DVASINĖ IŠRAIŠKA ŠIUOLAIKINĖJE SAKRALINĖJE ARCHITEKTŪROJE

TURINYS

1. Anotacija 3

2. Įvadas 4

3. Sakralinės architektūros išraiškos analizė 6

3.1 Sakralinės estetikos apžvalga 7

3.2 Dvasinės kūrybos pavyzdžių analizė 12

4. Išvados 15

5. Priedai: 18

1 paveikslas 19

2 paveikslas 20

3 paveikslas 21

4 paveikslas 22

5 paveikslas 23

6 paveikslas 241. Anotacija

Sakralinė architektūra visada buvo civilizacijos raidos veidrodžiu. Nagrinėjant civilizacijų eigą, daug ką galima nuspėti žiūrint į paliktus sakralinės architektūros paminklus. Ji papasakoja mums apie tuo metų gyvenančius žmones, jų pasaulėžiūrą, estetines vertybes, technikos pažangą, materialinę gerovę. Turėdamas didelę įtaką bei būdamas viršutinėse valdžios hierarchijos aukštuose dvasinis luomas formavo bei įtakojo architektūros ir jos išraiškos eestetiką. Amžiais sakralinė architektūra dominavo savo puošnumu, sudėtingais technologiniais sprendimais. Miestų orientyrais buvo aukščiausiai iškilę bažnyčių bokštai, centrines aikštes formavo katedros ir jų varpinės, siaurų ir ankštų gatvių kontrastinga atsvara – vienuolynų kompleksai su didžiuliais sodais bei parkais.2. Įvadas

Šiuolaikinės sakralinės architektūros tyrimas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo yra paskutiniųjų tendencijų ir estetinių sprendimų atspindžių analizė. Iš tiesų tai labai sąlyginis ir ginčijamas dalykas, ką mes priimame bei vadiname šiuolaikišku. Koks tas laiko tarpas apimantis šiuolaikiškumo terminą – metai, dešimtmetis, penkiasdešimtmetis? Skirtingi aautoriai, architektai, filosofai nagrinėjant dabartinės postmoderniosios visuomenės meno (o architektūra kaip bebūtų dauguma priskiria prie meno bendruomenės, nors ir labai socializuotos bei utilitarinės) estetikos raidą šiuolaikiniam laikotarpiui priskiria labai siaura laiko tarpa – vieno dešimtmečio tęstinumą. Architektūroje skirtingai nei kitose mmeno šakose esminiai pokyčiai užtrunka ilgiau nei vienas dešimtmetis, todėl analizuojant sakralinės architektūros pavyzdžius teko nagrinėti daugelį XX amžiaus pabaigos pastatų, nesivaržant griežtais laiko limitais. Kadangi sakralinė architektūra kaip viena iš labiausiai į visuomenę orientuotų objektų savyje sukaupia funkcijos ir dvasingos nuotaikos bei psichologinės įtakos poveikio siekius, turėdama labai daug simbolinių bei metaforinių prasmių, būtina suvokti šiuolaikinės visuomenės estetinę būklę, jos meno ir grožio sampratą ir remiantis tuo galima daryti tam tikras prielaidas bei išvadas, kodėl šiandien sakralinė architektūra yra beje kaip ir kiti menai dehumanizavimo procese.

Analizuojant sakralinę architektūrą negalima apsiriboti vien stilistinių klasifikavimu bei būdingų bruožų aprašymu. Sakralinėje architektūroje slypi daugybė simbolinių ženklų bei prasmių. Daugelis sakralinių tradicijų yra paveldėtos iš senosios praeities, perimtos iš kitų tikėjimo kultų, sąmoningai ppaliktos šiuolaikinėje architektūroje arba intuityviai slypi mentaliniame supratime. Todėl siekiant suprasti šiandienos sakralinės architektūros išraiška, būtina atsigręžti atgal, suvokti visą jos kelią. O taip ne mažiau svarbus yra sociologiniai visuomenės veiksniai, šiuolaikinės estetikos samprata bei jos istorinė raida.3. Sakralinės architektūros išraiškos analizė

Sakralinės architektūros tikslas visuomet buvo ne tik atlikti pastato funkcijos paskirtį, bet sukurti dvasinį bei emocinį ekvivalentą. Visais laikotarpiais sakralinė architektūra apimdavo savyje funkcijos ir simbolinės metaforos simbiozę. Funkcijos ir simbolikos proporcijos skirtingais istoriniais laikotarpiais kisdavo, tačiau galime pastebėti tam ttikra sakralinės architektūros stilistikos priklausomybę nuo metaforinės prasmės ir funkcionalaus planinio tūrinio išdėstymo, kuri skirtingais laikotarpiais užimdavo skirtinga prioritetų vietą pastatų planiniame – tūriniame sprendime. 1 paveiksle pavaizduotoje diagramoje atsispindi pleriminarinis funkcijos ir simbolikos procentinis pasiskirstymas laikmečio juostoje. XX amžiaus pabaigoje stebimas sąlyginis šių tikslu susikirtimas jų menamasis lygumas. Kas bus rytoj, kuri iš jų dviejų kils o kuri leisis žemyn?3.1 Sakralinės estetikos apžvalga

Vienas pagrindinis visose kultūrose pasireiškusių bruožų yra sakralinių pastatų iškilmingumas bei monumentalumas. Dauguma sakralinės paskirties statinių yra erdvios ir vizualiai laisvos planinės bei tūrinės koncepcijos.

Senovės Egipto architektūroje vyraujantis vaidmuo tenka šventyklų statybai. Egipto menui būdingas simbolizmas, ryšys su mirusiųjų kultu, polinkis į monumentalumą, sąlygiškumą, formų lakoniškumą, aiškų konstruktyvų mąstymą. Ritualinio vyksmo reikšmingumas Egipto kultūroje teikė daugeliui su kultinėmis reikmėmis ir ritualu susijusioms meno formoms sakralinės ir magiškos reikšmės. Neatsitiktinai daugelis Egipto menininkų priklausė intelektualiniam, tiesiogiai su religijos ir ritualo reikmėmis susijusiam žynių sluoksniui. Taigi Senovės Egiptas yra klasikinė Senovės Rytų tradicionalistinės estetinės kultūros šalis. Svarbiausi jos estetinės ir meninės kultūros bruožai yra simboliškumas, tradicionalizmas ir kanoniškumas

Senovės Egipte išsirutuliojusios estetinės pažiūros, kanonai, meninės kūrybos formos, humanistinės idėjos stipriai paveikė kaimyninių tautų – sirų, finikiečių, hetitų, senovės žydų ir graikų estetines pažiūras bei meno raidą. Egiptietiškos estetikos principai sstipriai paženklino graikų estetikoje įsivyravusią pitagorietiškąją grožio sampratą, kuri Aristotelio veikaluose pateikiama kaip “tvarka (erdvėje), sudėtinių dalių atitikimas ir aiškumas”. Graikų klasikinę meninę kultūrą vainikuojantys Polikleto “Kanono” estetiniai principai taipogi formavosi stiprioje tradicinių egiptietiškų kanonų įtakoje.

Egipto ir Artimųjų Rytų civilizacijų įtakoje pietinėse Viduržemio jūros pakrantėse formuojasi kitas svarbus pasaulinės estetikos ir meno židinys – antikinės Graikijos ir Romos kultūros, stipriai paveikusios visos vėlesnės Vakarų estetinės minties raidą.

Romantiškosios epochos meninės kultūros estetiniai principai ryškiausiai atsiskleidė vienuolynų ansamblių ir ypač bažnyčių architektūroje, kurioje vyrauja formų asketiškumas, niūrus ekspresyvumas, griežtas konstrukcijų ir linijų aiškumas. Romaniškasis stilius tarsi sąmoningai orientuojasi į materialų architektūrinių ir skulptūrinių formų medžiagiškumą. Milžiniškos romaniškos bažnyčios statomos orientuojantis į Romos imperijos saulėlydyje klestėjusį bazilikų architektūrinį stilių. Klajojančios profesionalių statybininkų, skulptorių, tapytojų ir dailininkų artelės pagal vienuolynų ir bažnyčios hierarchų užsakymus svarbesnių kelių sandūroje stato bažnyčias pagal dieviškosios Jeruzalės įvaizdį. Jos savo masyviu kompaktišku siluetu iškyla daugiausia aukštesnėse vietovėse. Romaniškosiose bažnyčiose labai svarbus vaidmuo tenka masyvioms konstrukcijoms, formos išsiskiria rūstumu, hierarchiniu griežtumu, monumentalumu, glaudžiu architektūros, skulptūros ir tapybos ryšiu. Didingo interjero erdvės pabrėžia tikinčiojo intymaus kontakto su Dievu idėją. Interjere svarbus vaidmuo tenka sudėtingiems krikščioniškiems simboliams, kurie turi įprasminti Šventojo Rašto tiesas. X. a. pradžios bažnyčiose interjere vyrauja monumentali freskų tapyba, oo nuo XI a. vis svarbesnis vaidmuo tenka skulptūrai ir dekoratyvinei dailei. Į romaniškųjų šventyklų struktūrą organiškai įauga sudėtingos skulptūrinės grupės, dekoratyviniai reljefai, puošiantys portalus, fasadus, kolonas, puošnius timpanus prie pagrindinio fasado durų. Dekore vyrauja dangiškojo pasaulio personažai, tačiau greta regime daug iš Tolimųjų Rytų atėjusių stilizuotų gyvūnų, paukščių, augalų įvaizdžių.

Ilgainiui romaniškasis stilius praranda būdingą asketiškumą. Išplėtę savo įtaką pasauliečiams, romaniškosios epochos vienuolynai ir šventovės greit turtėja. Tai tiesiogiai veikia ir romaniškųjų statinių interjerą, kuris darosi vis ištaigingesnis, gausiai dekoruotas brangiais metalais.

Vėlyvųjų viduramžių epochos simboliu tampa gotikinė katedra, įstabios menų sintezės įsikūnijimas. Garsiausios šios epochos katedros – dvasingumo, techninio meistriškumo ir augančios Vakarų civilizacijos galios simbolis. Didingas viršum viduram.žių miestų iškylantis katedros siluetas simbolizuoja atgimstančią dvasinės ir pasaulietinės valdžios sąjungą, kurioje jau ryškėja naujų socialinių sluoksnių pretenzijos į vyraujantį vaidmenį dvasiniame gyvenime. Tapusi pagrindiniu miesto architektūriniu akcentu, gotikinė katedra kartu atspindi jo ekonominę galią bei klestėjimą.

Gotikinis ansamblis turėjo įprasminti pagrindines krikščionybės idėjas, remtis jos išplėtota simbolika ir ikonografinėmis sistemomis. Svarbiausiu šios idėjos įgyvendinimo išeities tašku tapo krikščioniškajai estetikai būdingas dvasingumo prioritetas, dvasios vyravimas materijos atžvilgiu. Gotikinė katedra traktuojama kaip dieviškojo miesto, dangiškosios Jeruzalės įvaizdis. Tai sąlygoja ryškiai vertikalų katedros silueto veržimąsi į dangiškąjį pasaulį, siekimą perteikti jos “sklendimo” erdvėje iliuziją.

Ji simboliškai buvo įprasminama visų gotikinės katedros linijų bėgimu aukštyn, architektūrinių elementų dematerializavimu, glaudžia menų sinteze. Kita vertus, gotikos epochos estetikoje ir mene silpnėja ankstyvajai krikščionybei ir romaniškajai estetikai būdinga pernelyg tiesmuka priešprieša tarp praeinančio žemiškojo ir amžino dieviškojo grožio.

Katedrų eksterjeras ir interjeras buvo kuriamas remiantis vieninga sistema, kurioje itin didelis dėmesys teikiamas konstruktyviam aiškumui, raiškiam gotikiniam siluetui. Viskas, kas trikdė Dievo namų vientisumo įspūdį, buvo atmetama. Pabrėžtinai vertikalus pagrindinių katedros linijų veržimasis į dangų, turėjo padėti tikintiesiems, įžengusiems į DDievo namus, pasijusti kitame, nežemiškame pasaulyje. Šiam tikslui įgyvendinti buvo pajungtas ir ritmiškai suskaidytas katedros interjeras, sudėtinga simbolių, alegorijų ir ikonografinių elementų visuma, kuri turėjo sukurti sakralizuotos erdvės, žemiškojo ir dieviškojo pasaulio tarpusavio ryšio iliuzija.

Bažnyčios ištaigingumas, architektūros, interjero, vitražų, tapybos, skulptūrų ir liturgijos grožis pakylėja tikinčiuosius į autentiško kontakto su Dievu aukštumas.

Naujųjų humanistinių idealų įtakoje estetinė mintis palaipsniui išsivaduoja iš religinės pasaulėžiūros įtakos, viduramžiais vyravusių grožio idealų. Renesansinės estetikos kūrėjai atsiriboja nuo viduramžių estetikai būdingo visaaprėpiančio teocentrinio grožio suvokimo, kuriame iištirpsta ir meno pasaulis. Renesansinėje estetikoje, siekiančioje spontaniškai atspindėti galingą meno palikimą ir naujo tipo universalių menininkų genijų įsiveržimą į kultūros gyvenimą, visa jėga atsiskleidžia ir naujomis spalvomis sušvinta meno pasaulis. Jis humanistinėje renesanso estetikoje pradedamas suvokti kaip didžiai reikšminga, aautonomiška žmogaus kūrybinės veiklos sritis. Renesansas priverčia meną, o tame tarpe ir architektūrą tarnauti žmogui. Ir nors dar lieka svarbūs ir aktualūs reprezentacijos, psichologinio poveikio siekiai, architektūra tampa labiau humaniška ir atsigręžia į žmogaus fizinius poreikius, palaipsniui tampa jo komforto slaugytoja.

Panašios tendencijos ir supratimas vyravo iki pramoninės revoliucijos, aišku baroko, klasicizmas nėra vienas ir tas pats, tačiau iki masių kultūros gimimo funkcijos ir metaforos santykis bemaž liko tolygus.

Po pramoninės revoliucijos ypatingai sakralinėje architektūroje stebimas akivaizdus funkcijos bei utilitarizmo dominavimas. Visur pirmenybė bando atkovoti ir užimti vedančias pozicijas funkcija. XX amžiaus pabaigoje ji tampa lygiavertė simbolizmo partnerė.3.2 Dvasinės kūrybos pavyzdžių analizė

Vienas žymiausių šiuolaikinių architektų Tado Ando ypatingai stipriai ir įspūdingai formuojantys bei įtakojantis sakralinės architektūros raidą visame pasaulyje. JJo sakraliniai pastatai pasižymi ypatinga dvasios energija, autorius siekė susieti metaforiškai, mentališkai, simboliškai bei dvasiškai medžiagiška forma su neapčiuopiama, beribe dvasia. Jo mėgstamiausia medžiaga, kuriai jis teikia prioritetą, yra betonas. Ši asketiška medžiaga puikiai atspindi nuolankųjį dvasingumą (žiūrėti 2 pav.).

Budistų šventykla Awajos salose Japonijoje yra puikus šiuolaikiškos sakralinės architektūros krypties pavyzdys. Apjungta su esamų vienuolynu, neužstoja puikaus vaizdo į Osakį įlanką. Pagrindinė salė yra po ovaliniu lelijų bei lotosų baseinu, į kurią patenkama iš lauko plačiais laiptais, praėjus ties įspūdinga bbetono siena (žiūrėti 4 pav.).

Tado Ando projektuodamas sakralinius tūrius, ypač daug dėmesio skiria įėjimui, keliui, kurį eis žmogus, kol pasieks pagrindinę salę. Tai siejama su gyvenimo ir mirties metaforom. Kelias, architekto nuomone, yra vienas svarbiausių sakralinės architektūros akcentas, ašis, formuojanti sakralinio tūrio padėtį, proporcijas. Pagrindinių salių ir šiaip kompleksų tūriai yra labai ramių, statiškų formų – kvadratai, stačiakampiai, cilindrai, ovalai. Jo tūriai pilni natūralaus apšvietimo, tai Dieviškosios ramybės simbolis (žiūrėti 3 pav.).

Tadao Ando projekto “Meditacinė Erdvė” Paryžiuje – Tai visuomeninės reikšmės objektas, jo bendramiestinė padėtis ir gretimybės atveria jį dideliems žmonių srautams.

Labai mažo užstatymo ploto (33 kv.m) statinis, pastatytas Paryžiuje tarp Marcel Breuer’s UNESCO rūmų (1953-58) ir konferencijų salės, projektuotos Pier Luigi Nervi, gretimai taip pat yra Isamu Noguchis Japonų sodas (1956-58). Sklypo plotas 350 kv.m.

Tai labai paprastos formos statinis – taisyklingo cilindro formos plane, 6.5 metro aukščio. Į vidų galima patekti per du atvirus praėjimus. Viduje apšvietimas organizuotas palei perimetrą – taip žiūrint į viršų sukuriama saulės užtemimo iliuzija.

Objektas nekonkuruoja su aplinka, gretimu užstatymų, nors yra vizualinės erdvės akcentu, tačiau fokusuojant stebėtojo žvilgsnį, jis lyg apjungia dvi vandenino salas.

Šis objektas yra labai simbolikai iškalbus – betoninė cilindro forma iš išorės suteikia santūrumo, susikaupimo nuotaiką. Viduje apglėbia sutemos. Medžiagos pparinktos labai santūrios ir asketiškos.

Mario Botta taip pat mėgaujasi cilindro forma sakralinėje architektūroje. Jo suprojektuota bažnyčia naujame miestelyje Evry, esančio į pietus nuo Paryžiaus, pribloškia ne tik savo didžiais, bet taip pat ir planiniu sprendimu. Jos planas apvalus, vidutinis skersmuo 38,5 metro, ir iš esmės primena Bizantijos šventyklos kanonus. Labai įdomi ir netikėtai pilna simbolinės prasmės trikampinė stogo nešančioji konstrukcija (žiūrėti 6 pav.).

Katedra “Los Angeles Cathedral” suprojektuota Rafaelio Monoe’s ir pastatyta 1994 metais Los Angeleje yra prie pagrindinių miesto susisiekimo kelių – Hollywood greitkelio ir Temple gatvių. Tai patogi ir lengvai pasiekiama visuomenės susibūrimo vieta. Katedros kompleksas susideda iš Katedros pastato, aikštės prie pagrindinio įėjimo, parkelio, mažojo sodo, požeminių parkingų bei dviejų visuomenei skirtų tūrių (jaunimo centro ir visuomeninės veiklos centro). Kompleksas nėra griežtai orientuotas išilgai gatvės, jo kryptingumo ašis šiek tiek pasvirusi, taip išvengta promenados įspūdžio. Katedros varpinė tradiciškai iškilusi, ji yra komplekso vertikalioji dominantė. Tačiau ir fasadai yra pakankamai aktyvus ir dominuojantys gatvių išklotinėse. Pagrindinis katedros (bažnyčios) tūris yra asimetriškas, nors plane asimetrijos visiškai nėra. Asimetrijos įspūdis išgaunamas keičiant vertikalių plokštumų aukštingumą.4. Išvados

Sakralinė architektūra – ji visada buvo žmogaus dėmesio centre, anksčiau kaip nepažįstamas, mistinis ir paslaptingas pasaulis, šiandien kaip vieta, kur gali pabėgti nuo žemiškųjų rūpesčių ir įįsigilinti į save. Požiūris į bažnyčią, žmonių mentalitetas, tikėjimas keičiasi, o kartu keičiasi ir žmogaus kūryba, aplinka. Anksčiau sakralinės architektūros užduotis buvo nustebinti žmogų, suteikti tam tikrą nuotaiką – ar baimės ar iškilmingumo, leisti pasijausti žmogui mažam ir silpnam. Tai buvo pasiekiama tūrių bei formų didžias, vidinės erdvės prieblanda.

Šiandien nėra jau tokio tikslo. Šiandien sakralinė architektūra, o kartu ir pati religija, nusileido nuo per amžius užimto aukščiausiojo valdžios hierarchijos laiptelio, dabar tai yra religija suteikianti žmogui vilties, suprantanti jį ir jo besilaukianti. Todėl ir architektūra tapo skaidri, lengva, dažnai net paprasta. Planuojant sakralinės paskirties kompleksus siekiama sukurti gražias, traukiančias, bet ne įpareigojančias erdves. Architektūra tiek savo išore, tiek vidum, planine struktūra dabar tarnauja ne dvasingųjų luomui, bet žmogui. Šiuolaikinėje bažnyčioje atsiranda pagalbinės patalpos bažnyčios lankytojams, vaikams, piligrimams ir turistams.

Man labai patiko žodžiai architekto Mario Botta: “Myliu projektuoti bažnyčią, nes tuo metų jaučiuosi protagonistu, kuris sugeba atidaryti žmogui pasaulio centro duris.” (žiūrėti 5 pav.)

Nuostabi ir paslaptinga atrodo ta kompaktiška vienovė, kurią kiekvieną istorinė epocha išlaiko visose savo išraiškose. Skirtinguose menuose pulsuoja identiškas įkvėpimas, vieningas biologinis stilius. Net to ir nežinodami, jaunieji architektai siekia sukurti tas pačias estetines vertybes kaip ir jų amžininkai tapytojai, poetai ar dramaturgai. Šis meninio jutimiškumo identiškumas

sukelia, be abejo, tą pačią sociologinę pasekmę. Taigi naujosios architektūros nepopuliarumas sutampa su kitų mūzų nepopuliarumu. Visas naujas menas yra nepopuliarus, ir ne atsitiktinai, o dėl savito likimo.

Kiekvienas naujas stilius išgyvena tam tikrą karantininį laikotarpį. Tačiau reikia skirti tai, kas nėra populiaru, ir tai, kas yra nepopuliaru. Kiekvienas naujai užgimęs stilius ne iš karto patraukia dėmesį; jis nėra populiarus, bet ir nėra ir nepopuliarus.

Naujojo meno masės nepripažįsta, ir taip bus visada. Jis nepopuliarus iš esmės; dar daugiau – jis yyra antiliaudiškas. Kiekvienas jo sukurtas darbas autonomiškai sukelia publikai įdomų sociologinį efektą. Jis pasidalija į dvi grupes: prielankiųjų mažumą ir priešiškųjų daugumą. Taip architektūra veikia lyg socialinė jėga, sukurianti beformėje minioje dvi skirtingas žmonių kastas. Toks nuomonių paskirstymas nėra organiško pobudžio, jis nepagrįstas kokiu nors principu.individualiai mūsų prigimtis aklai priskyria mus vienai ar kitai grupei. Naujojoje architektūroje nuomonių išskirstymas turi gilesnes priežastis nei individualus skonio įvairumas. Tai nereiškia, kad daugumai jaunoji sakralinė architektūra nepatinka, o mažumai patinka. Tiesa yra ta, kkad dauguma, masės tos architektūros nesupranta.

Naujoji architektūra nėra suprantama visiems dėl to, kad jos priemonės nėra bendros visiems žmonėms. Ji skirta ne apskritai visiems, bet vienai klasei žmonių, kurie galbūt nėra vertesni už kitus, tačiau akivaizdžiai yra kitokie.

Visų pirma reikia ppatikslinti vieną dalyką. Ką dauguma žmonių laiko estetiniu pasitenkinimu? Kas vyksta jų viduje, kai architektūros kūrinys, tarkim maldos namai, jiems “patinka”? atsakymas abejonių nekelia: maldos namai jiems patinka tada, kai jie jaučiasi ten laisvi, ramus, dvasiškai pakelėti, tai jaudina jų širdis. Visa tai reiškia, kad daugumai žmonių estetinis malonumas yra to paties lygmens kaip ir kasdieninio gyvenimo dvasinė nuostata.

Paskutiniojo šimtmečio architektūra visada turėjo gyvosios realybės branduolį, kuris buvo laikomas estetiškumo pagrindu. Architektūra apsiribojo šio žmogiškojo branduolio šlifavimu, suteikiančiu jam žvilgesį, švytėjimą, puošnumą ir spindesį. Daugumai žmonių tokia a.rchitektūrinio kūrinio struktūra atrodė natūrali ir vienintelė galima. Architektūra jiems – gyvenimo atspindys, individualaus požiūrio gama, žmogiškųjų temų reprezentavimas.

Naujoji karta paskelbė “tabu” humaniškumui architektūroje. Humaniškumas, mūsų įprastą pasaulį sudarančių elementų rinkinis, yra ttrijų pakopų hierarchijos.pirmasis lygmuo – žmonės, antrasis – gyvos būtybės ir trečiais – neorganiški objektai. Naujosios architektūros veto veikia jėga, tiesiogiai proporcinga objekto hierarchijos lygiui. Asmeniškumo, humaniškiausio elemento, jaunoji architektūra vengia labiausiai. Visa, kas pretenduoja ne į mechaniškumą, bet į dvasingumą, turi būti apibudinama kaip įžvalgu, protinga ir motyvuota.5. Priedai:

pav.1

2 pav. Tado Ando. Seminarijos centras Vokietijoje Vitra Weil am Rhein, 1992-1993

3 pav. Tado Ando. Budistų šventykla Awajishimos salose, Japonijoje, 1989-1990

4 pav. Tado Ando. Budistų šventykla Awajishimos salose, Japonijoje, 1989-1990, interjeras.

5 pav. MMario Botta. Babtistų šventykla Saint Johh, Mogno, Šveicarijoje 1986

6 pav. Mario Botta. Katedra Evry mieste, Prancuzija, 1988-1995.

6. Literatūros sąrašas

6.3 Contempory Japanese Architects. Volume II, Taschen. 1997 Köln. 79-82 psl.

6.4 Contempory Japanese Architects, Taschen. 1994 Köln. 48-51 psl.

6.5 Glass in architecture, PHAIDON. 0.3.132-03.138 psl.

6.6 Domus, Novembre 2002.

6.7 Techniques el architecture M 02664,

6.8 Belting, H., Meno istorijos įvadas. 2002 Alma littera;

6.9 Andrijauskas, A., Grožis ir menas” 1996 Vilniaus dailės akademijos leidykla;

6.10 Andrijauskas, A., E. H.Gombricho meno teorijos principai //Kultūros barai, 1991, N.7;

6.11 Gombrich, E. H., Meno istorija. 1996 Alma littera;

6.12 Ties grožio vertybėmis, 2000 Baltos lankos;

6.13 José Ortega y Gasset, Mūsų laikų tema ir kitos esė, 1999 Vaga;

6.14 Visuotinė Lietuvių enciklopedija II; Mokslo ir enciklopedijų leidybos instinktas, Vilnius 2002, 800 psl.;

6.15 Nowe Formy, Philip Jodidio; 1998, Muza SA, 239 psl.;

6.16 www.greatbuildungs.com