gyvūnų motyvai.
Dekoravimo būdas:
1. Juodafigūrinė (ant natūralaus molio darydavo piešinį (iki VIa.pr.m.e.))
2. Raudona figūrinė (indą dengdavo juoda, o likusias dėmes – rraudonai nuo IIIa.pr.m.e.) Dekoruodavo juodu matiniu laku. Dekoruoti labai tinka slankos plunksna. Pati seniausia keramika buvo smailiai.
Architektūra. Pastatai tarnauja ne tik kultūrai ir religijai, bet ir visuomeniniams renginiams. Statomi be pamatų, tik ant akmens plokščių. – plano : antai(prieangis)
· Orderis – tam tikra sistema architektūroje. Tai pastato konstruktyvių dalių proporcijos.
Orderis skirstomas:
1. Dorėnų ord. – masyvios, sunkios, tvirtos formos.
2. Joninų ord. – formos išsitęsia, atsiranda dekoro.
3. Koruntinis ord. – puošniausios, liekniausios formos.
BIZANTIJOS DAILÉ.
Viduramžiai sutampa su feodaline epocha. Kultūra priklauso tam, kam ir žemė. Kultūra vystosi priklausomai nuo bažnyčios. Bažnyčia suskyla į pravoslavus ir katalikus. Rytuose – islamas. Islamas skelbė vieninteliu valdovu Alachą.
Jis vienintelis sutvėrėjas. tai turėjo didelę reikšmę mene. Draudžiami vaizduojamieji menai. Išmintis – knygų miniatiūra. Aukštas mokslas sprendė tai, kad raštas įauga į oornamentiką. Augaliniai ir geometriniai ornamentai. Damasko plieno ginklai buvo nepaprastai vertinami Europoje, tiek kokybe, tiek meniniu atžvilgiu.
Skulptūros pasižymi vešlumu, apkūnios kaip ir žmonės.
Bizantija – viena pirmųjų viduramžio valstybių. Viešpatavo krikščionybė kaip valstybinė religija. Pratęsiamos antikinės tradicijos. Taip pat matosi feodalinės kultūros pėdsakai. bažnyčios įtaka dar nėra labai stipri. Krikščionybė atsirado Romoje. Ir iškėlė vieną dievą. Krikščioniškasis dievas neturi jokio minuso. Nauja religija iškėlė naują požiūrį į žmogų. padalina jį į daflis (siela – nemirtinga, kūnas – sielos
priedas) ttas mene pagrindė dviprasmiškumą, sąlyginumą (vieną sako, kitą galvoja).
IV-Va. Bizantija buvo grynai antikinės kultūros įtakoje. Aleksandrija, Konstantinopolis st. miestai. visur stovėjo bazilikos.
325m. priimtas nutarimas švęsti Kalėdas. 336m. pirmą kartą švenčiamos Kalėdos.
VIa. prasideda kultūros pakilimas, vystosi architektūra, paplinta centrinio plano pastatai. Visada perdengiami kupolais. dažniausiai statomi kaip krikštyklos ir kapai (baktisterijai).
VI-VIIa.pradž. daugelyje tapybos darbų išlieka antikos elementų (realizmo) kultūros kilimą paaštrina vidiniai prieštaravimai (karai):
1. nereikalingi šventyklų atvaizdai (tai neleistina pagonybės liekana)
2. Kova prieš bažnyčių turtėjimą, puošimą.
Karas truko du šimtmečius. Sunaikino daug VIII-IXa. kultūros paminklų ir stabdė kultūros vystymąsi.
IX-XIa. naujas periodas. Vėl sustiprėja Bizantija.
Xia. prasideda pirmieji kryžiaus žygiai. Šiuo laikotarpiu nusistovi planinis struktūros ir ikonografinės schemos (bažnyčios kryžminis, kupolinis planas).
4 pasaulio šalys,
dangaus skliautas
Pontokratorius(visagalis valdytojas) ,toliau apaštalai.
Atsiranda daugiau sąlyginumo ir schematiškumo.Žmogus vaizduojamas plokštuminiai.Vengiant konkretumo -fonas auksinis.Atsiranda ir plačiai paplinta ikonos.
XIIa.Ipusė Vladimiro “Dievo motina” viena seniausių ikonų.
Sąlyginumo bruožai ryškūs ir miniatūrinėje tapyboje.Pradedama naudoti auksinis fonas.
I-IIa.m.e. portretuose ryški graikų Veido bruožus bandoma pagražinti
Kartojamos graikų skulptūros. Pozas imperatoriams mėginama vaizduoti graikiškų pozose.
Ant šarvų alegorinės figūros. Imperatoriams didina galinguma, didingumą. Naudojamas daugiaplanis reljefas.
Ia.m.e. atsisakoma idealizacijos. Tai arkos ir triumfo kolonos. Saikingai papuoštos. Trojano kolona. Siekiama dokumentiškai.
IIa.m.e. skulptūroje ryškėja dramatiniai veidai, tai atsisakoma pdichromijos. Sudėtingesnis komponavimas. Marko Aurelijaus skulptūros pasiekusios mūsų laikus.
III-IVa.m.e. sudėtingos figūros, portretai, dramatika, inponavimas.
V-VI-VIII amžiai .BARBARŲ llaikotarpis.
Romėnai užkariauja Europą ir neša savo kultūrą.O barbarai visa tai naikino laikydami tai užkariautojų kultūra.
Charakteringa:
Kuriasi mažos atskiros valstybėlės.Architektūra neišvystyta.Mediniai pastatai.Nėra sudėtingos planinės struktūros.Akmens architektūra.Visą meno vystymąsi valdo bažnyčia.
IX-X-XI-XII ir kai kur XIII amžiai. ROMANINIS laikotarpis.
Susiformuoja pagrindiniai viduramžių meno principai:
1.Realybės viešpatavimas
2.Sąlyginumas
3.Turtinga fantastika (atėjus iš barbarų meno)
Fone vyrauja religinė tematika.Vaizduojami Šventieji ,Dievas ir šventųjų gyvenimas.Sienų tapyba bažnyčiose,freska,auksinis fonas.
Vyrauja kultinė architektūra-vienuolynai.Feodalų pilys su gynybinėm sienom.
Statoma iš akmens,mediniai perdengimai.Naudojami skliautai.
Dekoruojama labai negausiai.Kolonos baigiasi augaliniais motyvais.Romaninio laikotarpio pastatų išorė labai rūsti.Pastatui būdingos vertikalios-horizontalios plokštumos masyvios,grubios.Reljefas labai žemas ,vaizdai išdėstomi juostomis.Kartojasi tie patys personažai.Vyrauja disproporcija,deformacija-siekiant išreikšti dvasinę būseną.
Italijoje šiam laikotarpiui priklauso Pizos ansamblis.Čia žmogus iškeliamas aukščiau už Dievą.Universali asmenybė.Menas ir mokslas nedalomai susiję.Studijuojama anatomija.
Terminai:
Pseudostilius-tai stilius,kuris mėgdžioja senus stilius.
Neostilius-naujai atkartojantis.
ROMANTIZMAS – meno dėsnių nepaisymas.Revoliucija prieš akademizmą.paprastos natūros priepastatymas idealizmui.Tam tikras piešinio ir kolorito (spalvų) netobulumas.Stiliaus stoka.Romantizmas skirstomas:
1.Progresyvinis romantizmas.Domėjosi savo laikmečio epocha.
2.Reakcyvusis.Vieni dailininkai nusivylę savo laikų epocha,stengėsi atitrūkti nuo epochos,vaizdavo egzotiką,praeitį.
Vienas pirmųjų romantikų buvo T.Žeriko.Piešė žirgus,jų lenktynes.Pav.:”Raitelių kapitonas”,”Lenktynės Epsone” ir kt.Reikšmingiausias darbas “Medūzos plaustas’ (po laivo katastrofos)
Tapytojas E.de Lekrua:”Chioso skerdynės”(graikų kova prieš turkus),”Dantės laivas”(Dantė ir Vergilijus plaukia pragaro upe į pragarą)
ROKOKO stilius. Atsidavimas savo malonumams, pasimėgavimams. Tikslas įrengti puošnius rūmus, gyventi prabangoje. Grįžimas į gamtą. (Palangos parkas prie ginaro rūmų). Oteliai – rūmai, statomi toliau nuo gatvės, nuo aaplinkos izoliuoti parkais. Viskas labai safinuota. Spalvos pastelinės, gausu atspalvių. Rūmuose parodines sales keičia lošimo kambariai. Interjero imtymumas ir paikumas. Interjeras labi puošnus ir prabangus. Aptakios ir turtingos formos. A.Vato “Kelionė į keteros salą” (plaukia laivas, įsimylėjusių poros).
EMPYRO stilius. XIXa. pradžia. Empyrum – nuo žodžio imperija. Tikslas – podemonstruoti reprezintacinį valdovo vaidmenį. Charakteringa: atspirties taikos
klasicizmas. Remiasi antika, ankstyvuoju renesansu. Napoleono laikai. Statoma daug triumfo arkų. Napaleonopergalei statoma Karuselės arka (architektai Persje ir Fontemas). Šalgreno stat. Triumfo arka gausu dekoro skulptūrų.
Tapyba: portretistas Fransua Žeraras tapė žymių damų portretus. Reprezentacinis portretas. Tapytojas Žakas Domininkas Engsas “Jupiteris ir teofilė” mistinis piešinys, meistriškai piešė moterų aktus “Šaltinis”, “Obeliskas” Homerų moterys.
ANKSTYVASIS RENESANSAS (XV a.) :
Naujų konstrukcijų neišrandama, tik tobulinamos ankstesnės. Kupolo konstrukcijos – išmūrijamas karkasas, po to daromos kupolo plokštumos. Charakteringi centrinio plano pastatai. (Kryžiaus formos). Naudojama lankinė arka ir kryžminiai saitai.
Tapyba tampa pagrindine meno šaka, paplinta molbertinė tapyba. Siužetai išlieka religiniai. Portretų tapyba: anatominės žinios, tiksi anatominė struktūra, tūrio, formos, apimties perteikimas. Vaizduojamos apnuogintos figūros.(“Veneros gimimas”) Vienas žymiausių to meto tapytojų – S. Botičelli.(“Madona”, “Šv. Sebastionas”)
GOTIKA (XII a.- XIII a.) :
Gotikos kultūra – išaugusių meistrų kultūra. Kultūrą kuria pasauliečiai ir amatininkai. Svarbiausi pastatai – katedra ir rotušė. Vis daugėja laisvų (savivaldžių) miestų.
Juose valdžia nepriklauso nuo
feodalo, ji renkama. Iš Rytų į Europą patenka daug prabangos: audiniai, ginklai, indai, papuošalai. Visa tai skatino meistro kultūros vystymąsi.
Vėlyvoje gotikoje plokštumų nebelieka. Statinys atrodo kaip iš nėrinių. Formos grakščios, plonos, ištęstos. (Paryžiaus Katedra, Reimso Katedra, Šv. Onos bažnyčia Vilniuje, Perkūno namai Kaune)
Skulptūra daug gausesnė negu romaniniame laikotarpyje. Skulptūra dengia ne tik fasadą, bet ir šonines sienas. Gausi vidaus puošyba. Ypač reikšminga altorių skulptūra.
Skulptūra polichromuojama (dažoma). Tarp religinių vaizdų sutviska ir pasaulinės scenos.
MODERNAS ::
Tai naujas stilius, susiformavęs beveik visose šalyse tuo pačiu metu. Ryškiausiu centru buvo belgija. Austrijoje jis buvo vadinamas Secesija – atsiskyrimas nuo
senųjų stilių. Naujas požiūris į įprastas formas, paprastus daiktus traktuoja ne paprastai. Plačiai taikomas vitražas, keramika, alavas. Naujos konstrukcijos baldų gamyboje, architektūroje. Išryškėja polinkis į dekorą, dekoratyvumą. Išnyksta riba tarp atskirų meno šakų. Atsisakoma formos modeliuotės, viskas piešiama plokštumoje, sureikšminama linija. Ornamentas – augaliniai, gyvūnų motyvais. Grafika, knygų iliustravimas, inicialinės raidės. Vingri plastiška linija. Dominuoja lelijos motyvai, ppaukščiai, povo plunksnos, išsidraikę plaukai.
Plakatai: reklaminiai plakatai, žurnalų viršeliai, simboliniai elementai poezijoje.
Skulptūrėlė (“Moteris su vaiku”, autorius Rodenas ). Lotreko plakatai: sodri linija, dėmės.
MODERNIZMAS ( XX a.) :
Viena iš krypčių – 1905 m. gimęs fovizmas.(Laukinis menas). Spalvinių
dėmių kombinacija, spalvų įpatumas, ppiešinys netaisyklingas, sąlyginis. (“Žmogaus portretas”, “Raudonasis kambarys” – Matiso). Fovistai visiškai nesiskaito su realybe, kuria sav o pasaulį, išreiškia save.
KUBIZMAS (1906 – 1907 m.) :
P. Pikasso: “Arlekinas”, “Arlekino šeima”, “Mergaitė su kamuoliu”
XX a. yra intelekto amžius. Žmogus į pasaulį turi žiūrėti protu, o ne akim. Kubizme iki I pasaulinio karo buvo cirko artistų, klajoklių tema. Kūrybiniam procese turi dalyvauti ir žiūrovas.
FUTURIZMAS (XX a.) :
Remiasi kubistinių formų skaidymu ir jų ritmišku kartojimu. Malevičius (“Malkų skaldykloje”(tipiškas namų valstietės vaizdas), “Anglas Maskvoje”)
ABSTRAKCIONIZMAS (XX a.) :
1910 m. Malevičiaus nutapytas “Joudas kvadratas baltame fone” buv ovienas
pirmųjų darbų. Menas nėra gyvenimo atspindys . Tai menininko intelekto išraiška. Sakoma, jog neįmanoma atspindėti daikto esmės. Katinskis: “Peizažas”, “Juoda dėmė”.
EKSPRESIONIZMAS (XX a.):
Ši meno rūšis vyravo iki pusės I ppasaulinio karo. Ekspresija – išraiška su didžiausia emocine įtampa, perdėta, ligreiška. Munskas: “Šauksmas” – tai ryškiausias ekspresionizmo pavyzdys (siužetas maksimaliai užaštrinamas).
SIURREALIZMAS (XX a.) :
Aukščiau virš realizmo. Siurrealistai atspindėjo, išreiškė pasamonę, o ne realų pasaulį: regėjimus, haliucinacijas. Salvadoras Dali: “Minkšti laikrodžiai”, “Peizažas telefono rageliu”, “Paskutinis teismas”, “Nukryžiuotasis”.
REALIZMAS (XVIII a. – XIX a.) :
Tai sąmoninga menininko pozicija, stengiantis objektyviai parodyti tikrovę.
Parodyti ne tik blogas, bet ir geras gyvenimo puses. F. Goja: “Aristokratų berniukas” (žmogus kaip lėlė raudonu kostiumu), “Moteris su kūdikiu” ((blankios, švelnios spalvos), “Koks narsumas” (moteris prie patrankos), “Sušaudymas”. XIX a. Prancūzija tampa meno įsigalėjimo centru. Realizmo įsigalėjimas rodo meno demokratėjimą. Viena realizmo apraiškų įsigali peizaže. Tai tarsi protestas prieš gamtos naikinimą augančiame kapitalizme. Ruso: “Ariantis valstietis”; De Lekrua: “Žaibo išgąsdintas arklys”, “Marokietis, balnojantis žirgą”; Givstavas Kurbe: “Vyras su pypke”.
IMPRESIONIZMAS (XIX – XX a.):
Impresion – įspūdis. Tai tas pats realizmas, pasirinkęs konkretesnę temą. Impresionizmas rėmėsi kuo tikslesniu gamtos tyrinėjimu. Jis brendo palaipsniui, buvo sutelkiamas didžiausias dėmesys į profesines problemas. Didelį vaidmenį
suvaidina fotografijos atsiradimas. Menininkai ieško naujų išraiškos formų, priemonių. Eduardas Mane: “Pusryčiai ant žolės”(figūros suvedamos į uždarą kompoziciją), “Olimpija” (I-planas šviesus, II-tamsus, sudėtingas spalvinis spręndimas.); E. Dega: “Hipodromas” (sugeba į paprastus daiktus pažiūrėti nepaprastai), “Balerina pas fotografą”, “Mėlynosios balerinos”; V. Van Gogas: “Kiparisas”, “Saulėgražos vazoje”, “Raudonasis vynuogynas” (pritrenkiančios spalvos), “Tuopų alėja”, “Autoportretas su aprėžta ausimi”.
XIX a. ARCHITEKTŪRA :
Susidomima praeities epochomis. Architektai prieina aklavietę. Užgęsus empyro stiliui, neryškėja joki nauji stiliai. Čia prasideda gotikos, baroko kopijavimas ir kt., kadangi šie stiliai nėra konkretūs stiliai. Labai skiriasi statybos technika, todėl šie stiliai vadinami Neostiliais arba
Ekleptika. Pseudogotikinis statinys – Londono Parlamento rūmai. Pseudobarokas – Didieji operos rūmai Paryžiuje. Padedama statyti didelės prekyvietės, tiltai, naudojamos gelžbetonio ir metalo konstrukcijos. Pvz.: Didysis Paryžiaus tturgus. “Krištolo rūmus” suprojektavo Dž.Bekstonas 1851 m., kurio konstrukcija iš metalo ir stiklo. 1889 m. Eifelis Paryžiuje sukūrė Eifelio bokštą.
BAROKAS (XVI a.) :
Baroko stilius turi pritrenkti žogų, kad sudrytų kuo didesnį įspūdį, pastatai formuojami landšafto atžvilgiu, suderinant su aplinka. (Pažaislio vienuolynas Kaune prie Kauno marių, Šv. Povilo bažnyčia Vilniuje). Iterjere monumentalioji tapyba su reljefu (iliuzioniškumas). Labai emocionalūs siužetai tiek tapyboje, tiek skulptūroje. Kada žmogus išgyvena ryškias ekstazes, meilės aistras, kančias, apoteozes. Meninių priemonių pagalba stengiamasi emocijas pabrėžti, sustiprinti.
Skulptūrai būdinga dimamiška kompozicija. Ieškoma tikslaus gyvenimiško judesio, tikroviško vaizdo. Sudėtunga spalvinė gama, šviesos – tamsos kaita. Daug dėmesio mimikai, faktūrai, modeliuotei, medžiagiškumui.
Tapyba. Viena mėgiamiausių kompozicijos formų – diagonalinė (įstrižainės).
Kritimas, Kilimas
Apskritimo kompozicija, pusapskritimis,
smukimas. nukirstas kadras.
Spalvai teikiamas įpatingas dėmesys, bet jos ne grynos, maišomos, daugumoje šiltos.
Rubensas: vešlios riebios, putnios formos. Storos moterys, perdėtas vešlumas. “Bakebas” (vyno dievas), “Persėjas ir Andromeda” .
KLASICIZMAS (XVII a.) :
Jis pirmiausia pasireiškė tapyboje ir architektūroje XVII a. viduryje. Tai menas, kuris turėjo skiepyti žmogui moralines nuostatas, pasaulinio auklėjimo funkcijas. Klasicizmas kilęs nuo žodžio Klasika – nuo Antikos meno klasikos. Etalonu laikomas Aukštojo renesanso menas. Grožis negali būti laikomas tuo, kas yra gėris, o gėris nėra tas, kas nėra teisinga. Stengiamasi tarnauti kilniems idealams, savo tautai, savo TTėvynei. Iškeliama tai, kas labai didinga, reikalinga, atmetama viena: kas negražu, netobula, nereikšminga, neteisinga. Laikomasi taisyklingų formų traktuočių, taisyklingų proporcijų. Labai gražus judesys, uždara kompozicija. Nikole Pusenas: “Arkadijos piemenys”, “Ciprijonas afrikietis”.
Klasicizmo architektūra. Rūminė – ne kultinė. Išorėje labai akcentuojamas centras. Pastato kampai – aiškus pasiskirstymas, naudojamos kolonos. Išskiriamos rūmų centras. Aiškus tarptautinis skaidymas. pvz.: Klodas Perro (architektas) Luvro rytinis paradas. Versalio rūmai (kelių autorių).
Lietuvoje: Pranciškus Smuglevičius. kopija “Norono (aukso) rūmai” ir kt., eskizas “Apaštalas povilas”, “Apaštalas Simonas”.
AUKŠTASIS RENESANSAS :
Paniekinamas meninis brandumas, žmogų stengiamasi vaizduoti tobulą. Leonardo Da’ Vinči: “Madona su kūdikiu” (figūros užpildo visą formatą), “Šv. Ona ir Marija su kūdikiu” (dinamiškos figūros). Rafaelio kūryba buvo harmoningiausia tarp to meto dailininkų: “Šventoji šeimyna”, “Siksto Madona”. Mikelandželas garsėjo skulptūromis: Siksto koplyčia, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios projektas (Roma, Vatikanas).
