Henri Matisse

Genijaus spalvos

Henri Matisse

Kartais viena paroda gali charakterizuoti daugybę visos kartos meninkų darbų. Tokia 1980 metų Picasso retrospektyvinė paroda yra “Modernios dailės” muziejuje. Niujorko MOMA daugiausia vietos skyrė milžiniškai Henri Matisse tapybos, piešinių, koliažų ir skulptūrų apžvalgai, kurią kuravo meno istorikas John Elderfield.

Paskutinį panašų Matisse šou 1970 metais surengė Pierre Schneideris Paryžiuje, pažymint menininko šimtmečio jubiliejų. Jame eksponuota 250 darbų, kurių katalogas svėrė beveik kilogramą. Tuo metu jis atrodė išsamus. Tačiau šiame yra šiek tiek daugiau nei 400 darbų, ir jjis sveria beveik du kilogramus su puse, net trečdaliu kilogramo daugiau nei Piccaso MOMA katalogas. Tai nėra šou atsitiktiniams klientams pritraukti, nors spūstys prie bilietų kasų ir galėtų tai padaryti. Bet Elderfieldo atlikta Matisse kūrybos apžvalga yra tokia įkvepianti, tokia kupina impulsyvaus susižavėjimo teptuku užfiksuotu jausmingumu, linijų išlaikymu, kad žiūrovas, pagautas šių emocijų, pasijunta atsiplėšęs nuo žemės ir sklandąs ore.

MOMA pristato nuosavą kolekciją bei – Elderfieldo pastangų dėka – skolintus kūrinius. Tik tokiu būdu buvo galima surengti šį šou. Jo ssvarbiausias komponentas, niekur nematytas už Rusijos ribų, yra tapybos darbai, kuriuos iš Matisse studijos prieš 80 metų nusipirko du aistringi kolekcionieriai Ivan Morosov ir Sergej Shchukin. Šiuo metu jie eksponuojami San Peterburgo Ermitaže ir Maskvos Dailės muziejuje.

Jau prieš du dešimtmečius MMOMA susižavėjo Matisse. Alfred Barr tikėjo šio dailininko didžiule reikšme modernizmui tuo metu, kai jis buvo plačiai gerbiamas kaip dailininkas, ir to dėka Niujorkas turi ypatingą kolekciją. Kai kurių pagrindinių tapybos darbų, tokių kaip garsusis Luxe, Calme et Volupte, 1904-05, nėra. Šis paveikslas nėra suplyšęs, tačiau brangus draudimas, kelionių rizika verčia savininkus atsisakyti meno kūrinių eksponavimo. Todėl gali būti, jog ateityje nė vienas muziejus nebegalės parodyti tokios parodos dar kartą.

Matisse, modernizmo riteris, šiandien mums gana svetimas. Kone visa karta senesnis už savo kolegą Picasso, Matisse gimė 1869 metais, tais pačiais, kada buvo atidarytas Sueco kanalas ir Gustave Flaubert išleido L`Education Sentimentale. Viskas, kas tuo metu Matisse aplinkoje buvo modernu, šiandien mums atrodo pasenę: nuo dujomis varomų vežimėlių, ką tik ppasirodžiusių Paryžiaus gatvėse, kuomet jis studijavo Gustave Moreau ateljė, iki Vichy politikų, valdžiusių Prancūziją nacių okupacijos laikais.

Ta mintis, jog Matisse ir Picasso, kaip Gog ir Magog, yra esminės modernaus meno priešingybės, leidžia mums susikurti tam tikrą schemą, kaip reikėtų žiūrėti į jų darbus bei mąstyti apie juos. Picasso – piešiniai, Matisse – spalvos; Picasso – veržlumas, Matisse – prabanga; Picasso – nerimstantis išradėjas, Matise – ramus vienytojas; Picasso – konfliktiškas, Matisse – taikus, Picasso – bohemiškas ispanas, Matisse – vienišas pprancūzų buržua. Šiuose skirtumuose kažkas yra, tačiau kuo labiau į tai įsigiliname, tuo menkesnis tas skirtumas mums atrodo. Matisse tapo lygiai toks pat nerimstančiai išradingas savo Fuave piešiniuose 1905 metais kaip ir Picasso 1912-aisiais savo kubizmu. Iš tiesų, negalima nesutikti, kad Picasso klasikiniame periode po 1917 metų tuose mieluose portretuose bei didelėse apsnūdusiose moteryse trūksta kažko radikaliai kokybiško iš Matisse kūrybos.

Kaip teigia Elderfield savo katalogų esė, Matisse savotiškai sekėsi su kritikais. Pradžioje dalis mažos modernaus meno publikos Paryžiuje laikė jo darbus padrikais ir atstumiančiais. Kiti, tokie kaip Gauguin‘o draugas Maurice Denis, aukštino jo absoliutinį atsidavimą “tapybai savimi, gryno tapybos veiksmo atlikimui“. Tačiau niekuomet netrūko kritikų, kurie laikė Matisse diktatorišku lengvabūdžiu. „Tai siuvėjo skonis,- rašė poetas Andre Salmon 1912 metais, – kurio meilė spalvai prilygsta meilei šifonui“.

Toks efektingo, moteriško, ir todėl tarsi nepilnaverčio tapytojo įvaizdis Matisse prilipo. Ironiška, tačiau vėliau imta visiškai skirtingai ir neteisingai manyti, jog Matisse įdėmus žvilgsnis į savo odaliskas ramiame darbo kambarėlyje Nicoje buvo jo vyriško seksizmo kvintesencija ir kad tapytojo meilė maloniems spalvingiems daiktams, bendrai paėmus – prabangą. Ta nuomonė išbraukė Matisse iš XX-tojo amžiaus įtakingiausių žmonių dėl jo nerevoliucingumo.

Matisse garsusis posakis apie savo paties darbus taip pat negelbėjo. Jis norėjo balanso, tyro bbei gryno meno, vengiančio neramaus ar slegiančio turinio. Jis turėtų nuraminti kiekvieno mąstančio darbininko protą panašiai kaip geras minkštas fotelis, kuris atpalaiduoja nuo fizinio nuovargio. Matisse niekada savo gyvenime nesukūrė poliškai didaktiško tapybos kūrinio.

Koks siaubas! Visuomet egzistuoja liaudis, ypač puritoniškoje Amerikoje, kuri mano, jog malonumai nėra meno vertybė. Akademinė aplinka pilna ideologinių nuobodybių, kurios negali žvelgti į Matisse ramų gyvenimą, neplanuodami rašinių apie darbo jėgos padalijimą tarp lyčių Nicos vaisių turguje, pavyzdžiui, Ko-modifikuota figa: sudaiktinimas kaip metafora Metisse kūryboje?

Požiūris, kad Matisse buvo lygiai toks pat avangardistas kaip ir Picasso, sunkiai skynėsi kelią į Amerikos visuomenę iki pat 1960-ųjų. Jo vėlesnieji darbai tai patvirtino. Keletą metų prieš savo mirtį 1954 metais Matisse praleido intensyviai stengdamasis įveikti tą skilimą, kurį visuomet jautė tarp piešimo ir tapymo. Karpydamas tam tikras formas iš jau iš anksto nuspalvinto popieriaus, kaip jis tai įsivaizdavo: ”tiesiai į spalvą”, ir tuomet klijuodamas jas ant paviršiaus, Matisse tarsi panaikino spragą tarp eskizų piešimo bei spalvinių dėmių. 1952-1953 metais jo Memory of Oceania į koliažo žanrą įnešė genialumo, didybės bei optinio gyvumo ir linksmumo, kurio niekuomet anksčiau nebuvo. Tokiu būdu, šešiasdešimtaisiais jis tapo naujojo meno ”įkūnytos spalvos, kurį kūrė amerikiečiai Helen Frankenthalen ir Morris Louis, esmine figūra.

Problema slypi pačiame įįkūnijime. Matisse jau nebuvo abstraktesnis menininkas nei Picasso. Nė vienas abstrakcijas piešiantis dailininkas negali teigti paveldėjęs tokią savo darbų kilmę, nepripažindamas šio fakto. Pasaulinis motyvas, ypač žmogaus kūnas, o konkrečiai, moters kūnas, buvo lygiai taip pats svarbi tema Matisse darbuose kaip ir Delacroix‘ui ar Titian‘ui. Jo piešiniai gyvai susieja tai, ką jis vadino „ženklu“, ir pačios realybės, į kurią šis ženklas nurodė.

Apie šią įtampą, jos keliamą nerimą ir rūpestį autorius sužinojo iš Cezanne. Tačiau nebuvo nė vieno vaizduojamojo meno atstovo, kuris nepajaustų ar nesistengtų to iliustruoti. Giotto ar netgi Puossin‘io darbuose tai gali būti taip pat skvarbu, kaip tai yra Cessane‘o ar Matisse‘o. Matisse tai buvo pats svarbiausias dalykas. Tai nėra argumentas prieštaraujantis abstrakcijai, tačiau ir padeda paaiškinti kodėl tuose Matisse‘o piešiniuose retai kada galima įžvelgti didingam paveikslui būtinus bruožus.

Matisse turėjo savus leitmotyvus, kurių pilnas pasikartojimų vaizdas tampa aiškus tik tokioje parodoje. Vienas jų – tai vaizdas pro duris ar langą iš kambario vidaus. Pirmą kartą tai regime 1986 metų mažame, neypatingai žinomame darbe su atviromis durimis, atskleidžiančiomis vaizdą į Bretanės pusiasalį. Jis iš naujo tam tikra prasme pasikartoja mažame paveiksle 1901-1902 metais. Studio Under the Eaves – rudas, blankus kambarys su sakramentalinės šviesos pliūpsniu gale, abrikosinės sienos

bei žydinčio medžio šmėstelėjimas. Nuo tada šis vaizdas nuolat iškyla autoriaus vaizduotėje: 1905 metų darbe The Open Window (atviras langas), kuomet jis kuria margą, radikaliai spalvingą Fovizmo pasaulį Pietų Prancūzijoje, didinguose 1908-1912 metų „dekoratyviniuose“ paveiksluose, tokiose kaip Conversation (Pokalbis), 1914 metais ypatingai skurdžiame ir paslaptingame French Window at Colliorue (Prancūziškas langas Collioure), Interior with an Egyptian Curtain (Interjeras su egiptietiška užuolaida) nutapytame lange 1948 metais, kur staigi šviesa, atrodo, užmeta blausiai juodą šešėlį ant dubens su vaisiais, toliau iki palmės mmedžio, atrodančio lyg koks laužas sode. Kambarys atspindi kultūrą, o langas įrėmina gamtą. Tai yra tam tikras piešinys piešinyje, dar vienas tropas, kuriam Matisse nebuvo abejingas.

Tampa įpročiu kalbėti apie Matisse‘o arogantiškumą, jo apolonišką, kone nežmonišką, pusiausvyrą. Tačiau ši paprasta mintis napasitvirtina šioje parodos ekspozicijoje. Kuo giliau pažvelgsime, tuo daugiau abejonių ir svarstymų rasime. Matisse toli gražu negalvojo apie tai, kaip įvesti dirbtinį vizijos kitimą. Jo 1914 metų didingojo natiurmorto Goldfish and Palette (Auksinė žuvelė ir paletė) kompozicija yra negalutinė. KKiekvienoje šio paveikslo centrinės juodos kolonos pusėje esantys daiktai svyruoja ir linksta, o juodo geležies balkono išraitymai atrodo menkai išlaiką trapią pusiausvyrą.

Iš tiesų Matisse daug mažiau domėjosi „užrakintomis“ ar suvienytomis struktūromis, nei galima būtų manyti. Figūrų žiedas paveiksle Dance ((II) (Šokis), 1909-1910, vėlgi atspindi ilgą šokių reprezentacijos tradiciją, ateinančią iš senovės graikų ir besitęsiančią iki Poussin‘o. Spalva yra beveik tokia pat paprasta ir emblemiška kaip ir Indėnų rausvų priešinių, Etruskų vazų: melsvo dangaus, žaliai banguojančios žemės, rausvos, besikaitaliojančios su prisotinta raudona. Ji ypatingai gyvybinga ir suderinta su freskos tipo drobės gama. Ir vis tik, kokie neužbaigti šie šokėjai atrodo palyginus su jų protėviais, kokie apgalvotai netobuli, šiurkščiai kampuotomis nugaromis, išpūstais pilvais, išsitempę, susisiekiantys. Šio paveikslo ašis yra sudėtingas mazgas, kurį suformuoja antrosios figūros iš kairės sukryžiuotos kojos bei prieš šią figūrą stovinčių šokėjų susipynusios rankos. Čia šokio ratas lūžta, rankos išsiskiria, jie nesiliečia. Klasikinis menas nerodytų to. Choreografinis „netobulumas“ derinamas su regimo vaizdo šiurkščiomis detalėmis.

Matisse buvo visos gyvybingos EEuropietiškos dailės tradicijos paveldėtojas. Pokalbis (Conversation) tam tikra prasme yra intymus interjeras: tapytojas, vilkintis pižamą, kalbasi su Mme. Matisse sėdi savo kėdėje. Tačiau jo hierarchinė prabanga ir didybė norom nenorom primena Apreiškimą su angelais (nors ir be sparnų) ir Madonos. Būtent Matisse paveldėjo tą pastoralinę manierą, prisotintą alegorijos. Jis vaizduoja savo laikų poeziją – Baudelaire, Mallarme – su tuo pačiu valdymo ir bendruomenės suvokimu, kokį Renesanso tapytojai, tokie kaip Lotto, Giorgione ar Titian turėjo apie Ovidijaus Metamorfozes (Ovid, Metarmorphoses). Kadangi VVenecijos renesanso pastoralėje figūros yra labiau bendros, o ne specifinės – „nimfa“, ne Egerija ar Dafnė, „karys“, o ne Aleksandras – tokios yra ir Matisse‘o Heziodo primityvaus gyvenimo scenos. Mes niekuomet nesužinosime, kokį mitologinį įvykį nuoga, susirietusi, šluostanti sau kojas moteris atspindi paveiksle Le Luxe (II) (Prabanga) 1907-1908, nes Matisse to pats nežinojo. Tačiau antikinė forma buvo puiki talpykla jo plastinėms vizijoms, tokioms kaip žmogaus nugara, bei idiliškai vizijai, kurią jis paveldėjo iš praeities ir dalijosi ja su tokiais avangardistais, kaip, pavyzdžiui, Stravinsky.

Įdomu, kokį ilgalaikį poveikį turės ši paroda. Jei pasiseks, tai prilygs 90-tųjų menininkų parodoms arba Picasso darbų ekspozicijoms 80-taisiais. Šiuo metu mus supa slegiančiai nereikšmingas menas – vėlyvojo postmodernizmo liekanos. Tai menas, kuris ieško korekcinių socialinių dorybių ir banalia spekuliatyvia kalba aptaria socialines problemas. Tai socialiai neefektyvu ir estetiškai nuobodu. Menininkus baugina praeitis, ir jie netiki ateitimi.

Toks yra mūsų fin-de-siecle. Kokybės idėja iš visų pusių yra rituališkai puolama. Tokiu būdu daugelis jaunų menininkų ima abejoti esmine patirtimi, lyginant vieną meno kūrinį su kitu. Jie nėra tikri, kad meno kūriniai skiriasi intensyvumu, artikuliacija, spinduliavimu, kad vieni labiau įtikina nei kiti ir kad tai nėra politinis dalykas. Pakanka penkiolikos minučių bet kurioje šios parodos salėje, kad pamirštum tokias nuvalkiotas iir irzlias smulkmenas. Šio amžiaus pradžioje Matisse nuvalė akademinio meno pelėsius. Amžiaus pabaigoje jis vis dar gali juos nuvalyti nuo šykščių akademinio modernizmo produktų.

Priedas 1nr.

“Šokis” (II), 1909-10 Henri Matisse portretas

“Egiptietiškos užuolaidos”, 1948 “Pianino pamoka”, 1916

“Mergaitė su juoda kate” “Langas”, 1916

Muzika, 1939 Muzikos pamoka, 1917

Naudota literatūra

1. “Genijaus spalvos”// Hughes, R. Times.1992, rugsėjo 28, nr.39;

2. “Didysis anglų – lietuvių kalbų žodynas”. Vilnius: Alma littera, 2000;

3. “Didysis anglų – lietuvių kalbų žodynas”. Vilnius: Alma littera, 1998;

4. “Webster’s Third New International Dictionary”, 1995.