Graikų kultūrinis palikimas šiuolaikiniame mene

Senieji Egėjo jūros baseino gyventojai visas gamtos jėgas ir reiškinius laikė visagalėmis nemirtingomis būtybėmis-dievais, kuriuos jie įsivaizdavo kaip idealius žmones su visais žmogiškais jausmais (džiaugsmu, liūdesiu, pykčiu, pavydu, neapykanta ir t.t.).

Senovės graikų mituose iš dalies pasakojama apie dievų nuveiktus darbus, iš dalies vaizduojami antgamtine galia ir jėga, vikrumu ir drąsa apdovanotų herojų žygdarbiai bei nuotykiai. Šie žmonės buvo laikomi įvairių dievų ir deivių vaikais. Senovinius padavimus ir legendas, plačiai paplitusias tarp Viduržemio pajūrio tautų, perėmė romėnai. Dabar tai vadinama bendru ppavadinimu-senovės graikų mitologija.

Atskirų mitinių padavimų ciklai, iš pradžių atsiradę įvairiose Egėjo baseino dalyse palengva susiliejo i savitą pasaulėžiūrą, grindžiamą nesuvokiamu gamtos reiškinių dievinimu, garbinimu. Kaip ir kitų senovės tautų padavimai bei legendos, senovės graikų mitai ilgainiui buvo praturtinti padavimais apie realius istorinius įvykius, tapusius epinių poemų („Iliados“, „Odisėjos“) fabulos pagrindu, ir savitai atspindėjo juos sukūrusios gamtinės ir visuomeninės aplinkos reiškinius. Vystantis visuomeniniams santykiams-formuojantis genčių sąjungoms, buvo kuriamos įvairios dainos ir himnai. Kartu buvo kuriami padavimai apie dievus ir deives, jų kkišimąsi į atskirų žmonių bei ištisų genčių reikalus. Realūs istoriniai faktai buvo nuspalvinami legendinėmis smulkmenomis. Atsiradę vienoje gentyje, padavimai ir legendos plito tarp kitų genčių, keliavo iš kartos į kartą. Ypač daug padavimų ir legendų sukurta II tūkstantmečio pr. m. ee. pabaigoje-I tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje, kai senuosius Egėjo jūros baseino gyventojus dalinai išstūmė, o kai kur visai sunaikino į Graikiją įsiveržusios gretimos gentys. Legendas ir padavimus kūrė bei skleidė klajojantys dainininkai-aoidai.

Pamažu įvairiose Graikijos srityse susiformavo ištisi padavimų apie vieną ar kitą dievą bei didvyrį ciklai. Kretos saloje buvo pasakojama apie galingąjį dievą Dzeusą. Pelopeneso šiaurės vakaruose populiarus padavimų herojus buvo Pelopas, kurio vardą vėliau gavo visas pietinis Graikijos pusiasalis. Pagaliau iš šiaurės, iš Epyro, pasklido legendos apie Heraklį-galingąjį Dzeuso sūnų, apie jo žygdarbius ir tragišką likimą, apie tai, kaip jis pavergęs Kretos sala, Dzeuso garbei organizavęs žaidynes Olimpijoje.

Remdamiesi senovinėmis legendomis ir padavimais, kai kurie aoidai sukūrė dideles epines poemas. Kaip jau minėjome, populiariausias buvo kūrinių ciklas apie ggraikų genčių karą prieš Troją. To ciklo pagrindas buvo iki mūsų dienų išlikusios poemos „Iliada“ ir „Odisėja“, kurių autoriumi graikai laikė aklą dainių Homerą. Poeto neraštingumas nekliudė jam kurti. Beraštės, žodinės poetinės kūrybos tradicijos gyvavo iki XX a. Perduodamas iš lūpų į lūpas pirminis „Iliados“ ir :Odisėjos“ tekstas buvo papildytas, ko negalėjo nepastebėti poemas tyrinėję filologai.

V a, pr. m. e. Atėnų dramaturgų (Echilo, Sofoklio, Europido) tragedijų didžioji dalis-tai meniškai perkurti mitiniai pasakojimai apie dievus ir didvyrius. Mitinius padavimus savo kūriniuose aatpasakojo ir daugelis senovės graikų poetų. Nemaža senovės graikų mitinių padavimų aptinkama Romos imperijos laikotarpio graikų bei romėnų autorių kūriniuose. Minėtuose antikinių rašytojų kūriniuose iki šių dienų išliko ištisi mitiniai pasakojimai; dievai ir vieni ar kiti didvyriai minimi daugelyje antikiniu autorių kūrinių. Kaip jau minėjome, dievų ir didvyrių paveikslus atkūrė daugelis antikos, ypač senovės Graikijos, menininkų.

Antikinė graikų-romėnų kultūra labai paveikė visų dabartinių Europos tautų kultūros raidą. Renesanso epochoje, po šimtmečių užmaršties, antikinės kultūros paminklai bei literatūros kūriniai, o kartu ir senovės graikų mitologija vėl sudomino Europos feodalinės visuomenės valdančiuosius sluoksnius ir besiformuojančią miesto buržuaziją. Įvairių Europos šalių rašytojai, dailininkai ir muzikai vėl ėmė ieškoti siužetų savo kūriniams senovės graikų mitologijoje. Mitinius siužetus ir dievus kai kuriuose savo kūriniuose vaizdavo įžymūs Renesanso epochos italų dailininkai-Leonardas da Vinčis (deivės Floros biustas), Sandras Botičelis (paveikslai „Veneros gimimas“, „Pavasaris“). Remdamasis senovės graikų mitologija , nuostabią Persėjo statulą sukūrė įžymus italų skulptorius Benvenutas Čelinis.

XVII_XVIII a. Europos menininkai savo kūryboje ėmė plačiai naudoti senovės graikų mitologijos siužetus. Remdamiesi senovės graikų mitologija, tapė įžymūs flamandų, prancūzų, olandų dailininkai. Graikų mitologija paskatino V. Šekspyrą parašyti pjesę „Trojilas ir Kresidė“, poemą „Venera ir Adonis“ Mitinių herojų vardai sutinkami ir daugelyje kitu Šekspyro kūrinių. Remdamiesi graikų mitologijos siužetais, kūrė įžymūs XXVII amžiaus antrosios pusės prancūzų dramaturgai Kornelis ir Rasinas. Pagal mitologinius siužetus parašyta daugelis XVI-XVIII a. Operų. Tokios buvo pirmosios XVI a. pabaigos Italų operos-„Dafnė“ ir „Euridikė“, XVII a. Sukurtos operos: Perselio-„Didonė ir Enėjas“, Liuli-„Tesėjas“. XVIII a. Kompozitorius Ramo parašė operą „Kastoras ir Polideukas“, Gliukas-„Orfėjas“. Mitologinius veikėjus savo pasakėčiose daug kartų mini I. Krylovas, eilėraščiuose G. Deržavinas, V. Žukovskis, A. Puškinas, M. Lermontovas ir kiti.

Šiuolaikinė astronomija daugelį Saulės sistemos planetų, nejudančių žvaigždžių ir ištisų žvaigždynų pavadino antikinės mitologijos veikėjų vardais. XVII-XX a. Daugelis įvairių Europos šalių karo laivų buvo pavadinti antikinės mitologijos dievų bei didvyrių vardais. Tai XIX a. Pastatytas rusų laivas „Merkurijus“, fregata „Paladė“. Pirmojo pasaulinio karo metais plaukioję kreiseriai „Aurora“, „Paladė“, „Diana“.

Neretai ir šnekamojoje kalboje vartojame iš senovės graikų mitologijos atkeliavusius vardus, pavadinimus, posakius. Kalbame apie „titanišką kovą“, „gigantišką dydį“, „pigmėjus“, „gausybės ragą“ ir kt. Vartodami tas metaforas, daugelis mūsų negali tiksliai paaiškinti jų pirminės prasmės, nes nėra susipažinę su senovės graikų mitologija. Senovės graikų mitologija praplečia kiekvieno skaitytojo akiratį. Antikinė mitologija būtinai reikalinga istorijos, kalbos ir literatūros, filosofijos, menotyros disciplinų dėstytojams, taip pat atitinkamų specialybių studentams