Gotika

Gotikos terminas kilo iš germanų genčių – gotų pavadinimo ir atsirado XVI a. Italijoje. Jis vartojamas niekinamąja prasme, norint atskirti ,,barbarišką” viduramžių meną nuo antikos tradicijomis grįsto renesanso.

Gotikos stilius, gyvavęs nuo XII a. vidurio iki XVI a., gimė Šiaurės Prancūzijoje. Iš čia ėmė plisti po visą Prancūziją, Vokietiją, Vidurio Europą, Angliją, Italiją ir Ispaniją.

Gotikos laikotarpis siejasi su daugybe visuomeninio gyvenimo permainų. Kultūrinė vienuolynų misija silpo, meno centrai ėmė formuotis už vienuolynų ribų. Stiprėjo karaliaus dvaro, diduomenės vaidmuo. Gotikos llaikotarpiu gausu mokslo centrų, mokyklos prie vienuolynų išauga į universitetus. Vėl susidomima graikų filosofija ir mokslu, arabų pasaulio kultūra: naudojami arabiški skaitmenys, ,,atrandama” algebra. Taigi gotikos mene stiprėja humanistinės tendencijos. Greta pragaro ir rojaus atsiranda skaistykla.

Gotika – tai miesto menas. Gotikinio miesto centre stovi katedra, virtusi ne tik stambiausia miesto bažnyčia,bet ir visuomeniniu centru: jos prieigose vykdavo teatralizuoti vaidinimai, disputai, buvo skelbiami nutarimai. Tapusi pagrindiniu miesto architektūriniu akcentu,gotikinė katedra kartu atspindi jo ekonominę galią bei klestėjimą, simbolizuoja atgimstančią dvasinės iir pasaulietinės valdžios sąjungą. Gotikoje grožis asocijuojasi su trimis savybėmis: tobulumu,proporcijomis ir aiškumu.

Architektūra. Gotikinė katedra traktuojama kaip dieviškosios Jeruzalės vaizdas. Tai sąlygoja ryškiai vertikalų siluetą. Buvo manoma, kad bažnyčios ištaigumas, architektūros, interjero, vitražų, tapybos, skulptūrų ir liturgijos grožis pakylėja ttikinčiuosius į tikro ryšio su Dievu aukštumas, ir atitraukia žmogų nuo žemiškų rūpesčių. Svarbiausia meno šaka išlieka architektūra, telkusi vaizduojamąją ir taikomą dailę.

Gotikinio stiliaus architektūros bruožai:

• vertikali pastatų ir jų elementų orientacija, smaili arka;

• karkasinė siena praranda laikančiosios konstrukcijos paskirtį;

• pastato skliauto skėtimo jėgą atlaiko galima kontraforsų ir arkbutanų sistema;

• ištisinę akliną sieną keičia galerijos, arkados, didžiuliai langai; galerijose statomos skulptūros, langus puošia spalvoto stiklo vitražai;

• aukštas navas vainikuoja kryžminiai – nerviūriniai skliautai (žvaigždiniai, krištoliniai, vėduokliniai);

• fasade įkomponuojama rozetė;

• naudojama daug figūrinių plytų, bažnyčia nebepanaši į tvirtovę, ji lengva, erdvi, kylanti į viršų, puošni, ažūrinė.

Žymiausios gotikinės katedros:

Prancūzijoje – Paryžiaus Dievo Motinos, Reimso, Amjeno, Šartro, Ruano, Orleano, Vokietijoje –

Kelno, Anglijoje – Kembridžo, Austrijoje – Vienos Šv. Stepono ir t. t.

Nebažnytinė architektūra plėtojama lygiagrečiai su rreligine, naudojant tas pačias formas.

XIV a. kilmingieji jau nebenori gyventi šaltose ir drėgnose gynybinėse pilyse. Jie keliasi į miestus, statosi rūmus (Venecijos Dožų rūmai).

Gotikinės katedros interjero ikonografija siekia įprasminti Dievo įsikūnijimo žmoguje idėją, pabrėžti žmogiškąją Kristaus prigimtį. Vaizduojamojoje dailėje formuojasi žemiškos moters – Marijos dvasinio grožio kultas. Šie poslinkiai ryškūs gotikos epochos riterių ideologijoje, trubadūrų lyrikoje.

Dekoro sistemoje vyrauja skulptūra. Gotikinę skulptūrą veikia naujas žmogaus suvokimas. Išsivysto gotikos natūralumas. XIII – XIV a. dėmesys kreipiamas ne tiek įį apčiuopiamą tikrovę, kiek į dvasinį gyvenimą. Meistrai orientuoja ne į objekto fizines formas, o į dvasinę plotmę. Žmogus gražus ne išore, o dvasia, todėl gotikiniuose atvaizduose žmonės rodomi asketiški, smulkaus vienuoliško sudėjimo, rimti. Imta psichologizuoti veidų išraišką, vaizduoti žmogaus kūno judesį, Ypač paplinta S formos poza. Skirtingai nei Vokietijoje, Prancūzijos gotikinėse katedrose skulptūromis interjeras puoštas retai. Jos būdavo koncentruojamos aplink portalus, fasadų apatinėse dalyse.

Sumenko freskų reikšmė, suklestėjo vitražo menas, pradėta plėtoti altorių tapyba. Gotikos dailėje išsiskyrė rankraščių miniatiūros ir suveriamų altorių dekoravimas. Miniatiūrų tapyboje jaučiamas glaudus vaizdo ir teksto ryšys, ypatingas dėmesys skiriamas inicialams, šriftui, rėmeliams, paraštėms. Sukuriamas gotikinis šriftas. Gotikinė miniatiūra klesti prancūzų ir anglų manuskriptuose. Plėtojasi auksakalystė, emalė, tekstilė, kaulo, medžio ir stiklo dirbinių gamyba. Gausėja pasaulietinių dekoro motyvų.