Impresionizmas dailėje

Turinys

1.

Impresionizmas………………..

………….. 3

2. Tapymas

lauke………………….

……….. 5

3. Batinjolio

grupė………………….

……….. 6

4. Revoliucija spalvų

pasaulyje………………….

…… 7

5. Impresionizmo

krizė………………….

…….. 8

6. Pasaulinis

imresionizmas………………..

……… 9

7. Japonijos

įtaka………………….

………… 10

8. Klodas

Mone…………………..

……….. 11

9. Pjeras Ogiustas

Renuaras…………………

…… 12

10. Edgaras

Dega…………………..

………… 13

11.

Literatūra………………….

……………. 14

Impresionizmas

XIX amžius – komplikuotas ir permainingas žmonijos gyvenimo tarpsnis.

Bręstanti Prancūzijos revoliucija ir jos eiga, Napoleono valdymas karai, –

visas šis fonas dailėje formavo monumentalumo iir didybės siekį. Atsigrežta

į antiką, stegtasi atgaivinti tokias meno formas, kurios primintų Romos

imperijos galybę ir kartu šlovintų ir kartu šlovintų Napoleono karinius

žygdarbius. Prancūzijoje revoliucijos laikotarpiu antikiniai siužetai buvo

siejami su aktuoaliniais įvykiais, pabrėžiama kova dėl laisvės idealų.

   Visą šį laikotarpį veikė socialinės Švietimo epochos idėjos

susiformavusios Prancūzijoje ir vėliau paplitusios po visą Europą.

Šviečiamoji filosofija analizavo valstybės sandarą ir jos socialines

funkcijas, aptarė ekonominę padėtį ir įvairias žmogaus veiklos sritis.

Švietėjų ideologija nebuvo vienalytė, – reiškėsi materialitinės ir

idealistinės tendencijos. Prancūzų švietėjai didesnį dėmesį skyrė žmogaus

socialiniams santykiams, aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime.

Vokiečių filosofai linko abstrakčiau gvildenti žmogaus vidinį pasaulį,

žmonijos auklėjimo ir jos sąmoningumo ugdymo sritį, daug pastangų skyrė

bendrosios kultųros formavimuisi. Imanuelis Kantas meną iškėlė kaip

aukščiausią dvasinės ir praktinės veiklos sritį, galinčią harmonizuoti

asmenybės ir visuomenės plėtotę. Vokiečių švietimo veikiama, išsisklaidė

romantizmo dvasia.

       XIX amžiuje sparčiai tempais vystėsi gamtos mokslai ir technika.

Pritaikius elektros energiją, suklestėjo daugelis pramonės šakų. Technikos

plėtotė, pramonės augimas skatino miestų plėtrą, fabrikų, geležinkelio

stočių, tiltų statybas. Greitėjantis gyvenimo tempas turėjo įtakos

komunikacinių susisiekimo priemonių – telefono, telegrafo, garinės

laivybos, geležinkelių – raidai. Išstumdama rankų darbą, vis labiau

įsigalėjo mašininė pramonė, kuri spartino kapitalizmą, o kartu ir

antagonistinių klasių atsiradimą bei naujos dialektinio materializmo

teorijos pradžią. Materialistinė ideologija itin aiškiai atsispindi

realistinėje dailėje.

   Prieštaringa ir permaininga buvo ir šio laikotarpio dailė. Baigėsi ta

nuosekli tvarka, kai vienas meno stilius keitė kitą. Dabar kur kas greičiau

formavosi naujos kryptys, vienu metu galėjo egzistuoti kelios meno srovės.

Svarbiausi XIX amžiaus dailės atradimai susiję su prancūzija, – tai

Prancūzijos meno dominavimo amžius. Daugelyje Europos šalių buvo įkurtos

dailės akademijos. Ypatingą svarbą įgijo pprie Prancūzijos dailės akademijos

įsteigtas Paryžiaus salonas, kuriame vykdavo svarbiausios parodos, buvo

perkami kūriniai muziejams, kunkuliavo meninis gyvenimas. Vis didesnę

reikšmę įgavo meno kritika.

 

 

IMPRESIONIZMAS – tai  XIX amžiaus pabaigos dailės, muzikos ir literatūros

kryptis, susigrūmusi su konservatyviomis akademinėmis dailės tendencijomis.

IMPRESIONIZMAS kilo iš realistinio meno. Dabar impresionizmas priskiriamas 

prie  populiariausių  Vakarų meno srovių, šio termino kilmė susijusi  su 

noru  įžeisti  –  apibūdinti  kūrinių,  kurie  atrodė   neįtikėtinai

eskiziški   ir   nebaigti,   parodą.   Šiuos  kūrinius  sukūrusius  

dailininkus vienijo  tai,  kad  jie  atmetė  pasenusį,   „nuobodų“   meną, 

kurį  skatino oficialusis  Salonas,  bet  jų meniniai siekiai skyrėsi.

Impresionistai turėjo du  pagrindinius  tikslus:  vaizduoti  modernų

gyvenimą ir tapyti atvirame ore.  Bet  net  tokie grupės pavadinimai nėra

tikslūs. Pavyzdžiui, Alfredą Sislėjų   domino   beveik   vien   tik  

peizažai,   o  Edgaras  Dega  karštai priešinosi  tapymui  lauke. 

Nepaisant  skirtumų,   Klodas  Monė,   Berta Morizo,  Ogiustas  Renuaras,

Kamilis Pisaro, Alfredas Sislėjus, Giustavas Kalbotas,   Edgaras  Dega 

ir   Merė  Kasa  suformavo  naują   aplinkinio pasaulio  vaizdavimo  būdą  

ir   kartu su  kitais dailininkais  savo kūrybą eksponavo   impresionistų  

parodose,   vykusiose  nuo   1874   iki   1886 Paryžiuje

Tapymas lauke

 

Vienas iš esminių impresionistų kūrybos principų – tapyba po atviru

dangumi, plenere (prancūziškai plein air – atviras oras) impresionizmui

buvo labai svarbus. Dailininkai paliko savo dirbtuves ir ėmė tapyti

gamtoje. Kūryba gamtoje davė galimybę perteikti oro ir šviesos sąveiką,

tapyti apšvietimą, kintantį priklausomai nuo paros laiko, Saulės šviesos.

Tačiau tai nebuvo nauja. Visą XIX amžių dailininkai peizažistai atvirame

ore aliejiniais dažais darydavo eskizus, pagal kuriuos dirbtuvėse tapydavo

paveikslus. Nuo penktojo dešimtmečio Barbizono ir Marlotės kaimų apylinkėse

Fonteblo miške susijusios su plenerine tapyba. Barbizono stilistinės

mokyklos atstovas Šarlis Fransua Dobinji – vienas pirmųjų į savo paveikslus

iš natūros pažvelgė kaip į baigtus ir tinkamus eksponuoti. Pžymėtina, kad

jis buvo kritikuojamas už „mėgavimąsi įspūdžiu“. Glero dirbtuvės grupės

narį Monė pleneru Normandijos pakrantėje sudomino Eženas Bodenas ir Johanas

Bartoldas Jonkintas. Nuo 1863 metų Monė ėmė rengti tapymo ekspedicijas į

Fonteblo mišką, kuriame kartu su Renuaru, Baziliu ir Sislėjumi suformavo

impresionistinės ddailės raišką.

Batinjolio grupė

 

    

           Galima teigti, kad impresionizmas gimė Paryžiaus Batinjolio

rajone. Čia gyveno daug avangardo dailininkų ir rašytojų. Nuo septintojo

dešimtmečio pabaigos Gerbua kavinėje, kur vakarais būdavo auringai

diskutuojama modernaus mano klausymais, visada galėjai sutikti ir Manė.

Keli kritikai, rėmę kontroversišką Manė tapybą, ir jaunesni dailininkai,

tokie kaip Fantenas – Latūras, Dega ir Bazilis (Manė šeimos draugas), buvo

nuolatiniai Gerbua  kavinės lankytojai. Bazilis čia vesdavosi savo 

draugus, kurios sutiko Glero dirbtuvėje – Monė, Renuarą ir Sislėjų.

Retsykiais uūsukdavo Psaro ir Sezanas. Tačiau 1870 metų liepos mėnesį

Prancūzija įsivėlė į pražūtingą karą su Prūsija ir Batinjolio grupė

išsiskirstė toli nuo mūšio laukų. Labiausiai nepasisekė Baziliui – jis žuvo

būdamas 29 metų.

Revoliucija spalvų pasaulyje

 

 

 

Spalvų naudojimo požiūriu impresionistai toliausiai pažengė nuo akademinės

tradicijos.Nuo studijų metų jie žavėjosi ekspresyviomis romantizmo meistro

Ežežno Delakrua (1798 -1863) kūrinių spalvomis. Tapydami plenere jie

susidomėjo natūraliomis spalvomis ir trumpalaikiais šviesos refleksais,

kuriuos įmanoma pavaizduoti spartesne technika nei kruopštus akademinės

dailės procesas. Kad atkurtų regimąjį pasaulį, impresionistai naudojo

kelias grynas spalvas. Jų pastebėjimą, jog daiktų spalvos  yra

„nepastovios“, o priklauso nuo aplinkos, patvirtino mokslo atradimai. XIX

amžiaus viduryje Eženas Ševrolis įrodė, kiek daug optinių efektų galima

gauti dedant vieną spalvą prie kitos.

 

Impresionizmo krizė

Aštuntame dešimtmetyje impresionizmas pasiekė klestėjimo, o grupė

vieningumo apogėjų. Devintame dešimtmetyje išryškėjo stilistiniai narių

skirtumai ir asmeniniai nesutarimai. Imta ginčytis, kam leisti dalyvauti

grupės parodose. Šiuos ginčus dažniausiai išprovokuodavo Dega. Nors Dega

niekada nelaikėsavęs impresionistu, bet būtent jis sumanė rengti nepriklau

– somas parodas ir į jas kvietė naujus dailininkus. Kitiems grupės nariams

atrodė, kad Dega proteguojamieji kompromituoja impresionizmo siekius. 1880

metais Monė atsisakė dalyvauti grupės parodose, nes, jo manymu, ,,nedidelė

grupelė virto klubu“. Pisaro vienintelis dalyvavo visose aštuoniose

parodose. Kad ir kaip būtų keista, būtent jo draugų – Žoržo Sera ir Polio

Sinjako – teoriškesni kūriniai 1886m. parodoje padėjo tašką impresionizmui.

Pasaulinis impresionizmas

 

 

Paryžiaus impresionistai neliko vieni. Visame pasaulyje dailininkai pradėjo

rinktis modernias temas, tapyti plenere, naudoti šviesias spalvas ir

kartais net vadino save impresionistais. 1915 metais kritikas Kristijanas

Brentonas rašė, kad nors Paryžius buvo „ta vieta, iš kurios spinduliavo ši

naujoji evangelija, visoje Eropoje ir Amerikoje pasirodė daugybė. šviesos

apaštalų, kurie tapybos tamsų veidą pavertė šviesiu – rausvu ir

violetiniu“. Nuo tada imta svarstyti, kokią įtaką šiems užsienio

dailininkams padarė prancūzai ir ar iš tikrųjų Prancūzijos impresionizmas

yra vienintelė tuometinio pasaulio dvasios išraiška. Kai kurios dailininkų

grupės, pavyzdžiui, italų makiajoliai, pačios susikūrė panašų tapybos būdą,

kitas neabejotinai įkvėpė impresionistiniai kūriniai, pamatyti parodose ar

lankantis Paryžiuje.

Japonijos įtaka

        Japonų medžio raižiniai Prancūzijoje pasirodė XIXa. šeštame

dešimtmetyje ir išsyk tapo be galo populiarūs. Dauguma impresionistų nuo

Batinjolio grupės laikų rinko šiuos raižinius, vadinamus UKIYO – E

(besimainančio pasaulio vaizdais); tada jos nariai buvo vadinami „tapybos

japonais“. Šie raižiniai paveikė impresionistų, liejančias

koloritą bei

formą, ir pakeitė kompozicijos supratimą, kuris labai skyrėsi nuo

vakarietiškos tradicijos. Japonijos dailininkai darino vientisą koloritą su

stilizuotais vaizduojamų objektų kontūrais, pabrėždami ne erdvės iliuziją

paveikslo plokštumoje, o raižinio paviršiaus raštą. Jeigu Europos

dailininkai perspektyva kūrė erdvės ir gylio įspūdį, tai japonai erdvinius

santykius išreikšdavo vienas už kito pavaizduotais plokščiais objektais.

Dėl dėmesio centro nebuvimo žiūrovo žvilgsnis klaidžioja po plokščią

dekoratyvų paviršių. Neįprasti raižinių žiūrėjimo taškai, kraštais

nukirstos figūros priminė momentines nuotraukas ir įkvėpė impresionistus

sukurti daugelį kompozicijų.

 

Klodas Monė

 

Tarp dailininkų, kurie pritarė Manė ir drauge plėtojo jo idėjas, buvo

atkaklus jaunuolis iš Havro Klodas Monė (Claudet Monet; 1840-1926). Monė

ragino draugus išeiti visai išeiti iš studijų ir niekada nebrukštėlėti nė

potėpio, kol neturės prieš akis vaizduojamo objekto. Pagal Monė idėją

“natūra” ar “motyvas” kinta kiekvieną akimirką, kai saulę aptemdo debesys

ar vėjas sujaukia atspindį vandenyje. Dailininkas, kuris nori pagauti kokį

nors įspūdingą bruožą, neturi laiko kada ramiai maišyti ir derinti spalvas,

nekalbant apie jų tepimo sluoksnius ant rudo grunto, kaip darydavo senieji

meistrai. Skubiais potėpiais jis turėjo maišyti spalvas čia pat ant drobės

ir galvoti nne apie detales, o apie visumą, bendrą įspūdįøNe tik tapybos

technika erzino meno kritikus. Nepatiko jiems irimpresionistų pasirenkami

motyvai. Seniau dailininkai turėdavo surasti tokį gamotos kampelį,kuris

visiems atrodydavo “tapybiškas”. Nedaugelis suprata, kad šis reikalavimas

nelogiškas. Tapybiškais vadiname tokius motyvus, kuriuos jau esame matę

paveiksluose. Jei dailininkai laikytusi šio principo, jie turėtų be

paliovos vienas kitą kartoti. Klodas Monet buvo matęs Ternerio paveikslų,

ir jie patvirtino jo įsitikinimą, kad šviesos ir oro įspūdžiai yra daug

svaresnį už paveikslo temą. Ir vis dėlto vaizduojama Paryžiaus geležinkelio

stotis, kritikams pasirodė labai įžūlį. Tai tikras kasdienybės buities

epizodo “įspūdis”. Geležinkelio stotis domina Monė ne kaip vieta, kur

žmonės susitinka ar išsiskiria, – ji sužavi pro stiklinias lubas ant garo

debesėlių krintančios šviesos efektas ir iš šios maišalynės išnyrančių

garvežių bei vagonų formos. Monė suderino tonus ir spalvas taip pat

kruopščiai, kaip ir bet kuris praeities tapytojas.

[pic]

K.Mone „Ruano  katedra“

Pjeras Ogiustas Renuaras

 

Savo naujuosius principus jaunijo tapytojų grupė taikė ne tik peizažui, bet

ir bet kuriai iš gyvenimo paimtai scenai. Tokia tapyba buvo susidomėjęs

Pjeras Ogiustas Renuaras (Pierre Auguste Renoir; 1841-1919). Jis 1876 m.

Nutapė paveikslą, kuriame pavaizdavo šokius po atviru dangumi Paryžiuje.

Čia jis stengėsi perteikti įvairius juokingus žmonių tipus, pagauti laisvo,

nerūpestingo gyvenimo nuotaiką. Jam įdomos linksmos minios elgesys, keri jį

ir šventiškas grožis. Tačiau labiausiai jis nori perteikti linksmą spalvų

margumyną ir patyrinėti saulės atošvaisčių žaismą ant sukūriojančios

minios. Net sugretintas su Manė nutapytu Monė laiveliu, šis kūrinys atrodo

eskiziškas, neužbaigtas. Tik kai kurių pirmojo plano figūrų galvos

nutapytos kiek detaliau, bet ir tai labai netradicine ir drąsia maniera.

Sėdinčios ponios akys ir kakta paslėptos šėšėlyje, o saulės spindulys

krinta ant jos burnos ir smakro. Suknelė nutapyta laisvais potėpiais ,

drąsesniais nei Franso Halso ar Valaskeso. Bet tai tik figūros, kuriais

galima įžiūrėti. Giliau esančios formos vis labiau tirpsta šviesoje ir ore.

Mums visai aišku, kad tas tariamas eskiziškumas neturi nieko bendro su

nerūpestingumu, o yra gilių menininko apmąstymo rezultatas. Jei Renuaras

būtų viską kruopščiai ir smulkiai ištapęs, jo paveikslas būtų nuobodus ir

negyvas.

[pic]

O.Rodenas“Mastytotjas“ O.Rodenas „balzakas“

Edgaras Dega

    „Jie vadina mane šokėjų tapytoju ir net nesupranta, kad vaizduodamas

šokėjas aš tapau nuostabus audinius ir stengiuosi perteikti judesius“, –

sakė Dega. Didesnėje pastelių ir aliejinių paveikslų dalyje Dega yra

pavaizdavęs Paryžiaus Operos balerinas. Nuo aštuntojo dešimtnečio jis tarsi

apsėstas piešė ir tapė balerinas, šokančias scenoje, vaikštančias

persirengimo kambariuose, repetuojančias kokius nors judesius,

besiilsinčias. Dega daug dažniau tapydavo intymius užkulisių, nei scenos

vaizdus. Bet ir užkulisių paveikslai yra objektyvūs. Jis nešališkai

tyrinėjo ir fiksavo mažųjų „žiurkyčių“ – jaunučių kordebaleto šokėjų –

judesius. Jos, kaip ankščiau nuogos pozuotojos, dailininkui pozuodavo

dirbtuvėje. Edgara Dega taip pat domino turtingi ir įtakingi jaunųjų šokėjų

„globėjai“, slampinėdavę po persirengimo kambarius ir užkulisius.

[pic]

E.Dega

[pic]

E.Dega „Absentas“,  1876

Literatūra: www.siauliai.mok.lt

www.emokykla.lt

———————–

K.Mone “Ispūdis“ 1872

E.Dega „Repeticija“